1. 

Ar nepažeidžiant viešojo pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančių Bendrijos taisyklių ir EB 86 straipsnio 1 dalies, skaitomos kartu su EB 43 ir 49 straipsniais, akcinei bendrovei, kurios visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektui, gali būti tiesiogiai patikėtas rezervuotųjų ir nerezervuotųjų pašto paslaugų teikimas? Toks iš esmės yra Audiencia Nacional (Ispanija) Teisingumo Teismui pateiktas prejudicinis klausimas.

2. 

Šioje išvadoje Teisingumo Teismui pasiūlysiu atsakyti, kad taisyklės dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo ir EB 86 straipsnio 1 dalis, skaitoma kartu su EB 43 ir 49 straipsniais, draudžia nacionalinį teisės aktą, kuris rezervuotųjų ir nerezervuotųjų pašto paslaugų teikimą tiesiogiai patiki universaliųjų paslaugų teikėjui.

3.

EB 43 straipsnis draudžia valstybės narės teisės subjekto įsisteigimo kitos valstybės narės teritorijoje apribojimus. EB 49 straipsnis uždraudžia laisvės teikti paslaugas apribojimus, taikomus valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektas yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.

4.

EB 86 straipsnio 1 dalis numato, kad „valstybės įmonėms bei įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių šioje Sutartyje nurodytoms taisyklėms, ypač toms taisyklėms, kurios yra nustatytos 12 ir 81–89 straipsniuose“.

5.

EB 86 straipsnio 2 dalis numato nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo draudimo tam tikroms įmonėms nustatyti ar palikti galioti specialias arba išimtines teises, kai valstybės įmonei, kuriai yra patikėta visuotinės svarbos misija, Sutarties taisyklių taikymas teisiškai ar faktiškai trukdo atlikti specialius uždavinius.

6.

Siekdama sukurti vidaus rinką, kurioje, be kita ko, būtų užtikrintas laisvas paslaugų judėjimas, ir atsižvelgdama į būtinybę užtikrinti ekonominę ir socialinę Bendrijos sanglaudą ( 2 ), Bendrija, priimdama Direktyvą 97/67, įtvirtino bendrųjų minimalių pašto paslaugų veikimo sistemą.

7.

Ši direktyva užtikrina minimalias universaliąsias pašto paslaugas ir patikslina jų apimtį, suteikdama valstybėms narėms galimybę rezervuoti kai kurias paslaugas vienam paslaugų teikėjui. Todėl šioms paslaugoms gali būti nustatytas monopolis.

8.

Taigi aptariama direktyva siekia laipsniškai ir kontroliuojant pašto rinką atverti konkurencijai ( 3 ).

9.

Pagal Direktyvos 97/67 2 straipsnio 1 punktą pašto paslaugos – tai paslaugos, kurias sudaro pašto siuntų surinkimas, rūšiavimas, vežimas ir pristatymas.

10.

Pagal šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalį „universaliosios paslaugos“ suprantamos kaip teisė į „apibrėžtos kokybės visoje teritorijoje visiems naudotojams prieinamomis kainomis nenutrūkstamai teikiamas pašto paslaugas“.

11.

Aptariamos direktyvos 3 straipsnio 4 dalis numato:

„Kiekviena valstybė narė užtikrina būtinas priemones šių universaliųjų paslaugų teikimui:

12.

Šiuo klausimu Direktyva 97/67 numato sąrašą paslaugų, kurios gali būti rezervuotos kiekvienos valstybės narės universaliųjų paslaugų teikėjui (-ams). Tai yra vidaus ir tarptautinės korespondencijos siuntų surinkimo, rūšiavimo, pervežimo ir pristatymo tiek paprastu, tiek greitesniuoju būdu paslaugos, kurių kainų ir svorio ribas nustato ši direktyva ( 4 ).

13.

Iš tiesų ši nuostata, leidžianti nukrypti nuo pašto paslaugų liberalizavimo, yra taikoma tik siuntoms, kurios sveria mažiau nei 350 g ir kurių kaina mažesnė už valstybinį tarifą, padaugintą iš penkių, už pirmos svorio pakopos greičiausio pristatymo korespondencijos siuntą ( 5 ).

14.

Pagal Direktyvos 97/67 7 straipsnio 2 dalį tiek, kiek tai yra būtina siekiant užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą, valstybėms narėms leidžiama rezervuoti tarptautinio ir reklaminio pašto ( 6 ) paslaugas laikantis tokių pačių kaip paslaugoms, kurios gali būti rezervuotos, nustatytų kainų ir svorio ribų.

15.

Direktyva 97/67 vėliau buvo pakeista Direktyva 2002/39/EB ( 7 ).

16.

Vis dėlto Direktyva 2002/39 įsigaliojo jos paskelbimo Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje dieną, tai yra 2002 m. liepos 5 dieną. Nagrinėjamoje pagrindinėje byloje svarbios aplinkybės įvyko iki šios dienos. Taigi Direktyva 2002/39 nagrinėjamu atveju netaikoma.

17.

Kadangi, neatvėrus viešųjų pirkimų konkurencijai, kiltų kliūtis vidaus rinkos sukūrimui ir tai stabdytų Europos įmonių konkurencingumo plėtojimą pasaulio rinkose, Bendrija nusprendė viešojo paslaugų pirkimo sutartims taikyti konkurencijos taisykles.

18.

1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo ( 8 ) 1 straipsnio a punkte viešojo paslaugų pirkimo sutartys yra apibrėžtos kaip atlygintinio piniginio pobūdžio sutartys, kurias raštu sudaro paslaugų teikėjas ir perkančioji organizacija.

19.

Pagal aptariamos direktyvos 6 straipsnį direktyva netaikoma „viešojo paslaugų pirkimo sutartims, sudarytoms su ūkio subjektais, kurie patys yra perkančiosios organizacijos <…>, remiantis išskirtine teise, kuria jos naudojasi pagal paskelbtą įstatymą ir kitus su Sutartimi suderintus teisės aktus“.

20.

Pagal Direktyvos 92/50 7 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos ii papunktį ši direktyva taikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims, kurių objektas yra sausumos ir oro pašto transportas ir kurias sudaro perkančiosios organizacijos bei kurių apskaičiuota vertė be pridėtinės vertės mokesčio yra ne mažesnė nei 200000 specialių skolinimosi teisių (toliau – SST) ( 9 ).

21.

Direktyva 97/67 į Ispanijos teisės sistemą buvo perkelta 1998 m. liepos 13 d. Įstatymu Nr. 24/1988 dėl universaliųjų pašto paslaugų ir pašto paslaugų liberalizavimo (Ley 24/1988 del Servicio Postal Universal y de Liberalización de los Servicios Postales) ( 10 ).

22.

Pagal šio įstatymo 1 ir 2 straipsnius pašto paslaugos laikomos bendros svarbos paslaugomis, o universaliosioms paslaugoms yra taikomos su viešąja paslauga susijusios pareigos.

23.

Aptariamo įstatymo 18 straipsnis tam tikrų paslaugų teikimą rezervuoja operatoriui, kuriam patikėtas universaliųjų pašto paslaugų teikimas. Šios rezervuotos paslaugos yra:

24.

Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo (Ley de Contratos de las Administraciones Públicas), kurio kodifikuotas tekstas buvo patvirtintas 2000 m. birželio 16 d. Karaliaus įstatyminiu dekretu Nr. 2/2000 (Real Decreto Legislativo 2/2000) ( 11 ), 11 straipsnį viešojo pirkimo sutartims, nepažeidžiant šiame įstatyme numatytų išimčių, taikomi viešumo ir konkurencijos principai bei lygybės ir nediskriminavimo principai.

25.

Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 206 straipsnio 4 dalį pašto pervežimas kelių arba oro transportu yra laikomas viešojo pirkimo sutartimi aptariamo įstatymo 11 straipsnio prasme ir todėl jam taikomos konkurencijos taisyklės.

26.

Pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies d punktą šis įstatymas netaikomas bendradarbiavimo sutartims, kurias sudaro viešosios valdžios subjektas su fiziniais asmenimis ar privatinės teisės reglamentuojamais juridiniais asmenimis, jeigu šių sutarčių objektas nepriskirtinas šiuo įstatymu ar administracinėmis nuostatomis reglamentuojamiems viešiesiems pirkimams.

27.

2000 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 14/2000 dėl fiskalinių, administracinių ir socialinių priemonių (Ley 14/2000 de Medidas Fiscales, Administrativas y del Orden Social) ( 12 ) 58 straipsnis įsteigė Sociedad Estatal Correos y Telégrafos, Sociedad Anónima (toliau – Correos). Ši nuostata patikslina, kad Correos kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektui. Be to, pagal aptariamą nuostatą bet kokiam disponavimo bendrovės kapitalu sandoriui arba tiesioginiam ar netiesioginiam šios bendrovės akcijų įsigijimui, kai tą daro asmenys ar organizacijos, nesusiję su viešosios valdžios subjektu, reikia gauti leidimą aktu, kuris turi įstatymo galią.

28.

Be to, pagal tą patį 58 straipsnį viešojo administravimo institucijos gali sudaryti su Correos bendradarbiavimo sutartis, numatytas Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 2/2000 3 straipsnyje, tam, kad būtų teikiamos paslaugos, kurios yra bendrovės veiklos tikslas, tai yra būtent pašto paslaugos.

29.

Pagal Ispanijos švietimo, kultūros ir sporto ministerijos (toliau – Ministerija) ir Correos sudarytą bendradarbiavimo sutartį, kuri buvo pasirašyta 2002 m. birželio 6 d., pastarajai buvo patikėtas pašto ir telegrafo paslaugų teikimas.

30.

Pagal šios sutarties 1 straipsnį Correos įsipareigojo teikti tokias pašto paslaugas:

31.

Šioje sutartyje patikslinta, kad atlyginimas už paslaugų teikimą priklauso nuo apyvartos. Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad šis atlyginimas yra daugiau nei 12020,42 EUR per metus.

32.

Bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta neskelbiant konkurso.

33.

Dėl to Asociación Profesional de Empresas de Reparto y Manipulado de Correspondencia (Paštą platinančių ir apdorojančių įmonių profesinė asociacija, toliau – Asociación Profesional) pateikė Ministerijos generaliniam techniniam sekretoriui skundą dėl administracinio sprendimo patikėti viešojo pirkimo sutartį Correos.

34.

2003 m. kovo 20 d. sprendimu Ministerijos generalinis techninis sekretorius atmetė skundą. Asociación Profesional šį sprendimą apskundė Audiencia Nacional.

35.

Audiencia Nacional nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar EB 43 ir 49 straipsniai, skaitomi kartu su EB 86 straipsniu, kai jie taikomi pašto paslaugų liberalizavimo procese, nustatytame Direktyvose 97/67 ir 2002/39, ir atsižvelgiant į direktyvų ad hoc nustatytus viešuosius pirkimus reglamentuojančius principus, turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia sutartį, kurios objektas apima tiek rezervuotąsias, tiek nerezervuotąsias liberalizuotas pašto paslaugas, sudarytą tarp valstybės bendrovės, kurios visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektams ir kuri, be to, yra operatorius, įgaliotas teikti universaliąsias paslaugas, ir viešojo administravimo institucijos?“

36.

Ispanijos vyriausybė ginčija pateikto klausimo priimtinumą. Ji mano, kad klausimas iš tiesų skirtas išaiškinti sutarties teisėtumą, o tai yra nacionalinės teisės sritis.

37.

Ispanijos vyriausybė savo pastabose teigia, kad tikrasis Teisingumo Teismui pateiktas klausimas aiškiai išplaukia iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Iš tiesų Audiencia Nacional Teisingumo Teismo paprašė ne išaiškinti Direktyvas 97/67 ir 92/50, o nustatyti, ar bendradarbiavimo sutartis atitinka Bendrijos teisės aktus.

38.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, nors pagal EB 234 straipsnį pradėtoje procedūroje Teisingumo Teismas negali priimti sprendimo dėl vidaus teisės normų suderinamumo su Bendrijos teise, nes šias normas turi aiškinti nacionaliniai teismai, Teisingumo Teismas gali jiems pateikti visapusišką Bendrijos teisės išaiškinimą, kuris jiems leistų įvertinti tokių normų suderinamumą su Bendrijos teise ( 13 ).

39.

Pagrindinėje byloje Teisingumo Teismas negali nuspręsti dėl Įstatymo Nr. 14/2000 suderinamumo su Bendrijos teise, bet jis gali pateikti visas Bendrijos teisės aiškinimo gaires, kurios nacionaliniam teismui leistų pačiam nuspręsti dėl tokio suderinamumo.

40.

Dėl to aš manau, kad klausimas yra priimtinas.

41.

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 97/67 ir 92/50 bei EB 86 straipsnis, skaitomas kartu su EB 43 ir 49 straipsniais, turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia nacionalinės teisės aktą, kuris leidžia viešojo administravimo institucijoms patikėti rezervuotųjų ir nerezervuotųjų pašto paslaugų teikimą ūkio subjektui, kurio visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektui, netaikant tokiam sutarties sudarymui viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančių taisyklių.

42.

Taigi šiuo atveju reikia nustatyti, ar Bendrijos teisė turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia įstatymą, kuris neleidžia galimiems paslaugų teikėjams pateikti pasiūlymo sudaryti rezervuotųjų ir nerezervuotųjų pašto paslaugų sutartį ir kartu kuris atima iš jų galimybę, kad jiems bus patikėta aptariama sutartis.

43.

Savo vertinimo tikslais pradėsiu nuo tyrimo, ar Direktyvos 97/67 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad Correos teikiamos paslaugos yra rezervuotosios paslaugos.

44.

Po to, jei pagrindinėje byloje nagrinėjamos paslaugos yra nerezervuotosios paslaugos ir todėl joms taikomos konkurencijos taisyklės, nustatysiu, ar Direktyva 92/50 taikoma viešojo paslaugų pirkimo sutarčiai, patikėtai Correos. Iš tiesų Teisingumo Teismas nusprendė, kad EB sutarties nuostatos dėl laisvo judėjimo turi būti taikomos viešųjų pirkimų sutartims, nepatenkančioms į šios direktyvos taikymo sritį ( 14 ). Taigi pirmiausia turiu patikrinti, ar aptariama direktyva taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai. Esant neigiamam atsakymui, ši situacija turi būti nagrinėjama atsižvelgiant į pirminę teisę.

45.

Galiausiai, jei Direktyva 92/50 nėra taikoma, aš išnagrinėsiu pagrindinėje byloje nagrinėjamą situaciją atsižvelgdamas į pirminę teisę, konkrečiau kalbant, į Sutartyje numatytus pagrindinius principus.

46.

Ne pirmą kartą Teisingumo Teismo prašoma išsakyti poziciją dėl Direktyvos 97/67 7 straipsnio išaiškinimo. Iš tiesų jau 2004 m. kovo 11 d. Sprendime Asempre ir Asociación Nacional de Empresas de Externalización y Gestión de Envíos y Pequeña Paquetería ( 15 ) Teisingumo Teismas šią nuostatą išaiškino siaurai. Jis teigė, kad, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslą, tai yra pašto paslaugų liberalizavimą, valstybės narės negali laisvai nustatyti pašto paslaugų teikimui papildomų sąlygų, išplėsdamos universaliųjų paslaugų teikėjams rezervuotųjų paslaugų sąrašą ( 16 ).

47.

Taigi rezervuotųjų paslaugų sąrašas turi būti vertinamas kaip baigtinis. Todėl rezervuotosiomis paslaugomis gali būti laikomas vidaus korespondencijos siuntų surinkimas, rūšiavimas, pervežimas ir pristatymas, taip pat reklaminis ir išsiunčiamas tarptautinis paštas tiek, kiek tai yra būtina siekiant pastariesiems užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimą.

48.

Tačiau, kaip matėme, rezervuotosios paslaugos yra susijusios tik su siuntomis, kurios sveria iki 350 g ir kurių kaina mažesnė už valstybinį tarifą, padaugintą iš penkių.

49.

Nagrinėjamu atveju, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, bendradarbiavimo sutarties objektas yra pašto paslaugų, kurios yra ne vien tik rezervuotosiomis laikomos paslaugos, teikimas.

50.

Iš tiesų iš bylos medžiagos aišku, kad pagal Įstatymo Nr. 14/2000 58 straipsnio 2 dalį Correos veiklos tikslas apima bet kokios pašto paslaugos valdymą bei eksploataciją. Taigi nėra atskiriamos rezervuotosios ir nerezervuotosios paslaugos. Be to, remiantis šiuo įstatymu, pagal bendradarbiavimo sutarties 1 straipsnį Correos rezervuotų pašto paslaugų teikimas susijęs su visais laiškais, siuntiniais ir siuntomis neribojant svorio ar kiekio.

51.

Tačiau, kaip matėme pirmiau, pagal Direktyvos 97/67 7 straipsnį tik vidaus korespondencijos siuntų surinkimas, rūšiavimas, pervežimas ir pristatymas, laikantis šioje direktyvoje nustatytų svorio ir kainų ribų, gali būti rezervuotas vienam paslaugų teikėjui. Tik šių paslaugų teikimas gali būti tiesiogiai, neskelbiant konkurso patikėtas vienam paslaugų teikėjui. Kitoms pašto paslaugoms šios direktyvos 2 straipsnio prasme turi būti taikomos konkurencijos taisyklės.

52.

Taigi Direktyvos 97/67 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktą, kuris, neatskirdamas rezervuotųjų ir nerezervuotųjų paslaugų, rezervuoja pašto paslaugų teikimą vienam paslaugų teikėjui.

53.

Dabar reikia sužinoti, ar tai, kad tokios nerezervuotosios pašto paslaugos, kokios numatytos Įstatymo Nr. 14/2000 58 straipsnyje, buvo patikėtos neskelbiant išankstinio pasiūlymo ir neskelbiant konkurso, prieštarauja Direktyvai 97/67.

54.

Kalbant apie Direktyvą 92/50 aišku, kad ji taikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims, kurių vertė be pridėtinės vertės mokesčio yra ne mažesnė nei 200000 SST ( 17 ).

55.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, bendradarbiavimo sutarties vertė yra daugiau nei 12020,42 EUR. Per posėdį nė viena iš šalių negalėjo tiksliai nurodyti šios sutarties vertės. Taigi nacionalinis teismas turės nustatyti šią vertę tam, kad sužinotų, ar Direktyva 92/50 taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai.

56.

Pirmiausia padarykime prielaidą, kad bendradarbiavimo sutarties vertė yra ne mažesnė nei 200000 SST.

57.

Tokiu atveju matysime, kad Direktyva 92/50 turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktą, kuris viešojo administravimo institucijoms leidžia patikėti nerezervuotųjų pašto paslaugų teikimą ūkio subjektui, kurio visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektui, dėl tokių motyvų.

58.

Pagal Direktyvos 92/50 1 straipsnio a punktą viešojo paslaugų pirkimo sutartys – „atlygintinio piniginio pobūdžio sutartys, kurias raštu sudaro paslaugų teikėjas ir perkančioji organizacija“.

59.

Pagal Teisingumo Teismo praktiką sutartis turi būti kvalifikuojama ne pagal valstybių narių teisę ( 18 ). Viešojo pirkimo sutarties sąvoka turi būti vertinama kaip Bendrijos sąvoka. Taigi siekiant sužinoti, ar tai yra viešojo pirkimo sutartis, reikia nustatyti, ar yra įvykdyti kriterijai, nustatyti minėto 1 straipsnio a punkte.

60.

Tam, kad būtų taikoma Direktyva 92/50, turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Tai turi būti atlygintinė sutartis ir šią sutartį turi sudaryti du skirtingi ūkio subjektai, tai yra perkančioji organizacija ir paslaugų teikėjas.

61.

Kalbant apie pirmąją sąlygą, man atrodo, kad ji yra įvykdyta, nes nagrinėjamu atveju Įstatymas Nr. 14/2000 numato, kad viešojo administravimo institucijos gali sudaryti bendradarbiavimo sutartis su Correos tam, kad būtų teikiamos pašto paslaugos. Be to, remiantis šiuo įstatymu bendradarbiavimo sutartis buvo sudaryta Ministerijos ir Correos už piniginį atlyginimą, kurio vertė priklauso nuo apyvartos. Taigi tai yra atlygintinė sutartis.

62.

Kalbant apie antrąją sąlygą, tai yra perkančiosios organizacijos ir paslaugų teikėjo egzistavimą, juos apibrėžia Direktyva 92/50. Iš tikro, direktyvos 1 straipsnio b punktas nustato, kad perkančiosios organizacijos yra „valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijos, viešosios teisės reglamentuojamos įstaigos, taip pat asociacijos, kurias sudaro viena ar daugiau tokių valdžios institucijų arba viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų“. Aptariamos direktyvos 1 straipsnio c punktas paslaugų teikėją apibrėžia kaip „bet kurį fizinį ar juridinį asmenį, įskaitant ir viešą instituciją, kuris siūlo paslaugas“.

63.

Taigi panašu, kad nagrinėjamu atveju Ministerija yra perkančioji organizacija, o Correos – paslaugų teikėja.

64.

Tačiau, kadangi Correos visiškai priklauso viešosios valdžios subjektui, kyla klausimas, ar nėra taikoma Direktyvos 92/50 6 straipsnyje numatyta išimtis. Pagal šią nuostatą ši direktyva netaikoma viešojo paslaugų pirkimo sutartims, sudarytoms su ūkio subjektais, kurie patys yra perkančiosios organizacijos, kaip tai numatyta šios direktyvos 1 straipsnio b punkte, remiantis išskirtine teise, kuria jos naudojasi pagal įstatymą ar kitus teisės aktus.

65.

Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad Correos naudojasi išskirtinėmis teisėmis, kurias jai suteikė Įstatymas Nr. 14/2000.

66.

Taigi manau, kad reikia nustatyti, ar šie du nagrinėjami ūkio subjektai, tai yra perkančioji organizacija ir paslaugų teikėjas, iš tiesų yra vienas ir tas pats ūkio subjektas. Jei atsakymas būtų teigiamas, negali būti nė kalbos apie atlygintinę sutartį, sudarytą su nuo perkančiosios organizacijos teisiškai atskiru ūkio subjektu, ir Direktyvos 92/50 1 straipsnyje numatytos sąlygos nebūtų įvykdytos. Todėl nebereikėtų taikyti Bendrijos taisyklių dėl viešųjų pirkimų sutarčių.

67.

Mano nuomone, atsakymą galima rasti Teisingumo Teismo praktikoje.

68.

Iš tiesų 2005 m. sausio 11 d. Sprendime Stadt Halle ir RPL Lochau ( 19 ) Teisingumo Teismas Direktyvos 92/50 kontekste pritaikė sąlygas, nustatytas 1999 m. lapkričio 18 d. sprendime Teckal ( 20 ), susijusiame su Tarybos direktyva 93/36/EEB ( 21 ). Kadangi Direktyvoje 93/36 nebuvo išimties, panašios į Direktyvos 92/50 6 straipsnyje numatytą išimtį, Teisingumo Teismas nusprendė, kad, kalbant apie sutarties egzistavimo klausimą, nacionalinis teismas turi patikrinti, ar sutartį sudarė du atskiri asmenys.

69.

Teisingumo Teismo nuomone, taip nėra tuo atveju, kai perkančioji organizacija paslaugos teikėją „kontroliuoja analogiškai kaip savo tarnybas“ ir, antra, „pagrindinę veiklos dalį šis (paslaugų teikėjas) vykdo su (perkančiąja organizacija ar organizacijomis, kuriai ar kurioms jis priklauso)“ ( 22 ).

70.

Šios dvi sąlygos, kurios būdingos vadinamajam „in house“ santykiui, yra kumuliacinės sąlygos, kurioms esant valdžios institucijos gali sudaryti viešojo pirkimo sutartį su vienu paslaugų teikėju, šiai sutarčiai netaikydamos konkurencijos taisyklių ( 23 ). Tačiau kadangi aptariamos sąlygos yra Bendrijos teisės taisyklių išimtis, jos turi būti aiškinamos siaurai.

71.

Kalbant apie sąlygą, susijusia su kontrole, kuri analogiška tai, kurią perkančioji organizacija turi savo tarnybų atžvilgiu, Teisingumo Teismas jos turinį patikslino 2005 m. spalio 13 d. Sprendime Parking Brixen ( 24 ) . Nustatant, ar perkančioji organizacija vykdo tokią paslaugų teikėjo kontrolę, reikia ištirti, ar iš teisės aktų nuostatų ir svarbių aplinkybių analizės išplaukia, kad perkančiosios organizacijos vykdoma nuolatinė nagrinėjamo paslaugų teikėjo kontrolė leidžia perkančiajai organizacijai daryti įtaką šio paslaugų teikėjo sprendimams. Teisingumo Teismas pridūrė, kad turi būti kalbama apie galimybę daryti lemiamą įtaką strateginiams tikslams bei svarbiems sprendimams ( 25 ).

72.

Be to, Teisingumo Teismo nuomone, aplinkybė, kad įmonės – paslaugų teikėjos visas kapitalas priklauso perkančiajai organizacijai, nėra lemiama ( 26 ).

73.

Tačiau Teismas mano, kad tai, jog konkreti įmonė reorganizuojama į akcinę bendrovę, rodo, kad ši bendrovė tapo rinkos subjektu, o dėl to valdžios institucijos kontrolė tampa nepatikima ( 27 ).

74.

Be to, Teisingumo Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad įmonės – paslaugų teikėjos valdyba turėjo svarbius įgaliojimus, viešosios valdžios subjektui nevykdant jokios kontrolės, ir į tai, kad šios įmonės veiklos tikslas galėjo būti išplėstas ( 28 ). Šios dvi aplinkybės parodė, kad nebuvo kontrolės, analogiškos perkančiosios organizacijos vykdomai bendrovės – paslaugų teikėjos kontrolei.

75.

Kadangi analogiškos kontrolės sąlyga turi būti aiškinama siaurai, mano manymu, ši sąlyga leidžia manyti, kad bendrovė – paslaugos teikėja neturi jokios veiksmų laisvės ir kad galiausiai tik viešosios valdžios subjektas gali priimti sprendimus, susijusius su šia bendrove. Be to, formuluotės „in house“ vartojimas rodo norą atskirti veiklą, kurią subjektas vykdo tiesiogiai naudodamasis vidine struktūra, „kuri yra namo dalis“, ir veiklą, kurią ji patiki trečiajai šaliai.

76.

Nagrinėjamu atveju kelios aplinkybės įrodo, kad Correos, kurios kapitalą neabejotinai turi viešosios valdžios subjektas, išsaugojo veiksmų laisvę, susijusią su sprendimais, kuriuos ji turi priimti.

77.

Nors tiesa, kad pagal Įstatymo Nr. 14/2000 58 straipsnio 2 dalies g punktą Correos, kuri yra universaliųjų paslaugų teikėja, privalo sudaryti bendradarbiavimo sutartį, iš bylos medžiagos yra aišku, kad ji turi teisę raštu pranešusi prieš mėnesį nutraukti sutartį su perkančiąja organizacija.

78.

Be to, pagal tą patį įstatymą Correos, kuri buvo valstybės įmonė, reorganizuota į akcinę bendrovę, kuri siūlo atlygintines paslaugas. Taip pat aišku, kad Correos gali būti pavesta vykdyti bet kokią kitą veiklą ir teikti papildomas paslaugas greta minėtų paslaugų arba paslaugas, kurios reikalingos siekiant jos veiklos tikslo ( 29 ). Atrodo, kad tai taip pat matyti iš jos metinės 2005 m. ataskaitos, kurioje nurodyta, kad dėl rinkoje didėjančios konkurencijos neišvengiamas paslaugų pasiūlos didinimas ir dalyvavimas kitose rinkose ( 30 ).

79.

Manau, kad, tapusi akcine bendrove, kuri turi galimybę išplėsti savo veiklos tikslą bei galimybę atsisakyti sutarties su viešojo administravimo institucija, Correos tapo rinkos subjektu, o dėl to šios institucijos kontrolė tapo nepatikima.

80.

Atsižvelgdamas į tai, manau, kad viešojo administravimo institucija – perkančioji organizacija nevykdo analogiškos Correos kontrolės minėtos teismų praktikos prasme. Vis dėlto nacionalinis teismas turės nustatyti, ar ši sąlyga nagrinėjamu atveju yra įvykdyta.

81.

Kalbant apie antrąją sąlygą, tai yra, kad paslaugų teikėjas pagrindinę savo veiklos dalį turi vykdyti su viena ar daugiau perkančiųjų organizacijų, kurioms jis priklauso, Teisingumo Teismas turėjo galimybę patikslinti jos turinį 2006 m. kovo 11 d. Sprendime Carbotermo ir Consorzio Alisei ( 31 ), susijusiame su Direktyvos 93/36 išaiškinimu.

82.

Teisingumo Teismo nuomone, antroji sąlyga yra įvykdyta tik tuomet, jei įmonės – paslaugų teikėjos veikla iš esmės yra skirta tenkinti perkančiosios organizacijos, kuriai ji priklauso, poreikius, o bet kokia kita veikla yra nereikšminga ( 32 ). Kitaip sakant, Correos veikla turi būti beveik skirta tik viešosios valdžios subjekto, kuriam ji priklauso, poreikiams tenkinti.

83.

Siekdamas įvertinti, ar taip yra šiuo atveju, nacionalinis teismas turi atsižvelgti į visas šios bylos aplinkybes, įskaitant jų kiekį ir kokybę.

84.

Nagrinėjamu atveju pagal Įstatymą Nr. 14/2000 Correos turi teisę sudaryti bendradarbiavimo sutartis su visomis viešojo administravimo institucijomis. Audiencia Nacional netgi pačiame sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodė, kad Correos iš tiesų sudarė kelias bendradarbiavimo sutartis su įvairiomis viešojo administravimo institucijomis.

85.

Be to, Ispanijos vyriausybė Teisingumo Teismui pateiktose pastabose pripažino, kad Correos valdo universaliąsias pašto paslaugas, kurių pagrindiniai gavėjai yra tretieji asmenys visoje Ispanijos teritorijoje.

86.

Taigi viešojo administravimo institucijos nėra nei pagrindiniai, nei vieninteliai Correos teikiamų paslaugų gavėjai.

87.

Todėl aš manau, kad antroji sąlyga taip pat nėra įvykdyta, nors tai dar turės patikrinti nacionalinis teismas.

88.

Taigi, jei pagrindinėje byloje nagrinėjamos viešojo pirkimo sutarties vertė yra ne mažesnė nei 200000 SST, mano nuomone, tokiu atveju taikoma Direktyva 92/50.

89.

Dėl to manau, kad pagal šios direktyvos 8 straipsnį Correos patikėta viešojo pašto paslaugų pirkimo sutartis turėjo būti sudaryta laikantis aptariamos direktyvos III–VI dalių nuostatų, ypač tos pačios direktyvos 11 straipsnio 1 dalies nuostatų. Taigi, mano manymu, dėl sutarties turėjo būti skelbiamas konkursas ir apie ją turėjo būti tinkamai paskelbta.

90.

Savo pastabose Ispanijos vyriausybė teigia, kad jei nerezervuotosioms paslaugoms reikėtų taikyti konkurencijos taisykles, tai sutrikdytų finansinę pusiausvyrą ir Correos nebegalėtų užtikrinti minimalių universaliųjų paslaugų, kurios jai patikėtos.

91.

Taip argumentuodama Ispanijos vyriausybė remiasi EB 86 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nukrypti leidžiančia nuostata.

92.

Vis dėlto šiam argumentui nagrinėjamu atveju negali būti pritarta dėl tokių priežasčių.

93.

Pagal EB 86 straipsnio 2 dalį įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, Sutartyje nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių.

94.

Nagrinėjamu atveju Correos veiklos tikslas yra pašto paslaugų, kurios neapsiriboja universaliosiomis paslaugomis, bet apima ir bet kokių pašto paslaugų valdymą bei eksploataciją, teikimas.

95.

Manau, kad Bendrijos teisės aktų leidėjo valia liberalizuoti pašto rinką atskiriant rezervuotąsias paslaugas nuo nerezervuotųjų paslaugų rodo, kad konkurso dėl nerezervuotųjų paslaugų paskelbimas netrukdo tokiems paslaugų teikėjams kaip Correos atlikti patikėtų uždavinių.

96.

Iš tiesų Direktyva 97/67 pašto rinkai įtvirtino reguliavimo režimą. Ji konkrečiai numatė universaliųjų paslaugų šioje rinkoje užtikrinimą, suteikiant valstybėms narėms galimybę rezervuoti tam tikras paslaugas. Visų kitų paslaugų, kurios negali būti rezervuotos, teikimas turi būti atvertas konkurencijai.

97.

Jei valstybės narės turėtų galimybę viešojo nerezervuotųjų pašto paslaugų pirkimo sutartį sudaryti su vienu paslaugų teikėju neskelbiant išankstinio konkurso, būtų pažeidžiamas Direktyvos 97/67 tikslas liberalizuoti pašto rinką.

98.

Be to pridursiu, kad Komisija patikslino, jog rezervuotosioms paslaugoms taikoma prezumpcija, pagal kurią jos pateisinamos pagal EB 86 straipsnio 2 dalį ( 33 ).

99.

Mano supratimu, atskirdama rezervuotąsias paslaugas nuo nerezervuotųjų paslaugų ir suteikdama valstybei narei galimybę patikėti rezervuotąsias paslaugas vienam paslaugų teikėjui, Direktyva 97/67 įgyvendina EB 86 straipsnio 2 dalį.

100.

Atsižvelgdamas į visus šiuos svarstymus, manau, kad kai viešojo paslaugų pirkimo vertė yra ne mažesnė nei 200000 SST, Direktyva 92/50 turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktą, kuris rezervuoja nerezervuotųjų pašto paslaugų teikimą akcinei bendrovei, kurios visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektui, jeigu perkančioji organizacija nekontroliuoja paslaugų teikėjo analogiškai kaip savo tarnybų ir paslaugų teikėjas nevykdo pagrindinės savo veiklos dalies su subjektu ar subjektais, kuriam ar kuriems jis priklauso.

101.

Vis dėlto, jei 200000 SST riba nėra pasiekta, viešojo pirkimo sutarčių, kurioms netaikomos Bendrijos direktyvos, sudarymui taip pat taikomi pagrindiniai Sutarties principai. Todėl nagrinėjamą situaciją reikia išnagrinėti ir atsižvelgiant į šiuos principus.

102.

Kaip matėme šios išvados 44 punkte, Teisingumo Teismas nusprendė, kad kai viešojo pirkimo sutarties vertė nepasiekia Direktyvoje 92/50 nustatytos ribos, perkančiosios organizacijos vis tiek privalo laikytis pagrindinių Sutarties principų.

103.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mūsų klausia, ar EB 86 straipsnis, skaitomas kartu su EB 43 ir 46 straipsniais, draudžia nacionalinės teisės aktą, kuris leidžia tiesiogiai patikėti nerezervuotųjų pašto paslaugų teikimą akcinei bendrovei, kurios kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektui.

104.

Pagal EB 86 straipsnio 1 dalį valstybės įmonėms, kurioms valstybės narės suteikia specialias arba išimtines teises, valstybės narės nepriima naujų teisės aktų ir nepalieka galiojančiųjų, prieštaraujančių Sutarties taisyklėms.

105.

Šiuo atveju EB 86 straipsnio 1 dalis yra taikoma pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai, nes Correos yra valstybės įmonė šios nuostatos prasme, o jos kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektui. Be to, iš bylos medžiagos aišku, kad Correos suteikta išimtinė teisė užtikrinti pašto paslaugų, kurios, kaip matėme, yra ne vien tik paslaugos, laikomos rezervuotosiomis, teikimą.

106.

Kadangi EB 86 straipsnio 1 dalis negali būti autonomiškai taikoma ir turi būti skaitoma kartu su atitinkamomis Sutarties nuostatomis ( 34 ), aš manau, kad nagrinėjamu atveju atitinkamos nuostatos yra EB 43 ir 49 straipsniai.

107.

Iš tiesų kadangi nagrinėjama viešojo pašto paslaugų prikimo sutartis gali sudominti įmones, įsteigtas kitoje valstybėje narėje, tiesioginis sutarties sudarymas neskelbiant konkurso atima iš pastarųjų bet kokią galimybę teikti pasiūlymus. Be to, įmonės, kurios siūlo paslaugas, analogiškas Correos teikiamoms paslaugoms, nėra suinteresuotos įsisteigti atitinkamoje valstybėje narėje, nes jos neturės galimybės teikti pasiūlymų.

108.

Tačiau EB 43 straipsnio pirmoji pastraipa numato, kad vienos valstybės narės nacionalinių subjektų įsisteigimo laisvės kitos valstybės narės teritorijoje apribojimai uždraudžiami. EB 49 straipsnio pirmoji pastraipa uždraudžia laisvės teikti paslaugas apribojimus, taikomus valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektas yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.

109.

EB 43 ir 49 straipsnio nuostatos konkrečiai išreiškia vienodo požiūrio principą, kuris pats reiškia nediskriminavimo dėl priklausymo valstybei principą, kaip numatyta EB 12 straipsnyje ( 35 ).

110.

Teisingumo Teismas savo praktikoje, susijusioje su viešojo pirkimo sutartimis, jau nusprendė, kad vienodo požiūrio į konkurso dalyvius principu siekiama, jog visi konkurso dalyviai turėtų tas pačias galimybes rengiant jų pasiūlymų sąlygas, neatsižvelgiant į jų nacionalinę priklausomybę ( 36 ).

111.

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad vienodo požiūrio ir nediskriminavimo dėl nacionalinės priklausomybės principai viešųjų pirkimų srityje reiškia, kad perkančioji organizacija laikosi skaidrumo principo viešojo pirkimo sutarčiai taikydama tam tikrą viešumo laipsnį. Taip visi galimi konkurso dalyviai gali sužinoti apie tokią sutartį ir pateikti pasiūlymus konkursui ( 37 ).

112.

Kitaip tariant, diskriminacija viešųjų pirkimų srityje pasireiškia tuo, kad viešojo pirkimo sutarčiai netaikomos viešumo taisyklės ir taip iš kitoje valstybėje narėje įsteigtų įmonių atimama galimybė dalyvauti konkurse.

113.

Matėme, kad su Correos sudarytos viešojo pirkimo sutarties objektas, pirma, yra rezervuotųjų paslaugų, kurios gali būti tiesiogiai patikėtos vienam paslaugų teikėjui, teikimas, antra, nerezervuotųjų paslaugų teikimas, kuriam turi būti taikomos konkurencijos taisyklės.

114.

Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pripažino, kad nei viešojo pašto paslaugų pirkimo sutartis buvo paskelbta, nei kiti paslaugų teikėjai nacionalinėje rinkoje ir užsienio rinkose buvo pakviesti dalyvauti ją sudarant, o ji buvo tiesiogiai patikėta Correos.

115.

Taip elgdamasi perkančioji organizacija ne tik atėmė iš kitoje valstybėje narėje įsteigtų įmonių teisę dalyvauti konkurse ir teikti savo paslaugas atitinkamoje valstybėje narėje, bet taip pat trukdė kitoms įmonėms, kurių veiklos tikslas yra toks pats kaip Correos, įsisteigti šioje valstybėje narėje, o tai yra įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas kliūtis, prieštaraujanti EB 43 ir 49 straipsniams.

116.

Vis dėlto gali būti pateikti du prieštaravimai.

117.

Pirma, nors tiesa, kad pagal EB 86 straipsnio 1 dalį valstybės įmonės negali būti privilegijuojamos, palyginti su privačiomis įmonėmis, kitaip yra, jeigu perkančioji organizacija patiki viešojo paslaugų pirkimo sutartį įmonei, kurią ji kontroliuoja ( 38 ).

118.

Vis dėlto šios išvados 69–88 punktuose matėme, kad nagrinėjamu atveju perkančiosios organizacijos ir Correos santykis negali būti kvalifikuojamas kaip „in house“. Taigi šis prieštaravimas turi būti atmestas.

119.

Antra, pagal EB 86 straipsnio 2 dalį egzistuoja nuostata, leidžianti nukrypti nuo to paties straipsnio 1 dalyje numatyto draudimo.

120.

Tačiau, kaip matėme pirmiau, Ispanijos vyriausybė negali pasiremti EB 86 straipsnio 2 dalimi Direktyvos 97/67 kontekste.

121.

Taigi šis antrasis prieštaravimas taip pat turi būti atmestas.

122.

Todėl aš manau, kad EB 86 straipsnis, skaitomas kartu su EB 43 ir 49 straipsniais, turi būti aiškinamas taip, kad jis draudžia nacionalinės teisės aktą, kuris leidžia viešojo administravimo institucijoms tiesiogiai patikėti nerezervuotųjų pašto paslaugų teikimą ūkio subjektui, kurio visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektui, netaikant tokiam sutarties sudarymui pagrindinių viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančių principų.

123.

Atsižvelgdamas į pirmiau pateiktus svarstymus, siūlau Teisingumo Teismui į Audiencia Nacional pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

„Jei viešojo paslaugų pirkimo sutarties vertė yra ne mažesnė nei 200000 specialių skolinimosi teisių, 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyva 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, iš dalies pakeista 1997 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/52/EB, turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktą, kuris viešojo administravimo institucijoms leidžia patikėti nerezervuotųjų pašto paslaugų teikimą ūkio subjektui, kurio visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektui, netaikant tokiam sutarties sudarymui viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančių taisyklių, jeigu perkančioji organizacija nekontroliuoja paslaugų teikėjo analogiškai kaip savo tarnybų ir paslaugų teikėjas nevykdo pagrindinės savo veiklos dalies su perkančiąja organizacija ar organizacijomis, kuriai ar kurioms jis priklauso.

Jei viešojo paslaugų pirkimo sutarties vertė yra mažesnė nei 200000 specialių skolinimosi teisių, EB 86 straipsnio 1 dalis, skaitoma kartu su EB 43 ir 46 straipsniais, turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia nacionalinės teisės aktą, kuris leidžia viešojo administravimo institucijoms patikėti nerezervuotųjų pašto paslaugų teikimą ūkio subjektui, kurio visas kapitalas priklauso viešosios valdžios subjektui, netaikant tokiam sutarties sudarymui pagrindinių viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymą reglamentuojančių principų, jeigu perkančioji organizacija nekontroliuoja paslaugų teikėjo analogiškai kaip savo tarnybų ir paslaugų teikėjas nevykdo pagrindinės savo veiklos dalies su perkančiąja organizacija ar organizacijomis, kuriai ar kurioms jis priklauso.“