7.6.2008   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 142/3

1.

Palūkanos už investuotą kapitalą ir vietinei linijai įrengti naudojamo ilgalaikio turto nusidėvėjimas yra sąnaudos, į kurias reikia atsižvelgti vadovaujantis Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytu atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principu.

2.

Siekdamos nustatyti notifikuotojo operatoriaus sąnaudų apskaičiavimo bazę taikant Reglamento Nr. 2887/2000 3 straipsnio 3 dalyje numatytą atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą, nacionalinės reguliavimo institucijos privalo įtraukti į apskaitą faktines sąnaudas, t. y. notifikuotojo operatoriaus jau patirtas ir tinklo ar tam tikrų jo elementų pakeitimo išlaidų įvertinimu pagrįstas numatomas sąnaudas.

3.

Pagal Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio 2 dalies b punktą nacionalinė reguliavimo institucija gali reikalauti, kad notifikuotasis operatorius pateiktų jai atitinkamą informaciją dokumentais, pagrindžiančiais sąnaudas, kurias įtraukė į apskaitą taikydamas atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą. Kadangi Bendrijos teisėje nėra nuostatos dėl pateiktinų apskaitos dokumentų, įvertinti, ar pateikti dokumentai yra tinkamiausi sąnaudų apskaitai, atsižvelgdamos į taikytiną teisę turi tik nacionalinės reguliavimo institucijos.

4.

Bendrijos teisė nepanaikina galimybės, kad taikant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principą, nesant išsamių ir suprantamų dokumentų, nacionalinės reguliavimo institucijos apskaičiuoja sąnaudas remdamosi „iš apačios į viršų“ arba „iš viršaus į apačią“ analitiniu sąnaudų apskaitos modeliu.

5.

Valstybėms narėms Reglamento Nr. 2887/2000 1 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybė priimti išsamias nacionalinės teisės priemones negali padaryti šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų orientavimo į sąnaudas principo netaikytinu.

6.

Iš Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio 1 ir 2 dalių išplaukia, kad nagrinėdamos notifikuotųjų operatorių teikiamos atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje nustatyto tarifų nustatymo principo atžvilgiu nacionalinės reguliavimo institucijos turi didelę diskreciją, kuri apima įvairių šių tarifų aspektų vertinimą ir netgi kainų, taigi ir siūlomų tarifų, pakeitimą. Ši didelė diskrecija apima ir notifikuotųjų operatorių patirtas sąnaudas, kaip antai palūkanas už investuotą kapitalą ir ilgalaikio turto nusidėvėjimą, pastarųjų apskaičiavimo bazę bei šių sąnaudų pagrindimo apskaitos modelius.

7.

Pagal turimą procedūrinę autonomiją tik valstybės narės, laikydamosi teisminės apsaugos ekvivalentiškumo ir veiksmingumo principų, turi kompetenciją paskirti kompetentingus teismus, nustatyti bylų teiseną ir dėl to — nacionalinių reguliavimo institucijų sprendimų, susijusių su leidimu taikyti notifikuotųjų operatorių tarifus už atsietą prieigą prie vietinės linijos, teisminės kontrolės tvarką. Tokiomis aplinkybėmis nacionalinis teismas privalo užtikrinti, kad iš Reglamento Nr. 2887/2000 išplaukiančių įpareigojimų dėl atsietos prieigos prie vietinės linijos pagal tvarką, atitinkančią šio reglamento 3 straipsnio 3 dalyje numatytą tarifų nustatymo principą, būtų iš tikrųjų laikomasi skaidriomis, sąžiningomis ir nediskriminuojančiomis sąlygomis.

8.

Reglamento Nr. 2887/2000 4 straipsnio 1 dalis, skaitoma kartu su Direktyvos 90/387 5a straipsnio 3 dalimi, reikalauja, jog nacionaliniai teismai aiškintų ir taikytų naudojimąsi teise užginčyti sprendimą reglamentuojančias nacionalines procesines taisykles taip, kad nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimą dėl leidimo taikyti atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifus teisme gali užginčyti ne tik įmonės, kurios yra tokio sprendimo adresatės, bet ir naudos gavėjai minėto reglamento prasme, kurių teisėms šis sprendimas potencialiai galėtų turėti įtakos.

9.

Reglamentas Nr. 2887/2000 turi būti aiškinamas taip, kad vykstant atsietos prieigos prie vietinės linijos tarifų nustatymo priežiūros, kurią nacionalinė reguliavimo institucija atlieka pagal šio reglamento 4 straipsnį, procedūrai, įrodymus, jog šie tarifai atitinka tarifų orientavimo į sąnaudas principą, turi pateikti notifikuotasis operatorius. Kita vertus, valstybės narės turi paskirstyti įrodinėjimo naštą tarp sprendimą leisti taikyti notifikuotojo operatoriaus tarifus priėmusios nacionalinės reguliavimo institucijos ir šį sprendimą ginčijančio naudos gavėjo. Be to, vadovaudamosi savo procesinėmis normomis ir laikydamosi teisminės apsaugos veiksmingumo bei ekvivalentiškumo Bendrijos teisės principų, valstybės narės turi nustatyti šios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tuo atveju, kai teisme užginčijamas nacionalinės reguliavimo institucijos sprendimas leisti taikyti notifikuotojo operatoriaus tarifus už atsietą prieigą prie jo vietinės linijos.