1.

Šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą teismas prašo išaiškinti, kokia yra nacionalinių institucijų pareigų apimtis pagal EB 88 straipsnio 3 dalį susigrąžinant valstybės pagalbą, suteiktą pažeidžiant šioje nuostatoje nurodytą pareigą pranešti ir sustabdyti veiksmus, tuo atveju, kai Komisija vėliau pripažįsta pagalbą suderinamą su bendrąja rinka.

2.

Centre d’exportation du livre français (toliau – CELF) gaudavo valstybės pagalbą kiekvienais metais nuo 1980 iki 2002 metų. Pagalba, suteikta iš anksto nepranešus Komisijai, siekta sumažinti prancūziškų knygų nedidelių užsakymų iš užsienio vykdymo sąnaudas.

3.

1992 m. Société internationale de diffusion et d’édition (toliau – SIDE), CELF konkurentė, padavė Komisijai skundą dėl šios pagalbos. Komisija 1993 m. gegužės 18 d. Sprendimu nustatė, kad pagalba yra suderinama su bendrąja rinka ( 2 ).

4.

Pirmosios instancijos teismas 1995 m. rugsėjo 18 d. Sprendimu iš dalies panaikino šį sprendimą dėl procedūrinių trūkumų ( 3 ). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Komisija nesilaikė pareigos pradėti EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą inter partes procedūrą. Remdamasi šiuo sprendimu, Komisija 1996 m. liepos 30 d. pradėjo oficialią procedūrą.

5.

1998 m. birželio 10 d. Komisija priėmė antrą sprendimą dėl pagalbos CELF. Pagal sprendimo 1 straipsnį „prancūzų kalba išleistų knygų nedideliems užsakymams vykdyti CELF skirta pagalba yra pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį. Pagalba yra suteikta neteisėtai, nes Prancūzijos vyriausybė, prieš ją suteikdama, nepranešė apie tai Komisijai. Pagalba vis dėlto yra suderinama, nes ji tenkina leidžiančios nukrypti nuostatos pagal EB 87 straipsnio 3 dalies d punktą sąlygas“ ( 4 ).

6.

Bendrijos teismams buvo pateikti du ieškiniai dėl šio sprendimo panaikinimo. SIDE pareiškė ieškinį Pirmosios instancijos teisme. Prancūzijos Respublika pareiškė ieškinį Teisingumo Teisme, remdamasi tuo, kad Komisija padarė teisinę klaidą, netaikydama EB 86 straipsnio 2 dalies.

7.

Kadangi šiuose dviejuose ieškiniuose buvo ginčijamas to paties akto teisėtumas, Pirmosios instancijos teismas sustabdė bylos nagrinėjimą, kol Teisingumo Teismas priims sprendimą.

8.

2000 m. birželio 22 d. sprendimu Teisingumo Teismas atmetė Prancūzijos Respublikos pareikštą ieškinį ( 5 ).

9.

2002 m. vasario 28 d. Sprendimu Pirmosios instancijos teismas panaikino 1998 m. birželio 10 d. Komisijos sprendimo, kuriame teigiama, kad pagalba CELF yra suderinama su bendrąja rinka, 1 straipsnio paskutinį sakinį. Teismas grindė savo sprendimą tuo, kad Komisija padarė akivaizdžią vertinimo klaidą apibrėždama rinką ( 6 ).

10.

2004 m. balandžio 20 d. trečiajame sprendime ( 7 ) Komisija, nors pripažindama, kad pagalba CELF buvo neteisėta ( 8 ), paskelbė ją suderinama su bendrąja rinka. Ieškinys dėl trečiojo Komisijos sprendimo panaikinimo šiuo metu yra nagrinėjamas Pirmosios instancijos teisme ( 9 ).

11.

Paraleliai Bendrijos procedūroms Prancūzijos nacionalinėse institucijose ir teismuose pradėtos įvairios procedūros dėl CELF suteiktos pagalbos.

12.

Po 1995 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo SIDE paprašė Kultūros ir komunikacijos ministro nebeteikti pagalbos CELF ir susigrąžinti jau suteiktą pagalbą.

13.

1996 m. spalio 9 d. Sprendimu Kultūros ir komunikacijos ministras atmetė SIDE prašymą. SIDE ginčijo šį sprendimą Tribunal administratif (Administracinis teismas). 2001 m. balandžio 26 d. Sprendimu Tribunal administratif panaikino Kultūros ir komunikacijos ministro sprendimą.

14.

Kultūros ir komunikacijos ministras bei CELF pateikė apeliacinį skundą Cour administrative d’appel (Administracinis apeliacinis teismas) dėl Tribunal administratif sprendimo. 2004 m. spalio 5 d. Sprendimu Cour administrative d’appel patvirtino žemesnio teismo sprendimą ir nurodė Prancūzijos Respublikai per tris mėnesius susigrąžinti CELF 1980–2002 m. suteiktą pagalbą, taikant 1000 EUR baudą per dieną už praleistą terminą.

15.

Kultūros ir komunikacijos ministras bei CELF pateikė Conseil d’État (Valstybės taryba) (Prancūzija) kasacinius skundus dėl Cour administrative d’appel sprendimo.

16.

Šiomis aplinkybėmis 2006 m. kovo 29 d. Nutartimi Conseil d’État pateikė Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

17.

SIDE, CELF, Prancūzijos, Danijos, Nyderlandų, Vokietijos ir Vengrijos vyriausybės bei Komisija ir ELPA priežiūros institucija pateikė pastabas raštu. Visi, išskyrus Olandijos ir Vengrijos vyriausybes, 2007 m. vasario 27 d. posėdyje pareikškė nuomonę žodžiu.

18.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmame klausime iš esmės klausia, ar pagal EB 88 straipsnio 3 dalį valstybė narė, suteikusi neteisėtą pagalbą pažeidžiant šioje nuostatoje nurodytą pareigą pranešti ir sustabdyti veiksmus, turi susigrąžinti šią pagalbą iš gavėjo, jei Komisija vėliau priima sprendimą, pripažįstantį pagalbą suderinamą su bendrąja rinka.

19.

CELF ir Prancūzijos, Danijos bei Vokietijos atstovai savo rašytiniuose dokumentuose teigia, kad valstybė narė neturėtų susigrąžinti pagalbos, suteiktos prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą, jei šiame sprendime pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka. Tokia Vokietijos vyriausybės pozicija, kuri buvo išdėstyta posėdyje, iš esmės skiriasi nuo rašytiniuose dokumentuose pateikiamos pozicijos. SIDE, Nyderlandų vyriausybė ir ELPA priežiūros institucija mano, kad nurodytomis sąlygomis pagalba turi būti grąžinta. Komisijos nuomone, šiomis sąlygomis nacionalinis teisėjas neprivalo nurodyti sugrąžinti pagalbą, tačiau jis gali tai padaryti, jei pagal taikomą nacionalinę teisę grąžinimas yra nepranešimo apie pagalbą pasekmė. Vengrijos vyriausybė, atsakiusi į abu klausimus kartu, teigia, kad jei leidžia nacionalinė teisė, nacionalinis teismas gali sugrąžinti pagalbą tik už tą laikotarpį, kuriuo pagalba gali būti laikoma neteisėta. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamos bylos atveju pagalba turėtų būti laikoma neteisėta nuo 1980 iki 1993 metų. Kadangi Komisija nežinojo apie pagalbą tuo laikotarpiu, Vengrijos nuomone, Komisija negali patvirtinti pagalbos atgaline data.

20.

EB 87 ir 88 straipsniuose nustatytoje valstybės pagalbos kontrolės sistemoje dalyvauja tiek Komisija, tiek nacionaliniai teismai. Jie atlieka atskiras, bet viena kitą papildančias funkcijas siekdami užtikrinti, kad būtų laikomasi Bendrijos taisyklių dėl valstybės pagalbos ( 10 ).

21.

Kalbant apie Komisijos vaidmenį, EB 87 ir 89 straipsniai numato, inter alia, procedūrines taisykles, kurios leidžia Komisijai nustatyti, ar valstybės narės arba iš valstybės išteklių padaryti mokėjimai yra pagalba šių nuostatų prasme. EB 88 straipsnis numato procedūrą, pagal kurią Komisija nuolatos kontroliuoja bei tikrina esamas ir naujas pagalbos schemas. Reglamentas Nr. 659/1999, nustatantis išsamias EB 88 straipsnio taikymo taisykles, papildo šią procedūrą ( 11 ).

22.

Kad būtų užtikrintas Komisijos vaidmens veiksmingumas Bendrijos interesais kontroliuojant ir tikrinant pagalbą, EB 88 straipsnio 3 dalis nustato dvi aiškias pareigas valstybėms narėms, kai jos ketina suteikti naują pagalbą arba pakeisti esamą: pranešimą ir vadinamąją pareigą „sustabdyti veiksmus“. Pirmas EB 88 straipsnio 3 dalies sakinys reikalauja, kad valstybės narės laiku informuotų Komisiją apie planuojamą suteikti pagalbą. Paskutinis EB 88 straipsnio 3 dalies sakinys nustato papildomą įsipareigojimą atitinkamoms valstybėms narėms nesuteikti pagalbos tol, kol pagal EB 88 straipsnyje nustatytą procedūrą nepriimamas galutinis Komisijos sprendimas. Teisingumo Teismas byloje Adria-Wien Pipeline and Wieterdorfer & Peggauer Zementwerke ( 12 ) pažymėjo, kad EB 88 straipsnis „nustato valstybėms narėms konkrečias pareigas, kurios palengvina Komisijos užduotį ir apsaugo ją nuo faits accomplis“.

23.

Valstybės narės negali suteikti valstybės pagalbos tol, kol nepriimamas galutinis Komisijos sprendimas, pripažįstantis pagalbą suderinamą su bendrąja rinka. Valstybės pagalba yra neteisėta, jei nesilaikoma šių įsipareigojimų ( 13 ).

24.

Pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas priklauso Komisijos, kontroliuojamos Bendrijos teismų, išimtinei kompetencijai ( 14 ). Tačiau Komisija neturi teisės pripažinti valstybės pagalbą neteisėtą, remdamasi vien tik tuo, kad buvo pažeista EB 88 straipsnio 3 dalyje numatyta pareiga pranešti ar sustabdyti veiksmus ( 15 ). Ji tik gali nurodyti grąžinti pagalbą, jeigu po tyrimo paaiškėja, kad pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka ( 16 ).

25.

Bendrijos sistemoje, skirtoje kontroliuoti pagalbą, sustabdymo nuostatos reikšmę pabrėžia tai, kad nacionaliniai teismai dalyvauja šioje sistemoje dėl to, kad ši nuostata yra tiesioginio taikymo. Sustabdymo nuostata asmenims suteikia teises, kurias nacionaliniai teismai yra įpareigoti ginti ( 17 ). Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, pažeidus EB 88 straipsnio 3 dalį, nacionaliniai teismai pagal savo nacionalinę teisę privalo priimti atitinkamą sprendimą tiek dėl teisės aktų, kuriais buvo suteikta pagalba, galiojimo, tiek dėl pažeidžiant šią nuostatą suteiktos finansinės paramos grąžinimo. Kai konstatuojama, kad pagalba buvo suteikta pažeidžiant paskutinį EB 88 straipsnio 3 dalies sakinį, iš esmės ji turi būti grąžinama pagal vidaus teisės proceso taisykles ( 18 ).

26.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisijos sprendimas, pripažįstantis pagalbos suderinamumą, galioja tik ateičiai ( 19 ).

27.

Šį principą neseniai Teisingumo Teismas dar kartą patvirtino byloje Transalpine Ölleitung.„Komisijos sprendimas, kuris pripažįsta pagalbą, apie kurią nepranešta, suderinamą su bendrąja rinka, neįteisina ex post facto įgyvendinančių priemonių, kurios buvo neteisėtos, nes priimtos pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje nustatytą draudimą. Priešingu atveju būtų pažeistas šio draudimo tiesioginis veikimas ir nebūtų atsižvelgta į teisės subjektų interesus, kurie turi būti saugomi nacionaliniuose teismuose. Bet koks kitoks aiškinimas palaikytų atitinkamos valstybės narės daromą nurodytos nuostatos pažeidimą, ir ji netektų savo veiksmingumo.“ ( 20 )

28.

Daugelis įstojusių į šią bylą šalių paprašė, kad Teisingumo Teismas peržiūrėtų šį principą ir jį taikančią Teisingumo Teismo praktiką arba bent jau kitaip vertintų šią bylą atsižvelgiant į jos specifines faktines aplinkybes.

29.

Prancūzija, be kita ko, teigia, kad byla FNCE ir byla van Calster, kuriose nagrinėjamas prašymas grąžinti mokesčius, rinktus siekiant finansuoti neteisėtą pagalbą, iš esmės skiriasi nuo dabar nacionalinio teismo nagrinėjamos bylos. Šioje byloje nurodyti sugrąžinti neteisėtą pagalbą nacionalinio teismo prašo neteisėtos pagalbos gavėjo konkurentas. Danija teigia, kad ši byla turi būti vertinama kitaip nei Transalpine Ölleitung byla, nes joje nagrinėtas neteisėtos pagalbos gavėjų grupės išplėtimas, todėl ji nėra svarbi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme nagrinėjamai bylai. Vokietija teigia, kad bylas FNCE, Van Calster ir Transalpine Ölleitung reikia suprasti kaip nustatančias pareigą nacionaliniams teismams nurodyti sugrąžinti neteisėtą pagalbą, net jei vėliau ji buvo pripažinta suderinama su bendrąja rinka. Tačiau Vokietija pasiūlė Teisingumo Teismui peržiūrėti savo praktiką, atsižvelgiant į Prancūzijos ir Danijos pateiktas pastabas. Komisija teigia, kad nacionaliniam teismui nurodžius sugrąžinti neteisėtą pagalbą, jos sprendimas dėl suderinamumo šioje byloje netektų bet kokio veiksmingumo. Jos nuomone, šioje byloje nacionalinio teismo nurodymas sugrąžinti neteisėtą suteiktą pagalbą prilygtų Komisijos sprendimui, pripažįstančiam pagalbą nesuderinamą ir grąžintiną.

30.

Mano nuomone, EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatyta pareiga pranešti ir sustabdyti veiksmus yra viena pagrindinių EB sutartyje numatytų valstybės pagalbos normų. Tiesa, savo išvadose byloje Boussac ( 21 ) generalinis advokatas F. G. Jacobs pažymėjo, jog pareiga pranešti apie numatytą pagalbą yra tokia akivaizdžiai svarbi bendrosios rinkos veikimui, kad jos turi būti griežtai laikomasi tiek turinio, tiek formos atžvilgiu ( 22 ). Teisingumo Teismassavo sprendime byloje Adria-Wien Pipeline and Wieterdorfer & Peggauer Zementwerke dar kartą patvirtino, kad pareiga sustabdyti veiksmus „yra EB 88 straipsnyje nustatyto kontrolės mechanizmo, kuris savo ruožtu yra būtinas užtikrinant tinkamą bendrosios rinkos funkcionavimą, apsauga“ ( 23 ).

31.

Mano požiūriu, tam, kad būtų išsaugota kruopščiai parengta valstybės pagalbos kontrolės sistema, EB 88 straipsnio 3 dalies reikalavimų nesilaikymas turėtų būti laikomas ne vien tik procedūriniu pažeidimu, kurį galima pašalinti ex post facto Komisijos sprendimu, pripažįstančiu pagalbą suderinamą su bendrąja rinka. Toks požiūris neskatintų valstybių narių laikytis EB 88 straipsnio 3 dalies ir apribotų Komisijos pareigos patikrinti valstybės pagalbą prieš ją įgyvendinant apimtį. Todėl EB 88 straipsnio 3 dalies pažeidimams turi būti taikomos atgrasančios sankcijos.

32.

Priešingai nei teigė daugelis į bylą įstojusių šalių, aš nemanau, jog veiksminga EB 88 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos pranešti ir sustabdyti veiksmus pažeidimo sankcija, inter alia, būtų nacionalinio teismo nurodymas neteisėtos pagalbos, kurią vėliau Komisija pripažino suderinamą su bendrąja rinka, gavėjui mokėti palūkanas už per anksti suteiktą pagalbą. Be to, nemanau, jog tai, kad konkurentai gali siekti gauti kompensaciją už nuostolius, sukeltus už per anksti suteiktą pagalbą, būtų efektyvi sankcija. Labai abejotina, ar tokiomis aplinkybėmis privatūs asmenys norėtų kreiptis į nacionalinį teismą, jei dabartinė neteisėtos pagalbos grąžinimo sankcija būtų pakeista, pavyzdžiui, tik pareiga sumokėti palūkanas už pirmalaikį pagalbos suteikimą arba ieškiniu dėl patirtų nuostolių atlyginimo. Iš tiesų Prancūzijos vyriausybės atstovas posėdyje pažymėjo, kad nepanašu, jog konkurentas galėtų įrodyti priežastinį ryšį tarp pirmalaikio pagalbos suteikimo ir tariamai patirtų nuostolių. Toks metodas nebūtų tinkama atgrasinimo pažeisti EB 88 straipsnio 3 dalį priemonė ir akivaizdžiai pakenktų Komisijos galimybei veiksmingai kontroliuoti pagalbą pagal EB 88 straipsnį.

33.

Todėl nacionaliniai teismai turėtų, mano nuomone, toliau iš esmės skirti baudas, nurodydami pagal nacionalines procedūrines taisykles grąžinti neteisėtą pagalbą, neatsižvelgdami į vėlesnį Komisijos sprendimą, pripažįstantį pagalbą suderinamą su bendrąja rinka. Tokia procedūra tikrai nesusilpnina Komisijos vaidmens tariamai sumažindama arba kai kuriais atvejais panaikindama galutinio sprendimo, pripažįstančio pagalbos suderinamumą, reikšmę, o atvirkščiai, apsaugo Komisijos vaidmenį EB 87 ir 88 straipsniuose nustatytoje valstybės pagalbos kontrolės sistemoje ir užtikrina, kad jis nesumažėtų.

34.

Be to, priešingai nei teigia kai kurios į bylą įstojusios šalys, aš netikiu, kad įmanoma iš naujo aiškinti ar keisti nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šiuo klausimu, neseniai patvirtintą byloje Transalpine Ölleitung, arba šią bylą vertinti kaip nors kitaip, atsižvelgiant į faktinę situaciją šioje nacionaliniame teisme nagrinėjamoje byloje ir bylose FNCE, van Calster ar Transalpine Ölleitung. Pavyzdžiui, iš bylų FNCE ir van Calster matyti, kad Teisingumo Teismas ketino mokesčiams, skirtiems finansuoti neteisėtą pagalbą, taikyti bendrą principą, pagal kurį Komisijos sprendimas, pripažįstantis pagalbos suderinamumą, negali atgaline data įteisinti šios pagalbos. Teisingumo Teismas neketino šio principo taikyti tik mokesčių grąžinimui. Savo sprendime byloje Transalpine Ölleitung jis vėl patvirtino nusistovėjusį principą, kad pagal EB 88 straipsnio 3 dalį nacionaliniai teismai turi saugoti asmenų teises, jei nacionalinės institucijos nepaiso draudimo įgyvendinti pagalbą prieš Komisijai priimant galutinį ją leidžiantį sprendimą. Taip pat, to nepaneigdamas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad atsižvelgiant į ypatingus šios bylos faktus, kai tam tikros šalys paprašė suteikti pagalbą mokesčio lengvatos forma, nacionaliniai teismai, saugodami asmenų teises, turi visiškai atsižvelgti į Komisijos interesus ir nepriimti priemonių, kurios tik išplėstų pagalbos gavėjų grupę. Todėl Teisingumo Teismas savo sprendimo 50 punkte konstatavo, jog „nacionaliniai teismai turi užtikrinti, kad jų taikomos priemonės padėčiai pataisyti veiksmingai panaikintų pasekmes, atsiradusias suteikus pagalbą pažeidžiant EB 88 straipsnio 3 dalį, o ne paprasčiausiai jas išplėstų didesnei pagalbos gavėjų grupei“.

35.

Prancūzijos, Danijos ir Vokietijos vyriausybių atstovai per posėdį nurodė, kad Teisingumo Teismo sprendimas šioje byloje galėjo turėti rimtų finansinių pasekmių. Laikotarpiu nuo Teisingumo Teismo sprendimo byloje Ferring ( 24 ) priėmimo iki sprendimo priėmimo byloje Altmark Trans and Regierungspräsidium Magdeburg ( 25 ) valstybės narės atliko mokėjimus, skirtus padengti su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymą, kurie vėliau galėtų pasirodyti netenkinantys sprendime Altmark Trans and Regierungspräsidium Magdeburg Trans nustatytų keturių kriterijų ir taip patektų į EB 87 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Remdamosi Ferring byla, valstybės narės galėjo nepranešti apie tam tikrus mokėjimus, manydamos, kad jos nėra valstybės pagalba.

36.

Mano požiūriu, bet kokia tariama dviprasmybė, kuri galėjo kilti dėl valstybių narių mokėjimų, skirtų padengti su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymą, laikotarpiu nuo Teisingumo Teismo sprendimo byloje Ferring priėmimo iki sprendimo byloje Altmark Trans and Regierungspräsidium Magdeburg priėmimo nėra svarbi konkrečiomis bylos, nagrinėjamos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, aplinkybėmis. Kadangi mokėjimai CELF buvo atliekami kasmet nuo 1980 iki 2002 m., nepanašu, kad tokį ilgą laiką mokant šiuos mokėjimus buvo suklysta dėl 2001 m. lapkričio 22 d. paskelbto sprendimo byloje Ferring.

37.

Todėl aš daryčiau išvadą, kad remiantis EB 88 straipsnio 3 dalimi, valstybė narė, suteikusi neteisėtą pagalbą pažeidžiant šioje nuostatoje nurodytą pareigą pranešti ir sustabdyti veiksmus, turi ją susigrąžinti iš jos gavėjo, net jei pagal EB 88 straipsnyje nurodytą procedūrą priimtame galutiniame sprendime pagalba pripažįstama suderinama su bendrąja rinka.

38.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antrasis klausimas kyla, jei atsakymas į pirmąjį klausimą yra toks, kokį aš pateikiau 37 punkte. Šiame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar apskaičiuojant grąžintinas sumas turi būti atsižvelgta į neteisėtą pagalbą, suteiktą nuo Komisijos sprendimo, pripažįstančio pagalbą suderinamą su bendrąja rinka, priėmimo iki Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinti šį sprendimą priėmimo.

39.

Šis klausimą iškilo todėl, kad Komisija tris kartus pripažino pagalbą suderinamą su bendrąja rinka, o Pirmosios instancijos teismas iki šiol du kartus panaikino Komisijos sprendimus. Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokia situacija gali būti laikoma išskirtine aplinkybe, galinčia sustabdyti neteisėtos pagalbos grąžinimą už tam tikrus laikotarpius.

40.

Antrąjį klausimą, kaip ir pirmąjį, įstojusios į bylą šalys vertino įvairiai.

41.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos institucijų teisės aktai yra teisėti ir sukelia teisinių pasekmių, kol jie panaikinami pagal ieškinį dėl panaikinimo ar paskelbiami nebegaliojančiais pagal prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo arba pagal prieštaravimą dėl jo teisėtumo ( 26 ). Tačiau pagal EB 231 straipsnį, jei ieškinys dėl panaikinimo yra pagrįstas, Teisingumo Teismas paskelbia atitinkamą teisės aktą negaliojančiu. Vadinasi, dėl šio panaikinimo teisės aktas išnyksta retroaktyviai visų asmenų atžvilgiu ( 27 ).

42.

Šioje byloje 1993 m. gegužės 18 d. ir 1998 m. birželio 10 d. Komisijos sprendimus, pripažinusius pagalbą CELF suderinamą su bendrąja rinka, Pirmosios instancijos teismas panaikino atitinkamai 1995 m. rugsėjo 18 d. ir 2002 m. vasario 28 d. Sprendimais. Todėl dėl šių sprendimų minėti Komisijos sprendimai išnyko retroaktyviai. Atsižvelgiant į atsakymą į pirmąjį klausimą, 2004 m. balandžio 20 d. trečiasis Komisijos sprendimas, pripažįstantis pagalbą CELF, suteiktą nuo 1980 m. iki 2002 m., suderinamą su bendrąja rinka, nepadaro šių neteisėtų mokėjimų teisėtų ex post facto ir iš esmės juos turi susigrąžinti valstybė narė.

43.

Tačiau prieš nurodydamas CELF grąžinti pagalbą, nacionalinis teismas šioje byloje turi išnagrinėti, ar CELF galėjo turėti teisėtų lūkesčių ir ar egzistuoja ypatingos aplinkybės, kurios kliudytų pagalbos grąžinimui. Šiuo atžvilgiu dauguma įstojusių į bylą šalių teigė, kad jei Komisija būtų priėmusi, remdamasi savo išimtine kompetencija šiuo klausimu, tam tikrą skaičių sprendimų, pripažįstančių pagalbą CELF suderinamą su bendrąja rinka, nacionalinis teismas, apskaičiuodamas grąžintinas sumas, neturėtų atsižvelgti į sumas, sumokėtas nuo Komisijos sprendimo pripažinti pagalbą suderinamą su bendrąja rinka priėmimo iki Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinti šį sprendimą priėmimo.

44.

Aš nesutinku su tokiu požiūriu. Pirmiau nurodyta, kad paprastai valstybė narė pagal EB 88 straipsnio 3 dalį turėtų pranešti apie ketinamą suteikti valstybės pagalbą ir neįgyvendinti jos tol, kol Komisija nepriėmė galutinio sprendimo, pripažįstančio pagalbą suderinamą su bendrąja rinka. Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką atsižvelgiant į Komisijos pagal EB 88 straipsnį vykdomos valstybės pagalbos kontrolės privalomąjį pobūdį, įmonės pagalbos gavėjos iš esmės gali turėti teisėtų lūkesčių pagalbos teisėtumo atžvilgiu tik tuo atveju, jeigu ši buvo suteikta laikantis šiame straipsnyje numatytos procedūros. Rūpestingas ūkio subjektas paprastai turi turėti galimybę patikrinti, ar šios procedūros buvo laikomasi ( 28 ).

45.

Be to, generalinis advokatas A. Tizzano savo išvadoje byloje P & O European Ferries (Vizcaya) and Diputación Foral de Vizcaya prieš Komisiją ( 29 ) nurodė, kad rūpestingas ūkio subjektas turėtų taip pat žinoti, kad Komisijos sprendimą galima ginčyti Bendrijos teismuose. Teisingumo Teismas byloje Italija prieš Komisiją  taip pat nusprendė, kad „<…> kol Komisija neprimėmė sprendimo, patvirtinančio pagalbą, ir kol nepasibaigė laikotarpis, skirtas pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo, gavėjas negali būti tikras dėl siūlomos pagalbos teisėtumo, kuris vienintelis gali sukelti jo teisėtus lūkesčius“ ( 30 ).

46.

Be to, Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad kitu atveju Bendrijos teismo atliekama Komisijos sprendimo, pripažįstančio valstybės pagalbą suderinamą, teisėtumo priežiūra būtų neveiksminga ( 31 ). Tokio sprendimo panaikinimas galiausiai taptų Pyro pergale, nes neigiami pagalbos padariniai negali būti atitaisyti pagalbos grąžinimu. Jei Komisijos sprendimas, pripažįstantis pagalbą suderinamą su bendrąja rinka, automatiškai sukeltų pagalbos gavėjų teisėtus lūkesčius, šių gavėjų konkurentams ir kitoms nuo Komisijos sprendimo nukentujusioms šalims nebūtų naudingas jo panaikinimas.

47.

Mano nuomone, atsižvelgiant į neteisėtos pagalbos grąžinimą valstybei narei ir į nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką, EB 88 straipsnio 3 dalyje nurodyta sąvoka „galutinis sprendimas“ turi reikšti Komisijos sprendimą, pripažįstantį pagalbą suderinamą su bendrąja rinka, kuriam netaikyta kontrolės procedūra pagal EB 230 straipsnį per šioje nuostatoje nurodytą dviejų mėnesių terminą arba, jei tokia procedūra pradėta, kurio teisėtumą patvirtino Bendrijos teismai.

48.

Todėl manau, kad į antrąjį klausimą reikėtų atsakyti taip: pareiga grąžinti neteisėtą pagalbą taikoma bet kokiam laikotarpiui prieš Komisijai priimant galutinį sprendimą, pripažįstantį pagalbą suderinamą su bendrąja rinka pagal EB 88 straipsnyje nurodytą procedūrą, kai „galutinis sprendimas“ reiškia Komisijos sprendimą, kuriam netaikyta kontrolės procedūra pagal EB 230 straipsnį per šioje nuostatoje nurodytą dviejų mėnesių terminą arba, jei tokia procedūra pradėta, kurio teisėtumą patvirtino Bendrijos teismai.

49.

Todėl manau, kad į Conseil d’État pateiktus prejudicinius klausimus turi būti atsakyti taip: