1.

Tokios apsaugos priemonės kaip vaikų paėmimas ir įkurdinimas priimančiojoje šeimoje ar globos institucijoje, kurias valdžios institucijos įgyvendina prieš jų tėvų valią, Suomijoje ir Švedijoje laikomos viešosios teisės aktais. Šias priemones galima apskųsti administraciniuose teismuose. Šiaurės valstybių bendradarbiavimas administracinėse bylose leidžia, vykdant šiuos sprendimus dėl tėvų pareigų, perduoti vaikus iš vienos valstybės į kitą išvengiant papildomų formalumų.

2.

Pagrindinėje byloje C apskundė (jau įvykdytą) sprendimą, pagal kurį Suomijos policija abu jos vaikus perdavė Švedijos policijai, kuri buvo nurodžiusi paimti vaikus ir įkurdinti juos Švedijoje, kur jų šeima gyveno anksčiau.

3.

Pagrindinę bylą nagrinėjantis Korkein Hallinto-oikeus (Suomijos Aukščiausiasis administracinis teismas), pateikdamas šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, klausia, ar 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 ( 2 ), taikytinas sprendimo dėl paėmimo ir įkurdinimo pripažinimui bei vykdymui. Tokiu atveju jurisdikciją turėtų ne administraciniai, o bendrosios kompetencijos teismai. Be to, reglamento procesinės nuostatos turėtų viršenybę nacionalinių nuostatų, taikomų valstybėms bendradarbiaujant administracinėse bylose, atžvilgiu.

4.

Atsakymas pirmiausia priklauso nuo to, ar šio reglamento 1 straipsnio „civilinės bylos“ sąvoka apima tokias bylas, kokia yra nagrinėjamoji, kurią nacionalinė teisė priskiria viešosios teisės sričiai.

5.

Prie Austrijos, Suomijos ir Švedijos stojimo sutarties baigiamojo akto Susitariančiosios Šalys pridėjo tokią bendrą deklaraciją Nr. 28 dėl Šiaurės valstybių bendradarbiavimo ( 3 ):

„Susitariančiosios Šalys į protokolą įrašo, kad Švedija, Suomija ir Norvegija, kaip Europos Sąjungos narės, ketina, visiškai laikydamosi Bendrijos teisės ir kitų Europos Sąjungos sutarties nuostatų, toliau tęsti Šiaurės valstybių bendradarbiavimą tarpusavyje ir su kitomis valstybėmis bei teritorijomis.“

6.

Reglamento Nr. 2201/2003 5 ir 10 konstatuojamosiose dalyse nagrinėjamoje byloje svarbios nuostatos, susijusios su sprendimais dėl tėvų pareigų, pagrindžiamos taip:

<…>

7.

Toliau pateikiamos nagrinėjamoje byloje svarbios Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatų ištraukos:

„1 straipsnis

Taikymo sritis

1.   Šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su:

<…>

2.   Šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos bylos konkrečiai gali būti susijusios su:

3.   Šis reglamentas netaikomas:

2 straipsnis

Sąvokų apibrėžimai

Šiame reglamente:

8 straipsnis

Bendroji jurisdikcija

1.   Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai kreipiamasi į teismą, yra toje valstybėje narėje. (Pataisytas vertimas)

<…>

16 straipsnis

Bylos iškėlimas teisme

1.   Laikoma, kad į teismą kreiptasi tada:

arba

<…>

21 straipsnis

Teismo sprendimo pripažinimas

1.   Valstybėje narėje priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose valstybėse narėse netaikant jokių specialių procedūrų.

<…>

3.   Nepažeisdama šio skyriaus 4 skirsnio, bet kuri suinteresuota šalis gali šio skyriaus 2 skirsnyje nustatyta tvarka paduoti prašymą dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo. Teismo, įtraukto į sąrašą, kurį kiekviena valstybė narė praneša Komisijai pagal 68 straipsnį, vietinė jurisdikcija nustatoma pagal valstybės narės, kurioje keliama byla dėl teismo sprendimo pripažinimo ar nepripažinimo, vidaus teisę.

<…>

28 straipsnis

Vykdytini teismo sprendimai

1.   Valstybėje narėje priimtas ir joje vykdytinas bei įteiktas teismo sprendimas dėl tėvų pareigų vaikui yra vykdomas kitoje valstybėje narėje tada, kai suinteresuotos šalies prašymu jis buvo pripažintas joje vykdytinu.

<…>

29 straipsnis

Vietinių teismų jurisdikcija

1.   Prašymas paskelbti teismo sprendimą vykdytinu paduodamas teismui, esančiam sąraše, kurį kiekviena valstybė narė praneša Komisijai pagal 68 straipsnį.

<…>

59 straipsnis

Sąsaja su kitais dokumentais

1.   Pagal 60, 63 ir 64 straipsnių bei šio straipsnio 2 dalies nuostatas šis reglamentas pakeičia jo įsigaliojimo metu valstybėse narėse galiojančias konvencijas, sudarytas tarp dviejų ar daugiau valstybių narių ir susijusias su bylomis, kurias reglamentuoja šis reglamentas.

<…>

64 straipsnis

1.   Šio reglamento nuostatos taikomos tik iškeltoms byloms, dokumentams, tinkamai parengtiems arba užregistruotiems kaip autentiški dokumentai, ir šalių susitarimams, sudarytiems po jo tapimo taikytinu datos pagal 72 straipsnį.

2.   Teismo sprendimai, priimti po šio reglamento tapimo taikytinu datos bylose, iškeltose iki tos datos, bet po Reglamento (EB) Nr. 1347/2000 įsigaliojimo datos, pripažįstami ir vykdomi pagal šio reglamento III skyriaus nuostatas, jeigu jurisdikcija buvo pagrįsta pagal taisykles, atitinkančias arba šio reglamento II skyriuje, arba Reglamente (EB) Nr. 1347/2000, arba bylos iškėlimo metu galiojusioje konvencijoje, sudarytoje kilmės valstybės narės ir valstybės narės, į kurią kreipiamasi, nustatytas taisykles. (Pataisytas vertimas)

<…>

72 straipsnis

Įsigaliojimas

Šis reglamentas įsigalioja 2004 m. rugpjūčio 1 d.

Šis reglamentas taikomas nuo 2005 m. kovo 1 d., išskyrus 67, 68, 69 ir 70 straipsnius, kurie taikomi nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d.“

8.

Reglamento Nr. 2201/2003 ( 4 ) 68 straipsnyje pateiktame sąraše, kuris minimas 21 straipsnio 3 dalyje bei 29 straipsnio 1 dalyje, nurodoma, kad jurisdikciją pripažinti ir vykdyti kitos valstybės narės institucijų sprendimus Suomijoje turintis teismas yra Käräjäoikeus/Tingsrätt (apylinkės teismas).

9.

Suomijos vaikų apsaugos įstatymas (Lastensuojelulaki) (683/1983) numato, kad iškilus pavojui vaiko gerovei savivaldybės socialinių reikalų komitetas gali nedelsdamas imtis pagalbos priemonių. Tokia priemonė gali būti ir sprendimas paimti bei įkurdinti vaiką ne kilmės šeimoje. Vaikui paimti prieš tėvų valią reikia gauti Hallinto-oikeus (administracinio teismo) patvirtinimą. Paėmimą galima apskųsti Hallinto-oikeus ir apeliacine tvarka – Korkein Hallinto-oikeus.

10.

Pagal Įstatymo dėl asmens perdavimo Islandijos, Norvegijos, Švedijos arba Danijos valdžios institucijoms vykdant sprendimą dėl globos arba rūpybos (761/1970) 1 straipsnio 1 dalį asmenį, kuriam Islandijos, Norvegijos, Švedijos arba Danijos valdžios institucijų sprendimu skiriama globos arba rūpybos priemonė, Suomijos Respublika gali perduoti atitinkamai valstybei, jeigu ši pateikė prašymą įvykdyti tokį sprendimą. Tačiau Įstatymas Nr. 761/1970 yra grindžiamas Šiaurės šalių susitarimais, kurie nėra privalomi tarptautinės viešosios teisės požiūriu, nes buvo priimti nesilaikant nustatytos formos.

11.

Pagal Įstatymo Nr. 761/1970 2 straipsnį leidimas perduoti asmenį užsienio valdžios institucijoms suteikiamas tik tuomet, jei prašymas grindžiamas sprendimu, priimtu laikantis tam tikrų atitinkamos valstybės teisės nuostatų, tarp jų ir nuostatų dėl pagalbos vaikams ir nepilnamečiams, jei sprendime numatyta, kad perduotinas asmuo turi būti įkurdintas įstaigoje, joje pasilikti arba gyventi specialiai nurodytoje vietoje, ir jei sprendimas vykdytinas toje valstybėje, kurioje buvo priimtas. Pagal šio įstatymo 3 straipsnį, be jau minėtų sąlygų, perduoti Suomijos pilietį leidžiama, tik jei jo gyvenamoji vieta yra valstybėje, kurioje buvo priimtas sprendimas, jei sprendimu taikoma globos arba rūpybos priemonė ir jei šioje valstybėje yra geriausios sąlygos suteikti atitinkamam asmeniui globą ir rūpybą. Pagal įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, remiantis šiuo įstatymu priimtą sprendimą galima apskųsti Hallinto-oikeus, o apeliacinį skundą dėl šio teismo sprendimo galima pateikti Korkein Hallinto-oikeus.

12.

2004 m. gruodžio 21 d. Įstatymo dėl Reglamento Nr. 2201/2003 įgyvendinimo (1153/2004) 1 straipsnis numato papildomas reglamento įgyvendinimo Suomijoje priemones. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį Suomijos teismas, turintis jurisdikciją Reglamento Nr. 2201/200321 straipsnio 3 dalies ir 29 straipsnio 1 dalies prasme, yra Käräjäoikeus.

13.

Švedijos įstatymas dėl nepilnamečių apsaugos specialiųjų nuostatų (lag med särskilda bestämmelser om vård av unga) (1990:52) reglamentuoja tokias vaikų apsaugos priemones, kaip antai vaikų paėmimas ir įkurdinimas prieš tėvų valią. Jei kyla pavojus vaiko gerovei, savivaldybės socialinių reikalų komitetas gali prašyti apskrities administracinio teismo (länsrätt) skirti atitinkamas priemones. Skubos atveju šis komitetas iš pradžių tokias priemones gali skirti pats, tačiau vėliau jas turi patvirtinti länsrätt. Įstatymas Nr. 1990:52 nenumato visiško globos teisių atėmimo kaip apsaugos priemonės.

14.

C, ieškovė ir apeliantė pagrindinėje byloje, turi du nepilnamečius vaikus, kurie abu yra Suomijos piliečiai, o vienas jų ir Švedijos. Iš pradžių ieškovė su sutuoktiniu ir vaikais gyveno Švedijoje. Remiantis 2004 m. rudenį Švedijos socialinės apsaugos institucijų atliktu tyrimu, 2005 m. vasario 23 d. jų gyvenamosios vietos savivaldybės socialinių reikalų komitetas nurodė nedelsiant paimti ir įkurdinti abu vaikus priimančiojoje šeimoje. 2005 m. vasario 25 d. socialinių reikalų komitetas pateikė sprendimą länsrätt, o šis patvirtino jį 2005 m. kovo 3 dieną. C pateikti apeliaciniai skundai dėl länsrätt sprendimo nebuvo patenkinti. Pažymėtina, kad aukščiausiojoje instancijoje Regeringsrätten (Švedijos Aukščiausiasis administracinis teismas) patvirtino Švedijos teismų jurisdikciją.

15.

Tačiau 2005 m. kovo 1 d. ieškovė su vaikais jau buvo persikėlusi gyventi į Suomiją ir 2005 m. kovo 2 d. tai deklaravo. 2005 m. kovo 10 d. Suomijos registrų institucija atgaline data įregistravo gyvenamosios vietos pakeitimą nuo 2005 m. kovo 1 dienos.

16.

2005 m. kovo 3 d. Švedijos policija paprašė naujos vaikų gyvenamosios vietos Suomijoje policijos įstaigos administracinio pobūdžio pagalbos vykdant šį sprendimą. 2005 m. kovo 8 d. minėta Suomijos policijos įstaiga nurodė paimti vaikus ir perduoti juos Švedijos socialinės apsaugos institucijoms.

17.

Hallinto-oikeus nepatenkinus jos ieškinio, kuriuo siekiama sustabdyti Suomijos valdžios institucijų atliekamą priemonių vykdymą, C pateikė apeliacinį skundą Korkein Hallinto-oikeus. Ji prašo panaikinti Hallinto-oikeus sprendimą ir Suomijos policijos nurodymą bei nurodyti grąžinti abu vaikus į Suomiją. 2006 m. spalio 13 d. Nutartimi Korkein Hallinto-oikeus, remdamasis EB 234 ir 68 straipsniais, pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

18.

Procese Teisingumo Teisme rašytines pastabas pateikė Vokietijos, Prancūzijos, Nyderlandų, Slovakijos, Suomijos ir Švedijos vyriausybės bei Europos Bendrijų Komisija.

19.

Pirmuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar Reglamentas Nr. 2201/2003 taikytinas visam sprendimui paimti ir įkurdinti vaikus kitoje ne jų kilmės šeimoje (pirmojo klausimo a punktas), ar tik tai jo daliai, kuri susijusi su vaikų įkurdinimu (pirmojo klausimo b punktas). Pirmojo klausimo c punktu siekiama nustatyti reglamento taikymo šiam sprendimui dėl įkurdinimo, o ne glaudžiai su juo susijusiam sprendimui dėl paėmimo, pasekmes.

20.

Vienintelė Švedijos vyriausybė tvirtina, kad šis reglamentas apskritai netaikytinas, nes ginčijamos priemonės priklauso ne civilinės, o viešosios teisės sričiai. Visų kitų proceso dalyvių, taip pat Suomijos vyriausybės, nuomone, reglamentas yra taikytinas, ir jie pabrėžia, kad „civilinės bylos“ sąvoka yra autonominė Bendrijos teisės sąvoka. Todėl, jų manymu, tai, kad vienoje iš valstybių narių byla priskiriama viešosios teisės sričiai, nėra kliūtis taikyti reglamentą.

21.

Pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b punktą šis reglamentas taikomas bet kokio pobūdžio teismo civilinėms byloms, susijusioms su tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, perdavimu, apribojimu ar atėmimu. Taigi, pirma, reikia nustatyti, ar paimdamos ir įkurdindamos vaikus valstybės institucijos taiko su tėvų pareigomis susijusias priemones. Antra, reikia nustatyti, ar tai yra civilinė byla.

22.

„Tėvų pareigos“ yra esminė sąvoka nustatant Reglamento Nr. 2201/2003 materialinę taikymo sritį. 2 straipsnio 7 punkte ji apibrėžiama kaip visos teisės ir pareigos, susijusios su vaiko asmeniu ar turtu, suteikiamos fiziniam ar juridiniam asmeniui teismo sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka ar juridinę galią turinčiu susitarimu. Tėvų pareigos, be kita ko, apima globos teises ir bendravimo teises. Pagal 2 straipsnio 9 punktą globos teisės apima teises ir pareigas, susijusias su vaiko priežiūra, ypač teisę nustatyti vaiko gyvenamąją vietą.

23.

Sprendimai, patenkantys į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį, jo 1 straipsnio 1 dalies b punkte apibūdinami abstrakčiai, tačiau 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse sukonkretinami pateikiant du sprendimų rūšių sąrašus. 2 dalyje išvardijamos sritys ir priemonės, kurioms reglamentas taikomas. Šis sąrašas nėra išsamus, kaip matyti iš jo įvado formuluotėje pavartoto žodžio „konkrečiai“ ( 5 ). Kita vertus, 3 dalyje pateikiamas ribotas sričių, kurioms reglamentas netaikomas, sąrašas.

24.

1 straipsnio 2 dalies d punkte vaiko paskyrimas į šeimą ar globos instituciją priskiriamas civilinėms byloms, patenkančioms į reglamento taikymo sritį.

25.

Tačiau 1 straipsnio 2 dalyje vaiko paėmimas nėra aiškiai paminėtas. Vis dėlto procese dalyvaujančios valstybės narės, išskyrus Švediją, mano, kad vaiko paėmimas yra su tėvų pareigomis susijęs sprendimas, kuris turi būti pripažįstamas ir vykdomas pagal reglamento nuostatas. Kita vertus, Komisijos nuomone, paėmimas yra tik vykdomojo pobūdžio veiksmas, būtinas vykdant vaiko įkurdinimą. Pagal reglamento 47 straipsnio 1 dalį vykdymo procedūrai svarbi yra tik tos valstybės narės teisė, kurioje sprendimas yra vykdomas.

26.

Galutinai kvalifikuoti paėmimą tenka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuris, skirtingai nei Komisija, savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą teigia manąs, kad paėmimas ir įkurdinimas yra du skirtingi – nors ir formuluojami vienu sprendimu – nurodymai, kurie netgi gali būti pripažįstami ir vykdomi atskirai.

27.

Jei paėmimą reikėtų priskirti vykdomojo pobūdžio nurodymams, pripažinimas ir vykdymas – jei tai yra civilinė byla – patenka į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį. Kaip teisingai teigia Vokietijos vyriausybė, ši valstybės priemonė atima iš tėvų galimybę naudotis globos teise 2 straipsnio 9 punkto prasme. Tokiu atveju jie nebegali naudotis tik tomis teisėmis ir pareigomis, kurios susijusios su vaikų priežiūra, ypač nustatyti jų gyvenamosios vietos. Taigi paėmimas priskirtinas su globos teise ir kartu su tėvų pareigomis susijusioms priemonėms.

28.

Be to, kaip teisingai pažymėjo Vokietijos ir Prancūzijos vyriausybės, paėmimas ir įkurdinimas labai glaudžiai susiję aktai, todėl kai kuriose teisės sistemose jie net nėra laikomi atskirais sprendimais. Vien vaiko paėmimas geriausiu atveju gali būti taikomas kaip laikina priemonė. Tačiau paprastai jis yra pagalbinė priemonė įkurdinant vaiką priimančiojoje šeimoje ar globos institucijoje. Įkurdinti vaiką prieš jo tėvų valią įmanoma tik tuomet, jei valdžios institucija prieš tai jį paima. Todėl kiltų rimtų praktinių problemų, jei įkurdinimas patektų į reglamento taikymo sritį, o paėmimas – ne. Pavyzdžiui, jurisdikciją skirti šias dvi glaudžiai susijusias priemones gali turėti skirtingi teismai, jei vienu atveju ji būtų nustatoma pagal nacionalinę teisę, o kitu – pagal Reglamentą Nr. 2201/2003.

29.

Švedijos vyriausybės nuomone, valstybės apsaugos priemonės nėra susijusios su tėvų pareigomis, nes jų imamasi ginant viešąjį interesą, o ne siekiant perduoti globos teises valdžios institucijoms.

30.

Iš 1 straipsnio 1 dalies b punkto aišku, kad Reglamente Nr. 2201/2003 vartojama plati su tėvų teisėmis susijusių sprendimų sąvoka. Ji apima ne tik tėvų teisių perdavimą, apribojimą ir atėmimą, bet ir naudojimąsi šiomis teisėmis. Nors pagal Švedijos teisę tėvai formaliai nepraranda globos teisių paėmus ir įkurdinus jų vaiką, jie nebegali įgyvendinti esminių šių teisių aspektų.

31.

Kitokios išvados neleidžia daryti ir Tarptautinio teisingumo teismo sprendimas byloje Nyderlandai prieš Švediją (Boll) ( 6 ), kuriuo remiasi Švedijos vyriausybė. Šiame sprendime nagrinėjamas 1902 m. Hagos konvencijos dėl nepilnamečių globos reglamentavimo aiškinimas. Jame Tarptautinis teisingumo teismas pripažino, kad vaiko apsaugos priemones gali taikyti ir ta valstybė, kuri pagal šią konvenciją neturi kompetencijos reglamentuoti globą. Remiantis tokiu globos 1902 m. Hagos konvencijos prasme išaiškinimu negalima teigti, kad valstybės apsaugos priemonės neturi poveikio daug platesnės apimties tėvų pareigoms Reglamento Nr. 2201/2003 prasme.

32.

Todėl vaikų paėmimas ir įkurdinimas yra sprendimai, susiję su tėvų pareigomis.

33.

Vis dėlto lieka neatsakytas klausimas, ar tokių apsaugos priemonių taikymo procedūra yra ir civilinė byla Reglamento Nr. 2201/2003 prasme. Visi proceso dalyviai sutaria dėl to, kad šiuo atveju kalbama apie autonominę Bendrijos teisės sąvoką, ir nurodo atitinkamą Teisingumo Teismo praktiką, susijusią su „civilinės ir komercinės bylos“ sąvoka Briuselio konvencijos ( 7 ) prasme.

34.

Švedijos vyriausybės nuomone, valstybės apsaugos priemonės, kaip antai paėmimas ir įkurdinimas, net jas aiškinant kaip autonomines Bendrijos teisės sąvokas, nepriklauso civilinėms byloms, nes jas skiria institucijos, įgyvendinančios viešąją valdžią.

35.

Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su „civilinės ir komercinės bylos“ sąvoka Briuselio konvencijos prasme, pradžia buvo sprendimas LTU prieš Eurocontrol ( 8 ). Naujausiame šiuo klausimu priimtame sprendime Lechouritou ( 9 ) Teisingumo Teismas šią praktiką apibendrino taip:

„Šiuo klausimu būtina priminti, kad siekiant susitariančiosioms valstybėms ir suinteresuotiesiems asmenims kiek įmanoma užtikrinti iš Briuselio konvencijos išplaukiančių teisių ir pareigų vienodumą ir darnumą, šios nuostatos sąvokų negalima aiškinti kaip paprastos nuorodos į vienos ar kitos iš atitinkamų valstybių vidaus teisę. Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos matyti, jog sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ reikia vertinti kaip autonominę sąvoką, kurią būtina aiškinti atsižvelgiant į Briuselio konvencijos tikslus ir sistemą bei į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinės teisės sistemų <…> [ ( 10 )].

Teisingumo Teismo nuomone, toks aiškinimas reikštų, kad Briuselio konvencija netaikoma tam tikriems ieškiniams ar teismo sprendimams dėl teisinių santykių tarp ginčo šalių arba šio ginčo objekto pobūdžio <…> [ ( 11 )].

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad nors tam tikri ginčai tarp viešosios valdžios institucijos ir privataus asmens gali patekti į Briuselio konvencijos taikymo sritį, tačiau taip nėra tuo atveju, kai viešosios valdžios institucija veikia įgyvendindama viešąją valdžią <…> [ ( 12 )]“.

36.

Vienodas Reglamento Nr. 2201/2003 taikymas toks pat svarbus, kaip ir vienodas Briuselio konvencijos taikymas. Ir šiuo atveju jį galima užtikrinti tik autonomiškai aiškinant „civilinės bylos“ sąvoką. Tačiau tai nereiškia, kad autonominės „civilinės bylos“ sąvokos prasmė abiejuose minėtuose teisės aktuose yra vienoda.

37.

Tačiau būtent taip mano Švedijos vyriausybė tvirtindama, kad „civilinės bylos“ sąvokai Reglamento Nr. 2201/2003 prasme ji taiko minėtoje Teisingumo Teismo praktikoje dėl Briuselio konvencijos įtvirtintą takoskyrą tarp civilinės bylos ir viešosios teisės ginčo. Iš to ji daro išvadą, kad nagrinėjama byla nėra civilinė, nes, nurodydamas paimti ir įkurdinti vaikus bei kreipdamasis į länsrätt dėl paėmimo patvirtinimo, socialinių reikalų komitetas vykdė viešosios valdžios funkcijas.

38.

Tačiau su tuo negalima sutikti. Sprendimuose dėl Briuselio konvencijos Teisingumo Teismas nuolat pabrėžė, kad autonomiškai aiškinant sąvoką „civilinės ir komercinės bylos“ reikia atsižvelgti į Briuselio konvencijos tikslus ir sistemą bei į bendruosius principus, išplaukiančius iš nacionalinės teisės sistemų ( 13 ). Tačiau jos tikslai ir sistema bei – norėčiau pridurti – atsiradimo istorija anaiptol neturi sutapti su Reglamento Nr. 2201/2003 tikslais, sistema ir atsiradimo istorija. Be to, gali būti, kad tėvų pareigoms nacionalinės teisės sistemose taikomi kiti bendrieji teisės principai nei ginčams, kuriems taikoma Briuselio konvencija. Taigi Reglamente Nr. 2201/2003 vartojamą „civilinės bylos“ sąvoką reikia aiškinti autonomiškai ir remiantis tik šio reglamento teisės normomis.

39.

Reglamente Nr. 2201/2003 „civilinės bylos“ sąvoka apibrėžiama neišsamiai. Tačiau iš 1 straipsnio 1 dalies formuluotės pirmiausia susidaro įspūdis, kad vertinant, ar byla yra civilinio pobūdžio, nėra svarbu, kokio pobūdžio teismas turi jurisdikciją šį ginčą nagrinėti. Svarbu yra tik bylos dalyko kategorija pagal materialinę teisę ( 14 ).

40.

Be to, pagal Reglamento Nr. 2201/2003 1 straipsnio 1 dalies b punktą šis reglamentas taikomas, be kita ko, tėvų pareigų apribojimui ar atėmimui, o šias priemones dažniausiai skiria valdžios institucijos, vykdančios viešosios kontrolės funkcijas. Negana to, 1 straipsnio 2 dalies sąraše kaip civilinės bylos šio reglamento prasme nurodomos konkrečios priemonės ir sritys, kurios paprastai yra valstybės apsaugos priemonės. Pavyzdžiui, 1 straipsnio 2 dalies d punkte įvardijamas vaiko įkurdinimas šeimoje ar globos institucijoje, kurį paprastai vykdo valstybės iniciatyva, kai palikus vaiką kilmės šeimoje kiltų pavojus jo gerovei. Be to, e punkte vaiko apsaugos priemonės minimos kalbant apie jo turto administravimą, išsaugojimą ar perleidimą.

41.

Jei šių priemonių, aiškiai nurodytų civilinių bylų sąraše, vis dėlto nelaikytume civilinėmis bylomis tuomet, kai viena šalis yra privatus asmuo (tėvai), o kita – viešąją valdžią įgyvendinanti institucija, jų nurodymas šiame sąraše iš esmės prarastų prasmę. Taigi aiškinant Briuselio konvenciją svarbus kriterijus, kokią valdžią, viešąją ar fiskalinę, įgyvendina valstybė, negali būti taikomas Reglamentui Nr. 2201/2003.

42.

Be to, iš Reglamento Nr. 2201/2003 tikslų, išdėstytų jo 5 konstatuojamojoje dalyje, taip pat išplaukia, kad valstybės apsaugos priemonės patenka į šio reglamento taikymo sritį. Joje sakoma, kad, siekiant užtikrinti lygybę visiems vaikams, šis reglamentas taikomas visiems sprendimas dėl tėvų pareigų, įskaitant vaiko apsaugos priemones. Todėl „civilinės bylos“ sąvoką reikia aiškinti plačiai, nesigilinant į kiekvieno konkretaus atvejo specifiką. Pirmiausia tai leistų aiškiai nustatyti teismą, kuris turi jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas.

43.

Be to, taikant Reglamentą Nr. 2201/2003 reikia atsižvelgti į glaudų ryšį tarp „civilinės bylos“ sąvokos ir kertinės reglamento sąvokos „tėvų pareigos“. Daugelyje teisės sistemų atitinkamos nuostatos dėl teisinių santykių tarp tėvų ir vaikų yra esminė civilinės teisės dalis. Todėl visi sprendimai, susiję su tėvų pareigomis, tai yra darantys poveikį šiems civiliniams teisiniams santykiams ( 15 ), turėtų patekti į reglamento taikymo sritį, jei jiems netaikomos 1 straipsnio 3 dalyje nustatytos išimtys ( 16 ).

44.

Šiuo atžvilgiu neturi reikšmės, ar poveikį tėvų pareigoms padarė valstybės apsaugos priemonė, ar paties globėjo (globėjų) iniciatyva priimtas sprendimas. Kadangi „civilinės bylos“ sąvoką reikia aiškinti autonomiškai, ji gali apimti net ir tokias priemones, kurios valstybės narės nacionalinėje teisėje priskiriamos viešosios teisės sričiai ( 17 ).

45.

Kaip teisingai pabrėžė Prancūzijos vyriausybė, reglamento 10 konstatuojamoji dalis patvirtina, kad „civilinės bylos“ sąvokos pavartojimas nereiškia, jog reglamentas netaikytinas su tėvų globa susijusioms valstybės apsaugos priemonėms. Iš tiesų ši sąvoka vartojama atsižvelgiant į tai, kad reglamentas netaikytinas kai kurioms su tėvų pareigomis nesusijusioms viešosios ir baudžiamosios teisės sritims, kaip antai socialinė apsauga, priemonės švietimo ar sveikatos srityje, sprendimai dėl prieglobsčio teisės bei imigracijos ir priemonės, kurių imamasi vaikui padarius baudžiamosios teisės pažeidimą ( 18 ).

46.

Tokį „civilinės bylos“ sąvokos aiškinimą patvirtina ir reglamento atsiradimo istorija. Reglamentas Nr. 1347/2000 ( 19 ), kurį vėliau pakeitė Reglamentas Nr. 2201/2003, buvo taikomas tik su santuoka susijusioms civilinėms byloms dėl tėvų pareigų abiejų sutuoktinių vaikams (Reglamento Nr. 1347/2000 1 straipsnio 1 dalies b punktas). Dėl šios nuostatos reikalavimo, kad sprendimas dėl tėvų pareigų būtų susijęs su byla dėl santuokos, valstybės apsaugos priemonės nepateko į Reglamento Nr. 1347/2000 taikymo sritį.

47.

Nors Komisija norėjo, kad šis reglamentas būtų taikomas visiems sprendimams dėl tėvų pareigų, didžioji pradinio pasiūlymo, kurio pagrindu vėliau buvo priimtas Reglamentas Nr. 2201/2003 ( 20 ), dalis buvo grindžiama senąja formuluote ( 21 ). Todėl siūlyme nebuvo aiškiai nurodyta, ar valstybės apsaugos priemonės nuo šiol pateks į reglamento taikymo sritį. Tačiau pagrįsdama siūlymą Komisija patikslino, kad reglamentas netaikytinas tik tam tikroms apsaugos priemonėms, susijusioms su bausme už baudžiamosios teisės pažeidimus ( 22 ). Atsižvelgiant į tai galima daryti tik vieną išvadą, kad, a contrario, kitoms valstybės apsaugos priemonėms jis taikytinas ( 23 ). Per svarstymą Taryboje šis neaiškumas buvo sąmoningai panaikintas pakeičiant 1 straipsnio 1 dalį ir įtraukiant teigiamą ir neigiamą sąrašus 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse bei 10 konstatuojamąją dalį.

48.

Dar vienas reglamento atsiradimo istorijos aspektas yra glaudi Reglamento Nr. 2201/2003 sąsaja su 1996 m. spalio 19 d. Hagos konvencija dėl jurisdikcijos, taikytinos teisės, pripažinimo, vykdymo ir bendradarbiavimo tėvų pareigų ir vaikų apsaugos priemonių srityje (Vaikų apsaugos konvencija) ( 24 ).

49.

Dabartinėje reglamento redakcijoje jo taikymo sritis apibrėžiama labai panašiai, kaip ir Vaikų apsaugos konvencijoje. Abiejų teisės aktų taikymo sritis grindžiama plačia tėvų pareigų samprata. Be to, akivaizdu, kad svarstant Reglamento Nr. 2201/2003 projektą Taryboje jo taikymo sričiai nustatyti buvo pritaikytas metodas, panašesnis į naudojamą Vaikų apsaugos konvencijoje, ir dėl to reglamento 1 straipsnio 2 ir 3 dalyse buvo įterpti teigiamas ir neigiamas sąrašai, kurie iš esmės atitinka Vaikų apsaugos konvencijos 3 ir 4 straipsniuose pateikiamus sąrašus ( 25 ). Vaikų apsaugos konvencijoje aiškiai nurodoma, kad ji taikytina valstybės priemonėms, pavyzdžiui, įkurdinimui (Vaikų apsaugos konvencijos 3 straipsnio e punktas), kurį Vaikų apsaugos konvencijos aiškinamajame rašte ( 26 ) Paul Lagarde apibūdina kaip tipinę apsaugos priemonę. Be to, Vaikų apsaugos konvencijoje numatyta, kad ji netaikytina priemonėms, kurių imamasi vaikui padarius baudžiamosios teisės pažeidimą (Vaikų apsaugos konvencijos 4 straipsnio i punktas).

50.

Santykiuose tarp valstybių narių Reglamentas Nr. 2201/2003 turi viršenybę tarptautinių sutarčių atžvilgiu (žr. reglamento 60 ir 61 straipsnius). Tačiau tarptautinės teisės aktai taikomi santykiuose tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių. Todėl atitinkamos reglamento ir konvencijos nuostatos turėtų būti aiškinamos kiek galima panašiau, kad būtų išvengta skirtingų išvadų atsižvelgiant į tai, ar nagrinėjamoje byloje dalyvauja kita valstybė narė, ar trečioji šalis ( 27 ).

51.

Galiausiai reikia pažymėti, kad valstybės apsaugos priemonių, kurios kai kuriose valstybėse narėse priskiriamos viešajai teisei, įtraukimas į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį neprieštarauja reglamento teisiniam pagrindui.

52.

Aišku, kad EB 61 straipsnio, kuriuo grindžiamas reglamentas, c punktas leidžia priimti tik 65 straipsnyje numatytas priemones teisminio bendradarbiavimo civilinėse bylose srityje. Vadovaujantis EB 65 straipsnio a punkto trečia įtrauka, šioje srityje priimtas priemones, be kita ko, sudaro priemonės, skirtos tobulinti ir supaprastinti sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose, taip pat nesusijusių su teismo bylomis sprendimų pripažinimą ir vykdymą. Tačiau „civilinės bylos“ sąvoka minėtų EB sutarties nuostatų prasme, kaip ir atitinkama Reglamento Nr. 2201/2003 sąvoka, yra autonominė Bendrijos teisės sąvoka. Todėl civilinėms byloms EB 61 straipsnio c punkto ir 65 straipsnio prasme galima priskirti ir valstybės priemones, susijusias su civiliniais teisiniais santykiais, pavyzdžiui, su tėvų pareigų vykdymu, net jei kai kuriose valstybėse narėse šios priemonės priskiriamos viešosios teisės sričiai.

53.

Išdėstyti argumentai dėl pirmojo klausimo a ir b punktų parodė, kad sprendimą, nurodantį nedelsiant paimti ir įkurdinti vaikus kitoje nei jų kilmės priimančiojoje šeimoje, reikia laikyti civiline byla, susijusia su tėvų pareigų vykdymu, todėl jam taikytinas Reglamentas Nr. 2201/2003. Taip yra ir tuomet, jei pagal kilmės valstybės ar valstybės, į kurią kreipiamasi, nacionalinę teisę atitinkamas sprendimas priskiriamas viešajai teisei. Taigi nebėra reikalo atsakyti į pirmojo klausimo c punktą, nes jis turėtų prasmę tik tuomet, jei į reglamento taikymo sritį patektų tik įkurdinimas, o paėmimas – ne.

54.

Antruoju klausimu Korkein Hallinto-oikeus klausia, ar suderinti Šiaurės valstybių nacionalinės teisės aktai, leidžiantys tiesiogiai vykdyti ir pripažinti administracinius sprendimus bendradarbiaujant administracinėms institucijoms, gali būti taikomi vaiko paėmimui ir tuomet, kai atitinkamos priemonės patenka į Reglamento Nr. 2201/2003 taikymo sritį.

55.

Šiuo klausimu nacionalinis teismas nurodo Reglamento Nr. 2201/200359 straipsnio 2 dalį. Joje sakoma, kad Suomija ir Švedija turi galimybę pareikšti, kad 1931 m. vasario 6 d. Konvencija, sudaryta Danijos, Suomijos, Islandijos, Norvegijos ir Švedijos, apimanti tarptautinės privatinės teisės nuostatas dėl santuokos, įvaikinimo ir globos, kartu su jos Baigiamuoju protokolu santykiuose tarp šių šalių visai ar iš dalies bus taikoma vietoj šio reglamento reikalavimų. Nacionalinis teismas svarsto, ar pagal analogiją šią nuostatą galima taikyti ir Šiaurės valstybių bendradarbiavimui perduodant asmenis, kai vykdomos priemonės, susijusios su globa ir rūpyba.

56.

Tačiau tai, kaip pabrėžė visi šiuo klausimu kalbėję proceso dalyviai, prieštarauja Bendrijos teisės viršenybės principui ( 28 ). Jis įpareigoja valstybių narių valdžios institucijas ir teismus netaikyti Bendrijos teisei prieštaraujančių nacionalinės teisės aktų ( 29 ).

57.

Kitaip gali būti tik tuomet, jei atitinkamas Bendrijos teisės aktas tiesiogiai leidžia valstybėms narėms nuo jo nukrypti. Tačiau Reglamento Nr. 2201/200359 straipsnyje nėra tokio leidimo, susijusio su Suomijos ir Švedijos nacionalinės teisės nuostatomis dėl asmenų perdavimo vykdant globos ir rūpybos priemones Šiaurės šalių bendradarbiavimo pagrindu ( 30 ).

58.

Pagal analogiją taikyti Reglamento Nr. 2201/200359 straipsnio 2 dalies a punkto negalima vien jau todėl, kad jis yra nukrypti leidžianti nuostata, todėl jį reikia aiškinti siaurai. Be to, pagal 59 straipsnio 2 dalies a punktą atitinkamos valstybės narės turėjo būti pareiškusios apie nukrypstančių nuostatų taikymą ir šie pareiškimai turėjo būti pridėti prie šio reglamento bei paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

59.

Austrijai, Suomijai ir Švedijai stojant į Europos Sąjungą padaryta deklaracija Nr. 28 dėl Šiaurės valstybių bendradarbiavimo taip pat neleidžia taikyti nuo Reglamento Nr. 2201/2003 nukrypstančių nuostatų. Šioje deklaracijoje Susitariančiosios Šalys aiškiai nustato, kad Švedija ir Suomija, būdamos Europos Sąjungos narės, ketina toliau tęsti Šiaurės valstybių bendradarbiavimą tarpusavyje ir su kitomis valstybėmis bei teritorijomis visiškai laikydamosi Bendrijos teisės.

60.

Tais atvejais, kai Reglamentas Nr. 2201/2003 taikytinas ratione temporis ir materialiniu požiūriu, Suomija ir Švedija turi taikyti šio reglamento nuostatas dėl sprendimų, susijusių su tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, ir netaikyti nuo jų nukrypstančių nacionalinės teisės nuostatų.

61.

Tokia išvada, turint omenyje akivaizdžiai sklandų Suomijos ir Švedijos administracinį bendradarbiavimą vaiko gerovės labui, gali pasirodyti nedžiuginanti. Kita vertus, priimdamos Reglamentą Nr. 2201/2003, valstybės narės susitarė dėl tam tikrų vienodų procesinių standartų, pavyzdžiui, pareiga išsaugoti exequatur reikalavimą, kurie, kaip teisingai pabrėžė Nyderlandų vyriausybė, padeda apsaugoti proceso dalyvius.

62.

Trečiasis prejudicinis klausimas susijęs su Reglamento Nr. 2201/2003 taikymu ratione temporis. Pagal 64 straipsnio 2 dalies pereinamojo laikotarpio nuostatas reglamentas taikytinas sprendimo pripažinimui ir vykdymui esant šioms trims sąlygoms:

63.

Pagal Reglamento Nr. 2201/200372 straipsnio 1 dalį šis reglamentas įsigaliojo jau 2004 m. rugpjūčio 1 d., bet jo nuostatos – išskyrus kelias šiuo atveju nereikšmingas išimtis – buvo pradėtos taikyti tik nuo 2005 m. kovo 1 d. (72 straipsnio 2 dalis). Taigi Reglamentas Nr. 2201/2003 imtas taikyti 2005 m. kovo 1 dieną. Reglamentas Nr. 1347/2000 įsigaliojo 2001 m. kovo 1 dieną.

64.

Taigi pirmoji sąlyga reikalauja, kad sprendimas būtų priimtas 2005 m. kovo 1 d. arba vėliau. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad vykdytinas sprendimas yra länsrätt sprendimas, patvirtinantis 2005 m. vasario 23 d. socialinių reikalų komiteto sprendimą. Jis buvo priimtas 2005 m. kovo 3 d., taigi jau pradėjus taikyti Reglamentą Nr. 2201/2003.

65.

Atitinkamu sprendimu, aišku, būtų galima laikyti ir patį 2005 m. vasario 23 d. socialinių reikalų komiteto sprendimą. Teismo sprendimas reglamento 2 straipsnio 4 punkto prasme yra, be kita ko, bet kuris sprendimas, susijęs su tėvų pareigomis, nesvarbu, kaip jis vadinamas. Be to, 2 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad „teismo“ sąvoka apima visas valstybių narių valdžios institucijas, turinčias jurisdikciją bylose, patenkančiose į reglamento 1 straipsnyje nurodytą šio reglamento taikymo sritį. Todėl iš esmės net administraciniai sprendimai gali būti pripažįstami ir vykdomi kitoje valstybėje narėje remiantis šiuo reglamentu.

66.

Tačiau tam, kad kitos valstybės narės teismas galėtų vykdyti tokį sprendimą pagal teisinės pagalbos sistemą, jis turi būti vykdytinas ir kilmės valstybėje (Reglamento Nr. 2201/200328 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju jis privalo turėti išorinį poveikį, kad apskritai būtų galima kalbėti apie priimtą sprendimą, o tai reikia įvertinti pagal lex fori ( 31 ). Kadangi akivaizdu, jog pagal Švedijos teisę sprendimas laikomas galiojančiu ir vykdytinu tik jį patvirtinus länsrätt, logiška, kad šio patvirtinimo data ir turi būti laikoma sprendimo priėmimo data pagal reglamento 64 straipsnio 2 dalį. Bet kuriuo atveju spręsti, ar sprendimas yra vykdytinas pagal nacionalinę teisę, tenka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

67.

Kalbant apie antrąją sąlygą (žr. 62 punktą), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad byla buvo iškelta 2004 m. rudenį socialinių reikalų komitetui pradėjus tyrimą. Tačiau Komisijos nuomone, byla buvo iškelta tik 2005 m. vasario 25 d., kai socialinių reikalų komitetas kreipėsi į länsrätt prašydamas pripažinti jo sprendimą.

68.

Reglamento Nr. 2201/200316 straipsnyje nurodoma tik tai, kas laikytina bylos iškėlimu teisme, tai yra – paprasčiau tariant – bylos iškėlimo dokumento pateikimas teismui arba šio dokumento įteikimas atsakovui, jei tą reikia padaryti prieš pateikiant jį teismui. Tačiau šioje nuostatoje tiesiogiai neaptariamas atvejis, kai vykdydama savo funkcijas valdžios institucija imasi iniciatyvos ir pritaiko vaiko apsaugos priemones. Tačiau jei pagrindinio sprendimo priėmimo data laikytume ne 2005 m. vasario 23 d., kai priimtas socialinių reikalų komiteto sprendimas, o 2005 m. kovo 3 d., kai šį sprendimą patvirtino länsrätt, tektų sutikti su Komisija, kad 64 straipsnio 2 dalies prasme byla buvo iškelta socialinių reikalų komitetui pateikus prašymą länsrätt.

69.

Tačiau galiausiai į šį klausimą atsakyti nebūtina, nes ir socialinių reikalų komiteto tyrimas buvo pradėtas, ir prašymas länsrätt buvo pateiktas prieš pradedant taikyti Reglamentą Nr. 2201/2003 ir jau įsigaliojus Reglamentui Nr. 1347/2000.

70.

Trečioji sąlyga taip pat įvykdyta. Bylos iškėlimo metu Švedijoje galiojusios nuostatos dėl jurisdikcijos atitinka analogiškas Reglamento Nr. 2201/2003 nuostatas. Pagal nacionalinės teisės nuostatas, galiojusias prieš pradedant taikyti reglamentą, buvo numatyta vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos Švedijoje administracinės institucijos ar teismo jurisdikcija. Atitinkama nuostata dėl jurisdikcijos yra ir Reglamento Nr. 2201/2003 8 straipsnio 1 dalyje.

71.

Todėl į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 2201/2003 64 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, jog 2005 m. kovo 3 d. priimtas sprendimas dėl tėvų pareigų byloje, pradėtoje po 2001 m. kovo 1 d., tačiau prieš 2005 m. kovo 1 d., yra pripažįstamas ir vykdomas remiantis Reglamento Nr. 2201/2003 III skyriumi, jei pagal bylos iškėlimo metu galiojusias nuostatas dėl jurisdikcijos, kaip ir pagal reglamento 8 straipsnio 1 dalį, buvo numatyta vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos valdžios institucijų jurisdikcija.

72.

Remdamasi išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui į Korkein Hallinto-oikeus pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

b)

tėvų pareigų skyrimu, naudojimusi jomis, atėmimu, apribojimu ar perdavimu.

2.

Nepažeidžiant 1 dalies, šis reglamentas netaikomas civilinėms byloms, susijusioms su: <…>

b)

priemonėmis, kurių imamasi dėl vaikų padarytų baudžiamosios teisės pažeidimų.

3.

Teismo procesui prilyginamos ir kitos valstybėje narėje oficialiai pripažįstamos procedūros.“