Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas požiūris – Darbo užmokestis – Pajamų mokesčiai
(EB 39 straipsnis)
EB 39 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktą, kuris Bendrijos piliečiui, neturinčiam nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje narėje, kur gauna didžiąją apmokestinamųjų pajamų dalį, neleidžia, nustatant šioms pajamoms taikytiną mokesčio tarifą, prašyti atsižvelgti į neigiamas nuomos pajamas, susijusias su pastatais, kuriuose jis asmeniškai negyvena ir kurie yra kitoje valstybėje narėje, nors pirmosios valstybės pilietis gali prašyti atsižvelgti į šias neigiamas nuomos pajamas.
Tiesioginių mokesčių srityje rezidentų ir ne rezidentų padėtis valstybėje paprastai nėra panaši, todėl valstybės narės sprendimas nesuteikti mokesčių mokėtojui ne rezidentui kai kurių rezidentams suteikiamų mokesčių lengvatų paprastai nėra diskriminacija, mat šių dviejų mokesčių mokėtojų kategorijų padėtis nėra panaši.
Vis dėlto kitaip yra tada, kai ne rezidentas savo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje negauna didelių pajamų, o pagrindines apmokestinamąsias pajamas gauna iš darbo vietos valstybėje atliekamos veiklos, todėl nuolatinės gyvenamosios vietos valstybė negali jam suteikti lengvatų, taikytinų atsižvelgiant į jo asmeninę ir šeiminę padėtį, o tai, kad į šią padėtį neatsižvelgiama nei nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, nei darbo vietos valstybėje, yra diskriminacija.
Logika, kuria paremta ši diskriminacija, apima visas mokesčių lengvatas, susijusias su ne rezidento galimybėmis mokėti mokesčius, į kurias neatsižvelgta nei nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, nei darbo vietos valstybėje, nes galimybė mokėti mokesčius priklauso nuo asmeninės ne rezidento padėties.
(žr. 28–31, 34, 36 punktus ir rezoliucinę dalį)