I — Bylos aplinkybės, procesas ir šalių reikalavimai

II — Teisinė analizė

A — Pirminės pastabos

B — Dėl pirmojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu pripažįstant, kad „ADM“ buvo kartelio organizatorė

1. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2. Šalių argumentai

3. Vertinimas

C — Dėl ieškinio, kuriuo siekiama panaikinti ginčijamą sprendimą: vertinimas, ar buvo pažeista teisė į gynybą pripažįstant „ADM“ kaip kartelio organizatorę

D — Dėl antrojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su procesinių garantijų pažeidimu naudojant FBI ataskaitą kaip įrodymą, kad apeliantė buvo kartelio organizatorė

1. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2. Šalių argumentai

3. Vertinimas

a) Skundžiamo sprendimo aiškinimas

b) Dėl skundžiamame sprendime taikytų vertinimo kriterijų teisingumo

i) Dėl bendro draudimo Komisijai naudoti įrodymus, kurie buvo gauti vykstant kitai, ne Komisijos vykdomai procedūrai, nebuvimo

ii) Dėl konkrečių procesinių garantijų pažeidimo

— Dėl sąlygų, leidžiančių Komisijai naudoti įrodymus, kurie buvo surinkti vykstant kitai, ne Komisijos vykdomai procedūrai, egzistavimo: procesinių teisių laikymasis

— Dėl Pirmosios instancijos teismo nustatytų kriterijų, susijusių su Komisijos veiksmais, kurių ji turi imtis siekdama įsitikinti, kad buvo užtikrintos procesinės teisės, ir dėl šių kriterijų taikymo nagrinėjamoje byloje

E — Dėl ieškinio panaikinti ginčijamą sprendimą: ar Komisija galėjo naudoti FBI ataskaitą kaip įrodymą, kad „ADM“ buvo kartelio organizatorė

F — Dėl apeliacinio skundo pagrindų (trečiojo, ketvirtojo ir penktojo), susijusių su „Cerestar“ pareiškimu

G — Dėl ieškinio panaikinti ginčijamą sprendimą: ar Komisija pakankamai įrodė, kad ADM buvo kartelio organizatorė

H — Dėl šeštojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su atsisakymu pripažinti lengvinančia aplinkybe „ADM“ pasitraukimą iš kartelio pirmą kartą įsikišus JAV konkurenciją prižiūrinčioms valdžios institucijoms

1. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2. Šalių argumentai

3. Vertinimas

I — Dėl devintojo apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su konkrečia kartelio įtaka rinkai

1. Pirmosios instancijos teismo vertinimas

2. Šalių argumentai

3. Vertinimas

J — Dėl apeliacinio skundo pagrindų (septintojo ir aštuntojo), susijusių su teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu vertinant „ADM“ bendradarbiavimą per administracinę procedūrą

1. Dėl apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su Komisijos tarnybų pareiškimais, padarytais per administracinę procedūrą

2. Dėl apeliacinio skundo pagrindo, susijusio su pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriuje išdėstytų sąlygų pažeidimu

K — Dėl ieškinio panaikinti ginčijamą sprendimą: ar remiantis pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punktu „ADM“ reikėtų pripažinti pirmąja įmone, pateikusia Komisijai informacijos, turėjusios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą

L — Dėl naujo „ADM“ skirtos baudos dydžio nustatymo

M — Dėl bylinėjimosi išlaidų

III — Išvada

1.

2001 m. gruodžio 5 d. Sprendimo (toliau – ginčijamas sprendimas) ( 2 ) 1 straipsnyje Komisija, atlikusi tyrimą pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamentą Nr. 17 ( 3 ), konstatavo, kad Archer Daniels Midland Co. (toliau – apeliantė arba ADM) ir kitos įmonės, dalyvaudamos sudarant susitarimą ir (arba) nuolatiniuose suderintuose veiksmuose citrinos rūgšties sektoriuje, pažeidė EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį ir Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnio 1 dalį.

2.

Ginčijamo sprendimo 158 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė esminius veiksnius, kurie jai leido konstatuoti minėtąjį pažeidimą: rinkos ir rinkos dalių kvotų nustatymas, gamybos pajėgumo įšaldymas/apribojimas/uždarymas, suderinti veiksmai dėl kainų augimo, gamintojo, kuris turėjo „prižiūrėti“ kainų augimą kiekvienoje nacionalinėje rinkoje, paskyrimas, patvirtintų dabartinių ir būsimų tikslinių kainų sąrašo išdalijimas, siekiant koordinuoti kainų augimą, duomenų perdavimo ir kontrolės sistemos parengimas bei įgyvendinimas, siekiant užtikrinti apribojančių susitarimų taikymą, pasidalijimas klientais arba jų priskyrimas, dalyvavimas reguliariuose susitikimuose ar kitoks bendravimas, siekiant susitarti dėl minėtų apribojimų bei juos įgyvendinti ir (arba) pakeisti atsižvelgiant į situaciją.

3.

Pagal ginčijamo sprendimo 3 straipsnį įmonėms, kurios buvo laikomos atsakingomis už pažeidimą, paskirtos baudos. Nors aiškiai to neminėdama, baudų dydžiui apskaičiuoti Komisija taikė metodą, nustatytą 1998 m. baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse (toliau – Gairės) ( 4 ), taip pat tam tikrais atvejais Komisija taikė, aiškiai tai nurodydama, 1996 m. Pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais (toliau – Pranešimas dėl bendradarbiavimo) ( 5 ).

4.

ADM buvo paskirta 39,69 mln. eurų bauda.

5.

Nustatant baudų dydžius Komisija, vertindama pažeidimo sunkumą, visų pirma atsižvelgė į aplinkybę, kad kartelis turėjo konkrečią įtaką citrinos rūgšties rinkai EEE. ADM apskaičiuotą pagrindinį baudos dydį, kuris, atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą ir trukmę, buvo 58,8 mln. eurų, Komisija dėl sunkinančių aplinkybių padidino 35%, nes ADM kartu su kita įmone buvo kartelio organizatorės. Be to, ADM nebuvo taikytas Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriuje numatytas baudos, kuri būtų skirta, jei įmonė nebūtų bendradarbiavusi, „neskyrimas arba labai didelis sumažinimas“, kuris buvo taikytas kitai įmonei, t. y. Cerestar Bioproducts BV (toliau – Cerestar). Komisija manė, kad ne ADM, o Cerestar buvo pirmoji pateikusi informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkto prasme, be to, kaip viena kartelio organizatorių, ADM taip pat neatitiko minėtojo pranešimo B skyriaus e punkte nustatytos sąlygos. Vis dėlto, remdamasi pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriumi, Komisija pritaikė ADM„reikšmingą“ (50%) baudos sumažinimą.

6.

2002 m. vasario 28 dieną Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu ADM prašė, pirma, panaikinti ginčijamo sprendimo 1 straipsnį tiek, kiek jame buvo konstatuota, kad ADM pažeidė EB 81 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį dalyvaudama susitarime dėl nagrinėjamos rinkos pajėgumo apribojimo ir dėl gamintojo, kuris turėtų „vadovauti“ kainų augimui kiekvienoje atitinkamoje nacionalinėje rinkoje, paskyrimo ir, antra, panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį tiek, kiek jis yra su ja susijęs, arba panaikinti jai skirtą baudą arba šią sumažinti.

7.

2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimu (toliau – skundžiamas sprendimas) ( 6 ) Pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino ADM reikalavimą dėl ginčijamo sprendimo 1 straipsnio panaikinimo, tačiau atmetė ADM reikalavimus dėl baudos, jai skirtos pagal minėto sprendimo 3 straipsnį, nurodydamas Komisijai atlyginti dešimtadalį ADM patirtų bylinėjimosi išlaidų, o ADM – padengti likusią savo išlaidų dalį ir atlyginti Komisijos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

8.

2006 m. gruodžio 11 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai ADM pateikė apeliacinį skundą dėl skundžiamo sprendimo, Teisingumo Teismo prašydama panaikinti šį sprendimą tiek, kiek Pirmosios instancijos teismas juo atmetė ADM ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, taip pat prašydama panaikinti ginčijamo sprendimo 3 straipsnį tiek, kiek jis su ja susijęs, arba pakeisti šį straipsnį panaikinant arba sumažinant jai skirtą baudą, arba, nepatenkinus šių reikalavimų, grąžinti bylą Pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo nustatytus teisės principus, ir bet kuriuo atveju įpareigoti Komisiją padengti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su procesu abiejose instancijose.

9.

Komisija Teisingumo Teismo prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš ADM bylinėjimosi išlaidas.

10.

Šalių atstovai buvo išklausyti 2008 m. gegužės 8 d. įvykusiame posėdyje.

11.

Grįsdama savo apeliacinį skundą ADM nurodo devynis pagrindus ir jie visi susiję su jai skirtos baudos dydžio nustatymu.

12.

Pirmaisiais penkiais apeliacinio skundo pagrindais ADM kritikuoja vertinimą, kurio pagrindu Pirmosios instancijos teismas atmetė jos argumentus, pateiktus ginčijant Komisijos taikytą pagrindinio baudos dydžio padidinimą 35% dėl sunkinančių aplinkybių, t. y. dėl tariamo ADM, kaip citrinos rūgšties kartelio organizatorės, vaidmens. Pirmasis iš šių apeliacinio skundo pagrindų susijęs su Pirmosios instancijos teismo atsisakymu pripažinti, kad buvo pažeista ADM teisė į gynybą dėl to, jog per administracinę procedūrą nebuvo galima ginčyti šios sunkinančios aplinkybės ar su ja susijusių faktų. Kitais keturiais apeliacinio skundo pagrindais įvairiais aspektais ginčijamas vertinimas, kuriuo remdamasis Pirmosios instancijos teismas atmetė ADM argumentą, kad ginčijamame sprendime išdėstyti motyvai, pagal kuriuos ADM buvo pripažinta organizatore, negali pateisinti tokio kvalifikavimo.

13.

Likusieji keturi ADM apeliacinio skundo pagrindai susiję su atsisakymu jos atžvilgiu pripažinti lengvinančią aplinkybę, konkrečios kartelio įtakos rinkai vertinimu ir jos bendradarbiavimo su Komisija per administracinę procedūrą vertinimu.

14.

Iš karto pažymėsiu, kad, mano nuomone, kai kurie šio apeliacinio skundo pagrindai yra pagrįsti ir todėl tam tikros skundžiamo sprendimo dalys turėtų būti panaikintos, taip pat manau, kad šioje bylos stadijoje Teisingumo Teismas pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą gali pats paskelbti galutinį sprendimą byloje, kaip to prašo ADM. Atsižvelgiant į apeliacinio skundo pagrindų skaičių, dėl dėstymo patogumo iš eilės analizuosiu tuos apeliacinio skundo pagrindus, kurie, mano nuomone, yra pagrįsti, ir iš karto po to išnagrinėsiu susijusius pirmojoje instancijoje pateiktus ieškinio pagrindus, kurie buvo atmesti tose skundžiamo sprendimo dalyse, kurios, kaip teigiama, turi būti panaikintos.

15.

Pirmosios instancijos teisme ADM teigė, kad Komisija pažeidė jos teisę į gynybą, nes per administracinę procedūrą ši institucija ADM nepateikė kaltinimo dėl to, kad ji buvo viena iš kartelio organizatorių, taip pat pranešime apie kaltinimus nenurodė pagrindinių veiksnių (visų pirma tų, kurie susiję su kai kurių ADM atstovų vaidmeniu kartelio susitikimuose), kuriais ji rėmėsi pagrindžiant šį kaltinimą ginčijamame sprendime. ADM taip pat priekaištavo, kad vykstant šiai procedūrai ji neturėjo galimybės pateikti savo nuomonės dėl 1996 m. spalio 11 ir 12 dienomis buvusio ADM atstovo padarytų pareiškimų Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinio tyrimų biuro (Federal Bureau of Investigation, toliau – FBI) agentams protokolo (toliau – FBI ataskaita) ir 1999 m. kovo 18 d.Cerestar rašytinio pareiškimo ( 7 ) Komisijai (toliau – Cerestar pareiškimas), pasitelktų minėtam kaltinimui pagrįsti, naudojimo kaip įrodymų.

16.

Pirmosios instancijos teismas pirmiausia priminė Teisingumo Teismo sprendimą Musique diffusion française ir kt. prieš Komisiją ( 8 ), pagal kurį Komisija laikosi pareigos paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jeigu ji pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad spręs klausimą, ar atitinkamoms šalims turi būti skirtos baudos, ir nurodo baudos skyrimui galinčias daryti įtaką pagrindines faktines ir teisines aplinkybes, pavyzdžiui, įtariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę bei tai, ar pažeidimas buvo padarytas „tyčia ar dėl neatsargumo“. Tai padariusi, ji suteikia joms būtinus pagrindus gynybai ne tik dėl paties pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos skyrimo ( 9 ).

17.

Toliau Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad pranešime apie kaltinimus Komisija nurodė pagrindines faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis ji grindžia ADM skirtiną baudą, ir nurodydamas, kad „atitinkamos įmonės teisės į gynybą užtikrinimas neįpareigoja Komisijos pranešime apie kaltinimus tiksliai nurodyti, kaip ji, nustatydama baudos lygį, pasinaudos kiekvienu šiuo veiksniu“, atmetė minėtuosius ADM kaltinimus. Priminęs sprendimą Michelin prieš Komisiją ( 10 ), Pirmosios instancijos teismas konkrečiai pažymėjo, kad „Komisija neprivalėjo nurodyti, nei kad ji gali ADM laikyti kartelio organizatore, nei baudos padidinimo lygio, kurį ji dėl to planuoja taikyti ADM baudai“. Dėl FBI ataskaitos ir Cerestar pareiškimo naudojimo kaip įrodymų Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „Komisija šiuos dokumentus pridėjo prie pranešimo apie kaltinimus ir todėl šalys galėjo pateikti savo nuomonę šiuo klausimu, įskaitant ir dėl šių dokumentų naudojimo kaip įrodymų“ ( 11 ).

18.

Nagrinėjamu apeliacinio skundo pagrindu ADM tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės į gynybą apsaugos principą, nuspręsdamas, kad pranešime apie kaltinimus Komisija neprivalo įmonei nurodyti, jog ji gali tokią įmonę laikyti kartelio organizatore, ir nėra įpareigota pateikti faktinių aplinkybių, kuriomis gali būti pagrįstas toks kvalifikavimas. Be to, ADM mano, kad antroji išvada nėra pakankamai motyvuota.

19.

ADM nuomone, kartelio organizatoriaus vaidmuo yra vienas iš pagrindinių faktinių veiksnių, kuris rodo pažeidimą padariusios įmonės elgesio sunkumą ir kuris turi būti nurodytas pranešime apie kaltinimus ( 12 ), taip pat jį reikia nurodyti dėl to, kad Komisija dėl tokios sunkinančios aplinkybės gali nuo 30 iki 50% padidinti baudą.

20.

Be to, ADM mano, kad faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas kartelio organizatoriaus vaidmens pripažinimas, turi būti nurodytos pranešime apie kaltinimus arba jos turi būti pagrįstai numanomos bent iš prie šio pranešimo pridėtų dokumentų ( 13 ). Tačiau šiuo atveju faktinės aplinkybės nebuvo paminėtos pranešime apie kaltinimus, taip pat jų nebuvo galima numanyti iš prie minėtojo pranešimo pridėtų dokumentų dėl šių priežasčių: 1) Komisija pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodė, kad apskaičiuodama baudos dydį ir, be kita ko, vertindama kiekvienos įmonės vaidmenį ji atsižvelgs į šiame pranešime nurodytas faktines aplinkybes; 2) dėl sudėtingų faktinių aplinkybių buvo sunku nustatyti, kuri įmonė yra kartelio organizatorė, ir tai buvo pripažinta ginčijamame sprendime (273 konstatuojamoji dalis) ir skundžiamame sprendime (300 punktas); 3) Komisija, per administracinę procedūrą nurodžiusi ADM, kad šiai įmonei gali būti taikomos Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus nuostatos, sudarė įspūdį, kad ji nelaikė ADM viena iš kartelio organizatorių; 4) jei konkrečiai dėl to nėra informuojama, iš įmonės negali būti reikalaujama, kad ji išnagrinėtų ir, pateikdama priešpriešinių įrodymų, paneigtų kiekvieną prie pranešimo apie kaltinimus pridėtuose didelės apimties dokumentuose išdėstytą faktinę aplinkybę, nes jeigu įmonė taip pasielgtų, jai galėtų būti netaikomas Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyrius, kuris, be kita ko, numato, kad įmonė turi nuolat ir visiškai bendradarbiauti.

21.

Komisija tvirtina, kad ADM kaltinimai nepagrįsti. Šios institucijos teigimu, apeliantės pateikti kaltinimai grindžiami dirbtiniu kartelio organizatoriaus vaidmens ir šio vaidmens pasekmių apskaičiuojant baudą atskyrimu. ADM nepastebi aplinkybės, kad organizatoriaus vaidmuo turi reikšmės baudos dydžiui, o ne pažeidimo konstatavimui. Todėl nėra būtina, kad Komisija pranešime apie kaltinimus išsamiai nurodytų „faktines aplinkybes, kurios iš tikrųjų yra susijusios su numatomu baudos dydžiu“. Atvirkščiai, Komisijos nuomone, šiuo atveju pakako nurodyti, kaip ji tai ir padarė, kad vertinant pažeidimo sunkumą ji atsižvelgs į kiekvienos susijusios įmonės vaidmenį.

22.

Komisija pastebi, kad FBI ataskaita ir Cerestar pareiškimas buvo tarp tų aštuonių dokumentų, kurie pridėti prie pranešimo apie kaltinimus.

23.

Ši institucija priduria, kad ADM vaidmuo kartelyje yra paminėtas pagrindinėje pranešimo apie kaltinimus dalyje (kaip pavyzdį nurodydama šio pranešimo 63, 71, 84, 85, 93, 94 ir 104 punktus). Be to, atsakyme į šį pranešimą apeliantė aiškiai nurodė FBI ataskaitą ir Cerestar pareiškimą bei pateikė išsamius paaiškinimus apie savo vaidmenį kartelyje, atmesdama nuomonę, kad ji buvo organizatorė ar kurstytoja, ir tai grindė FBI ataskaita. Tai įrodo, kad ADM turėjo galimybę tinkamai pasirengti gynybai remdamasi pranešimo apie kaltinimus turiniu.

24.

Nors galima surasti atskirų teiginių, kuriuos būtų galima aiškinti priešingai ( 14 ), galima laikyti nusistovėjusia teismų praktika tai, kad įmonės, kurių atžvilgiu vykdoma procedūra dėl tariamo EB sutarties konkurencijos taisyklių pažeidimo, turi teisę, kad Komisija jas išklausytų ne tik dėl tariamų pažeidimų egzistavimo, bet taip pat dėl baudos skyrimo ir kriterijų jos dydžiui nustatyti.

25.

Kaip Pirmosios instancijos teismas priminė skundžiamame sprendime, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Komisija laikosi pareigos paisyti įmonių teisės būti išklausytoms, jeigu ji savo pranešime apie kaltinimus aiškiai nurodo, kad spręs klausimą, ar atitinkamoms šalims turi būti skirtos baudos, ir nurodo baudos skyrimui galinčias daryti įtaką pagrindines faktines ir teisines aplinkybes, pavyzdžiui, įtariamo pažeidimo sunkumą ir trukmę bei tai, ar pažeidimas buvo padarytas „tyčia ar dėl neatsargumo“, nes tai padariusi ji suteikia joms būtinus pagrindus gynybai ne tik dėl paties pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos skyrimo ( 15 ).

26.

Konkrečiai kalbant, atrodo, kad sprendime Michelin prieš Komisiją ( 16 ) Teisingumo Teismas nusprendė šiek tiek kitaip, nei siūlė generalinis advokatas P. Verloren Van Themaat, kuriam buvo „akivaizdu, kad (Komisija) per administracinę procedūrą negali nurodyti, koks bus baudos dydis ar kriterijai jam nustatyti, nes tik pasibaigus administracinei procedūrai galima nustatyti kaltės ar neatsargumo laipsnį“ ( 17 ). Minėtame sprendime Teisingumo Teismas, pareikšdamas nuomonę dėl kriterijų baudos dydžiui nustatyti, manė esant reikalinga pastebėti, jog „pranešime apie kaltinimus <…> Komisija aiškiai nurodė, kad ji ketina (atitinkamai įmonei) skirti baudą, kurios dydis bus nustatytas atsižvelgiant į pažeidimo, kurį ji laikė rimtu, trukmę ir sunkumą“, ir tai padariusi ji suteikė įmonei „galimybę gynybai ne tik dėl paties pažeidimo konstatavimo, bet ir dėl baudos skyrimo“ ( 18 ).

27.

Visai neseniai Teisingumo Teismas sprendime Showa Denko prieš Komisiją ( 19 ) labai aiškiai patvirtino, kad įmonės, kurių atžvilgiu vykdoma procedūra dėl įtariamo EB 81 straipsnio pažeidimo, turi teisę būti išklausytos „ne tik dėl baudų skyrimo, bet ir dėl kiekvienos iš aplinkybių, į kurias (Komisija ketina) atsižvelgti nustatydama baudas“.

28.

Vis dėlto šios išvados 25 punkte nurodytoje teismo praktikoje naudojama gana bendro pobūdžio formuluotė ir nėra išaiškinta, kaip reikia suprasti „pagrindines faktines ir teisines aplinkybes“, kurios yra svarbios skiriant baudą ir turi būti nurodytos pranešime apie kaltinimus; konkrečiai kalbant, nėra aišku, ar Komisijai pranešime apie kaltinimus pakanka nurodyti, kad spręsdama dėl baudos skyrimo ir, jeigu nuspręstų skirti baudą, jos dydžio ji atsižvelgs į įtariamo pažeidimo sunkumą, trukmę ir subjektyvias aplinkybes ar, kita vertus, Komisija būtinai turi pateikti visų šių aspektų išsamų vertinimą.

29.

Neabejotinai nepakanka vien to, kad Komisija tik abstrakčiai užsimintų apie įtariamo pažeidimo sunkumą, trukmę ir subjektyvias aplinkybes. Kaip Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, „pareiga informuoti apie pažeidimo sunkumą bei tyčinį ar neatsargų pobūdį būtų beprasmė, jei paprasčiausio Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalies atpasakojimo savaime pakaktų jai įvykdyti“ ( 20 ). Dėl pažeidimo trukmės Teisingumo Teismas jau yra išaiškinęs, kad ji turi būti tiksliai nurodyta pranešime apie kaltinimus ( 21 ).

30.

Kita vertus, remiantis teismų praktika taip pat galima atmesti požiūrį, kad įmonių teisės į gynybą užtikrinimas įpareigoja pranešime apie kaltinimus joms tiksliai nurodyti, kaip Komisija ketina pasinaudoti kiekviena šia „faktine ir teisine aplinkybe“ nustatydama baudos dydį. Iš tikrųjų nuorodų dėl ketinamos skirti baudos dydžio pateikimas, kol įmonėms nebuvo suteikta galimybė išdėstyti savo gynybos argumentų dėl joms pateiktų kaltinimų, būtų netinkamas Komisijos sprendimo paankstinimas ( 22 ).

31.

Atsižvelgiant į tai, kad pranešime apie kaltinimus turi būti nurodyta tiek pažeidimo trukmė, tiek tai, ar jis padarytas tyčia arba dėl neatsargumo, reikia nustatyti, ar, esant minėtiems dviem visiškai priešingiems požiūriams, Komisijai pakanka pranešime apie kaltinimus išvardyti kriterijus, kuriais remdamasi ji ketina vertinti pažeidimo sunkumą, ar ji taip pat turi tiksliai nurodyti, kokį vertinimą ketina atlikti taikydama šiuos kriterijus. Kalbant konkrečiau, ar nagrinėjamu atveju pranešime apie kaltinimus Komisijai pakako nurodyti, kaip ji tai padarė, kad nustatydama baudos konkrečioms įmonėms dydį ji, be kita ko, atsižvelgs į kiekvienos kartelyje dalyvavusios įmonės vaidmenį (kriterijaus nurodymas), ar jau pranešime apie kaltinimus ji turėjo nurodyti, kad ADM gali būti laikoma kartelio organizatore (pagal šį kriterijų atliktas vertinimas)?

32.

Neatrodo, kad Teisingumo Teismo praktikoje yra naudingų nuorodų šiuo klausimu. Tą patį galima pasakyti apie Pirmosios instancijos teismo sprendimus HFB ir kt. prieš Komisiją bei LR AF 1998 prieš Komisiją, kuriuos, pagrįsdama antrąjį požiūrį, nurodo ADM ( 23 ). Nors šiuose sprendimuose Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškinį pateikusioms įmonėms nusiųstame pranešime apie kaltinimus Komisija, be kitų aplinkybių, nurodė šių įmonių aktyvų vaidmenį ( 24 ) ar vadovaujantį vaidmenį ( 25 ) nagrinėtame kartelyje, ir paskui konstatavo, kad „taip Komisija savo pranešime apie kaltinimus išdėstė faktines ir teisines aplinkybes, į kurias ji atsižvelgs apskaičiuodama ieškovei skirtinos baudos dydį, tad tinkamai buvo paisoma ieškovės teisės būti išklausytai“ ( 26 ), tai nebūtinai reiškia, kad, Pirmosios instancijos teismo nuomone, tokios nuorodos yra būtinos užtikrinant šią teisę.

33.

Kita vertus, reikia pastebėti, kad sprendime Corus UK prieš Komisiją ( 27 ), kuriuo ADM taip pat remiasi, Pirmosios instancijos teismas laikėsi griežtesnio požiūrio dėl Komisijos pareigų, susijusių su pranešimo apie kaltinimus turiniu, iš esmės pripažindamas, kad nepakanka vien nurodyti konkretaus pažeidimo sunkumo kriterijaus nepateikiant išankstinio pagal šį kriterijų atlikto vertinimo. Iš pradžių patvirtinęs, kad Komisija „pranešime apie kaltinimus <…> privalo pateikti trumpą išankstinį nurodomo pažeidimo trukmės bei sunkumo įvertinimą ir išreikšti savo poziciją dėl to, ar nagrinėjamomis aplinkybėmis pažeidimas buvo padarytas tyčia, ar neatsargiai“, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad toje byloje nagrinėjamas pranešimas apie kaltinimus „turi trūkumų dėl to, kad Komisija pranešime apie kaltinimus nepateikė išankstinio padaryto pažeidimo sunkumo įvertinimo“, nes išsamiau nepaaiškino, ar, jos nuomone, pažeidimas buvo „sunkus“, ar „labai sunkus“ gairių prasme ( 28 ). Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad šis trūkumas nėra pagrindas panaikinti ginčijamą sprendimą, nes nebuvo įrodyta, kad, nesant minėto trūkumo, savo atsakyme į pranešimą apie kaltinimus ieškovė būtų pateikusi argumentus, skirtus sušvelninti padaryto pažeidimo sunkumą, kurie iš esmės skirtųsi nuo faktiškai jos atsakyme išdėstytų argumentų ( 29 ).

34.

Man savo ruožtu kyla klausimas, ar nebūtų tinkamesnis šiek tiek kitoks požiūris. Galbūt užuot iš pradžių mėginus abstrakčiai apibrėžti Komisijos pareigų, susijusių su pranešimo apie kaltinimus turiniu, apimtį ir paskui nustačius, ar dėl šių pareigų nesilaikymo iš tikrųjų buvo pažeista teisė į gynybą, būtų tinkamiau šių pareigų apimtį nustatyti atsižvelgiant į reikalavimą užtikrinti šias teises.

35.

Jeigu, kaip dažnai buvo konstatuojama teismų praktikoje ir priminta skundžiamo sprendimo 435 punkte, „nustatant baudų dydį, atitinkamų įmonių teises į gynybą Komisijoje užtikrina galimybė pateikti pastabas dėl pažeidimo trukmės, sunkumo ir galėjimo numatyti antikonkurencinį pažeidimo pobūdį“ ( 30 ), Komisija turi tokias ir tik tokias pareigas, kurios leidžia užtikrinti, kad tai būtų reali galimybė.

36.

Šiuo atžvilgiu man atrodo, kad jei tik Komisija pranešime apie kaltinimus nurodo, kaip ji padarė šiuo atveju, kad nustatydama įmonei skirtiną baudą ji ketina, vertinant pažeidimo sunkumą, atsižvelgti į šios įmonės vaidmenį pranešime apie kaltinimus aprašytuose slaptuose susitarimuose, suinteresuotai įmonei suteikiama galimybė pareikšti pastabas dėl išvadų, kurias Komisija gali padaryti apie jos vaidmenį remdamasi nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, tvirtinant, kad tokios aplinkybės neįrodo jos aktyvaus ar vadovaujančio vaidmens.

37.

Taigi manau, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos nuspręsdamas, kad pranešime apie kaltinimus Komisija neprivalėjo nurodyti, jog ji gali ADM laikyti atitinkamo kartelio organizatore.

38.

Vis dėlto, kalbant apie šio apeliacinio skundo pagrindo antrąją dalį, susijusią su tuo, kad pranešime apie kaltinimus nebuvo pateiktos faktinės aplinkybės, kuriomis vėliau ginčijamame sprendime buvo remiamasi priskiriant ADM kartelio organizatorės vaidmenį, manau, kad apeliantės argumentams reikėtų iš dalies pritarti.

39.

Faktinės aplinkybės, kurias ADM nurodo šioje apeliacinio skundo pagrindo dalyje, yra išdėstytos skundžiamo sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse ir jos paimtos iš FBI ataskaitos ir Cerestar pareiškimo. Remiantis FBI ataskaita, vienas iš ADM atstovų sugalvojo susitarimo „G-4/5“ mechanizmą, pakankamai aktyviai veikė 1991 m. kovo 6 d. susitikime Bazelyje, kur buvo suformuluotas susitarimas dėl citrinos rūgšties, taip pat buvo laikomas „išminčiumi“, o Jungbunzlauer atstovų net pramintas „pamokslininku“ (265 konstatuojamoji dalis). Pagal Cerestar pareiškimą, kitas ADMatstovas buvo iniciatorius ir vadovavo „šerpų“ („Sherpa“) susitikimams (skirtingai nei aukščiausiu lygmeniu vykę vadinamieji „vadovų“ („Masters“) susitikimai, tai buvo labiau techninio pobūdžio susitikimai), kurie iš esmės parengdavo dosjė ir tarifų lenteles, dėl kurių reikėdavo susitarti (266 konstatuojamoji dalis). Komisija šias aplinkybes vertino kaip „pakankamus papildomus įrodymus, leidžiančius daryti išvadą, kad ADM buvo kartelio organizatorė“, prieš tai konstatavusi, kad „dvišalių ADM ir jos konkurentų susitikimų kiek anksčiau už pirmąjį daugiašalį kartelio susitikimą nepakanka įrodyti, kad ADM buvo kartelio iniciatorė“ (264 konstatuojamoji dalis). Taigi atrodo, kad šios faktinės aplinkybės turėjo lemiamos reikšmės ADM pripažįstant kartelio organizatore.

40.

Apeliacinio skundo pagrindą, kuriuo kaltinama, kad skundžiamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas dėl ADM argumentų, susijusių su minėtų aplinkybių nenurodymu pranešime apie kaltinimus, galima laikyti nepagrįstu. Nors Pirmosios instancijos teismas aiškiai neišdėstė priežasčių, kodėl, jo nuomone, toks aplinkybių nenurodymas nepažeidė ADM teisės į gynybą, galima teigti, kad šios priežastys netiesiogiai išplaukia iš skundžiamo sprendimo 439 punkto. Žinoma, 439 punktas iš esmės susijęs su kitu, sprendime atmestu, argumentu, kuriuo ADM priekaištavo, kad per administracinę procedūrą ji neturėjo galimybės pateikti savo nuomonės dėl FBI ataskaitos ir Cerestar pareiškimo naudojimo kaip įrodymų. Vis dėlto, kaip matyti iš šiame punkte pavartotos formuluotės „įskaitant ir dėl šių dokumentų naudojimo kaip įrodymų“, jo apimtis yra platesnė, nes Pirmosios instancijos teismas, atrodo, pareiškė nuomonę, jog prie pranešimo apie kaltinimus Komisijos pridėtų šių dviejų dokumentų pakako, kad šalys turėtų galimybę pateikti savo nuomonę ne tik dėl šių dokumentų panaudojimo kaip įrodymų, bet taip pat dėl juose aprašytų faktinių aplinkybių.

41.

Kita vertus, manau, kad nuspręsdamas, jog pranešime apie kaltinimus nebuvo būtina išdėstyti ginčijamo sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse nurodytų faktinių aplinkybių, Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą.

42.

Mano nuomone, teisės į gynybą užtikrinimas įpareigoja pranešime apie kaltinimus įmonei nurodyti bent jau faktines aplinkybes ir su jomis susijusius įrodymus, kuriais Komisija ketina remtis pateikdama savo vertinimą galutiniame sprendime ( 31 ).

43.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką „teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad atitinkamai įmonei per administracinę procedūrą būtų suteikta galimybė veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir tinkamumo, taip pat dėl Komisijos pateiktų dokumentų savo teiginiui dėl pažeidimo buvimo pagrįsti“ ( 32 ).

44.

Mano nuomone, pareigą iš anksto pranešti apie faktines aplinkybes ir susijusius įrodymus, Komisijos ketinamus panaudoti galutiniame sprendime, kurios, kaip buvo patvirtinta, ji turi laikytis konstatuojant pažeidimą, Komisija taip pat turi skiriant baudą ir nustatant jos dydį ( 33 ).

45.

Be kitų aplinkybių, nagrinėjamai bylai būdinga tai, kad Komisijos išvada dėl ADM, kaip organizatorės, vaidmens akivaizdžiai pagrįsta faktinėmis aplinkybėmis (išdėstytomis ginčijamo sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse), kurios nėra paminėtos pranešime apie kaltinimus, tačiau jas patvirtina dokumentai, kurie, kaip pabrėžia Komisija, ne tik pridėti prie pranešimo apie kaltinimus, bet taip pat paminėti minėtame pranešime, nors tik kaip šiame pranešime išdėstytas faktines aplinkybes patvirtinantys įrodymai.

46.

Ar tai, kad šios aplinkybės išplaukė iš minėtų dokumentų, kurių atžvilgiu pranešime apie kaltinimus nurodyta, kad jie bus naudojami kaip įrodymai, neabejotinai reiškia, jog ADM galėjo pareikšti nuomonę dėl šių aplinkybių tikrumo ir svarbos?

47.

ADM siūlo remtis Pirmosios instancijos teismo sprendimu Shell prieš Komisiją ( 34 ), iš kurio, be kita ko, išplaukia, kad:

48.

Atrodo, kad tai yra tinkami kriterijai, nes jie užtikrina reikalavimų, susijusių su įmonės teise į gynybą, ir reikalavimų, susijusių su Komisijos vykdomos administracinės procedūros veiksmingumu, pusiausvyrą. Be to, dokumentų, kurie pridedami prie pranešimo apie kaltinimus, gali būti daug ir jie gali būti didelės apimties (ir taip dažnai būna), todėl, kaip teisingai pastebi ADM, būtų nesuprantama, jei įmonė, kuriai toks pranešimas skirtas, turėtų pareigą šiuose dokumentuose surasti kiekvieną mažiausią aplinkybę, kurią būtų galima abstrakčiai aiškinti kaip jai nenaudingą įrodymą, ir ginčyti jos tikrumą ir reikšmę.

49.

Mano nuomone, kriterijus, analogiškas sprendime Shell prieš Komisiją išdėstytiems kriterijams, taip pat turėtų būti taikomas tokiais atvejais kaip šis, kai dokumentai, pridėti prie pranešimo apie kaltinimus ir jame paminėti, galutiniame sprendime naudojami kitų nei minėtame pranešime nurodytų aplinkybių įrodymui. Taip naudoti šiuos dokumentus turėtų būti leidžiama tik tuomet, jei nustatoma, kad atitinkama įmonė, remdamasi pranešimu apie kaltinimus ir atsižvelgdama į dokumentų turinį, galėjo nustatyti, kokias išvadas dėl faktinių aplinkybių Komisija gali padaryti šių dokumentų pagrindu.

50.

Taigi manau, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes, neatlikęs tokio vertinimo, jis nusprendė, jog vien dėl to, kad FBI ataskaita ir Cerestar pareiškimas buvo pridėti prie pranešimo apie kaltinimus, Komisija galėjo galutiniame sprendime remtis ADM atžvilgiu šio sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.

51.

Ši teisės klaida, mano nuomone, negali būti ištaisyta vienus motyvus pakeičiant kitais ( 37 ), nes tai galima padaryti tik tuomet, jei teisiniu požiūriu nepagrįstus motyvus galima pakeisti išskirtinai teisiniais motyvais ( 38 ). Minėtas vertinimas, kuriuo siekiama nustatyti, ar iš pranešimo apie kaltinimus ir susijusių dviejų dokumentų turinio ADM galėjo numanyti, kad Komisija ketino savo kaltinimus pagrįsti minėtomis faktinėmis aplinkybėmis, susijęs su faktinių minėtų aplinkybių vertinimu, kurio Teisingumo Teismas negali atlikti nagrinėdamas apeliacinį skundą. Todėl manau, kad skundžiamą sprendimą reikia panaikinti dėl šios išvados 50 punkte nurodytos priežasties ir šiuo tikslu nėra būtina nagrinėti šios išvados 20 punkte išdėstytų pirmojo, antrojo ir trečiojo ADM argumentų ar 23 punkte nurodytų Komisijos argumentų, kurie galėtų būti reikšmingi nebent esant kitokiam minėto vertinimo kontekstui.

52.

Siekiant išnagrinėti, kiek tai yra svarbu šiai bylai, ADM pirmojoje instancijoje nurodytą pagrindą dėl jos teisės į gynybą pažeidimo, kiek tai susiję su kartelio organizatoriaus klausimu, reikia patikrinti, kaip nurodžiau šioje išvadoje, ar, remdamasi pranešimu apie kaltinimus ir atsižvelgdama į prie šio pranešimo pridėtų dokumentų turinį, ADM galėjo pagrįstai manyti, kad Komisija ketina jos atžvilgiu naudoti ginčijamo sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse nurodytas faktines aplinkybes įrodant jos, kaip kartelio organizatorės, vaidmenį.

53.

Manau, kad į šį klausimą negalima atsakyti teigiamai. Kaip teisingai pabrėžia ADM, pranešimo apie kaltinimus 161 punkte buvo nurodyta, kad vertindama pažeidimo sunkumą Komisija atsižvelgs į „aprašytas ir įvertintas aplinkybes“, o šio pranešimo 162 punkte paminėta, kad nustatydama kiekvienai įmonei skirtiną baudą ji atsižvelgs, be kita ko, į kiekvienos jų vaidmenį „aprašytuose“ slaptuose susitarimuose. Ginčijamo sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse nurodytos faktinės aplinkybės nėra aprašytos nei 63, 71, 84, 85, 93, 94 ir 104 punktuose, kuriuos Komisija nurodo atsiliepime į ieškinį, nei kituose pranešimo apie kaltinimus punktuose. Be to, nors pareiškimo apie kaltinimus 50 punkte iš tikrųjų nurodyta, kad, be kitų dokumentų, Komisija ketina kaip įrodymus naudoti FBI ataskaitą ir Cerestar pareiškimą, vis dėlto ši nuoroda buvo skirta šio pranešimo „C skyriuje išdėstytoms faktinėms aplinkybėms įrodyti“ ( 39 ).

54.

Komisijos pabrėžiama aplinkybė, jog atsakydama į pranešimą apie kaltinimus ADM nurodė tiek FBI ataskaitą, tiek Cerestar pareiškimą ir netgi rėmėsi FBI ataskaita siekdama įrodyti, kad ji nebuvo kartelio organizatorė ar kurstytoja, jokiu būdu nereiškia, kad ADM suprato ar turėjo suprasti, kad prieš ją bus remiamasi ginčijamo sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis.

55.

Nemanau, kad būtų pagrįsta daryti išvadą, kad pranešimo apie kaltinimus turinys, net jeigu jį vertinsime atsižvelgdami į prie jo pridėtus dokumentus, buvo toks, kad ADM būtų galėjusi manyti, jog prieš ją bus remiamasi šiomis faktinėmis aplinkybėmis.

56.

Taigi manau, kad pirmojoje instancijoje nurodytą pagrindą, susijusį su ADM teisės į gynybą pažeidimu, reikia pripažinti pagrįstu pirma nurodyta prasme.

57.

Todėl vertinant, ar ADM buvo citrinos rūgšties kartelio organizatorė, negalima atsižvelgti į ginčijamo sprendimo 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse nurodytas faktines aplinkybes, kurios, kaip nurodžiau šios išvados 39 punkte, Komisijai turėjo, sprendžiant iš jos pačios teiginio, lemiamos reikšmės ADM pripažįstant kartelio organizatore. Papildomai reikėtų pažymėti, kad iš ginčijamo sprendimo taip pat nėra aišku, ar tokiomis aplinkybėmis, kuriomis Komisija rėmėsi šiuo atžvilgiu, reikėtų laikyti ir ginčijamo sprendimo 263 konstatuojamojoje dalyje paminėtus dvišalius ADM ir jos konkurentų susitikimus, vykusius kiek anksčiau už pirmąjį daugiašalį kartelio susitikimą. Šio sprendimo 264 konstatuojamojoje dalyje Komisija tvirtino, kad minėti dvišaliai susitikimai yra rimta nuoroda, jog ADM buvo kartelio iniciatorė, nors šios aplinkybės nepakanka tai įrodyti. Komisija pridūrė, kad ji turėjo „pakankamų papildomų įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad ADM buvo kartelio organizatorė“ ( 40 ).

58.

Vis dėlto kalbant apie sunkinančias aplinkybes, reikia atskirti, kaip apie tai užsimenama ir gairių 2 punkte, pažeidimo „organizatoriaus“ vaidmenį, kuris susijęs su kartelio veikimu, ir pažeidimo „iniciatoriaus“ vaidmenį, kuris susijęs su kartelio sudarymo arba išplėtimo momentu ( 41 ). Todėl aplinkybės, susijusios su iniciatorės vaidmeniu, kurį įmonės galėjo atlikti, negali būti laikomos įrodymu, kad ji buvo organizatorė. Taigi minėti dvišaliai susitikimai nėra svarbūs ADM pripažįstant kartelio organizatore.

59.

Šiuo tikslu Komisija nei Pirmosios instancijos teisme, nei Teisingumo Teisme nenurodė kitų aplinkybių, į kurias Bendrijos teismas galėtų atsižvelgti vadovaudamasis savo neribota kompetencija skiriant baudas.

60.

Vadinasi, kadangi sąlygos, kurios leistų ADM pripažinti kartelio organizatore, netenkinamos, Komisijos taikytas ADM skirtos baudos pagrindinio dydžio padidinimas 35% dėl sunkinančių aplinkybių turi būti panaikintas.

61.

Neatsižvelgdamas į ankstesniuose šios išvados punktuose pateiktas išvadas, toliau išnagrinėsiu kitus keturis apeliacinio skundo pagrindus, kurie taip pat susiję su kartelio organizatoriaus klausimu, nes šiais pagrindais keliami keli svarbūs klausimai, taip pat dėl to, jei Teisingumo Teismas, priešingai nei siūlau, nuspręstų, kad išnagrinėtas apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

62.

ADM Pirmosios instancijos teisme kaltino Komisiją, kad ji, grįsdama kai kuriomis FBI ataskaitos ištraukomis savo išvadą dėl ADM, kaip kartelio organizatorės, vaidmens, padarė teisės klaidą. ADM nuomone, Komisija negalėjo naudoti šios ataskaitos kaip įrodymo, kad ADM buvo kartelio organizatorė. Šiuo atžvilgiu apeliantė nurodo tiek procesinio pobūdžio priežastis, tiek su šio dokumento patikimumu susijusius argumentus. Dėl pirmojo aspekto ji, be kita ko, nurodė, kad, pirma, ataskaitą parengė trečiosios valstybės valdžios institucijos vykdant tyrimą, per kurį nebuvo taikomos pagal Bendrijos teisę numatytos procesinės garantijos, antra, ataskaitoje išdėstyti buvusio ADM atstovo pareiškimai nebuvo peržiūrėti, patvirtinti ir pasirašyti šio atstovo ar jo advokato, trečia, apeliantė dėl šių pareiškimų minėtame dokumente neturėjo galimybės pasinaudoti prieš Komisiją teise prieštarauti jos apkaltinimui ir galiausiai JAV konkurenciją prižiūrinčios valdžios institucijos aiškiai pareiškė, kad, išskyrus JAV valdžios institucijų vykdytą procedūrą, buvusio ADM atstovo pareiškimai be teismo leidimo nebus atskleisti. Dėl antrojo aspekto ADM tvirtino, kad FBI ataskaita buvo nepatikima, atsižvelgiant į jos pobūdį ir vidaus prieštaravimus, taip pat dėl to, kad ji prieštaravo kitiems įrodymams.

63.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime atmetė tiek procesinio pobūdžio kaltinimus, remdamasis šio sprendimo 261–270 punktuose išdėstytais motyvais, tiek kaltinimus, susijusius su Komisijos atlikto FBI ataskaitos turinio vertinimo pagrįstumu.

64.

Aptariamu apeliacinio skundo pagrindu kritikuojami tik tie motyvai, kurie išdėstyti skundžiamo sprendimo 261–270 punktuose.

65.

Iš pradžių Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog „akivaizdu, kad jokia nuostata nedraudžia Komisijai kaip įrodymu remtis dokumentu, kuris, kaip šioje byloje FBI ataskaita, buvo parengtas vykstant kitai, ne Komisijos, procedūrai, siekiant įrodyti EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimą ir nustatyti baudą“ ( 42 ).

66.

Paskui priminęs, kad pagal Bendrijos teismų praktiką, pradedant sprendimu Orkem prieš Komisiją ( 43 ), pripažįstama įmonės teisė nebūti Komisijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį spaudžiamai prisipažinti dalyvavus pažeidime, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jo nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių su minėta teismų praktika susijusiose bylose, kurių atveju Komisija įmonėms pateikė klausimus ( 44 ).

67.

Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad „kai, kaip ir šioje byloje, laisvai vertindama savo turimus įrodymus, Komisija remiasi pareiškimu, padarytu skirtingomis nei šios Komisijos procedūros aplinkybėmis, ir kai šiame pareiškime galbūt yra informacijos, kurią pateikti Komisijai įmonė turėjo teisę atsisakyti pagal <…> minėtą sprendimą Orkem prieš Komisiją, Komisija turi užtikrinti atitinkamai įmonei procesines teises, ekvivalentiškas nustatytoms minėtoje teismo praktikoje“ ( 45 ).

68.

Pirmosios instancijos teismo nuomone, „tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, procesinių garantijų užtikrinimas reiškia, kad Komisija privalo savo iniciatyva išnagrinėti, ar iš pirmo žvilgsnio yra rimtų abejonių dėl suinteresuotųjų šalių procesinių teisių laikymosi procedūroje, per kurią šios pateikė tokius pareiškimus. Nesant tokių rimtų abejonių, atitinkamų šalių procesinės teisės turi būti laikomos pakankamai užtikrintomis, jei pranešime apie kaltinimus Komisija aiškiai nurodo, tam tikrais atvejais pridėdama atitinkamus dokumentus prie šio pranešimo, kad remsis nagrinėjamais pareiškimais. Taip Komisija leidžia suinteresuotosioms šalims pateikti savo nuomonę ne tik dėl šių pareiškimų turinio, bet ir dėl galimo jų neteisėtumo ar ypatingų aplinkybių, kuriomis jie buvo parengti ar pateikti Komisijai“ ( 46 ).

69.

Taikydamas šiuos kriterijus nagrinėjamai bylai, Pirmosios instancijos teismas pirmiausia pastebėjo, kad „FBI ataskaitą Komisijai pateikė ADM konkurentė Bayer, kuri taip pat dalyvavo kartelyje <…>, ir kad ADM netvirtino, jog šį dokumentą Bayer ar Komisija gavo neteisėtai“ ( 47 ).

70.

Antra, šis teismas konstatavo, kad „kad FTB ataskaita yra JAV kompetentingos valdžios institucijos per ikiteisminį slaptų kartelių tyrimą parengtas dokumentas, kuris buvo pateiktas JAV teismams nagrinėjant to paties kartelio bylą“ ir „jame nebuvo jokios išorinės nuorodos, kuri savaime būtų Komisijai sukėlusi abejonių dėl šio dokumento įrodomosios galios“ ( 48 ).

71.

Trečia, Pirmosios instancijos teismas priminė, kad pranešime apie kaltinimus Komisija nurodė, jog remsis šia ataskaita, kurią ji pridėjo prie minėto pranešimo, taip leisdama ADM„pateikti savo nuomonę ne tik apie šio dokumento turinį, bet ir apie galimus pažeidimus ar ypatingas aplinkybes, susijusius su šio dokumento parengimu <…> ar pateikimu Komisijai, dėl kurių, kaip mano ADM, Komisija negalėjo remtis šiuo dokumentu nepažeisdama procesinių teisių, įtvirtintų Bendrijos teisėje“ ( 49 ).

72.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad ADM, atsakydama į pranešimą apie kaltinimus, nepateikė jokių prieštaravimų dėl Komisijos atsižvelgimo į šį dokumentą, bet, atvirkščiai, ji pati akivaizdžiai rėmėsi šiuo dokumentu pagrįsdama savo argumentus. Be to, Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ADM net netvirtino, kad ji per visą administracinę procedūrą buvo atkreipusi Komisijos dėmesį į FBI ataskaitos patikimumo trūkumą ar prašiusi Komisijos apklausti buvusį ADM atstovą dėl šioje ataskaitoje pateiktos informacijos teisingumo ( 50 ).

73.

Taigi Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad „todėl“ Komisija, „įgyvendindama savo diskreciją vertinti įrodymus“ ir remdamasi FTB ataskaita, nepažeidė Bendrijos teisėje įtvirtintų procesinių garantijų ( 51 ).

74.

Remdamasi sprendimais „Ispanijos bankai“ ( 52 ) ir Otto ( 53 ), ADM tvirtina, kad, vykdydama procedūrą dėl įtariamo EB 81 straipsnio pažeidimo, Komisija negali kaip įrodymų naudoti informacijos, kuri valdžios institucijų buvo surinkta ir netgi teisėtai naudojama per kitas procedūras. FBI ataskaita buvo parengta pagal visiškai skirtingus teisinius reikalavimus nei tie, kurių laikydamasi veikia Komisija, ir buvo taikytos kitokios nei Bendrijos teisėje numatytos procesinės garantijos. ADM nurodo, kad nei buvęs ADM atstovas, nei jo advokatas neturėjo galimybės peržiūrėti, patvirtinti ar pasirašyti šią ataskaitą. Be to, apeliantė pabrėžia, kad turėjo būti išsaugotas ataskaitos konfidencialumas, kaip tai nurodyta jos pirmajame lape, ir ji turėjo būti naudojama tik JAV vykdomo tyrimo tikslais, kaip tai matyti iš rašytinio įsipareigojimo, išdėstyto 1997 m. birželio 13 d. JAV konkurenciją prižiūrinčios valdžios institucijos laiške, pridėtame prie Pirmosios instancijos teisme nagrinėtos bylos medžiagos ( 54 ).

75.

Konkrečiai pareikšdama nuomonę dėl įmonės teisės prieštarauti jos apkaltinimui, kuri buvo patvirtinta sprendime Orkem prieš Komisiją ( 55 ), ADM tvirtina, kad iš sprendimo Otto ( 56 ) išplaukia, jog Komisija šią teisę pažeidžia, jeigu ji naudoja kaip įrodymus informaciją, kuri gauta per kitas procedūras verčiant duoti parodymus prieš save ir kurios ji nebūtų tiesiogiai gavusi tokiu būdu, nes egzistuoja ši teisė ( 57 ).

76.

ADM mano, kad kriterijai, kuriuos Pirmosios instancijos teismas išdėstė skundžiamo sprendimo 265 punkte (žr. šios išvados 68 punktą), prieštarauja minėtoms taisyklėms, kurios, apeliantės nuomone, išplaukia iš Bendrijos teismų praktikos. Be to, Komisija bet kuriuo atveju privalo užtikrinti pagal Bendrijos teisę įmonėms suteiktas procesines garantijas, visų pirma teisę prieštarauti jos apkaltinimui, net jeigu šiuo tikslu nėra suinteresuotos įmonės prašymo, ir priešinga išvada negali būti padaryta remiantis tuo, kad nekyla jokių abejonių, jog vykdant „išorės“ procedūras, kurių metu gauta informacija, buvo paisoma procesinių garantijų, arba dėl tos aplinkybės, kad dokumentą su šia informacija Komisija pridėjo prie pranešimo apie kaltinimus. Juo labiau nėra svarbios kitos aplinkybės, kurias, atvirkščiai, Pirmosios instancijos teismas laikė reikšmingomis atlikdamas analizę, – atliktą, apeliantės nuomone, nesilaikant minėtų kriterijų, kuriems šis teismas pats pritarė, – kaip antai aplinkybė, kad dokumentą galėjo gauti ir Komisijai teisėtai perduoti trečioji įmonė, kad jį galėjo parengti JAV kompetentinga valdžios institucija arba kad jis galėjo turėti įrodomąją galią ir buvo pateiktas JAV teismams vykstant su citrinos rūgšties karteliu susijusiam procesui, nors pastarąją galimybę ADM iš tikrųjų atmetė.

77.

Šiuo atžvilgiu ADM taip pat tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 229 punkte konstatavęs, jog FBI ataskaitoje išdėstytą pareiškimą (buvęs ADM atstovas) padarė apklausiamas grand jury, o šio sprendimo 267 punkte nurodęs, kad šis dokumentas „buvo pateiktas JAV teismams nagrinėjant to paties (citrinos rūgšties) kartelio bylą“, Pirmosios instancijos teismas faktinių aplinkybių klausimu padarė išvadą, kuri iš esmės neatitinka bylos medžiagos, ir todėl ji gali būti peržiūrima apeliacine tvarka. Pirma, iš FBI ataskaitos matyti, kad buvusį ADM atstovą apklausė ne grand jury, bet JAV Teisingumo departamento Konkurencijos priežiūros skyriaus („Antitrust Division“) prokurorai ir FBI agentas; antra, JAV teismuose nevyko joks teismo procesas, susijęs su citrinos rūgšties karteliu, nes visos šiame kartelyje dalyvavusios įmonės sudarė susitarimus dėl savo kaltės pripažinimo (angl. k. „plea agreements“).

78.

ADM taip pat kaltina Pirmosios instancijos teismą „iškraipius įrodymus“, kai jis padarė išvadą, jog Komisija galėjo neturėti prima facie rimtų abejonių dėl procesinių teisių laikymosi. Apeliantės nuomone, kai kurios nagrinėjamos bylos aplinkybės, išplaukiančios iš FBI ataskaitos, aiškiai rodė, kad turi būti taikoma teismų praktika, kuri buvo pradėta sprendimu Orkem prieš Komisiją, ir tokį taikymą Komisija turėjo konstatuoti savo iniciatyva.

79.

Galiausiai ADM kritikuoja skundžiamo sprendimo dalį, kurioje tvirtinama, kad tai, jog atsakydama į pranešimą apie kaltinimus ADM neprieštaravo dėl FBI ataskaitos kaip įrodymo priimtinumo, gali „pateisinti pagrindinių teisų pažeidimą“ ir atimti iš ADM teisę pateikti tokį prieštaravimą Bendrijos teisme.

80.

Komisija mano, kad nagrinėjamas apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas dėl visų šių aspektų.

81.

Pirmiausia Komisija nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog sprendime Orkem prieš Komisiją pripažinta apsauga šiuo atveju turėtų būti taikoma atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, nes Komisija FBI ataskaitą buvo gavusi iš trečiosios įmonės ir neprašė tiesiogiai ADM, kad ją pateiktų. Komisijos nuomone, tokiomis aplinkybėmis ji turėjo patikrinti, ar naudodama dokumentą ji nepažeis ADM procesinių teisių. Geriausias būdas tai padaryti, kaip pripažino Pirmosios instancijos teismas, – suteikti ADM galimybę pateikti savo nuomonę dėl dokumento naudojimo, ir ją Komisija tinkamai suteikė pranešime apie kaltinimus cituodama dokumentą ir pridėdama jį prie minėtojo pranešimo.

82.

Per Teismo posėdį Komisijos atstovas pažymėjo, kad sprendime Orkem prieš Komisiją pripažintos teisės galima atsisakyti, nes suinteresuota įmonė gali nuspręsti ja naudotis arba nesinaudoti, o ADM per administracinę procedūrą Komisijai nepateikė prieštaravimų dėl FBI ataskaitos naudojimo, nors jai tokia galimybė buvo suteikta. Komisijos atstovas papildomai nurodė, kad JAV valdžios institucijos, kurioms buvęs ADM atstovas padarė pareiškimą, užtikrino teisę į gynybą, ir, be kita ko, JAV įmonės, skirtingai nei fiziniai asmenys, neturi pagal JAV Konstitucijos Penktąją pataisą garantuojamos teisės atsisakyti duoti parodymus.

83.

Komisija pabrėžia, kad jei būtų pritarta ADM kaltinimui dėl to, kaip Pirmosios instancijos teismas taikė sprendime Orkem prieš Komisiją pripažintą apsaugą atsižvelgiant į nagrinėtos bylos aplinkybes, tai sukeltų „netinkamas“ pasekmes, kai automatiškai nebūtų galima naudoti jokio įmonės perduoto dokumento, kuriame yra kitą įmonę kaltinančių pareiškimų.

84.

Be to, Komisija mano, kad, priešingai nei teigia ADM (žr. šios išvados 76 punktą), visi Pirmosios instancijos teismo naudoti vertinimo elementai yra tinkami, nes jie būtini, kad sprendime Orkem prieš Komisiją išdėstyta taisyklė galėtų būti taikoma atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes.

85.

Dėl tariamo įrodymų iškraipymo Komisija nurodo, kad jai sunku suprasti šį kaltinimą ar pakomentuoti, kaip jis, net jeigu būtų pagrįstas, galėtų įrodyti skundžiamo sprendimo neteisėtumą. Be to, Komisija tvirtina, kad šios išvados 79 punkte nurodytas kaltinimas yra „absurdiškas“, nes pagrindinės ADM teisės būtų buvusios pažeistos tuo atveju, jeigu jai nebūtų pranešta apie Komisijos ketinimą naudoti FBI ataskaitą ir nesuteikta galimybė pateikti savo nuomonės dėl šio dokumento naudojimo. Vis dėlto Komisija, kaip patvirtino Pirmosios instancijos teismas, pranešime apie kaltinimus tinkamai informavo ADM apie šiuos ketinimus ir taip jai suteikė galimybę prieštarauti dėl FBI ataskaitos naudojimo.

86.

Pirmosios instancijos teismo motyvai, išdėstyti skundžiamo sprendimo 261–270 punktuose, neatrodo visiškai aiškūs.

87.

Vis dėlto šio motyvavimo pradžia yra aiški ir iš esmės atitinka tokį teiginį: įprastai Komisijai nėra draudžiama jos vykdomoje procedūroje dėl įtariamo EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimo kaip įrodymą naudoti dokumentą, kuris buvo parengtas vykstant kitai, ne Komisijos vykdomai procedūrai ( 58 ).

88.

Antrąjį motyvavimo etapą iš esmės galima apibūdinti šiuo teiginiu: jei Komisija kaip įrodymą naudoja pareiškimą, kuris buvo padarytas vykstant kitai, ne Komisijos vykdomai procedūrai, ji atitinkamai įmonei turi užtikrinti „procesines teises, ekvivalentiškas“ toms, kuriomis ši įmonė gali naudotis pagal Bendrijos teisę per Komisijos vykdomą procedūrą ( 59 ). Nors pats teiginys yra aiškus, vis dėlto jį reikėtų patikslinti atsižvelgiant į Pirmosios instancijos teismo tvirtinimus, kuriuos jis pateikė apibrėždamas, kaip Komisija turi įvykdyti šią pareigą.

89.

Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad Komisija iš pradžių privalo „savo iniciatyva išnagrinėti, ar iš pirmo žvilgsnio yra rimtų abejonių dėl suinteresuotųjų šalių procesinių teisių laikymosi procedūroje, per kurią šios pateikė tokius pareiškimus“ ( 60 ).

90.

Taigi šis fragmentas, kuris akivaizdžiai prieštarauja prielaidai, kad būtina užtikrinti teises, ekvivalentiškas nustatytoms Bendrijos teisėje ( 61 ), ir vėlesniems priminimams dėl „Bendrijos teisėje įtvirtintų procesinių garantijų“ ( 62 ) užtikrinimo, atrodo, nurodo procesinių teisių, kuriomis gali būti remiamasi šioje procedūroje, užtikrinimą, t. y. kalbant apie nagrinėjamą atvejį, tų procesinių teisių, kurios numatytos JAV teisės aktuose dėl JAV konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų atliekamų tyrimų. Atrodo, kad taip reikėtų suprasti ir Pirmosios instancijos teismo neaiškiai nurodytus „galimus pažeidimus“, susijusius su FBI ataskaitos parengimu ar jos pateikimu Komisijai ( 63 ), t. y. pažeidimus, kurių buvimą galima nustatyti tik pagal JAV teisę, taip pat pastebėjimą apie tokius JAV teisės klausimus, kaip antai aptariamą ataskaitą parengusios valdžios institucijos kompetencija, kurie buvo išsakyti, kaip atrodo, svarstant dėl pirmojo kriterijaus – prima facie patikrinimo, ar nėra rimtų abejonių dėl procesinių teisių laikymosi, – taikymo nagrinėjamoje byloje (žr. šios išvados 70 punktą).

91.

Nors būtų galima tvirtinti, kad skundžiamo sprendimo motyvai šiuo klausimu yra nepakankami ar nenuoseklūs, vis dėlto manau, kad šiuos motyvus, nepaisant kai kuriose vietose esančių netinkamų formuluočių, galima pagrįstai aiškinti taip:

92.

Toliau Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad jei nėra rimtų abejonių dėl „procesinių teisių“ laikymosi, pranešime apie kaltinimus Komisija turi nurodyti, kad ketina remtis per užsienyje vykdytą procedūrą padarytais pareiškimais ( 64 ).

93.

Šiuo klausimu, atsižvelgiant į skundžiamo sprendimo 265 punkto formuluotę, atrodo, kad Pirmosios instancijos teismas manė, jog šios pareigos įvykdymo savaime pakanka užtikrinti minėtų teisių laikymąsi. Mano nuomone, tokia išvada yra akivaizdžiai neteisinga. Iš tikrųjų akivaizdu, jog vien dėl to, kad suinteresuotai įmonei suteikiama galimybė ginčyti dokumento, kuriame yra toks pareiškimas, naudojimą, jeigu jis pažeidžia jos procesines teises, negalima atmesti galimybės, kad toks naudojimas iš tikrųjų gali pažeisti šias teises. Jei įmonė iš tikrųjų prieštarauja tokiam naudojimui, Komisija taip pat privalo išnagrinėti tokius prieštaravimus ir, remdamasi tinkamais teisiniais argumentais, įvertinti jų pagrįstumą.

94.

Atrodo, jog Pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų nori pasakyti, kad jeigu atitinkama įmonė neprieštarauja, kad Komisijos vykdomoje procedūroje kaip įrodymai būtų naudojami pareiškimai, kurie buvo padaryti per užsienyje vykdytą procedūrą, Komisija turi teisę nuspręsti, kad toks jų naudojimas nepažeidžia įmonės procesinių teisių.

95.

Toliau, atsižvelgdamas į šalių argumentus, išnagrinėsiu kriterijų, kuriuos Pirmosios instancijos teismas naudojo savo argumentacijoje, kaip jie išdėstyti šios išvados 87 punkte (bendro draudimo Komisijai naudoti įrodymus, kurie buvo gauti vykstant kitai, ne Komisijos vykdomai procedūrai, nebuvimas), 91 punkto a papunktyje (procesinių teisių laikymasis kaip sąlyga naudoti tokius įrodymus) ir 91 punkto b papunktyje bei 94 punkte (veiksmai, kurių turi imtis Komisija, siekdama įsitikinti, kad šių teisių buvo laikomasi), atitiktį Bendrijos teisei.

96.

Šis klausimas, susijęs su įrodinėjimo taisyklėmis vykdant procedūrą dėl įtariamo EB 81 ir EB 82 straipsnių pažeidimo ir per vieną procedūrą gautų įrodymų perdavimu naudoti kitoje procedūroje ir netgi jų perdavimu iš vienos teisės sistemos į kitą, yra neabejotinai delikatus ir todėl jį reikia išsamiai išnagrinėti.

97.

Visų pirma ADM abejoja, kad Komisija, vykdydama procedūrą dėl įtariamo EB 81 straipsnio pažeidimo, turi teisę naudoti kaip įrodymus informaciją, kuri gauta vykstant kitai, ne Komisijos vykdomai procedūrai, ir šiuo atžvilgiu remiasi sprendimais „Ispanijos bankai“ ir Otto.

98.

Sprendime „Ispanijos bankai“ ( 65 ) Teisingumo Teismas iš EB sutarties 214 straipsnio (dabar – EB 287 straipsnis, susijęs su profesine paslaptimi) ir Reglamento Nr. 17 nuostatų padarė išvadą, kad valstybės narės, naudodamosi savo kompetencija taikyti nacionalines ir Bendrijos konkurencijos taisykles, negali naudoti kaip įrodymus nepaskelbtos informacijos, esančios įmonių atsakymuose į prašymus pateikti informaciją, kurie joms pateikiami pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį, taip pat informacijos, esančios šio Reglamento 2, 4 ir 5 straipsniuose nurodytuose prašymuose ir pranešimuose. Tačiau ADM nurodomas sprendimas „Ispanijos bankai“ yra mažai naudingas, nes jis susijęs su informacijos, kurią Komisija gauna vykdydama procedūrą pagal Reglamento Nr. 17, kaip įrodymų naudojimu nacionalinių konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų vykdomose procedūrose (ir kurį jis draudžia), tačiau toje byloje nebuvo nagrinėtas informacijos kaip įrodymų naudojimo Komisijos vykdomoje procedūroje klausimas, kuris susijęs su šiuo apeliacinio skundo pagrindu.

99.

Dėl sprendimo Otto ( 66 ) reikia pastebėti, kad draudimas Komisijai jos vykdomose procedūrose naudoti kaip įrodymus kai kuriuos pareiškimus, padarytus per nacionalinį civilinį procesą, šiame sprendime nebuvo suprantamas kaip bendras draudimas siekiant atskirti vykdomas procedūras, bet buvo nustatytas dėl būtinumo užtikrinti įmonės teisę į gynybą nuo jos apkaltinimo, kuri buvo pripažinta sprendime Orkem prieš Komisiją, atsižvelgiant į tai, kad šie pareiškimai buvo apkaltinamo pobūdžio.

100.

Kita vertus, reikšmingesnes ADM ginamam požiūriui paremti nuorodas galima rasti sprendimuose Dow Benelux prieš Komisiją ( 67 ) ir PVC II ( 68 ) (toliau – sprendimai PVC), iš kurių išplaukia, kad informacija ar dokumentai, kuriuos Komisija gavo procedūros pagal Reglamento Nr. 17 metu atlikdama tyrimus pagal šio Reglamento 14 straipsnį, negali būti naudojami kaip tiesioginiai įrodymai antroje procedūroje, kurią vykdo pati Komisija pagal tą patį reglamentą.

101.

Būtų galima argumentuoti, kad jeigu šie du sprendimai nustato Komisijai draudimą procedūroje dėl įtariamo konkurencijos taisyklių pažeidimo naudoti kaip įrodymus informaciją, kurią ji pati surinko vykdydama kitą tokią pačią procedūrą, tai a fortiori laikytina, kad Komisijai draudžiama vienoje jos vykdomų procedūrų naudoti kaip įrodymus informaciją, kuri surinkta trečiosios valstybės valdžios institucijų per jų vykdytą procedūrą dėl tokios valstybės konkurencijos taisyklių pažeidimo.

102.

Manau, kad vis dėlto šiam a fortiori argumentui negalima pritarti.

103.

Sprendimuose PVC Teisingumo Teismas nusprendė, kad informacija, kurią Komisija surinko procedūros pagal Reglamento Nr. 17 metu atlikdama tyrimus pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį, negali būti naudojama kitiems nei sprendimuose ar pavedimuose, pagal kuriuos buvo atliekamas tyrimas, nurodytiems tikslams ir kad šiuo reikalavimu siekiama užtikrinti ne tik profesinę paslaptį, kaip tai tiesiogiai numato minėto reglamento 20 straipsnis, bet ir įmonės teisę į gynybą, kurią siekiama apsaugoti pagal šio reglamento 14 straipsnio 3 dalį. Teisingumo Teismo nuomone, „ši teisė būtų rimtai pažeista, jei Komisija galėtų remtis prieš šias įmones per tyrimą surinktais įrodymais, nesusijusiais su tyrimo objektu ir paskirtimi“.

104.

Taigi atrodo, kad sprendimuose PVC nustatytu draudimu siekiama užtikrinti tokias garantijas, kaip antai profesinė paslaptis ir teisė į gynybą, kurios pagal Bendrijos teisės taisykles yra neatskiriamai susijusios su informacijos rinkimu, kuriuo užsiima Komisija vykdydama procedūrą, ir įpareigoja Komisiją bei jos pareigūnus ir tarnautojus dėl tokios informacijos panaudojimo. Kadangi tokia yra šį draudimą pagrindžianti priežastis ( 69 ), todėl negalima daryti išvados, kad automatiškai ir a fortiori yra bendras draudimas Komisijai naudoti kaip įrodymus informaciją, kuri buvo surinkta užsienyje vykdant antitrust procedūrą.

105.

Tai, kad Bendrijos teisėje nėra bendro draudimo Komisijos vykdomoje procedūroje dėl įtariamo EB 81 straipsnio pažeidimo naudoti kaip įrodymus per kitų valdžios institucijų vykdytas procedūras surinktą informaciją, patvirtina Teisingumo Teismo sprendimas Dalmine prieš Komisiją ( 70 ).

106.

Šiame sprendime Teisingumo Teismas, kaip ir Pirmosios instancijos teismas toje pačioje byloje ( 71 ), nusprendė, kad Komisijos pagal Reglamentą Nr. 17 vykdomoje procedūroje buvo galima naudoti kaip įrodymus buvusių bendrovės Dalmine, kuri buvo susijusi su šiuo tyrimu, vadovų apklausų protokolus, kuriuos parengė valstybės narės prokuratūra baudžiamajame procese.

107.

Pirmosios instancijos teisme Dalmine kaltino Komisiją, kad ši institucija rimtai pažeidė proceso taisykles, naudodama parodymus, duotus baudžiamojoje byloje, kuri neturi nieko bendra su jos atliekamu tyrimu, ir šiuo atžvilgiu rėmėsi sprendimu „Ispanijos bankai“. Pirmosios instancijos teismas atmetė šį Dalmine kaltinimą, pažymėdamas, atsižvelgiant į tai, jog sprendimas „Ispanijos bankai“ buvo susijęs su tuo, kaip nacionalinės institucijos naudoja informaciją, gautą iš Komisijos pagal Reglamento Nr. 17 11 straipsnį, ir kad šiai situacijai aiškiai taikomas Reglamento Nr. 17 20 straipsnis, kad nors „informacijos, kurią Komisija gauna <…>, perdavimo nacionalinei institucijai teisėtumas ir draudimo nacionalinei institucijai tiesiogiai naudoti šią informaciją kaip įrodymą teisėtumas yra Bendrijos teisės dalykai“, „kita vertus, nacionalinio prokuroro ar kompetentingos konkurencijos institucijos pagal nacionalinę baudžiamąją teisę gautos informacijos perdavimo Komisijai teisėtumą ir tai, kaip ši institucija naudoja šią informaciją, iš esmės nustato nacionalinė teisė, kuri reglamentuoja šių nacionalinių institucijų atliekamus tyrimus, o teismo proceso atvejais šis klausimas priklauso nacionalinių teismų jurisdikcijai“. Vis dėlto Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nėra aišku, ar dėl minėtų protokolų perdavimo ir jų naudojimo Bendrijos lygmeniu teisėtumo Dalmine apskritai kreipėsi į kompetentingą Italijos teismą, ir bet kuriuo atveju ji nepateikė jokių įrodymų, kad toks naudojimas prieštarauja atitinkamoms Italijos teisės nuostatoms. Todėl, Pirmosios instancijos teismo nuomone, Dalmine argumentai gali turėti įtakos tik šiuose protokoluose esančių liudytojų pareiškimų patikimumui, bet ne jų, kaip įrodymų, priimtinumui byloje ( 72 ).

108.

Apeliaciniame procese Teisingumo Teismas, pritardamas šiuo klausimu pateiktai generalinio advokato L. A. Geelhoed išvadai ( 73 ), patvirtino šią Pirmosios instancijos teismo analizę remdamasis tokiais motyvais:

109.

Šis sprendimas aiškiai atmeta galimybę, kad egzistuoja bendras draudimas, neleidžiantis Komisijai vykdant procedūrą pagal Reglamentą Nr. 17 naudoti kaip įrodymus pareiškimus, kurie buvo padaryti per užsienyje vykusią procedūrą. Todėl, mano nuomone, tokiam bendram ADM argumentui, išdėstytam šios išvados 97 punkte, negalima pritarti.

110.

Be minėtojo bendro argumento, nagrinėjamu apeliacinio skundo pagrindu ADM iš esmės taip pat tvirtina, kad FBI ataskaitos, kaip įrodymo, naudojimas pažeidžia konkrečias procesines garantijas, kuriomis ji turėjo teisę naudotis tiek per JAV konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų, tiek per Komisijos vykdytą procedūrą.

111.

Siekiant išnagrinėti šiuos ADM pateiktus konkretesnius argumentus, pirmiausia reikia patikrinti, ar yra apribojimų Komisijai naudoti įrodymus, kurie buvo surinkti vykstant kitai, ne šios institucijos vykdomai procedūrai. Toks patikrinimas būtinas atsižvelgiant į Teisingumo Teismo sprendime Dalmine prieš Komisiją (žr. šios išvados 108 punktą) nurodytą Bendrijos teisėje esantį „laisvo įrodymų administravimo“ principą, ir, mano nuomone, reikia išsiaiškinti kai kuriuos svarbius šios nuorodos aspektus.

112.

Bendrijos teisėje esančio laisvo įrodymų administravimo principo negalima suprasti taip, kad kiekvienas įrodymas gali būti naudojamas visada ir bet kokiomis aplinkybėmis, o svarbus yra tik jo patikimumas.

113.

Įrodymų klausimu svarbu nepainioti skirtingų principų. Pagrįsdamas tvirtinimą, kurį šis teismas taip pat išsakė sprendime Dalmine prieš Komisiją ( 75 ), kad „Bendrijos teisėje vyrauja laisvo įrodymų administravimo principas, ir vienintelis tinkamas kriterijus įvertinant pateiktus įrodymus yra jų patikimumas“, Pirmosios instancijos teismas nurodė teisėjo B. Vesterdorf, vykdžiusio generalinio advokato pareigas, išvadą, pateiktą byloje Rhône-Poulenc prieš Komisiją ( 76 ), ir sprendimą Met-Trans ir Sagpol ( 77 ). Man atrodo, kad teisėjo B. Vesterdorf pastebėjimai, į kuriuos pateikė nuorodą Pirmosios instancijos teismas, yra labiau susiję su kitu principu, t. y. „laisvo įrodymų vertinimo“ teisme principu arba, kitaip tariant, teismo laisve daryti išvadas dėl įrodymo turinio nusprendžiant, kokią reikšmę jam galima suteikti ( 78 ). Sprendime Met-Trans ir Sagpol Teisingumo Teismo buvo prašoma, be kita ko, išaiškinti, kokių įrodymų pakanka norint įrodyti tam tikrą aplinkybę, kuri nurodyta Bendrijos teisės nuostatoje, ir, visų pirma, ar šiuo tikslu būtina pateikti nustatytus reikalavimus atitinkančius dokumentinius įrodymus ( 79 ). Atsakydamas, jog iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad tokios aplinkybės įrodymas nėra ribojamas tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis ir kad „įrodymo sąvokos Bendrijos teisė nereglamentuoja, taigi iš esmės visi vykstant panašiems procesams valstybių narių procesinėje teisėje pripažįstami įrodymai yra priimtini“, Teisingumo Teismas aiškiai įtvirtino įrodinėjimo priemonių laisvės principą, kuris turi būti aiškinamas kaip teisė remtis bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis (pavyzdžiui, žodiniais liudytojų parodymais, dokumentiniais įrodymais, prisipažinimais ir pan.), siekiant įrodyti konkrečią faktinę aplinkybę, ir kuriam gali būti taikomos Bendrijos teisės aktuose aiškiai nustatytos išimtys ( 80 ).

114.

Taigi, nors Bendrijos teisėje, jei speciali nuostata nenurodo kitaip, konkreti faktinė aplinkybė gali būti įrodyta bet kokia įrodinėjimo priemone (įrodinėjimo priemonių laisvė) ir įrodymo įrodomąją galią nustato ne teisės aktai, o Bendrijos teismas (laisvas įrodymų vertinimas), vis dėlto, mano nuomone, negalima tvirtinti, kad kiekvienas įrodymas gali būti naudojamas ir Komisija ar Bendrijos teismas turi vertinti jo esmę. Pavyzdžiui, tai būtų neįmanoma tuo atveju, jei būtų nustatyta, kad kompetentingos valdžios institucijos pareiškimą gavo naudodamos prievartą. Be šio teorinio pavyzdžio, pakanka paminėti, kad pagal Bendrijos teismų praktiką Komisija, vykdydama procedūrą pagal Reglamentą Nr. 17, negali kaip įrodymų naudoti:

115.

Šiuos Komisijai neleidžiamų naudoti įrodymų pavyzdžius skundžiamas sprendimas papildo dar vienu pavyzdžiu – tai pareiškimai, kurie padaryti vykstant kitai, ne Komisijos vykdomai procedūrai, kai suinteresuotai šaliai nebuvo užtikrintos procesinės teisės, kuriomis ji turėjo teisę naudotis per tokią procedūrą arba kuriomis ji būtų galėjusi naudotis pagal Bendrijos teisę, jei tokie pareiškimai būtų daromi tiesiogiai Komisijai.

116.

Vis dėlto atrodo, kad dėl apribojimų Komisijos vykdomoje procedūroje naudoti kaip įrodymus pareiškimus, kurie buvo padaryti per kitą procedūrą, skundžiamas sprendimas skiriasi nuo sprendimų Dalmine prieš Komisiją ( 84 ). Iš sprendimų Dalmine prieš Komisiją matyti, kad tokio naudojimo neleistinumo klausimas gali kilti tik tuo atveju, jei protokolų, kuriuose išdėstyti šie pareiškimai, perdavimas Komisijai ar jų naudojimas Komisijos vykdomoje procedūroje yra neteisėti pagal valstybės, kurios valdžios institucijos parengė tokius protokolus, teisės aktus (ir tokį neteisėtumą patvirtino kompetentingas nacionalinis teismas) ( 85 ). Skundžiamame sprendime didesnė svarba teikiama užtikrinant procesines garantijas, kurios taikytinos per užsienyje vykdomą procedūrą ir prie kurių, mano nuomone, būtų galima priskirti apribojimus, kuriuos, siekiant apsaugoti pareiškimą padariusio asmens interesus, užsienio teisės sistema nustato perduodant tokius pareiškimus kitoms valdžios institucijoms ar juos naudojant kitų valdžios institucijų vykdomose procedūrose, – ir veiksmų, gaunant aptariamus pareiškimus per tokią procedūrą, nesuderinamumui su Bendrijos teisėje įtvirtintomis procesinėmis garantijomis.

117.

Tai, kad sprendimuose Dalmine prieš Komisiją nebuvo išsakyta nuomonė dėl minėtų garantijų neužtikrinimo kaip pagrindo, draudžiančio naudoti įrodymus, galima galbūt paaiškinti tuo, kad Dalmine ginčijo apklausų protokolų kaip įrodymų naudojimo Komisijos vykdytoje procedūroje teisėtumą ne dėl konkrečių procesinių teisių pažeidimo (pavyzdžiui, Bendrijos teisėje įtvirtintos teisės į gynybą nuo savęs apkaltinimo), bet radikaliau tvirtindama, kad informacijos, kuri buvo surinkta per kitą procedūrą, kaip įrodymų naudojimas šioje procedūroje yra bendrai nesuderinamas su jos teise į gynybą.

118.

Be to, negalima neatsižvelgti į tai, kad ypač siauras požiūris dėl apribojimų Komisijai naudoti įrodymus, surinktus per kitų valdžios institucijų vykdomas procedūras, kurio Bendrijos teismai laikėsi byloje Dalmine prieš Komisiją, taip pat gali būti paaiškinamas tuo, kad jis susijęs tik su tais atvejais, kai procedūroje dalyvauja Europos bendrijos valstybių narių valdžios institucijos ir galiausiai paremtas numanoma prielaida, kad Bendrijoje ir valstybėse narėse iš esmės vienodai užtikrinama teisė į gynybą ( 86 ). Tačiau tokia prielaida akivaizdžiai negalima remtis, kai kalbama apie trečiosiose šalyse vykdomas procedūras.

119.

Bet kuriuo atveju visiškai pritariu skundžiamame sprendime išdėstytai nuomonei, kurios neginčijo šios bylos šalys, kad norint Komisijos vykdomoje procedūroje naudoti kaip įrodymus informaciją, surinktą per trečiosios šalies valdžios institucijų vykdytą procedūrą, turi būti laikomasi tiek tokiai procedūrai, tiek Komisijos vykdomai procedūrai numatytų procesinių garantijų. Mano nuomone, toks požiūris, kuris atspindi tai, kad turi būti kartu taikomi valstybės, kurioje įrodymai buvo surinkti, ir valstybės, kuriai įrodymai perduoti, teisės aktai, yra būtinas, nes tai susiję su viešosios teisės sritimi, visų pirma su sankcijomis, o teisės į gynybą užtikrinimas bet kurioje procedūroje, galinčioje pasibaigti sankcijų skyrimu, pirmiausia vienkartinių arba periodinių baudų, yra vienas iš pagrindinių Bendrijos teisės principų, kurio turi būti laikomasi net per administracinę procedūrą ( 87 ).

120.

Todėl tam, kad tokiais atvejais, koks nagrinėjamas šioje byloje, būtų užtikrintos procesinės teisės, būtina, kad įrodymai per užsienyje vykdomą procedūrą būtų surinkti laikantis atitinkamuose užsienio įstatymuose nustatytų formalumų, jų perdavimas Komisijai ir naudojimas Komisijos vykdomoje procedūroje būtų leidžiamas pagal šiuos įstatymus ir toks jų naudojimas būtų suderinamas su konkrečiomis garantijomis, kuriomis suinteresuota įmonė būtų galėjusi naudotis pagal Bendrijos teisę, jei tokie įrodymai būtų renkami tiesiogiai per Komisijos vykdomą procedūrą.

121.

Apeliaciniame skunde ADM ginčija kriterijus, kuriuos Pirmosios instancijos teismas išdėstė skundžiamojo sprendimo 265 punkte, susijusius su tuo, kaip Komisija turi užtikrinti minėtąsias teises. Šios teisės turi būti užtikrintos kiekvienu atveju, todėl, priešingai nei patvirtino Pirmosios instancijos teismas, Komisija negalėjo vien konstatuoti, kad dėl to nėra rimtų abejonių arba kad suinteresuota įmonė nepareiškė prieštaravimų. ADM primena, kad pagal Bendrijos teismų praktiką Pirmosios instancijos teismas turi savo iniciatyva kelti klausimą dėl procesinių teisių laikymosi.

122.

Iš esmės Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad Komisija, naudodama per užsienyje vykdytą procedūrą gautus pareiškimus, nepažeidžia atitinkamos įmonės procesinių teisių, jei tokia įmonė iš anksto buvo įspėta apie Komisijos ketinimą naudoti šiuos pareiškimus ir nepareiškė dėl to prieštaravimų, o Komisijai nėra jokio pagrindo manyti, kad prima facie yra rimtų abejonių dėl tokio naudojimo ir minėtų teisių užtikrinimo suderinamumo.

123.

Manau, kad ADM turi pagrindo tvirtinti, kad toks aiškinimas nėra teisėtas. Komisija turi visuomet paisyti procesinių teisių, taigi net tais atvejais, kai suinteresuota įmonė jomis nesiremia per administracinę procedūrą. Bendrijos teisėje nėra jokios taisyklės, pagal kurią įmonė netenka teisės kelti teisės klausimų, jei tokių klausimų ji nekėlė Komisijai per administracinę procedūrą. Taip pat nėra tokios taisyklės, kad ieškinys Bendrijos teismui turi visais atžvilgiais atitikti atsakymą į pranešimą apie kaltinimus. Įmonė netgi neturi pareigos atsakyti į pranešimą apie kaltinimus. Komisija turi priimti galutinį sprendimą laikydamasi teisės reikalavimų, neatsižvelgiant į tai, ar per administracinę procedūrą suinteresuota įmonė faktiškai pasinaudojo teise į gynybą, ar kokiu mastu ji tai padarė.

124.

Taip pat turiu pastebėti, kad užtikrinant teisę į gynybą Komisija visais atvejais privalo informuoti įmonę, kuriai skirtas pranešimas apie kaltinimus, kad ji ketina galutiniame sprendime kaip įrodymais remtis pareiškimais, padarytais per užsienyje vykdytą procedūrą, t. y. neatsižvelgiant į tai, ar ji turi rimtų abejonių dėl tokio naudojimo ir procesinių teisių užtikrinimo suderinamumo, ar ne.

125.

Net jeigu darytume prielaidą, kad, kaip pažymi Komisija, procesinių teisių galima atsisakyti, vien aplinkybė, kad Komisijai nebuvo pateiktos pastabos dėl informacijos, surinktos per užsienyje vykdomą procedūrą, naudojimo kaip įrodymų, kai apie ketinimus ją naudoti Komisija nurodė pranešime apie kaltinimus, negali būti aiškinama kaip atsisakymas naudotis procesinėmis teisės, bet ją paprasčiausia reikėtų suprasti taip, kad įmonė nepasinaudojo teise būti išklausytai Komisijos dėl tokio naudojimo teisėtumo.

126.

Mano nuomone, šiuo klausimu skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida.

127.

Be to, net jeigu skundžiamo sprendimo 265 punkte Pirmosios instancijos teismo išdėstytus kriterijus laikytume atitinkančiais teisę, manau, kad šiame sprendime bet kuriuo atveju padaryta teisės klaida, nes atrodo, kad nagrinėjamu atveju Pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė šiuos kriterijus.

128.

Pirmiausia norėčiau pastebėti, kad neatlikęs papildomos analizės Pirmosios instancijos teismas negalėjo priekaištauti ADM, kad atsakydama į pranešimą apie kaltinimus ji neprieštaravo, jog Komisija naudotų FBI ataskaitą kaip įrodymą, ir pripažinti, kad ji neteko tokios teisės. Per procesą pirmojoje instancijoje ADM prieštaravo, kad minėta ataskaita būtų naudojama siekiant įrodyti ginčijamo sprendimo 265 konstatuojamojoje dalyje nurodytas faktines aplinkybes. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šios faktinės aplinkybės nebuvo paminėtos pranešime apie kaltinimus, kuriame buvo išdėstytos tik tos aplinkybės, kurių iš esmės neginčijo apeliantė, prieš išsakydamas ADM minėtuosius priekaištus Pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar iš pranešimo apie kaltinimus ir atsižvelgdama į šiame pranešime paminėtos ir prie jo pridėtos FBI ataskaitos turinį ADM galėjo pagrįstai nustatyti, kad Komisija taip pat ketina prieš ją remtis šiomis aplinkybėmis (žr. šios išvados 46–50 punktus), ir ar dėl to ADM buvo suinteresuota atsakydama į pranešimą apie kaltinimus prieštarauti dėl FBI ataskaitos kaip įrodymo naudojimo. ADM tylėjimas dėl galimų pagrindų, draudžiančių naudoti tokį dokumentą kaip įrodymą, gali būti aiškinamas kaip sutikimas jį naudoti tik tiek, kiek toks naudojimas buvo apibrėžtas pranešime apie kaltinimus.

129.

Be to, manau, kad nagrinėjamu atveju buvo pagrindas prima facie rimtoms abejonėms, jog FBI ataskaitos kaip įrodymo naudojimas yra nesuderinamas su ADM procesinėmis teisėmis.

130.

Šiuo atžvilgiu visų pirma pritariu ADM nuomonei, kad nors aplinkybės, į kurias Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė skundžiamo sprendimo 266 ir 267 punktuose (žr. šios išvados 69 ir 70 punktus), nėra visiškai nesusijusios su procesinių garantijų užtikrinimo klausimu, jos taip pat nėra tokios, kad pašalintų rimtas abejones, jog Komisijos pasinaudojimas FBI ataskaita yra suderinamas su konkrečiomis procesinėmis garantijomis, kuriomis ADM rėmėsi Pirmosios instancijos teisme ir šioje Teisingumo Teismo nagrinėjamoje byloje. Norėčiau priminti, kad kalbama apie teisę prieštarauti savęs apkaltinimui, informaciją gaunančių valdžios institucijų pareigą pateikti pareiškėjui patvirtinti jų parengtą rašytinį protokolą, kuriame išdėstyti šie pareiškimai, taip pat buvusio ADM atstovo konfidencialaus pobūdžio pareiškimų, kurie buvo padaryti JAV konkurenciją prižiūrinčioms valdžios institucijoms pačiai ADM pasisiūlius bendradarbiauti su jomis, apsaugą.

131.

Pirmiausia giliau pažvelgsiu į paskutinį aspektą, kuriam reikia skirti ypatingą dėmesį, nes jis susijęs su delikačiu dvišalių Europos bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykių konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų bendradarbiavimo srityje klausimu.

132.

Tvirtindama, kad FBI ataskaita buvo skirta naudoti tik JAV vykdomoje procedūroje, ADM pabrėžė, pirma, kad pirmajame šios ataskaitos lape buvo nurodytas draudimas ją atskleisti trečiosioms šalims, ir, antra, kad JAV konkurenciją prižiūrinčios valdžios institucijos aiškiai susitarė su buvusio ADM atstovo advokatu, jog, išskyrus jos panaudojimą per JAV vykdomą procedūrą, šio teikiama informacija nebus atskleista kitais tikslais. Šios aplinkybės aiškiai matyti iš Pirmosios instancijos teismui pateiktų dokumentų.

133.

Komisija iš tikrųjų galėjo neturėti laiško, kuriame buvo išdėstytas šis JAV valdžios institucijų įsipareigojimas ( 88 ), o FBI ataskaitą jai perdavė ne šios valdžios institucijos, bet kita su Komisijos vykdyta procedūra susijusi įmonė.

134.

Vis dėlto manau, kad Komisija negalėjo nežinoti apie tai, kad FBI ataskaitos naudojimas per jos vykdomą procedūrą gali prieštarauti JAV teisėje nustatytoms garantijoms dėl buvusio ADM darbuotojo pateiktos informacijos konfidencialumo užtikrinimo. Tai pasakytina ne vien todėl, kad, kaip pabrėžia ADM, pirmajame šio dokumento lape buvo įspėjimas, draudžiantis ją atskleisti trečiosioms šalims, bet visų pirma atsižvelgiant į tuo metu egzistavusius Europos Bendrijų ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykius atitinkamų konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų bendradarbiavimo srityje.

135.

Priimant ginčijamą sprendimą šiuos santykius reguliavo, kaip ir šiuo metu reguliuoja, 1991 m. sudarytas dvišalis susitarimas ( 89 ), kuris buvo papildytas 1998 m. sudarytu antru susitarimu ( 90 ). Šie susitarimai numato, kad, viena vertus, Komisija ir, kita vertus, JAV Teisingumo departamento Konkurencijos priežiūros skyrius („Antitrust Division“) ir Federalinės prekybos komisija („Federal Trade Commission“) konsultuosis, bendradarbiaus ir koordinuos savo pastangas užtikrinant konkurencijos teisės taikymą. Jokia šių susitarimų nuostata tiesiogiai nenumato, kad šios valdžios institucijos keistųsi informacija siekdamos įrodyti konkurencijos teisės pažeidimą. Dėl informacijos tarp šių valdžios institucijų pasikeitimo 1991 m. susitarime, be kita ko, numatyta, kad informacijos turinti susitariančioji šalis neprivalo jos perduoti kitai šaliai, jei atskleisti tokią informaciją draudžia pirmosios valstybės teisės aktai, o kiekviena susitariančioji šalis turi kuo labiau saugoti informacijos, kurią jai pagal susitarimą perdavė kita šalis, konfidencialumą ir nesutikti su prašymu ją atskleisti trečiajai šaliai, kuri neturi informaciją suteikusio dalyvio leidimo ją gauti (VIII straipsnis). Taip pat yra aiškiai įtvirtinta, kad susitarimo nuostatos turi būti aiškinamos taip, kad jos būtų suderinamos su galiojančiais susitariančiųjų šalių ar jų atitinkamai valstijų ir valstybių narių įstatymais, arba aiškinamos taip, kad nereikėtų tų įstatymų keisti (IX straipsnis). Be to, pasikeistuose aiškinamuosiuose raštuose, kurie susiję su šiuo susitarimu, Europos bendrijos vardu buvo padarytas pareiškimas dėl susitarimo VIII ir IX straipsnių, pagal kurį Komisija, negavusi aiškaus suinteresuoto „šaltinio“ sutikimo, neatskleis JAV konkurenciją prižiūrinčioms valdžios institucijoms informacijos, kuri pagal Reglamento Nr. 17 20 straipsnį laikoma profesine paslaptimi. 1998 m. susitarimo IV straipsnio 2 dalies c punkto iii papunktyje ir V straipsnyje taip pat nurodoma, kad norint perduoti kitos susitariančiosios šalies konkurenciją prižiūrinčioms valdžios institucijoms konfidencialaus pobūdžio informaciją prieš tai būtina gauti tokios informacijos šaltinio sutikimą.

136.

Kalbant iš esmės, remiantis šiais susitarimais Komisijai ir JAV konkurenciją prižiūrinčioms valdžios institucijoms neleidžiama keistis informacija, kurios negalima atskleisti pagal įstatymus, taikomus informaciją turinčiai valdžios institucijai ( 91 ), ir, be kita ko, šios institucijos „privalo laikytis vidaus taisyklių dėl konfidencialios informacijos, kuri buvo surinkta per jų vykdomas procedūras, apsaugos“ ( 92 ).

137.

Taigi informacija tarp šių valdžios institucijų keičiamasi „laikantis galiojančių nuostatų dėl konfidencialumo“ ( 93 ) ir tik tuomet, jei suinteresuota šalis atsisako teisės į konfidencialumą, tokios institucijos turi teisę keistis konfidencialia informacija ( 94 ). Tai, kad pagal galiojančius bendradarbiavimo susitarimus konkurenciją prižiūrinčios valdžios institucijos negali keistis konfidencialia informacija, jeigu nėra gautas tos informacijos šaltinio sutikimas, taip pat laikoma rimta veiksmingo bendradarbiavimo kovojant prieš kartelius kliūtimi, kad net, kai kurių institucijų nuomone, reikėtų sudaryti „antrosios kartos“ susitarimus, leidžiančius keistis konfidencialia informacija ( 95 ).

138.

Apribojimai, kurie dėl būtinumo užtikrinti informacijos konfidencialumą taikomi informacijos keitimuisi tarp valdžios institucijų, ypač svarbūs tokiais atvejais kaip šis, kai informacija suteikiama savanoriškai, įmonei sutikus bendradarbiauti siekiant būti atleistai nuo baudos. Iš tikrųjų, jei tokio pobūdžio informacija, kurią valdžios institucija gauna atsižvelgiant į prašymą atleisti nuo baudos, būtų perduodama kitų šalių konkurenciją prižiūrinčioms valdžios institucijoms, dėl to, ypač jei nėra koordinuojamos susijusių valdžios institucijų nustatytos atleidimo nuo baudų programos, įmonės būtų labai stipriai atgrasomos nuo bendradarbiavimo pagal tokias programas ( 96 ).

139.

Kaip nurodo Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Konkurencijos komitetas, „informacijos mainai neturėtų neapdairiai pakenkti centralizuotų kartelių tyrimui, be kita ko, atleidimo nuo baudų programoms“; „šiuo tikslu dauguma (EBPO) valstybių narių vykdo politiką, pagal kurią jos neteikia informacijos, gautos iš subjekto, kuriam taikomas atleidimas nuo baudų, prieš tai negavusios tokio subjekto sutikimo“ ( 97 ).

140.

Atsižvelgiant į tuo metu buvusius Europos bendrijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų santykius nagrinėjamų klausimų srityje bei informacijos, suteiktos susitarimo dėl atleidimo nuo baudų siekiančių įmonių, atskleidimui būdingas problemas, kurių Komisija negalėjo nežinoti, manau, kad Komisija, gavusi FBI ataskaitą iš kitos įmonės, kuri buvo susijusi su jos vykdoma procedūra, turėjo imtis visų atitinkamų atsargumo priemonių spręsdama dėl šio dokumento panaudojimo tokioje procedūroje, kad būtų išvengta rizikos pažeisti garantijas, kurias JAV įstatymai galėjo suteikti dėl šio dokumento turinio atskleidimo.

141.

Be kita ko manau, kad Komisija negalėjo naudoti FBI ataskaitos kaip įrodymo, pirmiausia nepaprašiusi ją pateikusios įmonės paaiškinti, kaip ji šią ataskaitą gavo, ir nepaklaususi JAV konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų, vykdant savo įsipareigojimus dėl bendradarbiavimo pagal galiojančius dvišalius susitarimus, ar pagal JAV įstatymus ši ataskaita nėra konfidencialus dokumentas, nes, nesant priešingų įrodymų, tai buvo galima preziumuoti ne tik dėl nuorodos jos pirmajame lape, bet taip pat jos parengimo konteksto, kuris buvo žinomas Komisijai (kaip tai matyti iš 1997 m. birželio 13 d. JAV Teisingumo departamento Konkurencijos priežiūros skyriaus („Antitrust Division“) laiško).

142.

Tai, kad FBI ataskaitą perdavė trečioji šalis, o ne kompetentingos valdžios institucijos, jokiu būdu negali pateisinti to, kad Komisija nesiėmė minėtų atsargumo priemonių. Ši aplinkybė negalėjo būti pagrindas Komisijai pripažinti, kad dokumentas jau nebėra konfidencialaus pobūdžio. Mano nuomone, Komisija, remdamasi sąžiningu 1991 m. dvišalio susitarimo VIII straipsnio aiškinimu, turėjo vengti pavojaus, kad naudodama šią ataskaitą kaip įrodymą ji gali sukelti dar sunkesnes galimo JAV įvykdyto šio dokumento konfidencialumo pažeidimo pasekmes.

143.

Be to, ši aplinkybė, kad FBI ataskaitą Komisijai perdavė ne JAV konkurencijos priežiūrą vykdančios institucijos, iš esmės skiria nagrinėjamą bylą nuo tos bylos, kurioje priimti sprendimai Dalmine prieš Komisiją ( 98 ), nes pastaruoju atveju Komisija apklausos protokolus gavo tiesiogiai iš juos surašiusių nacionalinių valdžios institucijų. Byloje Dalmine prieš Komisiją, Teisingumo Teismo nuomone, Komisija turėjo teisę naudoti šiuos protokolus kaip įrodymus, kadangi nagrinėjamų protokolų perdavimas Komisijai nacionalinio teismo nebuvo pripažintas neteisėtu ( 99 ). Atvirkščiai, nagrinėjamu atveju JAV konkurenciją prižiūrinčios valdžios institucijos tiesiogiai neperdavė FBI ataskaitos, todėl neturi jokios reikšmės aplinkybė, kad JAV teismas taip pat nepriėmė analogiško sprendimo. Komisija privalėjo konsultuotis su JAV konkurenciją prižiūrinčiomis valdžios institucijomis dėl tokio dokumento naudojimo jos procedūroje teisėtumo pagal JAV įstatymus būtent dėl to, kad šiuo klausimu gautų bent pirminį kompetentingų nacionalinių valdžios institucijų sprendimą, nors jis ir nebūtų teismo sprendimo pobūdžio.

144.

Taigi dėl šios išvados 121 ir kituose punktuose išdėstytų priežasčių manau, kad jei pirmasis apeliacinio skundo pagrindas būtų pripažintas nepagrįstu, reikėtų panaikinti skundžiamą sprendimą tiek, kiek jame atmetami ADM reikalavimai, susiję su procesinių garantijų pažeidimu, Komisijai naudojant FBI ataskaitą kaip įrodymą, kad ADM buvo kartelio organizatorė.

145.

Šios išvados 141 punkte pažymėjau, kad Komisija negalėjo teisėtai naudoti FBI ataskaitos kaip įrodymo, pirmiausia negavusi ją pateikusios įmonės ir JAV konkurenciją prižiūrinčių valdžios institucijų paaiškinimų, kurių reikėjo šio dokumento teisiniam statusui konfidencialumo atžvilgiu nustatyti. Todėl manau, kad reikia pritarti ieškinio pirmojoje instancijoje pagrindui, susijusiam su procesinių garantijų pažeidimu, kiek jis grindžiamas tuo, kad Komisijos pasinaudojimas šia ataskaita kaip įrodymu yra nesuderinamas su jos konfidencialumu, kurį turėjo užtikrinti JAV konkurenciją prižiūrinčios valdžios institucijos.

146.

Trimis atskirais apeliacinio skundo pagrindais ADM kritikuoja motyvus, kuriais remdamasis Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad, priešingai nei ADM tvirtino pirmojoje instancijoje, Komisija nepadarė akivaizdžios klaidos vertindama Cerestar pareiškimą dėl buvusio ADM atstovo vaidmens kartelyje.

147.

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia priminti, kad Teisingumo Teismas nėra kompetentingas nei konstatuoti faktinių aplinkybių, nei iš principo tirti įrodymų, kuriais Pirmosios instancijos teismas grindė šias faktines aplinkybes. Iš tikrųjų, jei įrodymai buvo gauti teisėtai ir laikytasi bendrųjų teisės principų bei įrodinėjimo pareigos ir įrodymų pateikimo bei vertinimo procedūros taisyklių, tik Pirmosios instancijos teismas vertina jam pateiktų įrodymų vertę. Vadinasi, jei šie įrodymai nėra iškraipomi, toks vertinimas nėra teisės klausimas, kurį tikrina Teisingumo Teismas ( 100 ).

148.

Tačiau pirmuoju iš šių apeliacinio skundo pagrindų ADM būtent taip ir teigia, kad vienas iš įrodymų, būtent FBI ataskaita, buvo iškraipytas. Apeliantės nuomone, ši ataskaita, priešingai nei Pirmosios instancijos teismas nusprendė skundžiamo sprendimo 288 punkte, iš tikrųjų nepatvirtina Cerestar pareiškimo, pagal kurį buvęs ADM atstovas atliko kartelio organizatoriaus vaidmenį, vadovaudamas „šerpų“ susitikimams ir parengdamas diskusijoms dosjė bei tarifų lenteles, dėl kurių reikėdavo susitarti. Iš minėtosios ataskaitos matyti, kad ypač aktyvų vaidmenį kartelyje atliko kitas ADM atstovas.

149.

Mano nuomone, šiam apeliacinio skundo pagrindui negalima pritarti. Pirmiausia, kaip pastebėjo Komisija, skundžiamojo sprendimo 288 punkte nėra nurodyta, kad FBI ataskaita patvirtina Cerestar pareiškimą dėl minėtų aplinkybių, tačiau konstatuojama, kad šie abu dokumentai sutampa. Be to, šią išvadą Pirmosios instancijos teismas padarė nagrinėdamas Cerestar pareiškimo, kuris prieštaravo tam, ką Komisijai pasakė buvęs ADM atstovas per administracinę procedūrą, patikimumą. Pirmosios instancijos teismas manė, kad Cerestar pareiškimas buvo patikimesnis ne tik todėl, kad jis sutapo su FBI ataskaita, bet taip pat dėl to, kad buvo akivaizdu, jog Cerestar aktyviai nedalyvavo kartelyje, o buvusio ADM atstovo pareiškimai Komisijai buvo padaryti „in tempore suspecto“ ( 101 ). Tačiau ADM nekritikuoja šių Pirmosios instancijos teismo išvadų.

150.

Antruoju iš šių apeliacinio skundo pagrindų ADM tvirtina, kad skundžiamas sprendimas, kiek juo atmestas ADM argumentas, jog Cerestar pareiškimas dėl buvusio ADM atstovo vaidmens „šerpų“ susitikimuose buvo visiškai nepatikimas, nes Cerestar nesugebėjo nurodyti nė vieno tokio susitikimo ar išsamiau apibūdinti juose svarstytus klausimus, yra nemotyvuotas.

151.

Manau, kad šį apeliacinio skundo pagrindą taip pat reikia atmesti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 289 punkte iš esmės aiškiai nurodė, jog tai, kad Cerestar negalėjo pateikti smulkesnės informacijos apie tam tikrus kartelio susitikimus, nereiškia, kad ši įmonė negali teigti, jog buvęs ADM atstovas organizavo minėtus susitikimus ir jiems vadovavo.

152.

Galiausiai trečiuoju iš šių apeliacinio skundo pagrindų ADM tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 290 punkte Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, jog ADM negalėjo ginčyti teisme Cerestar pareiškimo tikslumo, nes ji to nepadarė per administracinę procedūrą. Vis dėlto sutinku su Komisijos nuomone, kad šis kaltinimas pagrįstas akivaizdžiai klaidingu minėto punkto supratimu, kuriame Pirmosios instancijos teismas, visiškai netvirtindamas, kad ADM prarado teisę remtis minėta aplinkybe, paprasčiausia pažymėjo, kad Cerestar pareiškimas turi „didesnę įrodomąją galią“ nei buvusio ADM atstovo padaryti pareiškimai ir kad dėl paprasčiausio šių dviejų pareiškimų neatitikimo negalima daryti išvados, jog Cerestar pareiškimas yra netikslus.

153.

Todėl manau, kad apeliacinio skundo pagrindus, susijusius su Cerestar pareiškimu, reikia atmesti.

154.

Iš mano argumentų, kuriuos išdėsčiau dėl Komisijos pasinaudojimo FBI ataskaita siekiant įrodyti tariamą ADM, kaip kartelio organizatorės, vaidmenį, išplaukia, kad, pripažįstant tokį minėtos ataskaitos naudojimą neteisėtu, Komisija, vertindama ADM vaidmenį, neturėjo atsižvelgti į ginčijamo sprendimo 265 konstatuojamojoje dalyje nurodytas faktines aplinkybes, kurias patvirtino tik ši ataskaita.

155.

Taigi nagrinėjant pirmojoje instancijoje pareikštą ieškinį, kaip siūliau Teisingumo Teismui atlikti pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą ir atsižvelgiant į šios išvados 57–59 punktuose išdėstytus mano samprotavimus, reikia patikrinti, ar ADM priskirtą kartelio organizatorės vaidmenį galima pagrįsti tik tomis aplinkybėmis, kurios nurodytos ginčijamo sprendimo 266 konstatuojamojoje dalyje ir paimtos iš Cerestar pareiškimo. Primenu, kalbama apie tai, kad Cerestar susidarė „įspūdis“, jog buvęs ADM atstovas buvo iniciatorius, taip pat apie aplinkybę, kad jis vadovavo „šerpų“ susitikimams ir „iš esmės parengdavo dosjė ir tarifų lenteles, dėl kurių reikėdavo susitarti“.

156.

Mano nuomone, Cerestar„įspūdis“ neturi jokios konkrečios vertės, nes įmonės kvalifikavimas kaip kartelio organizatorės turi būti pagrįstas konkrečiais faktais, o ne kitų tokio kartelio dalyvių įspūdžiais ar nuomonėmis. Kalbant apie konkrečius faktus, man atrodo, kad nors buvusio ADM atstovo vadovavimas „šerpų“ susitikimams ir dosjė bei pasiūlymų parengimas aiškiai parodo, kad ADM vaidino aktyvų vaidmenį kartelyje, vis dėlto jų nepakanka pripažinti, kad ši įmonė buvo kartelio organizatorė. Iš tikrųjų yra nustatyta, kad karteliui svarbūs sprendimai buvo priimami „vadovų“ susitikimuose, kuriuose dalyvaudavo aukštesnes pareigas užimantys vadovai, ir šiems susitikimams, kaip patvirtino Cerestar, vadovavo Hoffmann-La Roche ir Jungbunzlauer atstovai, nors šios įmonės Komisija netgi nepripažino viena iš kartelio organizatorių. Iš likusios Cerestar pareiškimo dalies matyti, kad vadovaudamas „šerpų“ susitikimams buvęs ADM atstovas „reguliariai bendrais bruožais apibrėždavo „vadovų“ susitikimuose pasiektus susitarimus“ ( 102 ). Be to, pati Komisija ginčijamo sprendimo 273 konstatuojamojoje dalyje pažymėjo, kad „kiti kartelio nariai dažnai atlikdavo veiksmus, susijusius su vadovaujamu vaidmeniu, kaip antai vadovavimas susitikimams ar centralizuotas duomenų rinkimas ir platinimas“.

157.

Taigi man atrodo, kad negalima pripažinti, jog ADM, kaip citrinos rūgšties kartelio organizatorės, vaidmuo yra pakankamai įrodytas

158.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui, remiantis taip pat šiuo pagrindu, panaikinti ADM skirtos baudos pagrindinio dydžio padidinimą 35%, kurį Komisija taikė ginčijamame sprendime.

159.

Pirmosios instancijos teisme ADM priekaištavo, kad Komisija jos atžvilgiu netaikė lengvinančios aplinkybės, nurodytos gairių 3 punkto trečioje įtraukoje, t. y. „pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus (ypač jai vykdant kontrolę)“. Pabrėždama, kad ji pasitraukė iš citrinos rūgšties kartelio iš karto po to, kai 1995 m. birželio mėn. ( 103 ) FBI atliko kratą JAV esančiose jos įmonės patalpose, ADM tvirtino, kad Komisijos atsisakymas pripažinti šią lengvinančią aplinkybę prieštarauja proporcingumo principui, taip pat vienodo požiūrio principui, atsižvelgiant į tai, kad Komisija priėmė priešingą sprendimą ankstesnėje byloje, kurios aplinkybės buvo tokios pačios.

160.

Remdamasis išsamiai skundžiamo sprendimo 331–346 punktuose išdėstytais motyvais, Pirmosios instancijos teismas atmetė abu šiuos kaltinimus.

161.

Pirmosios instancijos teismas visų pirma nusprendė, kad „gairių 3 punkto trečioje įtraukoje esanti nuostata turi būti aiškinama siaurai, taip, kad neprieštarautų EB 81 straipsnio 1 dalies veiksmingumui“. Vien lingvistine analize pagrįstas šios nuostatos aiškinimas „gali sudaryti įspūdį, kad pats pažeidimo nutraukimas įsikišus Komisijai visada ir be jokių išimčių yra pažeidėjui lengvinanti aplinkybė“ ir „sumažintų praktinį nuostatų, leidžiančių užtikrinti veiksmingą konkurenciją, veiksmingumą, nes susilpnintų tiek sankciją, kuri gali būti paskirta už EB 81 straipsnio pažeidimą, tiek tokios sankcijos atgrasantį poveikį“. Pirmosios instancijos teismo nuomone, „pažeidimo nutraukimas tik įsikišus Komisijai negali būti prilyginamas nuopelnams, pasiektiems savarankiška pažeidėjo iniciatyva, ir yra tik tinkama ir normali reakcija į įsikišimą“, kuris „susijęs tik su pažeidėjo grįžimu prie teisėtų veiksmų“. „Todėl ši (gairių) nuostata turi būti aiškinama taip, kad tik konkrečios bylos aplinkybės, kuriomis pažeidimas yra nutraukiamas įsikišus Komisijai, gali pateisinti atsižvelgimą į šią aplinkybę kaip į lengvinančią“ ( 104 ).

162.

Antra, Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad „konkrečiomis šios bylos aplinkybėmis“„tai, jog ADM nutraukė pažeidimą įsikišus konkurenciją prižiūrinčiai institucijai, nėra lengvinanti aplinkybė“; kadangi pažeidimas yra „susijęs su slaptu karteliu, siekiančiu nustatyti kainas ir pasidalyti rinką“, „nėra jokių abejonių, jog šį pažeidimą (atitinkamos šalys) padarė tyčia“ ( 105 ).

163.

Galiausiai Pirmosios instancijos teismas priminė, kad „tik tai, jog Komisija savo ankstesnėje sprendimų praktikoje elgesį įvertino vienaip, nereiškia, kad priimdama vėlesnį sprendimą elgesį ji privalo vertinti taip pat“, ir bet kuriuo atveju tas ankstesnis atvejis, kuriuo remiasi ADM, buvo tik Komisijos vertinimas ir negali paneigti jau pateikto teismo vertinimo ( 106 ).

164.

Šiuo apeliacinio skundo pagrindu ADM tvirtina, kad minėtaisiais motyvais Pirmosios instancijos teismas pažeidė principą, pagal kurį Komisija turi laikytis savo pačios nustatytų taisyklių arba nurodyti priežastis, kodėl jų nesilaiko. ADM pateikia įvairių argumentų, kuriais remdamasi ji iš esmės:

165.

Komisija savo ruožtu tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ADM kaltinimus, tinkamai išaiškino reikšmingas gairių nuostatas ir teisingai įvertino bylos aplinkybes bei padarė pagrįstą išvadą, kad ADM pasitraukimas iš kartelio iš karto po to, kai FBI atliko kratą jos patalpose, nėra lengvinanti aplinkybė.

166.

Norėčiau iš karto pasakyti, kad pritariu Pirmosios instancijos teismo požiūriui, jog įmonės pasitraukimas iš slapto ir akivaizdžiai neteisėto kartelio nėra aplinkybė, kuri galėtų gerokai sušvelninti pažeidimo sunkumą ir dėl kurios turėtų būti sumažinta bauda ( 107 ).

167.

Vis dėlto nepritariu ( 108 ) argumentams, kuriais remdamasis Pirmosios instancijos teismas atmetė ADM kaltinimus, susijusius su proporcingumo principo pažeidimu atsisakius pripažinti aptariamą lengvinančią aplinkybę. Visų pirma manau, kad ADM pagrįstai kritikuoja Pirmosios instancijos teismą dėl klaidingo gairių 3 punkto trečios įtraukos aiškinimo.

168.

Kaip buvo pripažinta skundžiamo sprendimo 335 punkte, jei ši nuostata būtų aiškinama lingvistiškai, tai reikštų, kad pats pažeidimo nutraukimas įsikišus Komisijai yra pažeidėjui lengvinanti aplinkybė. Ši nuostata jokiu būdu neleidžia išskirti ar taikyti aptariamas lengvatas kitaip, nei tik atsižvelgiant į „konkrečios bylos aplinkybes“. Kita vertus, tik naujose 2006 m. gairėse ( 109 ) Komisija papildė gairių 3 punkto trečios įtraukos formuluotę nurodydama, kad lengvinanti aplinkybė, kai pažeidimas nutraukiamas iškart po pirmojo Komisijos įsikišimo, „nebus taikoma slaptiems susitarimams ar veiksmams (ypač karteliniams)“.

169.

Taigi nesilaikydamas taisyklės in claris non fit interpretatio Pirmosios instancijos teismas nusprendė gairių 3 punkto trečią įtrauką aiškinti siaurai, todėl ji galėjo būti taikoma tik atsižvelgiant į „konkrečios bylos aplinkybes“, remdamasis tuo, kad „pažeidimo nutraukimo įsikišus Komisijai pripažinimas lengvinančia aplinkybe nepateisinamai susilpnintų EB 81 straipsnio 1 dalies veiksmingumą, sumažindamas tiek sankciją, tiek jos atgrasantį poveikį“.

170.

Man taip pat atrodo, kad tokia išvada yra perdėta. Be to, kad EB 81 straipsnio 1 dalyje nėra numatyta jokių sankcijų, o tik įtvirtintas draudimas, nemanau, kad iš esmės tokios lengvinančios aplinkybės pripažinimas galėtų pažeisti šios nuostatos – arba bet kuriuo atveju EB 83 straipsnio ir Reglamento Nr. 17 15 straipsnio, kuris numato baudų skyrimą – veiksmingumą, nes baudos dydis gali būti sumažinamas įvertinant konkretaus atvejo ypatumus ir netgi gali būti toks nereikšmingas, kad neturės įtakos atgrasančiam baudos poveikiui.

171.

Pažymėtina, kad prie gairių 2 punkte išvardytų sunkinančių aplinkybių nėra priskiriamas pažeidimo tęsimas po to, kai pirmą kartą įsikišo Komisija. Todėl galima teigti, kad gairėse buvo siekiama skirtingai vertinti draudžiamame kartelyje dalyvaujančias įmones, kurios skirtingai reaguoja į Komisijos įsikišimą, t. y. kai kurios nutraukia pažeidimą, o kai kurios jį tęsia, pirmuoju atveju suteikiant atlygį (baudos sumažinimas), o antruoju atveju jas nubaudžiant (baudos padidinimas).

172.

Be to, iš lingvistinio gairių 3 punkto trečios įtraukos aiškinimo neišplaukia, kaip teigia ADM, kad Komisija įsipareigojo kiekvienu atveju paprastą pažeidimo nutraukimą jai įsikišus laikyti lengvinančia aplinkybe. Iš tikrųjų ADM teisingai pažymi, kad remiantis teismų praktika Komisija gali nesilaikyti gairių, jeigu ji nurodo tai daryti paskatinusias priežastis ir šios priežastys atitinka vienodo požiūrio principą ( 110 ).

173.

Atsižvelgdamas į tai manau, kad gairių 3 punkto trečia įtrauka gali būti aiškinama taip, kad pažeidimo nutraukimas įsikišus Komisijai iš esmės, ir todėl ne tik atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, kaip nurodoma skundžiamame sprendime, turi būti atlyginamas sumažinant pagrindinę baudą.

174.

Tačiau toks aiškinimas nereiškia, kad Pirmosios instancijos teismas būtinai turėjo ADM atžvilgiu taikyti minėtoje nuostatoje numatytą lengvinančią aplinkybę ir sumažinti jai skirtą pagrindinę baudą.

175.

Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas, pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 17 17 straipsnį naudodamasis neribota kompetencija sankcijų, paskirtų pagal šį reglamentą, atžvilgiu, „be paprastos baudos teisėtumo kontrolės, <…> yra kompetentingas pakeisti Komisijos vertinimą savo vertinimu“ ir panaikinti, sumažinti ar net padidinti Komisijos skirtą baudą, kai jo prašoma įvertinti baudos dydį ( 111 ). Todėl, kaip generalinis advokatas F. G. Jacobs pažymėjo byloje JCB Service prieš Komisiją pateiktoje išvadoje ( 112 ), Pirmosios instancijos teismas nėra saistomas gairių.

176.

Taigi Pirmosios instancijos teismas galėjo atmesti ADM reikalavimus remdamasis skundžiamo sprendimo 336, 340 ir 341 punktuose išdėstytais argumentais, kurie, mano nuomone, yra visiškai įtikinanami ( 113 ) ir iš esmės pagrįsti idėja, kad akivaizdžiai neteisėto pažeidimo nutraukimas yra „tinkama ir normali“ reakcija į Komisijos įsikišimą, tačiau tai turėjo padaryti atlikdamas vertinimą tikslingumo požiūriu, t. y. išreikšdamas pasirinkimą, kurį jis padarė naudodamasis teismui Bendrijos teisės aktų leidėjo suteikta diskrecija.

177.

Todėl manau, kad reikia pritarti nagrinėjamam apeliacinio skundo pagrindui, kiek juo kaltinama, kad aiškindamas gaires Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą. Su šiuo aspektu susijusi skundžiamo sprendimo dalis turėtų būti panaikinta. Atsižvelgiant į tai, kad šioje bylos stadijoje galima priimti galutinį sprendimą, pirmojoje instancijoje pareikštas ADM ieškinys gali būti iš naujo išnagrinėtas ir, mano nuomone, Teisingumo Teismas turėtų jį atmesti įgyvendindamas neribotą kompetenciją, kuria jis taip pat naudojasi tais atvejais, kai priima galutinį sprendimą pagal Statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą ( 114 ).

178.

Pateikdama įvairius kaltinimus, Pirmosios instancijos teisme ADM tvirtino, jog Komisija pakankamai neįrodė, kad, kaip nurodyta ginčijamame sprendime taikant gairių 1 punkto A dalį ( 115 ), išaiškintas kartelis turėjo konkrečią įtaką rinkai. Apeliaciniame skunde šiuo atžvilgiu ADM kritikuoja tik Pirmosios instancijos teismo pateiktus vertimus, kuriais remdamasis šis teismas skundžiamo sprendimo 198–203 punktuose atmetė jos argumentą, kad minėta kartelio įtaka negali būti laikoma įrodyta, nes Komisija iš anksto neapibrėžė atitinkamo produkto rinkos. ADM tvirtino, kad šią rinką buvo būtina apibrėžti atliekant analizę, skirtą nustatyti kartelio įtaką siekiant įvertinti pažeidimo sunkumą, pabrėždama, kad ginčijamame sprendime nėra pateikta jokios išvados, kad citrinos rūgšties rinka yra atitinkamo produkto rinka ( 116 ).

179.

Pirmosios instancijos teismas atmetė šį argumentą, iš esmės remdamasis tokiais motyvais:

180.

Apeliaciniame skunde ADM nurodo, kad skundžiamo sprendimo 198 punkte teisingai konstatavęs, jog Komisija neapibrėžė atitinkamo produkto rinkos, Pirmosios instancijos teismas negalėjo padaryti išvados, jog Komisija įrodė, kad kartelis turėjo įtaką rinkai. Apeliantė tvirtina, jog norint nustatyti kartelio įtaką būtina apibrėžti atitinkamą rinką, visų pirma pabrėždama, kad susitarimas dėl produkto kainų negali turėti jokios įtakos, jei vartotojai gali nukreipti paklausą į pakaitalus, taip pat kad bendras pastarųjų produktų kainų ar paklausos padidėjimas gali visiškai nepriklausomai nuo kartelio veiksmų padidinti produkto, su kuriuo susijęs kartelis, kainą. Pripažindamas, jog ADM turėjo įrodyti, kad jei rinka būtų apibrėžta taip, kaip ji norėjo, Komisija būtų turėjusi konstatuoti, kad pažeidimas neturėjo įtakos taip apibrėžtai rinkai, Pirmosios instancijos teismas neteisingai perkėlė ADM pareigą įrodyti kartelio įtaką, nors šią pareigą iš tikrųjų turi Komisija. Todėl Pirmosios instancijos teismas pažeidė principą, pagal kurį Komisija turi laikytis savo pačios nustatytų taisyklių, kaip antai tos, kurios išdėstytos gairėse. Kadangi kartelio įtaka rinkai nebuvo nustatyta, turi būti atitinkamai sumažinta bauda.

181.

Pabrėždama, kad Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo, jog ginčijamame sprendime nebuvo apibrėžta rinka, Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas nepadarė jokios teisės klaidos dėl įrodinėjimo pareigos, ir mano, jog šiuo apeliacinio skundo pagrindu ADM iš tikrųjų siekia, kad Teisingumo Teismas išnagrinėtų faktinę aplinkybę, kurios atžvilgiu ji nepateikė reikiamų įrodymų per procesą pirmojoje instancijoje. Per teismo posėdį Komisijos atstovas papildomai nurodė, kad bet kuriuo atveju šioje byloje nebuvo būtina atlikti atitinkamo produkto rinkos analizę.

182.

Visų pirma reikia pažymėti, kad vartodama „atitinkamo produkto rinkos apibrėžimą“ADM jį supranta kaip gerai žinomą procesą nustatant visas prekes ir paslaugas, kurios dėl techninių savybių yra tinkamiausios tenkinant nuolatinius poreikius ir sunkiai pakeičiamos kitomis prekėmis ( 117 ), kurį Komisija atlieka taikydama EB 81 ir 82 straipsnius ir vykdydama Bendrijos masto koncentracijų kontrolę. Tai procesas, kartu su atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimu leidžiantis nustatyti konkurencinį spaudimą, kurį patiria įmonės dėl atitinkamų veiksmų rinkoje ar koncentracijos, ir taip įvertinti jo rinkos galią.

183.

Kaip Komisija nurodo savo Pranešime dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams ( 118 ), „sąvoka „atitinkama rinka“ skiriasi nuo kitų rinkos apibrėžimų, dažnai vartojamų kituose kontekstuose. Pavyzdžiui, įmonės dažnai vartoja terminą „rinka“ turėdamos galvoje teritoriją, kur jos parduoda savo prekes, arba apskritai pramonės šaką ar sektorių, kuriam jos priklauso“. Taip pat galima bendrai nurodyti produkto rinką (pavyzdžiui, citrinos rūgšties), kai kalbame apie tokio produkto pasiūlos ir paklausos kontekstą, neatsižvelgiant į tai, ar egzistuoja kitos jį pakeičiančios prekės, kurių pasiūla ir paklausa gali turėti sąveiką su minėtojo produkto pasiūla ir paklausa. Taigi toliau šioje išvadoje nurodydamas atitinkamo produkto rinką vadovausiuosi prieš tai esančiame punkte apibrėžta jos sąvoka, o ne bendresnėmis produkto rinkos sampratomis.

184.

ADM ieškinys įpareigojo Pirmosios instancijos teismą pareikšti nuomonę dėl to, ar būtina apibrėžti atitinkamo produkto rinką, kai vertinama pagal EB 81 straipsnį draudžiamo kartelio įtaka siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą, ar vis dėlto tokį vertinimą galima atlikti tik nurodant produktą, su kuriuo susijęs kartelis, t. y. neatsižvelgiant į kitus esančius produktus, kuriais, vartotojo požiūriu, toks produktas galėtų būti pakeičiamas.

185.

Nagrinėjamas apeliacinio skundo pagrindas grindžiamas tuo, kad Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčijamame sprendime nebuvo apibrėžta atitinkamo produkto rinka, ir iš esmės klaidingai nusprendė, kad nagrinėjamu atveju toks apibrėžimas nebuvo būtinas siekiant įvertinti kartelio įtaką rinkai.

186.

Nors Pirmosios instancijos teismo išdėstyti argumentai šiuo klausimu nėra visiškai aiškūs, o Komisija pabrėžia, kad Pirmosios instancijos teismas jai nepriekaištavo dėl to, kad rinka nebuvo apibrėžta, mano nuomone, iš skundžiamo sprendimo 198 ir 199 punktų akivaizdžiai matyti, jog Komisija pasitenkino tuo, kad atsižvelgė į citrinos rūgšties produktus, nesivargindama patikrinti, ar jie buvo pakeičiami kitais produktais. Tai, kad Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, jog ginčijamas sprendimas susijęs su „citrinos rūgšties rinka“, neturėtų būti suprantama, kad Pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Komisija faktiškai apibrėžė atitinkamo produkto rinką.

187.

Nors pirmojoje instancijoje pateiktame triplike Komisija teigė, kad ginčijamame sprendime „aiškiai nurodyta, kad produkto rinka, kurią reikia nagrinėti, yra citrinos rūgšties rinka“ ( 119 ), atsakydama į Pirmosios instancijos teismo rašytinius klausimus ši institucija pareiškė, kad ji tuo neketino patvirtinti, jog atliko „plačią ir išsamią atitinkamo produkto rinkos analizę“ ( 120 ) šios išvados 183 punkte minėto pranešimo prasme, nes nagrinėjamoje byloje nebuvo būtina išanalizuoti visų galimų citrinos rūgšties pakaitalų. Be to, minėtame atsakyme Komisija papildomai nurodė, kad ginčijamame sprendime ji tik „apibūdino produktus, kuriems darė įtaką kartelis, ir šių produktų pasiūlą bei paklausą“ ( 121 ), taip aiškiai parodydama, kad neatliko jokios atitinkamo produkto rinkos analizės.

188.

Atsižvelgdamas į tai manau, kad ADM neklysta tvirtindama, jog Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Komisija neapibrėžė atitinkamo produkto rinkos ir atsižvelgė tik į bendrąja prasme suprantamus citrinos rūgšties produktus ir jų rinką.

189.

Jei būtų manoma, kad ADM pagrįstai teigia, jog visuomet būtina apibrėžti atitinkamo produkto rinką, kad siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą būtų galima įvertinti konkrečią kartelio įtaką, tai apeliantė taip pat būtų teisi, apeliaciniame skunde tvirtindama, kad skundžiamo sprendimo 200 ir 201 punktuose išdėstytais motyvais Pirmosios instancijos teismas netinkamai perkėlė apeliantei įrodinėjimo pareigą, nors iš tikrųjų ji tenka Komisijai. Jei Komisija turėjo apibrėžti atitinkamo produkto rinką, bet to nepadarė vertindama tik tokį produktą kaip citrinos rūgštis ir neatsižvelgdama į galimybę jį pakeisti kitais produktais, Pirmosios instancijos teismas privalėjo šį Komisijos pažeidimą konstatuoti ir neturėjo reikalauti, kad ADM įrodytų, jog kartelis neturėjo įtakos atitinkamai rinkai, jeigu ji būtų apibrėžta kaip siūlė apeliantė.

190.

Taigi šis apeliacinio skundo pagrindas susijęs su teisės klausimu ir juo nėra siekiama užginčyti Pirmosios instancijos teismo atliktą faktų vertinimą. Todėl jis yra priimtinas.

191.

Šiuo klausimu iš esmės pritariu Pirmosios instancijos teismo atliktam vertinimui.

192.

Man atrodo, kad jokių praktinių pasekmių nekyla dėl to, kad Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ADM kaltinimą taip, lyg juo būtų siekiama įrodyti, kad buvo klaidingai apibrėžta atitinkamo produkto rinka ( 122 ), nors iš tiesų ADM tvirtino, kad ši rinka nebuvo apibrėžta. Pirmosios instancijos teismas pirmiausia padarė prielaidą, kad tai, jog Komisija neatliko citrinos rūgšties pakeičiamumo kitais produktais analizės, praktiškai reiškia, kad ji atsižvelgė tik į atitinkamą rinką, kuri apsiribojo citrinos rūgštimi, nors, ADM nuomone, rinka yra platesnė. Kita vertus, ADM kaltinimas, pareikštas Pirmosios instancijos teisme, buvo grindžiamas tuo, kad Komisija pripažino citrinos rūgštį kaip produkto rinką tik bendrąja prasme. Tačiau šis požiūrių skirtumas iš esmės neturi praktinės reikšmės, nes ADM pirmiausia kritikuoja tai, kad neapibrėžusi atitinkamo produkto rinkos Komisija nenustatė kartelio įtakos tokiai rinkai, kuri, ADM nuomone, buvo atitinkamo produkto rinka, t. y. rinka, susijusi ne tik su citrinos rūgštimi, bet ir kitais produktais.

193.

Kaip ir Komisija, manau, kad ADM tvirtinimai, jog visuomet būtina apibrėžti atitinkamo produkto rinką, kad siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą būtų galima įvertinti konkrečią kartelio įtaką, yra nepagrįsti.

194.

Pirmiausia reikia priminti, kad ne dėl visų vertinimų, kuriuos Komisija privalo atlikti taikydama EB sutartyje nustatytas konkurencijos taisykles, iš pradžių reikia apibrėžti atitinkamą rinką.

195.

Pavyzdžiui, atitinkamą rinką neabejotinai reikia apibrėžti siekiant patvirtinti dominuojančią padėtį EB 82 straipsnio prasme ( 123 ).

196.

Dėl EB 81 straipsnio Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad „taikant Sutarties 85 straipsnio 1 dalį (dabar – EB 81 straipsnio 1 dalis) atitinkamos rinkos apibrėžimu siekiama tik nustatyti, ar nagrinėjamas susitarimas gali pakenkti prekybai tarp valstybių narių ir ar jo tikslas arba rezultatas yra trukdyti, riboti arba iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje“ ( 124 ). Be to, Pirmosios instancijos teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad priimdama sprendimą dėl EB 81 straipsnio taikymo Komisija atitinkamą rinką privalo apibrėžti ne besąlygiškai, bet „tik tuo atveju, jei be to neįmanoma nustatyti, ar nagrinėjamas kartelis gali paveikti prekybą tarp valstybių narių ir ar jo tikslas arba rezultatas yra trukdyti, riboti arba iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje“ ( 125 ).

197.

Atitinkamą rinką taip pat būtina apibrėžti siekiant išsiaiškinti, ar konkrečiu atveju tenkinama EB 81 straipsnio 3 dalies b punkte numatyta sąlyga, kad būtų galima patvirtinti, jog netaikoma 81 straipsnio 1 dalis ( 126 ), tačiau tai daryti nebūtina siekiant nustatyti, ar tenkinamos kitos trys EB 81 straipsnio 3 dalyje išdėstytos sąlygos ( 127 ).

198.

Taip pat reikia įvertinti, ar siekiant nustatyti pažeidimo sunkumą, kad būtų galima taikyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnį, būtina pirmiausia apibrėžti atitinkamą rinką konkretaus vertinimo, kurį ketinama atlikti, tikslais.

199.

Nemanau, kad vertinant konkrečią kartelio įtaką Komisija visais atvejais turi iš pradžių apibrėžti atitinkamą rinką siekdama patikrinti, ar kartelis turėjo tokią įtaką.

200.

Nagrinėjamu atveju Komisija nustatė, kad kartelis turėjo įtakos citrinos rūgšties kainoms. ADM kaltinimus, pateiktus Pirmosios instancijos teisme dėl šios išvados, Pirmosios instancijos teismas atmetė remdamasis skundžiamo sprendimo 152–168 ir 180–193 punktuose išdėstytais motyvais, kurie šiuo apeliaciniu skundu nėra ginčijami. Todėl reikia pripažinti, kad ši įtaka yra galutinai nustatyta.

201.

Net darant prielaidą, kad atitinkamo produkto rinka šiuo atveju buvo susijusi ne tik su citrinos rūgštimi, bet ir su kitais produktais, vis dėlto kartelis turėjo įtaką bent jau vienam tokios tariamai platesnės rinkos segmentui, būtent citrinos rūgščiai. Manau, kad nustačiusi šią įtaką Komisija įvykdė jai tenkančią pareigą įrodyti, kad kartelis turėjo konkrečią įtaką rinkai. Todėl ADM turėjo įrodyti, kad šiuo atveju kartelis neturėjo lemiamos įtakos, tvirtindama ir įrodydama, kad, pavyzdžiui, ją atsvėrė priešingas poveikis, kurį kartelis sukėlė kitų tokios platesnės rinkos segmentų atžvilgiu. Tačiau, kaip Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 201 punkte, ADM nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų manyti, kad jeigu Komisija būtų atsižvelgusi į citrinos rūgšties pakaitalus, ji būtų turėjusi konstatuoti, jog kartelio įtakos platesnei rinkai nebuvo arba ji buvo nedidelė.

202.

Atsižvelgdamas į tai manau, kad šiam apeliacinio skundo pagrindui negalima pritarti.

203.

Pirmosios instancijos teisme ADM kritikavo ginčijamą sprendimą, nes jame buvo atsisakyta ADM atžvilgiu taikyti pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyrių, kuriame numatytas „baudos neskyrimas arba labai didelis baudos sumažinimas“. ADM tvirtino, kad šis atsisakymas, kiek jis buvo grindžiamas tuo, kad ADM netenkino B skyriaus b punkte numatytos sąlygos, prieštaravo teisėtų lūkesčių apsaugos principui dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia ADM tvirtino, kad, priešingai nei buvo nurodyta ginčijamame sprendime, tai ji, o ne Cerestar buvo pirmoji įmonė, pateikusi informacijos, turėjusios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkto prasme. Įrodymai, kuriuos Cerestar pateikė per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą su Komisijos tarnybomis, ADM nuomone, iš tikrųjų nebuvo tokie, kad leistų nustatyti kartelio egzistavimą, priešingai nei informacija, kurią ADM pateikė Komisijai per 1998 m. gruodžio 11 d. susitikimą. Antra, ADM teigė, kad bet kuriuo atveju įvairiuose susitikimuose su Komisijos tarnybomis ir susirašinėjant su šiomis tarnybomis per administracinę procedūrą jai buvo patvirtinta, kad ADM pirmoji pradėjo bendradarbiauti su Komisija minėto pranešimo B skyriaus prasme.

204.

Pirmosios instancijos teismas atmetė abu minėtuosius kaltinimus. Pirmasis kaltinimas pripažintas netinkamu, konstatavus, kad ADM neįvykdė pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus e punkte numatytos sąlygos, nes buvo nustatyta, kad ji atliko kartelio organizatorės vaidmenį, o norint taikyti aptariamą lengvatą turi būti tenkinamos visos B skyriaus a–e punktuose išdėstytos sąlygos ( 128 ). Antrasis kaltinimas buvo pripažintas nepagrįstu, nes Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškimus, kuriais rėmėsi ADM, manė, kad per administracinę procedūrą Komisija nesuteikė jokių aiškių garantijų, kad sumažins ADM baudą, be to, Komisija negalėjo suteikti tokių garantijų, nes tik remdamasi bendru per administracinę procedūrą įmonių pateiktos informacijos vertinimu Komisija gali nuspręsti, ar vienai iš įmonių gali būti suteikta tokia lengvata ( 129 ).

205.

Šiuo apeliacinio skundo pagrindu ADM tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 391 ir 392 punktuose konstatavęs, jog „Komisija iš tikrųjų skatino atitinkamas šalis bendradarbiauti su ja kuo atviriau, ir, kad šis bendradarbiavimas joms būtų patrauklesnis, darė nuorodas į pranešimo apie bendradarbiavimą B skyrių“, ir kad ši institucija „ADM nurodė, kad iš esmės jai gali būti sumažinta bauda pritaikius pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyrių“, Pirmosios instancijos teismas turėjo padaryti išvadą, jog ADM buvo suteiktos aiškios garantijos, kurios sukėlė teisėtų lūkesčių, jog jai bus suteikta susijusi lengvata.

206.

Be to, ADM nuomone, Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, kad tokios garantijos negalėjo būti suteiktos, nes Komisija įmonės bendradarbiavimą vertina tik administracinės procedūros pabaigoje. Apeliantė nurodo, kad pranešimas dėl bendradarbiavimo patvirtina, jog teisėti lūkesčiai atsiranda nuo įrodymų pateikimo momento.

207.

Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas savo išvadomis nepadarė teisės klaidos. Ši institucija pirmiausia pabrėžia, kad nors pranešimas dėl bendradarbiavimo sukelia teisėtų lūkesčių, tuo metu, kai įmonė pateikia Komisijai įrodymų, ji negali puoselėti teisėtų lūkesčių, kad Komisija sumažins jai baudą pagal šio pranešimo B skyrių. Tik gavusi ir įvertinusi visus įrodymus, Komisija gali įvertinti, ar tokia įmonė tenkina šiame skyriuje išdėstytas kumuliacines sąlygas.

208.

Savo ruožtu pirmiausia pažymėčiau, kad klausimas, ar Komisijos tarnybos per administracinę procedūrą padarytais pareiškimais suteikė ADM aiškias garantijas, kad jai bus taikomas pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyrius, yra susijęs su Pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, kuris negali būti ginčijamas apeliacine tvarka, nebent būtų kaltinama dėl faktų ar jiems patvirtinti pateiktų įrodymų iškraipymo. Tačiau šiame apeliaciniame skunde ADM nepateikė tokių kaltinimų.

209.

Neatsižvelgdamas į tai, manau, kad Pirmosios instancijos teismo išvados visiškai neprieštarauja tam, kas buvo konstatuota skundžiamo sprendimo 391 ir 392 punktuose (žr. šios išvados 205 punktą), kurie neleidžia daryti išvados, kad ADM buvo suteiktos aiškios garantijos, jog jai bus suteiktos pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriuje numatytos lengvatos. Iš šių punktų išplaukia tik tai, kad Komisijos tarnybos paminėjo lengvatos suteikimą ADM kaip galimybę, kuri atsiranda „pritaikius“ šį skyrių, o tai reiškia, kad pirmiausia turi būti tenkinamos jame išdėstytos sąlygos.

210.

Be to, Pirmosios instancijos teismas iš esmės visiškai pagrįstai pripažino, kad tuo metu, kai ADM bendradarbiavo su Komisija šiai institucijai atliekant tyrimą, ji negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad jai bus suteikta lengvata. ADM iš pat pradžių turėjo žinoti, kad, kaip konkrečiai šiuo atžvilgiu nurodyta pranešimo dėl bendradarbiavimo E skyriaus 2 dalyje ( 130 ), Komisija tik priimdama galutinį sprendimą vertina, ar B skyriaus sąlygos buvo įvykdytos.

211.

Todėl šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti.

212.

Remdamasi šiuo apeliacinio skundo pagrindu ADM iš esmės tvirtina, kad sprendimas atmesti kaip netinkamą jos ieškinio pirmojoje instancijoje pagrindą, susijusį su pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkto, o kartu ir teisėtų lūkesčių apsaugos principo pažeidimu, yra pagrįstas klaidinga išvada, kad ji neįvykdė B skyriaus e punkte išdėstytos sąlygos. ADM teigia, kad ši klaidinga išvada išplaukia iš teisės klaidos, kurią Pirmosios instancijos teismas padarė nagrinėdamas jos ieškinio pagrindus, kuriais ji ginčijo Komisijos nuomonę dėl jos, kaip kartelio organizatorės, vaidmens.

213.

Komisija pažymi, kad šiuo apeliacinio skundo pagrindu ADM paprasčiausia pakartoja kaltinimus, kuriuos ji išsakė atsižvelgdama į kitus apeliacinio skundo pagrindus dėl vertinimo, kuriuo remdamasis Pirmosios instancijos teismas patvirtino ginčijamame sprendime jai pripažintą kartelio organizatorės vaidmenį. Todėl Komisija tvirtina, kad šį apeliacinio skundo pagrindą reikia atmesti, nes šie kaltinimai, kaip atsikirsdama į juos anksčiau nurodė, yra nepagrįsti.

214.

Atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėjęs apeliacinio skundo pagrindus dėl tariamo ADM, kaip citrinos rūgšties kartelio organizatorės, vaidmens pripažinau, jog tiek dėl procesinių, tiek su materialiniu turiniu susijusių priežasčių negalima daryti išvados, kad ADM iš tikrųjų atliko tokį vaidmenį, galiu tik siūlyti pritarti ir šiam apeliacinio skundo pagrindui. Kitaip tariant, jei negalima konstatuoti, kad ADM buvo kartelio organizatorė ir todėl netenkino pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus e punkte išdėstytos sąlygos, Pirmosios instancijos teismas turėjo iš esmės išnagrinėti jos kaltinimą, kad Komisija klaidingai taikė B skyriaus b punktą.

215.

Todėl reikia panaikinti skundžiamą sprendimą, kiek jame atmetamas šis kaltinimas, kurį toliau išnagrinėsiu atsižvelgdamas į tai, kad šioje bylos stadijoje Teisingumo Teismas pagal Statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą gali pats paskelbti galutinį sprendimą byloje taip pat ir šiuo klausimu.

216.

Pirmosios instancijos teisme ADM tvirtino, kad ji buvo pirmoji įmonė, pateikusi Komisijai informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant citrinos rūgšties kartelio egzistavimą. Ši informacija buvo suteikta per 1998 m. gruodžio 11 d. vykusį ADM atstovų ir Komisijos tarnybų agentų susitikimą pateikiant pirminius liudijimus, kartelio egzistavimo laikotarpio dokumentinius įrodymus ir dokumentus, perteikiančius kartelio sukūrimo ir veikimo aplinkybes. O informacija, kurią Cerestar pateikė per 1998 m. spalio 29 d. vykusį jos atstovų ir Komisijos tarnybų susitikimą, priešingai nei nurodyta ginčijamame sprendime, negali būti laikoma turinti lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą.

217.

Šiuo atžvilgiu ADM pateikė tokius argumentus ( 131 ):

218.

Atsikirsdama Komisija teigė, kad, įmonei pateikus neišsamią informaciją, pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punktą nedraudžiama jos laikyti informacija, turinčia lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą. Pagal pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punktą nėra reikalaujama pateikti įrodymų apie tikslią kartelio trukmę ar nuolatinį jo visų narių dalyvavimą.

219.

Iš pradžių norėčiau pažymėti, kad ADM neginčijo tos aplinkybės, kad įrodymai, turintys lemiamos reikšmės, taip pat gali būti pateikti žodžiu, ir nepriekaištavo, kad pareiškimų, kuriuos Cerestar atstovai žodžiu padarė per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą, turinys nėra pakankamai aiškus. Šių pareiškimų turinys matyti iš „bylos užrašų“, kuriuos 1998 m. lapkričio 6 d. parengė minėtame susitikime dalyvavęs Komisijos tarnautojas ir kurie buvo pateikti Pirmosios instancijos teismui tik konkrečiai jų paprašius. Be to, ADM neginčijo ginčijamo sprendimo 306 konstatuojamosios dalies pradžioje išdėstyto teiginio, arba bent jau to nedarė pakankamai aiškiai ir nuosekliai, kad susitikime Cerestar pateikta informacija atitiko informaciją, pateiktą Cerestar pareiškime.

220.

Todėl nagrinėjant šį kaltinimą, kuris buvo išdėstytas pirmojoje instancijoje pareikštame ieškinyje, reikia tik patikrinti, atsižvelgiant į ADM išdėstytus argumentus, ar tokia iš minėtųjų „bylos užrašų“ ir Cerestar pareiškimo išplaukianti informacija turi lemiamos reikšmės įrodant citrinos rūgšties kartelio egzistavimą.

221.

Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia priminti, kad iš Pirmosios instancijos teismo praktikos matyti, jog sąvoka „informacija, turinti lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą“ Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punkto prasme nereiškia įrodymų, kurių savaime pakanka, kad būtų įrodytas kartelio egzistavimas ( 132 ). Vis dėlto pateikti įrodymai turi būti ne paprasčiausias šaltinis, leidžiantis orientuoti Komisijos tyrimą, o informacija, kurią galima tiesiogiai naudoti pažeidimui įrodyti ( 133 ).

222.

Pranešimo dėl bendradarbiavimo B skyriaus b punktas iš tikrųjų nereikalauja pateikti įrodymų apie visas Komisijos sprendime konstatuotas aplinkybes ( 134 ). Todėl pateikia informacija nebūtinai turi būti susijusi su visu kartelio egzistavimo laikotarpiu. Pagal šią nuostatą taip pat nereikalaujama, kad šie įrodymai būtinai turi būti pirminiai neteisėtos veiklos dalyvių parodymai. Todėl pirmąjį ir ketvirtąjį argumentus, išdėstytus šios išvados 217 punkte, reikia atmesti.

223.

Vien tai, kad Cerestar po 1998 m. spalio 29 d. susitikimo nusprendė pateikti papildomos informacijos ar kad Komisija nusiuntė jai prašymą pateikti informaciją, neturi reikšmės siekiant nustatyti, ar per minėtą susitikimą pateikta informacija turėjo lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą. Todėl penktąjį ir šeštąjį argumentus, pakartotus šios išvados 217 punkte, taip pat reikia atmesti.

224.

Kalbant apie tai, kad 1998 m. spalio 29 d. susitikime Cerestar pateikta informacija apie kartelio susitikimų datas ir jų dalyvius nebuvo tiksli, reikėtų pažymėti, kad ADM nurodytos aplinkybės, t. y. kad šioje informacijoje aštuoni susitikimai buvo nurodyti tik kaip „galbūt“ vykę kartelio susitikimai, nurodytos tik trijų tikrai vykusių susitikimų dalyvių tapatybės, o šeši paminėti susitikimai, remiantis Komisijos patikrinimų rezultatais, iš tikrųjų visiškai nevyko, nėra tokios, kad nebūtų galima tvirtinti, jog Cerestar Komisijai pateikta informacija turėjo lemiamos reikšmės. Vis dėlto akivaizdu, kaip matyti iš pačios ADM paaiškinimų, kad teikdama šią informaciją Cerestar galėjo nurodyti, tam tikrais atvejais su atitinkamomis ir suprantamomis išlygomis atsižvelgiant į tai, kad praėjo daug laiko ir tariamai nebuvo rašytinių dokumentų, keletą kartelio susitikimų, patvirtintų ginčijamame sprendime, ir jų dalyvius ( 135 ).

225.

Galiausiai dėl to, kad 1998 m. spalio 29 d.Cerestar pateikta informacija, susijusi su kartelio susitikimų tikslu, buvo neaiški ir iš dalies nereikšminga, taip pat tai, kad nebuvo pateikta tikslių duomenų apie nustatytas kainas ir kvotas, manau, kad tai nėra aplinkybės, leidžiančios atmesti galimybę, kad tą dieną Cerestar pateikė informacijos, turinčios lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą.

226.

Tiesa, kad ši informacija nėra tokia išsami, kad nurodytų kiekvieno patvirtinto kartelio susitikimo, su kuriuo ji susijusi, datą, vietą, dalyvius, tikslą ir diskusijų eigą. Vis dėlto šioje informacijoje yra konkrečių duomenų apie kiekvieną iš šių susitikimų, todėl ji gali būti tiesiogiai panaudota įrodant faktines aplinkybes, būdingas pažeidimui, kurį visiškai galima įrodyti naudojant kartu šią informaciją ir įrodymus, kuriuos Komisija vėliau gavo iš kitų šaltinių.

227.

Taigi, pavyzdžiui, nors Cerestar pateiktoje informacijoje apie 1992 m. gegužės 19 d. Jeruzalėje vykusį susitikimą nebuvo nurodyta diskusijų tema, o tik apytikrė data, vieta ir dalyviai, remdamasi kitų įmonių pateikta informacija Komisija galėjo nustatyti, kad šiame susitikime buvo nagrinėjamas kompensavimo mechanizmas, skirtas išlyginti prekybą tarp kartelio narių tais atvejais, kai viršijamos individualiai nustatytos rinkos kvotos ( 136 ). Savo ruožtu šią kitų įmonių informaciją patvirtino 1998 m. spalio 29 d.Cerestar pateikta informacija, kurioje, nors ir nenurodomi konkretūs kartelio susitikimai, vis dėlto bendrai apibūdinamas minėtasis kompensavimo mechanizmas ir pateikiami duomenys apie kiekvieno sandorio, kurį Cerestar įvykdė siekdama tokio prekybos išlyginimo, kiekybines apimtis.

228.

Apie 1994 m. lapkričio 2 d. Briuselio susitikimą ( 137 )Cerestar pateiktoje informacijoje taip pat buvo nurodyta diskusijų tema ir, be kita ko, iniciatyva, kuriai šiame susitikime buvo pritarta, per atstovus užmegzti kontaktus su konkuruojančiais Kinijos gamintojais bei pagrasinti, kad prieš juos gali būti paduotas skundas dėl dempingo.

229.

Tai, kad norėdama įrodyti pažeidimo aplinkybes, pavyzdžiui, įvairius patvirtintus kartelio susitikimus, Komisija turėjo 1998 m. spalio 29 d.Cerestar pateiktus įrodymus papildyti informacija, kurią vėliau suteikė kiti kartelio dalyviai ar pati Cerestar, nepaneigia pirmosios informacijos, kuri iš tikrųjų galėjo būti tiesiogiai naudojama pažeidimui įrodyti ir nebuvo paprasčiausias šaltinis, leidžiantis orientuoti Komisijos tyrimą, „lemiamos“ reikšmės.

230.

Tiesa ir tai, kad 1998 m. spalio 29 d.Cerestar pateiktoje informacijoje nebuvo tikslių duomenų apie nustatytas kainas, o dėl kvotų nurodyta tik tai, kad Cerestar buvo skirta 5% bendros kartelio dalyvių pasaulinės apyvartos dydžio kvota.

231.

Vis dėlto ši informacija atskleidžia kartelio dalyvius, leidžia nustatyti, kad 1991–1995 metai laikytini apytikre pažeidimo trukme, nurodo kai kuriuos kartelio susitikimus, jų vietą ir dalyvius, pateikia išsamų Cerestar prisijungimo prie kartelio aplinkybių aprašymą, bendrai, tačiau ne neaiškiai, apibūdina kartelio veikimo mechanizmus, nurodydama susitikimų rūšis („vadovų“ ir „šerpų“) ir įvairius klausimus, kuriems buvo taikomas susitarimas (be kita ko, tai yra kainos, rinkos dalių pasiskirstymas ir keitimasis informacija apie prekybos apimtis). Mano nuomone, nėra abejonių, kad ši Cerestar suteikta informacija, net jeigu joje nebuvo skaičiais išreikštų duomenų apie kainas ir kvotas, turėjo lemiamos reikšmės įrodant kartelio egzistavimą ( 138 ), nes gerokai palengvino Komisijos darbą atkuriant ir įrodant faktines aplinkybes, patvirtinančias pažeidimą. Visiškai atskiras klausimas, ar šis indėlis, atsižvelgiant į konkretumo pateiktoje informacijoje trūkumą, tikrai nusipelnė tokio dosnaus baudos sumažinimo, kokį Cerestar suteikė Komisija (90%), tačiau jis, be abejo, šioje išvadoje nebus nagrinėjamas.

232.

Taigi, mano nuomone, ADM savo argumentais neįrodė, jog Komisija padarė vertinimo klaidas nuspręsdama, kad per 1998 m. spalio 29 d. susitikimą Cerestar suteikta informacija turėjo lemiamos reikšmės įrodant citrinos rūgšties kartelio egzistavimą.

233.

Atsižvelgdamas į tai manau, kad ADM kaltinimą, kurį ji šiuo atžvilgiu pateikė apeliaciniame skunde dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, reikia atmesti.

234.

Darydamas atitinkamas išvadas iš to, kas buvo pasakyta ir konstatuota, manau, kad Teisingumo Teismas, pagal Teismo statuto 61 straipsnio pirmąją pastraipą paskelbdamas galutinį sprendimą byloje, turi iš naujo nustatyti ginčijamu sprendimu ADM skirtos baudos dydį šitaip: reikia panaikinti Komisijos taikytą 35% pagrindinės baudos padidinimą dėl sunkinančių aplinkybių, kuriomis ADM buvo laikoma kartelio organizatore, ir gautai sumai, t. y. 58,8 mln. eurų, pritaikyti 50% sumažinimą, kurį suteikė Komisija remdamasi Pranešimo dėl bendradarbiavimo D skyriumi.

235.

Todėl ADM skirta bauda turėtų būti sumažinta iki 29,4 mln. eurų.

236.

Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 122 straipsnio pirmąją pastraipą, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia ir bylinėjimosi išlaidų klausimą. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, kuri remiantis šio procedūros reglamento 118 straipsniu yra taikoma apeliaciniam procesui, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Tačiau pagal to paties straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

237.

Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju dalis abiejų šalių reikalavimų buvo atmesti, mano nuomone, reikėtų nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo išlaidas apeliaciniame procese.

238.

Be to, kadangi Teisingumo Teismas iš dalies panaikino skundžiamą sprendimą, o dalis ADM reikalavimų dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo buvo patenkinti, manau, būtų teisinga, iš dalies patenkinant apeliaciniame skunde šiuo atžvilgiu pateiktus reikalavimus, pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą skundžiamame sprendime. Todėl siūlau nurodyti, kad Komisija padengia ne dešimtadalį, o ketvirtadalį ADM bylinėjimosi Pirmosios instancijos teisme išlaidų, o ADM padengia likusias šio bylinėjimosi išlaidas.

239.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui: