1

Apeliaciniu skundu Cementbouw Handel & Industrie BV prašo panaikinti 2006 m. vasario 23 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Cementbouw Handel & Industrie BV prieš Komisiją (T-282/02, Rink. p. II-319, toliau – skundžiamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė jos ieškinį dėl 2002 m. birželio 26 d. Komisijos sprendimo 2003/756/EB, susijusio su Reglamento Nr. 4064/89 taikymo procedūra, kuriuo koncentracija pripažįstama suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu (byla COMP/M.2650 – Haniel/Cementbouw/JV (CVK)) (OL L 282, 2003, p. 1, ištaisymas OL L 285, 2003, p. 52, toliau – ginčijamas sprendimas).

2

1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės (OL L 395, p. 1, ištaisymas OL L 257, 1990, p. 13), iš dalies pakeisto 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97 (OL L 180, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 4064/89), 1 straipsnio 1 dalyje nustatoma:

„<…> šis reglamentas taikomas visoms Bendrijos masto koncentracijoms, kaip apibrėžta 2 ir 3 dalyse.“

3

Pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 1 dalies b punktą laikoma, kad koncentracija vykdoma, be kita ko, ir tada, kai susijungia „vienas arba daugiau asmenų, jau kontroliuojančių bent vieną įmonę arba viena ar daugiau įmonių, pirkdamos vertybinius popierius arba turtą, pagal sutartis arba kitokiais būdais įgyja tiesioginę ar netiesioginę visos arba dalies dar vienos ar daugiau įmonių kontrolę.“

4

Koncentracija laikoma Bendrijos masto, kai bendroji suminė koncentracijoje dalyvaujančių įmonių metinė apyvarta pasaulio mastu bei Europos Bendrijose pasiekia apyvartos ribines vertes, nustatytas Reglamento Nr. 4064/89 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse. 5 straipsnyje nurodomas šių ribinių verčių apskaičiavimo metodas.

5

Apie šiame reglamente apibrėžtas Bendrijos masto koncentracijas turi būti pranešta Europos Bendrijų Komisijai. Pagal Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnio 1 dalį apie jas pranešama „ne vėliau kaip per savaitę nuo sutarties sudarymo, viešojo konkurso paskelbimo arba kontrolinio įmonės akcijų paketo įsigijimo“.

6

Šio reglamento 7 straipsnyje nustatyta, kad koncentracija neturi būti vykdoma nei prieš pranešant apie ją, nei prieš sprendimą, skelbiantį šią koncentraciją suderinama bendrąja rinka.

7

Pagal Reglamento Nr. 4064/89 6 straipsnio 1 dalies pirmą sakinį „Komisija nagrinėja pranešimus iš karto juos gavusi“. Pagal šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punktą, nustačiusi, kad koncentracija, apie kurią pranešama, patenka į šio reglamento taikymo sritį ir kelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka, Komisija nusprendžia pradėti procedūrą.

8

Šiuo atžvilgiu Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 1–4 dalimis Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti šiuos sprendimus:

„1.   <…>

2.   Jeigu Komisija nustato, kad koncentracija, apie kurią pranešta, joje dalyvaujančioms įmonėms prireikus padarius pakeitimus, atitinka 2 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, ji priima sprendimą, skelbiantį šią koncentraciją suderinama bendrąja rinka.

Komisija gali susieti savo sprendimą su sąlygomis ir įpareigojimais, užtikrinančiais koncentracijoje dalyvaujančių įmonių prieš Komisiją prisiimtų įsipareigojimų, kad koncentracija būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka, vykdymą. <…>

3.   <…>

4.   Jei koncentracija jau yra įvykdyta, Komisija gali <…> sprendimu pareikalauti atskirti sujungtas įmones arba turtą, nutraukti bendrą kontrolę arba imtis bet kokių kitų veiksmingos konkurencijos sąlygoms atstatyti reikalingų veiksmų.“ (Pataisytas vertimas)

9

Pagal Reglamento Nr. 4064/89 10 straipsnio 1 dalį Komisija turi kitą dieną po tos dienos, kai gaunamas pranešimas apie koncentraciją, per vieną mėnesį pradėti formalią tyrimo procedūrą, išskyrus šioje byloje netaikomą išimtį. Pagal šio reglamento 10 straipsnio 2 ir 3 dalis sprendimai, skelbiantys koncentraciją, apie kurią pranešta, suderinama (arba nesuderinama) su bendrąja rinka, išskyrus išskirtinius atvejus, turi būti priimami ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo formalios tyrimo procedūrų pradžios. Jeigu Komisija nepriėmė sprendimo per nustatytus galutinius terminus, laikoma, kad koncentracija buvo paskelbta suderinama su bendrąja rinka.

10

Koncentracijų kontrolės kompetencija reglamentuojama Reglamento Nr. 4064/89 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kuriose teigiama:

„1.   Komisija turi išimtinę kompetenciją priimti šiame reglamente numatytus sprendimus, kuriuos gali peržiūrėti Teisingumo Teismas.

2.   Valstybės narės negali taikyti savo nacionalinės teisės aktų, nustatančių konkurenciją, Bendrijos masto koncentracijai.“

11

Reglamento Nr. 4064/89 dvidešimt devintoje konstatuojamoje dalyje nurodoma, kad „koncentracijos, kurioms netaikomas šis reglamentas, iš esmės priklauso valstybių narių jurisdikcijai“.

12

Atsižvelgiant į Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 1–15 ir 295–298 punktuose nustatytas aplinkybes, toliau yra pateikiama aplinkybių iki bylos pradžios santrauka.

13

Prieš koncentraciją, dėl kurios kilo ginčas, Coöperatieve Verkoop- en Produktievereniging van Kalkzandsteenproducenten (toliau – CVK), pagal Nyderlandų teisę įsteigta kooperatinė įmonė, jungė vienuolika Nyderlandų silikatinių plytų gamintojų. Penkios iš vienuolikos CVK įmonių narių buvo Vokietijos įmonės Franz Haniel & Cie GmbH (toliau – Haniel) kontroliuojamos įmonės, trys – ieškovės kontroliuojamos įmonės ir dvi – Vokietijos įmonės RAG AG (toliau – RAG) kontroliuojamos įmonės. Vienuoliktąją įmonę bendrai kontroliavo Haniel, ieškovė ir RAG (skundžiamo sprendimo 5 punktas).

14

1998 m. Nederlandse Mededingingsautoriteit (Nyderlandų konkurencijos tarnyba, toliau – NKT) gavo pranešimą apie planuojamą koncentraciją, kuria CVK ketino perimti savo įmonių narių kontrolę. Kontrolė turėjo būti perduota pagal sutartį dėl sujungimo bei pakeičiant CVK įstatus. 1998 m. spalio 20 d. Sprendimu NKT leido vykdyti šią planuojamą koncentraciją (skundžiamo sprendimo 6 punktas).

15

Prieš įvykdant šią koncentraciją, RAG priėmė sprendimą parduoti savo CVK įmonėse narėse turimas akcijas Haniel ir ieškovei. 1999 m. kovo mėn. šalys pranešė apie savo ketinimus NKT. 1999 m. kovo 26 d. raštu NKT joms nurodė, kad akcijų perdavimas nėra koncentracija Nyderlandų teisės aktų prasme, jei koncentracija, kurią buvo leista vykdyti 1998 m. spalio 20 d. Sprendimu, buvo įvykdyta ne vėliau nei šis perdavimas (skundžiamo sprendimo 7 punktas).

16

1999 m. rugpjūčio 9 d. CVK ir jos įmonės narės sudarė keletą sandorių. Viena vertus, jos sudarė šio sprendimo 14 punkte nurodytą sutartį dėl sujungimo bei iš dalies pakeitė CVK įstatus, kad būtų atsižvelgta į sutarties dėl sujungimo sąlygas (toliau šie du sandoriai vadinami „pirmąja sandorių grupe“). Antra, RAG perdavė trijose CVK įmonėse narėse turimas akcijas Haniel ir ieškovei, kurios sudarė bendradarbiavimo sutartį, reglamentuojančią jų bendradarbiavimo sąlygas CVK grupėje (toliau šie abu sandoriai bendrai vadinami „antrąja sandorių grupe“) (skundžiamo sprendimo 8 punktas).

17

Sužinojusi apie 1999 m. rugpjūčio 9 d. koncentraciją tirdama kitas dvi koncentracijas, apie kurias Haniel pateikė pranešimą, Komisija 2001 m. spalio 22 d. raštu informavo apeliantę ir kitas dalyvaujančias įmones, kad jai turėjo būti pranešta apie koncentraciją. 2002 m. sausio 24 d.Haniel ir ieškovė pranešė apie koncentraciją pagal Reglamento Nr. 4064/89 4 straipsnį (skundžiamo sprendimo 9 ir 10 punktai).

18

2002 m. vasario 25 d. Komisija pradėjo formalią tyrimo procedūrą pagal Reglamento Nr. 4064/89 6 straipsnio 1 dalies c punktą (skundžiamo sprendimo 11 punktas).

19

Komisijai išsiuntus pranešimą apie kaltinimus ir išklausius suinteresuotąsias šalis, Haniel ir ieškovė 2002 m. gegužės 28 d. pateikė pirmąjį įsipareigojimų vykdymo planą. Jame buvo numatyta, kad Haniel ir ieškovė nutrauks savo sudarytą bendradarbiavimo sutartį ir parduos nepriklausomam trečiajam asmeniui akcijas, kurias jos 1999 m. įsigijo iš RAG. Komisija nusprendė, kad šalių plane nurodytų įsipareigojimų nepakanka siekiant pašalinti abejones dėl konkurencijos atitinkamoje rinkoje (skundžiamo sprendimo 12, 14 ir 295 punktai).

20

Tuomet 2002 m. birželio 5 d.Haniel ir ieškovė pasiūlė galutinius įsipareigojimus – jos, be kita ko, sutiko nutraukti sutartį dėl sujungimo, panaikinti CVK įstatų dalinius pakeitimus ir likviduoti CVK (skundžiamo sprendimo 14, 15 ir 298 punktai).

21

2002 m. birželio 26 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą, kuriuo ji pripažino koncentraciją, kurią sudaro pirmoji ir antroji sandorių grupės, suderinamą su bendrąja rinka, jei Haniel ir ieškovė laikysis šiame sprendime nustatytų įpareigojimų. Vienas iš šių įpareigojimų yra likviduoti CVK (skundžiamo sprendimo 15 punktas).

22

Ieškininiu pareiškimu, įregistruotu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje 2002 m. rugsėjo 11 d., ieškovė pateikė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

23

Grįsdama savo ieškinį, apeliantė nurodė tris jo pagrindus.

24

Pirmasis ieškinio pagrindas buvo susijęs su Komisijos kompetencijos neturėjimu nagrinėti aptariamų sandorių pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį ieškinio pagrindą skundžiamo sprendimo 109 punkte nuspręsdamas, kad „koncentracija pagal Reglamento Nr. 4064/89 3 straipsnio 1 dalį gali būti įvykdyta net esant keletui formaliai atskirų teisinių sandorių, jei šie sandoriai yra tiek vienas nuo kito priklausomi, kad jie nebūtų sudaromi vieni be kitų, ir jei jų tikslas yra perduoti vienai ar daugiau įmonių vienos ar kelių kitų įmonių veiklos tiesioginę ar netiesioginę ekonominę kontrolę“.

25

Antrasis ieškinio pagrindas yra susijęs su Komisijos vertinimo klaidomis, padarytomis dėl vykdant koncentraciją, apie kurią pranešta, sukuriamos dominuojančios padėties, pažeidžiant Reglamento Nr. 4064/89 2 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas atmetė ši ieškinio pagrindą kaip nepagrįstą.

26

Trečiasis ieškinio pagrindas yra susijęs su šio reglamento 3 straipsnio ir 8 straipsnio 2 dalies bei proporcingumo principo pažeidimu. Dėl šio pagrindo Pirmosios instancijos teismo nusprendė:

<…>

<…>

27

Pirmosios instancijos teismas atmetė trečiąjį ieškinio pagrindą, taigi, ir visą ieškinį.

28

Apeliantė prašo Teisingumo Teismo panaikinti skundžiamą sprendimą ir prireikus grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui bei priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.

29

Komisija prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.

30

Grįsdama savo reikalavimus, apeliantė nurodo du apeliacinio skundo pagrindus.

31

Apeliantė teigia, kad pagal Reglamentą Nr. 4064/89 Komisijos kompetenciją išimtinai apibrėžia ne koncentracija, apie kurią pranešta, bet iš tikrųjų įvykdyta koncentracija. Šis aiškinimas turėtų būtų taikomas, kai koncentracijos sąlygas šalys pakeičia po pranešimo, nes tokie pakeitimai gali būti padaryti pagal įsipareigojimų pasiūlymą. Ta aplinkybė, kad koncentracija buvo įvykdyta prieš pateikiant pranešimą apie koncentraciją, tokią, apie kokią buvo pranešta, yra nesvarbi.

32

Apeliantės teigimu, šioje byloje nagrinėjama koncentracija tapo Bendrijos masto tik sudarius antrąją sandorių grupę, kuria ji kartu su Haniel perėmė CVK kontrolę. Kaip ji supranta skundžiamą sprendimą, Pirmosios instancijos teismas jo 304 punkte pripažino, kad pagal pirmąjį įsipareigojimų vykdymo planą pranešimą pateikusios šalys atsisakė bendros CVK kontrolės. Tačiau jis neatsižvelgė į tai, kad įgyvendinant šį planą būtų išnykusi koncentracija, apie buvo kurią pranešta, ir būtų likęs tik ne Bendrijos masto sandoris.

33

Atsakydama į šiuos argumentus, Komisija teigia, kad pagal Reglamentą Nr. 4064/89 koncentracijos, apie kurią pranešta, atžvilgiu ji įgyja kompetenciją nuo to momento, kai atsirado pareiga apie ją pranešti. Pabrėždama turinti prisiimti arba atsisakyti prisiimti kompetenciją ne vėliau kaip įvykdžius pirmąjį pranešimo tyrimą, ji priduria, kad atsižvelgiant į gero administravimo principą negalima per visą procedūrą nuolat peržiūrėti koncentracijos Bendrijos masto.

34

Komisijos manymu, apeliantė neatsižvelgė į įsipareigojimų, kuriuos gali prisiimti šalys, funkciją ir pobūdį. Šie įsipareigojimai negali atimti iš Komisijos pagal Reglamentą Nr. 4064/89 įgytos kompetencijos, bet jais siekiama sudaryti jai sąlygas įgyvendinti savo įgaliojimus leisti, laikantis tam tikrų sąlygų, vykdyti koncentraciją, apie kurią pranešta.

35

Iš Reglamento Nr. 4064/89 dvidešimt septintos konstatuojamos dalies ir 21 straipsnio 1 dalies matyti, kad jis yra paremtas nacionalinių ir Bendrijos institucijų tikslaus kompetencijų pasidalijimo principu koncentracijų kontrolės srityje (2003 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Schlüsselverlag J. S. Moser ir kt. prieš Komisiją, C-170/02 P, Rink., p. I-9889, 32 punktas ir 2004 m. birželio 22 d. Sprendimo Portugalija prieš Komisiją, C-42/01, Rink. p. I-6079, 50 punktas).

36

Šiame reglamente taip yra nuostatų, kurioms priklauso, be kita ko, 10 straipsnio 1 ir 2 dalys, kuriomis teisinio saugumo bei suinteresuotųjų įmonių interesų sumetimais siekiama apriboti Komisijos atliekamų koncentracijų tyrimo procedūrų trukmę (minėtų sprendimų Schlüsselverlag J. S. Moser ir kt. prieš Komisiją 33 punktas ir Portugalija prieš Komisiją 51 punktas).

37

Iš to darytina išvada, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas siekė aiškiai apibrėžti nacionalinių ir Bendrijos institucijų galimybių įsikišti ribas ir kad jis norėjo užtikrinti koncentracijų kontrolę laikantis terminų, suderinamų su gero administravimo bei verslo organizavimo principais (žr. minėtų sprendimų Schlüsselverlag J. S. Moser ir kt. prieš Komisiją 34 punktą ir Portugalija prieš Komisiją 53 punktą).

38

Šis susirūpinimas dėl teisinio saugumo reiškia, kad turi būti galima aiškiai identifikuoti instituciją, kompetentingą išnagrinėti atitinkamą koncentraciją, apie kurią pranešta. Būtent dėl šios priežasties Bendrijos teisės aktų leidėjas Reglamento Nr. 4064/89 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei 5 straipsnyje nustatė aiškius ir objektyvius kriterijus, kuriais remiantis galima nustatyti, ar koncentracija yra reikalaujamos ekonominės apimties, kad būtų laikoma „Bendrijos masto“ ir todėl priklausytų Komisijos išimtinei kompetencijai.

39

Skubumo reikalavimas, kuriuo grindžiama bendroji Reglamento Nr. 4064/89 struktūra ir kuris įpareigoja Komisiją priimant galutinį sprendimą laikytis griežtų galutinio sprendimo priėmimo terminų, kuriuos praleidus koncentracija būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka, taip pat reiškia, kad jei Komisija atitinkamos koncentracijos atžvilgiu nusprendė turinti kompetenciją pagal kriterijus, išdėstytus šio reglamento 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei 5 straipsnyje, ši kompetencija negali būti ginčijama bet kuriuo momentu ar nuolat keičiama.

40

Kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 48 punkte, savaime aišku, kad Komisija praranda savo kompetenciją nagrinėti koncentraciją, apie kurią pranešta, jei suinteresuotosios įmonės visiškai atsisako plano.

41

Tačiau yra kitaip, kai šalys tik pasiūlo padaryti dalinius plano pakeitimus. Tokie pasiūlymai negali įpareigoti Komisijos peržiūrėti savo kompetencijos, nes priešingu atveju, įpareigojant Komisiją nuolat iš naujo vertinti savo kompetenciją, užuot nagrinėjus bylą iš esmės, suinteresuotosios įmonės galėtų stipriai trukdyti procedūros eigą ir susilpninti Bendrijos teisės aktų leidėjo siektos kontrolės veiksmingumą.

42

Šį aiškinimą paremia Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa, kurioje nustatyta, kad „Komisija gali susieti savo sprendimą su sąlygomis ir įpareigojimais, užtikrinančiais koncentracijoje dalyvaujančių įmonių prieš Komisiją prisiimtų įsipareigojimų, kad koncentracija būtų laikoma suderinama su bendrąja rinka, vykdymą“. Kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 52 punkte, šia norma aiškiai nurodoma, kad įmonių pasiūlyti ar prisiimti įsipareigojimai yra aplinkybės, į kurias Komisija, nagrinėdama esminį klausimą, pavyzdžiui, ar koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka, turi atsižvelgti, tačiau šie įsipareigojimai negali atimti iš Komisijos kompetencijos, kuri jau buvo patikrinta pirmame procedūros etape.

43

Darytina išvada, kad Komisijos kompetencija nagrinėti koncentraciją, apie kurią pranešta, turi būti nustatyta visai procedūras trukmei ir tam tikru laiko momentu. Atsižvelgiant į įpareigojimo pateikti pranešimą svarbą Bendrijos teisės aktų leidėjo nustatytoje kontrolės sistemoje, šis laiko momentas turi būtinai būti glaudžiai susietas su pranešimu apie koncentraciją.

44

Nagrinėjant šį apeliacinį skundą, apeliantė neginčija skundžiamame sprendime patvirtintos Komisijos išvados, jog turi būti konstatuota viena koncentracija, apimanti pirmąją ir antrąją sandorių grupes. Ji taip pat neginčija, kad tiek šių dviejų sandorių grupių sudarymo dieną, tiek Komisijos prašymu išsiųsto pranešimo dieną, ši koncentracija, apie kurią pranešta, buvo Bendrijos masto. Todėl, nesant reikalo priimti sprendimo dėl klausimo, ar diena, kuria remiantis turi būti apibrėžta Komisijos kompetencija, yra ta diena, kurią atsirado įpareigojimas pranešti, ar ta, kurią pranešimas turėjo būti pateiktas, ar netgi ta, kurią koncentracija iš tikrųjų buvo įvykdyta, neginčijama, kad šioje byloje Komisija įgijo kompetenciją patikrinti aptariamą koncentraciją, apie kurią pranešta.

45

Dėl klausimo, ar, kaip teigia apeliantė, jos ir Haniel pateiktas pirmasis įsipareigojimų planas gali daryti poveikį tokiu pagrindu įgytai kompetencijai, visų pirma šioje byloje reikia pažymėti, kad koncentracija, apie kurią pranešta, jau buvo įvykdyta. Be to, iš Pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo 295 punkte padarytų išvadų, kurių apeliantė neginčija, matyti, kad šis planas buvo susijęs su apeliantės ir Haniel sudarytos bendradarbiavimo sutarties atsisakymu ir jų trijose CVK įmonėse narėse įgytų akcijų perleidimu nepriklausomam trečiajam asmeniui, t. y. antrosios sandorių grupės atsisakymu. Vis dėlto šiame plane buvo numatyta, kad sutartis dėl sujungimo ir CVK įstatų pakeitimai, kurie buvo pirmosios sandorių grupės dalykas, išlieka. Darytina išvada, kad, kiek tai susiję su koncentracija, apie kurią pranešta ir kuri nagrinėjama Komisijos pradėtoje kontrolės procedūroje, nagrinėjamą planą sudarė dalinės priemonės.

46

Vadinasi, Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 301 punkte konstatuodamas, kad apeliantės ir Haniel pasiūlytas pirmasis įsipareigojimų vykdymo planas nepakeičia koncentracijos taip, kad jos nebelieka.

47

Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos ir skundžiamo sprendimo 305–306 punktuose nuspręsdamas, kad įgyvendindama savo įgytą kompetenciją Komisija galėjo manyti, jog šio pirmojo įsipareigojimų vykdymo plano nepakanka, kad būtų išspręsta jos konkurencijos srityje identifikuota problema.

48

Taigi pirmasis apeliacinio skundo pagrindas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

49

Apeliantė teigia, kad manydama, jog pirmojo įsipareigojimų vykdymo plano nepakako, Komisija ignoravo tai, kad dėl šių įsipareigojimų sandoris tapo ne Bendrijos masto koncentracija, kuri jau nebepriklauso jos kompetencijai. Ji priduria, kad nuspręsdamas, jog Komisija neprivalėjo pritarti pirmajam įsipareigojimų vykdymo planui, Pirmosios instancijos teismas pažeidė proporcingumo principą. Be to, ji kaltina Pirmosios instancijos teismą nepaaiškinus, kaip Komisija galėjo padaryti išvadą, kuri visiškai prieštarauja Nyderlandų konkurencijos tarnybos (NKT) išvadai dėl pirmosios sandorių grupės antikonkurencinio poveikio.

50

Komisijos manymu, šiais argumentais iš esmės tik performuluojami du argumentai, kurie buvo pateikti grindžiant pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą. Ji neigia, kad jos veiksmai buvo neproporcingi, ir nurodo, kad argumentas, susijęs su jos ir NKT vertinimų skirtumais, yra nekonkretus ir nepriimtinas.

51

Dėl argumento, kad Komisija neturi kompetencijos, visų pirma reikia pažymėti, jog tai yra argumentų, nurodytų grindžiant pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą, pakartojimas. Taigi, kaip ir pastarasis, šis argumentas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

52

Antra, kiek tai susiję su tariamu proporcingumo principo pažeidimu, reikia pripažinti, kad Komisijos sprendimuose, priimtuose koncentracijų kontrolės procedūrų srityje, turi būti atsižvelgiama į proporcingumo principo – vieno iš Bendrijos teisės bendrųjų principų – reikalavimus (žr., be kita ko, 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą, C-380/03, Rink. p. I-11573, 144 punktą).

53

Tačiau reikia priminti, kad pagrindinės Reglamento Nr. 4064/89 nuostatos, ypač jo 2 straipsnis, suteikia Komisijai tam tikrą diskreciją atliekant visų pirma ekonominį vertinimą. Todėl Bendrijos teismo atliekama naudojimosi šia galia, kuri yra būtina nustatant koncentracijos taisykles, kontrolė turi būti atliekama atsižvelgiant į diskreciją, kuri neatsiejama nuo koncentraciją reglamentuojančių taisyklių dalį sudarančių ekonominio pobūdžio normų (1998 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija ir kt. prieš Komisiją, C-68/94 ir C-30/95, Rink. p. I-1375, 223 ir 224 punktai bei 2005 m. vasario 15 d. Sprendimo Komisija prieš Tetra Laval, C-12/03 P, Rink. p. I-987, 38 punktas).

54

Konkrečiai kalbant, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 73 punkte ir priešingai nei teigia apeliantė, sąlygų ir įpareigojimų, kuriuos Komisija gali nustatyti koncentracijos šalims pagal Reglamento Nr. 4064/89 8 straipsnio 2 dalį, proporcingumo kontrolė yra ne tikrinimas, ar įvykdžius šias sąlygas ir įpareigojimus koncentracija dar yra Bendrijos masto, bet nustatymas, ar šios sąlygos ir įpareigojimai yra proporcingi identifikuotai konkurencijos problemai ir leidžia ją visiškai išspręsti.

55

Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos skundžiamo sprendimo 304 ir 305 punktuose nuspręsdamas, kad Komisija neprivalėjo priimti pirmojo įsipareigojimų vykdymo plano, nes ji manė, kad jo nepakako siekiant išspręsti identifikuotą konkurencijos problemą.

56

Trečia, dėl argumento, susijusio su skirtingu jos ir NKT tariamai identiškos padėties vertinimu, visų pirma, atsižvelgiant į tikslaus kompetencijos pasidalijimo tarp nacionalinių ir Bendrijos institucijų principą, kuriuo grindžiamas Reglamentas Nr. 4064/89, koncentracijos kontrolės procedūrų srityje nacionalinių institucijų sprendimai negali įpareigoti Komisijos.

57

Be to, reikia priminti, kad NKT ir Komisija, atsižvelgiant į jų turimas atitinkamas kompetencijas, priėmė sprendimus vadovaudamosi skirtingais kriterijais. NKT išanalizavo pirmąją sandorių grupę atsižvelgdama į padėtį nacionalinėje rinkoje, o Komisija išnagrinėjo antrąją sandorių grupę suderinamumo su bendrąja rinka atžvilgiu. Todėl, nors Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 53 punkte nustatytose ribose turėjo kompetenciją patikrinti Komisijos vertinimą, jis nepaaiškino, kodėl Komisija priėjo prie skirtingų išvadų nei NKT.

58

Iš to, kas išdėstyta, aišku, kad antrąjį apeliacinio skundo pagrindą taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą.

59

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad visas apeliacinis skundas turi būti atmestas.

60

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apeliantės, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: