GENERALINIO ADVOKATO

DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,

pateikta 2007 m. rugsėjo 6 d. ( 1 )

Byla C-337/06

Bayerischer Rundfunk ir kt.

prieš

GEWA – Gesellschaft für Gebäudereinigung und Wartung mbH

„Direktyvos 92/50/EEB ir 2004/18 EB — Viešieji paslaugų pirkimai — Visuomeniniai transliuotojai — Perkančiosios organizacijos — Viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos — Sąlyga, reikalaujanti, kad įstaigos veikla „būtų daugiausia finansuojama valstybės““

I — Įžanga

1.

Radijo transliavimą laikyti tik informacijos perdavimo priemone reikštų jo reikšmės sumažinimą iki būdingiausio jo požymio, paneigiant kitus požymius, kurie yra istoriškai svarbesni socialine ir kultūrine prasme. Komunikavimo priemonių asocijavimas Vakarų visuomenėse su dabartine materialine gerove suteikia naują reikšmę ir senovės romėnų maksimai panem et circenses, kurią romėnų poetas Juvenalis ( 2 ) naudojo pašiepdamas romėnų tautos nuolankų tingumą ir nesidomėjimą politika ( 3 ). Šiandien šio aforizmo vertime būtų galima vartoti žodį „komfortas“ vietoj duonos, o „televizija“ – vietoj romėnų cirko žaidimų.

2.

Niekas dabar neginčija didžiulės vaizdų, kurie gali įsiskverbti į tolimiausius asmeninio gyvenimo kampelius, galios; todėl siekiant, kad neišsipildytų Džordžo Orvelo romane „1984-ieji“ aprašytosios pranašystės ( 4 ), kad audiovizualinės technologijos taps propagandos priemone, vyriausybės stengiasi sukurti apsaugines priemones, kad užtikrintų tam tikrą objektyvumo ir nepriklausomumo lygį, bent jau visuomeninių transliuotojų atveju.

3.

Diuseldorfo Oberlandesgericht (apeliacinis teismas, Vokietija) pateikė Teisingumo Teismui tris klausimus valstybių pastangų turėti pakankamas ir su teisinės valstybės reikalavimais, ypač neutralumu ir pagarba politinių nuomonių pliuralizmui, suderinamas visuomeninio transliuotojo paslaugas kontekste. Vokietijoje, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nutarties, tokią garantiją daugiausia užtikrina reikalavimas visuomeniniams transliuotojams surinkti ir valdyti savo lėšas, kurias sudaro privalomi tam tikrų sumų mokėjimai, kuriais apmokestinama vien dėl radijo imtuvo arba televizoriaus turėjimo fakto.

4.

Tokia finansavimo sistema, kurią nulemia neginčytinas viešųjų paslaugų įpareigojimas, kelia klausimą, ar šie transliuotojai turėtų būti laikomi „perkančiosiomis organizacijomis“ Bendrijos viešųjų pirkimų direktyvų prasme, ar, kita vertus, jie neturėtų būti tokiais laikomi ir turėtų būti atleisti nuo viešųjų pirkimų procedūrų taikymo sudarant sutartis.

II — Teisinis pagrindas

A — Bendrijos teisė

5.

Iš pradžių pažymėtina, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė Direktyvos 2004/18 ( 5 ) 1 straipsnio 9 dalį ratione personae prasme ir jos 16 straipsnio b punktą ratione materiae prasme. Ši direktyva konsolidavo viešųjų pirkimų nuostatas Bendrijos lygmeniu. Teismas nurodo, kad, kadangi šios direktyvos įgyvendinimo terminas pasibaigė nepriėmus atitinkamų įgyvendinančių nuostatų, Bundesgerichtshof (Vokietijos Aukščiausiojo Teismo) bylų praktika leidžia aiškinti nacionalinės teisės nuostatas atsižvelgiant į neseniai priimtas Bendrijos teisėkūros priemones, nors jos ir nebūtų taikomos nagrinėjamai sutarties sudarymo procedūrai.

6.

Net jeigu Oberlandesgericht argumentams būtų galima pritarti, į Direktyvos 92/50 ( 6 ) 1 straipsnio a ir b punktų formuluotes vis tiek yra tikslinga atsižvelgti dėl dviejų priežasčių: pirma, šis straipsnis yra pagrindinė nuostata, kuria vadovavosi Vokietijos teisės aktų leidėjas, pritaikydamas savo teisinę sistemą prie Bendrijos teisinės sistemos, ir atitinkamai nacionalinė teisė remiasi šiuo straipsniu; antra, atitinkamos konsoliduoto Direktyvos 2004/18 teksto nuostatos yra visiškai identiškos.

7.

Direktyvos 92/50 I antraštinės dalies, nustatančios bendrąsias nuostatas, 1 straipsnio b punktas, nustatydamas jos taikymo sritį ratione personae, apibrėžia perkančiąsias organizacijas taip:

„valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijos, viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, taip pat asociacijos, kurias sudaro viena ar daugiau tokių valdžios institucijų arba viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų.

Viešosios teisės reglamentuojama įstaiga,tai:

nepramoninė ir nekomercinė įstaiga, turinti konkretų tikslą – tenkinti visuotinės svarbos interesus,

įstaiga, turinti juridinio asmens statusą, ir

įstaiga, didžiąja dalimi finansuojama valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijų arba kitų viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų; arba kurių valdymą prižiūri tokios įstaigos; arba turinti administravimo, valdymo ar priežiūros valdybą, kurios daugiau negu pusė narių skiriami valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijų ar kitų viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų.

<…>“

8.

Toliau ši nuostata įtvirtina, kad „viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų arba tokių įstaigų grupių, atitinkančių šio punkto antrojoje pastraipoje nurodytus kriterijus, sąrašai yra pateikti Direktyvos 71/305/EEB ( 7 ) I priede <…>. Šie sąrašai privalo būti kuo išsamesni ir gali būti peržiūrimi iš naujo pagal tos direktyvos 30b straipsnyje numatytą tvarką <…>“.

9.

1 straipsnio a dalyje taip pat išvardijamos sutartys, kurios patenka į direktyvos taikymo sritį ratione materiae, ir aiškiai pašalinamos iš jos taikymo srities:

„<…>

 

radijo ir televizijos transliuotojų programų medžiagos įsigijimo, kūrimo, gamybos arba bendros gamybos sutartis ir sutartis dėl transliavimo laiko;

<…>“.

B — Nacionalinė teisė

1. Viešųjų pirkimų reglamentavimas

10.

Vokietijos viešojo administravimo institucijų sutarčių sudarymo tvarka yra įtraukta į Įstatymą dėl konkurencijos apribojimų (Gesetz gegen Wettbewerbsbeschränkungen ( 8 ); toliau – GWB); Direktyvos 1 straipsnio b punkto dėl perkančiųjų organizacijų atitikmuo nacionalinėje teisėje yra GWB 98 straipsnio 2 dalis:

„98 straipsnis — Perkančioji organizacija

Perkančiosios organizacijos šiame straipsnyje reiškia:

1.

Regionines ar vietos valdžios institucijas ir jų fondus.

2.

Kitus viešosios arba privatinės teisės reglamentuojamus juridinius asmenis, sukurtus specialiu tikslu – tenkinti visuotinės svarbos interesus ir neturinčius pramoninio arba prekybinio pobūdžio, finansuojamus daugiausia 1 ir 3 dalyje nurodytų institucijų, individualiai arba bendrai, valdant akcijas arba kitomis priemonėmis, jeigu šios institucijos kontroliuoja valdymą arba paskiria daugiau nei pusę valdymo arba priežiūros organų. Tai taip pat taikoma, jeigu 1 dalyje numatyta institucija individualiai arba bendrai su kitais suteikia didžiąją dalį finansavimo arba paskiria daugiau nei pusę valdymo arba priežiūros organų.

3.

Asociacijos, kurių nariai patenka į 1 ir 2 punktus.

<…>“.

2. Visuomeninio transliavimo mokestį reglamentuojantys teisės aktai

11.

Pagal nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą visuomeninių transliuotojų finansavimą Vokietijoje reglamentuoja dvi federacijos ir federalinių žemių sudarytos valstybinės sutartys. Transliavimo rinkliavos kriterijus iš esmės nustato 1981 m. rugpjūčio 31 d.Staatsvertrag über die Regelung des Rundfunkgebührenwesens (Valstybinė sutartis dėl visuomeninių transliuotojų rinkliavų reglamentavimo; „valstybinė sutartis“), pakeista 1996 m.

12.

2 straipsnis įtvirtina:

„1)   Transliavimo rinkliavą sudaro pagrindinė rinkliava ir televizijos rinkliava. Jos dydį nustato Sutartis dėl radijo ir televizijos finansavimo.

<…>“

13.

Valstybinės sutarties 4 straipsnis nustato:

„1)   Pareiga mokėti transliavimo rinkliavą atsiranda pirmąją mėnesio, kurį įgyjamas imtuvas, dieną;

<…>“

14.

Toliau valstybinės sutarties 7 punktas reglamentuoja iš rinkliavos gautų pajamų paskirstymą:

„1)   Pajamos iš pagrindinės rinkliavos skiriamos federalinės žemės transliuotojui ir Valstybinėje sutartyje dėl radijo ir televizijos finansavimo nustatyta dalimi proporcingai Deutschlandradio ir Landesmedienanstalt (Federalinės žemės visuomenės informavimo priemonių institucijai), kurios teritorijoje veikia televizijos ar radijo imtuvai.

2)   Pajamos iš televizijos rinkliavos skiriamos federalinės žemės transliuotojui ir Valstybinėje sutartyje dėl radijo ir televizijos finansavimo numatyta apimtimi Landesmedienanstalt (Federalinės žemės visuomenės informavimo priemonių institucijai), kurios teritorijoje veikia televizijos imtuvai, o taip pat Zweites Deutsches Fernsehen (antrajam visuomeniniam televizijos kanalui; „ZDF“).

<…>“.

15.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad antroji sutartis 1996 m. lapkričio 26 d.Rundfunkfinanzierungsstaatsvertrag (Valstybinė sutartis dėl radijo ir televizijos finansavimo; toliau – Valstybinė sutartis dėl finansavimo) apibrėžia rinkliavų dydžius, jų konkretų dydį nustatant su federalinių žemių parlamentų pritarimu.

16.

Pagal Valstybinės sutarties dėl finansavimo 2–6 straipsnius transliuotojų biudžetų įvertinimas ir apskaičiavimas yra deleguotas nepriklausomai Kommission zur Überprüfung und Ermittlung des Finanzbedarfs der Rundfunkanstalten (Transliuotojų finansavimo poreikio tikrinimo ir nustatymo komisijai, toliau – KEF), kuri ne rečiau kaip kas dveji metai parengia ataskaitą, kuria remdamiesi federalinių žemių parlamentai ir vyriausybės priima sprendimą dėl rinkliavų dydžio (Valstybinės sutarties dėl finansavimo 3 straipsnio 5 dalis, aiškinant ją kartu su 7 straipsnio 2 dalimi).

17.

Pagal 1993 m. lapkričio 18 d. reglamentą dėl Westdeutscher Rundfunk Köln rinkliavų mokėjimo, priimtą remiantis Valstybinės sutarties 4 straipsnio 7 dalimi su federalinės žemės vyriausybės pritarimu, šios federalinės žemės transliuotojai gauna pinigus, surinktus iš piliečių mokamos rinkliavos tarpininkaujant Gebühreneinzugszentrale der öffentlich-rechtlichen Rundfunkanstalten in der Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinės Respublikos visuomeninių transliuotojų rinkliavų surinkimo centrui, toliau – GEZ), įgyvendinančiai suverenius įgaliojimus.

III — Faktinės bylos aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

18.

Apeliacinį skundą Diuseldorfo Oberlandesgericht pareiškė federalinių žemių visuomeniniai transliuotojai (regioniniai transliuotojai), Arbeitsgemeinschaft der Rundfunkanstalten Deutschlands (Vokietijos regioninių visuomeninių transliuotojų asociacijos, toliau – ARD) nariai ir visuomeninė televizija ZDF, sukurta 1969 m. birželio 6 d. Valstybine sutartimi, o taip pat Deutschlandradio (toliau kartu vadinami „transliuotojais“).

19.

2002 m. šios institucijos įkūrė GEZ – viešosios teisės reglamentuojamą administracinę instituciją, atsakingą už visų federalinių žemių transliuotojų rinkliavų rinkimą ir apskaitymą. Kadangi GEZ neturi teisinio subjektiškumo, ji veikia atitinkamų transliuotojų vardu ir sąskaita.

20.

2005 m. rugpjūčio mėn., atlikus rinkos tyrimą, GEZ raštu pakvietė vienuolika įmonių pateikti privalomus pasiūlymus dėl jos pastatų ir Westdeutscher Rundfunk (vieno iš ARD dalyvaujančių transliuotojų) valgyklos Kelno mieste valymo paslaugų nuo 2006 m. kovo 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., numatant automatinį sutarties kasmetinį pratęsimą. Sutartimi perkamos paslaugos buvo įvertintos daugiau nei 400000 eurų. Bendrijos viešųjų pirkimų sutarčių sudarymo procedūra, atitinkanti nacionalinės teisės ir atitinkamas Direktyvos nuostatas, nebuvo surengta.

21.

Bendrovė Gesellschaft für Gebäudereinigung und Wartung mbH (GEWA), atsakovė Diuseldorfo Oberlandesgericht, ir į bylą įstojęs asmuo H. W. Warnecke atsakydami į GEZ pasiūlymą pateikė atskirus pasiūlymus. GEWA pasiūlė mažiausią kainą. 2005 m. lapkričio 9 d. direktorių tarybos sprendimu GEZ nusprendė pradėti derybas su keturiais konkurso dalyviais, įskaitant GEWA ir į bylą įstojusį asmenį. Taip pat buvo nuspręsta, kad reikia išnagrinėti kiekvieno iš pasiūlymų ekonominį įvykdomumą naudojantis Kepner Tregoe metodu, pagal kurį įvertinant nustatomos tam tikros techninių, komercinių ir rizikos kriterijų vertės. Pagal šį įvertinimą GEWA pasiūlymas užėmė trečią vietą, o į bylą įstojusio asmens pasiūlymas pirmąją.

22.

GEZ pranešė GEWA telefonu, kad su ja sutartis nebus sudaroma. 2001 m. lapkričio 14 d. rašytiniu skundu GEWA apkaltino GEZ, kaip perkančiąją instituciją, nesilaikius viešųjų pirkimų nuostatų, kadangi valymo paslaugų sutarčiai sudaryti nebuvo paskelbtas konkursas Bendrijos lygmeniu.

23.

Tuomet GEWA pareiškė ieškinį GEZ Kelno Bezirksregierung (Apskrities administracijos) Vergabekammer (teisme, turinčiame jurisdikciją nagrinėti viešųjų pirkimų sutarčių sudarymą). GEWA reikalavo nurodyti GEZ sudaryti valymo sutartį taikant oficialią viešųjų pirkimų procedūrą pagal GWB 4 dalį arba, alternatyviai, kad būtų atliktas naujas įvertinimas, atsižvelgiant į Vergabekammer pateiktą sprendimą dėl teisės.

24.

Teismas nusprendė, kad GEZ, kaip transliuotas, buvo perkančioji organizacija GWB 98 straipsnio 2 dalies prasme, atsižvelgiant į tai, kad tokios organizacijos buvo finansuojamos daugiausia iš piliečių renkamų rinkliavų, ir tai, kad pagrindinių radijo ir televizijos paslaugų teikimas, kuris yra viešoji paslauga, buvo teikiamas bendrojo intereso tikslais ir neturėjo pramoninio arba komercinio pobūdžio.

25.

Be to, teismas konstatavo, kad Direktyvos 92/50 1 straipsnio a dalies iv punktas iš taikymo srities pašalino tik radijo ir televizijos transliuotojų programų medžiagos įsigijimo, kūrimo, gamybos arba bendros gamybos sutartis ir sutartis dėl transliavimo laiko, kurių pobūdis akivaizdžiai skiriasi nuo pagrindinėje byloje nagrinėjamų paslaugų.

26.

2006 m. vasario 13 d. Sprendimu Vergabekammer patenkino GEWA ieškinį ir nurodė GEZ bei transliuotojams laikytis, jeigu jie siektų tęsti konkursą, viešųjų sutarčių sudarymo taisyklių ir vienodo požiūrio bei skaidrumo principų ir atitinkamai paskelbti apie viešąjį pirkimą Europos lygmeniu.

27.

Regionų transliuotojai pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo administraciniuose teismuose ir siekė, kad jis būtų panaikintas dėl to, kad ieškovės reikalavimas GEZ buvo nepriimtinas ir bet kuriuo atveju nepagrįstas. Jų nuomone, kadangi jie yra visuomeniniai transliuotojai, jie negali būti laikomi perkančiosiomis organizacijomis GWB 98 straipsnio 2 dalies prasme, kadangi visuomeninis transliavimas finansuojamas vartotojų mokamomis rinkliavomis.

28.

Jie taip pat teigia, kad nėra valstybės kontrolės, kurios reikalauja GWB 98 straipsnio 2 dalis, nes valstybė atlieka tik ribotą ir antrinę teisinę kontrolę. Be to, transliuotojų direktorių tarybų nariai atstovauja įvairioms socialinėms grupėms. Tai, kad jų valdymo organuose nėra aiškios daugumos, panaikina valstybės įtakos viešojo pirkimo sutarties sudarymui galimybę.

29.

Kita vertus, GEWA gina Vergabekammer sprendimą.

30.

Kadangi, Vergabesenat Oberlandesgericht (Diuseldorfo Aukštesniojo apygardos teismo viešųjų pirkimų kolegijos) nuomone, bylos baigtis priklauso nuo Direktyvos 92/50 1 straipsnio aiškinimo, jis nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pagal EB 234 straipsnio 1 dalį pateikti Europos Bendrijų Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1)

Ar Direktyvos 92/50/EEB 1 straipsnio b punkto antrosios pastraipos trečios įtraukos pirmoje alternatyvoje nurodyta „finansavimo iš valstybės lėšų“ sąlyga turi būti aiškinama taip, kad dėl konstitucinės valstybės pareigos užtikrinti nepriklausomą įstaigų finansavimą ir veikimą numatytas netiesioginis įstaigų finansavimas iš radijo ir televizijos prietaisus turinčių asmenų mokamų valstybės nustatytų rinkliavų yra finansavimas šios sąlygos prasme?

2)

Jeigu į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai: ar Direktyvos 92/50/EEB 1 straipsnio b punkto antrosios pastraipos trečios įtraukos pirmąją alternatyvą reikia aiškinti taip, kad „finansavimo iš valstybės lėšų“ sąlyga reikalauja tiesioginės valstybės įtakos valstybės finansuojamai įstaigai sudarant sutartis?

3)

Jeigu į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai, ar Direktyvos 92/50/EEB 1 straipsnio b punkto antrosios pastraipos trečios įtraukos pirmąją alternatyvą, atsižvelgiant į 1 straipsnio a punkto iv papunktį, reikia aiškinti taip, kad į Direktyvos taikymo sritį nepatenka tik pastarojoje nuostatoje nurodytos paslaugos, o kitos, pagalbinės ir su programų medžiaga nesusijusios paslaugos, patenka į (šios) direktyvos taikymo sritį (argumentum a contrario)?“

IV — Procesas Teisingumo Teisme

31.

Nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo užregistruota Teisingumo Teismo kanceliarijoje 2006 m. rugpjūčio 7 dieną.

32.

GEWA, transliuotojai, Vokietijos, Lenkijos ir Austrijos vyriausybės, Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) priežiūros institucija ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas.

33.

2007 m. birželio 14 d. surengtame posėdyje žodines pastabas pateikė transliuotojų ir GEWA atstovai, o taip pat Vokietijos vyriausybės, ELPA priežiūros institucijos ir Europos Komisijos atstovai.

V — Prejudicinių klausimų analizė

A — Klausimų apibrėžimas

34.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikė tris klausimus, pirmuosius du klausimus tikslinga nagrinėti kartu ( 9 ), kadangi jie abu susiję su Direktyvos 92/50 1 straipsnio b punkto antrosios pastraipos trečios įtraukos pirmosios alternatyvos taikymo sritimi ratione personae ( 10 ).

35.

Vokietijos transliuotojai mano, kad jie nėra finansuojami valstybės, ir teigia, kad galima daryti analogiją tarp šioje byloje nagrinėjamų nuostatų dėl viešųjų pirkimų ir EB 87 bei 88 straipsnio dėl valstybės pagalbos, kuriuose reikalaujama finansavimo iš „valstybinių išteklių“.

36.

Tačiau (o šiuo aspektu itin tinkamos yra Komisijos pastabos), nemanau, kad skirtingas šių nuostatų grupių pobūdis ir skirtingi jų siekiami tikslai leidžia daryti tokį drąsų palyginimą, nes, jeigu subsidijų klausimu EB sutartis siekia išvengti bet kokio nepateisinamo konkurencijos iškraipymo, kurį sukeltų valstybės pinigai, konkrečioje rinkoje, tai viešųjų pirkimų sutarčių klausimu svarbus yra valdžios institucijos įtraukimas į „perkančiosios organizacijos” sąvoką, siekiant nustatyti, ar ši institucija turi laikytis viešojo pirkimo procedūrų.

37.

Todėl galima pažymėti, kad šios dvi teisės sritys nėra panašiai pagrįstos, todėl jų palyginimas pagal analogiją nėra tinkamas.

38.

Galiausiai, nors trečiasis klausimas nėra susijęs su Vokietijos transliuotojų, kaip jos pačios teigia savo rašytinėse pastabose, kvalifikavimu kaip perkančiųjų organizacijų, jo analizė tam tikra dalimi yra naudinga, jeigu į pirmąjį klausimą atsakoma teigiamai, o į antrąjį – neigiamai, kadangi, prašydamas išaiškinti Direktyvos 92/50 1 straipsnio a punkto iv papunktį, Oberlandesgericht siekia išsiaiškinti jos taikymo sritį ratione materiae, o tai yra logiška, nors ir akivaizdu.

B — Pirmasis ir antrasis prejudiciniai klausimai

39.

Ginčas yra susijęs su transliuotojų finansavimo sistema Vokietijoje. Todėl būtina išnagrinėti esminius šios sistemos požymius, išsiaiškinti, ar šių transliuotojų pajamos yra „finansuojamos valstybės“ Direktyvos 92/50/EEB ir Teisingumo Teismo bylų praktikos prasme.

1. Viešosios teisės reglamentuojama pareiga mokėti

40.

Transliuotojai tvirtina, kad mokesčio mokėjimas visiškai priklauso nuo vartotojo valios, kuris gali nemokėti mokesčio, jei neįsigyja imtuvo. Vokietijos vyriausybė išplečia šią idėją, laikydamasi nuomonės, kad pareiga tiesiogiai sujungia vartotoją ir transliuotojus ir ji tiesiogiai neturi įtakos valstybės biudžetams, kadangi GEZ renka mokestį, o surinkti pinigai nepatenka į iždą. Todėl abi šios šalys neigia „valstybės“ finansavimo buvimą šioje byloje.

41.

Tačiau Direktyvos 92/50/ 1 straipsnio b punkto antrosios pastraipos trečios įtraukos alternatyvos yra suformuluotos kaip prielaida, priklausanti nuo finansavimo, kurio didžioji dalis yra valstybės finansavimas. Jeigu tokia prielaida teisinga, tuomet galima numanyti priklausomumą ir nebūtina reikalauti kitų taikymo sąlygų, pavyzdžiui, kad finansavimas lemtų tiesioginę valstybės įtaką sudarant viešųjų pirkimų sutartis. Ši sąlyga turi būti vertinama antrosios alternatyvos kontekste, kurioje daroma nuoroda į kontrolę, nes kontrolės laipsnis gali būti pamatuotas ( 11 ).

42.

Be to, tokią nuomonę pagrindžia sprendime University of Cambridge taikytas skirtumas tarp tų sumų, kurios išmokamos kaip atlygis, ir tų, kurios neturi tokio požymio ( 12 ); prašymą priimti prejudicinį sprendimą toje byloje pateikusiam teismui buvo siekiama pateikti paaiškinimą, kad jis galėtų nustatyti, ar buvo tenkinama tokia prielaida, t. y. valstybės finansavimas didžiąja dalimi.

43.

Iš šių dviejų aspektų išplaukia, kad antrasis Oberlandesgericht pateiktas klausimas yra netinkamas ir kad tikslinga jį nagrinėti kartu su pirmuoju klausimu.

44.

Grįžtant prie klausimo esmės – šioje byloje sutariama, kad rinkliava buvo nustatyta sutartimis, reglamentuojamomis viešosios teisės („Staatsverträge“): valstybinė sutartis ir valstybinė sutartis dėl (radijo ir televizijos) finansavimo ( 13 ).

45.

Taip pat sutariama, kad „Staatsverträge“ Vokietijos teisinėje sistemoje yra viešosios teisės reglamentuojama priemonė ( 14 ).

46.

Todėl teisiniai santykiai tarp radijo arba televizijos aparato turėtojo ir transliuotojų yra reglamentuojami viešosios teisės ir beveik mokesčio forma, kadangi pareigą mokėti sukelia radijo arba televizijos imtuvo turėjimo faktas; tai yra „apmokestinamasis veiksmas“ – bet kokio mokesčio mokėjimo požymis – o televizijos žiūrovas yra neaktyvus subjektas. Todėl mažai reikšmės turi tai, kaip pagal nacionalinę teisę yra vadinama pareiga mokėti ( 15 ).

47.

Taigi, kadangi ir transliuotojų veikla, ir jų egzistavimas priklauso nuo teisės aktų leidėjo priemonių – aukščiausios valstybės kontrolės formos, – nagrinėjamos nuostatos pirmojoje alternatyvoje nurodomas valstybės finansavimas didžiąja dalimi yra neatsitiktinis, bet kaip tik logiška pasekmė to, kad ekonominė subordinacija par excellence parodo „įstaigos priklausomumą nuo valstybės“, kurį mini Teisingumo Teismas ( 16 ). Šiame kontekste tinka Vokietijos teisininko von Kirchmann posakis, kad teisė nėra mokslas, kadangi užtenka, jog „teisės aktų leidėjas pataisytų tris žodžius“, kad „ištisos bibliotekos taptų makulatūra“ ( 17 ), o tai, be to, pabrėžia ir teisės aktų leidėjo galią.

48.

Atsižvelgiant į tai, GEZ renkamos transliuotojų lėšos gali būti laikomos valstybiniu finansavimu; be to, šiai surinkimo įstaigai, nors ji ir neturi teisinio subjektiškumo, kai kurie autoriai suteikia valstybės institucijos statusą, nurodydami jos gebėjimą apskaičiuoti mokestį ir surinkti jį išieškant ( 18 ), nes tai būdinga nacionalinio suvereniteto įgyvendinimo funkcijoms, o tai pabrėžia jos viešąjį pobūdį.

49.

Tačiau šis pobūdis, nors ir parodo ekonominę valstybės paramą, nėra patikimas jos įrodymas, kaip pažymi transliuotojai, ir todėl tikslinga išnagrinėti kitus specifinius Vokietijos visuomeninio transliuotojų finansavimo bruožus.

2. Netiesioginis finansavimas

50.

Transliuotojai ir Vokietijos vyriausybė vieningai laikosi požiūrio, kad Direktyva 92/50 nurodo tik tuos mokėjimus, kurie tiesiogiai mokami iš valstybės biudžeto ( 19 ), o ne netiesioginius finansinius išteklius iš bet kurios kitos viešosios įstaigos arba kitos perkančiosios organizacijos. Jie taip pat tvirtina, kad šioje byloje nagrinėjama surinkta rinkliava cirkuliuoja tik tarp vartotojų ir transliuotojų, neįsikišant valstybei, kuri nedalyvauja šiame pinigų sraute.

51.

Visiškai nepritariu tokiam aiškinimui.

52.

Pirma, Vokietijos vyriausybė akcentuoja supaprastintą finansavimo apibrėžimą, pagal kurį jis apima „pristatymą“, kurį gali sudaryti banko pavedimų, čekių, mokėjimo pavedimų arba fizinis krepšių su pinigais pristatymas šarvuotu automobiliu iš valstybės iždo subsidiją gaunančiai organizacijai.

53.

Paliekant nuošalėje tai, kad nėra esminio skirtumo tarp situacijos, kai valstybė surenka rinkliavą, kad sumokėtų ją finansuojamoms institucijoms, ir situacijos, kai valstybė paskiria jas pačias rinkti rinkliavą ( 20 ), negalima pamiršti, kad pati valstybė nustato šios rinkliavos rinkimo struktūrą, nes ji apibrėžia pareigą mokėti ir padedama nepriklausomos komisijos KEF nustato mokėtiną sumą, kurią tvirtina, ir prireikus pakeičia paskutinį žodį tariančios federalinės žemės ( 21 ).

54.

Antra, Direktyvos 92/50 1 straipsnio b punkto antrosios pastraipos trečios įtraukos pirmoji alternatyva neapsiriboja tiesioginio finansavimo būdais, nes vienintelis žodžio „finansavimas“ kvalifikavimas yra „didžiąja dalimi“ (vokiškai – überwiegend, prancūziškai – majoritairement, ispaniškai – mayoritariamente) ir nėra nuorodos į tiesioginę arba netiesioginę finansinio mokėjimo remiamai institucijai formą.

55.

Baigdamas reikai pasakyti, jog galimybę, kad valstybė narė gali suteikti ekonominę paramą netiesiogiai, galima pagrįsti ir bylų praktika: kadangi Teisingumo Teismas šios nuostatos trečios įtraukos antrosios alternatyvos klausimu pripažino netiesioginę valstybės kontrolę ( 22 ), tai taip pat galima taikyti pirmajai alternatyvai, ypač todėl kad trys variantai yra ekvivalentiški ( 23 ), kaip teisingai pažymėjo Vokietijos vyriausybė.

3. Finansavimas be atlygio

56.

Minėtame sprendime University of Cambridge Teisingumo Teismas apibrėžė valstybės finansavimą ir nustatė esminį skirtumą, t. y. tai, kad paramą gaunanti institucija turi pareigą pateikti specifinį atsakomąjį atlygį, nes valstybinio finansavimo apibrėžimo kriterijus tenkinamas, tik jeigu tokio atlygio negaunama ( 24 ).

57.

Tokiame kontekste ir paremdami savo argumentą, kad vartotojai tiesiogiai moka transliuotojams, transliuotojai ir Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad už šias pajamas vartotojas gauna „specifinį atsakomąjį atlygį“ – teisę gauti Vokietijos visuomeninių radijo ir televizijos vaizdo ir garso transliacijas; jie remiasi šiuo argumentu, kad paneigtų nagrinėjamo finansavimo valstybinį pobūdį ( 25 ).

58.

Atmetant šį tvirtinimą pakaktų tik pažymėti, kad kaip televizijos rinkliava surinktos lėšos nėra privačios, atsižvelgiant į tai, kad jos nustatomos teisės aktais. Transliuotojai ir Vokietijos vyriausybė galėtų atsakyti, kad jeigu vartotojų mokamų sumų įstatyminis reglamentavimas lemtų tai, ar surinktos lėšos yra valstybinės, tai architektų, teisininkų ir gydytojų rinkliavos taip pat būtų laikomos netiesioginiu valstybiniu finansavimu viešojo pirkimo direktyvų prasme. Tačiau taikant jų logiką, jeigu valstybinio finansavimo sąlygos (pirmojoje alternatyvoje) įvertinimas būtų susijęs tik su privačia pinigų kilme, tai nei prekių ženklų ir patentų biuro, nei žemės nuosavybės registro, minint tik keletą institucijų pavyzdžių, kurioms suinteresuotasis asmuo moka tiesiogiai už jam viešosios valdžios institucijos teikiamas paslaugas, nei apskritai joks mokestis nebūtų klasifikuojamas automatiškai kaip valstybės finansavimas Direktyvos 92/50 prasme.

59.

Net jeigu tvirtintume, kad valstybinės lėšos buvo mokamos už programų transliavimą valstybiniais radijo ir televizijos kanalais, šis argumentas neįgytų daugiau svorio. (Valstybės) finansavimas, skiriamas transliuotojams, nei sukuria, nei padidina priklausomumą, panašų į įprastus komercinius santykius, kadangi jie yra pagrindinė priemonė ( 26 ), leidžianti toms institucijoms veikti, tačiau valstybė nesitiki gauti ar negauna vertės specifinio atsakomojo atlygio forma.

60.

Galiausiai nepritariu ne tik teorijai, kad rinkliavos mokėjimas yra vartotojui tenkanti pareiga už tai, kad galėtų naudotis visuomeniniu transliavimu, bet ir idėjai, kad valstybė gauna atsakomąjį atlygį už ekonominę paramą visuomeninio transliavimo paslaugos forma.

4. Veikla, kurioje nėra konkurencijos

61.

Nors ir nėra svarbu apibrėžti, ką reiškia „įstaiga, reglamentuojama viešosios teisės <…> įsteigta konkrečiu tikslu – tenkinti visuotinės svarbos interesus – ir nesanti pramoninio arba komercinio pobūdžio“ ( 27 ), Austrijos vyriausybė ir ELPA priežiūros institucija teisingai inkorporuoja transliuotojų situacijos konkurencijos prasme vertinimą į prejudicinio klausimo kontekstą.

62.

Atsižvelgiant į transliavimo rinkliavos rinkimo sistemą, kurią nustato specifiniai teisės aktai, numatantys minėtus viešosios teisės reglamentuojamus teises ir įgaliojimus (pinigų rinkimas ir galimas privalomas įgyvendinimas), negalima pagrįstai teigti, kad finansinių išteklių rinkimas, skirtas tenkinti viešąjį visuomeninio transliavimo interesą, kurį neginčytinai tenkina transliuotojai, nepriklauso nuo rinkos sąlygų. Pinigai, kuriuos transliuotojai gauna iš rinkliavos, uždirbami ne iš jų verslo, vykdomo konkuruojant su konkurentais, bet yra mokami bendruomenės ( 28 ), ir jiems nerūpi, kiek iš tiesų vartotojai žiūri ar klauso jų siūlomas audiovizualines programas.

63.

Tokia apsaugota veikla rinkoje išlaisvina transliuotojus nuo bet kokio netikrumo dėl pajamų, nes jie turi valstybės garantiją, aiškiai matomą KEF sudaromuose biudžetuose. Todėl, net jeigu būtų pritarta argumentui, kad finansavimas yra privatus, patikima transliuotojų garantija dėl piniginių lėšų gavimo nesiskiria nuo tos, kurią jie turėtų, jei lėšas jiems tiesiogiai suteiktų valstybė.

64.

Posėdžio metu, atsakydama į mano klausimą, ar ši transliuotojų finansavimo garantija, kurią suteikti Vokietijos vyriausybė turi konstitucinę pareigą, apima jų skolas, ( 29 ) Vokietijos vyriausybė kategoriškai atmetė tokią galimybę. Tačiau, kaip pažymėjo Komisija, toks klausimas niekada neiškyla, nes KEF reguliariai tikrina transliuotojų piniginius poreikius ir juos patenkina; iš tiesų, transliuotojams nekyla būtinybė naudotis privačiais kreditais kritinėje nemokumo situacijoje, o tai dar labiau sustiprina valstybinį subsidijos pobūdį.

5. Kiti svarstomi faktoriai

65.

Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad ekonominiai ištekliai, kuriais remiamas transliuotojų darbas, yra valstybiniai. Tačiau tai galima papildyti keletu pastebėjimų.

66.

Taigi, pirma, pagal nusistovėjusią teismo praktiką savarankiška Bendrijos teisės sąvoka „perkančioji organizacija“ turi būti aiškinama funkciškai ( 30 ) ir plačiai ( 31 ), atsižvelgiant į tai, kad siekiama išvengti rizikos, kad sudarant visas perkančiųjų organizacijų viešųjų pirkimų sutartis pirmenybė bus teikiama nacionaliniams konkurso dalyviams ar kandidatams, ir galimybės, kad valstybės finansuojamos ar kontroliuojamos įstaigos vadovausis kitais nei ekonominiai kriterijais ( 32 ).

67.

Atsžvelgdami į šį kontekstą, atsakydami į mano posėdžio metu pateiktą klausimą, transliuotojai pažymėjo, kad nė viena iš vienuolikos įmonių, į kurias GEZ kreipėsi prašydama pateikti pasiūlymus, nebuvo įsisteigusi kitose valstybėse narėse. Vien tai atskleidžia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjo baimė nebuvo nepagrįsta.

68.

Antra, transliuotojai, remdamiesi iš dalies Vokietijos akademine doktrina ( 33 ), pažymi konstitucinį nešališkumo imperatyvą, kuris juos gina nuo bet kokio valdžios institucijų kišimosi į jų valdymą.

69.

Vokietijos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalies, dėl kurios pavyko sukurti kokybišką visuomeninio transliavimo paslaugą, tobulumo nereikia komentuoti, tačiau šis imperatyvas nėra nesuderinamas su nagrinėjama transliuotojų pareiga gerbti ir laikytis viešojo pirkimo procedūrų, kurias nustato Bendrijos direktyvos.

70.

Pastabose, pateiktose dėl šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nebuvo pateikta argumentų, įrodančių, kad jei transliuotojams būtų taikomos direktyvų procedūros, tai sukeltų pavojų jų neutralumui. Be to, spaudos laisvė, kuria naudojasi transliuotojai, ir jos neutralumas niekada nebuvo kriterijai, kuriais remiantis būtų sprendžiama, ar viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos yra perkančiosios organizacijos ( 34 ).

71.

Galiausiai, sutariama, kad transliuotojai didžiąją finansavimo dalį gauna iš rinkliavos, o ne kitų pajamų šaltinių, pavyzdžiui, reklamos; o tai leidžia daryti išvadą, kad, tinkamai atsižvelgiant į pasiūlytus paaiškinimus, būdas, kuriuo transliuotojai padengia savo išlaidas, tenkina Direktyvos 92/50 1 straipsnio b punkto antrosios pastraipos 3 įtraukos pirmojoje alternatyvoje numatytą reikalavimą būti didžiąja dalimi finansuojamais valstybės.

6. Atsakymas į pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus

72.

Atsižvelgiant į išdėstytus samprotavimus siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į pirmąjį ir antrąjį Diuseldorfo Oberlandesgericht klausimus taip: netiesioginis įstaigų finansavimas iš rinkliavos, kuria apmokestinami radijo arba televizijos imtuvų turėtojai, yra finansavimas nagrinėjamos nuostatos prasme, kurios analizei netaikomi kiti kriterijai, pavyzdžiui, tai, kad valstybė turėtų tiesioginę įtaką valstybės finansuojamai įstaigai sudarant sutartis.

C — Trečiasis prejudicinis klausimas

73.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar į Direktyvos 92/50 1 straipsnio a punkto iv papunkčio taikymo sritį patenka pagalbinės ir papildomos paslaugos ir ar jis nėra susijęs tik konkrečiai su programų kūrimu.

74.

Jau minėjau atsakymo į šį klausimą naudingumą, jeigu transliuotojai būtų laikomi „perkančiąja organizacija“. Prašydamas išaiškinti šią nuostatą Oberlandesgericht siekia išsiaiškinti ratione materiae taikymo sritį, kad galėtų nuspręsti, ar tokių organizacijų patalpų valymo paslaugos patenka į ją.

75.

Šios nuostatos formuluotė yra tokia aiški, kad pakanka pasinaudoti posakiu in claris non fit interpretatio. Ši nuostata iš viešojo pirkimo procedūrų laikymosi reikalavimo taikymo srities pašalina sutartis, glaudžiai susijusias su radijo ir televizijos programų turiniu (medžiagos įsigijimu, kūrimu, gamyba, bendra gamyba ir transliavimo laiku).

76.

Kadangi tai yra bendrosios taisyklės išimtis, ją reikia aiškinti siaurai, kad bet kokia kita veikla, nesusijusi su aiškiai įvardytosiomis, turi būti vykdoma pagal sutartį, reglamentuojamą teisės ir paskelbus viešąjį pirkimą.

77.

Šią išvadą, atrodo, pagrindžia Bendrijos teisės aktų istorija, kurią atskleidžia atitinkamų Direktyvos 92/50, Direktyvos 2004/18 pagrindų konstatuojamųjų dalių palyginimas. Taigi Direktyvos 2004/18 25-oji konstatuojamoji dalis išsamiau papildė glaustą Direktyvos 92/50 11 konstatuojamąją dalį, apimdama „kitas paruošiamąsias paslaugas, pavyzdžiui, susijusias su scenarijais arba menine veikla, reikalinga programai kurti“. Kita vertus, ji neapima „aprūpinimo technine įranga“ šioms programoms rengti.

78.

Atitinkamai, jeigu speciali techninė parama nepatenka į šią išimtį, į ją taip pat negali patekti transliuotojų pastatų valymo paslaugos.

79.

Trumpai tariant, gramatinė ir teksto analizė skatina naudoti argumentum a contrario nagrinėjant Direktyvos 92/50 taikymo sritį ratione materiae Vokietijos transliuotojų sudarytų sutarčių kontekste.

80.

Leisiu sau padaryti paskutinę pastabą, nes būtent ši nuostata yra skirta Vokietijos transliuotojų nešališkumui apsaugoti, o nėra jų finansavimo būdas ( 35 ); todėl Bendrijos teisės aktų leidėjas numatė programoms skirtą išimtį, siekdamas atsižvelgti į kultūrinius ir socialinius aspektus, kurie minimi Direktyvos 2004/18 25 konstatuojamojoje dalyje.

VI — Išvada

81.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui atsakyti į Diuseldorfo Oberlandesgericht pateiktus prejudicinius klausimus taip:

„1.

1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo 1 straipsnio b punkto antrosios pastraipos 3 įtraukos pirmąją alternatyvą reikia aiškinti taip, kad „finansavimo daugiausia iš valstybės lėšų“ reikalavimas apima netiesioginį tam tikrų organizacijų finansavimą iš rinkliavos, kuria apmokestinami transliavimo imtuvų turėtojai, ir jam negali būti taikomos kitos sąlygos, pavyzdžiui, kad valstybė turėtų tiesioginę įtaką jos finansuojamai įstaigai sudarant sutartis.

2.

Direktyvos 92/50 1 straipsnio a punkto iv papunktis iš jos taikymo srities pašalina tik jame numatytas paslaugas ir apima visas kitas papildomas ir su programų kūrimu specialiai nesusijusias paslaugas.“


( 1 ) Originalo kalba: ispanų.

( 2 ) Décimus Junio Juvenal (greičiausiai gimęs laikotarpiu nuo 55 iki 60 m. po Kristaus Akvine ir miręs tikrai po 127 m. po Kristaus), „Satyrų“ autorius, apie kurio gyvenimą daugiau biografinių detalių galima rasti tik atsitiktinėse nuorodose jo paties darbuose. Savo gyvenimo pabaigoje jis galbūt buvo ištremtas už valdžios kritiką, galbūt dėl to, kad vienoje iš savo poemų jis padarė užuominą į Titus Elius Alcibíades, imperatoriaus Hadriano ūkvedį (vert. past. nuoroda į tekstą ispanų kalba neišversta).

( 3 ) „<…> Tie patys žmonės <…> dabar, kai jų balsai niekam neparduodami, nustojo rūpintis. Tie, kurie anksčiau turėjo galią kurti imperatorius, generolus, legionų vadovus – galią padaryti bet ką, dabar patenkinti tetrokšdami dviejų dalykų – duonos ir žaidimų <…>“„X-oji satyra“, 74–81 eilutės.

( 4 ) Šis romanas, sukurtas 1948 m. po Antrojo pasaulinio karo sukeltos traumos, paprastai laikomas ne tiek totalitarizmo kritika, kiek įspėjimu apie tai, kaip subtiliai toks režimas gali būti įtvirtintas manipuliuojant informavimo priemonėmis.

( 5 ) 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114).

( 6 ) 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1).

( 7 ) 1971 m. liepos 26 d. Tarybos direktyva 71/305/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 185, p. 25).

( 8 ) Nuo 1999 m. sausio 1 d. galioja Šeštosios reformos redakcija, patvirtinta 1998 m. rugpjūčio 26 d.1998 m. rugpjūčio 26 d. Įstatymu 703-4/1 (BGBl. I, p. 358).

( 9 ) Toks yra Austrijos vyriausybės, o taip pat Lenkijos vyriausybės požiūris, nors pastaroji šiuos klausimus nagrinėja atskirai.

( 10 ) Šios išvados 5 ir 6 punktuose paaiškinamas toks variantas.

( 11 ) 2001 m. vasario 1 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją (C-237/99, Rink. p. I-939) 48 punktas ir paskesni.

( 12 ) 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Univerity of Cambridge (C-380/98, Rink. p. I-8035) 22–25 punktai.

( 13 ) Šios išvados 11 punktas ir paskesni.

( 14 ) Šios valstybės teisinių principų klausimais žr. H. Maurer „Allgemeines Verwaltungsrecht“, 12 pataisytas ir papildytas leidimas, red. C. H. Beck, Miunchenas, 1999, p. 352 ir paskesni.

( 15 ) Nors Vokietijos vyriausybė tvirtina, kad žodis „Gebühr“ (mokestis arba rinkliava) netinka mokėjimo pareigai aprašyti, kai kurie autoriai priskiria jį mokesčių teisei kaip „Abgabe“ (pareigą arba naštą); A. Boesen „Vergaberecht: Kommentar zum 4. Teil des GWB“, Bundesanzeiger, 1-as leidimas, Kelnas, 2000, p. 151, Nr. 73.

( 16 ) Minėtų sprendimų University of Cambridge 20 punktas ir Komisija prieš Prancūziją 44 punktas.

( 17 ) J.-H. von Kirchmann „Die Wertlosigkeit der Jurisprudenz als Wissenschaft“, Springer, Berlynas, 1848.

( 18 ) W. Frenz „Öffentlich-rechtliche Rundfunkanstalten als Beihilfeempfänger und öffentlich Auftraggeber“, leid. „WRP – Wettbewerb in Recht und Praxis“, 3/2007, p. 269.

( 19 ) M. Dreher „Öffentlich-rechtliche Anstalten und Körperschaften im Kartellvergaberecht“, leid. „NZBau – Neue Zeitschrift für Baurecht und Vergabe“, 6/2005, p. 302.

( 20 ) M. Opitz „Vergaberechtliche Staatsgebundenheit des öffentlichen Rundfunks?“, leid. „NVwZ – Neue Zeitschrift für Verwaltungsrecht“, Nr. 9/2003, p. 1090.

( 21 ) W. Frenz, op. cit., p. 272. Transliuotojai savo pastabose mini Bundesverfassungsgericht (Vokietijos Konstituciniame Teisme) nagrinėjamą ieškinį dėl Konstitucijos pažeidimo dėl to, kad federalinės žemės sumažino siūlytą rinkliavos padidinimą.

( 22 ) 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Connemara Machine Turf (C-306/97, Rink. p. I-8761) 34 punktas.

( 23 ) Minėto sprendimo Komisija prieš Prancūziją 49 punktas.

( 24 ) Sprendimo 21 punktas.

( 25 ) K. Hailbronner „Öffentliches Auftragswesen“, E. Grabitz ir M. Hilf leid. „Das Recht der Europäischen Union“, red. C. H. Beck, Miunchenas, 2006, B 4, p. 22, Nr. 121.

( 26 ) Pagal minėto sprendimo University of Cambridge 25 punktą.

( 27 ) 1998 m. lapkričio 10 d. Sprendimo BFI Holding (C-360/96, Rink. p. I-6821) 48–50 punktai.

( 28 ) I. Seidel „Öffentliches Auftragswesen“, M. Dauses leid. „Handbuch des EU-Wirtschaftsrechts“, red. C. H. Beck, Miunchenas, 2006, p. 27, Nr. 82; A. Boesen, op. cit, p. 152.

( 29 ) Iki šiol reikalavimas dėl valstybinio skolų apmokėjimo mechanizmo buvo minimas tik Bendrijos direktyvų dėl viešųjų pirkimų 1 straipsnio b dalies antrosios pastraipos pirmos įtraukos analizės dėl viešojo intereso sąlygos kontekste; 2001 m. gegužės 10 d. Sprendimo Agorà ir Excelsior (sujungtos bylos C-223/99 ir C-260/99, Rink. p. I-3605) 40 punktas.

( 30 ) 1998 m. lapkričio 10 d. Sprendimo BFI Holding (C-360/96, Rink. p. I-6821) 62 punktas; 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją (C-353/96, Rink. p. I-8565) 36 punktas; 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Universale-Bau (C-470/99, Rink. p. I-11617) 53 punktas; 2003 m. vasario 27 d. Sprendimo Adolf Truley (C-373/00, Rink. p. I-1931) 41 punktas; 2003 m. spalio 16 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją (C-283/00, p. I-11697) 73 punktas.

( 31 ) F. Wollenschläger „Der Begriff des „öffentlichen Auftraggebers“ im Lichte der neuesten Rechtsprechung des Europäischen Gerichtshofes“, EWS (Europäisches Wirtschafts- und Steuerecht), Nr. 8/2005, p. 345.

( 32 ) Minėtų sprendimų University of Cambridge 17 punktas; Universale-Bau 52 punktas; ir Adolf Truly 42 punktas.

( 33 ) M. Dreher, op. cit., p. 303; K. Hailbronner, op. cit., p. 22, Nr. 123.

( 34 ) I. Seidel, op. cit., p. 27, Nr. 82.

( 35 ) Taip pat A. Boesen, op. cit., p. 152, Nr. 75.