1

Automobiles Peugeot SA (toliau – AP) – automobilių gamintoja, dukterinė holdingo bendrovės Peugeot SA, kuriai priklauso 100% jos akcijų, bendrovė. AP kuria, gamina ir platina Peugeot prekių ženklo automobilius.

2

Peugeot Nederland NV (toliau – PNE), dukterinė AP, kuriai priklauso 100% jos akcijų, bendrovė, organizuoja ir vadovauja Peugeot produktų ir paslaugų platinimo tinklui Nyderlanduose. PNE veikla apima Peugeot prekių ženklo naujų automobilių, jų atsarginių dalių, aksesuarų ir įrangos importą, eksportą ir platinimą bei techninę priežiūrą.

3

Peugeot produktų ir paslaugų platinimo tinklą Nyderlanduose sudaro prekybos atstovai, nepriklausomos įmonės, pasirašiusios su PNE atstovavimo sutartis, ir su jais sutartis sudarę perpardavimo agentai.

4

Vereniging Peugeot Dealers Nederland (toliau – VPDN) – tai Peugeot prekių ženklo prekybos atstovų ir agentų asociacija Nyderlanduose.

5

1997 m. ir 1998 m. Europos Bendrijų Komisija nagrinėdama tris skundus sužinojo, kad pažeisdamos EB 81 straipsnio 1 dalį AP kartu su PNE (toliau kartu – ieškovės) taikė lygiagretų importą iš Nyderlandų į kitas valstybes nares ribojančias priemones.

6

1999 m. rugsėjo 10 d. ir 2003 m. kovo 19 d. Komisija priėmė sprendimus atlikti patikrinimus pagal 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, pirmojo reglamento, įgyvendinančio (EB 81) ir (EB 82) straipsnius (OL 13, 1962, p. 204; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 1 t., p. 3), 14 straipsnį. Šie patikrinimai atlikti atitinkamai 1999 m. rugsėjo 22 ir 23 dienomis ir 2003 m. balandžio 2 ir 3 dienomis.

7

2004 m. balandžio 29 d. raštu Komisija pateikė ieškovėms prieštaravimo pareiškimą.

8

AP į prieštaravimo pareiškimą atsakė 2004 m. liepos 30 dieną.

9

Remdamasi 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų (EB) 81 ir (EB) 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 18 straipsniu 2004 m. lapkričio 17 d. Komisija išsiuntė Peugeot prekybos atstovams Nyderlanduose prašymus pateikti informacijos, kuriais siekė patikslinti kai kurių atsakyme į prieštaravimo pareiškimą esančių teiginių pagrįstumą.

10

2005 m. gegužės 26 d. raštu Komisija pateikė AP atsakant į šiuos prašymus suteiktą informaciją.

11

2005 m. birželio 27 d. AP atsakė į 2005 m. gegužės 26 d. raštą.

12

2005 m. spalio 5 d. Komisija priėmė sprendimą C (2005) 3683 galutinis dėl procedūros pagal (EB) 81 straipsnį (Bylos F-2/36.623/36.820/37.275 – SEP ir kt. prieš Automobiles Peugeot SA; toliau – ginčijamas sprendimas), apie kurį AP buvo pranešta 2005 m. spalio 11 d. raštu. Ginčijamo sprendimo santrauka paskelbta 2006 m. birželio 27 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL L 173, p. 20).

13

Ginčijamame sprendime Komisija pripažino, kad ieškovės kartu su Nyderlandų Peugeot tinklo prekybos atstovais pažeidė 81 straipsnio 1 dalį, susitardami įgyvendinti dvi priemones, kuriomis buvo siekiama apriboti lygiagretų automobilių iš Nyderlandų, skirtų galutiniams vartotojams, įsikūrusiems kitose valstybėse narėse, eksportą (ginčijamo sprendimo 136 konstatuojamoji dalis ir 1 straipsnis).

14

Komisija visų pirma konstatavo, kad 1997-2003 metais aplinkraščiais buvo įtvirtinta atlyginimo sistema, pagal kurią įvykdžiusiems arba viršijusiems, pardavimo planą prekybos atstovams būdavo mokama priemoka už kiekvieną Nyderlanduose įregistruotą parduotą automobilį, t. y., anot Komisijos, išskyrus automobilius, parduotus eksportui (ginčijamo sprendimo 23–51 konstatuojamosios dalys).

15

Atsakydama į AP tvirtinimą, kad nuo 1997 m. šiuose aplinkraščiuose kalbama nebe apie įregistravimą Nyderlanduose, o tik apie įregistravimą suteikiant „geltonus numerius“ arba „pilkus numerius“, kurių paskirtis – nenurodant įregistravimo vietos atskirti asmeniniam naudojimui skirtų ir tarnybinių transporto priemonių įregistravimą, Komisija teigė mananti, jog ir po 1997 m. pagal atlyginimo sistemą priemoka nebuvo mokama už eksportuotus automobilius (ginčijamo sprendimo 52–59 konstatuojamosios dalys).

16

Po to, Komisija nurodė, kad ieškovės ne tik taikė nurodytą atlyginimo sistemą, bet taip pat darė spaudimą prekybos atstovams Nyderlanduose, siekdamos riboti pardavimą eksportui (ginčijamo sprendimo 73 konstatuojamoji dalis).

17

Komisija nustatė, kad šis spaudimas buvo reiškiamas, pirma, prekybos atstovų skatinimais riboti eksportą (ginčijamo sprendimo 74–76 ir 125 konstatuojamosios dalys), antra, tiesioginiu spaudimu tam tikriems prekybos atstovams (ginčijamo sprendimo 77 ir 78, 126 ir 127 konstatuojamosios dalys), trečia, grasinimais sumažinti labiausiai eksportuojamų modelių tiekimą (ginčijamo sprendimo 79–81 ir 128 konstatuojamosios dalys), ir, ketvirta, tiekimo apribojimais (ginčijamo sprendimo 82–85 ir 128 konstatuojamosios dalys).

18

Remdamasi Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktika dėl lygiagretaus eksporto apribojimų automobilių platinimo sektoriuje (ginčijamo sprendimo 102-104 konstatuojamosios dalys) Komisija nusprendė, kad priemonės, kurių ėmėsi ieškovės, apimančios atlyginimo sistemą ir spaudimą, yra antikonkurencinės atsižvelgiant į jų tikslą (žr. atitinkamai ginčijamo sprendimo 105–123 ir 124–129 konstatuojamąsias dalis).

19

Dėl „bendro siekio“, būtino konstatuojant susitarimą EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, Komisija nusprendė, kad šios priemonės buvo ne vienašaliai ieškovių veiksmai, o įtrauktos į sutartinius santykius su prekybos atstovais (ginčijamo sprendimo 89 konstatuojamoji dalis).

20

Pirma, dėl atlyginimo sistemos Komisija nusprendė, jog prekybos atstovų sutikimo su ja faktą įrodo tai, kad jie ir toliau pirko transporto priemones iš PNE pagal šią sistemą (ginčijamo sprendimo 95 konstatuojamoji dalis). Kaip įrodymą Komisija taip pat nurodė kontrolės ir sankcijų skyrimo a posteriori sistemą (ginčijamo sprendimo 96 konstatuojamoji dalis) ir tai, kad atlyginimo sistema buvo ilgų diskusijų su VPDN dėl Nyderlandų tinklo narių prisijungimo prie ieškovių prekybos sąlygų, rezultatas, mažiausiai patikslinęs jiems PNE poziciją (ginčijamo sprendimo 97 ir 98 konstatuojamosios dalys). Anot Komisijos, aplinkybė, kad nuo 2000 m. ieškovės prašė prekybos atstovų aiškiai išreikšti savo galimą nesutikimą su atlyginimo sistema, tik aiškiai parodo pasiūlymą sudaryti susitarimą, kurį nuo 1997 m. jau lydėjo bendri ketinimai (ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamoji dalis).

21

Antra, dėl spaudimo Komisija nusprendė, kad iš principo visi tinklo nariai sutiko su ieškovių raginimais užtikrinti, kad prekybos atstovų eksporto veiklos atvejai būtų išimtiniai, nepažeidžiant gamintojos teisės atskirais atvejais įsikišti ir taip palaikyti nustatytą drausmę (ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamosios dalies pabaiga). Todėl ji nusprendė, kad prekybos atstovams daromas spaudimas, kurio tikslas – neleisti lygiagretaus eksporto, numatytas ieškovių ir Nyderlandų tinklo narių sudarytuose platinimo susitarimuose (ginčijamo sprendimo 101 konstatuojamoji dalis).

22

Pažymėjusi, kad nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, kai juo siekiama, kaip, pavyzdžiui, šiuo atveju, riboti konkurenciją (ginčijamo sprendimo 130 konstatuojamoji dalis), Komisija vis dėlto išnagrinėjo atskirai atlyginimo sistemos (ginčijamo sprendimo 131–134 konstatuojamosios dalys) ir spaudimo (ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamoji dalis) poveikį. Ji padarė išvadą, kad ieškovių patvirtinta ir prekybos atstovams sutikus įgyvendinta strategija bei visomis ją sudarančiomis priemonėmis ne tik buvo siekiama apriboti konkurenciją EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, bet ji iš tikrųjų buvo apribota (ginčijamo sprendimo 136 konstatuojamoji dalis).

23

Komisija taip pat įvertino poveikį prekybai Bendrijoje (ginčijamo sprendimo 137 ir 138 konstatuojamosios dalys) ir nusprendė, kad EB 81 straipsnio 3 dalyje numatyta šios nuostatos 1 dalyje įtvirtinto draudimo išimtis šiuo atveju netaikytina, atsižvelgiant būtent į atlyginimo sistemos nesuderinamumą su 1995 m. birželio 28 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1475/95 dėl [EB 81 straipsnio 3 dalies] taikymo tam tikroms motorinių transporto priemonių paskirstymo ir techninės priežiūros susitarimų rūšims (OL L 145, p. 25) 6 straipsnio 1 dalies 8 punktu (ginčijamo sprendimo 139–148 konstatuojamosios dalys), kuriame numatyta, kad „išimtis netaikoma, kai <…> tiekėjas be jokios objektyvios priežasties moka prekybos atstovui kompensaciją, skaičiuojamą atsižvelgiant į pristatomų parduoti transporto priemonių paskirties vietą bei pirkėjo gyvenamąją vietą“. Komisija taip pat išnagrinėjo klausimus, susijusius su pažeidimo trukme (ginčijamo sprendimo 149–153 konstatuojamosios dalys), asmenimis, kuriems skirtas ginčijamas sprendimas (ginčijamo sprendimo 155–156 konstatuojamosios dalys), ir baudos skyrimu (ginčijamo sprendimo 157–181 konstatuojamosios dalys).

24

Šiomis aplinkybėmis Komisija padarė išvadą, kad padarytas labai sunkus pažeidimas, už kurį galima pagrįstai skirti 30 mln. EUR pradinę baudą (ginčijamo sprendimo 163–173 konstatuojamosios dalys), ir kad jis tęsėsi šešerius metus ir devynis mėnesius, o dėl to galima skirti papildomą baudą, t. y. 10% už kiekvienus pažeidimo metus ir 5% už praėjusį pusmetį (ginčijamo sprendimo 174–178 konstatuojamosios dalys).

25

Ginčijamame sprendime nustatyta:

„1 straipsnis

(AP) ir jos dukterinė įmonė (PNE) pažeidė (EB) 81 straipsnio 1 dalį, sudarydamos susitarimus su Peugeot platinimo tinklo prekybos atstovais Nyderlanduose, kurių tikslas ir poveikis buvo asmeniškai arba per jų vardu veikiančius tarpininkus apriboti pardavimą galutiniams vartotojams kitose valstybėse narėse. Pažeidimas prasidėjo 1997 m. sausio mėn. pradžioje ir tęsėsi iki 2003 m. rugsėjo mėn. pabaigos.

2 straipsnis

1 straipsnyje nurodytos įmonės turi nutraukti tame straipsnyje minimą pažeidimą, jei iki šiol to nepadarė. Ateityje jos nesiims ir neįgyvendins jokių minėto pažeidimo priemonių ir nepriims kitų priemonių panašiam tikslui ar rezultatui siekti.

3 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą solidariai atsakingos už pažeidimą (AP) ir jos dukterinė įmonė (PNE) baudžiamos 49,5 mln. EUR bauda.

<…>“

26

Ši byla buvo pradėta ieškiniu, kurį ieškovės pateikė Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2005 m. gruodžio 21 dieną.

27

Ieškovės Pirmosios instancijos teismo prašo:

28

Komisija Pirmosios instancijos teismo prašo:

29

Pagrįsdamos šį ieškinį ieškovės nurodo penkis pagrindus. Pirmasis pagrindas susijęs su susitarimo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme nebuvimu. Antrasis pagrindas susijęs su prekybos atstovų atlyginimo sistemos ir spaudimo antikonkurencinio tikslo nebuvimu. Trečiasis pagrindas susijęs su klaidingu pažeidimo trukmės įvertinimu ir motyvų prieštaringumu. Ketvirtasis pagrindas susijęs su klaidingu nurodyto antikonkurencinio susitarimo poveikio įvertinimu. Penktuoju pagrindu, susijusiu su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalių ir Baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalimi metodo gairių pažeidimu (OL C 9, 1998, p. 3; toliau – gairės), siekiama sumažinti baudos dydį.

30

Pirmosios instancijos teismas mano, kad visų pirma reikia išnagrinėti antrąjį ieškinio dėl panaikinimo pagrindą, susijusį su prekybos atstovų atlyginimo sistemos ir spaudimo antikonkurencinio tikslo nebuvimu.

31

Ieškovės teigia, kad, išskyrus jų pastabas dėl 1997 m., prekybos atstovų atlyginimo sistema neturėjo antikonkurencinio tikslo, ja tik buvo siekiama išplėsti PNE rinkos dalis Nyderlanduose.

32

Remiantis prekybos atstovams skirtais su šia sistema susijusiais aplinkraščiais visiškai negalima daryti prielaidos, kad šios sistemos tikslas, net nepagrindinis, yra riboti eksportą; juose atsispindi tik siekis plėtoti Nyderlanduose Peugeot prekių ženklą. Šiuose aplinkraščiuose nėra nuostatų, galinčių apriboti eksportą. Nors tiesa, kad aplinkraščiuose dėl 1997 m. yra nuostatų dėl naujų transporto priemonių įregistravimo Nyderlandų rinkoje, šių nuostatų nėra vėlesniuose aplinkraščiuose, kurie lieka neutralūs eksporto klausimu. Nėra pagrindo aplinkraščiuose pateikiamų „įregistravimo“ arba „geltonų numerių“ ir „pilkų numerių“ nuorodų vertinti kaip nuorodų į pardavimą Nyderlandų teritorijoje.

33

Be to, PNE mokėjo priemokas už eksportuojamas transporto priemones, kai to prašė prekybos atstovai, ir daugelis prekybos atstovų patvirtino, jog žinojo apie galimybę gauti priemoką už eksportą pateikus įregistravimą galutinio kliento vardu patvirtinančius dokumentus. Kiti prekybos atstovai pareiškė, kad nesusidomėjo priemokų už eksportą mokėjimu, o likę nebuvo sąžiningi atsakydami į Komisijos klausimus. Bet kuriuo atveju, įvairių prekybos atstovų atsakymų į Komisijos klausimus pakanka norint užginčyti jos pirmalaikes išvadas atsižvelgiant į tai, kad reali situacija buvo sudėtingesnė.

34

Kompiuterinė sistema DIALOG, kurią prekybos atstovai ir ieškovės naudojo sudarydamos sutartis ir tvarkydamos transporto priemonių užsakymus, ir informacinė sistema RDC, kuri teikė ieškovėms išsamią informaciją apie visas Nyderlanduose parduotas Peugeot transporto priemones (žr. ginčijamo sprendimo 60–72 konstatuojamąsias dalis), – tai neutralios priemonės, kuriomis siekiama valdymo ir mokestinių tikslų, o ne eksporto srautų kontrolei ir apribojimui skirtos priemonės.

35

Nepakankamas Nyderlandų prekybos atstovų aprūpinimas transporto priemonėmis nėra susijęs su PNE noru apriboti eksportą, tai yra su visa Europa susijęs reiškinys, o transporto priemonių tiekimas į Nyderlandus, išskyrus atskirus atvejus, visada viršydavo numatytus biudžetus. Nepakankamas tiekimas iš esmės nėra susijęs su atlyginimo sistema ir Komisija negalėjo juo remdamasi manyti, jog tokia sistema siekiama riboti eksportą.

36

Komisija nepagrįstai laiko spaudimu paprasčiausius, dažnai ne pačios PNE samprotavimus ir pareiškimus. PNE nesiekė atgrasyti eksportuoti, o tik priminė prekybos atstovams pardavimo taisykles, taikomas įgaliotiems atstovams.

37

Komisija nurodo, kad šiuo atveju kalbama ne apie pardavimo tikslų nustatymą apibrėžtoje teritorijoje, kaip šiuo atveju, o apie priemokų už pardavimą eksportui nemokėjimą. Pagal konkurencijos teisę būtų priimtinas raginimas, kad prekybos atstovai kuo labiau skverbtųsi į atitinkamas savo sutartines teritorijas, o ne kad kuo labiau skverbtųsi į nacionalinę teritoriją.

38

Atrodo, ieškovės pripažįsta, kad 1997 m. aplinkraštyje numatyta taikyti priemokas tik už Nyderlanduose įregistruotas transporto priemones. Teiginiui, kad vienintelis priemokos tikslas – plėsti rinkos dalis, negalima pritarti. Galiausiai, tikslas riboti nemokant priemokų už eksportą visiškai nesvarbus, palyginti su kitais galimais šios sistemos teisėtais tikslais.

39

Kalbant apie 1998-2003 m. aplinkraščius, Komisija neįžvelgia, kaip juose esančias sąvokas „geltoni numeriai“ ir „pilki numeriai“ galima suprasti kitaip nei reiškiančias automobilių įregistravimus Nyderlanduose. Šių aplinkraščių negalima laikyti neutraliais. Ginčijamame sprendime neslepiama, kad priemoka gali būti mokama tik specialų prašymą pateikusiems prekybos atstovams eksportuotojams, tačiau tai nepašalina aplinkraščių ribojančiojo tikslo, nes dauguma prekybos atstovų niekada nėra pateikę tokių prašymų. Komisijos nuomone, PNE, kuri turėjo suvokti priemokos už eksportą nemokėjimo neteisėtumą, galėjo tikslingai patenkinti retus prašymus išmokėti priemoką už eksportą. Komisijos poziciją patvirtina prekybos atstovų, vykdžiusių eksporto veiklą nagrinėjamu laikotarpiu, atsakymai ir ieškovės negali jos paneigti.

40

Anot Komisijos, aplinkybė, kad IT priemonės DIALOG ir RDC buvo naudojamos mokesčių tikslams, netrukdo jų naudoti, kaip šiuo atveju, pagal Komisijos nurodytą paskirtį, būtent identifikuoti ir kontroliuoti eksportą (ginčijamo sprendimo 122 konstatuojamoji dalis).

41

Ieškovės neteisingai suprato ginčijamo sprendimo nuostatas dėl nepakankamo tiekimo. Minėtame sprendime Komisija nekaltina jų nepakankamu tiekimu siekiant apriboti konkurenciją, o tik konstatuoja, kad toks nepakankamas tiekimas sustiprino atlyginimo sistemos poveikį. Be šio nepakankamo tiekimo pabrėžtina, kad vienaip ar kitaip pagrasinta nustatyti pardavimo eksportui kvotas.

42

Akivaizdu, kad spaudimu taip pat buvo siekiama atgrasyti nuo eksporto.

43

Reikia priminti, kad EB 81 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas taikomas susitarimui, kurio „tikslas ar poveikis yra konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje“. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką alternatyvus šios sąlygos pobūdis, apibūdintas jungtuku „ar“, reiškia, jog pirmiausia reikia įvertinti patį susitarimo tikslą, atsižvelgiant į ekonomines aplinkybes, kuriomis jis turi būti taikomas. Vis dėlto, jei išanalizavus šio susitarimo sąlygas paaiškėja, kad jis nėra pakankamai žalingas konkurencijai, reikia nagrinėti jo poveikį ir, norint jį uždrausti, reikia įrodyti, jog konkurencijai iš tikrųjų buvo smarkiai trukdoma, ji buvo ribojama arba iškraipoma (1966 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimas LTM, 56/65, Rink. p. 337, 359 ir 2008 m. lapkričio 20 d. Teisingumo Teismo sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers, C-209/07, Rink. p. I-8637, 15 punktas).

44

Norint įvertinti, ar susitarimas draudžiamas pagal EB 81 straipsnio 1 dalį, nereikia nagrinėti konkretaus susitarimo poveikio, jeigu jo tikslas – konkurencijos trukdymas, ribojimas arba iškraipymas bendrojoje rinkoje (1966 m. liepos 13 d. Sprendimas Consten ir Grundig prieš Komisiją, 56/64 ir 58/64, Rink. p. 429, 496 ir 2006 m. rugsėjo 21 d. Sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją, C-105/04 P, Rink. p. I-8725, 125 punktas). Šį vertinimą reikia atlikti atsižvelgiant į susitarimo turinį ir ekonomines aplinkybes, kuriomis jis taikomas (1984 m. kovo 28 d. Sprendimo Compagnie royale asturienne des mines et Rheinzink prieš Komisiją, 29/83 ir 30/83, Rink. p. 1679, 26 punktas; taip pat 2006 m. balandžio 6 d. Sprendimo General Motors prieš Komisiją, C-551/03 P, Rink. p. I-3173, 66 punktas ir šio sprendimo 43 punkte minėto sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers 16 punktas).

45

„Pažeidimas dėl susitarimo tikslo“ ir „pažeidimas dėl susitarimo poveikio“ skiriasi tuo, kad tam tikros susitarimo tarp įmonių formos gali būti savaime laikomos žalingomis normaliai konkurencijai (šio sprendimo 43 punkte minėto sprendimo Beef Industry Development Society ir Barry Brothers 17 punktas).

46

Iš teismo praktikos matyti, kad susitarimas platinimo srityje yra ribojantis dėl tikslo EB 81 straipsnio prasme, jei jame aiškiai išreikštas noras pardavimą eksportui vertinti mažiau palankiai nei nacionalinį pardavimą, ir tai lemia atitinkamos rinkos atribojimą (žr. šio sprendimo 44 punkte minėto sprendimo General Motors prieš Komisiją 67 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; šiuo klausimu žr. 2003 m. rugsėjo 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, C-338/00 P, Rink. p. I-9189, 44 ir 49 punktus).

47

Toks tikslas gali būti pasiektas ne tik tiesioginiu eksporto ribojimu, bet ir netiesioginėmis priemonėmis, pavyzdžiui, netaikant priemokų už pardavimą eksportui, nes jos turi įtakos šių sandorių ekonominėms sąlygoms (šio sprendimo 44 punkte minėto sprendimo General Motors prieš Komisiją 68 punktas).

48

Ginčijamame sprendime Komisija, kuri aiškiai rėmėsi minėta teismo praktika (ginčijamo sprendimo 102-104 konstatuojamosios dalys) ir priminė, kad „(šioje) teismo praktikoje <…> ir (jos) praktikoje <…> lygiagretų automobilių importą ribojančių priemonių pobūdis aiškiai kvalifikuojamas kaip apribojimas dėl tikslo“ (ginčijamo sprendimo 102 konstatuojamoji dalis), nusprendė, kad 1997–2003 metais galiojusia priemokų sistema buvo siekiama paskatinti prekybos atstovus atsisakyti pardavimo, kuris būtų įmanomas, jei jie būtų pasinaudoję papildoma marža, gaunama dėl priemokų (ginčijamo sprendimo 110 konstatuojamoji dalis), ir kad pačios šios sistemos tikslas buvo riboti konkurenciją EB 81 straipsnio 1 dalies prasme (ginčijamo sprendimo 123 konstatuojamoji dalis).

49

Pirmosios instancijos teismas mano, kad neatsižvelgiant į ieškovių prieštaravimus tokia Komisijos išvada teisinga.

50

Kalbant apie 1997–2003 metų laikotarpį reikia atskirti ginčijamo sprendimo dalyką 1997 m. ir 1998–2003 metais.

51

Nors ieškovės prašo panaikinti visą ginčijamą sprendimą, jos vis dėlto ne itin ginčija faktą, kad pagal 1997 m. galiojusią priemokų sistemą, t. y. kai ieškovių aplinkraščiuose dėl atlyginimo sistemos buvo aiškiai minimas (automobilių) įregistravimas Nyderlandų teritorijoje, buvo numatyta prekybos atstovams atlyginti remiantis automobilių įregistravimu Nyderlanduose, t. y., kad šios priemokos nebuvo mokamos už pardavimą eksportui ir kad dėl to ši sistema galėjo prieštarauti konkurencijos taisyklėms.

52

Tai, kad ieškovė ne itin ginčijo konkrečias 1997 m. galiojusios atlyginimo sistemos sąlygas ir jos objektyviai antikonkurencinį pobūdį, patvirtina ir ieškovių Pirmosios instancijos teisme pateikti rašytiniai dokumentai, kuriuose šios iš tikrųjų pateikia savo argumentus dėl 1998-2003 metų laikotarpio.

53

Pavyzdžiui, ieškovės pažymi, kad „nuo 1998 m. aplinkraščiuose nebeliko ginčijamų nuostatų“, kad „nors iš tikrųjų gali būti manoma, jog aplinkraščiuose dėl 1997 m. buvo ginčijama nuostata, nuo 1998 m. ji panaikinta“ arba kad „priemoką nustatančiuose aplinkraščiuose nėra jokios priemokos nemokėjimą už eksportą numatančios nuostatos, išskyrus 1997 m. aplinkraštyje buvusią ginčijamą nuostatą, kuri buvo pataisyta 1998 metais“. Jos „atkreipia dėmesį į atlyginimo sistemos antikonkurencinio tikslo nebuvimą (išskyrus pastabas dėl 1997 metų)“. Jos pripažįsta, jog „neginčytina, kad aplinkraščiuose dėl atlyginimo sistemos 1997 m. buvo nuostata dėl naujų transporto priemonių [įregistravimo] Nyderlandų rinkoje“. Jos „ginčija bet kokį antikonkurencinį PNE atlyginimo sistemos Nyderlanduose pobūdį 1998-2003 metais“. Ginčydamos pažeidimo trukmę ieškovės dėl atlyginimo sistemos nurodo, kad „Komisijos pateikti įrodymai <…> neįrodo jų dalyvavimo <…> pažeidžiant EB 81 straipsnio 1 dalį 1998-2003 metais“. Manydamos, jog „įrodė <…>, kad nuoroda į Nyderlandus 1997 m. atlyginimo sistemoje buvo panaikinta nuo 1998 m.“, ieškovės teigia, kad „todėl Komisija daro teisės klaidą <…> nustatydama pažeidimo trukmę, kuri turi būti apribota tik 1997 m., su sąlyga, kad būtų pripažintas susitarimas EB 81 straipsnio 1 dalies prasme“.

54

Gindamosi ieškovės taip pat tvirtina, kad sukūrė atlyginimo sistemą ne siekdamos antikonkurencinio tikslo, o tik norėdamos paskatinti Nyderlandų prekybos atstovus geriau išnaudoti atitinkamas sutartimis priskirtas teritorijas ir padidinti Peugeot rinkos dalį Nyderlanduose.

55

Tačiau be aplinkybės, kaip iš esmės ginčijamo sprendimo 142 konstatuojamojoje dalyje pastebėjo Komisija, kad šis argumentas nesuderinamas su nustatytu faktu, jog teisė į priemoką buvo įgyjama remiantis ne prekybos atstovo pardavimo kiekiu sutartimi priskirtoje teritorijoje, o šio prekybos atstovo pardavimo kiekiu nacionaliniu mastu, jis pažeidžia antikonkurencinio susitarimo dėl tikslo sąvoką, kuri taikoma neatsižvelgiant į tai, kad susitarimo šalys galbūt neturėjo ketinimo pažeisti konkurencijos, tačiau suprato, kad taip gali atsitikti. Iš tikrųjų ketinimo apriboti konkurenciją įrodymas nėra būtinas elementas nustatant, ar susitarimas yra ribojantis (1978 m. vasario 1 d. Teisingumo Teismo sprendimo Miller International Schallplatten prieš Komisiją, 19/77, Rink. p. 131, 18 punktas; šio sprendimo 44 punkte minėtų sprendimų CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją 26 punktas ir General Motors prieš Komisiją 77 punktas; taip pat žr. generalinio advokato A. Tizzano išvados šio sprendimo 44 punkte minėtoje byloje General Motors prieš Komisiją, Rink. p. I-3177, 77 punktą).

56

Be to, primintina, kad pagal teismo praktiką susitarimas gali būti laikomas turinčiu tikslą riboti, net jeigu jo tikslas yra ne vien riboti konkurenciją, o juo siekiama ir kitų teisėtų tikslų (žr. šio sprendimo 44 punkte minėto sprendimo General Motors prieš Komisiją 64 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

57

Iš to darytina išvada, jog ieškovių argumentu, kad jos tariamai siekė tik vienintelio tikslo – skatinti prekybą Nyderlanduose, negalima paneigti ne itin ginčyto fakto, kad 1997 m. galiojusioje atlyginimo sistemoje, kaip matyti iš jos nuostatų, atsispindėjo noras palankiau vertinti naujų Peugeot transporto priemonių pardavimą šalies viduje nei pardavimą eksportui, ir todėl ji buvo antikonkurencinė, kaip nurodyta šio sprendimo 46 ir 47 punktuose paminėtoje teismo praktikoje.

58

Bet kuriuo atveju, kaip bus pateikta toliau, ginčijamame sprendime Komisija padarė teisingą išvadą, kad ieškovės tikrai žinojo apie savo taikomos atlyginimo sistemos antikonkurencinį pobūdį.

59

Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog ieškovės Pirmosios instancijos teisme nepateikė jokio rimto prieštaravimo, išskyrus prieštaravimą dėl sąžiningumo, kuris pripažintas nesvarbiu, kad pagal 1997 m. atlyginimo sistemą nebuvo numatyta priemokų už eksportą ir todėl ji laikytina konkurencijos apribojimu dėl tikslo.

60

Dėl 1998–2003 m. atlyginimo sistemos ieškovės teigia, kad jos negalima laikyti antikonkurencine, nes nuo 1998 m. prekybos atstovams siunčiamuose aplinkraščiuose nebeliko 1997 m. aplinkraščiuose numatytos probleminės nuostatos dėl automobilių įregistravimo Nyderlanduose. Šiuose aplinkraščiuose liko tik nuostatos, taikytinos automobilių įregistravimui tiek Nyderlanduose, tiek užsienyje. Taigi juose buvo paminėti „pilki numeriai“ ir „geltoni numeriai“, t. y. bendros nuorodos į asmeniniam naudojimui skirtas ir tarnybines transporto priemones, neatsižvelgiant į jų įregistravimo vietą. Ieškovės taip pat nurodo, kad kai kurie prekybos atstovai paprašė ir gavo priemoką už pardavimą eksportui.

61

Pirmosios instancijos teismas pažymi, jog neginčytina, kad aplinkraštyje dėl 1997 m. numatytų nuostatų, kuriose aiškiai minimas įregistravimas Nyderlandų teritorijoje, nebėra 1997 m. gruodžio 24 d. aplinkraštyje dėl 1998 m. priemokų sistemos, taip pat vėlesnių metų aplinkraščiuose. Nuo šiol priemokų sistemos tikslas apibrėžiamas tokiais žodžiais: „geriausias Peugeot prekybos atstovo, kuris aktyviai prekiauja ir užtikrina gerus rodiklius, atlyginimas“.

62

Tačiau nei 1998 m. Aplinkraštyje, nei jokiame kitame vėlesnių metų aplinkraštyje ieškovės visai nemini, jog priemokų sistema nuo šiol taip pat bus taikoma, kai parduodama eksportui, ir nepateikia jokios informacijos apie procedūras, kurių reikia laikytis norint gauti priemokas už tokį pardavimą. Atvirkščiai, 1997 m. gruodžio 24 d. aplinkraštyje jos prekybos atstovams nurodo, kad „1998 m. sistema liks visiškai nepakitusi“ ir kaskart pakartoja tokią nuostatą vėlesnių metų aplinkraščiuose.

63

Nors nustatyta, kad sąvokos „pilki numeriai“ ir „geltoni numeriai“ vartojamos 1998–2003 m. aplinkraščiuose apibrėžiant, pirma, lengvuosius tarnybinius automobilius, ir, antra, asmeniniam naudojimui skirtus automobilius, kuriems taikomos skirtingos priemokos ir kuriuos būtinai reikia atskirti, vis dėlto šiomis sąvokomis prekybos atstovams nepateikiama informacija, kad už eksportui parduotas transporto priemones nuo šiol bus mokamos priemokos.

64

Atvirkščiai, kaip ginčijamo sprendimo 54 punkto antrame sakinyje teisingai nusprendė Komisija, Pirmosios instancijos teismas mano, kad ieškovių daromą nuorodą į terminus „geltoni numeriai“ ir „pilki numeriai“, atitinkančius Nyderlanduose taikomą valstybinių numerių atskyrimo sistemą, t. y. sistemą, kuri netaikoma kitose valstybėse narėse, ir į Nyderlandams būdingus spalvų kodus, prekybos atstovai supranta kaip (automobilių) įregistravimą nacionalinėje teritorijoje.

65

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovės nepagrįstai ginčija Komisijos išvadas, teigdamos, kad po 1997 m. aplinkraščiuose apie eksportą būdavo rašoma neutraliai ir todėl jų negalima pripažinti antikonkurenciniais dėl tikslo. Atvirkščiai, vengiant nuo šiol prekybos atstovams skirtuose aplinkraščiuose pernelyg akivaizdžių antikonkurencinių formuluočių, iš tikrųjų buvo siekiama įtvirtinti 1997 m. įdiegtą sistemą, pagal kurią priemokos mokamos tik už pardavimą nacionalinėje teritorijoje.

66

PNE konkretus šios sistemos apibūdinimas, kurį Komisija pateikė ginčijamo sprendimo 55 konstatuojamojoje dalyje ir pagal kurį visai nebuvo numatyta priemokos mokėjimo taikyti eksportui, tik patvirtina minėtą prekybos atstovų priemokų sistemos suvokimą.

67

Aplinkybe, jog PNE pasirinktinai tenkino prašymus sumokėti priemokas už eksportą (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 57 konstatuojamosios dalies paskutinę įtrauką ir 109 konstatuojamosios dalies ketvirtą ir šeštą sakinius), negalima užginčyti Komisijos išvados, kad pagal 1998–2003 metų atlyginimo sistemą priemokos už eksportą ir toliau nebuvo mokamos.

68

Iš tikrųjų pažymėtina, pirma, kad ieškovės, bet kuriuo atveju, oficialiai negalėjo numatyti atsisakyti mokėti priemokų už pardavimą eksportui, priešingu atveju būtų aiškiai parodytas atlyginimo sistemos antikonkurencinis pobūdis, todėl ta aplinkybė, kad jos pasirinktinai tenkino prašymus dėl priemokų, yra nesvarbi.

69

Antra ir svarbiausia, dauguma tiekėjų manė, kad sukurta priemokų sistema nėra taikoma eksportui, todėl prašymai sumokėti priemoką už eksportą ir atvejai, kai PNE šias priemokas mokėjo, yra visiškai tarpusavyje nesusiję.

70

Šiuo klausimu primintina, kad 2004 m. lapkričio 17 d. Komisija nusiuntė prašymą pateikti informacijos šešiolikai eksportuotojais laikomų prekybos atstovų, kuriems tiriamuoju laikotarpiu, Komisijos nuomone, teko apie 40% viso eksporto. Ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamosios dalies ketvirtame sakinyje Komisija konstatavo, kad „iš [trylikos] į [šį] prašymą pateikti informacijos atsakiusių įmonių <…> devynios <…> aiškiai atsakė, jog iš PNE nurodymų gana aišku, kad eksportuotų transporto priemonių atžvilgiu nemokama priemoka už darbo rezultatus, ir todėl jos neprašė priemokų už eksportuotas transporto priemones“. Šiai devynių prekybos atstovų grupei priklauso (konfidencialu) ( 1 ).

71

Tai konstatavusi, remdamasi prekybos atstovų atsakymais į prašymą pateikti informacijos, Komisija galėjo įsitikinti, kad jos suvokimas, kaip veikė priemokų mechanizmas po 1997 m., ne tik nėra klaidingas ar abstraktus, bet ir nesiskiria bent jau nuo daugumos prekybos atstovų suvokimo.

72

Ieškovės ginčija šios išvados teisingumą pateikdamos du argumentus. Pirma, skirtingi prekybos atstovų atsakymai parodo, kad PNE priemokų politika nėra aiškiai suprantama. Antra, prekybos atstovų pateikti atsakymai nepatvirtina Komisijos atliktos atlyginimo sistemos analizės.

73

Pirmiausia pažymėtina, kad pirmuoju ieškovių argumentu, jog skiriasi prekybos atstovų atsakymai, negalima paneigti ginčijamame sprendime padarytos išvados, kad daugumos į prašymą pateikti informacijos atsakiusių prekybos atstovų teigimu priemokų sistema aiškiai netaikoma eksportui.

74

Dėl antro argumento, kad prekybos atstovų pateikti atsakymai nepatvirtina Komisijos atliktos atlyginimo sistemos analizės, ieškovės tvirtina, pirma, kad „daugelis prekybos atstovų patvirtino, jog žinojo apie galimybę gauti priemoką už eksportą pateikus įregistravimą galutinio kliento vardu patvirtinančius dokumentus“, antra, kad „kiti (prekybos atstovai) nesusidomėjo priemokų už eksportą mokėjimu“, ir, trečia, kad „iš Peugeot tinklo pašalinti prekybos atstovai“ nebuvo „sąžiningi“.

75

Pirmasis iš šių teiginių, pagrįstas 2005 m. birželio 27 d. AP rašto 3 punktu, netiesiogiai susijęs su prekybos atstovais: (konfidencialu) (2005 m. birželio 27 d. rašto 3.1 punktas), (konfidencialu) (šio rašto 3.2 punktas), (konfidencialu) (šio rašto 3.3 punktas) ir (konfidencialu) (šio rašto 3.4 punktas).

76

(Konfidencialu), (konfidencialu) ir (konfidencialu) prekybos atstovai, bet kuriuo atveju, nepriklauso šio sprendimo 70 punkte ir ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamosios dalies ketvirtame sakinyje paminėtų devynių prekybos atstovų grupei.

77

Todėl pirmuoju ieškovių teiginiu, net jei jis būtų teisingas minėtų prekybos atstovų atžvilgiu, visiškai negalima paneigti ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padarytų išvadų.

78

Be to, dėl (konfidencialu) pažymėtina, jog galima ginčytis dėl AP 2005 m. birželio 27 d. rašte pateikto šio prekybos atstovo atsakymų į Komisijos klausimyną aiškinimo, kad iš šių atsakymų aiškiai matyti, jog, minėto prekybos atstovo nuomone, atlyginimo sistema taikoma eksportui.

79

Iš tikrųjų aplinkybė, kad šis prekybos atstovas, siekdamas gauti kokybinę priemoką, per pranešimo apie atstovavimo sutarties nutraukimą laikotarpį susitaręs su PNE atsisakė kiekybinės priemokos, visiškai nereiškia, jog šis prekybos atstovas manė, kad minėta kiekybinė priemoka mokama už eksportą.

80

Be to, nors tiesa, kad (konfidencialu) pradėjo eksportuoti tik 2002 m. ir todėl jo atsakymas į klausimyną, kuriame jis teigia, jog nesikreipė dėl priemokos iki 2002 m., „nes apie tai nepagalvojo“, gali būti keistas, vis dėlto matyti, kad šis atsakymas veikiau atspindi idėją, jog, (konfidencialu) manymu, priemokos netaikomos už eksportą.

81

Taip pat pastebėtina, kad Komisija teisi, atsiliepime į ieškinį tvirtindama, jog 2005 m. birželio 27 d. rašto 3.2.31 ir 3.2.32 punktuose nurodytas AP teiginys, kad (konfidencialu) pateikė prašymą priemokai gauti nepateikęs pateisinamų dokumentų, nėra įrodytas. Iš tikrųjų 2005 m. birželio 27 d. rašto 3.2.31 ir 3.2.32 punktai nepagrįsti.

82

Prekybos atstovas (konfidencialu) yra vienas iš tų devynių prekybos atstovų, kurie, Komisijos teigimu, atsakydami į 2004 m. lapkričio 17 d. prašymą pateikti informacijos aiškiai nurodė, jog iš PNE nurodymų gana aišku, kad priemoka už eksportuojamas transporto priemones nemokama.

83

Prieštaraudamos ieškovės iš esmės pažymi, kad nors tiesa, jog (konfidencialu) kreipėsi dėl priemokos tik nuo 2003 m., vis dėlto iš 2001 m. gegužės 2 d. šio prekybos atstovo rašto matyti, kad iki tol jis buvo „informuotas apie galimybę“ kreiptis dėl priemokos.

84

Tačiau iš (konfidencialu) paaiškinimų atsakyme į 2004 m. lapkričio 17 d. prašymą pateikti informacijos matyti, kad šis prekybos atstovas kreipėsi dėl priemokos už eksportuotus automobilius tik 2003 m. tik todėl, kad „iki tol nežinojo apie galimybę kreiptis“ ir sužinojo apie ją „tik 2003 metais“.

85

Pirmosios instancijos teismas pritaria Komisijai, jog iš šio atsakymo matyti tik tai, kad, (konfidencialu) nuomone, iki 2003 m. priemokos už eksportą nebuvo mokamos.

86

Tokią nuomonę, priešingai nei teigia ieškovės, patvirtina 2001 m. gegužės 2 d. šio prekybos atstovo raštas Peugeot, kurį Komisija pridėjo prie atsiliepimo į ieškinį. Iš šio rašto iš tikrųjų matyti, kad šis prekybos atstovas ne tik nebuvo „informuotas apie galimybę“ kreiptis dėl priemokos už eksportą, bet manė, jog ši priemokų sistema netaikoma eksportui ir dėl to skundėsi Peugeot, taip pat prašė jo atveju peržiūrėti nuostatą nemokėti priemokos.

87

Komisijos pozicijos negalima paneigti remiantis 2001 m. gegužės 2 d. rašto paraštėse ranka parašyta pastaba „in principe wel! Jc“ (iš esmės taip! Jc), kurią 2004 m. liepos 30 d. atsakyme į prieštaravimo pareiškimą ir 2005 m. birželio 27 d. rašte nurodė AP ir kuri, anot AP, reiškia „iš esmės taip“ priemokų už eksportą mokėjimui.

88

Iš tikrųjų šios ranka rašytos pastabos prasmė, priešingai negu teigia AP, neaiški. Bet kuriuo atveju, ši pastaba yra tik vidinis prierašas, kurį AP padarė rašto paraštėse, ir apie kurį greičiausiai niekada nebuvo pranešta (konfidencialu). Be to, ieškovės neginčija, taip pat nepatvirtina, kad ši pastaba egzistuoja ir turi AP jai suteiktą prasmę. Jei taip būtų šiuo atveju, (konfidencialu) veikiausiai nebūtų laukęs 2003 m., kaip šiuo atveju, tam, kad paprašytų priemokos už eksportą.

89

AP pastabos 2005 m. birželio 27 d. rašto 3.3.33 punkte, susijusios su aplinkybe, kad (konfidencialu) pripažino netinkamai suformulavęs prašymus sumokėti priemoką, siejamos su 2003 m., kai minėtas prekybos atstovas kreipėsi dėl priemokos, taigi, remiantis šiomis pastabomis, negalima paneigti Komisijos išvados, kad iki 2003 m. (konfidencialu) manė, jog priemoka nemokama už eksportą.

90

Taigi iš šio sprendimo 75–89 punktuose pateiktų samprotavimų matyti, jog pirmas ieškovių teiginys, kad „daugelis prekybos atstovų patvirtino žinoję apie galimybę gauti priemoką už eksportą pateikus įregistravimą galutinio kliento vardu patvirtinančius dokumentus“ ir su šiuo teiginiu susiję įrodymai negali paneigti ginčijamo sprendimo 56 dalies ketvirtame sakinyje Komisijos padarytos išvados, pagal kurią daugelis į prašymą pateikti informacijos atsakiusių prekybos atstovų nurodė, kad iš PNE nurodymų buvo aišku, jog už eksportuojamas transporto priemones priemokos nemokamos.

91

Antras ieškovių teiginys, kad kiti prekybos atstovai aiškiai patvirtino savo nesuinteresuotumą priemokų už eksportuojamas transporto priemones mokėjimu, grindžiamas 2005 m. birželio 27 d. rašto 1 punktu. Šiame teiginyje netiesiogiai paminėti šie prekybos atstovai: (konfidencialu), (konfidencialu) ir (konfidencialu).

92

Prekybos atstovas (konfidencialu), bet kuriuo atveju, nėra vienas iš šio sprendimo 70 punkte ir ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamosios dalies ketvirtame sakinyje paminėtų devynių prekybos atstovų. Be to, dėl šio sprendimo 76 ir 77 punktuose išdėstytų priežasčių, susijusių su (konfidencialu), (konfidencialu) ir (konfidencialu), keliant klausimą dėl ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamosios dalies ketvirtame sakinyje Komisijos padarytos išvados antras ieškovių teiginys neturi reikšmės.

93

Prekybos atstovas (konfidencialu) priklauso šiai devynių prekybos atstovų grupei.

94

Atsakydamas į 2004 m. lapkričio 17 d. prašymą pateikti informacijos (konfidencialu) iš esmės teigė, kad, jo nuomone, pagal šią priemokų sistemą prekybos atstovai turi įvykdyti planą jiems patikėtame sektoriuje ir todėl būtų nelogiška prašyti priemokų už eksportą. Kaip teisingai pastebėjo Komisija, tai, kad, (konfidencialu) teigimu, jo strategijoje numatyta parduoti didžiausią kiekį savo sektoriuje nereiškia, kad jo nedomino priemoka už eksportą. Iš jo atsakymo matyti, kad jis manė neturįs teisės į priemoką už eksportą.

95

Taigi, priešingai nei teigia ieškovės, (konfidencialu) neišreiškė savo nesusidomėjimo priemoka, o tik pareiškė, jog logiškai manė, kad priemoka nemokama už eksportą. Taigi (konfidencialu) suprato atlyginimo sistemą būtent taip, kaip to norėjo ieškovės.

96

2005 m. birželio 27 d. rašto 1.13 punkte taip pat įvardytas minėtai devynių prekybos atstovų grupei priklausantis (konfidencialu).

97

Atsakydamas į Komisijos prašymo pateikti informacijos 6 klausimą, šis prekybos atstovas pažymėjo, jog tai, kad jis nesikreipė dėl priemokos už eksportą, „paaiškinama [tuo], kad priemoka nėra labai didelė ir kad eksportas nėra [jo] įmonės pagrindinė veikla“.

98

Turint mintyje šį atsakymą, Komisija nepagrįstai priskyrė šį prekybos atstovą tiems, kurie, anot jos, aiškiai manė, jog priemokų sistema netaikoma eksportui.

99

Taigi iš 91-98 punktuose pateiktų samprotavimų matyti, kad antras ieškovių teiginys, pagal kurį „kiti prekybos atstovai aiškiai patvirtino savo nesuinteresuotumą priemokų už eksportuojamas transporto priemones mokėjimu“, yra teisingas (konfidencialu) atžvilgiu, bet kalbant apie (konfidencialu) ir (konfidencialu) jis nėra nei svarbus, nei tikslus siekiant paneigti Komisijos teiginį ginčijamo sprendimo 56 konstatuojamosios dalies ketvirtame sakinyje.

100

Galiausiai, trečiame ieškovių teiginyje, kuriame nurodomas 2005 m. birželio 27 d. rašto 4 punktas, tvirtinama, kad kai kurie prekybos atstovai buvo nesąžiningi ir atsakydami į 2004 m. lapkričio 17 d. prašymą pateikti informacijos pateikė netikslius ir Peugeot nepalankius atsakymus. Šiame teiginyje netiesiogiai paminėti prekybos atstovai yra (konfidencialu) ir (konfidencialu).

101

2005 m. birželio 27 d. rašto 4.1.38 ir 4.1.39 punktuose AP mano, kad prekybos atstovo (konfidencialu) atsakymas, iš kurio matyti, jog šis nesikreipė dėl priemokos (už 1997 ir 1998 metais eksportuotus automobilius) bijodamas sankcijų, pavyzdžiui, ilgesnio tiekimo termino, užsakymų sumažėjimo arba turimos atstovavimo sutarties praradimo, yra priešiškas ir nepagrįstas kaltinimas. AP grindžia savo poziciją tuo, kad atstovavimo sutarties nutraukimo sąlygos 2000-2003 metais buvo palankios (konfidencialu) ir jose nebuvo jokių grasinimų taikyti sankcijas už eksportą per šį sutarties nutraukimo laikotarpį (2005 m. birželio 27 d. rašto 4.1.39 punkto pabaiga ir 4.1.40–4.1.42 punktai).

102

Tačiau, kaip iš esmės atsiliepime į ieškinį pažymėjo Komisija, paminėdama (konfidencialu) atstovavimo sutarties nutraukimo sąlygas AP paaiškina situaciją 2000-2003 metų laikotarpiu, kuris skiriasi nuo (konfidencialu) atsakyme į Komisijos klausimyną paminėto 1997–1998 metų laikotarpio, nes (konfidencialu) eksportavo būtent per šį laikotarpį.

103

Todėl AP paaiškinimas, kad (konfidencialu) negalėjo tikėtis sankcijų už savo veiklą 2000–2003 metais, nebent jis būtų buvęs nesąžiningas, visiškai nepatvirtina ieškovių teiginio Pirmosios instancijos teisme, kad atsakydamas į prašymą pateikti informacijos (konfidencialu) buvo nesąžiningas.

104

Bet kuriuo atveju, ieškovės dublike nepaneigia Komisijos atsiliepime į ieškinį pateiktų samprotavimų. Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad rašytiniuose pareiškimuose ieškovės nepakankamai įrodo (konfidencialu) nesąžiningumą.

105

Tokią pačią išvadą reikia daryti dėl prekybos atstovo (konfidencialu), kurio atžvilgiu atsiliepime į ieškinį Komisija iš esmės pateikia tuos pačius samprotavimus, kaip ir dėl (konfidencialu), o ieškovės jų dublike taip pat nenuginčija.

106

Taigi iš šio sprendimo 100–105 punktų matyti, jog trečias ieškovių teiginys, pagal kurį kai kurie prekybos atstovai buvo nesąžiningi ir atsakydami į 2004 m. lapkričio 17 d. prašymą pateikti informacijos pateikė netikslius ir Peugeot nepalankius atsakymus, Pirmosios instancijos teisme nepakankamai teisiškai įrodytas.

107

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 73–106 punktuose, ieškovių tvirtinimai nepaneigia Komisijos ginčijamo sprendimo 56 punkto ketvirtame sakinyje padarytos išvados, net jei atskirais atvejais jie yra pagrįsti, kaip, pavyzdžiui, šio sprendimo 96–98 punktuose paminėto prekybos atstovo (konfidencialu) atveju.

108

Dėl ieškovių argumentų, susijusių su tuo, kad IT sistemos DIALOG ir RDC – tai neutralios priemonės, naudojamos veiklos administravimo ir mokesčių tikslams, pažymėtina, jog aplinkybė, kad šios sistemos padeda veiksmingai siekti minėtų tikslų, visiškai nepašalina ieškovėms galimybės naudotis šiose sistemose esančia informacija tam, kad jos galėtų sekti ir kontroliuoti prekybos atstovų eksportą. Šiuo atžvilgiu nebuvo itin ginčijama, kad šiomis priemonėmis ieškovės gali nustatyti prekybos atstovų eksportą, kad jos buvo naudojamos įgyvendinant atlyginimo sistemą, ir, kaip pažymėjo Komisija (ginčijamo sprendimo 37 konstatuojamosios dalies ketvirta įtrauka, 57 konstatuojamosios dalies pirma įtrauka, 60–72 konstatuojamosios dalys ir 122 konstatuojamoji dalis), be kita ko, identifikuojant eksportuotas transporto priemones ir netaikant joms priemokų.

109

Dėl ieškovių argumento, kad nepakankamo tiekimo Nyderlandų prekybos atstovams priežastis nėra siekis apriboti eksportą, pakanka nurodyti, jog ginčijamo sprendimo 117–120 konstatuojamosiose dalyse Komisija laikė nepakankamą tiekimą ne konkurencijos apribojimu, o reiškiniu, kuris de facto sustiprina ieškovių taikomos atlyginimo sistemos poveikį.

110

Galiausiai pastebėtina, jog ieškinio 115 punkte ieškovės pateikia argumentą, patvirtinantį išvadą, kad šia sistema siekiama apriboti lygiagretų eksportą.

111

Be to, ieškovės nurodo, kad Europos automobilių rinka yra labai iškreipta dėl nacionalinių apmokestinimo skirtumų perkant naujas transporto priemones, kad dėl šių skirtumų gamintojos priverstos didinti kainas šalyse, kuriose yra maži mokesčiai, ir mažinti jas šalyse, kuriose dideli mokesčiai, o tai savo ruožtu sukelia lygiagretų importą. Ieškovės taip pat priduria, kad imdamasi priemonių prieš automobilių gamintojas, o ne prieš nacionalines mokesčių sistemas, Komisija rizikuoja paskatinti gamintojas vietinių vartotojų nenaudai didinti kainas šalyse, kuriose dideli mokesčiai.

112

Todėl, jei, kaip teigia ieškovės (žr. šios sprendimo 54 punktą), tiesa, jog priemokų sistema buvo siekiama tik paskatinti prekybos atstovų prekybą sutartimis priskirtose teritorijose, šie neturėtų vertinti Komisijos priekaištų šiam mechanizmui kaip aplinkybės, galinčios paskatinti jas didinti kainas šalyse, kuriose dideli mokesčiai, siekiant konkretaus tikslo – kovoti su lygiagrečiu eksportu. Kitaip tariant, priemokų sistemos smerkimo suvokimas kaip fakto, dėl kurio gali būti padidinti tarifai iki šiol mažų kainų šalyse, patvirtina išvadą, kad šia sistema siekiama riboti lygiagretų eksportą.

113

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad priešingai, nei teigia ieškovės, Komisija ginčijamame sprendime padarė teisingą išvadą, kad yra įdiegta atlyginimo sistema, kurios akivaizdų ir ne itin ginčijamą, kalbant apie 1997 m., antikonkurencinį tikslą ieškovės po minėtų metų ne panaikino, o, atvirkščiai, dar labiau įtvirtino. Tokiomis aplinkybėmis šį ieškinio pagrindą, kiek jis susijęs su atlyginimo sistema, reikia atmesti.

114

Komisijos ginčijamame sprendime pavartota sąvoka „spaudimas“ visų pirma reiškia veiksmus, kuriais skatinamas prekybos atstovų suinteresuotumas riboti eksportą, antra, tiesioginį spaudimą konkrečių prekybos atstovų atžvilgiu, trečia, grasinimus sumažinti tiekimą, ypač labiausiai eksportuojamų modelių, ir, ketvirta, tiekimo apribojimus.

115

Ieškovės nesutinka, kad Komisijos ginčijamame sprendime nustatytas spaudimas yra antikonkurencinis.

116

Pirma, dėl veiksmų, kuriais skatinamas prekybos atstovų suinteresuotumas riboti eksportą (ginčijamo sprendimo 74–76 konstatuojamosios dalys ir šių konstatuojamųjų dalių išnašos Nr. 127–130), ieškovės nurodo, kad spaudimu negali būti laikomi paprasčiausi samprotavimai arba pareiškimai ir kad kai kurie pareiškimai, į kuriuos atsižvelgė Komisija, buvo padaryti nesant prekybos atstovų arba negali būti priskirti PNE. Ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamosios dalies pabaigoje paminėtu aplinkraščiu buvo siekiama tik priminti griežtas pardavimo taisykles, taikomas pardavimui per įgaliotus atstovus.

117

Su tokiais argumentais negalima sutikti.

118

Iš tikrųjų, kaip iš esmės pažymi Komisija, teigdamos, kad spaudimu negali būti laikomi paprasčiausi samprotavimai arba pareiškimai, arba kad kai kurie ginčijami pareiškimai buvo padaryti nesant prekybos atstovų, ieškovės visiškai neneigia šių veiksmų antikonkurencinio tikslo, o geriausiu atveju tik nesutinka, kad dėl šių veiksmų buvo susitarta.

119

Be to, sunku paneigti, kad konkretūs Komisijos pavyzdžiai, pateikti ginčijamo sprendimo 74–76 konstatuojamųjų dalių išnašose Nr. 127–130, atitinka arba bent jau atspindi ieškovių veiksmus, kuriais siekiama apriboti eksportą iš Nyderlandų.

120

Pirma, tiesa, kad ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamosios dalies išnašos Nr. 127 pirmame sakinyje paminėtas dokumentas, vadinamasis „Veiklos Nyderlanduose 1996 m. lapkričio 4 ir 5 dienomis ataskaita“ yra tikrai ne prekybos atstovams skirta AP vidaus ataskaita, tačiau iš minėtoje išnašoje cituojamos šio dokumento ištraukos, pagal kurią „didėjančios grįžtamojo eksporto apimtys verčia (PNE) griežtai pagal įstatymus mažinti jas kiekvieno (prekybos atstovo) atžvilgiu“, matyti, kad PNE savo veiksmais siekia kovoti su didėjančiu Nyderlandų prekybos atstovų grįžtamuoju eksportu.

121

Antra, kalbant apie ginčijamo sprendimo 75 konstatuojamosios dalies priešpaskutinį ir paskutinį sakinius bei šios konstatuojamosios dalies išnašą Nr. 128, reikia pastebėti, jog šioje išnašoje nurodyta 1996 m. rugsėjo 24 d. PNE ir VPDN tarybos komisijos susirinkimo protokolo ištrauka taip pat aiškiai parodo PNE siekį riboti eksportą. Iš tikrųjų iš šios ištraukos matyti, kad „(PNE) vadovybė išreiškia susirūpinimą, jog <…> dėl prekybos atstovų vykdomo grįžtamojo eksporto Nyderlandų rinkoje pasitaiko tiekimo problemų“, kad „[PNE] sutinka [su aplinkybe, jog pirmenybė visada turi būti teikiama tiekimo užsakymams Nyderlandų rinkoje] ir [kad] todėl ji peržiūrės atitinkamus užsakymus“.

122

Remiantis šia ištrauka „aplinkraščiu [PNE] taip pat primena prekybos atstovams griežtas tiekimo už Nyderlandų ribų taisykles <…> ir ketina taikyti griežtas sankcijas, jei bus nustatyta, kad prekybos atstovas griežtai nesilaiko šių taisyklių“.

123

Ieškovių teiginys, kad šio PNE aplinkraščio tikslas buvo tik užtikrinti pardavimo per įgaliotus atstovus procedūrų laikymąsi, o ne riboti eksportą, nepaneigia šio sprendimo 121 punkte padarytos išvados, kuri yra pakankamai pagrįsta atsižvelgiant į tame pačiame punkte nurodytą pirmųjų ištraukos iš 1996 m. rugsėjo 24 d. protokolo sakinių formuluotę.

124

Net jei šio aplinkraščio tikslas buvo toks, kokį nurodė ieškovės, ta aplinkybė, kad PNE nusprendė priminti prekybos atstovams pardavimo per įgaliotus atstovus taisykles, nėra visiškai nesuderinama su siekiu riboti eksportą. Be to, 1996 m. rugsėjo 24 d. susirinkimo protokole akivaizdžiai grasinamai suformuluotas PNE ketinimas „taikyti griežtas sankcijas, jei bus nustatyta, kad prekybos atstovas griežtai nesilaiko šių taisyklių“ gali būti bendresnės strategijos galiausiai atgrasyti prekybos atstovus eksportuoti įrodymas.

125

Trečia, nustatyta ir Komisija to visai neginčija, kad ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamojoje dalyje ir jos išnašoje Nr. 129 pateiktuose pavyzdžiuose paminėti VPDN pozicija ir veiksmai. Tačiau, net jei šiuos konkrečius pavyzdžius pateikia ne pačios ieškovės, o VPDN nariai, iš to vis dėlto matyti, kad, kaip teisingai pažymėjo Komisija (ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamosios dalies antras sakinys), ieškovės per VPDN paskleidė žinią, jog prekybos atstovai turėtų apriboti eksportą.

126

Ketvirta, konkretus pavyzdys, kurį Komisija pateikė ginčijamo sprendimo 76 konstatuojamosios dalies pabaigoje ir šios konstatuojamosios dalies išnašoje Nr. 130, dėl (konfidencialu) nurodytos gamintojos generalinio PNE direktoriaus noro uždrausti eksportą taip pat aiškiai parodo ieškovių norą apriboti eksportą.

127

Antra, dėl tiesioginio spaudimo konkretiems prekybos atstovams (ginčijamo sprendimo 77 ir 78 konstatuojamosios dalys) ieškovės nurodo, jog tai, kad prekybos atstovas už eksportą atsiskaito savo Account Managers Dealernets (už prekybos atstovų sąskaitas atsakingas asmuo, toliau – AMD) nebūtinai reiškia, kad daromas spaudimas. Eksportas yra įprasta prekybos atstovų veiklos dalis ir todėl logiška, kad jį vertina AMD, galiausiai, jis tai darė nešališkai.

128

Šis argumentas nėra įtikinamas ir turi būti atmestas. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad iš ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamosios dalies bei šios konstatuojamosios dalies išnašų, ypač Nr. 132–134, kuriose paminėtos AMD atlikto prekybos atstovų patikrinimo ataskaitos, taip pat Peugeot vidaus dokumentų, matyti, kad tikrindami prekybos atstovus AMD darė spaudimą tam, kad atgrasytų juos eksportuoti. Kaip ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamojoje dalyje pažymi Komisija, iš AMD patikrinimo ataskaitose pateiktų pastabų darytina išvada, kad, ieškovių požiūriu, eksportuojama turi būti tik išimtiniais atvejais.

129

Kalbant apie ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamąją dalį, kurioje paminėtas ne AMD daromas spaudimas, pastebėtina, kad pateikdamos argumentų, jog Komisija tariamai klaidingai įvertino spaudimą, ieškovės akivaizdžiai ginčija tik tai, kad šioje 78 konstatuojamojoje dalyje ir jos išnašose Nr. 136–140 pateikti pavyzdžiai nėra susiję su PNE. Nustatyta, kad šiuos pavyzdžius pateikė prekybos atstovai, šiuo atveju (konfidencialu) (šiame sprendime minėtos išnašos Nr. 136, 137 ir 138), (konfidencialu) (šiame sprendime minėta išnaša Nr. 139) ir (konfidencialu) (šiame sprendime minėta išnaša Nr. 140), savo raštuose. Iš to matyti, kad šie raštai, kuriuose paminėtas susirūpinimas dėl „Peugeot Pays-Bas problemų“ ir „sankcijų grėsmė“, jei bus tęsiamas eksportas, arba „stiprus“Peugeot„spaudimas“, taip pat „per griežtų sankcijų“ galimybė, be kita ko, „atstovavimo sutarties nutraukimas“, aiškiai parodo PNE daromą spaudimą.

130

Trečia, ieškovės ne itin ginčija Komisijos išvadas dėl grasinimų sumažinti tiekimą, ypač labiausiai eksportuojamų modelių atveju (ginčijamo sprendimo 79–81 konstatuojamosios dalys), padarytas remiantis VPDN prekybos komisijos ir PNE atstovų susirinkimų protokolais (žr. ginčijamo sprendimo 79 konstatuojamosios dalies išnašas Nr. 141 ir 142, 80 konstatuojamosios dalies išnašą Nr. 143 ir 81 konstatuojamosios dalies išnašą Nr. 144).

131

Ieškovės akivaizdžiai ginčija tik teiginį, kad ginčijamo sprendimo 79 ir 81 konstatuojamųjų dalių išnašose Nr. 142 ir 144 cituojamos nuostatos priskirtinos PNE (ji teigia, kad jos priskirtinos VPDN ir prekybos atstovams), ir teiginį, kad ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamosios dalies išnašoje Nr. 143 cituojama nuostata atitinka PNE pareiškimą, padarytą nesant prekybos atstovų.

132

Dėl pirmo teiginio, iš 1997 m. birželio 16 d. VPDN prekybos komisijos susirinkimo protokolo aiškiai matyti, kad išnašoje Nr. 142 pacituota protokolo ištrauka atitinka PNE pasiūlymus, pateiktus per jos atstovus, o ne prekybos atstovų pasiūlymus. Iš 1998 m. birželio 8 d. VPDN susirinkimo protokolo matyti, kad išnašoje Nr. 144 pacituota nuostata, būtent „Prašytume neeksportuoti 206 modelių ir laikyti juos Nyderlandų rinkai!“, yra ištrauka iš (konfidencialu), PNE pardavimo direktoriaus ir antroje šio susirinkimo dalyje dalyvavusio atstovo atsakymų, pateiktų į prekybos atstovų jam parengtus ir protokole pasviru šriftu pažymėtus klausimus.

133

Antras teiginys, kad ginčijamo sprendimo 80 konstatuojamosios dalies išnašoje Nr. 143 cituojama ištrauka iš „1997 m. gegužės 30 d. Nyderlandų tinklo atmintinės“, pagal kurią „(PNE) planuoja sumažinti 806 modelio pasiūlą, mažindama labiausiai eksportuojamų modelių skaičių“, atitinka nesant prekybos atstovų padarytą PNE pareiškimą, atsižvelgiant į faktines aplinkybes ginčijamas teisingai, tačiau vis tiek aišku, kad ši nagrinėjama citata atspindi PNE siekį sumažinti labiausiai eksportuojamų modelių pasiūlą prekybos atstovams.

134

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės nepateikė tinkamų argumentų, idant paneigtų Komisijos vertinimus.

135

Ketvirta, Komisija pateikė eksportui skirtų transporto priemonių tiekimo apribojimų (ginčijamo sprendimo 82–85 konstatuojamosios dalys) pavyzdžių. Šie tiekimo apribojimai pasireiškia kaip ilgi tiekimo terminai (82 konstatuojamoji dalis), kaip ypatingų finansinių sąlygų taikymas (83 konstatuojamoji dalis) arba kaip reikalavimas, kad kartu su užsakymu būtų teikiamas prašymas įregistruoti automobilį Nyderlanduose (83–85 konstatuojamosios dalys).

136

Ieškovės ne itin ginčija šiuos tiekimo apribojimus, taikomus prekybos atstovų užsakytoms eksportui skirtoms transporto priemonėms.

137

Be to, ieškovių argumentas, susijęs su tuo, kad ginčijamo sprendimo 83 ir 84 konstatuojamųjų dalių išnašose Nr. 145–147 ir 150 paminėtuose dokumentuose, t. y. pirkėjų ir įgaliotų atstovų skunduose ir prekybos atstovų atsakymuose į šiuos skundus, pateikiami ne PNE pareiškimai, nėra priimtinas, nes šiuo argumentu negalima ginčyti minėtuose dokumentuose aprašytų tiekimo apribojimų realumo.

138

Taip pat reikia atmesti ieškovių argumentą, kad ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamosios dalies išnašoje Nr. 152 paminėtas dokumentas yra susijęs su PNE ir VPDN diskusijomis apie nepakankamą transporto priemonių tiekimą, o tai negali būti laikoma spaudimu. Iš tikrųjų formaliai teisinga aplinkybė, kad šis dokumentas, būtent 1999 m. lapkričio 2 d. PNE vadovybės ir VPDN konsultacinio komiteto susirinkimo protokolas, yra susijęs su PNE ir VPDN diskusijomis, be kita ko, nepakankamo tiekimo klausimu, visiškai nekelia abejonių, kad buvo nustatyti ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamojoje dalyje nurodyti tiekimo apribojimai, kurie buvo taikomi pasirinktinai prekybos atstovų užsakytoms transporto priemonėms, kurioms priskirtas kompiuterinis kodas atitiko užsakymus eksportui

139

Galiausiai, ieškovių argumentai dėl 1997 m. liepos 31 d. prekybos atstovo (konfidencialu) rašto Système européen promotion SARL (toliau – SEP), įgaliotam naujų automobilių pardavėjui Prancūzijoje ir vienam iš skundų Komisijai autorių, esmės taip pat nepriimtini. Akivaizdu, kad problemos, kurių, kaip rašte pažymi (konfidencialu), atsirastų, jei būtų papildomai eksportuojama SEP naudai, kyla dėl Peugeot apribojimų politikos, o ne dėl to, kad (konfidencialu) galima kaltinti pardavimu tinklui nepriklausantiems perpardavėjams, pažeidžiant Peugeot platinimo tinklo sutartinius įsipareigojimus. Iš tikrųjų SEP, kuriam skirtas šis raštas, yra ne tinklui nepriklausantis perpardavėjas, o galutinių klientų sąskaita veikiantis įgaliotas asmuo.

140

Iš šio sprendimo 116–139 punktuose išdėstytų samprotavimų matyti, jog ieškovės nepaneigia Komisijos išvados, kad įvairiais ginčijamame sprendime nurodytais veiksmais, kuriuos ji laiko spaudimu, siekiama jei ne panaikinti, tai bent apriboti lygiagretų eksportą, ir todėl jų tikslas yra antikonkurencinis..

141

Šiomis aplinkybėmis, kadangi ieškovės negali paneigti Komisijos išvadų, susijusių su atlyginimo sistemos ir įvairaus Komisijos ginčijamame sprendime aprašyto spaudimo antikonkurenciniu tikslu, šį pagrindą reikia atmesti.

142

Toliau, kadangi prekybos atstovai nepritarė atlyginimo sistemai ir spaudimui, reikia išnagrinėti pirmąjį pagrindą, susijusį su susitarimo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme nebuvimu.

143

Ieškovių nuomone, Komisija pažeidė EB 81 straipsnio 1 dalį, ginčijamame sprendime padariusi išvadą, kad PNE įgyvendintas priemones galima laikyti susitarimu šio straipsnio prasme.

144

Susitarimo sąvoka grindžiama bendros valios buvimu, todėl Komisija turėjo įrodyti, pirma, pasiūlymą susitarti, antra, aiškų arba tylų sutikimą su šiuo pasiūlymu, tačiau to nepadarė.

145

Prekybos atstovų atlyginimo sistemą vienašališkai nustatė PNE. Be to, neutraliai suformuluoti aplinkraščiai turi būti laikomi teisėtais, o pažeidimu gali būti nebent tariama PNE praktika nemokėti priemokų už eksportą.

146

Tačiau dėl tokios praktikos nebuvo susitarta, nes fakto, kad prekybos atstovai toliau pirko automobilius, negalima laikyti tokiu susitarimu. Negalima preziumuoti tokio susitarimo, nes prekybos atstovai nebuvo suinteresuoti negauti priemokų, o, be to, negalima manyti, kad toks neteisėtas sutarties pakeitimas buvo numatytas iš anksto pasirašant atstovavimo sutartį.

147

Automobilių įregistravimo kontrolė nėra susijusi su eksportu, tačiau yra numatyta nacionalinės teisės aktuose mokesčių klausimais, o jos tikslas – pardavimo galutiniams klientams didinimas.

148

Prekybos atstovams neatstovaujančios VPDN vaidmuo neleidžia daryti išvados apie jų susitarimą su PNE.

149

Darytina išvada, kad tarp prekybos atstovų ir PNE nebuvo jokio susitarimo dėl numanomo priemokų nemokėjimo eksporto atvejais. Tai matyti iš įvairių prekybos atstovų atsakymų į Komisijos šiuo atžvilgiu pateiktus klausimus.

150

Net pavykus įrodyti tariamą PNE spaudimą prekybos atstovams, šis spaudimas laikytinas vienašaliais PNE veiksmais, o ne susitarimu pagal EB 81 straipsnio 1 dalį. Geriausiai prekybos atstovų nepritarimą tariamam spaudimui įrodo tai, kad jie vykdo daug su eksportu susijusių sandorių. Galiausiai, negalima preziumuoti, kad palaikoma tariama PNE eksporto apribojimo arba draudimo politika, nes tokia politika prieštarauja prekybos atstovų interesams ir yra akivaizdžiai antikonkurencinė.

151

VPDN veiksmai ir pageidavimai yra tik atskiri veiksmai, kurie preziumuojant jų galimą tam tikrą poveikį nėra privalomi prekybos atstovams ir neįrodo jų sutikimo.

152

Tariamas PNE apribojimas tiekiant automobilius prekybos atstovams bei jų skaičiaus sumažinimas yra vienašaliai veiksmai. Be to, tiekimas daugiausia eksportuojantiems prekybos atstovams nebuvo apribotas ir jų skaičius nesumažėjo.

153

Tik tai, kad yra spaudimas arba numatytos sankcijos, įrodo, jog prekybos atstovai nepritaria ir nesutinka su numanomu PNE siūlymu susitarti. Komisija neįrodė aiškaus arba tylaus kiekvieno prekybos atstovų sutikimo.

154

Komisija nurodo, kad PNE prekybos atstovams išsiųsti aplinkraščiai ir siūlymai susitarti, kuriais buvo siekiama padaryti poveikį platinimo sutarties vykdymui ir kuriems aiškiai neprieštaravo nė vienas prekybos atstovas, yra susitarimai, esantys iš anksto sudaryto ilgalaikius prekybos santykius reguliuojančio bendrojo susitarimo dalimi, patenkantys į EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo sritį.

155

Komisija nustatė nemažai faktų, įrodančių bent jau tylų prekybos atstovų sutikimą.

156

Ginčijamame sprendime ji rėmėsi ne VPDN dalyvavimu nagrinėjamuose susitarimuose, o atsižvelgė į šios asociacijos rezoliucijas, pranešimus ir diskusijas, iš kurių padarė išvadą, kad kalbant bent jau apie tiesiogiai eksporto operacijose dalyvaujančius prekybos atstovus, jie aiškiai nurodė esantys suinteresuoti vykdyti PNE politiką eksporto klausimais, taigi pritarė šiai politikai, kuri, anot jų, buvo sutartinių santykių su gamintoja dalis.

157

Dėl argumento, susijusio su tariamai nesėkmingais bandymais trukdyti lygiagrečiam eksportui, Komisija nurodo, kad tiekėjo siūlymo susitarti nepriėmimas nepaneigia, kad susitarimas yra, nes tylaus sutikimo su šiuo siūlymu įrodymas nustatomas atsižvelgiant ne tik į platintojų veiksmus per nagrinėjamą laikotarpį. Bet kuriuo atveju, Komisija neteigia, kad pardavimą eksportui buvo siekiama uždrausti vien tik priemokų sistema. Jos nuomone, ši sistema labai riboja prekybos atstovų ekonominių veiksmų laisvę eksportuoti.

158

Nors tiesa, kad PNE iš pradžių vienašališkai nustatė naujas sąlygas prekybos atstovams, tokios sąlygos, išsiuntus šiems atstovams kasmetinius aplinkraščius, buvo įtrauktos į platinimo sutartis. Per 2000–2003 metų laikotarpį, kai pagal atlyginimo sistemą buvo aiškiai numatyta, kad nesant aiškaus prekybos atstovo prieštaravimo manoma, jog jis su ja sutiko, tik du prekybos atstovai, kurie vėliau buvo pašalinti, prieštaravo dėl šios sistemos. Mažai tikėtina, kad tokia sistema galėjo būti vienašališkai taikoma 1997–1999 metais.

159

Komisija mano, kad nagrinėjamo laikotarpio PNE aplinkraščiai nėra suformuluoti neutraliai ir kad konkretus PNE atlyginimo sistemos taikymas tik patvirtina, jog ji teisingai suprato šiuos aplinkraščius. Kalbant apie tai, kaip šią sistemą taikė prekybos atstovai, reikia nurodyti, jog dauguma jų nesikreipė dėl priemokų už eksportuotus automobilius.

160

Galiausiai, reikia aiškiai atskirti siūlymą susitarti dėl prekybos atstovų galutinių perpardavimo kainų ir, kaip šiuo atveju, nuostatą dėl prekybos atstovų pirkimo iš gamintojos kainų. Būtent dėl šios priežasties, remdamasi daugybe prekybos atstovų pirkimo dokumentų, Komisija šioje byloje galėjo manyti, kad susitarta dėl kainų.

161

Tariamas prekybos atstovų nesuinteresuotumas susitarimu nėra priežastis nepripažinti, kad šio susitarimo būta. Iš tikrųjų nepakaktų pažymėti, kad kuris nors prekybos atstovas yra suinteresuotas artimiausiu laikotarpiu (eksportuodamas) padidinti savo pardavimo kiekį, jei būtų akivaizdu, kad nesutikdamas su gamintojos politika jis gali sulaukti neigiamų pasekmių kainų, tiekimo ar net tolesnių sutartinių santykių atžvilgiu. Be to, PNE galėjimas lengvai nustatyti bet kokį pardavimą eksportui turėtų skatinti prekybos atstovus prisijungti prie sistemos.

162

Tai, kad PNE kontrolės sistema galėjo būti siekiama ne tik nustatyti pardavimą eksportui, bet ir kitų tikslų, nedraudžia manyti, jog ji turėjo atlikti ir šią nustatymo funkciją. Ieškovės, apgailestavusios, jog Bendrijoje nėra registravimo duomenų bazės, pačios nieko nepasiūlė tam, kad šis trūkumas būtų pašalintas ir būtų užtikrintas priemokų už pardavimą eksportui mokėjimas.

163

VPDN atliko diskusijų dėl atlyginimo sistemos „rezonatoriaus“ vaidmenį. Ginčijamame sprendime tik papildomai remiamasi šios asociacijos dalyvavimu. Aplinkraščių arba bent jau pagal atlyginimo sistemą pateiktų užsakymų pakanka konstatuoti susitarimo faktą. Šiomis sąlygomis Komisija, siekdama patvirtinti prekybos atstovų sutikimą, galėjo atsižvelgti į tai, kad jų interesus atstovaujanti asociacija dalyvavo kuriant ir keičiant atlyginimo sistemą. Jei prekybos atstovai prieštarautų šiai sistemai, tai atsispindėtų VPDN svarstymuose.

164

Dėl to, kad prekybos atstovai tariamai įvairiai aiškina aplinkraščius, pakanka pažymėti, jog daugelis jų, įskaitant didžiausią eksportuotoją, pritarė Komisijos požiūriui.

165

Kai kuriems prekybos atstovams daromas spaudimas tik papildė bendresnį susitarimą, kuris taip pat riboja eksportą ir prie kurio tyliai prisijungė dauguma prekybos atstovų. Kontrolės ir spaudimo buvimo faktas bei kai kurių prekybos atstovų reakcija patvirtina tokio pritarimo atlyginimo sistemai galimybę. PNE ir prekybos atstovai manė, kad PNE nurodymų nesilaikymas laikytinas platinimo sutarties nevykdymu.

166

Argumentas, kad spaudimas pasireiškė esant didžiausiam eksportui, nėra lemiamas. Normalu, kad spaudimas didėja tuo metu, kai užfiksuojamas lygiagretaus eksporto augimas. Aplinkybė, kad eksportas vis dėlto vyksta, nereiškia, jog nėra susitarimo. Spaudimas nurodomas kaip iš anksto sudarytą susitarimą patvirtinanti aplinkybė. Eksporto sumažėjimas nuo 1997m., po to jo smukimas nuo 1999 m., atvirkščiai, įrodo susitarimo veiksmingumą.

167

Ginčijamame sprendime Komisija nenustatė nei bendrojo prekybos atstovų ir gamintojos susitarimo dėl tiekimo kvotų siekiant tenkinti tik vidaus rinkos poreikius, nei kad buvo susitarta iš tinklo pašalinti daugiausia eksportuojančius prekybos atstovus. Atvirkščiai, ginčijamame sprendime pažymima, kad gamintojos galimybė reguliuoti tiekimą leido jai sukurti tokią skatinimo sistemą, kad prekybos atstovai sutiktų su jos ribojančia politika ir atsisakytų eksportuoti. Komisijos nuomone, ryžtinga platinimo tinklo mažinimo politika negalėjo prekybos atstovams nekelti susirūpinimo, ypač tiems, kurie iš PNE atstovų dėl vykdomo eksporto sulaukė grasinimų.

168

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką susitarimas EB 81 straipsnio 1 dalies prasme laikomas sudarytu jau tuomet, kai atitinkamos įmonės išreiškė savo bendrą valią elgtis rinkoje tam tikru apibrėžtu būdu (1991 m. gruodžio 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hercules Chemicals prieš Komisiją, T-7/89, Rink. p. II-1711, 256 punktas; 2000 spalio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Bayer prieš Komisiją, T-41/96, Rink. p. II-3383, 67 punktas ir 2003 m. gruodžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Volkswagen prieš Komisiją, T-208/01, Rink. p. II-5141, 30 punktas; šiuo klausimu žr. 1970 m. liepos 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją, 41/69, Rink. p. 661, 112 punktą ir 1980 m. spalio 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją, 209/78–215/78 ir 218/78, Rink. p. 3125, 86 punktą).

169

Kalbant apie bendros valios išraiškos formą, pakanka, kad nuostata išreiškia atitinkamų įmonių valią elgtis rinkoje pagal jos sąlygas (šio sprendimo 168 punkte minėto sprendimo Bayer prieš Komisiją 68 punktas ir šio sprendimo 168 punkte minėto 2003 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Volkswagen prieš Komisiją 31 punktas; šiuo klausimu žr. šio sprendimo 168 punkte minėto sprendimo ACF Chemiefarma prieš Komisiją 112 punktą; šio sprendimo 168 punkte minėto sprendimo van Landewyck ir kt. prieš Komisiją 86 punktą).

170

Iš to matyti, kad susitarimo sąvokos EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, kaip ji yra aiškinama teismo praktikoje, pagrindinis bruožas yra mažiausiai dviejų šalių valios suderinimas, kurio išraiškos forma, jeigu ji tiksliai perteikia šalių valią, nėra svarbi (2006 m. liepos 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Volkswagen, C-74/04 P, Rink. p. I-6585, 37 punktas; šio sprendimo 168 punkte minėto sprendimo Bayer prieš Komisiją 69 punktas ir šio sprendimo 168 punkte minėto 2003 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Volkswagen prieš Komisiją 32 punktas).

171

Iš šios teismo praktikos aišku, kad jei gamintojo sprendimas yra vienašalis įmonės elgesys, šiam sprendimui netaikomas EB 81 straipsnio 1 dalyje numatytas draudimas (šio sprendimo 168 punkte minėto sprendimo Bayer prieš Komisiją 66 punktas; 2003 m. spalio 21 d. Sprendimo General Motors Nederland ir Opel Nederland prieš Komisiją, T-368/00, Rink. p. II-4491, 58 ir 79 punktai ir šio sprendimo 168 punkte minėto 2003 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Volkswagen prieš Komisiją 33 punktas; šiuo klausimu žr. 1983 m. spalio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją, 107/82, Rink. p. 3151, 38 punktą; 1985 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Ford-Werke ir Ford of Europe prieš Komisiją, 25/84 ir 26/84, Rink. p. 2725, 21 punktą; 1994 m. liepos 7 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją, T-43/92, Rink. p. II-441, 56 punktą).

172

Tačiau tam tikromis aplinkybėmis priemonės, kurių gamintojas ėmėsi ar kurias taikė akivaizdžiai vienašališkai tęstiniuose komerciniuose santykiuose su platintojais, buvo laikomos susitarimu EB 81 straipsnio 1 dalies prasme (1979 m. liepos 12 d. Teisingumo Teismo sprendimo BMW Belgium ir kt. prieš Komisiją, 32/78, 36/78–82/78, Rink. p. 2435, 28–30 punktai; šio sprendimo 171 punkte minėto sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją 38 punktas; šio sprendimo 171 punkte minėto sprendimo Ford prieš Komisiją 21 punktas; 1990 m. sausio 11 d. Sprendimo Sandoz prodotti farmaceutici prieš Komisiją, C-277/87, Rink. p. I-45, 7–12 punktai ir 1995 m. spalio 24 d. Sprendimo Bayerische Motorenwerke, C-70/93, Rink. p. I-3439, 16–17 punktai; šio sprendimo 168 punkte minėto sprendimo Bayer prieš Komisiją 70 punktas).

173

Iš šios teismo praktikos matyti, kad reikia skirti atvejus, kai įmonė priėmė iš tikrųjų vienašalę priemonę, t. y. be aiškaus arba tylaus kitos įmonės dalyvavimo, nuo tų, kurių vienašalis pobūdis yra tik tariamas. Pirmosioms netaikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, tačiau antrąsias reikia laikyti įmonių susitarimu ir todėl joms galima taikyti šį straipsnį. Būtent taip yra konkurenciją ribojančių veiksmų ir priemonių, gamintojo numanomai vienašališkai priimtų sutartiniuose santykiuose su perpardavėjais, tačiau dėl kurių vis dėlto išreikštas bent tylus pastarųjų sutikimas, atveju (šio sprendimo 168 punkte minėto sprendimo Bayer prieš Komisiją 71 punktas ir šio sprendimo 168 punkte minėto 2003 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Volkswagen prieš Komisiją 35 punktas).

174

Tačiau, remiantis šia teismo praktika, gamintojui aiškiai vienašališkai atlikus veiksmą esant sutartiniams santykiams su perpardavėjais, Komisija gali tik tada teigti, kad šis veiksmas iš tiesų yra susitarimo tarp įmonių pagrindas EB 81 straipsnio 1 dalies prasme, kai ji įrodo esant aiškų arba tylų kitų partnerių pritarimą gamintojo veiksmui (šio sprendimo 168 punkte minėto sprendimo Bayer prieš Komisiją 72 punktas ir šio sprendimo 168 punkte minėto 2003 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Volkswagen prieš Komisiją 36 punktas; šiuo klausimu žr. šio sprendimo 172 punkte minėto sprendimo BMW Belgium ir kt. prieš Komisiją 28–30 punktus; šio sprendimo 171 punkte minėto sprendimo AEG-Telefunken prieš Komisiją 38 punktą; šio sprendimo 171 punkte minėto sprendimo Ford prieš Komisiją 21 punktą; šio sprendimo 172 punkte minėto sprendimo Sandoz prodotti farmaceutici prieš Komisiją 7–12 punktus).

175

Galiausiai, primintina, kad Komisija turi pateikti pakankamai tikslius ir neprieštaringus įrodymus, patvirtinančius, kad pažeidimas tikrai buvo padarytas (šio sprendimo 44 punkte minėto sprendimo CRAM ir Rheinzink prieš Komisiją 20 punktas ir 1999 m. sausio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Riviera Auto Service ir kt. prieš Komisiją, T-185/96, T-189/96 ir T-190/96, Rink. p. II-93, 47 punktas).

176

Šiuo atveju pažymėtina, kad, priešingai, nei teigia ieškovės, siekdama šioje byloje konstatuoti susitarimo faktą, Komisija, kitaip negu byloje, kurioje priimtas 168 punkte minėtas 2003 m. gruodžio 3 d. Sprendimas Volkswagen prieš Komisiją, nesirėmė argumentu, pagal kurį prekybos atstovų sutikimas grindžiamas tik jų priklausomybe platinimo tinklui.

177

Atvirkščiai, ginčijamame sprendime aiškiai priminusi, kad būtinas bent tylus prekybos atstovų sutikimas su ginčijamais veiksmais (žr., be kita ko, ginčijamo sprendimo 90 konstatuojamosios dalies pabaigą ir 91 konstatuojamosios dalies antrojo sakinio pabaigą), Komisija ieškojo tokio sutikimo įrodymų (ginčijamo sprendimo 94–101 konstatuojamosios dalys).

178

Pirma, dėl atlyginimo sistemos ginčijamo sprendimo 95 konstatuojamoje dalyje Komisija patvirtino, jog toks sutikimas yra, remdamasi tuo, kad prekybos atstovai toliau teikdavo užsakymus transporto priemonėms pagal ieškovių nuo 1997 m. įvestą tvarką. Kaip šio sutikimo įrodymą Komisija nurodė kontrolės sistemą a posteriori ir galimybę taikyti sankcijas (ginčijamo sprendimo 96 konstatuojamoji dalis). Ji taip pat pažymėjo VPDN vaidmenį, bent jau kaip „rezonatoriaus“ ir prekybos atstovų informavimo organo, nurodydama, kad „VPDN teikiama išsami informacija padėjo jos nariams suprasti PNE poziciją atlyginimo sistemos taikymo klausimu“ (ginčijamo sprendimo 98 konstatuojamoji dalis).

179

Komisija padarė išvadą, kad susitarimas tarp ieškovių ir prekybos atstovų egzistavo nuo 1997 metų. Todėl, Komisijos nuomone, tai, kad aplinkraščiuose nuo 2000 m. AP pabrėždavo, jog aiškiai nepaprieštaravus šiems aplinkraščiams manoma, kad jiems pritarta, akivaizdžiai patvirtina susitarimo pasiūlymą, kuris atspindi jau nuo 1997 m. suderintą valią (ginčijamo sprendimo 99 konstatuojamoji dalis).

180

Pirmosios instancijos teismas mano, kad ieškovės savo argumentais negali paneigti šios Komisijos išvados apie susitarimo dėl atlyginimo sistemos buvimą.

181

Be to, negalima sutikti su argumentu, kad po 1997 m. išleisti aplinkraščiai buvo neutralūs, todėl jų negalima laikyti neteisėtais ir vienintelis susitarimo dalyku pagal EB 81 straipsnio 1 dalį galintis būti elgesys – tai vienašalė PNE praktika nemokėti priemokų.

182

Iš tikrųjų nagrinėjant antrąjį panaikinimo pagrindą jau nustatyta, kad po 1997 m. išleisti aplinkraščiai nebuvo neutralūs, o buvo suformuluoti taip, kad 1997 m. nustatytas konkurencijos apribojamas išliktų ir toliau. Taigi konkurencijos apribojimas kyla iš pačios atlyginimo sistemos, kurią sukūrė ir savo aplinkraščiuose apibrėžė ieškovės, o ne iš praktikos, pagal kurią PNE nesilaikė teisėtų sutarčių nuostatų. Taigi ieškovių argumentą, susijusį su tariamai teisėtu aplinkraščių pobūdžiu, reikia atmesti.

183

Turint omenyje, kad konkurencija buvo ribojama dėl pačios atlyginimo sistemos ir kad pagal šią sistemą buvo nustatoma prekybos atstovams privaloma transporto priemonių pirkimo iš Peugeot kaina, Komisija teisingai padarė išvadą, kad prekybos atstovai sutiko su šia sistema, remdamasi tuo, kad jie ir toliau pagal šios sistemos nustatytą tvarką ir finansines sąlygas teikdavo transporto priemonių užsakymus.

184

Iš tikrųjų prekybos atstovai visiškai neprieštaraudami nepirktų transporto priemonių atlyginimo sistemoje numatytomis sąlygomis, jei nebūtų sutikę su šiomis sąlygomis ir ypač su tuo, kad priemokos būtų mokamos tik už pardavimą valstybės viduje.

185

Aplinkybė, kad priemokos už eksportą nemokėjimas buvo finansiškai nenaudingas prekybos atstovams, nepaneigia prekybos atstovų tolesnių užsakymų fakto. Kaip pažymi Komisija, negalima paneigti esant susitarimą vien todėl, kad jis prieštarauja kai kuriems šalies interesams, jei, kaip šiuo atveju, įrodomas šios šalies sutikimas.

186

Komisija nusprendė, kad įvairiems veiksmams, ginčijamame sprendime laikomiems spaudimu, kurių prekybos atstovų atžvilgiu ėmėsi ieškovės ir kurių tikslas – išsaugoti išimtinį eksporto pobūdį, visi tinklo nariai iš principo pritarė su sąlyga, kad gamintoja atskirais atvejais galės įsikišti, taip palaikydama nustatytą discipliną (ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamoji dalis, in fine).

187

Ieškovės nesutinka, kad susitarimas galėjo būti sudarytas dėl spaudimo. Šis spaudimas buvo daromas vienašaliais aktais ir šį vienašališkumą patvirtina sankcijos, nes jų taikymas įrodo prekybos atstovų nesutikimą su jiems primestomis priemonėmis. Komisija neįrodė prekybos atstovų sutikimo su tariamai eksportą ribojančia ieškovių politika.

188

Ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamojoje dalyje Komisija nurodė tris konkrečius prekybos atstovų tylaus pritarimo ieškovių veiksmams, kuriais siekiama apriboti eksportą, atvejus.

189

Šie trys atvejai susiję atitinkamai su prekybos atstovu (konfidencialu), prekybos atstovu (konfidencialu) (žr. ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamąją dalį, atitinkamai penktą ir aštuntą sakinius) ir prekybos atstovais, kurie per visuotinį VPDN narių susirinkimą pasisakė už eksporto draudimą (ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamosios dalies dešimtas sakinys).

190

Pirma, dėl prekybos atstovo (konfidencialu) nustatyta, kad dėl ieškovių veiksmų šis prekybos atstovas pakeitė savo komercinius santykius su klientais.

191

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad 1997 m. liepos 16 d. raštu atsakydama į prekybos atstovo (konfidencialu) užsakymą, pateiktą remiantis įgalioto atstovo Prancūzijoje SEP užsakymu, be kita ko, dėl keturių 306 break transporto priemonių šiam prekybos atstovui, PNE šiam pranešė, kad „306 break teikiami tik kartu pateikus prašymą įregistruoti automobilį“, o minėtas įregistravimas, pačios AP teigimu, turėtų būti atliktas Nyderlanduose. Prie 1997 m. liepos 16 d. rašto PNE pridėjo sąrašą, kuriuo prekybos atstovui patikslino tiekimo terminus, tačiau nenurodė SEP užsakytų 306 break tiekimo terminų.

192

Gavęs 1997 m. liepos 16 d. PNE raštą, prekybos atstovas (konfidencialu), nesiginčydamas dėl jo, 1997 m. liepos 21 d. raštu įgaliotam atstovui Prancūzijoje SEP paprasčiausiai perdavė PNE nurodytus apribojimus ir persiuntė minėtą raštą, kuriuo reikalaujama automobilius įregistruoti Nyderlanduose, ir prie jo pridėtą sąrašą, šio sąrašo dalyje dėl 306 break pažymėdamas nuorodą į minėtą raštą.

193

Ieškovių nurodyta aplinkybe, kad visos transporto priemonės, kurias prekybos atstovas (konfidencialu) užsakė SEP, galiausiai buvo pristatytos, negalima paneigti, jog šis prekybos atstovas paprasčiausia persiuntė minėtam įgaliotam atstovui PNE jam nurodytus tiekimo apribojimus.

194

Šiuo klausimu pažymėtina, jog sužinojusi apie (konfidencialu) SEP praneštus faktinius antikonkurencinius tiekimo apribojimo motyvus, AP, norėdama ištaisyti padėtį, galėjo tik „[sutikti] su [PNE], kad nėra kitos išeities kaip tik nedelsiant paskelbti [prekybos atstovo tiekimo terminą] <…> tam, kad būtų skubiai ištaisyta netyčia padaryta klaida“ (1997 m. liepos 18 d. vidaus PNE rašto ketvirtoji pastraipa).

195

Antra, dėl prekybos atstovo (konfidencialu) Komisija pastebi, kad „1997 m. [šis] prekybos atstovas <…> buvo priverstas atsisakyti tiekti transporto priemones galutiniams vartotojams užsienyje“ (ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamosios dalies aštuntas sakinys). Komisija taip pat nurodo ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamąją dalį (trečias ir ketvirtas sakiniai), kurioje pažymi, kad dėl PNE spaudimo šis prekybos atstovas buvo priverstas „panaikinti“ SEP pateiktus „užsakymus <…> naujoms transporto priemonėms arba nepriimti jų, taip pat „labai sumažinti eksportą 1998 m. ir visiškai jo atsisakyti 1999 metais“.

196

Ieškovėms nepavyko sukelti abejonių šiuo pavyzdžiu. Jos tik nurodo, kad minėtas prekybos atstovas 1997 m. eksportavo 30 transporto priemonių, tačiau tai, kaip pažymi Komisija, nepaneigia nei to, kad šis prekybos atstovas nesipriešindamas ieškovių spaudimui pasirinko atsisakyti pardavimo minėtais metais, nei to, kad nuo 1998 m. iš tikrųjų sumažėjo (konfidencialu) eksportas, o 1999 m. jis atsisakė šios veiklos.

197

Trečia, dėl VPDN suformuluoto prašymo Komisija ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamosios dalies dešimtame sakinyje teisingai konstatavo, kad prekybos atstovai VPDN susitarė ir pasiūlė išsiųsti aplinkraštį, kuriame buvo prašoma neeksportuoti. Turimas omenyje per 1997 m. lapkričio 11 d. visuotinį VPDN narių susirinkimą pateiktas pasiūlymas išsiųsti prekybos atstovų asociacijos nariams raštą, kuriame būtų nurodyta nevykdyti grįžtamojo eksporto“.

198

Tiesa, šis prekybos atstovų pasiūlymas galiausiai liko neįgyvendintas, nes VPDN pirmininkas per visuotinį narių susirinkimą atkreipė dėmesį, kad „tai neįmanoma pagal galiojančius Europos teisės aktus“. Vis dėlto matyti, kad per visuotinį narių susirinkimą suformuluotu pasiūlymu prekybos atstovai iš principo pritaria PNE įgyvendinamai eksporto apribojimo politikai.

199

Turint mintyje, kad šiuo pasiūlymu prekybos atstovai būtų raginami pasirašyti šį raštą ir taip išreikšti savo sutikimą, negalima daryti išvados, kaip tai teigia ieškovės, jog negalima preziumuoti tylaus sutikimo su eksporto apribojimo politika. Kaip nurodo Komisija, šio sprendimo 168–174 punktuose minėtoje Bendrijos teismo praktikoje numatyta tylaus sutikimo su pasiūlymu dėl susitarimo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme galimybė.

200

Apskritai, pritariant Komisijos nuomonei dėl VPDN vaidmens, pažymėtina, jog ieškovės iš esmės ne itin ginčija ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamosios dalies antrame sakinyje padarytą išvadą, kad PNE pasinaudojo VPDN siekdama pranešti, jog prekybos atstovai turėtų apriboti eksportą. Tačiau, kaip pastebi Komisija, tai, kad VPDN paskatino prekybos atstovus riboti eksportą, o jie tam neprieštaravo ir nuo to neatsiribojo, parodo prekybos atstovų sutikimą su PNE įgyvendinama apribojimo politika.

201

Be šių trijų konkrečių prekybos atstovų sutikimo su ieškovių veiksmais, kuriais siekiama jei ne nutraukti, tai bent apriboti eksportą, atvejų, Komisija ginčijamo sprendimo 100 konstatuojamojoje dalyje (šeštas sakinys) taip pat užsimena apie prekybos atstovą (konfidencialu), prekybos atstovus (konfidencialu) ir (konfidencialu) ir šiuo klausimu nurodo ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamąją dalį.

202

Dėl (konfidencialu) iš ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamosios dalies šešto sakinio ir šio prekybos atstovo atsakymo į 2004 m. lapkričio 17 d. prašymą pateikti informacijos, minėto šios konstatuojamosios dalies išnašoje Nr. 139, matyti, kad šis prekybos atstovas „dėl Peugeot (jam) daryto stipraus spaudimo nuo 1997 m. antrojo ketvirčio nustojo eksportuoti Peugeot prekių ženklo transporto priemones“. Taigi šis prekybos atstovas nusprendė nutraukti savo veiklą, užuot prieštaravęs ieškovių veiksmams. Dėl šio prekybos atstovo primintina, kad jo atžvilgiu ieškovės nurodytas kaltinimas nesąžiningumu nepatvirtintas.

203

Nagrinėdamos, ar prekybos atstovas (konfidencialu) sutiko su spaudimu, ieškovės nurodo, kad ginčijamo sprendimo 78 konstatuojamojoje dalyje minėtas 2001 m. lapkričio 19 d. (konfidencialu) raštas Peugeot įrodo, jog šis prekybos atstovas priimdavo sprendimus savarankiškai. Todėl ieškovės tvirtina, kad sutikimas su Peugeot spaudimu nėra įrodytas šio prekybos atstovo atveju.

204

Tačiau, kaip teisingai pastebi Komisija, į (konfidencialu) atsakymą galima atsižvelgti su išlygomis, nes šis prekybos atstovas turėjo ginti savo poziciją dėl eksporto, kuris jam buvo būtinas išlaidoms padengti. Be to, 2001 m. lapkričio 19 d. rašte šis prekybos atstovas, atrodo, bando ginti savo einamuosius interesus nurodydamas, jog jis turi eksportuoti bent kurį laiką ir įtikinti Peugeot, jog tokia padėtis nukrypsta nuo jo buvusios politikos ir nėra ilgalaikė strategija. Taigi iš (konfidencialu) rašto negalima daryti išvados, kad šis prekybos atstovas, reaguodamas į ieškovių spaudimą, buvo iš tiesų savarankiškas, veikiau jis pateisina trumpalaikį eksportą ir iš principo sutinka lygiagretų eksportą ilgainiui apriboti ar net visai jo atsisakyti.

205

Tokia išvadą visiškai patvirtina 2001 m. lapkričio 2 d., t. y. tik keliomis dienomis anksčiau už minėtą (konfidencialu) raštą, surašytas PNE vidaus raštas, kuriame (konfidencialu), PNE AMD, informuoja PNE apie (konfidencialu), t. y. tam pačiam prekybos atstovui pavaldžios, tačiau įsikūrusios (konfidencialu) (Nyderlandai), o ne (konfidencialu) (Nyderlandai) įmonės reakciją. Iš šio PNE vidaus rašto iš tikrųjų matyti, kad AMD (konfidencialu) patalpose sutiktas atsakingas asmuo „visiškai nesididžiuoja savo eksportu, [tačiau], atsižvelgdamas į didžiules (konfidencialu) problemas (ypač finansines), nemato kitos išeities“. AMD šiame rašte taip pat nurodo, jog šis atsakingas asmuo patikslino, kad „jis tai [darė] tik trumpą laiką ir tikisi nedelsdamas nutraukti šia veiklą kitais metais“, kad „jis supranta, jog jo veiksmai yra sunkus pažeidimas“, „tačiau, vėlgi, jo žodžiais, šiuo metu neturi kitos galimybės gauti lėšų“.

206

Iš šio sprendimo 186–205 punktuose pateiktų samprotavimų matyti, kad ieškovės negali paneigti konkrečių prekybos atstovų sutikimo su spaudimu įrodymų, kuriuos Komisija pateikė ginčijamame sprendime.

207

Galiausiai, dėl argumento, susijusio su tuo, kad eksporto dydis prieštarauja Komisijos išvadai, pagal kurią prekybos atstovai sutiko su spaudimu, primintina, pirma, jog Komisija ginčijamame sprendime nustatė ne tai, kad buvo susitarimas dėl eksporto nutraukimo, o tik tai, kad buvo susitarimas apriboti eksportą (ginčijamo sprendimo 100 ir 136 konstatuojamosios dalys). Antra, nustatyta, kad nuo 1997 m. eksportas sumažėjo, nors tuo pačiu metu, išskyrus išskirtinį, bet laikiną Peugeot automobilių paklausos sumažėjimą vietinėje rinkoje 1998 m. (žr. Ginčijamo sprendimo 17 konstatuojamosios dalies išnašą Nr. 28), bendras pardavimas Nyderlanduose nuolat augo.

208

Todėl darytina išvada, jog tai, kad dėl įvairių ieškovių veiksmų toliau buvo eksportuojama, nors ir mažiau, negali paneigti tikrosios situacijos, kurią patvirtina tikslūs ir nuoseklūs prekybos atstovų sutikimo su ieškovių politika įrodymai.

209

Galiausiai, kadangi ieškovėms nepavyko paneigti, kad Komisijos vertinimai, susiję ir su prekybos atstovų pritarimu atlyginimo sistemai, ir su jų pritarimu spaudimui, yra teisingi, reikia atmesti šį pagrindą.

210

Ieškovės teigia, kad po 1997 m. įregistravimas Nyderlanduose aplinkraščiuose nebenurodomas, todėl reikia manyti, jog pažeidimas truko tik vienerius, būtent 1997-uosius metus.

211

Be to, nėra pakankamai spaudimo 1998–2000 metais įrodymų. Komisija iš esmės nurodo dokumentus, skirtus 1997 m. ir 2001 m., kurie nėra svarbūs, ir bet kuriuo atveju, susijusius su atskirais faktais, kuriuos skiria ketveri metai, todėl negalinčius patvirtinti pažeidimo tęstinumo. Dokumentai, skirti 1998 m. ir 1999 m., nepaneigia šios pozicijos, nes neįrodo spaudimo buvimo. Taigi nusprendusi, kad pažeidimas buvo daromas 1997–2001 metais, Komisija padarė teisės klaidą. Ji bent jau neturėjo atsižvelgti į spaudimą 1998–2000 metais.

212

Ieškovės dėl motyvų prieštaringumo nurodo, kad prieštaringa teigti, jog pažeidimas, atsižvelgiant į visus aspektus, tęsėsi nuo 1997 m. sausio mėn. iki 2003 m. rugsėjo mėn., ir pripažinti, kad spaudimas buvo nutrauktas 2001 m. lapkričio mėnesį.

213

Komisija dėl motyvų prieštaringumo nurodo, kad, priešingai, nei netiesiogiai tvirtina ieškovės, ji niekada ginčijamame sprendime neteigė, jog padarytą pažeidimą galima pripažinti tik jei galima pripažinti ir tai, kad tuo pačiu metu veikė eksportą diskriminuojanti atlyginimo sistema ir buvo daromas spaudimas prekybos atstovams.

214

Pirma, ginčijamo sprendimo 175 konstatuojamojoje dalyje padaryta išvada, kad pažeidimas, atsižvelgiant į visus aspektus, buvo daromas nuo 1997 m. sausio mėn. pradžios iki 2003 m. rugsėjo mėn. pabaigos, o tai reiškia, kad jis vienaip ar kitaip buvo daromas visą šį laikotarpį.

215

Antra, Komisija netvirtina, kad pažeidimą sudaro dvi kartu taikomos ribojančios priemonės (atlyginimo sistema ir spaudimas). Nors dėl didesnio aiškumo ji atskyrė šiuos du pažeidimo aspektus, vis dėlto tai nereiškia, kad tam tikru laikotarpiu nebuvus spaudimo, nebuvo ir pažeidimo. Atvirkščiai, pažeidimą sudarė vien tai, kad veikė atlyginimo sistema. Spaudimas tik papildė ir palaikė šią sistemą.

216

Kalbant apie argumentą dėl pažeidimo trukmės, pagrįstą tuo, kad tam tikri dalykai nebebuvo minimi aplinkraščiuose po 1997 m., Komisija jau įrodė, kad ieškovių taikoma atlyginimo sistema yra pažeidimas dėl tikslo ir poveikio, todėl apima laikotarpį nuo 1997 m. sausio mėn. iki 2003 m. rugsėjo mėnesio.

217

Dėl tariamo spaudimo 1998-2000 metais įrodymų nebuvimo Komisija primena, kad siekiant konstatuoti pažeidimą 1997 m. sausio mėn.–2003 m. rugsėjo mėn. pakanka įrodyti atlyginimo sistemos neteisėtumą per visą šį laikotarpį. Spaudimo buvimas ir jo įrodymas nėra būtini darant tokią išvadą, jie yra tik papildomas jau nustatyto pažeidimo elementas.

218

Bet kuriuo atveju, šis spaudimas visais atžvilgiais įrodytas remiantis pakankamai greitai vienas po kito įvykusiais faktais.

219

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką šalis ar valdžios institucija, tvirtinanti, kad esama konkurencijos taisyklių pažeidimo, privalo tinkamai įrodyti pažeidimą sudarančius faktus, o įmonė, pateikdama gynybos argumentą, kad paneigtų kaltinimą pažeidimu, turi įrodyti, kad tokio gynybos argumento taikymo sąlygos tenkinamos, ir tada valdžios institucija turės remtis kitais įrodymais (2006 m. lapkričio 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją, T-120/04, Rink. p. II-4441, 50 punktas; žr. šiuo klausimu 1998 m. Teisingumo Teismo sprendimo Baustahlgewebe prieš Komisiją, C-185/95 P, Rink. p. I-8417, 58 punktą ir 2004 m. sausio 7 d. Sprendimo Aalborg Portland ir kt. prieš Komisiją, C-204/00 P, C-205/00 P, C-211/00 P, C-213/00 P, C-217/00 P ir C-219/00 P, Rink. p. I-123, 78 punktą).

220

Be to, pažeidimo trukmė yra vienas iš elementų, kuriuos apima pažeidimo sąvoka EB 81 straipsnio 1 dalies prasme ir kurį iš esmės turi įrodyti Komisija. Šiuo klausimu pagal teismo praktiką reikalaujama, kad nesant įrodymų, tiesiogiai pagrindžiančių pažeidimo trukmę, Komisija turi remtis bent faktinių aplinkybių, pakankamai artimų laiko atžvilgiu, įrodymais, dėl kurių būtų galima pagrįstai manyti, kad pažeidimas nepertraukiamai tęsėsi tarp dviejų konkrečių datų (šio sprendimo 171 punkte minėto sprendimo Dunlop Slazenger prieš Komisiją 79 punktas ir šio sprendimo 219 punkte minėto sprendimo Peróxidos Orgánicos prieš Komisiją 51 punktas).

221

Kalbėdamos apie atlyginimo sistemą ieškovės šiame pagrinde tik pakartoja prieštaravimą dėl antikonkurencinio atlyginimo sistemos tikslo, kuris jau buvo atmestas nagrinėjant antrąjį panaikinimo pagrindą. Jos neprieštarauja, kad ši sistema galiojo per Komisijos ginčijamame sprendime nurodytą laikotarpį, t. y. nuo 1997 m. sausio mėn. pradžios iki 2003 m. rugsėjo mėn. pabaigos (ginčijamo sprendimo 151 konstatuojamosios dalies pirma įtrauka ir 1 straipsnis).

222

Kalbėdamos apie veiksmus, kuriuos Komisija įvertino kaip spaudimą, ieškovės iš esmės tik pakartoja prieštaravimus dėl šių veiksmų tikrumo. Jos visų pirma teigia, kad kai kurie dokumentai, skirti 1998 m. ir 1999 m., būtent 1998 m. birželio 8 d. VPDN susirinkimo protokolas (nurodytas ginčijamo sprendimo 81 konstatuojamosios dalies išnašoje Nr. 144), 1999 m. lapkričio 2 d. PNE ir VPDN susirinkimo protokolas (nurodytas ginčijamo sprendimo 85 konstatuojamosios dalies išnašoje Nr. 152) ir AMD atlikto prekybos atstovo (konfidencialu) patikrinimo ataskaita (nurodyta ginčijamo sprendimo 77 konstatuojamosios dalies išnašoje Nr. 132) neįrodo spaudimo, todėl Komisija galėjo nuspręsti, kad spaudimas buvo daromas tik 1997 m. ir 2001 m., tačiau negalėjo teigti, kad pažeidimas tęsėsi nuo 1997 m. iki 2001 metų.

223

Tačiau manytina, kad ieškovių prieštaravimai dėl dokumentų, kuriais Komisija remiasi ginčijamame sprendime, svarbos ir įrodomosios galios jau buvo išnagrinėti ir atmesti nagrinėjant antrąjį panaikinimo pagrindą (žr. šio sprendimo 128, 132 ir 138 punktus).

224

Vadinasi, ieškovių argumentais negalima paneigti ginčijamo sprendimo 151 konstatuojamosios dalies antroje įtraukoje Komisijos pateiktos išvados, kad jos darė prekybos atstovams spaudimą nuo 1997 m. iki 2001 m. lapkričio mėnesio.

225

Be to, ieškovės nurodo, kad teiginiui, jog pažeidimas, atsižvelgiant į visus aspektus, tęsėsi nuo 1997 m. sausio mėn. iki 2003 m. rugsėjo mėn., prieštarauja teiginys, kad spaudimas buvo nutrauktas 2001 m. lapkričio mėnesį.

226

Šis argumentas atmestinas. Iš tikrųjų ginčijamame sprendime Komisija nekonstatavo, kad imtasi įvairaus pobūdžio neteisėtų veiksmų, kurie visi kartu būtinai turėjo būti vykdomi per visą 1997–2003 metų laikotarpį, kad galima būtų pripažinti šiuo laikotarpiu besitęsiantį pažeidimą.

227

Ji nustatė, pirma, kad buvo įdiegta atlyginimo sistema, kurios visiškai pakanka, kad būtų konstatuotas pažeidimas, ir, antra, kad buvo vykdomas spaudimas, papildantis priemones, kuriomis naudojantis prekybos atstovų atlyginimu siekiama apriboti lygiagretų eksportą (ginčijamo sprendimo 151 ir 177 konstatuojamosios dalys).

228

Taigi, kaip Komisija pažymėjo ginčijamo sprendimo 175 konstatuojamojoje dalyje, nėra jokio prieštaravimo teigiant, kad pažeidimas „įvertinus visus jo aspektus“, t. y. bent jau vienu iš jų, tęsėsi nuo 1997 m. sausio mėn. iki 2003 m. rugsėjo mėnesio. Į aplinkybę, kad spaudimas buvo daromas ne per visą pažeidimo laikotarpį, atsižvelgta vertinant pažeidimo sunkumą (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamosios dalies priešpaskutinis sakinys).

229

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisija teisingai įvertino pažeidimo trukmę ir nenurodė ginčijamame sprendime prieštaringų motyvų. Todėl šį pagrindą reikia atmesti.

230

Ieškovės visų pirma primena, kad Europos automobilių rinka iškreipta dėl skirtingų mokesčių, kurie paskatino gamintojas reguliuoti įkainius ir taip kompensuoti tam tikrose šalyse vartotojams tenkančią mokesčių naštą. Dėl šių skirtingų įkainių atsirado lygiagretus eksportas. Imdamasi priemonių prieš gamintojas, o ne mokesčių sistemas Komisija rizikuoja paskatinti šias gamintojas vietos vartotojų nenaudai padidinti savo įkainius šalyse, kuriuose dideli mokesčiai.

231

Nurodytų veiksmų pasekmes Komisija vertino taikydama formalųjį, o ne ekonominį metodą. Neatlikusi ekonominio nagrinėjimo, ji nusprendė, kad inkriminuojamas pažeidimas labai apriboja vartotojų teisę pasinaudoti vieningos rinkos teikiamomis galimybėmis. Tačiau nagrinėjamų priemonių pasekmės, priešingai nei ginčijamame sprendime perdėtai nurodo Komisija, yra ne svarbios, o nereikšmingos.

232

Eksportas – tai tik pasyvi ir nepagrindinė pardavimo veikla, palyginti su pagrindine prekybos atstovo veikla, būtent aktyviai prekiauti savo teritorijoje. Komisija negali VPDN kaltinti suteikus pirmenybę prekybai Nyderlanduose, o ne eksportui.

233

Be to, eksportas – tai papildoma pelninga prekyba, neatsižvelgiant į priemokas. Dėl mažesnių eksporto sąnaudų vidutinė vieneto pardavimo eksportui marža yra panaši į pardavimo vidaus rinkose maržą. Komisija nepagrįstai teigia, kad tik investuodamas į savo teritoriją prekybos atstovas gali tapti žinomas ir pakankamai stambus, kad pritrauktų klientus ne rezidentus. Be to, įgalioti atstovai, t. y. didžiausi eksportuotojai, dažniausiai dirba su tais pačiais prekybos atstovais ir šios investicijos jiems turi mažą įtaką.

234

Aišku, teoriškai įmanomas ryšys tarp priemokų gavimo ir galimybės didinti nuolaidas, ir, atitinkamai, pardavimą, tačiau jis nėra savaime aiškus ir nėra įrodytas. Priemokos dydis, palyginti su automobilio kaina, yra mažas ir todėl nedaug tikėtina, kad šis nedidelis skirtumas galėtų turėti įtakos eksporto srautui. Be to, ieškovės įrodė, kad nuolaidų eksportui dydis atitinka vietinio pardavimo nuolaidų dydį. Darytina prielaida, kad įgaliotam atstovui tenka galimas kainų skirtumas. Bet kuriuo atveju, nėra pagrindo manyti, kaip Komisija, kad poveikis yra „didelis“.

235

Komisija nepagrįstai mano, kad eksporto sumažėjimą lemia atlyginimo sistemos požymiai. Iš tikrųjų eksporto apimtis kinta iš esmės dėl kitų priežasčių, būtent dėl to, kad keičiasi Peugeot transporto priemonių patrauklumas bei dėl kainų skirtumo svyravimo įvairiais laikotarpiais. Taigi eksporto smukimas po 1997 m. nėra keistas. Būtent didelės eksporto apimtys 1997 m. ir 1998 m. buvo neįprastos, nes jas lėmė paklausių Peugeot modelių pateikimas į rinką ir tuo metu buvęs didelis kainų skirtumas. Priemokos dydis nesumažino eksporto patrauklumo, nes buvo nereikšmingas, palyginti su kainų skirtumu, kurį lėmė skirtingi mokesčiai.

236

Ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodytame 2002 m. spalio 14 d. PNE vidaus rašte PNE tik įvertino galimo automatiško priemokos mokėjimo tvarkos įvedimo pasekmes biudžetams. Taigi šis raštas nepatvirtina didelio atlyginimo sistemos poveikio eksportui.

237

Galiausiai, Komisija klaidingai įvertino prekybos atstovų atsakymus į jos 2004 m lapkričio 17 d. klausimus. Trys prekybos atstovai, kuriems tenka apie 72% bendro visų apklaustų prekybos atstovų eksporto, savo atsakymuose patvirtino, kad priemokų reikšmė eksportui yra antraeilė. Be to, Komisijos apklausoje dalyvavo tik nedidelė prekybos atstovų dalis.

238

Komisija, tvirtinanti, kad spaudimas tiesiogiai darė neigiamą poveikį eksportui, nepaaiškina, kodėl, turint omenyje, kad spaudimas buvo tariamai daromas 1997 m. ir 1998 m., būtent per šiuos dvejus metus eksportas buvo didžiausias, o smuko tik 1999 metais. Dėl tariamo spaudimo du prekybos atstovai smarkiai padidino eksportą.

239

Taigi Komisija visiškai neįrodė, kad atlyginimo sistema ar spaudimas darė poveikį eksportui arba bent jau to, kad toks poveikis buvo didelis.

240

Komisija klysta teigdama, kad priemoka mokama po pardavimo einančiais metais, nes iš tikrųjų ji mokama kitą ketvirtį po pardavimo.

241

Komisija apskritai beveik neneigia ieškovių teiginio, kad tariama priemokos įtaka eksportui gali būti tik nereikšminga.

242

Komisija visų pirma primena, kad nebūtina įrodyti antikonkurencinio dėl savo tikslo susitarimo poveikio tam, kad galima būtų konstatuoti tokį susitarimą esant. Net jei šiuo atveju konstatuoto antikonkurencinio susitarimo poveikis nebūtų įrodytas, tai neturėtų įtakos pažeidimo konstatavimui. Tokiu atveju būtų atlyginimo sistemos ir spaudimo poveikio eksportui įrodymų, net jei sunku tiksliai įvertinti šio poveikio dydį.

243

Skirtingi valstybių narių mokesčiai neturi reikšmės, nes nagrinėjama priemokų sistema, o ne kainų skirtumas iki apmokestinimo. Taigi priemokų sistemos, pagal kurią taip pat atlyginamas ir eksportas, sukūrimas negali paskatinti gamintojų didinti kainas šalyse, kuriose dideli mokesčiai.

244

Pagal 2002 m. spalio 14 d. PNE vidaus raštą galimo priemokos už eksportą mokėjimo poveikis 2003m. yra lygus (konfidencialu) papildomo pardavimo eksportui apimčiai. Siekdamos apriboti šio rašto įrodomąją galią ieškovės nepagrįstai teigia, kad jame kalbama apie automatišką priemokos mokėjimą, ir stengiasi apriboti jo reikšmę paprasta tiesine projekcija, kurią dar reikia taisyti. Šiame rašte aiškiai numatyta priemoka už eksportuotus automobilius, o ne tiesiog automatiškas priemokos mokėjimas. Jis visiškai įrodo, kad ne tik nebuvo mokama priemoka už eksportą, bet taip pat ir tai, kad ieškovės numatė didelį tokio šios politikos pokyčio poveikį eksportui.

245

Ieškovės stengiasi sumažinti pažeidimo poveikį ir kaltina Komisiją jį pervertinus, tačiau tuo pačiu jos neneigia poveikio apskritai ir pripažįsta, kad „geriau“ jį „kvalifikuoti kaip labai ribotą“.

246

Jų teiginiai, kad eksportas pelningas neatsižvelgiant į priemoką ir kad jis nėra susijęs su prekybos atstovų investicijomis, yra nepagrįsti. Kadangi pagal priemokų sistemą neatlyginama už eksportą, ja objektyviai sumažinamas suinteresuotumas eksportuoti, palyginti su vietine prekyba. Neginčytina, kad norėdamas eksportuoti prekybos atstovas turi investuoti į personalą, rinkodarą ir logistiką. Net jei kuri nors iš šių investicijų taip pat svarbi parduodant vietinėje rinkoje, tai neturi įtakos tai aplinkybei, kad fiksuotos eksporto sąnaudos nėra lygios nuliui. Būtent tai Komisija norėjo pažymėti ginčijamo sprendimo 115 konstatuojamojoje dalyje, o ne patvirtinti teoriją apie tiesioginį ir tiesinį pardavimo valstybės viduje ir pardavimo eksportui ryšį.

247

Argumentas, kad priemoka nėra pakankamai didelė, jog turėtų įtakos eksportui, nėra įtikinamas. Jei priemoka veiksminga nacionalinėje rinkoje, mažai tikėtina, kad ji nedaro jokio poveikio eksportui. Negalima teigti, kad priemoka neturi jokios įtakos teikiamų nuolaidų dydžiui, arba daryti prielaidą, kad ji tektų įgaliotiems atstovams.

248

Ieškovių argumentai dėl eksporto iš Nyderlandų smukimo priežasčių pagrįsti klaidingu ginčijamo sprendimo suvokimu. Komisija netvirtino, kad priemokos nemokėjimas yra eksporto svyravimus nulemiantis faktorius arba kad poveikis atsirado iškart, o tik nurodė, kad jis turėjo įtakos. Komisija pripažįsta, kad priemokos mokėjimas atidedamas ne metams, o ketvirčiui, ir pažymi, jog dėl to atlyginimo sistemos ribojantis poveikis gali pasireikšti vėliau, atsižvelgiant į laiką, kuris prekybos atstovui reikalingas įvertinti šios sistemos įtaką prekybos strategijai.

249

Bet kuriuo atveju ieškovės negali neigti didelio eksporto smukimo, t. y. smukimo, dėl kurio Komisija, remdamasi daugybe įrodymų (prekybos atstovų liudijimai ir ieškovių vidaus dokumentai) manė, kad atlyginimo sistema ir spaudimas yra, nebūtinai vienintelė, bet viena iš jo priežasčių.

250

Naujų modelių pardavimo ciklų reikšmė ir jų poveikis eksportui nėra labai svarbūs, nes jie būdingi tiek Nyderlanduose, tiek užsienyje, o ieškovių argumentai šiuo klausimu bet kuriuo atveju yra labai selektyvūs. Faktas, kad nuo 1997 m. ir 1998 m. sumažėjo kainų skirtumas, nepaneigia, kad jis buvo labai reikšmingas po 1999 m., turint omenyje kai kurių vartotojų norą pirkti Nyderlanduose.

251

Dėl Nyderlanduose atliktos prekybos atstovų apklausos Komisija pastebi, jog ieškovių argumentas, kad, didžiausių prekybos atstovų nuomone, priemoka yra nelabai reikšminga, reiškia, kad daliai prekybos atstovų ji, atvirkščiai, yra lemiamas kriterijus. Ši apklausa įrodė, kad bendrai prekybos atstovai žinojo, jog neturi teisės į automatišką priemokos mokėjimą, kad daugelis suprato, jog neturi teisės į priemoką ir kad daugeliui iš siekusių ją gauti prekybos atstovų to padaryti nepavyko. Galiausiai, fiziškai negalėjusi apklausti visų prekybos atstovų Komisija turėjo teisę pasirinktinai apklausti juos reprezentuojančią grupę, šiuo atveju tai buvo šešiolika aktyviai eksportuojančių prekybos atstovų, kuriems tenka apie 40% eksporto per tiriamąjį laikotarpį.

252

Dėl spaudimo poveikio Komisija nurodo, kad minėtas spaudimas buvo daromas ne tik 1997 m. ir kad staigus eksporto smukimas 1999 m. nepaneigia tam tikro šio spaudimo poveikio. Kiti nei ieškovių pasirinktinai pateikti pavyzdžiai įrodo spaudimo veiksmingumą. Bet kuriuo atveju, esant pažeidimui dėl susitarimo tikslo ir siekiant konstatuoti pažeidimą nebūtina įrodyti konkretų spaudimo veiksmingumą.

253

Komisija nurodo, kad norint gerai suprasti priemokų klausimą, jį reikia nagrinėti atsižvelgiant ne į eksporto skatinimo, kaip tai siūlo ieškovės, o į eksporto atgrasymo problemą, kuri aiškiai parodo objektyvų priemokos nemokėjimo poveikį.

254

Sumažėjus prekybos automobiliais atstovų maržoms negalima teigti, kad priemokos už eksportą nemokėjimas nedaro poveikio eksportui arba daro tik nežymų poveikį.

255

Priešingai nei teigia ieškovės, vieningoje rinkoje prekybos atstovų požiūris į užsienio ir vietinius klientus turėtų būti vienodas. Tai, kad kainų skirtumas gali paskatinti užsienio klientą įsigyti automobilį Nyderlanduose, ieškovėms visiškai neturi rūpėti, išskyrus atvejus, kai jos siekia padalyti rinkas.

256

Nežiūrint į ieškovių prieštaravimus, savaime aišku, kad priemokų sistema turi įtakos eksportui nenaudingiems prekybos atstovų komerciniams sprendimams. Ieškovės sprendžia iš užsienio pirkėjo pozicijos teigdamos, kad priemokos nebuvimas tariamai jam yra nesvarbus. Tačiau Komisija, manydama, jog šis požiūris yra klaidingas ir nepatvirtintas, teigia, kad reikia atsižvelgti būtent į prekybos atstovo poziciją ir kad tuomet bus konstatuota, jog visoms kitoms sąlygoms esant vienodoms prekybos atstovas negauna priemokos už eksportą ir todėl atlyginimo sistema jis vienaip ar kitaip yra skatinamas teikti pirmenybę vietinei prekybai.

257

Iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog tam, kad būtų taikoma EB 81 straipsnio 1 dalis, nebūtina atsižvelgti į konkretų susitarimo poveikį, jei paaiškėja, kad juo siekiama trukdyti, riboti ar iškraipyti konkurenciją (žr. šio sprendimo 44 punkte minėto Teisingumo Teismo sprendimo Nederlandse Federatieve Vereniging voor de Groothandel op Elektrotechnisch Gebied prieš Komisiją 136 punktą ir 2007 m. sausio 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dalmine prieš Komisiją, C-407/04 P, Rink. p. I-829, 84 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką; žr. šio sprendimo 171 punkte minėto Pirmosios instancijos teismo sprendimo General Motors Nederland ir Opel Nederland prieš Komisiją 104 punktą ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Roquette Frères prieš Komisiją, T-322/01, Rink. p. II-3137, 201 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

258

Vadinasi, kadangi Komisija ginčijamame sprendime padarė teisingą išvadą, kad buvo sudarytas antikonkurencinis dėl savo tikslo susitarimas (žr. šio sprendimo 113, 140 ir 141 punktus), šis pagrindas, kuriuo ginčijamas EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimas, atmestinas kaip nereikšmingas.

259

Tačiau, kadangi šiuo pagrindu ginčijamas Komisijos atliktas pažeidimo sunkumo įvertinimas, reikia išnagrinėti ši prieštaravimą kartu su penktuoju panaikinimo pagrindu, susijusiu su baudos apskaičiavimu.

260

Ieškovės teigia, kad remiantis gairėmis (minėtomis šio sprendimo 29 straipsnyje) pažeidimas nevertintinas kaip „labai sunkus“, nes atlyginimo sistema nesiekiama padalyti rinkų.

261

Jos tikslas – padaryti platinimo sistemą veiksmingą ir padidinti Peugeot rinkos dalį Nyderlanduose. Be to, pagal ją nėra oficialiai draudžiamas eksportas, skirtingai negu kitose su automobilių sektoriumi susijusiose bylose. Atvirkščiai, PNE išdalijo prekybos atstovams aplinkraščius dėl procedūros, kurios reikia laikytis parduodant įgaliotiems atstovams, ir nebaudė eksportuojančių prekybos atstovų. Net tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad atlyginimo sistema mažina eksportą, pridurtina, jog eksporto apribojimas nėra tapatus rinkų padalijimui. Neatsižvelgimas į tokį skirtumą prieštarautų gairėms. Ieškovėms inkriminuojamą pažeidimą taip pat galima kvalifikuoti kaip „nelabai sunkų“ arba „sunkų“. Be to, Komisija pervertino tariamo pažeidimo poveikį.

262

Priešingai nei teigia Komisija, rinkų padalijimo ir eksporto sumažėjimo atskyrimas nėra dirbtinis. Byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 44 punkte minėtas sprendimas General Motors prieš Komisiją ir šio sprendimo 171 punkte minėtas sprendimas General Motors Nederland ir Opel Nederland prieš Komisiją, kitaip nei šioje byloje, pažeidimas buvo tiesiogiai susijęs su eksporto draudimu, akivaizdžiai siekiant padalyti rinką.

263

Ieškovės ginčija, kad ilgai nagrinėjusi pažeidimo poveikį tam, kad galėtų jį kvalifikuoti kaip didelį, Komisija tvirtina, jog toks kvalifikavimas nereikalingas arba neturi reikšmės kvalifikuojant pažeidimą kaip labai sunkų ir skiriant baudą. Todėl reikia peržiūrėti baudos dydį, nes ieškovėms įrodžius, kad atlyginimo sistema nedaro poveikio eksportui, nėra kai kurių skaičiuojant baudą taikytų pagrindinių kriterijų.

264

Komisija perdėtai įvertino pažeidimo trukmę. Komisijos nurodyti įrodymai nepatvirtina, jog pažeidimas buvo daromas, pirma, 1998-2003 m. rugsėjo mėn., kiek tai susiję su atlyginimo sistema, ir, antra, 1998–2000 metais, kiek tai susiję su spaudimu. Be to, net darant prielaidą, kad pažeidimo nustatant atlyginimo sistemą trukmė yra 6,5 m., o pažeidimo darant spaudimą – 4,5 m., Komisija negali vienodai didinti baudos už visą laikotarpį turint omenyje skirtingą pažeidimo intensyvumą per šį laikotarpį. Vertindama pažeidimo trukmę Komisija turi atsižvelgti į šį skirtingą intensyvumą.

265

Todėl Pirmosios instancijos teismas turi sumažinti baudą.

266

Komisija teigia tinkamai pritaikiusi gaires. Šiose gairėse visiškai nedraudžiama kvalifikuoti vertikalius apribojimus kaip „labai sunkius“.

267

Atlyginimo sistema buvo siekiama apriboti eksportą, ir ji sukėlė tokias pasekmes. Tai, kad ja taip pat buvo siekiama padaryti Nyderlandų platinimo sistemą veiksmingą ir skverbtis į šią rinką, negali užginčyti pirminės išvados bei atitinkamai sušvelninti nustatyto pažeidimo sunkumo.

268

Argumentas, kad nagrinėjami veiksmai nėra formalus eksporto draudimas, atmestinas. Iš tikrųjų ši aplinkybė nepanaikina išvados, kad nagrinėjama sistema buvo siekiama apriboti eksportą, t. y. padalyti rinkas, ir kad todėl jį galima kvalifikuoti kaip „labai sunkų“. Skirtumas tarp pardavimo tik pirkėjams, kurie nėra Nyderlandų rezidentai, ir rinkų padalijimo yra dirbtinis. Faktas, kad tai tik ribojimas, nedraudžia kvalifikuoti pažeidimo kaip „labai sunkaus“.

269

Nustatyta, kad pažeidimo poveikis, kurį nebūtina įrodyti nustatant minėtą pažeidimą, yra didelis. Bet kuriuo atveju, Komisija padarė išvadą, kad pažeidimas yra ypač sunkus, atsižvelgdama į pažeidimo pobūdį. Komisija, be kita ko, konstatavo ieškovių ketinimą riboti valstybių narių konkurenciją, nors po 1988 m. ji patikslino savo požiūrį dėl politikos, kuria siekiama užkirsti kelią naujų automobilių pardavimui galutiniams vartotojams ne rezidentams.

270

Komisija pastebi, kad jos priimti ankstesni sprendimai nėra baudų skyrimo konkurencijos srityje teisinis pagrindas ir kad ji turi didelę diskreciją atsižvelgdama į nagrinėjamos bylos aplinkybes nustatyti, ar atitinkamas pažeidimas yra labai sunkus.

271

Ji taip pat nurodo, jog, kadangi pagal gaires vertindama pažeidimo sunkumą ji turi atsižvelgti į jo konkretų poveikį rinkai tik tada, jeigu jis gali būti įvertintas, o šiuo atveju tai būtų sunku, ji neprivalėjo konkrečiai įrodyti kartelio poveikio rinkai ir jo įvertinti, o galėjo tik numatyti tokio poveikio tikimybę. Taigi ieškovės negali remtis tuo, kad susitarimas nedaro poveikio arba kad jo poveikis mažas.

272

Dėl pažeidimo trukmės įvertinimo Komisija pakartoja, jog nustatė pažeidimo buvimo faktą per visą nagrinėjamą laikotarpį. Dėl argumento, kad bauda turėtų būti didinama atsižvelgiant į pažeidimo intensyvumą per minėtą laikotarpį, Komisija pažymi, jog pagal intensyvumą nustatoma ne pažeidimo trukmė, o jo sunkumas. Vertindama sunkumą ji atsižvelgė būtent į pažeidimo intensyvumo svyravimus.

273

Visų pirma pakanka priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką nustatydama kiekvienos baudos dydį Komisija naudojasi tam tikra diskrecija ir tai darydama neprivalo taikyti tikslios matematinės formulės (1995 m. balandžio 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Martinelli prieš Komisiją, T-150/89, Rink. p. II-1165, 59 punktas ir 1998 m. gegužės 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, T-352/94, Rink. p. II-1989, 268 punktas, patvirtintas išnagrinėjus apeliacinį skundą 2000 m. lapkričio 16 d. Teisingumo Teismo sprendimo Mo och Domsjö prieš Komisiją, C-283/98 P, Rink. p. I-9855, 47 punktu). Tačiau ji turi atlikti vertinimą, laikydamasi Bendrijos teisės, kuri apima ne tik Sutarties nuostatas, bet ir bendruosius teisės principus (2002 m. liepos 25 d. Teisingumo Teismo sprendimo Unión de Pequeños Agricultores prieš Tarybą, C-50/00 P, Rink. p. I-6677, 38 punktas).

274

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką pažeidimo sunkumo laipsnis nustatomas remiantis daugeliu veiksnių, pavyzdžiui, specifinėmis bylos aplinkybėmis, kontekstu ir baudų atgrasomuoju poveikiu (2005 m. birželio 28 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dansk Rørindustri ir kt. prieš Komisiją, C-202/02 P, C-205/02 P-C-208/02 P ir C-213/02 P, Rink. p. I-5425, 241 punktas ir 2007 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo sprendimo SGL Darbon prieš Komisiją, C-328/05 P, Rink. p. I-3921, 43 punktas).

275

Taip pat svarbu pažymėti, kad paskirtos baudos proporcingumo vertinimas pagal sunkumo ir trukmės, t. y. anksčiau Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje, o dabar Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 3 dalyje nustatytus kriterijus patenka į to paties reglamento 31 straipsniu Pirmosios instancijos teismui suteiktos neribotos jurisdikcijos sritį (šiuo klausimu žr. 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hoek Loos prieš Komisiją, T-304/02, Rink. p. II-1887, 69 punktą).

276

Šiuo atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, kad Komisija apskaičiavo ieškovei skirtą baudą remdamasi gairėse, kurių 1 punkto pirmojoje pastraipoje dėl baudų apskaičiavimo nurodyta, jog „pagrindinė [bauda] nustatoma remiantis pažeidimo sunkumu ir trukme, kurie yra vieninteliai kriterijai, numatyti Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalyje“, pateiktu bendruoju metodu, net jei ginčijamame sprendime ji aiškiai nepaminėjo šių gairių.

277

Pagal gairių 1 punkto A dalį „vertinant pažeidimo sunkumą reikia atsižvelgti į jo pobūdį, poveikį rinkai, jeigu jis gali būti įvertintas, ir atitinkamos geografinės rinkos dydį“. Pažeidimai skirstomi į tris kategorijas, už kurias numatytos galimos sankcijos: lengvi pažeidimai (nuo 1000 iki 1 mln. EUR), sunkūs pažeidimai (nuo 1 mln. EUR iki 20 mln. EUR ir labai sunkūs pažeidimai (virš 20 mln. EUR).

278

Ieškovės prieštarauja dėl pažeidimo kvalifikavimo kaip „labai sunkaus“ pagal gairių 1 punkto A dalį motyvuodamos tuo, kad jos siekė tik paskatinti Peugeot pardavimą Nyderlanduose ir kad bet kuriuo atveju vien tik pardavimo ribojimas nelaikytinas rinkų padalijimu. Ieškovės taip pat nurodo, kad šiuo atveju, bei kitaip nei byloje, kurioje buvo priimtas šio sprendimo 44 punkte minėtas sprendimas General Motors prieš Komisiją ir 171 punkte minėtas sprendimas General Motors Nederland ir Opel Nederland prieš Komisiją, nėra tiesiogiai draudžiančių eksportą konkurencijos apribojimų ir todėl nėra aiškiai išreikšto noro padalyti rinką.

279

Dėl argumento apie tariamai tik skatinančius konkurenciją ieškovės veiksmus primintina, kad šis argumentas tiek, kiek juo pakartotas teiginys dėl EB 81 straipsnio 1 dalies pažeidimo, jau atmestas nagrinėjant antrąjį panaikinimo pagrindą. Iš tikrųjų Komisija teisingai nusprendė, kad atlyginimo sistema ir įvairios ieškovių iniciatyvos yra antikonkurencinės dėl tikslo priemonės (žr. šio sprendimo 113, 140 ir 141 punktus).

280

Jeigu šį argumentą reikia suprasti taip, kad ieškovės bet kuriuo atveju veikė sąžiningai, iš ginčijamo sprendimo (žr. ypač 58, 73–84, 145, 170 ir 171 konstatuojamąsias dalis), taip pat šio ieškinio analizės (žr. ypač 54–68 ir 116–140 punktus) darytina išvada, kad ieškovės ne tik žinojo apie savo veiksmų antikonkurencingumą, bet iš tikrųjų veikė sąmoningai.

281

Argumentas, kad rinkų padalijimas yra tik tuo atveju, kai susitarime numatytas formalus draudimas eksportuoti, atmestinas. Iš tikrųjų tai, kad šiuo atveju siekiama sudaryti kuo daugiau kliūčių lygiagrečiam eksportui nustatant atlyginimo sistemą ir darant spaudimą, net ir be oficialaus draudimo eksportuoti laikytina veiksmais, kuriais siekiama padalyti vidaus rinką ir kurie pagal savo pobūdį yra tokie pat sunkūs ir smerktini, kaip aiškus draudimas eksportuoti. Toks kliūčių sudarymas yra toks pat akivaizdus konkurencijos teisės pažeidimas kaip ir draudimas (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 171 punkte minėto sprendimo General Motors Nederland ir Opel Nederland prieš Komisiją 191 punktą). Jis prieštarauja svarbiausiems Europos Bendrijos tikslams ir, be kita ko, vieningos rinkos sukūrimui.

282

Taigi ieškovių argumentas, kad šiuo atveju padaryto pažeidimo negalima laikyti labai sunkiu dėl jo pobūdžio, kaip numatyta gairėse, nes jis neapima oficialaus draudimo eksportuoti, yra klaidingas ir todėl atmestinas.

283

Reikia pridurti, kad jei šiuo atveju įtvirtintoje sistemoje nenumatytas aiškus draudimas eksportuoti, tai ne dėl ieškovių siekio stiprinti konkurenciją, o atvirkščiai, dėl siekio nesukurti tokios sistemos, kuri dėl pernelyg akivaizdaus antikonkurencinio pobūdžio būtų lengvai aptinkama. Be to, nustatyta (žr. šio sprendimo 51–68 ir 113 punktus), kad įtvirtinusios 1997 m. akivaizdžiai antikonkurencinę atlyginimo sistemą ieškovės nuo 1998 m. siekė išsaugoti 1997 m. įtvirtintą konkurenciją ribojančią sistemą, tik vengdamos pernelyg akivaizdžiai antikonkurencinių formuluočių, tačiau imdamosi įvairių veiksmų, kuriais iš esmės siekiama išsaugoti eksporto išimtinumą.

284

Šiuo klausimu darytina išvada, kad pažeidimas dėl savo pobūdžio yra ypač sunkus, atsižvelgiant į ypač paslėptas sąlygas, kuriomis grindžiamas numatytos atlyginimo sistemos išsaugojimas iki 2003 m., kai, kaip pažymi Komisija (ginčijamo sprendimo 171 konstatuojamosios dalies antras sakinys) ir nurodė Pirmosios instancijos teismas šio sprendimo 171 punkte minėtame sprendime General Motors Nederland ir Opel Nederland prieš Komisiją (192 punktas), ankstesnėje Komisijos praktikoje ir nusistovėjusioje teismo praktikoje dėl lygiagretaus importo, ypač automobilių sektoriuje, yra aiškiai perspėjama, kad tokia sistema yra neteisėta.

285

Be to, reikia pritarti Komisijai, kad ieškovės yra svarbią poziciją atitinkamose rinkose užimančios didelės pramoninės grupės narės (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 167 konstatuojamąją dalį) ir kad jos turėjo pakankamai teisinės informacijos, kad galėtų įvertinti nagrinėjamų veiksmų antikonkurencinį pobūdį, kaip jos tai ir padarė (šiuo klausimu žr. ginčijamo sprendimo 170 konstatuojamąją dalį).

286

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad įgyvendindama savo diskreciją Komisija nesuklydo kvalifikuodama pažeidimą kaip labai sunkų.

287

Ieškovės nesutinka, kad ginčijamame sprendime atsižvelgta į konkretų pažeidimo poveikį rinkai. Jos teigia, kad įvertinusi pažeidimo poveikį kaip didelį Komisija jį pervertino. Iš tikrųjų pažeidimas darė nedidelį poveikį arba visai jo nedarė.

288

Prieštaraudama dėl šio kaltinimo Komisija mano, kad bet kuriuo atveju labai sunkus pažeidimas ginčijamame sprendime pakankamai įrodytas remiantis pažeidimo pobūdžiu, ir nors ji užsimena apie poveikį motyvuodama pažeidimo sunkumo įvertinimą, jokiu būdu nesiremia pažeidimo poveikiu tam, kad galėtų kvalifikuoti pažeidimą kaip „labai sunkų“.

289

Net iš ginčijamos sprendimo formuluotės matyti, kad reikia atmesti paskutinį Komisijos argumentą.

290

Iš tikrųjų, kad ir ką Komisija teigtų ieškinio nagrinėjimo stadijoje, ginčijamame sprendime ji nekvalifikavo pažeidimo kaip labai sunkaus vien dėl jo pobūdžio. Ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamojoje dalyje ji konstatavo, kad savo veiksmais įmonė kliudė įgyvendinti Sutartyje numatytą vieningos rinkos tikslą ir „tik todėl pažeidimo pobūdis turi būti kvalifikuotas kaip labai sunkus“. Taigi šioje stadijoje Komisija kvalifikavo kaip labai sunkų ne patį pažeidimą, o jo pobūdį, nes pagal gaires pažeidimo pobūdis yra pirmas kriterijus vertinant pažeidimo sunkumą, paminėtas šio sprendimo 227 punkte.

291

Tik atlikusi nagrinėjimą, per kurį buvo taip pat atsižvelgta į kitus veiksnius, pavyzdžiui, į pažeidimo poveikį, kurį Komisija kvalifikavo kaip „didelį“ (visų pirma žr. ginčijamo sprendimo 166 konstatuojamosios dalies trečią sakinį ir 168 konstatuojamosios dalies antrą sakinį), Komisija ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamojoje dalyje pareiškė, kad „atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, [ieškovių] padarytas [EB] 81 straipsnio pažeidimas turi būti kvalifikuotas kaip labai sunkus“.

292

Taigi reikia išnagrinėti, ar Komisija ginčijamame sprendime pateikė įrodymų, dėl kurių vertindama pažeidimo sunkumą ji galėjo konstatuoti didelį poveikį.

293

Ginčijamo sprendimo 131 konstatuojamojoje dalyje Komisija atkreipė dėmesį į eksporto sumažėjimą po 1997 m. bei 50% smukimą po 1999 metų. Atsakydama į AP argumentus, kad šio smukimo priežastis yra ne atlyginimo sistema, o kainų skirtumo sumažėjimas, dėl kurio sumažėjo pirkėjų iš užsienio interesas pirkti automobilius Nyderlanduose, Komisija, be kita ko, pažymi, jog kainų skirtumas per visą nagrinėjamą laikotarpį buvo didelis (ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamoji dalis).

294

Ji taip pat pastebėjo, kad bet kuriuo atveju teisės į priemoką apribojimas pardavimo eksportui atžvilgiu atėmė iš Nyderlandų prekybos atstovų dalį jų lankstumo, neatsižvelgiant į galimus kainų skirtumo svyravimus (ginčijamo sprendimo 133 konstatuojamoji dalis, in fine).

295

Ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamojoje dalyje pažymėjusi, jog „apskritai sunku tiksliai įvertinti tokių priemonių poveikį, ar net neįmanoma nustatyti eksporto, kuriam iš tikrųjų sukliudyta, apimčių“, pridūrė, kad „vis dėlto šiuo atveju per apklausą nustatytos faktinės aplinkybės <…> leidžia patvirtinti didelį nagrinėjamos atlyginimo sistemos poveikį lygiagretaus eksporto srautų iš Nyderlandų pasikeitimams.“

296

Komisija visų pirma paminėjo PNE „Responsable Dealer Support“ (pagalbą prekybos atstovams teikiantis asmuo) (konfidencialu) parengtą ir prie ginčijamo sprendimo pridėtą PNE vidaus raštą, iš kurio matyti, kad jeigu 2003 m. būtų įvesta priemoka už eksportą, tai sukeltų žymų eksporto padidėjimą (ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamosios dalies pirma įtrauka).

297

Pirmiausia reikia išnagrinėti šio sprendimo 293 punkte paminėtą Komisijos teiginį dėl eksporto sumažėjimo po 1997 m. bei 50% smukimo po 1999 metų.

298

Ketvirtuoju pagrindu (žr. šio sprendimo 235 punktą) ieškovės iš esmės nurodo, kad būtent didelės eksporto apimtys 1997 m. ir 1998 m. buvo neįprastos. Iš tikrųjų tokias apimtis lėmė, pirma, paklausių Peugeot modelių pateikimas į rinką, ir, antra, tuo metu buvęs didelis kainų skirtumas, t. y. skirtumas, kurio sumažėjimas vėlesniais metais buvo pagrindinė eksporto sumažėjimo priežastis.

299

Dėl pirmojo teiginio, būtent, kad 1997 m. ir 1999 m. eksportas buvo neįprastai didelis dėl to, kad nauji modeliai buvo labai patrauklūs pirkėjams (o tai, ieškovių nuomone, neleidžia daryti kokių nors pagrįstų išvadų apie eksporto sumažėjimą vėlesniais metais), Pirmosios instancijos teismas pritaria Komisijos nuomonei, jog nauji modeliai atsiranda tiek Nyderlanduose, tiek užsienyje, todėl naujų modelių patrauklumo poveikis pardavimo apimtims iš esmės yra vienodas tiek Nyderlanduose, tiek kitose valstybėse narėse. Be to, jei dėl šio patrauklumo gali padidėti gamintojos pardavimo apimtys tiek šalies viduje, tiek eksporto, kuris yra patrauklus, jei yra kataloge nurodytų kainų skirtumas ir galimos nuolaidos, atveju, šis patrauklumas savaime nėra lygiagretaus eksporto padidėjimo, palyginti su pardavimu valstybės viduje, priežastis. Bet kuriuo atveju ieškovės šioje byloje neįrodė priešingai.

300

Dėl aplinkybės, kad naujas modelis galėtų būti patrauklesnis kitų šalių nei Nyderlandų vartotojams, darytina išvada, jog ji taip pat negali būti Nyderlandų prekybos atstovų eksporto padidėjimo, palyginti su pardavimu valstybės viduje, priežastis. Be to, ieškovių nurodyta aplinkybė, kad Nyderlandų vartotojus vargu ar sudomintų dyzeliniai modeliai, o Prancūzijos vartotojai juos labai vertina, nors aišku gali nulemti tai, kad daugelis į Prancūziją eksportuojamų modelių bus dyzeliniai, vis dėlto negali lemti lygiagretaus eksporto iš Nyderlandų padidėjimo, palyginti su pardavimu Nyderlanduose. Iš tikrųjų nėra pagrindo a priori manyti, o ieškovės bet kuriuo atveju nebando to įrodyti, kad Prancūzijos vartotojo tariamai suteikiama pirmenybė dyzeliniams modeliams galėtų jį priversti pirkti transporto priemonę ne iš Prancūzijos prekybos atstovo. Šio vartotojo sprendimas pirkti užsienyje priklausys nuo finansinės naudos, kurią jis galės gauti iš tokio sandorio.

301

Dėl antrojo ieškovių teiginio, kad kainų skirtumo sumažėjimas, o ne priemokos už eksportą nemokėjimas, yra pagrindinė eksporto sumažėjimo po 1997 m. priežastis, primintina, jog Komisija ginčijamame sprendime netvirtino, kad priemokos nemokėjimas buvo vienintelė eksporto sumažėjimo priežastis. Ji tik manė, kad būtų sunku paaiškinti eksporto sumažėjimą nuo 1997 m. vien kainų skirtumo sumažėjimu (ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamoji dalies pabaiga).

302

Vis dėlto atrodo, kad, ginčijamo sprendimo 131 konstatuojamosios dalies pirmame sakinyje nurodžiusi „eksporto sumažėjimą nuo 1997 m. bei 50% smukimą po 1999 metų“, pateikdama pirmą išvadą apie atlyginimo sistemos poveikį, vėliau pateikdama argumentus ir ypač ginčijamo sprendimo 132 konstatuojamojoje dalyje Komisija nepakankamai atsižvelgė į AP prieštaravimą dėl to, kad eksporto svyravimus iš esmės nulėmė kainų skirtumų svyravimai.

303

Paminėjusi šį prieštaravimą ginčijamo sprendimo 131 konstatuojamojoje dalyje, 132 konstatuojamojoje dalyje Komisija tik nurodė, kad „kainų skirtumas nuo Nyderlanduose taikomos kainos per visą nagrinėjamą laikotarpį buvo didelis, palyginti su rinkomis, kuriose kainos yra didžiausios“, o tai iš esmės reiškia, jog neatsižvelgiant į kainų skirtumo svyravimus užsienio vartotojai per visą nagrinėjamą laikotarpį buvo suinteresuoti pirkti automobilius Nyderlanduose.

304

Nors tokia išvada apie išlikusį vartotojų suinteresuotumą lygiagrečiu eksportu per visą nagrinėjamą laikotarpį teisinga, iš jos matyti, jog dėl to, kad pradėdama nagrinėti atlyginimo sistemos poveikį konkurencijai Komisija nurodė didelį nagrinėjamo laikotarpio eksporto sumažėjimą, tačiau toliau savo argumentuose skyrė nepakankamai dėmesio reikšmei, kurią šiam kainų sumažėjimui turėjo kainų skirtumų svyravimas, iš esmės buvo nepakankamai įvertinta šio svyravimo įtaka eksporto sumažėjimui.

305

Taigi reikia pripažinti, kad tai, jog savo teiginiuose dėl eksporto sumažėjimo ginčijamo sprendimo 131 ir 132 konstatuojamosiose dalyse Komisija skyrė nepakankamai dėmesio kainų skirtumų svyravimams, parodo, jog ši institucija juos nuvertino.

306

Antra, kalbant apie šio sprendimo 294 punkte padarytą išvadą, Komisija, šį kartą vertindama ne iš pirkėjo, o iš prekybos atstovo pozicijos, ginčijamo sprendimo 133 konstatuojamojoje dalyje nurodė, kad „teisės į priemoką apribojimas pardavimo eksportui atžvilgiu atėmė iš Nyderlandų prekybos atstovų dalį jų lankstumo neatsižvelgiant į galimus kainų skirtumo svyravimus“.

307

Ieškovės ginčija šį teiginį tvirtindamos, kad pardavimas eksportui pelningas net neatsižvelgiant į priemoką, kad priemokos dydis, palyginti su automobilių kaina ir kainų skirtumu,yra nereikšmingas ir todėl negalėjo turėti jokios įtakos (žr. dėl ketvirtojo panaikinimo pagrindo 233 ir 234 punktus).

308

Dėl argumentų apie tariamą priemokų mažareikšmiškumą, palyginti su transporto priemonės pardavimo kaina arba kainų skirtumu, darytina išvada, kad šiuose argumentuose painiojamos pirkėjo ir prekybos atstovo pozicijos. Nors tiesa, kad žiūrint iš pirkėjo pozicijos absoliutus priemokos dydis sudaro tik nežymią transporto priemonės kainos ar net kainų skirtumo dalį, vis dėlto žiūrint iš prekybos atstovo pozicijos ši priemoka nelaikytina nereikšminga, nes sudaro žymią dalį prekybos atstovo maržos už parduodamą transporto priemonę ir todėl jos nemokėjimas pardavimo eksportui atveju turi didelės įtakos šiam pardavimui (ginčijamo sprendimo 116 konstatuojamoji dalis).

309

Be to, konstatuotina, kad visų ieškovių, kurios iš esmės siekia pateikti priemoką kaip prekybos atstovui realaus poveikio nedarantį finansinį veiksnį, skundai tiesiogiai prieštarauja jų teiginiui, jog priemokų sistema buvo siekiama tik paskatinti Peugeot transporto priemonių prekybą Nyderlanduose (šiuo klausimu žr. panašius argumentus šio sprendimo 55 punkte minėtos generalinio advokato A. Tizzano išvados sprendime General Motors prieš Komisiją 76 punktą). Kaip teisingai pažymi Komisija ginčijamo sprendimo 112 konstatuojamojoje dalyje, jei, „kaip teigia [Peugeot], šia prekybos atstovų atlyginimo sistema siekiama paskatinti [Nyderlandų] prekybos atstovus kiek įmanoma stengtis padidinti pardavimo apimtį jiems priskirtoje teritorijoje“, tai reiškia, kad ši atlyginimo sistema ir atitinkamai priemokos suma „buvo pakankama, kad jos nemokėjimas galėtų atgrasyti nuo kai kurių pardavimo eksportui sandorių“.

310

Dėl nagrinėjant ketvirtąjį panaikinimo pagrindą pateikto argumento (žr. šio sprendimo 237 punktą), kad trijų apklaustų prekybos atstovų, kuriems tenka 72% viso eksporto, atsakymai patvirtina, jog priemoka nebuvo labai reikšminga eksportui, darytina išvada, kad šis teiginys visiškai nepatvirtintas nei nurodant konkrečius prekybos atstovus, nei eksporto apimtis, ir todėl jį reikia atmesti.

311

Bet kuriuo atveju ir darant prielaidą, jog šis teiginys netiesiogiai susijęs su prekybos atstovais (konfidencialu), (konfidencialu) ir (konfidencialu), apie kuriuos, kaip minėta šio sprendimo 91 punkte, panašiai kalbėjo AP, nustatyta, kad nagrinėjamu laikotarpiu eksportavęs (konfidencialu) transporto priemonių prekybos atstovas (konfidencialu) nenurodė esąs nesuinteresuotas priemokų mokėjimu, o tik paminėjo supratęs, kad priemokos nemokamos už eksportą (žr. šio sprendimo 95 punktą). Be to, ieškovių teiginys, darant prielaidą, kad kalbama apie tris ankstesniame punkte minėtus prekybos atstovus, gali būti susijęs tik su dviem iš jų, kuriems atsižvelgiant į bendrą (konfidencialu) eksportą (žr. atsakymus į 2004 m. lapkričio 17 d. prašymą pateikti informacijos) bei imant už apskaičiavimo pagrindą pačių ieškovių teiginį apie (konfidencialu)% dalį, tenka tik (konfidencialu)% apklaustų prekybos atstovų eksporto.

312

Kalbant apie teiginį, pateiktą nagrinėjant ketvirtąjį panaikinimo pagrindą (žr. šio sprendimo 237 punktą), kad 2004 m. lapkričio 17 d. prašymai pateikti informacijos buvo nusiųsti tik nedidelei daliai prekybos atstovų, nėra pagrindo manyti, o ieškovės nebando to įrodyti, jog gavusių prašymus pateikti informacijos prekybos atstovų grupė, kurią sudaro įmonės, kurioms, anot Komisijos, tenka 40% nagrinėjamo laikotarpio eksporto, negali būti laikoma reprezentatyviąja, ypač tiriant konkretų pažeidimo poveikį rinkai.

313

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovių argumentai, jog priemoka yra per maža, kad turėtų įtakos eksportui, atmestini.

314

Trečia, reikia išnagrinėti teiginius (žr. šio sprendimo 295 ir 296 punktus), kuriais Komisija, paminėjusi kaip sunku tiksliai nustatyti tokių priemonių, kaip atlyginimo sistema, poveikį (ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamoji dalis), vis dėlto nurodė didelį minėtos sistemos poveikį eksportui įrodančias faktines aplinkybes ir atkreipė dėmesį visų pirma į 2002 m. spalio 14 d. (konfidencialu) parengtą PNE vidaus raštą (ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamosios dalies pirma įtrauka).

315

Pateikdamos ketvirtąjį panaikinimo pagrindą (žr. šio sprendimo 236 punktą), ieškovės neigia, kad šį raštą reikia suprasti taip, kaip tvirtina Komisija. Užuot įtvirtinus esminius atlyginimo sistemos pakeitimus, t. y. nustačius, kad pagal šią sistemą priemoka mokama ir už eksportą, minėtame rašte buvo įtvirtintas tik procedūrinis tokį mokėjimą jau numatančios sistemos pakeitimas, t. y. pakeitimas, pagal kurį vietoje mokėjimo iš anksto pateikus įregistravimą užsienyje patvirtinančius dokumentus buvo numatytas automatiškas mokėjimas tikrinant minėtus dokumentus a posteriori.

316

Reikia manyti, kad ieškovių prielaida, kuria remdamosi jos taip tvirtina, t. y., jog pagal atlyginimo sistemą buvo numatytas priemokų mokėjimas už eksportą, yra klaidinga. Nagrinėjant antrąjį panaikinimo pagrindą šiuo klausimu nustatyta, kad pagal aplinkraščiuose prekybos atstovams pateiktą sistemą nebuvo numatyta priemokos už eksportą, taip pat jos mokėjimo procedūros (žr. šio sprendimo 62 punktą).

317

Iš tikrųjų 2002 m. spalio 14 d. vidaus raštas, kuriame (konfidencialu) pataria „atsižvelgiant į reglamentuojančių aktų pasikeitimą, <…> kitais metais mokėti priemoką už visus automobilius (įskaitant, kitose ES šalyse įregistruotus automobilius)“, suprastinas tik kaip PNE vidaus pasiūlymas nutraukti priemokos nemokėjimą eksporto atveju, t. y. nemokėjimą, kurį įtvirtino ieškovės, kaip nurodė Komisija ginčijamame sprendime ir buvo išnagrinėta šio sprendimo 60–65 straipsniuose.

318

Tačiau kyla klausimas, ar šis raštas, neatsižvelgiant į jo taikymo sritį, leido Komisijai manyti, pavyzdžiui, ginčijamo sprendimo 134 konstatuojamosios dalies pirmoje įtraukoje, kad, pačios PNE nuomone, priemokos už eksportą įvedimas 2003 metais nulėmė (konfidencialu) pardavimo padidėjimą.

319

Apskaičiuodama šį rodiklį Komisija atskyrė šiame rašte minėtą 2003 m. gamybos ir prekybos plane (GPP) numatyto pardavimo eksportui padidėjimo esant nepasikeitusiai atlyginimo sistemai prognozę (parduota (konfidencialu transporto priemonių)) ir (konfidencialu) numatyto pardavimo eksportui padidėjimo pasikeitus atlyginimo sistemai (parduota (konfidencialu) transporto priemonių).

320

Ieškovės tvirtina, kad Komisija suklydo, ir šiuo atžvilgiu pateikia du prieštaravimus. Pirma, (konfidencialu) numatyta pardavimo apimtis (konfidencialu transporto priemonių) yra tik jo eksporto pastovaus didėjimo nuo 2000 m. linijinė projekcija. Antra, 2002 m. spalio 14 d. rašte paminėtos 2003 GPP pardavimo apimtys (konfidencialu transporto priemonių) yra tik preliminarios, pagrįstos 2001 m. eksporto rodikliais, ir jose neatsižvelgiama į prekybos atstovų jau turimas automobilių atsargas. 2003 GPP, kuris rengiant minėtą raštą nebuvo galutinai patvirtintas, galiausiai buvo numatytos didesnės ((konfidencialu) transporto priemonių) ir labiau tikrovę atitinkančios eksporto apimtys, nes (konfidencialu) transporto priemonių buvo eksportuota 2003 metais.

321

Dėl pirmojo prieštaravimo, susijusio su tuo, kad (konfidencialu) pardavimo rodiklis yra tik rašto rengėjo eksporto pastovaus didėjimo nuo 2000 m. linijinė projekcija, darytina išvada, jog jis netiesiogiai, bet tikrai grindžiamas klaidingu teiginiu (žr. šio sprendimo 314–317 punktus), kad minėto rengėjo pasiūlyti pakeitimai – tai tik procedūriniai atlyginimo sistemos, iš principo numatančios mokėti priemoką už eksportą, pakeitimai.

322

Vis dėlto reikia pritarti Komisijai, pirma, kad šis prieštaravimas pagrįstas tik ieškovių teiginiu, nes jų pateiktos lentelės, kurioje siūloma ši projekcija, pateikimo negalima vertinti kaip (konfidencialu) rašte nurodytos pozicijos, ir, antra, kad jeigu tai buvo (konfidencialu) pozicija, nesuvokiama, kodėl 2003 GPP buvo nurodytos daug mažesnės preliminarios (parduota (konfidencialu) transporto priemonių) ir galutinės (parduota (konfidencialu) transporto priemonių) prognozės.

323

Antrasis prieštaravimas, kad 2002 m. spalio 14 d. rašte paminėtos 2003 GPP ((konfidencialu) transporto priemonių) pardavimo apimtys buvo preliminarios, kad vėliau jos buvo padidintos ir kad veikiau reikėtų atsižvelgti į (konfidencialu) pardavimo rodiklius, visiškai nepatvirtina to fakto, jog minėto rašto rengėjas, remdamasis 2003 GPP numatytu (konfidencialu) transporto priemonių pardavimu eksportui, iš esmės buvo numatęs, kad įvedus priemoką už eksportą, eksporto apimtis padidėtų (konfidencialu) transporto priemonių. Tai, kad 2003 GPP buvo peržiūrėtas, visiškai nereiškia, jog (konfidencialu) prognozė dėl priemokos už eksportą įvedimo poveikio ((konfidencialu) transporto priemonių) būtinai turėjo būti sumažinta.

324

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės negali padaryti išvados, jog remdamasi 2002 m. spalio 14 d. PNE vidaus raštu ir siekdama įrodyti, kad įvedus priemokų už pardavimą eksportui sistemą 2003 m. labai padidėjo eksporto į kitas valstybes nares apimtys, Komisija klysta.

325

Galiausiai, iš Komisijos samprotavimų ginčijamame sprendime (ypač žr. 126–128, 135 ir 166 konstatuojamąsias dalis), kurie ne itin ginčijami šiame ieškinyje, matyti, kad Komisijos apskritai įvertinti kaip spaudimas veiksmai turėjo didelės įtakos prekybos atstovų eksporto veiklai.

326

Šiuo atžvilgiu reikia bent jau suabejoti ieškovių argumentu, pateiktu nagrinėjant ketvirtąjį panaikinimo pagrindą (žr. šio sprendimo 238 punktą), kad du prekybos atstovai, būtent (konfidencialu) ir (konfidencialu), po spaudimo pradėjo „daug“ daugiau eksportuoti. Iš 2001 m. lapkričio 2 d. (konfidencialu) rašto matyti, kad, (konfidencialu) nuomone, faktiškai eksportas padidėjo dėl vienintelio eksporto sandorio. Be to, iš šio rašto matyti, kad abiem minėtiems prekybos atstovams eksportas buvo tik trumpalaikis sprendimas, kurį jie priėmė siekdami padengti einamuosius finansinius įsipareigojimus (dėl prekybos atstovo (konfidencialu) žr. šio sprendimo 204 ir 205 punktus). Galiausiai, iš bylos medžiagos matyti, kad minėtų prekybos atstovų eksportas iš tikrųjų labai sumažėjo 2003 metais.

327

Apibendrinant iš to, kas išdėstyta dėl konkretaus pažeidimo poveikio rinkai nagrinėjimo, matyti, jog Komisija nepadarė vertinimo klaidos, žvelgdama iš prekybos atstovo pozicijos iš esmės nusprendusi, kad priemokos už eksportą nemokėjimas darė didelį poveikį prekybos atstovų galimybei eksportuoti (ginčijamo sprendimo 169 konstatuojamoji dalis), t. y. poveikį, kuris 2002 m. spalio 14 d. rašte buvo įvertintas 2003 metams, ir kad dėl spaudimo buvo apribota valstybių tarpusavio prekyba transporto priemonėmis (ginčijamo sprendimo 135 konstatuojamoji dalis).

328

Tačiau iš šių samprotavimų taip pat matyti (žr. šio sprendimo 301–305 punktus), kad ginčijamo sprendimo 131 ir 132 konstatuojamosiose dalyse Komisija nurodė ir išnagrinėjo faktines aplinkybes, nuvertindama kainų skirtumo įtaką eksporto sumažėjimui, ir todėl pervertino konkretų pažeidimo poveikį rinkai.

329

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta dėl Komisijos atlikto pažeidimo sunkumo įvertinimo, įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją Pirmosios instancijos teismas mano, jog reikia kvalifikuoti pažeidimą kaip labai sunkų, kaip tai padarė Komisija ginčijamame sprendime, tačiau pakeisti ginčijamą sprendimą dėl šio sprendimo 302–305 ir 328 punktuose nurodytų motyvų ir sumažinti ginčijamo sprendimo 173 konstatuojamojoje dalyje už pažeidimo sunkumą skirtą baudą 10%.

330

Gairių 1 punkto B dalyje nurodoma, kad pagal pažeidimo trukmę reikėtų skirti trumpos trukmės pažeidimus (paprastai mažiau nei vienerių metų) – baudos dydis nekinta, vidutinės trukmės pažeidimus (paprastai nuo vienerių iki penkerių metų) – papildomas baudos dydis, kuris numatytas už pažeidimo sunkumą, gali didėti iki 50%, ilgos trukmės pažeidimus (paprastai daugiau nei penkerių metų) – papildomas baudos dydis, kuris numatytas už pažeidimo sunkumą, gali didėti iki 10% per metus.

331

Dėl ieškovių prieštaravimo, susijusio su Komisijos atliktu pažeidimo trukmės vertinimu, nagrinėjant trečiąjį panaikinimo pagrindą jau buvo nustatyta (žr. šio sprendimo 228 punktą), jog Komisija nepadarė klaidos teigdama, kad „visais aspektais (ieškovių) pažeidimas tęsėsi nuo 1997 m. sausio mėn. <…> iki 2003 m. rugsėjo mėnesio pabaigos arba šešerius metus ir devynis mėnesius“ (ginčijamo sprendimo 175 konstatuojamoji dalis).

332

Tačiau ieškovės nurodo, kad vienodas baudos didinimas už visą šį laikotarpi yra nepagrįstas, nes pažeidimo intensyvumas per minėtą laikotarpį keitėsi. Vertinant pažeidimo trukmę reikėjo atsižvelgti į skirtingą intensyvumą.

333

Primintina, kad pagal teismo praktiką padidinimas dėl trukmės apskaičiuojamas taikant tam tikrą procentinę dalį pradiniam dydžiui, kuris nustatomas pagal viso pažeidimo sunkumą ir jau dėl to atspindi įvairius pažeidimo intensyvumo lygius. Todėl, didinant minėtą sumą pagal pažeidimo trukmę, būtų nelogiška atsižvelgti į skirtingą pažeidimo intensyvumą nagrinėjamu laikotarpiu (2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BPB prieš Komisiją, T-53/03, Rink. p. II-1333, 364 punktas).

334

Todėl negalima Komisijos kritikuoti už tai, kad po to, kai vertindama sunkumą ji atsižvelgė į skirtingą pažeidimo intensyvumą nagrinėjamu laikotarpiu (ginčijamo sprendimo 172 konstatuojamosios dalies trečias sakinys) ir konstatavo, kad pažeidimas tęsėsi 6 metus ir devynis mėnesius (ginčijamo sprendimo 175 konstatuojamoji dalis), taikė gairėse numatytą baudos padidinimą dėl trukmės ilgesniems kaip penkerių metų pažeidimams.

335

Taigi reikia atmesti ieškovių prieštaravimus dėl apskaičiuojant baudą ginčijamame sprendime atlikto pažeidimo trukmės įvertinimo.

336

Atsižvelgiant į visą tai, kas išdėstyta, ir ypač į šio sprendimo 329 punktą, galutinė ieškovėms skirta bauda yra 44,55 mln. EUR. Likusią ieškinio dalį reikia atmesti.

337

Pagal Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Pirmosios instancijos teismas gali paskirstyti išlaidas šalims.

338

Kadangi ieškinys iš esmės atmestas, Pirmosios instancijos teismas įvertina tik bylos aplinkybes ir nusprendžia, kad ieškovės padengia devynias dešimtąsias savo ir Komisijos bylinėjimosi išlaidų, o Komisija padengia vieną dešimtąją savo ir vieną dešimtąją ieškovių bylinėjimosi išlaidų.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

Ginčo aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl teisės

1. Dėl antrojo pagrindo, susijusio su prekybos atstovų atlyginimo sistemos ir spaudimo antikonkurencinio tikslo nebuvimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Atlyginimo sistemos antikonkurencinis tikslas

Spaudimo antikonkurencinis tikslas

2. Dėl pirmojo pagrindo, susijusio su susitarimo EB 81 straipsnio 1 dalies prasme nebuvimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

3. Dėl trečiojo pagrindo, susijusio su klaidingu pažeidimo trukmės vertinimu ir motyvų prieštaringumu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

4. Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su klaidingu tariamo antikonkurencinio susitarimo pasekmių įvertinimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

5. Dėl penktojo pagrindo, susijusio su Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 ir 3 dalių ir gairių pažeidimu, kuriuo siekiama sumažinti baudos dydį

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl prieštaravimo, susijusio su Komisijos įvertintu pažeidimo sunkumu apskaičiuojant baudą

— Dėl pažeidimo sunkumo vertinimo kriterijaus, susijusio su pažeidimo pobūdžiu

— Dėl pažeidimo sunkumo, susijusio su konkrečiu pažeidimo poveikiu rinkai, vertinimo kriterijaus

Dėl pažeidimo trukmės vertinimo, kurį Komisija atliko apskaičiuodama baudą, ginčijimo

Dėl bylinėjimosi išlaidų