1.

Nagrinėjama byla suteikia progą patikslinti Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos atribojimą koncentracijų kontrolės ( 2 ) srityje. Reikia išsiaiškinti, koks laiko momentas konkrečioje koncentracijos byloje yra esminis nustatant kompetentingą konkurencijos tarnybą. Be to, reikia patikrinti, ar ši tarnyba gali prarasti savo kompetenciją dėl vėlesnių įvykių. Šie klausimai ypač reikšmingi praktiniu požiūriu tiek koncentracijose dalyvaujantiems ūkio subjektams, tiek ir koncentracijų kontrolę vykdančioms konkurencijos tarnyboms nacionaliniame ir Bendrijos lygmenyse.

2.

Šios bylos aplinkybes apibrėžia koncentracijos kontrolės procedūra, susijusi su Nyderlandų sienų statybos medžiagų, be kita ko, silikatinių plytų, rinkomis. 1999 m. įmonės Cementbouw ( 3 ) ir Henkel ( 4 ) įgijo bendrą įmonės CVK ( 5 ) bei jos įmonių narių kontrolę. Tam buvo sudarytos dvi sandorių grupės, kurias Komisija laikė viena įmonių koncentracija. Komisijos kompetencijai tikrinti šią koncentraciją galėjo būti pritarta tik todėl, kad šios dvi sandorių grupės buvo laikomos vienu sandoriu ir kartu viršijo EB koncentracijų kontrolės srityje taikomas apyvartos ribines vertes.

3.

Vykstant koncentracijos kontrolės procedūrai, Komisija nustatė konkurencijos problemas. Šioms problemoms išspręsti įmonės Haniel ir Cementbouw pirmajame įsipareigojimų vykdymo plane pasiūlė tik su atsisakymu sudaryti antrąją sandorių grupę susijusius įsipareigojimus. Šiuos įsipareigojimus Komisija atmetė motyvuodama tuo, jog jie nėra tinkami išspręsti konkurencijos problemas, ir leidimą įvykdyti koncentraciją suteikė tik tada, kai buvo pasiūlyti tolesni įsipareigojimai, kurie apėmė pirmosios sandorių grupės atsisakymą.

4.

Teisme įmonė Cementbouw teigia, jog Komisija, priimdama sprendimą, negalėjo remtis šiais tolesniais įsipareigojimais, nes jau pirminis įmonių pasiūlymas atsisakyti antrosios sandorių grupės, Cementbouw nuomone, būtų reikšmingai sumažinęs koncentracijos apimtį ir Komisija būtų praradusi kompetenciją šioje byloje dėl nepakankamos apyvartos ribinės vertės.

5.

Šios bylos teisinį pagrindą sudaro iš dalies 1997 m. birželio 30 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1310/97 ( 6 ) pakeistas 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 4064/89 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės ( 7 ) (toliau – Koncentracijų kontrolės reglamentas).

6.

Koncentracijų kontrolės reglamento materialinė taikymo sritis įtvirtinta šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje:

„<…> šis reglamentas taikomas visoms Bendrijos mastu vykdomoms koncentracijoms <…>.“

Papildomai Koncentracijų kontrolės reglamento 22 straipsnio 1 dalies pirmojo sakinio pradžioje numatyta:

„Šis reglamentas taikomas 3 straipsnyje apibrėžtoms koncentracijoms <…>.“

7.

Koncentracijų kontrolės reglamento 3 straipsnyje pateikiamas sąvokos „koncentracija“ apibrėžimas, kuris, be kita ko, reiškia:

„1.   Laikoma, kad koncentracija vykdoma tada, kai:

<…>“

8.

Tai, ar koncentracija vykdoma Bendrijos mastu, priklauso nuo to, ar bendroji suminė koncentracijoje dalyvaujančių įmonių metinė apyvarta pasaulinėje ir Bendrijos rinkoje viršija tam tikras ribines vertes, nustatytas Koncentracijų kontrolės reglamento 1 straipsnio 2 dalyje ir 3 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju taikytinoje Koncentracijų kontrolės reglamento 1 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Šiame reglamente koncentracija laikoma vykdoma Bendrijos mastu, kai:

išskyrus atvejus, kai kiekvienos iš koncentraciją vykdančių įmonių apyvarta vienoje ir toje pačioje valstybėje narėje yra ne mažesnė kaip du trečdaliai jos bendrosios metinės apyvartos Bendrijos mastu.“

9.

Bendrijos mastu vykdomoms koncentracijoms taikomas draudimas jas vykdyti ir apie jas pranešama Komisijai (Koncentracijų kontrolės reglamento 4 ir 7 straipsniai). Pastaroji įvertina šių koncentracijų suderinamumą su bendrąja rinka (Koncentracijų kontrolės reglamento 2 straipsnio 1 dalis). Leidimas arba draudimas vykdyti koncentraciją priklauso nuo to, ar koncentracija nesukuria ar nesustiprina dominuojančios padėties ir dėl to nėra itin apribojama veiksminga konkurencija bendrojoje rinkoje arba didelėje jos dalyje (Koncentracijų kontrolės reglamento 2 straipsnio 2 ir 3 dalis).

10.

Koncentracijai uždrausti būtina tik formali koncentracijos kontrolės procedūra (vad. „II etapas“, žr. Koncentracijų kontrolės reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punktą ir 8 straipsnį). Tokia formali procedūra, kaip buvo ir šioje nagrinėjamoje byloje, gali būti atliekama ir prieš suteikiant leidimą koncentracijai ( 8 ). Siekiant pašalinti galimas konkurencijos problemas leidimas gali būti susiejamas su sąlygomis ir įpareigojimais. Šiuo tikslu Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnio 2 dalis suteikia Komisijai teisę priimti tokius sprendimus:

„Jeigu Komisija nustato, kad koncentracija, apie kurią buvo pranešta, joje dalyvaujančioms įmonėms prireikus padarius pakeitimus, atitinka 2 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, ji priima sprendimą, skelbiantį šią koncentraciją suderinama su bendrąja rinka.

Komisija gali susieti savo sprendimą su sąlygomis ir įpareigojimais, užtikrinančiais koncentracijoje dalyvaujančių įmonių prieš Komisiją prisiimtų įsipareigojimų pakeisti pradinį koncentracijos planą vykdymą <…>“ ( 9 ).

11.

Koncentracijų kontrolės reglamento 21 straipsnio 1 ir 2 dalyse kompetencija skirta koncentracijų kontrolei atribojama taip:

„1.   Komisija turi išimtinę kompetenciją priimti šiame reglamente numatytus sprendimus, kuriuos gali peržiūrėti Teisingumo Teismas.

2.   Nė viena valstybė narė netaiko savo nacionalinės konkurencijos teisės aktų Bendrijos mastu vykdomoms koncentracijoms.

<…>.“ (Pataisytas vertimas)

12.

Be to, Koncentracijų kontrolės reglamento dvidešimt devintoje konstatuojamojoje dalyje aiškiai numatyta:

„<…> koncentracijos, kurioms netaikomas šis reglamentas, iš esmės priklauso valstybių narių jurisdikcijai;

<…>“.

13.

2004 m. Koncentracijų kontrolės reglamentas buvo iš esmės pakeistas. Tačiau remiantis jo 26 straipsnio 1 dalimi, naujoji EB koncentracijų kontrolės reglamento redakcija ( 10 ) taikoma tik nuo 2004 m. gegužės 1 dienos, todėl ji nėra reikšminga nagrinėjamoje byloje. Tokiose bylose, kokia yra nagrinėjamoji, pagal šio straipsnio 2 dalį ir toliau taikoma ankstesnė reglamento redakcija.

14.

Remiantis Pirmosios instancijos teismo ( 11 ) padarytomis išvadomis, šios bylos faktines aplinkybes galima apibendrinti taip:

15.

Savo veiklą CVK pradėjo 1947 m. ir iš pradžių pardavinėjo savo įmonių narių bei Nyderlandų silikatinių plytų gamintojų gaminius. Siekdama palengvinti savo narių bendradarbiavimą 1989 m. CVK pagal Nyderlandų teisę buvo reorganizuota į kooperatinę įmonę.

16.

Prieš vykdant koncentraciją, dėl kurios buvo pradėtas šis teismo procesas, iš vienuolikos CVK įmonių narių penkios buvo Haniel, trys – Cementbouw ir dvi – RAG ( 12 ) dukterinės bendrovės, o taip pat viena įmonė, kurią bendrai valdė Haniel, Cementbouw ir RAG.

17.

1998 m. Nyderlandų konkurencijos institucija (toliau – NMa) ( 13 ) gavo pranešimą apie planuojamą koncentraciją, kuriame CVK numatė perimti savo įmonių narių kontrolę. Kontrolė turėjo būti perduota pagal „sutartį dėl sujungimo“ bei pakeičiant CVK įstatus. 1998 m. spalio 20 d. Sprendimu NMa leido vykdyti šį projektą.

18.

Prieš įvykdant šį projektą, RAG priėmė sprendimą CVK įmonėse narėse turimas savo akcijas perleisti Haniel ir Cementbouw. 1999 m. kovo mėn. šalys pranešė NMa apie savo ketinimus. 1999 m. kovo 26 d. laišku NMa jiems pranešė, kad planuojamas akcijų perleidimas nėra koncentracija taikytinų Nyderlandų konkurencijos teisės nuostatų ( 14 ) prasme, nes projektas, kurį buvo leista vykdyti 1998 m. spalio 20 d. Sprendimu, buvo įvykdytas ne vėliau nei šis perdavimas.

19.

1999 m. rugpjūčio 9 d. koncentracijoje dalyvavusios įmonės sudarė įvairius sandorius, kurie gali būti suskirstyti į dvi grupes: pirma, CVK ir jos įmonės narės sudarė pirmiau minėtą sutartį dėl sujungimo ( 15 ); tą pačią dieną, siekiant atsižvelgti į šios sutarties nuostatas, buvo pakeisti ir CVK įstatai (pirmoji sandorių grupė). Antra, RAG, taip pat 1999 m. rugpjūčio 9 d., perleido trijose CVK įmonėse narėse turėtas akcijas įmonėms Haniel ir Cementbouw, kurios, be to, sudarė bendradarbiavimo sutartį, reglamentuojančią jų bendradarbiavimą CVK (antroji sandorių grupė).

20.

Sužinojusi apie 1999 m. rugpjūčio 9 d. koncentraciją tirdama kitas dvi koncentracijas, apie kurias Haniel pranešė ( 16 ), Komisija 2001 m. spalio 22 d. laišku informavo Cementbouw ir kitas dalyvaujančias įmones, kad apie šią koncentraciją jai turi būti pranešta. Iš karto po to, 2002 m. sausio 24 d., Haniel ir Cementbouw pranešė Komisijai apie koncentraciją pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 4 straipsnį.

21.

2002 m. vasario 25 d. Komisija pradėjo formalią kontrolės procedūrą pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 6 straipsnio 1 dalies c punktą, nes koncentracija, apie kurią jai buvo pranešta, sukėlė rimtų abejonių dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka ir EEE susitarimu ( 17 ).

22.

Po Komisijos pranešimo apie prieštaravimus ir koncentracijoje dalyvaujančių įmonių apklausos 2002 m. gegužės 28 d.Haniel ir Cementbouw pateikė įsipareigojimų vykdymo planą su nuolaidomis dėl antrosios sandorių grupės. Šiame plane iš esmės buvo numatyta, jog Haniel ir Cementbouw nutraukia savo bendradarbiavimo sutartį ir 1999 m. iš RAG įgytas CVK įmonių narių akcijas perleidžia nepriklausomam trečiajam asmeniui. Tačiau tiek sutartis dėl sujungimo, tiek CVK įstatų pakeitimas (pirmoji sandorių grupė) turėjo ir toliau galioti ( 18 ). Komisijos nuomone, šio įsipareigojimų vykdymo plano nepakako, kad būtų išspręstos jos nustatytos konkurencijos problemos, susijusios ne vien su sutartimi dėl sujungimo, t. y. su pirmąja sandorių grupe.

23.

Tada abi įmonės 2002 m. birželio 5 d. pateikė galutinius įsipareigojimus, pagal kuriuos jos, be kita ko, prisiėmė pareigą per tam tikrą terminą nutraukti sutartį dėl sujungimo, atšaukti CVK įstatų pakeitimus ir išskaidyti CVK ( 19 ).

24.

2002 m. birželio 26 d. Komisija, remdamasi Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsniu, priėmė ginčijamą sprendimą ( 20 ), kuriuo ji pripažino koncentraciją, apie kurią buvo pranešta, suderinama su bendrąja rinka ir EEE susitarimu, tačiau tik su sąlyga, kad Haniel ir Cementbouw visiškai laikysis 2002 m. birželio 5 d. pateiktų galutinių įsipareigojimų. Leidimui įvykdyti koncentraciją pirmiausia reikalinga sąlyga, kad, atsižvelgiant į Haniel ir Cementbouw galutinius įsipareigojimus, CVK bus per tam tikrą terminą išskaidyta.

25.

2002 m. rugsėjo 11 d.Cementbouw dėl ginčijamo sprendimo pareiškė ieškinį Pirmosios instancijos teisme, kuriuo ji prašė sprendimą panaikinti ir priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Komisija Pirmosios instancijos teismo prašė ieškinį atmesti ir priteisti iš Cementbouw bylinėjimosi išlaidas.

26.

Pirmosios instancijos teismas 2006 m. vasario 23 d. Sprendimu ( 21 ) (toliau — skundžiamas sprendimas) visiškai patvirtino ginčijamą sprendimą. Jis atmetė Cementbouw ieškinį ir priteisė iš jos bylinėjimosi išlaidas.

27.

Savo apeliaciniu skundu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2006 m. gegužės 4 d., Cementbouw prašo:

28.

Komisija prašo:

29.

Apeliacinis skundas Teisingumo Teisme pirmiausia nagrinėtas rašytinio, o vėliau, 2006 m. kovo 22 d., žodinio proceso tvarka.

30.

Atitinkamos Bendrijos ir valstybių narių kompetencijos atribojimas jokiu būdu nėra vien tik „konstitucinis“ klausimas, apie kurį vis diskutuojama pirminėje teisėje, paskutinį kartą, pavyzdžiui, Sutarties dėl Konstitucijos Europai ( 22 ) kontekste. Ši problema vis labiau kyla ir kasdieninėje valdžios institucijų praktikoje Bendrijos ir nacionaliniame lygmenyse. Itin akivaizdus pavyzdys yra koncentracijų kontrolės sritis.

31.

Koncentracijų kontrolės reglamentas iš esmės numato aiškų kompetencijos atribojimą pagal dvigubo išskyrimo principą: Bendrijos mastu vykdomas koncentracijas tikrina tik Komisija kaip Bendrijos konkurencijos institucija ir jas įvertina tik pagal Koncentracijų kontrolės reglamente nustatytus kriterijus (Koncentracijų kontrolės reglamento 21 straipsnio 1 ir 2 dalys bei 22 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa).

32.

Tačiau nagrinėjama byla aiškiai parodo, kad atskirais atvejais gali kilti ginčas dėl to, kuri Bendrijoje veikianti konkurencijos institucija turi kompetenciją tikrinti koncentraciją ir leisti ją vykdyti.

33.

Šioje byloje kompetenciją prisiėmė Komisija ( 23 ), nes ji abi 1999 m. rugpjūčio 9 d. sudarytų sandorių grupes ( 24 ) kvalifikavo kaip dalis vienos koncentracijos ( 25 ), kuri, ją vertinant kaip visumą, atitiko Bendrijos mastu vykdomos koncentracijos kriterijus Koncentracijų kontrolės reglamento 3 straipsnio 1 dalies, skaitomos kartu su 1 straipsnio 1 ir 2 dalimi prasme, ir, pirmiausia, viršijo taikytinas apyvartos ribines vertes. Šią kompetenciją Komisija išlaikė tolesnėse procedūros stadijose ir net tada, kai koncentracijoje dalyvaujančios įmonės jai pateikė 2002 m. gegužės 28 d. įsipareigojimų vykdymo planą, kuriame išreiškė ketinimą atsisakyti vykdyti dalį koncentracijos – sudaryti antrąją sandorių grupę.

34.

Ginčijamą sprendimą Cementbouw Pirmosios instancijos teismui skundė abiem aspektais: įmonė ginčijo tiek pirminę Komisijos kompetenciją, tiek ir šios kompetencijos išlaikymą priimant įsipareigojimus, viršijančius tuos, kurie buvo pateikti 2002 m. gegužės 28 d. įsipareigojimų vykdymo plane. Tačiau Pirmosios instancijos teismas dėl šių aspektų ginčijamo sprendimo nepanaikino ( 26 ).

35.

Cementbouw apeliaciniame skunde nebekelia visų tų klausimų, kurie buvo nagrinėjami pirmojoje instancijoje. Ji skundžia tik Pirmosios instancijos teismo išvadas dėl Komisijos kompetencijos išlaikymo po to, kai buvo pateiktas 2002 m. gegužės 28 d. įsipareigojimų vykdymo planas. Kita vertus, Cementbouw savo apeliaciniame skunde nekvestionavo pirminės Komisijos kompetencijos, kuri buvo grindžiama tuo, jog abi 1999 m. rugpjūčio 9 d. sandorių grupės buvo bendrai įvertintos kaip viena koncentracija.

36.

Savo pirmuoju apeliacinio skundo pagrindu Cementbouw nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, aiškindamas ir taikydamas Koncentracijų kontrolės reglamento 1 ir 2 straipsnius bei 3 straipsnio 1 dalį ( 27 ). Jis paliko galioti ginčijamą sprendimą, nepaisant to, jog priėmus koncentracijoje dalyvaujančių įmonių įsipareigojimų vykdymo plane pasiūlytas nuolaidas, Komisija būtų praradusi savo kompetenciją. Tolesniais galutiniais Haniel ir Cementbouw įsipareigojimais Komisija dėl kompetencijos stokos apskritai nebūtų galėjusi remtis, priimdama sprendimą leisti vykdyti koncentraciją.

37.

Cementbouw iš esmės pateikia tokius argumentus: Komisijos kompetencija vertinti koncentraciją, apie kurią jai buvo pranešta, išplaukia tik iš bendro dviejų sandorių grupių vertinimo; tik vertinami kartu šie sandoriai apskritai peržengtų Koncentracijų kontrolės reglamento 1 straipsnyje numatytas apyvartos ribines vertes ir todėl įgytų Bendrijos mastą. Savo įsipareigojimų vykdymo plane Haniel ir Cementbouw būtų pasiūliusios nevykdyti tos jų koncentracijos dalies, kuri buvo grindžiama antrąja sandorių grupe. Jau vien dėl tokio koncentracijos pertvarkymo ji nebesiektų Koncentracijų kontrolės reglamente numatytų apyvartos ribinių verčių. Tokiu atveju koncentracija vyktų tik ta dalimi, kuri susijusi su pirmąja sandorių grupe, ir todėl dėl nepakankamų apyvartos ribinių verčių nebūtų pasiekusi Bendrijos masto. Komisijos kompetencija priklauso ne tik nuo tos koncentracijos, apie kurią pranešama, bet ir nuo faktiškai vykstančios koncentracijos.

38.

Norint patikrinti šių argumentų pagrįstumą, pirmiausia reikia nustatyti, koks momentas yra esminis nustatant Komisijos kompetenciją koncentracijų kontrolės srityje (žr. apačioje Nr. 1); po to reikia išsiaiškinti, ar ir kaip vėlesni įvykiai dar gali paveikti vieną kartą įgytą Komisijos kompetenciją (žr. apačioje Nr. 2).

39.

Koncentracijų kontrolės reglamente nėra aiškiai reglamentuota, koks momentas yra esminis nustatant Komisijos kompetenciją vykdyti koncentracijų kontrolės procedūrą. Iš reglamento tik matyti, kad Komisija privalo iš anksto patikrinti savo turimą kompetenciją ir dėl jos nuspręsti (žr. Koncentracijų kontrolės reglamento 4 straipsnio 3 dalį ir 6 straipsnio 1 dalį) ( 28 ), o ne tai, kokiu momentu ir taip pat kokia faktine aplinkybe reikia remtis atliekant šį kompetencijos patikrinimą. Todėl šį momentą reikia nustatyti, atsižvelgiant į kompetenciją reglamentuojančių nuostatų prasmę ir tikslą, o taip pat į šių nuostatų sistemą.

40.

Kaip jau minėta ( 29 ), Koncentracijų kontrolės reglamentas remiasi tikslaus kompetencijos tarp nacionalinių ir Bendrijos konkurencijos institucijų pasidalijimo principu, o sprendimų dėl Bendrijos mastu vykdomų koncentracijų priėmimas yra išimtinė Komisijos kompetencija ( 30 ).

41.

Be to, Koncentracijų kontrolės reglamentu sukurta sistema grindžiama skubumo reikalavimu, kuris pirmiausia įgyvendinamas pagal gerai subalansuotą, palyginus griežtą terminų režimą, ir kuriuo siekiama koncentracijų kontrolės procedūrų sutrumpinimo ( 31 ).

42.

Tiek kompetencijos pasidalijimu, tiek skubumo reikalavimu padedama užtikrinti teisinį saugumą ir apskritai siekiama suderinti gero administravimo ir verslo organizavimo principus ( 32 ). Komisijos kaip Bendrijos konkurencijos institucijos vykdoma koncentracijų kontrolė turi būti kuo efektyvesnė.

43.

Teisinį saugumą ir Bendrijos koncentracijų kontrolės efektyvumą taip pat padeda užtikrinti pareiga pranešti ir draudimas vykdyti koncentraciją, kurie taikomi Bendrijos mastu vykdomų koncentracijų atžvilgiu (Koncentracijų kontrolės reglamento 4 ir 7 straipsniai).

44.

Tačiau siekiant užtikrinti kuo didesnį teisinį saugumą, gerą ir efektyvią valdžios institucijų veiklą koncentracijų kontrolės srityje, kompetenciją vertinti koncentraciją turinčią konkurencijos instituciją turi būti galima nustatyti kuo anksčiau.

45.

Nustatant Komisijos kompetenciją, esminiu momentu galėtų būti laikoma pranešimo apie siūlomą koncentraciją pateikimo Komisijai diena. Tačiau išsamesnė analizė atskleidžia, jog šis momentas negali būti laikomas esminiu, nes priešingu atveju koncentracijoje dalyvaujančios įmonės, pranešimą apie siūlomą koncentraciją pateikdamos anksčiau ar vėliau, galėtų piktnaudžiauti kompetencijos pasidalijimo institutu ( 33 ). Be to, rūpestingo ūkio subjekto požiūriu dar prieš faktiškai pranešant apie siūlomą koncentraciją turi būti objektyviai įmanoma nustatyti, ar jo siūloma koncentracija patenka į Koncentracijų kontrolės reglamento taikymo sritį, ir todėl jos vertinimas priklauso Komisijos kompetencijai. Tik tokiu būdu šie ūkio subjektai gali elgtis teisėtai ir apskritai tinkamai laikytis pareigos pranešti bei draudimo vykdyti koncentraciją, už kurių pažeidimus skiriamos baudos ( 34 ).

46.

Todėl lemiamos yra tik tos aplinkybės, kurios susiklosto galimos pareigos pranešti atsiradimo momentu. Kitaip tariant, Komisijos kompetencija nustatoma atsižvelgiant į tą dieną, nuo kurios jai turi būti pranešta apie planuojamą vykdyti koncentraciją ( 35 ). Tai diena, kada koncentracijoje dalyvaujantys ūkio subjektai prisiima sutartinius įsipareigojimus ( 36 ) (žr. Koncentracijų kontrolės reglamento 4 straipsnio 1 dalį) ( 37 ), nes būtent tuo metu galima objektyviai nustatyti, ar vykdoma Bendrijos masto koncentracija, ar ne. Ir būtent nuo to momento koncentracijoje dalyvaujančių ūkio subjektų atžvilgiu įsigalioja Koncentracijų kontrolės reglamente numatytas draudimas ją įvykdyti (žr. Koncentracijų kontrolės reglamento 7 straipsnio 1 dalį).

47.

Dar reikia patikrinti, ar ir kokia apimtimi vėlesni įvykiai, ypač tie, kurie įvyksta vykdant koncentracijos kontrolės procedūrą, dar gali turėti įtakos vieną kartą įgytai Komisijos kompetencijai.

48.

Savaime suprantama, kad Komisija praranda kompetenciją tikrinti koncentraciją tada, kai atitinkamos įmonės vėlgi visiškai atsisako (dar neįvykdytos) koncentracijos ( 38 ). Tokiu atveju koncentracijos kontrolės procedūra praranda savo dalyką ( 39 ).

49.

Tačiau savo dalyko ši procedūra jokiu būdu nepraranda tada, kai koncentracijoje dalyvaujančios įmonės jos atžvilgiu atlieka tik tam tikrus pakeitimus, jos visiškai neatsisakydamos. Net ir tuo atveju, jei šie pakeitimai yra labai reikšmingi ir, koncentracijoje dalyvaujančių įmonių požiūriu, yra susiję su jos esme ( 40 ), dalis koncentracijos projekto (nagrinėjamu atveju – pirmoji sandorių grupė) vis dėlto išlieka ir šalių valia turi būti ir toliau vykdoma. Priešingai nei mano Cementbouw, tokia situacija kokybiniu požiūriu skiriasi nuo visiško atsisakymo vykdyti koncentraciją.

50.

Juo labiau koncentracijos kontrolės procedūra negali prarasti savo dalyko tada, kai koncentracijoje dalyvaujančios įmonės, kaip yra nagrinėjamu atveju, Komisijai tik įsipareigoja atlikti tam tikrus pakeitimus, jų nedelsiant neįgyvendindamos. Priešingai nei teigia Cementbouw, tokie paprasčiausi įsipareigojimai tiesiogiai nepakeičia įmonių sutartiniais santykiais paremtos koncentracijos ir jos ekonominio poveikio net tuomet, kai ji, kaip ir šiuo atveju, jau yra įvykdyta.

51.

Apskritai vien ta aplinkybė, kad įmonės, vykstant koncentracijos kontrolės procedūrai, atlieka tam tikrus koncentracijos pakeitimus arba tik įsipareigoja juos atlikti, neturi jokios įtakos vieną kartą įgytai Komisijos kompetencijai. Jeigu ir toliau, kaip yra nagrinėjamu atveju, ketinama vykdyti arba išsaugoti jau įvykdytą koncentraciją, net ir pritariant esminiams jos pirminės formos pakeitimams, tokios koncentracijos suderinamumo su bendrąja rinka patikrinimas yra pateisinamas.

52.

Šį teiginį paremia ir tikslas, dėl kurio vykstant koncentracijos kontrolės procedūrai atliekami tokie koncentracijos pakeitimai arba įsipareigojama juos atlikti: Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnio 2 dalyje ( 41 ) aiškiai nustatyta, kad pakeitimai ir įsipareigojimai („pareigos“) skirti užtikrinti su bendrąja rinka suderinamos koncentracijos formą. Žvelgiant atidžiau matyti, jog jie skirti tik tam, kad suteiktų Komisijai galimybę veiksmingai įgyvendinti savo įgaliojimus koncentracijų kontrolės srityje, tačiau ne tam, kad iš jos būtų atimta atitinkama kompetencija.

53.

Jeigu atliekami tik koncentracijos pakeitimai arba įsipareigojama juos atlikti, pačios koncentracijos visiškai nenutraukiant, išlieka ir jau minėtas tikslas užtikrinti koncentracijų kontrolės srityje didžiausią įmanomą teisinį saugumą bei tinkamą ir efektyvią valdžios institucijų veiklą ( 42 ).

54.

Nebūtų suderinama nei su teisinio saugumo, nei su tinkamos ir efektyvios valdžios institucijų veiklos reikalavimais, jei vykstant koncentracijos kontrolės procedūrai kaskart kiltų abejonės dėl Komisijos kompetencijos arba ji nuolat keistųsi.

55.

Be to, keltų nerimą tai, kad byla be tikslo keliautų tarp Komisijos ir vienos ar daugiau nacionalinių konkurencijos institucijų, o tai gerokai pailgintų ir apsunkintų jos tyrimą konkurencijos teisės požiūriu ir sukeltų daug netikrumo ne tik pačioms institucijoms, bet ir koncentracijoje dalyvaujančioms įmonėms bei rinkoms. Be to, negalima atmesti galimybės, kad tokios įmonės, vykstant koncentracijos kontrolės procedūrai, tikslingai pakeis koncentracijos projektą tam, kad atimtų kompetenciją iš vienos konkurencijos institucijos ir perduotų ją pagal galbūt švelnesnes teisės normas veikiančiai institucijai; taigi tai galėtų lemti tam tikrą „forum shopping“.

56.

Taigi ir Koncentracijų kontrolės reglamente niekur nėra numatyta Komisijos pareigos pakartotinai patikrinti savo kompetenciją, kai koncentracijoje dalyvaujančios įmonės pakeičia koncentracijos projektą arba tik įsipareigoja tai padaryti. Ar viršytos Koncentracijų kontrolės reglamento 1 straipsnyje numatytos apyvartos ribinės vertės, Komisija turi nustatyti dar prieš pradėdama formalią procedūrą („II etapas“), vadinamojoje pirminio tyrimo etape („I etapas“). Šio tyrimo pagrindas pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 6 straipsnio 1 dalį yra tik koncentracija, apie kurią pranešta Komisijai. Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga atsižvelgti į vėlesnius koncentracijos, apie kurią pranešta, pakeitimus skirta tik tam, kad būtų nustatytas jos suderinamumas su bendrąja rinka. Pakartotinis Komisijos sprendimas dėl jos kompetencijos Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnio 2 dalyje ( 43 ), priešingai nei 6 straipsnio 1 dalyje, nenumatytas.

57.

Taigi šioje stadijoje darytina išvada, kad nustatant Komisijos kompetenciją atlikti koncentracijos kontrolės procedūrą svarbi yra tik ta diena, nuo kurios atsiranda pareiga pranešti Komisijai apie koncentraciją. Vėlesni koncentracijos projekto pakeitimai nebeturi jokios įtakos Komisijos kompetencijai, išskyrus atvejus, kai jie tiesiogiai nulemia visišką projekto atsisakymą.

58.

Nustatyta, kad įmonių Haniel ir Cementbouw2002 m. gegužės 28 d. įsipareigojimų vykdymo planas, net ir jį įgyvendinus, būtų lėmęs tik antrosios sandorių grupės atsisakymą, tačiau nebūtų paveikęs pirmosios sandorių grupės.

59.

Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad minėtas įsipareigojimų vykdymo planas negalėjo panaikinti koncentracijos ( 44 ), kad Komisijos kompetencija ir toliau egzistavo ( 45 ) ir kad ji dar galėjo remtis galutiniais 2002 m. liepos 5 d.Haniel ir Cementbouw įsipareigojimais, suteikdama leidimą koncentracijai.

60.

Todėl pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

61.

Savo antruoju apeliacinio skundo pagrindu Cementbouw teigia, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, aiškindamas ir taikydamas Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnio 2 dalį, bei pažeidė proporcingumo principą.

62.

Šiuo atveju Cementbouw iš esmės pateikia tuos pačius argumentus, kokius nurodė grįsdama savo pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą: Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, kad Komisija turėjo pareigą priimti 2002 m. gegužės 28 d.Haniel ir Cementbouw įsipareigojimų vykdymo planą. Cementbouw nuomone, jau vien dėl šio plano įgyvendinimo koncentracija būtų netekusi Bendrijos masto. Būtų išlikusi tik pirmoji sandorių grupė ( 46 ), kuri, būdama tokia, nebūtų galėjusi patekti į Komisijos kompetencijos sritį.

63.

Kaip jau minėjau kalbėdama apie pirmąjį apeliacinio skundo pagrindą ( 47 ), šie argumentai nėra pagrįsti. Todėl toliau apsiribosiu dviejų papildomų Cementbouw argumentų aptarimu, kuriuos ši įmonė pateikia savo antrojo apeliacinio skundo kontekste.

64.

Pirmiausiai Cementbouw kaltina Pirmosios instancijos teismą proporcingumo principo pažeidimu. Pirmosios instancijos teismas klydo konstatuodamas, jog Komisija turėjo priimti ne 2002 m. gegužės 28 d. įsipareigojimų vykdymo planą, o tik galutinį 2002 m. birželio 5 d. planą.

65.

Proporcingumo principas yra bendrasis Bendrijos teisės principas ( 48 ). Iš jo pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką išplaukia, jog Bendrijos institucijų veiksmai negali viršyti to, kas tinkama ir būtina nagrinėjamų teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti, o tada, kai galima rinktis iš keleto tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi nurodytiems tikslams ( 49 ).

66.

Komisijos sprendimai, priimami vykdant koncentracijų kontrolės procedūras, taip pat turi atitikti proporcingumo principo reikalavimus ir gali būti peržiūrimi teismine tvarka. Tai taikoma ne tik sprendimams pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnio 3 dalį, kuriais numatomas draudimas vykdyti koncentraciją, ir sprendimams pagal 8 straipsnio 4 dalį, kuriais numatomas atskyrimas, bet ir sprendimams leisti vykdyti koncentraciją pagal 8 straipsnio 2 dalį atsižvelgiant į juose nustatytas sąlygas ir įpareigojimus. Koncentracijoje dalyvaujančios įmonės gali būti iš tiesų suinteresuotos tokius jas įpareigojančius sprendimų leisti vykdyti koncentraciją elementus patikrinti teismine tvarka, siekdamos išsikovoti besąlyginį leidimą ar leidimą be įpareigojimų arba bet kokiu atveju mažiau sąlygų ir įpareigojimų numatantį leidimą ( 50 ).

67.

Tačiau norėdama nuspręsti, ar koncentracija yra suderinama su bendrąja rinka, Komisija turi atlikti sudėtingų ekonominių aplinkybių vertinimą, ir tam ji turi diskreciją ( 51 ). Nustatant diskreciją, turi būti įvertinta ir tai, ar Komisijai pasiūlyti įsipareigojimai yra tinkami, kad būtų panaikinta jos nustatyta konkurencijos problema.

68.

Bendrijos teismas turi patikrinti pateiktų įrodymų faktinį teisingumą, patikimumą ir nuoseklumą bei tai, ar šie įrodymai apima visus esminius duomenis, į kuriuos reikia atsižvelgti vertinant sudėtingą padėtį, ir ar jie gali pagrįsti jais remiantis padarytas išvadas ( 52 ). Tačiau jis negali savo paties vertinimu dėl įsipareigojimų tinkamumo pakeisti Komisijos vertinimo.

69.

Be to, vykdant teisminę su sąlygomis ir įpareigojimais susieto sprendimo leisti įvykdyti koncentraciją peržiūrą proporcingumo požiūriu, reikia atsižvelgti į tai, kad sąlygos ir įpareigojimai remiasi savanoriškais koncentracijoje dalyvaujančių įmonių įsipareigojimais. Todėl yra rimtas pagrindas teigti, jog ir įmonės savo pateiktus įsipareigojimus laikė tinkamais, būtinais ir proporcingais, kad būtų išspręsta Komisijos nustatyta konkurencijos problema, pirmiausia, koncentracijoje dalyvaujančių įmonių požiūriu, sąlyginis leidimas įvykdyti koncentraciją paprastai laikoma švelnesne priemone nei draudimas ją vykdyti. Todėl turėtų būti nustatytos išskirtinės aplinkybės, kad būtų galima teigti, jog Komisijos sprendimas, kuris remiasi savanoriškais koncentracijoje dalyvaujančių įmonių įsipareigojimais, yra nesuderinamas su proporcingumo principu.

70.

Panašu, jog nagrinėjamu atveju Cementbouw mano, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti tokių išskirtinių aplinkybių egzistavimo faktą, nes byla buvo susijusi su jau įvykdyta koncentracija, pranešimą apie kurią Komisija išreikalavo „grasindama piniginėmis baudomis“ ( 53 ). Ypač jos teisė tam tikrais atvejais panaikinti koncentraciją pagal Koncentracijų kontrolės reglamento 8 straipsnio 4 dalį leido Komisijai iš koncentracijoje dalyvaujančių įmonių gauti įsipareigojimus, kurių ji kitaip nebūtų gavusi.

71.

Šis argumentas ( 54 ) manęs neįtikina. Dėl to, kad koncentracija, nepanaikinus atitinkamo jos vykdymo draudimo, yra įvykdoma dar prieš pranešant apie ją Komisijai, visiškai atsako koncentracijoje dalyvaujančios įmonės, ir tokia situacija jokiu būdu nėra skirta pagrįsti išskirtines aplinkybes. Be to, tai, kad Komisija neteisėtai įvykdytos koncentracijos atveju gali skirti baudas arba tam tikrais atvejais nurodyti tokią koncentraciją panaikinti, išplaukia iš paties Koncentracijų kontrolės reglamento ( 55 ). Jei Komisija koncentracijoje dalyvaujančių įmonių atžvilgiu vykstant procesui iškelia su šiomis teisėmis susijusius klausimus, ji nurodo tik tą teisinę situaciją ir jokiu būdu nesiima ypatingų veiksmų. Tai taip pat nepakeičia savanoriško įmonių pateiktų įsipareigojimų pobūdžio.

72.

Be to, atrodo, jog Cementbouw savo apeliaciniame skunde proporcingumo principą nori aiškinti taip, kad koncentracijoje dalyvaujančių įmonių įsipareigojimų pakanka ir kad juos Komisija turi priimti, jeigu dėl jų koncentracija netenka Bendrijos masto, t. y. nebesiekia Koncentracijų kontrolės reglamento 1 straipsnyje numatytų apyvartos ribinių verčių; tolesniais įsipareigojimais Komisija savo sprendimų pagrįsti negali.

73.

Šis argumentas, kurio, beje, Cementbouw žodinėje proceso dalyje visa apimtimi nebeteikė, taip pat nėra pagrįstas. Sąlygų ir įpareigojimų proporcingumo patikrinimo kriterijus nėra tai, ar po jų įvykdymo koncentracija vis dar bus Bendrijos masto, o tai, ar koncentracijoje dalyvaujančių įmonių prisiimti įsipareigojimai „yra tinkami išspręsti konkurencijos problemą ir ją visiškai išsprendžia“ ( 56 ). Su sąlygomis ir įpareigojimais siekiamas teisėtas tikslas yra tik konkurencijos vidaus rinkoje apsauga nuo iškraipymų ( 57 ), o tam reikalinga su bendrąja rinka suderinamos koncentracijos forma. Jau vien dėl šio tikslo galimos Komisijos sąlygos ir įpareigojimai turi būti tinkami, būtini ir proporcingi.

74.

Būtų neprotinga, jei Komisija turėtų priimti įsipareigojimus, tokius, kokie numatyti 2002 m. gegužės 28 d. įsipareigojimų vykdymo plane, vien tuo pagrindu, kad dėl jų koncentracija netenka Bendrijos masto, nereikalaujant patikrinti, ar šie įsipareigojimai yra tinkami išspręsti Komisijos nustatytą konkurencijos problemą.

75.

Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, atmesdamas argumentą, jog Komisija pažeidė proporcingumo principą ( 58 ).

76.

Toliau Cementbouw kaltina Pirmosios instancijos teismą, jog jis „neišaiškino“, kodėl Komisija ginčijamame sprendime gali prieiti prie išvados, kuri būtų diametraliai priešinga nacionalinės Nyderlandų konkurencijos institucijos (NMa) padarytai išvadai. Šioje vietoje Cementbouw remiasi NMa leidimu sudaryti susitarimą dėl sujungimo ( 59 ). Pirmosios instancijos teismas klydo leisdamas Komisijai be pakankamo motyvavimo nukrypti nuo nacionalinės konkurencijos institucijos atlikto išsamaus šiai bylai reikšmingos konkurencinės aplinkos patikrinimo.

77.

Kaip pripažįsta ir pati Cementbouw, Komisijai nėra privalomi koncentracijų kontrolės procedūrų srityje priimami nacionalinių konkurencijos institucijų sprendimai. Noriu pridurti, kad paprastai toks privalomumas dėl aiškaus kompetencijos pasidalijimo ( 60 ) Koncentracijų kontrolės reglamente nėra įsivaizduojamas: tiek Komisija, tiek ir nacionalinės konkurencijos institucijos priima sprendimus tik savo kompetencijos ribose, kurios, beje, nesutampa ( 61 ).

78.

Tačiau nagrinėjama byla pasižymi tuo, jog pirmoji sandorių grupė vaidino vaidmenį tiek procedūroje NMa, tiek ir vėlesnėje procedūroje Komisijoje. Žiūrint formaliai, abi procedūros turėjo skirtingą objektą, nes NMa pirmąją sandorių grupę tikrino atskirai, o Komisija ją tikrino kaip dalį bendro projekto, kuris, be pirmosios, apėmė ir antrąją sandorių grupę. Tačiau teisinga teigti, kad abi institucijos, vykdydamos savo procedūras, pirmąją sandorių grupę įvertino konkurencijos teisės požiūriu.

79.

Iš to vis dėlto neišplaukia, kad Komisijai turinio prasme buvo privalomas anksčiau NMa atliktas pirmosios sandorių grupės vertinimas. Vien ankstesnio NMa sprendimo egzistavimas, priešingai nei per posėdį teigė Cementbouw, neriboja Komisijos vertinimo diskrecijos.

80.

Turinio prasme Komisijai privalomi yra tik tie kriterijai, kurie numatyti Koncentracijų kontrolės reglamento 2 straipsnyje ir skirti koncentracijos suderinamumui su bendrąja rinka patikrinti. Ji turi išsamiai patikrinti kiekvieną atvejį ir prireikus nagrinėti tas pačias faktines aplinkybes ir konkurencijos problemas, kurias jau panašiu atveju nagrinėjo nacionalinė konkurencijos institucija. Tačiau iš Koncentracijų kontrolės reglamento 2 straipsnio neišplaukia pareiga pataisyti Komisijos sprendimo turinį pagal nacionalinės konkurencijos institucijos sprendimą.

81.

Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas nuo pat pradžių turėjo teisę „paaiškinti“, kodėl Komisija, atlikdama pirmosios sandorių grupės vertinimą konkurencijos teisės požiūriu, galėjo prieiti prie skirtingų nuo NMa padarytų išvadų. Priešingai, savaime suprantama, kad skirtingos institucijos savo kompetencijos ribose ir naudodamosi joms suteikta vertinimo diskrecija panašias problemas gali spręsti skirtingai ( 62 ).

82.

Siekiant išsamumo reikia pridurti, kad Cementbouw taip pat jokiu būdu negalėjo tikėtis, jog Bendrijos lygmenyje pirmosios sandorių grupės poveikis konkurencijai bus įvertintas taip pat, kaip jis buvo anksčiau įvertintas NMa. Kaip teisingai teigia Komisija, pirmosios sandorių grupės įmonė niekada neįgyvendino NMa leista forma, bet pati prisidėjo prie to, kad ši sandorių grupė būtų sudaryta ir įgyvendinta tik kartu su antrąja sandorių grupe, t. y. kaip didesnės koncentracijos dalis.

83.

Remiantis tuo, kas pasakyta, konstatuotina, jog ir antrasis apeliacinio skundo pagrindas yra nepagrįstas.

84.

Kadangi nebuvo pritarta nė vienam Cementbouw apeliacinio skundo pagrindui, manau, jog visas apeliacinis skundas turi būti atmestas.

85.

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, skaitomą kartu su 118 straipsniu ir 122 straipsnio 1 dalimi, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Cementbouw pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

86.

Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip: