1

Ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad tiesiogiai ir bendrai 2002 m. gruodžio 27 d. Įstatymo Nr. 289 dėl metų ir daugiamečio valstybės biudžeto sandaros nuostatų (2003 m. biudžeto įstatymas) (legge n. 289, disposizioni per la formazione del bilancio annuale e pluriennale dello Stato (legge finanziaria 2003)) (GURI, Nr. 305, priedas Nr. 240/L, 2002 m. gruodžio 31 d., toliau – Įstatymas Nr. 289/2002) 8 ir 9 straipsniuose numačiusi atsisakymą tikrinti apmokestinamuosius sandorius, sudarytus per keletą mokestinių laikotarpių, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1977 m. gegužės 17 d. Šeštosios Tarybos direktyvos 77/388/EEB dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (OL L 145, p. 1, toliau – Šeštoji direktyva) 2 ir 22 straipsnius, taip pat EB 10 straipsnį.

2

Pagal EB 10 straipsnį:

„Kad užtikrintų šios Sutarties ir Bendrijos institucijų nustatytų pareigų vykdymą, valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialių priemonių. Jos padeda atlikti Bendrijos uždavinius.

Jos nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti šios Sutarties tikslų“.

3

Šeštosios direktyvos antroje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„kadangi <…> Bendrijų biudžetas nepriklausomai nuo kitų įplaukų turi būti visiškai finansuojamas iš Bendrijų nuosavų išteklių; kadangi į tuos išteklius įeina įplaukos iš pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM), gaunamos taikant bendrą mokesčio tarifą remiantis vienodai nustatytu vertinimo pagrindu pagal Bendrijos taisykles“.

4

Šios direktyvos ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„kadangi reikia atsižvelgti į siekiamą tikslą valstybių narių tarpusavio prekyboje panaikinti apmokestinimą importo atveju ir atleidimą nuo mokesčio eksporto atveju; kadangi, norint galiausiai sukurti bendrą rinką, kurioje vyktų sąžininga konkurencija ir kuri būtų panaši į tikrą vidaus rinką, turi būti užtikrinta, kad bendra apyvartos mokesčių sistema būtų nediskriminacinė prekių ir paslaugų kilmės atžvilgiu“.

5

Minėtos direktyvos keturioliktoje konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„kadangi, siekiant užtikrinti, kad mokestis būtų renkamas vienodai visose valstybėse narėse, būtina kiek įmanoma labiau suderinti mokesčio mokėtojų prievoles; kadangi mokesčio mokėtojai būtinai turėtų reguliariai teikti suvestines deklaracijas apie savo sandorius, susijusius tiek su pirkimais, tiek su pardavimais, kai tai reikalinga nuosavų išteklių vertinimo pagrindui nustatyti ir stebėti“.

6

Remiantis Šeštosios direktyvos 2 straipsniu, PVM apmokestinamas prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, kai šalies teritorijoje už atlygį prekes tiekia ar paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, veikdamas kaip toks, taip pat prekių importas.

7

Šeštosios direktyvos 22 straipsnyje nustatyta:

„<…>

4.   Kiekvienas apmokestinamasis asmuo turi pateikti mokesčio deklaraciją per tokį laikotarpį, kokį nustato valstybės narės. <…>

<…>

5.   Pateikę deklaraciją visi apmokestinamieji asmenys turi sumokėti mokėtiną (PVM). Tačiau valstybė narė gali nustatyti kitokią mokėjimo datą arba reikalauti tarpinio mokėjimo.

<…>

8.   <…> Valstybės narės gali nustatyti kitas prievoles, kurias jos laiko būtinomis, kad mokestis būtų teisingai renkamas ir kad būtų užkirstas kelias piktnaudžiavimams.

<…>“

8

Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniai, reglamentuojantys atitinkamai „Papildomą ankstesniųjų metų apmokestinamųjų sumų deklaravimą“ ir „Automatinį atsiskaitymą už ankstesniuosius metus“, taikomi tiek PVM, tiek kitiems mokesčiams ir privalomosioms rinkliavoms.

9

Įstatymo Nr. 289/2002 8 straipsnis iš esmės numato, kad mokesčių mokėtojai gali pateikti papildomą PVM deklaraciją, ištaisančią jau pateiktas deklaracijas už 1998–2001 m. mokestinius laikotarpius. Remiantis šio 8 straipsnio 3 dalimi, pateikiant tokią deklaraciją būtina sumokėti papildomą iki 2003 m. balandžio 16 d. mokėtino PVM, apskaičiuoto „taikant kiekvieno mokestinio laikotarpio metu galiojančias teisės nuostatas“, sumą. Tokia deklaracija galioja tik tuo atveju, jei joje nurodytos papildomos mokėtinos sumos sudaro bent 300 EUR už kiekvienus mokestinius metus. Jei mokėjimai viršija 3000 EUR fizinių asmenų arba 6000 EUR – juridinių asmenų atveju, jie gali būti padalyti į dvi lygias dalis.

10

Įstatymo Nr. 289/2002 8 straipsnis 4 dalis numato galimybę pateikti papildomą PVM deklaraciją pagal konfidencialią procedūrą. Tačiau šia galimybe negali pasinaudoti apmokestinamasis asmuo, nepateikęs jokios deklaracijos atitinkamais metais.

11

Remiantis šio įstatymo 8 straipsnis 6 dalimi, pateikus papildomą PVM deklaraciją, perskaičiuotą didesnį PVM atitinkančių sumų, apskaičiuotų 100 % padidinus papildomą deklaraciją, atžvilgiu, t. y. dvigubos apmokestinamojo asmens deklaruotos mokėtinos PVM sumos atžvilgiu, atitinkamam mokesčių mokėtojui panaikinamos administracinės mokestinės sankcijos bei netaikomos baudžiamosios sankcijos už tam tikrus mokesčių ir kitus teisės pažeidimus, taip pat netaikoma jokia mokesčių kontrolė.

12

Šio įstatymo 8 straipsnio 9 dalis atleidžia 8 straipsnio 4 dalyje numatyta konfidencialia procedūra pasinaudojusius mokesčių mokėtojus nuo bet kokio patikrinimo, išskyrus jų pateiktų papildomų deklaracijų atitikties patikrinimą.

13

Įstatymo Nr. 289/2002 8 straipsnio 10 dalis numato, kad šio 8 straipsnio nuostatomis negali pasinaudoti:

14

Pagal Įstatymo Nr. 289/2002 8 straipsnio 12 dalį papildomos PVM deklaracijos pateikimas negali būti laikomas pranešimu apie nusikalstamą veiką.

15

Įstatymo Nr. 289/2002 9 straipsnis reglamentuoja „automatinį atsiskaitymą už ankstesniuosius metus“. Pagal 2003 m. vasario 21 d.Agenzia delle Entrate — Direzione centrale normativa e contenzioso (Mokesčių inspekcijos ginčų ir reglamentavimo generalinė direkcija) cirkuliarą Nr. 12/2003 Įstatymo Nr. 289/2002 9 straipsnyje numatyta deklaracija dėl šio automatinio atsiskaitymo, skirtingai nei to paties įstatymo 8 straipsnyje numatyta papildoma PVM deklaracija, siekiama ne deklaruoti papildomas apmokestinamąsias sumas, o pateikti duomenis, leidžiančius apskaičiuoti sumą, mokėtiną norint pasinaudoti amnestija.

16

Automatinis atsiskaitymas taikomas tiems patiems laikotarpiams, kokie numatyti Įstatymo Nr. 289/2002 8 straipsnyje, tačiau pagal šio įstatymo 9 straipsnį pateikta deklaracija turi, remiantis šio 9 straipsnio 1 dalimi, apimti „visus mokestinius laikotarpius, nes kitu atveju ji negalioja“.

17

Vadovaujantis Įstatymo Nr. 289/2002 9 straipsnio 2 dalies b punktu, PVM atžvilgiu automatinis atsiskaitymas atliekamas už kiekvieną mokestinį laikotarpį sumokant „2 % nuo mokesčio už apmokestinamojo asmens parduotas prekes ir suteiktas paslaugas, už kurias mokestis tapo mokėtinas tuo mokestiniu laikotarpiu, sumą“, bei 2 % nuo „per mokestinį laikotarpį atskaityto“ PVM už parduotas prekes ir suteiktas paslaugas sumą, jas abi sudedant. 200000 EUR viršijančio pirkimo ar pardavimo mokesčio atžvilgiu taikoma 1,5 % procentinė dalis, o 300000 EUR viršijančių sumų atžvilgiu – 1 %. Jei taikant šią nuostatą mokėtina suma viršija 11600000 EUR, šią sumą viršijanti dalis mažinama 80 %. Šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalis numato minimalią sumą kiekvieno mokestinio laikotarpio atžvilgiu, būtent 500 EUR, jei apmokestinamojo asmens metinė apyvarta neviršija 50000 EUR, 600 EUR – jei ji sudaro nuo 50000 iki 180000 EUR, ir 700 EUR – jei metinė apyvarta viršija 180000 EUR.

18

Pagal Įstatymo Nr. 289/2002 9 straipsnio 8 dalį už kiekvienus mokestinius metus, už kuriuos nepateikta jokia deklaracija, fiziniai asmenys privalo sumokėti 1500 EUR, o bendrovės bei asociacijos – 3000 EUR vienkartinę sumą.

19

Pagal šio Įstatymo 9 straipsnio 10 dalies b ir c punktus automatinis atsiskaitymas PVM atžvilgiu reiškia, kad atitinkamam mokesčių mokėtojui panaikinamos administracinės mokestinės sankcijos, netaikomos baudžiamosios sankcijos už tam tikrus mokesčių ir kitus susijusius teisės pažeidimus bei netaikoma jokia mokesčių kontrolė.

20

Remiantis Įstatymo Nr. 289/2002 9 straipsnis 14 dalimi, šiuo automatiniu atsiskaitymu negali pasinaudoti:

21

Manydama, kad Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsnių nuostatos prieštarauja Šeštosios direktyvos 2 ir 22 straipsniams bei EB 10 ir 249 straipsniams, 2003 m. gruodžio 16 d. Komisija, vadovaudamasi EB 226 straipsnyje numatyta procedūra, pateikė Italijos Respublikai oficialų pranešimą. 2004 m. kovo 30 d. laišku ši valstybė narė ginčijo Komisijos nurodytą teisės nuostatų nesuderinamumą. Nusprendusi, kad Italijos Respublikos atsakymas jos netenkina, 2004 m. spalio 18 d. laišku Komisija pateikė šiai valstybei narei pagrįstą nuomonę, nurodydama per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo įvykdyti įsipareigojimus. 2005 m. sausio 31 d. atsakyme į šią pagrįstą nuomonę Italijos Respublika toliau ginčijo teisės nuostatų nesuderinamumą. Šiomis aplinkybėmis Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.

22

Komisija teigia, kad tiesiogiai ir bendrai Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniuose numačiusi atsisakymą tikrinti apmokestinamuosius sandorius, sudarytus per keletą mokestinių laikotarpių, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Šeštosios direktyvos 2 ir 22 straipsnius, taip pat EB 10 straipsnį.

23

Ji nurodo, kad Šeštosios direktyvos 2 ir 22 straipsniai bei EB 10 straipsnis nustato valstybėms narėms dvejopą pareigą: šios privalo, pirma, priimti veiksmingam Šeštosios direktyvos įgyvendinimui būtinus nacionalinės teisės aktus ir, antra, nustatyti administracines priemones, būtinas užtikrinti, kad PVM apmokestinami asmenys vykdytų iš šios direktyvos kylančias pareigas, ypač pareigą per tam tikrą terminą sumokėti sudarius apmokestinamąjį sandorį mokėtiną mokestį.

24

Komisijos teigimu, Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniai nukrypsta nuo bendrųjų nuostatų, reglamentuojančių PVM ir perkeliančių į Italijos teisę Bendrijos direktyvas PVM srityje. Komisija mano, kad tokios nukrypstančios nuostatos prieštarauja Šeštosios direktyvos 2 ir 22 straipsniams.

25

Kalbėdama apie Šeštosios direktyvos 2 straipsnyje numatytą valstybių narių pareigą apmokestinti PVM bet kokį prekių tiekimą ir paslaugų teikimą, Komisija nurodo, kad valstybės narės vienašališkai negali išvengti pareigos apmokestinti PVM tam tikrų apmokestinamųjų sandorių, nustatant Bendrijos teisės aktų leidėjo nenumatytus atleidimus nuo mokesčio arba išskiriant iš šios direktyvos taikymo srities tam tikrus apmokestinamuosius sandorius, kurie turėtų į ją patekti.

26

Dėl Šeštosios direktyvos 22 straipsnyje numatytų pareigų Komisija tvirtina, kad jos suformuluotos aiškiai ir imperatyviai, todėl valstybės narės gali apmokestinamuosius asmenis nuo vienos ar kitos jų atleisti tik tuo atveju, jeigu 22 straipsnis tiesiogiai leidžia nuo jų nukrypti. Komisijos teigimu, šios direktyvos 22 straipsnio 8 dalimi siekiama nacionaliniams mokesčių administratoriams suteikti reikiamas kontrolės priemones, apmokestinamiesiems asmenims nustatant šios kontrolės poreikius atitinkančias pareigas, taip pat numatyti valstybių narių pareigą užtikrinti, kad „mokestis būtų teisingai taikomas“, imantis efektyvių tikrinimo ir kovos su sukčiavimu veiksmų. Komisijos nuomone, šis 22 straipsnis nesuteikia valstybėms narėms diskrecijos, leidžiančios visus apmokestinamuosius asmenis atleisti nuo pareigų vesti apskaitą, išrašyti sąskaitas faktūras bei pateikti PVM deklaraciją.

27

Komisija pripažįsta, kad tikrindamos PVM deklaracijų ir atitinkamų apmokestinamųjų asmenų atliktų mokėjimų teisingumą valstybės narės turi tam tikrą diskreciją, leidžiančią joms organizuoti kontrolės veiksmus atsižvelgiant į tam turimus žmogiškuosius išteklius ir technines priemones. Tačiau ji teigia, kad Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniai peržengia Bendrijos įstatymų leidėjo valstybėms narėms suteiktos diskrecijos ribas, nes Italijos Respublika bendrai, nediferencijuotai ir iš anksto atsisakė bet kokių kontrolės ar tikrinimo veiksmų PVM srityje.

28

Be to, nurodydama, kad tarp pagal įprastas PVM nuostatas apskaičiuotos mokestinės skolos ir sumų, kurias turi sumokėti apmokestinamieji asmenys, pageidaujantys pasinaudoti Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniuose numatyta amnestijos sistema, nėra jokios sąsajos, Komisija tvirtina, kad šių straipsnių nuostatos gali smarkiai sutrikdyti bendros PVM sistemos veikimą, iškraipyti šiai sistemai svarbų mokesčių neutralumo principą bei kelti grėsmę pareigai užtikrinti, kad PVM būtų vienodai renkamas visose valstybėse narėse.

29

Italijos Respublika, pripažindama, kad Bendrijos teisės aktai PVM srityje nustato valstybių narių pareigą taikyti mokestį visų apmokestinamųjų asmenų atžvilgiu ir todėl atitinkamai juos kontroliuoti, tvirtina, jog Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniuose numatyta sistema nedaro įtakos nei mokesčių mokėtojų pareigoms, nei mokesčio elementams. Ši sistema priklauso kontrolės ir mokesčių išieškojimo sritims, kuriose valstybės narės turi diskreciją.

30

Šios valstybės narės nuomone, Komisijos kaltinimas, kvalifikuojantis Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniuose numatytą sistemą kaip „bendrą, nediferencijuotą ir išankstinį atsisakymą bet kokių kontrolės ar tikrinimo veiksmų PVM srityje“, reikštų, kad valstybėms narėms bendrai draudžiama taikyti taikaus ginčų sprendimo mechanizmus, siekiant išvengti bylinėjimosi ir iš karto gauti pajamų derantis dėl mokesčio sumažinimo.

31

Italijos Respublika ypač nurodo, kad jos mokesčių administratorius neturi galimybės kontroliuoti visų mokesčių mokėtojų, o Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniuose numatyta sistema leidžia iš karto surinkti didelę mokesčio dalį ir nukreipti kontrolės veiksmus į tuos mokesčių mokėtojus, kurie nepasinaudojo aptariama amnestijos procedūra.

32

Ši valstybė narė taip pat teigia, jog tai, kad surinktos, jos teigimu, daug didesnės mokesčių sumos, nei galima būtų surinkti pagal įprastą tikrinimo ir kontrolės procedūrą, leidžia pripažinti, kad iš Šeštosios direktyvos kylančios pareigos nebuvo pažeistos ir kad negalima teigti priešingai vien remiantis tuo, jog šios sumos išieškotos mokesčių mokėtojams pervedus pinigus savo iniciatyva, o ne pagal mokesčių administratoriaus privalomą reikalavimą.

33

Ši valstybė narė teigia, kad Įstatymo Nr. 289/2002 8 straipsniu siekiama suteikti mokesčių mokėtojams, kurie nėra mokesčių administratoriaus jau žinomi pažeidėjai, galimybę įteisinti jų situaciją su sąlyga, kad jie savo iniciatyva deklaruos nuslėptas apmokestinamąsias sumas ir perves minimalią 50 % nesumokėto mokesčio sumą (arba du trečdalius mokesčio prie šaltinio atveju). Sumokėjus šią sumą, mokesčių administratorius negali kontroliuoti sumų, bent 100 % neviršijančių papildomai deklaruotų sumų (arba 50 % papildomo mokesčio prie šaltinio atveju).

34

Remdamasi Įstatymo Nr. 289/2002 8 straipsnio 10 dalimi, kurios nuostatos paminėtos šio sprendimo 13 punkte, Italijos Respublika tvirtina, kad apmokestinamieji asmenys, kurie jau yra žinomi pažeidėjai, negali pasinaudoti šiame 8 straipsnyje nustatyta sistema.

35

Dėl Įstatymo Nr. 289/2002 9 straipsnio Italijos Respublika teigia, kad šia nuostata negalima pasinaudoti dviem to paties įstatymo 8 straipsnio 10 dalyje numatytais atvejais, paminėtais šio sprendimo 13 punkte, taip pat, remiantis įstatymo 9 straipsnio 14 dalimi, jei suinteresuotasis asmuo nepateikė visų 9 straipsnio 2 dalyje numatytų mokesčių deklaracijų už visus 9 straipsnio 1 dalyje numatytus mokestinius laikotarpius.

36

Ši valstybė narė patikslina, jog Įstatymo Nr. 289/2002 9 straipsnio 14 dalies nuoroda į „visus 2 dalyje numatytus mokesčius“ visuomet buvo aiškinama taip, kad šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies a punkte numatyti mokesčiai ir 9 straipsnio 2 dalies b punkte numatytas PVM turi būti vertinami atskirai. Taigi buvo pripažinta, kad 9 straipsnyje numatyta automatinio atsiskaitymo sistema negalima pasinaudoti, jei PVM nedeklaruotas už visus atitinkamus metus, net jei kitų mokesčių deklaracijos už tuos pačius metus buvo pateiktos. Ši valstybė narė priduria, kad pagal Įstatymo Nr. 289/2002 9 straipsnio 9 dalį mokesčių administratorius visuomet turi teisę išieškoti mokėtiną mokestį remdamasis PVM deklaracijos duomenimis ir kad bet kuriuo atveju mokesčių kontrolė visuomet galima, kai reikia patikrinti iš šios deklaracijos išplaukiančią teisę į mokesčių grąžinimą (ar jos nebuvimą).

37

Iš Šeštosios direktyvos 2 ir 22 straipsnių bei EB 10 straipsnio išplaukia, kad kiekviena valstybė narė turi pareigą imtis visų įstatyminių ir administracinių priemonių, būtinų užtikrinant viso mokėtino PVM surinkimą jos teritorijoje. Šiuo atžvilgiu valstybės narės privalo tikrinti deklaracijas, apmokestinamųjų asmenų apskaitą ir kitus svarbius dokumentus bei apskaičiuoti ir surinkti mokėtiną mokestį.

38

Bendroje PVM sistemoje valstybės narės privalo užtikrinti, kad apmokestinamieji asmenys vykdytų savo pareigas, ir šiuo atžvilgiu joms suteikta tam tikra diskrecija, ypač dėl turimų išteklių panaudojimo būdo.

39

Tačiau šią diskreciją riboja pareiga užtikrinti veiksmingą Bendrijos nuosavų išteklių surinkimą ir pareiga nesukelti didelių požiūrio į apmokestinamuosius asmenis skirtumų tiek vienos valstybės narės rėmuose, tiek bendrai visose valstybėse narėse. Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Šeštąją direktyvą reikia aiškinti atsižvelgiant į bendrai PVM sistemai esminį mokesčių neutralumo principą, kuris draudžia PVM apmokestinimo atžvilgiu skirtingai vertinti tokius pačius sandorius vykdančius ūkio subjektus (2004 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Cimber Air, C-382/02, Rink. p. I-8379, 24 punktas). Visi valstybių narių veiksmai renkant PVM turi atitikti šį principą.

40

Pagal Įstatymo Nr. 289/2002 8 straipsnį apmokestinamieji asmenys, nevykdę savo pareigų mokestiniais laikotarpiais nuo 1998 iki 2001 m. – t. y. kai kuriais atvejais tik vienerius metus prieš šio įstatymo priėmimą, – gali išvengti bet kokios kontrolės bei taikytinų sankcijų sumos, atitinkančios dvigubą papildomoje PVM deklaracijoje nurodyto PVM sumą, atžvilgiu. Taigi Italijos valdžios institucijos neturi pagrindo tikrinti per ketverius metus prieš šio įstatymo priėmimą sudarytų apmokestinamųjų sandorių, tiesa, atsižvelgiant į šio įstatymo 8 straipsnio 6 dalyje numatytų sumų ribas. Šis atsisakymas iš principo taikomas, jei apmokestinamasis asmuo deklaruoja ir sumoka sumą, kurią jau privalėjo sumokėti anksčiau. Tačiau, kadangi patikrinimą galima atlikti tik dėl sumų, viršijančių dvigubą apmokestinamojo asmens papildomoje PVM deklaracijoje deklaruotą sumą, Įstatymas Nr. 289/2002 gali ypač skatinti apmokestinamuosius asmenis deklaruoti tik dalį realiai mokėtinos skolos. Iš to matyti, kad apmokestinamieji asmenys, kuriems taikomas šis straipsnis, galutinai išvengia savo pareigų deklaruoti ir sumokėti įprastai mokėtiną PVM už mokestinius laikotarpius nuo 1998 iki 2001 metų.

41

Pagal Įstatymo Nr. 289/2002 9 straipsnį mokėtina PVM suma yra dar labiau nutolusi nuo sumos, kurią būtų privalėjęs sumokėti apmokestinamasis asmuo. Pagal šį straipsnį apmokestinamasis asmuo, nepateikęs deklaracijos už mokestinius laikotarpius nuo 1998 iki 2001 m., gali išvengti bet kokios kontrolės bei bet kokių administracinių mokestinių ar baudžiamųjų sankcijų, sumokėjęs 2 % už jo parduotas prekes ir suteiktas paslaugas mokėtino PVM sumą bei 2 % per šį laikotarpį atskaityto PVM sumą. 200000 EUR viršijančio pirkimo ar pardavimo mokesčio atžvilgiu taikoma 1,5 % procentinė dalis, o 300000 EUR viršijančių sumų atžvilgiu – 1 %. Jei taikant šį 9 straipsnį mokėtina suma viršija tam tikrą sumą, ją viršijanti dalis mažinama 80 %. Mokėtinos sumos negali būti mažesnės nei 500 EUR.

42

Iš išdėstytų aplinkybių matyti, kad Įstatymo Nr. 289/2002 9 straipsnis leidžia apmokestinamiesiems asmenims, nevykdžiusiems savo pareigų PVM srityje mokestiniais laikotarpiais nuo 1998 iki 2001 m., galutinai išvengti šių pareigų bei už jų nevykdymą taikytinų sankcijų, už tai sumokant vienkartinę, jų apyvartai proporcingą sumą. Tačiau šios vienkartinės sumos yra neproporcingai mažos, palyginti su sumomis, kurias apmokestinamasis asmuo būtų privalėjęs mokėti atsižvelgiant į apyvartą, atitinkančią jo sudarytus, bet nedeklaruotus sandorius.

43

Praėjus trumpam laikotarpiui po termino, per kurį apmokestinamieji asmenys turėjo sumokėti įprastai mokėtinas PVM sumas, iš Šeštosios direktyvos 2 ir 22 straipsnių kylančias suinteresuotųjų asmenų pareigas pakeisdami kitomis pareigomis, pagal kurias nereikalaujama sumokėti šių sumų, Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniai paneigia šių bendros PVM sistemos pagrindą sudarančių Šeštosios direktyvos straipsnių turinį ir todėl veikia pačią šio mokesčio sandarą. Dėl didelio neatitikimo tarp realiai mokėtinų sumų ir sumų, kurias sumoka apmokestinamieji asmenys norėdami pasinaudoti aptariama mokestine amnestija, jie faktiškai atleidžiami nuo mokesčio.

44

Iš to darytina išvada, kad Įstatymas Nr. 289/2002 labai trikdo tinkamą bendros PVM sistemos funkcionavimą. Numatydamos reikšmingus požiūrio į apmokestinamuosius asmenis skirtumus Italijos teritorijoje, jo nuostatos iškreipia mokesčių neutralumo principą. Dėl tos pačios priežasties šios nuostatos kelia grėsmę pareigai užtikrinti, kad PVM būtų vienodai renkamas visose valstybėse narėse.

45

Kadangi, kaip nurodyta Šeštosios direktyvos ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje, mokesčių neutralumo principu siekiama sudaryti sąlygas sukurti bendrąją rinką, kurioje vyktų sąžininga konkurencija, Italijos įstatyminės nuostatos daro įtaką pačiai bendrajai rinkai, nes Italijoje apmokestinamieji asmenys gali tikėtis, kad jiems nereikės sumokėti didelės mokesčio dalies.

46

Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad kova su sukčiavimu yra Šeštosios direktyvos pripažįstamas ir skatinamas tikslas (žr. 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo Halifax ir kt., C-255/02, Rink. p. I-1609, 71 punktą ir 2008 m. gegužės 22 d. Sprendimo Ampliscientifica ir Amplifin, C-162/07, Rink. p. I-4019, 29 punktą). Šeštosios direktyvos 22 straipsnio 8 dalyje valstybėms narėms siūloma prireikus nustatyti papildomas pareigas, kad būtų užkirstas kelias sukčiavimui.

47

Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad Italijos teisės nuostatų poveikis priešingas, nes Įstatymas Nr. 289/2002 sukuria palankesnę padėtį sukčiaujantiems asmenims.

48

Italijos Respublika tvirtina, kad nagrinėjamos mokestinės amnestijos priemonės taikymo išimtys leidžia smarkiai sumažinti jos realų poveikį. Ji teigia, kad ši priemonė netaikoma apmokestinamiesiems asmenims, nepateikusiems PVM deklaracijų nė vienu iš numatytų mokestinių metų arba nevykdžiusiems savo pareigų PVM srityje, jei jų atžvilgiu mokesčių administratorius baigė atitinkamą procedūrą.

49

Tačiau Italijos Respublikos atsiliepime pateikti skaičiai, pagal kuriuos 2001 m. beveik 15 %, t. y. apie 800000, apmokestinamųjų asmenų pateikė prašymą dėl mokestinės amnestijos, akivaizdžiai parodo šios priemonės, kuri, nepaisant atitinkamos valstybės narės nurodytų jos taikymo išimčių negali būti laikoma ribota, mastą.

50

Kadangi šios taikymo išimtys labai ribotos, būtina konstatuoti, kad Komisija teisėtai kvalifikuoja ginčijamą amnestijos priemonę kaip bendrą ir nediferencijuotą atsisakymą naudotis mokesčių administratoriaus turimomis tikrinimo ir mokėtinų sumų apskaičiavimo galiomis.

51

Italijos Respublika teigia, kad Įstatymas Nr. 289/2002 iš karto ir nesant būtinybės pradėti ilgas teismines procedūras leido į valstybės biudžetą išieškoti dalį anksčiau nedeklaruoto PVM.

52

Tačiau numatydama amnestiją praėjus trumpam laikotarpiui po termino, per kurį apmokestinamieji asmenys privalėjo sumokėti PVM, ir reikalaudama sumokėti labai nedidelę, palyginti su iš tikrųjų mokėtinu mokesčiu, sumą, nagrinėjama priemonė leidžia atitinkamiems apmokestinamiesiems asmenims galutinai išvengti savo pareigų PVM srityje, nors per ketverius metus iki įprastai mokėtino mokesčio senaties termino pabaigos nacionaliniai mokesčių administratoriai galėjo atskleisti bent dalį šių apmokestinamųjų asmenų. Šiuo atžvilgiu Įstatymas Nr. 289/2002 paneigia kiekvienos valstybės narės turimą pareigą užtikrinti teisingą mokesčio surinkimą.

53

Todėl Komisijos pareikštą ieškinį reikia pripažinti pagrįstu ir konstatuoti, kad Įstatymo Nr. 289/2002 8 ir 9 straipsniuose numačiusi bendrą ir nediferencijuotą atsisakymą tikrinti apmokestinamuosius sandorius, sudarytus per keletą mokestinių laikotarpių, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Šeštosios direktyvos 2 ir 22 straipsnius, taip pat pagal EB 10 straipsnį.

54

Remiantis Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalimi, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Italijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: