1

EB 86 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Įmonėms, kurioms yra patikėta teikti bendros ekonominės svarbos paslaugas, arba pajamų gaunančioms monopolinėms įmonėms šioje Sutartyje nustatytos taisyklės, ypač konkurencijos taisyklės, yra taikomos, jei jų taikymas nei teisiškai, nei faktiškai netrukdo atlikti joms patikėtų specialių uždavinių. Prekybos plėtojimui neturi būti daroma tokio poveikio, kuris prieštarautų Bendrijos interesams.“

2

EB 87 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“

3

EB 88 straipsnyje numatyta:

„1.   Komisija kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoja visas tose valstybėse esamas pagalbos sistemas. Valstybėms narėms ji siūlo atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti.

2.   Jei, paprašiusi suinteresuotas šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra valstybės ar iš jos išteklių teikiama pagalba yra pagal 87 straipsnį nesuderinama su bendrąja rinka arba kad tokia pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, reikalaujantį, kad atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką tokią pagalbą panaikintų ar pakeistų.

<…>

3.   Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 87 straipsnį yra nesuderinami su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas.“

4

1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (OL L 83, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 18 t., p. 339), 1 straipsnyje numatyta:

„Šiame reglamente:

<…>

5

Reglamento Nr. 659/1999 17 straipsnyje numatyta:

„1.   Komisija, bendradarbiaudama su valstybe nare, pagal (EB) (88) straipsnio 1 dalį iš jos gauna visą tyrimui reikalingą informaciją apie atitinkamas pagalbos sistemas.

2.   Jeigu, Komisijos nuomone, atitinkama pagalbos sistema neatitinka arba daugiau nebeatitinka bendrosios rinkos, savo išankstinę nuomonę ji praneša suinteresuotajai valstybei narei ir suteikia jai galimybę per vieną mėnesį pateikti savo pastabas. Dėl pateisinamų priežasčių Komisija šį laikotarpį gali pratęsti“.

6

Reglamento Nr. 659/1999 18 straipsnyje numatyta:

„Jeigu Komisija, vadovaudamasi valstybės narės pagal 17 straipsnį pateikta informacija, padaro išvadą, kad atitinkama pagalbos sistema neatitinka arba daugiau nebeatitinka bendrosios rinkos, suinteresuotajai valstybei narei ji pateikia rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones. Rekomendacijoje konkrečiai gali būti siūloma:

7

Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu suinteresuotoji valstybė narė pritaria pasiūlytoms priemonėms ir apie tai praneša Komisijai, Komisija tą faktą įregistruoja ir informuoja apie tai valstybę narę. Minėtoji valstybė narė privalo įgyvendinti atitinkamas priemones, kurioms ji pritarė.

2.   Jeigu suinteresuotoji valstybė narė nepritaria pasiūlytoms priemonėms, o Komisija, atsižvelgusi į suinteresuotosios valstybės narės argumentus, vis dar mano, kad tos priemonės yra būtinos, ji pradeda formalaus tyrimo procesą pagal 4 straipsnio 4 dalį. Šio reglamento 6, 7 ir 9 straipsniai taikomi su atitinkamais pakeitimais.“

8

Reglamento Nr. 659/1999 26 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Komisija savo sprendimus, kuriuos ji priima pagal <…> 18 straipsnį bei 19 straipsnio 1 dalį skelbia Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje. Trumpame pranešime nurodoma, kad galima gauti autentišką sprendimo varianto arba variantų kopiją.“

9

1993 m. kovo 10 d. laišku ieškovė Télévision française 1 SA, privataus komercinės televizijos kanalo TF1 savininkė, pateikė skundą Komisijai dėl dviejų Prancūzijos valstybinės televizijos kanalų France 2 ir France 3 finansavimo ir eksploatacijos būdų. Šiame skunde, kuris 1997 m. kovo 10 d. buvo papildytas, nurodyta, kad buvo pažeisti EB 81 straipsnis, EB 86 straipsnio 1 dalis ir EB 87 straipsnis. Šiame skunde ieškovė teigė, kad be kitų taikytų priemonių Prancūzijos Respublikos transliavimo licencijos mokesčio pervedimas kanalams France 2 ir France 3 buvo valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

10

1999 m. rugsėjo 27 d. Sprendimu, kuris buvo paskelbtas 1999 m. lapkričio 27 d.Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje (OL C 340, p. 57), Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą pagal EB 88 straipsnio 2 dalį dėl investicinių subsidijų, kurias 1988–1994 m. gavo France 2 bei France 3, ir kapitalo dotacijų, kurias gavo France 2. Šioje procedūroje nebuvo nagrinėjamas licencijos mokestis, nes ši priemonė visų pirma laikoma esama pagalba, kuri turi būti nagrinėjama atskiroje procedūroje pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 ir tolimesnius straipsnius.

11

2000 m. Prancūzijos Respublika France 2 ir France 3 perdavė valstybinei holdingo bendrovei France Télévisions SA, kuri sukurta 2000 m. rugpjūčio 1 d. Prancūzijos Įstatymu Nr. 2000-719, iš dalies keičiančiu 1986 m. rugsėjo 30 d. Įstatymą Nr. 86-1067 dėl informavimo laisvės (JORF, 2000 m. rugpjūčio 2 d., Nr. 177, p. 11903), ir kuriai pavesta koordinuoti Prancūzijos valstybinės televizijos kanalų veiklą.

12

2003 m. gruodžio 10 d. Sprendimu 2004/838/EB dėl valstybės pagalbos, kurią Prancūzija suteikė televizijos kanalams France 2 ir France 3 (OL L 361, 2004, p. 21) (toliau – 2003 m. gruodžio 10 d. Sprendimas), Komisija nusprendė, kad investicinės subsidijos, kurias gavo kanalai France 2 ir France 3 ir kapitalo dotacijos, kurios 1988–1994 m. buvo išmokėtos kanalui France 2, yra su bendrąja rinka pagal Sutarties 86 straipsnio 2 dalį suderinama valstybės pagalba. Ieškovė pareiškė ieškinį dėl 2003 m. gruodžio 10 d. Sprendimo panaikinimo, kuris Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje buvo užregistruotas numeriu T-144/04 ir buvo atmestas 2008 m. gegužės 19 d. Pirmosios instancijos teismo nutartimi TF1 prieš Komisiją (T-144/04, Rink. p. II-761).

13

Be to, 2003 m. gruodžio 10 d. laišku, kuris Prancūzijos Respublikai buvo nusiųstas remiantis Reglamento Nr. 659/1999 17 straipsniu (toliau – 2003 m. gruodžio 10 d. laiškas), Komisija, vykdydama nuolatinę esamų pagalbos sistemų kontrolę, Prancūzijos Respublikai pateikė Prancūzijos transliavimo licencijos mokesčio sistemos analizę.

14

2004 m. vasario 20 d. ir liepos 23 d. laiškais Prancūzijos institucijos atsakė į 2003 m. gruodžio 10 d. laišką. 2004 m. spalio 21 d. jos susitiko su Komisijos atstovais. 2004 m. lapkričio 18 d. ir 2005 m. sausio 4 d., vasario 28 d. bei balandžio 15 d. laiškais atsakydamos į 2003 m. gruodžio 10 d. laiške pateiktą Komisijos analizę jos suformulavo įsipareigojimus.

15

Galutiniu 2005 m. balandžio 20 d. Sprendimu C(2005) 1166 dėl France Télévisions suteiktos pagalbos (pagalba E 10/2005 (ex C 60/1999) – Prancūzija, transliavimo licencijos mokestis) (toliau – ginčijamas sprendimas), apie kurį Prancūzijos Respublikai buvo pranešta 2005 m. balandžio 21 d., Komisija šią valstybę narę informavo, kad atsižvelgdama į Prancūzijos institucijų įsipareigojimus, prisiimtus licencijos mokesčio sistemos France Télévisions naudai nuolatinės kontrolės procedūroje, ji pripažįsta šią sistemą suderinama su bendrąja rinka pagal EB 86 straipsnio 2 dalį ir todėl nusprendžia užbaigti procedūrą dėl šios sistemos, susijusios su esama pagalba (ginčijamo sprendimo 1 ir 72 punktai).

16

2005 m. birželio 29 d. faksu Komisija perdavė ginčijamą sprendimą ieškovei.

17

2005 m. rugsėjo 30 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (OL C 240, p. 20) buvo paskelbta ginčijamo sprendimo santrauka, kurioje pateikta nuoroda į Komisijos tinklapį, kuriame galima susipažinti su visu šio sprendimo tekstu.

18

2005 m. rugsėjo 9 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu ieškovė pareiškė šį ieškinį.

19

2006 m. sausio 5 ir 25 dienomis Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktais pareiškimais Prancūzijos Respublika ir France Télévisions paprašė leisti įstoti į bylą Komisijos pusėje. Jų prašymai buvo patenkinti 2006 m. kovo 14 d. Pirmosios instancijos teismo penktosios kolegijos pirmininko nutartimis.

20

Atsakydama į 2006 m. sausio 25 d. Pirmosios instancijos teismo prašymą pateikti dokumentus Komisija 2006 m. vasario 21 d. laišku atsiuntė 2003 m. gruodžio 10 d. Sprendimą, tačiau pareiškė negalinti pateikti susirašinėjimo su Prancūzijos Respublika, vykdyto per licencijos mokesčio nuolatinės kontrolės procedūrą. 2006 m. birželio 2 d. laiškais Pirmosios instancijos teismas informavo šalis, kad manydamas, jog tai būtina, gali nurodyti pateikti šiuos dokumentus.

21

Atsakydama į 2008 m. gegužės 23 d. Pirmosios instancijos teismo klausimą Komisija 2008 m. gegužės 29 d. laišku informavo Pirmosios instancijos teismą apie priemones, kurių Prancūzijos Respublika ėmėsi ginčijamam sprendimui įgyvendinti.

22

2008 m. spalio 9 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai atsiųstu laišku, kuris pridėtas prie bylos medžiagos, ieškovė pažymėjo, kad teismo posėdyje ji remsis naujomis teisinėmis aplinkybėmis, t. y. 2008 m. birželio 26 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu SIC prieš Komisiją (T-442/03, Rink. p. II-1161) ir 2008 m. liepos 16 d. galutiniu Komisijos sprendimu C (2008) 3506 dėl France Télévisions suteiktos pagalbos (pagalba N 279/2008 – Prancūzija, France Télévisions skirtos kapitalo dotacijos).

23

Ieškovė Pirmosios instancijos teismo prašo:

24

Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos ir France Télévisions, Pirmosios instancijos teismo prašo:

25

Komisijai, palaikomai France Télévisions, kyla abejonių dėl ieškinio priimtinumo, atsižvelgiant į jo pareiškimo datą.

26

Ginčijamas sprendimas ieškovei buvo nusiųstas 2005 m. birželio 20 d. registruotu laišku kartu su prašymu pranešti apie jo gavimą, kurį ji gavo 2005 m. birželio 23 dieną. Todėl ieškovė sužinojo apie jį šią dieną ir bet kuriuo atveju vėliausiai 2005 m. birželio 29 d., kai paprašė Komisijos iš naujo faksu atsiųsti ginčijamą sprendimą teigdama, kad 2005 m. birželio 20 d. registruotas laiškas pasimetė.

27

Todėl ieškinys pareikštas pavėluotai.

28

Komisija teigia, kad laikosi teismo praktikos, pagal kurią teisės aktų, kurie pagal nusistovėjusią praktiką ir juo labiau vykdant teisinę pareigą yra paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, atveju terminas pareikšti ieškinį pradedamas skaičiuoti nuo paskelbimo dienos, tačiau ji pripažįsta, kad ginčijamas sprendimas nėra tiksliai Reglamento Nr. 659/1999 26 straipsnio 1 dalyje numatytas teisės aktas. Ginčijamame sprendime buvo pateikta tiek rekomendacija, siūlanti taikyti šio reglamento 18 straipsnyje numatytas atitinkamas priemones, tiek valstybės narės pritarimas, numatytas šio reglamento 19 straipsnio 1 dalyje. Todėl Komisija klausia, ar ginčijamas sprendimas turėjo būti paskelbtas pagal šio reglamento 26 straipsnio 1 dalį, ir šiuo atžvilgiu pasikliauja Pirmosios instancijos teismo nuomone.

29

Tačiau Komisija abejoja dėl šios teismo praktikos reikšmės tuo atveju, kai apie teisės aktą buvo pranešta ieškovei. Minėtos teismo praktikos taikymas tokiu atveju kaip šis reikštų, kad Reglamento Nr. 659/1999 20 straipsnyje numatytas informavimas netenka prasmės ir nepateisinamai pratęsiamas terminas, per kurį pagrindinės suinteresuotosios šalys, šiuo atveju kompensaciją gaunančių įmonių konkurentai, gali pareikšti ieškinį.

30

Ieškovė mano, kad visas ginčijamas sprendimas jai buvo perduotas ne 2005 m. birželio 23 d., o tik 2005 m. birželio 29 dieną. Kadangi ieškinys buvo pareikštas 2005 m. rugsėjo 9 d., jis yra priimtinas. Be to, jei terminas pareikšti ieškinį buvo pradėtas skaičiuoti tik nuo ginčijamo sprendimo paskelbimo dienos, ieškinys juo labiau yra priimtinas.

31

Visų pirma reikia pažymėti, kad apie ginčijamą sprendimą, kuris skirtas tik susijusiai valstybei narei, šiuo atveju Prancūzijos Respublikai (šiuo klausimu žr. 2008 m. gegužės 13 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties SNIV prieš Komisiją, T-327/04, nepaskelbta Rinkinyje, 33 punktą), ieškovei nebuvo pranešta; jis jai buvo tik perduotas.

32

Remiantis EB 230 straipsnio penktąja pastraipa ieškinys dėl panaikinimo turi būti pareikštas per du mėnesius atitinkamai nuo teisės akto paskelbimo, nuo pranešimo apie jį ieškovui dienos arba, jei to nebuvo padaryta, nuo tos dienos, kai ieškovas apie jį sužinojo.

33

Iš paties šios nuostatos teksto yra aišku, kad sužinojimo apie teisės aktą data yra papildomas termino pareikšti ieškinį skaičiavimo pradžios kriterijus, palyginti su teisės akto paskelbimu ar pranešimu apie jį (2005 m. lapkričio 21 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Tramarin prieš Komisiją, T-426/04, Rink. p. II-4765, 48 punktas, šio sprendimo 31 punkte minėtos nutarties SNIV prieš Komisiją 21 punktas ir šio sprendimo 12 punkte minėtos nutarties TF1 prieš Komisiją 19 punktas).

34

Antra, teisės aktų, kurie pagal nusistovėjusią atitinkamos institucijos praktiką yra skelbiami Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, nors šis paskelbimas nėra jų taikymo sąlyga, atveju Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad sužinojimo datos kriterijus netaikomas, o terminas ieškiniui pareikšti skaičiuojamas nuo paskelbimo datos. Tokiomis aplinkybėmis suinteresuotoji trečioji šalis gali teisėtai tikėtis, kad atitinkamas teisės aktas bus paskelbtas (šio sprendimo 33 punkte minėtos nutarties Tramarin prieš Komisiją 49 punktas, šio sprendimo 31 punkte minėtos nutarties SNIV prieš Komisiją 22 punktas ir šio sprendimo 12 punkte minėtos nutarties TF1 prieš Komisiją 20 punktas). Ši išvada, kuria siekiama užtikrinti teisinį saugumą ir kuri taikoma visoms suinteresuotosioms trečiosioms šalims, ypač galioja tada, kai, kaip šiuo atveju, ieškinį pareiškusi trečioji suinteresuotoji šalis sužino apie teisės aktą prieš jo paskelbimą.

35

Galiausia tai, kad Komisija trečiosioms šalims suteikia galimybę susipažinti su visu jos tinklalapyje įdėto sprendimo tekstu, kartu paskelbdama trumpą pranešimą Oficialiajame leidinyje, leidžiantį suinteresuotosioms šalims identifikuoti atitinkamą sprendimą ir informuojantį apie galimybę su juo susipažinti internete, turi būti laikoma paskelbimu EB 230 straipsnio penktosios pastraipos prasme (2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Olsen prieš Komisiją, T-17/02, Rink. p. II-2031, 80 punktas; 2005 m. rugsėjo 19 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Air Burbon prieš Komisiją, T-321/04, Rink. p. II-3469, 34 punktas ir šio sprendimo 33 punkte minėtos nutarties Tramarin prieš Komisiją 53 punktas).

36

Reglamento Nr. 659/1999 26 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Komisija Europos Bendrijų oficialiajame leidinyje paskelbia trumpą pranešimą apie „sprendimus, kuriuos ji priima pagal <…> 18 straipsnį bei 19 straipsnio 1 dalį“.

37

Tam, kad būtų nustatyta, ar Reglamento Nr. 659/1999 26 straipsnio 1 dalyje pateikta formuluotė, kuri priminta ankstesniame punkte, apima ginčijamą sprendimą, kuris neturi jokio aiškaus teisinio pagrindo, reikia, pirma, išnagrinėti procedūros, kurios šiuo atveju laikosi Komisija, etapus ir, antra, patikslinti minėtos formuluotės prasmę.

38

Pirma, iš ginčijamo sprendimo 64 punkto matyti, kad 2003 m. gruodžio 10 d. laiške, Komisijos vadinamame „laišku dėl 17 straipsnio“ (ginčijamo sprendimo 15 punktas), ši institucija neapsiribojo Prancūzijos Respublikos informavimu apie išankstinę nuomonę, jog licencijos mokesčio sistema yra nesuderinama ar daugiau nebesuderinama su bendrąja rinka, ir šios valstybės narės raginimu pateikti savo pastabas.

39

Šiame laiške Komisija pažymėjo, kad „visų pirma reikia pakeisti esamą sistemą tam, kad būtų užtikrintas Prancūzijos licencijos mokesčio sistemos suderinamumas su valstybės pagalbai taikomomis Bendrijos taisyklėmis“ (ginčijamo sprendimo 64 punktas). Komisija „man(ė), kad Prancūzijos institucijos turi imtis reikiamų priemonių, siekdamos užtikrinti, jog būtų laikomasi (tam tikrų) principų“, iš esmės susijusių su valstybės finansavimo proporcingumu, palyginti su viešosios paslaugos teikimo išlaidomis (ginčijamo sprendimo 64 punkto pirma įtrauka) ir visuomeninių transliuotojų komercinės veiklos vykdymu rinkos sąlygomis (ginčijamo sprendimo 64 punkto antra ir trečia įtraukos).

40

Taip Komisija jau 2003 m. gruodžio 10 d. laiške nusprendė pateikti suinteresuotajai valstybei narei „rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones“, kuri vis dėlto iš esmės priimama tik Reglamento Nr. 659/1999 18 straipsnyje numatytame etape, t. y. „vadovaujantis valstybės narės pateikta informacija“.

41

Ginčijamame sprendime priminusi šios rekomendacijos sąlygas (ginčijamo sprendimo 64 punktas) ir išnagrinėjusi Prancūzijos Respublikos atsakant į ją prisiimtus įsipareigojimus (ginčijamo sprendimo 65 ir tolimesni punktai), Komisija „man(ė), kad Prancūzijos institucijų įsipareigojimai principo, kad neturi būti pernelyg didelės išlaidų kompensacijos, atžvilgiu (buvo) pakankami“ (ginčijamo sprendimo 68 punktas) ir kad prisiimant įsipareigojimus „dėl valstybinės televizijos kanalų komercinės veiklos buvo pakankamai atsižvelgta į Komisijos pateiktas rekomendacijas“ (ginčijamo sprendimo 70 punktas). Ji taip pat atsižvelgė į Prancūzijos institucijų įsipareigojimą „per dvejus metus nuo šio laiško“ padaryti įstatymų ir kitų teisės aktų pakeitimus, kurių reikia šiems įsipareigojimams įgyvendinti ir per tą patį laikotarpį pateikti Komisijai ataskaitą šiuo klausimu (ginčijamo sprendimo 71 punktas).

42

Remdamasi šiais įvairiais Prancūzijos institucijų įsipareigojimais ir savo išvada, kad jie atitinka jos rekomendaciją, Komisija nusprendė užbaigti šią procedūrą (ginčijamo sprendimo 1 ir 72 punktai) kartu primindama, kad ginčijamas sprendimas niekaip neapribojo jos įgaliojimų vykdyti nuolatinę esamų pagalbos sistemų kontrolę, numatytą EB 88 straipsnio 1 dalyje (ginčijamo sprendimo 73 punkto pirmoji pastraipa).

43

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad šiuo atveju Komisija jau per Reglamento Nr. 659/1999 17 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūros etapą nusprendė pateikti Prancūzijos Respublikai „rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones“, numatytą šio reglamento 18 straipsnyje. Tuomet, gavusi Prancūzijos Respublikos įsipareigojimus, Komisija juos išnagrinėjo, pripažino atitinkančiais šią rekomendaciją ir dėl šios priežasties jiems pritarė. Tačiau šis pritarimas, kuris grindžiamas išankstiniu įsipareigojimų nagrinėjimu ir todėl yra daugiau nei tik šio fakto įregistravimas, gali būti prilygintas, bent po pirminės analizės ir kiek įmanoma siekiant, kad atitiktų Reglamento Nr. 659/1999 nuostatas numatytiems procedūros etapams, „fakto įregistravimui“ šio reglamento 19 straipsnio 1 dalies prasme.

44

Antra, reikia išsiaiškinti Reglamento Nr. 659/1999 26 straipsnio 1 dalyje pateiktos formuluotės „sprendim(as) <…> (priimamas) pagal <…> 18 straipsnį bei 19 straipsnio 1 dalį“ prasmę.

45

Ši formuluotė reiškia ne tai, kad šioje nuostatoje įtvirtinta pareiga paskelbti taikoma pirmiausia ir tik „sprendimui <…>, (priimamam) pagal <…> (Reglamento Nr. 659/1999) 18 straipsnį“, pateikti valstybei narei rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones, bet kad ši pareiga paskelbti atsiranda tik tuomet, kai valstybė narė pritaria Komisijos rekomendacijai, o tai atitinka to paties reglamento 19 straipsnio 1 dalyje numatytą atvejį.

46

Taigi tuo atveju, jei ir kai valstybė narė pritaria rekomendacijai, siūlančiai taikyti atitinkamas priemones, Reglamento Nr. 659/1999 26 straipsnio 1 dalis galutinai nustato Komisijai pareigą paskelbti šios rekomendacijos, kurią Komisija nusprendė pateikti valstybei narei, turinį ir apie tai, kad valstybė narė pritarė šiai rekomendacijai. Taip trečiosios šalys yra informuojamos ne tik apie tarpinį bet ir apie galutinį kontrolės procedūros etapą.

47

Šiuo atveju ginčijamas sprendimas, nors buvo priimtas procedūroje, kurioje jau pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 straipsnį atsiųstame laiške buvo pateikta 18 straipsnyje numatyta rekomendacija (žr. šio sprendimo 38–40 punktus), iš tikrųjų atitinka tai, ką reiškia šio reglamento 26 straipsnio 1 dalies formuluotė „sprendim(as) <…> (priimamas) pagal <…> 18 straipsnį bei 19 straipsnio 1 dalį“.

48

Kadangi ginčijamas sprendimas atitinka vieną iš Reglamento Nr. 659/1999 26 straipsnio 1 dalyje numatytų teisės aktų ir todėl yra skelbtinas, remiantis Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 102 straipsnio 1 dalimi, terminas ieškiniui pareikšti skaičiuojamas „nuo keturioliktos dienos po jo paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje pabaigos“, t. y. nuo 2005 m. spalio 14 d. vidurnakčio. Todėl pagal EB 230 straipsnio penktosios pastraipos bei Procedūros reglamento 101 straipsnio ir 102 straipsnio 2 dalies nuostatas terminas ieškiniui pareikšti pasibaigė antradienį, 2005 m. gruodžio 27 d. vidurnaktį.

49

Kadangi šis ieškinys buvo pareikštas 2005 m. rugsėjo 9 d., jis yra priimtinas.

50

Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, tvirtina, kad ginčijamas sprendimas dėl to, kad jame pateikta rekomendacija, kuriai pritarė Prancūzijos institucijos, nėra privalomas, ir todėl tai nėra teisės aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį.

51

Tai yra vykdant nuolatinę esamų pagalbos sistemų kontrolę Prancūzijos Respublikai nusiųstas laiškas. Tačiau iš pačios EB 88 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad atitinkamos priemonės yra tik pasiūlymai. Tik tuo atveju, jei valstybė narė nuspręstų nepriimti šių pasiūlymų, Komisija, manydama, kad tai tinkama pagal EB 88 straipsnio 2 dalį, turi priimti sprendimą tam, kad pareikalautų pakeisti atitinkamos pagalbos sistemą, ir tik šis sprendimas yra privalomas. Komisija, vykdydama išankstinę valstybės priemonės kontrolę, neturi įgaliojimų imtis įpareigojančių priemonių prieš valstybę narę. Savo poziciją Komisija grindžia 1996 m. spalio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimu Salt Union prieš Komisiją (T-330/94, Rink. p. II-1475, 35 punktas) ir šio sprendimo 33 punkte minėta nutartimi Tramarin prieš Komisiją.

52

Todėl vadinama „atitinkamų priemonių“ procedūra yra panaši į kvazisutartinį procesą. Jei valstybė narė pritaria Komisijos siūlomoms atitinkamoms priemonėms, privalo jas įgyvendinti. Jei atsisako tai padaryti, Komisija pradeda oficialią tyrimo procedūrą.

53

Tačiau per šią atitinkamų priemonių procedūrą, kuri, be to, neturi sustabdomojo poveikio, Prancūzijos Respublika dar dvejus metus nuo pranešimo apie ginčijamą sprendimą dienos galėtų toliau skirti pagalbą pagal esamą sistemą. Vienintelės įpareigojančios priemonės būtų oficialios tyrimo procedūros pradėjimo grėsmė įsipareigojimų nesilaikymo atveju ir tai, kad per dvejus metus neįvykdžius įsipareigojimų ginčijama pagalba jau nebūtų esama, bet nauja pagalba. Tik sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą gali būti privalomas.

54

Be to, vienintelė valstybės narės pareiga yra laikytis savo įsipareigojimų ir ši pareiga atsiranda dėl jos pačios vienašališko pritarimo Komisijos pasiūlymams, o ne dėl ginčijamo sprendimo, kuriuo šie įsipareigojimai tik įregistruojami.

55

Taip pat Komisija neturi galimybės, remdamasi tik įsipareigojimų nesilaikymu, pradėti procedūrą dėl įsipareigojimo nevykdymo pagal EB 88 straipsnio 2 dalį arba EB 226 straipsnį.

56

Ieškovės argumentas, kad valstybės narės skatinamos su Komisija nebendradarbiauti sąžiningai, yra nepagrįstas. Tiesa, valstybė narė gali nuspręsti nebendradarbiauti ir nepriimti bet kokių pasiūlymų dėl atitinkamų priemonių. Tačiau tokiu atveju nedelsiant būtų pradėta oficiali tyrimo procedūra, po kurios būtų priimtas vienašališkas Komisijos sprendimas, kuriuo reikalaujama nedelsiant pakeisti pagalbos sistemą. Šiuo atveju vykdoma bendradarbiavimo procedūra leidžia išvengti oficialios tyrimo procedūros pradėjimo, kartu suteikdama valstybei narei laiko įvykdyti savo įsipareigojimus sutartu tempu, o ne per ilgesnį terminą. Todėl sistema skatina Komisijos ir valstybių narių bendradarbiavimą, neskatindama pastarųjų elgtis nesąžiningai.

57

Argumentas, kad Komisijos veiksmų teisminės kontrolės nėra tuo atveju, kai pasibaigus valstybei narei suteiktam terminui nepriimamas sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą, yra klaidingas. Prancūzijos Respublikos įsipareigojimų nesilaikymas leistų ieškovei nacionalinio teismo paprašyti sustabdyti naujos pagalbos, kuria tuomet taptų licencijos mokestis, skyrimą. Be to, ieškovė galėtų paraginti Komisiją imtis veiksmų, o vėliau, jei ši institucija nedelsdama nepradėtų oficialios tyrimo procedūros, galėtų pareikšti jai ieškinį dėl neveikimo. Galiausia oficiali procedūra baigiama galutiniu Komisijos sprendimu, dėl kurio ieškovė gali pareikšti ieškinį.

58

Galiausia ginčijamo sprendimo 73 punkto Komisija nesuformulavo taip, kad kiltų abejonių dėl ginčijamo sprendimo pobūdžio, kuris priklauso nuo šio dokumento turinio.

59

Ieškovė ginčija Komisijos poziciją.

60

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką ieškinį dėl panaikinimo pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą galima pareikšti tik dėl teisės aktų, sukeliančių privalomų teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos ieškovo interesams ir aiškiai pakeičiančių jo teisinę padėtį (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas; 1999 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Assicurazioni Generali et Unicredito prieš Komisiją, T-87/96, Rink. p. II-203, 37 punktas; 2000 m. kovo 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Coca-Cola prieš Komisiją, T-125/97 ir T-127/97, Rink. p. II-1733, 77 punktas; 2001 m. rugsėjo 18 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo M6 ir kt. prieš Komisiją, T-112/99, Rink. p. II-2459, 35 punktas ir 2003 m. lapkričio 5 d. Pirmosios instancijos teismo nutarties Kronoply prieš Komisiją, T-130/02, Rink. p. II-4857, 43 punktas).

61

Tam, kad būtų nustatyta, ar teisės aktas arba sprendimas sukelia tokių pasekmių, reikia įvertinti jo turinį (šio sprendimo 60 punkte minėto sprendimo IBM prieš Komisiją 9 punktas; 1991 m. birželio 13 d. Teisingumo Teismo nutarties Sunest prieš Komisiją, C-50/90, Rink. p. I-2917, 12 punktas; šio sprendimo 60 punkte minėtų sprendimo Coca-Cola prieš Komisiją 78 punktas ir nutarties Kronoply prieš Komisiją 44 punktas).

62

Valstybės pagalbos srityje Sutartyje nustatytos skirtingos procedūrą reglamentuojančios taisyklės atsižvelgiant į tai, ar priemonės yra esama ar nauja pagalba. Pirmajai taikomos EB 88 straipsnio 1 ir 2 dalys, o antrąją reglamentuoja šio straipsnio 2 ir 3 dalys (1992 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Italija prieš Komisiją, C-47/91, Rink. p. I-4145, 22 punktas).

63

Kiek tai susiję su esama pagalba, EB 88 straipsnio 1 dalis suteikia Komisijai kompetenciją kartu su valstybėmis narėmis nuolat kontroliuoti esamą pagalbą. Vykdydama šią kontrolę Komisija siūlo valstybėms narėms atitinkamas priemones, reikiamas bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti. Toliau šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jei, paprašiusi suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas, Komisija nustato, jog tam tikra pagalba yra pagal EB 87 straipsnį nesuderinama su bendrąja rinka arba kad ši pagalba netinkamai naudojama, ji priima sprendimą, kad suinteresuotoji valstybė per Komisijos nustatytą terminą turi ją panaikinti arba pakeisti (šio sprendimo 62 punkte minėto sprendimo Italija prieš Komisiją 23 punktas; 1994 m. rugpjūčio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimo Namur-Les assurances du crédit, C-44/93, Rink. p. I-3829, 11 punktas).

64

Pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 straipsnio 2 dalį, jeigu Komisija mano, kad esama pagalbos sistema yra nesuderinama arba daugiau nebesuderinama su bendrąja rinka, savo išankstinę nuomonę ji praneša suinteresuotajai valstybei narei ir suteikia jai galimybę per vieną mėnesį pateikti savo pastabas.

65

Pagal Reglamento Nr. 659/1999 18 straipsnį, jeigu Komisija, vadovaudamasi valstybės narės pagal minėtą 17 straipsnį pateikta informacija, padaro išvadą, kad esama pagalbos sistema yra nesuderinama arba daugiau nebesuderinama su bendrąja rinka, suinteresuotajai valstybei narei ji pateikia rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones. Neginčytina, kad pati rekomendacija, kuri yra tik pasiūlymas, nėra teisės aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį (šiuo klausimu žr. šio sprendimo 51 punkte minėto sprendimo Salt Union prieš Komisiją 35 punkto pirmą sakinį).

66

Pagal Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 2 dalį, jeigu suinteresuotoji valstybė narė nepritaria pasiūlytoms priemonėms, o Komisija, atsižvelgusi į suinteresuotos valstybės narės argumentus, vis dar mano, kad tos priemonės yra būtinos, ji pradeda oficialią tyrimo procedūrą pagal šio reglamento 4 straipsnio 4 dalį.

67

Pagal Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalį, jeigu suinteresuotoji valstybė narė pritaria pasiūlytoms priemonėms ir apie tai praneša Komisijai, Komisija tą faktą įregistruoja ir informuoja apie tai valstybę narę.

68

Kalbant apie pastarąjį atvejį, kuris svarbus šioje byloje, reikia atmesti Komisijos iš esmės ginamą požiūrį, kai atskirai ir pažodžiui aiškinant anksčiau minėtą 19 straipsnio 1 dalį teigiama, kad Komisija nepriima jokio sprendimo esamos pagalbos kontrolės procedūroje, kai valstybė narė pritaria pasiūlytoms atitinkamoms priemonėms, arba kad procedūra pagal Reglamento Nr. 659/1999 17 ir 18 straipsnius bei 19 straipsnio 1 dalį yra tik kvazisutartinė procedūra.

69

Laikantis tokio požiūrio nepaisoma šios procedūros, kuri pagal savo pobūdį yra sprendimo priėmimo procedūra, sąlygų ir tikslo, kaip tai parodo ir Reglamento Nr. 659/1999 26 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „sprendim(as) <…> (priimamas) pagal <…> 18 straipsnį bei 19 straipsnio 1 dalį“.

70

Žinoma, Komisija ir valstybė narė gali nesutarti dėl siūlomų atitinkamų priemonių. Tačiau galiausia tik tuomet, kai Komisija, vykdydama išimtinę kompetenciją įvertinti valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, nusprendžia pritarti valstybės įsipareigojimams, nes jais atsižvelgiama į jos susirūpinimą, kontrolės procedūra baigiama ankstesniame punkte minėtu sprendimu.

71

Šiuo atveju Komisija išnagrinėjo Prancūzijos Respublikos įsipareigojimus, pripažino juos atitinkančiais jos rekomendaciją ir todėl leidžiančiais užtikrinti licencijos mokesčio sistemos suderinamumą su bendrąja rinka ir dėl to nusprendė užbaigti šią procedūrą (ginčijamo sprendimo 1 ir 72 punktai) kartu primindama, kad ginčijamas sprendimas niekaip neapribojo jos įgaliojimų vykdyti nuolatinę esamų pagalbos sistemų kontrolę, numatytą EB 88 straipsnio 1 dalyje (ginčijamo sprendimo 73 punkto pirmoji pastraipa).

72

Taip Komisija ne pasyviai užregistravo Prancūzijos Respublikos įsipareigojimus, o priėmė dėl jų sprendimą, be kurio licencijos mokesčio kontrolės procedūra būtų ne užbaigta, bet tęsiama keičiantis informacija tam, kad Komisija gautų pakankamus įsipareigojimus arba pradedant oficialią tyrimo procedūrą pagal Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 2 dalį.

73

Dėl ginčijamo sprendimo privalomų teisinių pasekmių pakanka pažymėti, kad pagal Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalies pabaigą suinteresuotoji valstybė narė, kuri vykdant Reglamento Nr. 659/1999 26 straipsnio 1 dalyje numatytą paskelbimą būtinai pritarė atitinkamoms priemonėms, „privalo (šias priemones) įgyvendinti“ (žr. dėl Teisingumo Teismo tokių privalomų teisinių pasekmių pripažinimo bylose, nagrinėtose prieš Reglamento Nr. 659/1999 įsigaliojimą, 1993 m. kovo 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo CIRFS ir kt. prieš Komisiją, C-313/90, Rink. p. I-1125, 36 punktą ir 1996 m. spalio 15 d. Teisingumo Teismo sprendimo Ijssel-Vliet, C-311/94, Rink. p. I-5023, 42 ir 43 punktus bei 2000 m. spalio 5 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-288/96, Rink. p. I-8237, 65 punkto pabaigą).

74

Šių argumentų nepaneigia Komisijos nuoroda į šio sprendimo 33 punkte minėtą nutartį Tramarin prieš Komisiją ir šio sprendimo 51 punkte minėtą sprendimą Salt Union prieš Komisiją.

75

Kalbant apie bylą, kurioje buvo priimta šio sprendimo 33 punkte minėta nutartis Tramarin prieš Komisiją, pažymėtina, kad ji susijusi su naujos pagalbos pirminiu patikrinimu. Po šio patikrinimo, remiantis Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 1 dalimi, turėjo būti priimtas sprendimas pagal šio straipsnio 2, 3 ar 4 dalis, dėl kurio panaikinimo prireikus galima pareikšti ieškinį. Tokiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas manė, kad laiškas, kuriuo Komisija vykdydama pirminį patikrinimą paragino Italijos Respubliką atsiimti pasiūlymą dėl taisyklės, taikomos pereinant nuo galiojančios pagalbos sistemos prie pagalbos sistemos, apie kurią buvo pranešta, yra parengiamasis galutinio sprendimo aktas ir dėl to dėl jo panaikinimo negalima pareikšti ieškinio.

76

Tačiau vykdydama esamų pagalbos sistemų nuolatinę kontrolę, kai valstybė narė vykdo savo įsipareigojimus, Komisija, priėmusi Reglamento Nr. 659/1999 26 straipsnio 1 dalyje numatytą sprendimą, jau nebeturi priimti kito sprendimo. Todėl vienintelis teisės aktas, kurį turi suinteresuotos trečiosios šalys (šiuo atveju ieškovė), yra ne parengiamasis galutinio sprendimo, kuris dar turi būti priimtas, aktas, kaip byloje Tramarin prieš Komisiją, bet minėtoje Reglamento Nr. 659/1999 nuostatoje nurodytas sprendimas, turintis šio sprendimo 73 punkte minėtas privalomas teisines pasekmes.

77

Šio sprendimo 51 punkte pateikta nuoroda į sprendimą Salt Union prieš Komisiją taip pat negali pateisinti Komisijos pozicijos. Minėto sprendimo 35 punkte Pirmosios instancijos teismo aiškiai nurodytu atveju valstybė narė atsisakė pritarti Komisijos pasiūlymui dėl atitinkamų priemonių, kuris, atskirai paėmus, kaip buvo pažymėta šio sprendimo 65 punkte, iš tiesų nėra teisės aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį. Tačiau šios bylos aplinkybės yra kitokios, nes valstybė narė pritarė atitinkamoms priemonėms.

78

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nei šio sprendimo 33 punkte minėta nutartis Tramarin prieš Komisiją, nei 51 punkte minėtas sprendimas Salt Union prieš Komisiją nepagrindžia Komisijos pozicijos.

79

Galiausiai dėl klausimo, ar ginčijamo sprendimo privalomos teisinės pasekmės gali turėti įtakos ieškovės interesams, reikia pažymėti, kad, atsižvelgiant į esamos pagalbos nuolatinei kontrolei būdingą privalomą teisinę laikiną sistemą, šis sprendimas patvirtina Prancūzijos Respublikos įsipareigojimus, kuriuos galima laikyti netinkamais tam, kad būtų užtikrintas licencijos mokesčio sistemos suderinamumas su bendrąja rinka. Todėl ginčijamas sprendimas leidžia Prancūzijos Respublikai dar dvejus metus taikyti aptariamą pagalbos sistemą.

80

Be to ginčijamas sprendimas leidžia padarius tam tikrus pakeitimus išlaikyti minėtą pagalbos sistemą pasibaigus šiam dviejų metų laikotarpiui.

81

Iš viso to, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas sukelia privalomas teisines pasekmes, galinčias turėti įtakos ieškovės interesams ir todėl yra teisės aktas, dėl kurio panaikinimo galima pareikšti ieškinį pagal EB 230 straipsnio ketvirtąją pastraipą.

82

Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, neginčija ieškovės teisės pareikšti ieškinį, tačiau teigia, kad ieškovė, kaip savanoriškai pagal Bendrijos teisę teikiamą kompensaciją gaunančios įmonės konkurentė, yra patenkinta susiklosčiusiomis aplinkybėmis ir todėl neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo. Jei ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, ieškovės padėtis būtų ne tokia palanki kaip galiojant ginčijamam sprendimui, kuriuo siekiama pakeisti pagalbos sistemą bendro intereso labui.

83

Ieškovė nesutinka su Komisijos pozicija.

84

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką tam, kad ieškinys dėl panaikinimo būtų priimtinas, fizinis ar juridinis ieškinį pareiškęs asmuo turi būti suinteresuotas ginčijamo teisės akto panaikinimu. Šis suinteresuotumas turi būti jau atsiradęs ir aktualus bei vertinamas ieškinio pareiškimo dieną (2005 m. balandžio 14 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Sniace prieš Komisiją, T-141/03, Rink. p. II-1197, 25 punktas ir 2007 m. rugsėjo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Salvat père & fils ir kt. prieš Komisiją, T-136/05, Rink. p. II-4063, 34 punktas).

85

Toks suinteresuotumas reiškia, kad dėl paties šio teisės akto panaikinimo gali atsirasti teisinių pasekmių arba, kitais žodžiais tariant, patenkinus ieškinį jį pareiškusi šalis gali gauti naudos (žr. 2004 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo MCI prieš Komisiją, T-310/00, Rink. p. II-3253, 44 punktą ir jame cituojamą teismo praktiką). Pareiškėjui visiškai palankus sprendimas pagal apibrėžimą negali jam būti nenaudingas (šiuo klausimu žr. 2002 m. birželio 18 d. Teisingumo Teismo sprendimo Vokietija prieš Komisiją, C-242/00, Rink. p. I-5603, 46 punktą ir 1992 m. rugsėjo 17 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo NBV ir NVB prieš Komisiją, T-138/89, Rink. p. II-2181, 32 punktą) ir šis pareiškėjas neturi suinteresuotumo prašyti jį panaikinti.

86

Priešingai, kai pareiškėjas teigia, kad atitinkamas teisės aktas, net jeigu jis gali būti iš dalies jam palankus, vis tik tinkamu būdu negina jo teisinės padėties, turi būti pripažįstama, kad jis turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį tam, kad Bendrijos teismas patikrintų šio sprendimo teisėtumą. Taigi ginčijamo teisės akto palankumo ar nepalankumo įvertinimas yra ne ieškinio priimtinumo, bet esmės klausimas (šiuo klausimu žr. generalinio advokato G. Tesauro išvadą byloje, kurioje priimtas 1989 m. lapkričio 9 d. Teisingumo Teismo sprendimas Katsoufros prieš Teisingumo Teismą, 55/88, Rink. p. 3579, 3585–3587).

87

Ginčijamame sprendime Komisija, kuriai ieškovė pateikė skundą, be kita ko, dėl transliavimo licencijos mokesčio sistemos, laikėsi nuomonės, kad kai kurie Prancūzijos Respublikos įsipareigojimai galėjo užtikrinti šios sistemos suderinamumą su bendrąja rinka. Ieškovė savo ruožtu mano, kad šie įsipareigojimai nėra tinkami šiam tikslui pasiekti ir ginčijamą sprendimą ginčija būtent dėl to, kad jame įsipareigojimams pritariama, kartu pažeidžiant Sutarties nuostatas dėl valstybės pagalbos ir padarant žalą ieškovei.

88

Reikia konstatuoti, kad Komisijos argumentas, jog ieškovė neturi suinteresuotumo prašyti panaikinti ginčijamą sprendimą, nes tai yra jai palankus sprendimas, remiasi prielaida, kad ieškovės prieštaravimai dėl esmės, t. y. visų pirma dėl šių įsipareigojimų akivaizdaus netinkamumo, yra klaidingi.

89

Tačiau ieškovė, kuri yra su France 2 ir France 3 konkuruojanti televizijos operatorė, aiškiai turėjo suinteresuotumą pateikti Bendrijos teismui klausimą, ar Komisija ginčijamame sprendime teisėtai nusprendė, kad Prancūzijos Respublikos prisiimti įsipareigojimai leido užtikrinti Prancūzijos licencijos mokesčio sistemos suderinamumą su bendrąja rinka.

90

Be to, priešingai nei teigia Komisija, panaikinus ginčijamą sprendimą dėl akivaizdžios šios institucijos klaidos nustatant atitinkamas priemones, kurios turi būti įgyvendintos arba dėl šių priemonių tinkamumo nustatytoms problemoms spręsti nepakankamo motyvavimo, ieškovė neatsidurtų mažiau palankioje padėtyje nei ginčijamo sprendimo galiojimo atveju.

91

Iš tiesų ginčijamo sprendimo panaikinimas dėl vienos iš šių priežasčių reikštų, kad jame aptariami įsipareigojimai yra arba gali būti netinkami ir todėl jis buvo nepalankus ieškovei. Panaikinus ginčijamą sprendimą, Komisija, atsižvelgdama į esamas France 2 ir France 3 finansavimo sąlygas ir vykdydama nuolatinę esamų pagalbos sistemų kontrolę, turėtų įvertinti galimybę pasiūlyti ateityje taikyti kitas atitinkamas priemones.

92

Galima daryti išvadą, kad, priešingai nei teigia Komisija, ieškovė turi suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo.

93

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškinys yra priimtinas.

94

Šiame ieškinyje nurodyti penki pagrindai. Pirmasis pagrindas susijęs su pareigos motyvuoti pažeidimu. Antrasis pagrindas susijęs su teisės į gynybą pažeidimu. Trečiasis pagrindas susijęs su Prancūzijos Respublikos įsipareigojimų nepakankamumu. Ketvirtasis pagrindas susijęs su piktnaudžiavimu procedūra. Penktasis pagrindas susijęs su 2003 m. liepos 24 d. Teisingumo Teismo sprendimo Altmark Trans ir Regierungspräsidium Magdeburg (C-280/00, Rink. p. I-7747, toliau – sprendimas Altmark) klaidingu aiškinimu.

95

Iš pradžių reikia išnagrinėti pagrindus, susijusius su teisės į gynybą pažeidimu ir piktnaudžiavimu procedūra. Tuomet bus nagrinėjamas pagrindas, susijęs sprendimo Altmark klaidingu aiškinimu, vėliau du pagrindai, susiję atitinkamai su pareigos motyvuoti pažeidimu ir įsipareigojimų nepakankamumu.

96

Ieškovė, nors ir pripažįsta, kad administracinė procedūra dėl valstybės pagalbos yra pradedama tik prieš valstybes nares, tvirtina, kad vykdydama EB 88 straipsnio 2 dalyje numatytą kontrolę Komisija turi įspėti suinteresuotas šalis pateikti pastabas. Ieškovė stebisi tuo, kad jai nebuvo suteikta galimybė aptarti su Komisija Prancūzijos Respublikos įsipareigojimų tinkamumo ir apimties, nes Komisija jų pagrindu pripažino teisėta valstybės pagalbos sistemą, prieštaraujančią EB 87 straipsniui. Šios diskusijos buvo juo labiau būtinos dėl to, kad ieškovės ir Komisijos dialogas, kuris galėtų baigtis išvada, jog licencijos mokesčio sistema buvo valstybės pagalba EB 87 straipsnio prasme, buvo šiurkščiai nutrauktas, kai buvo kalbama apie šios sistemos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimą.

97

Ieškovė mano, kad jai suteiktas statusas nagrinėjamoje procedūroje yra nesuderinamas su teismo praktika, pagal kurią, net ir nesant rašytinių nuostatų, Bendrija negali pabloginti asmens padėties, jei jam nebuvo suteikta galimybė pareikšti savo nuomonės. Teisė būti išklausytam juo labiau turi būti užtikrinta, atsižvelgiant į Komisijos diskreciją, kuria ji naudojasi priimdama sprendimą pagal EB 88 straipsnio 1 dalį. Komisijos ir ieškovės dialogo nutraukimas yra ieškovės teisės į gynybą pažeidimas.

98

Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, nesutinka su ieškovės pozicija.

99

Reikia priminti, kad valstybės pagalbos kontrolės procedūra, atsižvelgiant į bendrą jos struktūrą, yra procedūra, pradedama prieš valstybę narę, kuri, atsižvelgiant į jos įsipareigojimus Bendrijai, yra atsakinga už teikiamą pagalbą (2004 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Technische Glaswerke Ilmenau prieš Komisiją, T-198/01, Rink. p. II-2717, 61 punktas ir 2005 m. gegužės 11 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Saxonia Edelmetalle prieš Komisiją, T-111/01 ir T-133/01, Rink. p. II-1579, 47 punktas).

100

Ši išvada, kuri teismo praktikoje išvystyta Komisijai vykdant naujos pagalbos kontrolę, taip pat taikoma jai vykdant esamos pagalbos nuolatinę kontrolę.

101

Iš to matyti, kad nors šaliai nėra draudžiama perduoti Komisijai informaciją apie tai, kad valstybės pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, neatsižvelgiant į tai, ar tai yra nauja ar esama pagalba, ši teisė nesuteikia šiai šaliai jokios teisės į gynybą. Komisija nėra įpareigota su šia šalimi diskutuoti.

102

Tiesa, kad EB 88 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje ir Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnyje numatytoje oficialioje tyrimo procedūroje, kuri naujos pagalbos kontrolės atveju gali būti pradėta sprendimu pagal Reglamento Nr. 659/1999 4 straipsnio 4 dalį, o esamos pagalbos nuolatinės kontrolės atveju – sprendimu pagal šio reglamento 19 straipsnio 2 dalį, Komisija pareikalauja, jog „<…> suinteresuotos šalys pateiktų pastabas“ (Reglamento Nr. 659/1999 6 straipsnio 1 dalies antras sakinys). Tačiau reikia konstatuoti, kad šiuo atveju ginčijamas sprendimas nebuvo priimtas baigus tokią oficialią tyrimo procedūrą, bet pasiūlius atitinkamas priemones, kurioms suinteresuotoji valstybė narė pritarė, t. y. pagal Reglamento Nr. 659/1999 19 straipsnio 1 dalį.

103

Vykdydama esamos pagalbos nuolatinės kontrolės procedūrą Komisija neturėjo reikalauti, kad ieškovė pateiktų jai savo pastabas. Todėl ieškovė klaidingai reikalauja teisės į gynybą užtikrinimo ir teigia, kad Komisija ją pažeidė.

104

Todėl reikia atmesti šį pagrindą.

105

Ieškovės teigimu Komisija nacionalinėms institucijoms perdavė pareigą atskleisti valstybės pagalbos buvimą, nors ji priklauso išimtinei Komisijos kompetencijai. Ieškovė nesupranta, kaip Komisija galėjo tokiu būdu perduoti savo kompetenciją ir todėl pripažinti tiesioginį poveikį EB 87 straipsniui tik priimdama sprendimą pripažinti įsipareigojimus, kai reikėjo priimti reglamentą tam, kad tiesioginis poveikis būtų suteiktas EB 88 straipsnio 3 daliai.

106

Komisija nesutinka su ieškovės pozicija.

107

Visų pirma reikia konstatuoti, kad, priešingai nei tvirtinama šiuo pagrindu, ginčijamu sprendimu nesiekiama perduoti nacionalinėms institucijoms pareigos atskleisti galimos valstybės pagalbos buvimą, kuri tariamai priklauso išimtinei Komisijos kompetencijai, atsižvelgiant į tai, kad galiausia, kaip Teisingumo Teismas yra nurodęs, nacionalinis teismas bet kuriuo atveju turi kompetenciją prireikus pripažinti valstybės pagalbos buvimą (šiuo klausimu žr. 1977 m. kovo 22 d. Teisingumo Teismo sprendimo Steigike & Weinlig, 78/76, Rink. p. 595, 14 punktą).

108

Antra, tiek, kiek šiuo pagrindu ieškovė siekia atskleisti Komisijos išimtinės kompetencijos įvertinti valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka tariamą perdavimą nacionalinėms institucijoms, reikia konstatuoti, kad ginčijamu sprendimu nevykdomas toks kompetencijos perdavimas.

109

Atvirkščiai, naudodamasi išimtine kompetencija įvertinti valstybės pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka Komisija ginčijamo sprendimo pagalba iš Prancūzijos Respublikos gavo tam tikrus įsipareigojimus, kuriais siekiama užtikrinti licencijos mokesčio sistemos suderinamumą su šia rinka. Be to, ginčijamas sprendimas, kaip nurodyta jo 73 punkte, niekaip neapriboja EB 88 straipsnio 1 dalimi suteiktų Komisijos įgaliojimų vykdyti nuolatinę esamų pagalbos sistemų kontrolę ir siūlyti atitinkamas priemones, reikalingas bendrajai rinkai palaipsniui plėtoti arba jai veikti.

110

Todėl reikia atmesti šį pagrindą.

111

Ieškovė mano, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai EB 86 straipsnio 2 dalį taikė pagalbai, kurią sudaro pernelyg didelė su įsipareigojimais dėl viešosios paslaugos susijusių išlaidų kompensacija.

112

Sprendime Altmark Teisingumo Teismas pasirinko taip vadinamą „kompensacinį“ požiūrį. Šio kompensacinio požiūrio pasirinkimas, be to, buvo patvirtintas vėlesnėje Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktikoje.

113

Ieškovė teigia, kad, priešingai nei tvirtina Komisija, Teisingumo Teismas sprendime Altmark netiesiogiai nepatvirtina, kad pagalba, kuria kompensuojamos arba greičiau pernelyg daug kompensuojamos išlaidos, kurias įmonė patiria teikdama bendros ekonominės svarbos paslaugą (toliau – BESP), gali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka, jei įvykdytos EB 86 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos sąlygos.

114

Teisingumo Teismas nagrinėdamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą neprivalo atsakyti, netgi netiesiogiai, į klausimą, kuris jam neužduotas.

115

Be to, Teisingumo Teismas nurodo į 2001 m. lapkričio 22 d. Sprendimą Ferring (C-53/00, Rink. p. I-9067, toliau – sprendimas Ferring). Šiame sprendime Teisingumo Teismas aiškiai atmetė EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo galimybę pareikšdamas, kad nauda, kuri viršija pernelyg dideles su bendros svarbos uždavinio vykdymu susijusias išlaidas, „bet kuriuo atveju negali būti laikoma būtina tam, kad šie operatoriai galėtų vykdyti konkrečius jiems pavestus uždavinius“.

116

Taip pat EB 86 straipsnio 2 dalies taikymas suponuoja, kad yra įvykdytos sąlygos, susijusios su viešosios paslaugos uždavinio apibrėžimu, įgaliojimu jį vykdyti ir jo kontrole bei su finansinės kompensacijos už šią paslaugą proporcingumu. Sprendime Altmark Teisingumo Teismas šias sąlygas padarė kumuliatyviais vertinimo kriterijais ne pagalbos suderinamumui, bet pačiam jos buvimui įvertinti panaudodamas pirmąją, antrąją ir trečiąją iš keturių minėto sprendimo 95 punkte ir rezoliucinėje dalyje apibrėžtų sąlygų (toliau kartu vadinamos sprendimo Altmark sąlygomis). Kitaip tariant, Teisingumo Teismo manymu proporcingumo kontrolė vykdoma kvalifikuojant pagalbą, t. y. anksčiau nei ją nori vykdyti Komisija.

117

Galiausia savo praktikoje Komisija EB 86 straipsnio 2 dalį taikė situacijoms, kai nebuvo įvykdytos antroji ir ketvirtoji sprendimo Altmark sąlygos, iš ko galima suprasti, jog pirmosios ir trečiosios sprendimo Altmark sąlygų neįvykdymo atveju neįmanoma išgelbėti priemonės vykdant jos kontrolę pagal EB 86 straipsnio 2 dalį. Šiuo atveju, kadangi pati Komisija pripažino, kad trečioji sprendimo Altmark sąlyga nebuvo įvykdyta, ji privalėjo padaryti išvadą, kad tai yra pagalba pagal EB 87 straipsnio 1 dalį, nesant reikalo kelti klausimo dėl galimo jos suderinamumo.

118

Todėl Komisija padarė teisės klaidą nagrinėdama, ar valstybės priimta su viešąja paslauga susijusių išlaidų kompensavimo priemonė galėjo būti pateisinama pagal EB 86 straipsnio 2 dalį, nors pati Komisija pripažino, kad minėta priemonė neatitinka sprendimo Altmark sąlygų, leidžiančių išvengti jos pripažinimo valstybės pagalba.

119

Dublike ieškovė neigia ginčijusi išimtinę Komisijos kompetenciją priimti sprendimą dėl pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka, ką taip pat patvirtina jos paduotas skundas. Ji veikiau ginčija sąlygas, kuriomis Komisija vykdo tokią kontrolę.

120

Ieškovė primena, kad Teisingumo Teismas sprendime Ferring nesiremia EB 86 straipsnio 2 dalimi priimtai išvadai pagrįsti. Be to, suformulavęs principą, kad lygiavertiškumo sąlygą atitinkanti kompensacija nėra pagalba, Teisingumo Teismas priduria, jog, „jei paaiškėja, kad didmeninės prekybos platintojų dėl tiesioginio vaistų pardavimo neapmokestinimo gaunama nauda viršija papildomas išlaidas, kurias jie patiria vykdydami nacionalinės teisės aktais nustatytus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, ši nauda, tiek, kiek ji viršija minėtas papildomas išlaidas, bet kuriuo atveju negali būti laikoma būtina tam, kad šie operatoriai galėtų vykdyti konkrečius jiems pavestus uždavinius“. Todėl Teisingumo Teismo manymu „reikia atsakyti, kad (EB 86) straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama kaip neapimanti mokestinės naudos, kurią gauna tokios įmonės, kokios nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kurios yra įpareigotos teikti viešąją paslaugą, tiek, kiek ši nauda viršija su viešąja paslauga susijusias papildomas išlaidas“.

121

Todėl aišku, kad Teisingumo Teismas atmeta EB 86 straipsnio 2 dalyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo galimybę kompensacijai, kuri viršija papildomas išlaidas, susijusias su įsipareigojimų teikti viešąją paslaugą vykdymu ir dėl šios priežasties tokia pagalba turi būti įvertinta tik pagal EB 87 straipsnį. Tokiu atveju pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka kontrolė tebepriklauso Komisijos kompetencijai, tačiau, nesant galimybės taikyti EB 86 straipsnio 2 dalyje numatytą leidžiančią nukrypti nuostatą, praktikoje ši kontrolė gali atvesti tik prie neigiamos išvados.

122

Be to, sprendime Altmark Teisingumo Teismas nepaneigia šios analizės. Teisingumo Teismas aiškiai neatmeta EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo galimybės, tačiau jos ir nepatvirtina.

123

Komisija, palaikoma Prancūzijos Respublikos ir France Télévisions, nesutinka su ieškovės pateiktais argumentais. Iš esmės ji nurodo, kad šiame pagrinde ieškovė supainioja du klausimus, kurie vis dėlto yra labai skirtingi ir kuriuos sprendimas Altmark padėjo išaiškinti. Pirmas klausimas – kada esama valstybės pagalbos Sutarties prasme, o antras – kada tokia pagalba gali būti pripažinta suderinama su bendrąja rinka.

124

Šiuo pagrindu ieškovė iš esmės tvirtina, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai transliavimo licencijos mokesčio sistemą pripažino suderinama su bendrąja rinka, nors ši institucija manė, kad tam tikros sprendimo Altmark sąlygos nebuvo įvykdytos.

125

Su šiais argumentais negalima sutikti, nes jie grindžiami sprendimo Altmark klaidingu aiškinimu.

126

Šio sprendimo 94 punkte minėtame sprendime Altmark Teisingumo Teismas priminė, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką pripažinimui pagalba reikia, kad būtų įvykdytos visos EB 87 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos (sprendimo Altmark 74 punktas) ir kad šioje nuostatoje būtų įtvirtintos toliau pateiktos sąlygos. Pirma, turi būti valstybės įsikišimas arba įsikišimas panaudojant valstybės išteklius. Antra, šis įsikišimas turi paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, juo turi būti suteikta nauda pagalbos gavėjui. Ketvirta, jis turi ar gali iškraipyti konkurenciją (sprendimo Altmark 75 punktas).

127

Kalbėdamas apie sąlygą dėl naudos pagalbos gavėjui buvimo, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad iš teismo praktikos ir ypač iš sprendimo Ferring aišku, jog valstybės įsikišimo priemonė nepatenka į EB 87 straipsnio 1 dalies reglamentavimo sritį, jeigu ji turi būti vertinama kaip kompensacija už paslaugas, kurias teikia kompensaciją gaunančios įmonės, vykdydamos su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, ir todėl šios įmonės negauna realios finansinės naudos bei dėl minėtos priemonės neatsiduria palankesnėje konkurencinėje padėtyje, lyginant su kitomis konkuruojančiomis įmonėmis (sprendimo Altmark 87 punktas).

128

Teisingumo Teismas vis dėlto pridūrė, jog tam, kad konkrečiu atveju tokia kompensacija nebūtų pripažįstama valstybės pagalba, turi būti įvykdytos tam tikros sąlygos (sprendimo Altmark 88 punktas):

129

Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad valstybės įsikišimas, kuris neatitinka vienos ar kelių minėtų sąlygų, turi būti laikomas valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

130

Todėl iš sprendime Altmark vartojamų nedviprasmiškų sąvokų matyti, kad vienintelis minėtų keturių sąlygų tikslas yra atitinkamos priemonės pripažinimas valstybės pagalba, o dar tiksliau – naudos buvimo nustatymas.

131

Taip Teisingumo Teismas dar kartą pakartojo ir patikslino minėtame sprendime Ferring padarytą išvadą, kuria ieškovė keletą kartų remiasi savo raštiškose pastabose, tam, kad valstybės narės galėtų geriau įvertinti, ar jų įsikišimas įmonės, įgaliotos vykdyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, naudai yra valstybės pagalba, dėl kurios kyla pareiga apie priemonę pranešti Komisijai, jei tai nauja pagalba arba pareiga bendradarbiauti su šia institucija, jei tai esama pagalba.

132

Reikia pabrėžti, kad ieškovės argumentai taip pat prieštarauja sprendimo Altmark 104 ir 105 punktams, kuriuose Teisingumo Teismas atsako į antrąją prejudicinio klausimo dalį, kuria prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma klausia, ar EB 73 straipsnis gali būti taikomas valstybės subsidijoms, kuriomis kompensuojamos papildomos išlaidos, patirtos dėl su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų vykdymo.

133

Minėtuose punktuose Teisingumo Teismas pažymi, kad kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamos subsidijos turi būti laikomos kompensacija už transporto paslaugas, teikiamas vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, ir atitinka keturias sprendimo Altmark sąlygas, šios subsidijos nepatenka į EB 87 straipsnio reglamentavimo sritį, ir todėl nėra reikalo remtis leidžiančia nukrypti nuostata, numatyta EB 73 straipsnyje. Teisingumo Teismo manymu iš to matyti, kad pirminės teisės nuostatos dėl valstybės pagalbos, šiuo atveju EB 73 straipsnis, minėtoms subsidijoms taikomos tik tiek, kiek nėra įvykdytos visos minėtos sąlygos ir kiek minėtoms subsidijoms nėra taikomos 1969 m. birželio 26 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1191/69 dėl valstybių narių veiksmų, susijusių įsipareigojimais, neatskiriamais nuo viešosios paslaugos geležinkelio, kelių ir vidaus vandenų transporto srityje sąvokos (OL L 156, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 19), iš dalies pakeisto 1991 m. birželio 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1893/91 (OL L 169, p. 1.; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 314), nuostatos.

134

Taigi akivaizdu, kad Teisingumo Teismas daro skirtumą tarp priemonės pripažinimo valstybės pagalba, kaip būtų keturių sprendimo Altmark sąlygų neįvykdymo atveju, ir jos suderinamumo su bendrąja rinka. Ši Teisingumo Teismo išvada dėl EB 73 straipsnio taikymo visiškai galioja šiuo EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo atveju.

135

Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo sprendimuose, kuriuose po sprendimo Altmark priėmimo daroma nuoroda į minėtame sprendime suformuluotas sąlygas, neneigiama tai, kad šios sąlygos yra susijusios su pripažinimu valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme ir juose nenurodoma, kad suformuluodamas šias sąlygas Teisingumo Teismas norėjo nutraukti EB 86 straipsnio 2 dalies taikymą, kai vertinamas valstybės priemonių, kuriomis finansuojama BESP, suderinamumas su bendrąja rinka (šiuo klausimu žr. 2003 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimo Enirisorse, C-34/01–C-38/01, Rink. p. I-14243, 31–40 punktus; 2006 m. kovo 30 d. Teisingumo Teismo sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C-451/03, Rink. p. I-2941, 61–72 punktus; 2006 m. rugsėjo 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Laboratoires Boiron, C-526/04, Rink. p. I-7529, 50–57 punktus; 2008 m. liepos 17 d. Teisingumo Teismo sprendimo Essent Netwerk Noord ir kt., C-206/06, Rink. p. II-917, 79–88 punktus; 2004 m. kovo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Danske Busvognmænd prieš Komisiją, T-157/01, Rink. p. II-917, 97 ir 98 punktus; 2004 m. rugsėjo 16 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Valmont prieš Komisiją, T-274/01, Rink. p. II-3145, 130 ir 131 punktus; 2005 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Corsica Ferries France prieš Komisiją, T-349/03, Rink. p. II-2197, 310 punktą ir 2008 m. vasario 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo BUPA ir kt. prieš Komisiją, T-289/03, Rink. p. II-81, 258 punktą).

136

Konkrečiai kalbant, byloje, kurioje buvo priimtas ankstesniame punkte minėtas sprendimas Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, Teisingumo Teismas atsakė į prejudicinį klausimą, kuriuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausė, ar pagalbos mokesčių srityje centrų pagal nacionalinę teisę gautas atlyginimas už mokesčių deklaracijos parengimą ir perdavimą yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

137

Minėtame sprendime Teisingumo Teismas priminė keturias sprendimo Altmark sąlygas pabrėždamas, kad jų įvykdymas leidžia valstybės pagalba nepripažinti valstybės įsikišimo, kuris laikomas kompensacija už paslaugas, kurias kompensaciją gaunančios įmonės teikia vykdydamos su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus.

138

Pastebėjęs, kad dviejų paskutinių sąlygų, susijusių su atitinkamo atlygio dydžiu, nagrinėjimas reikalauja pagrindinės bylos faktinių aplinkybių įvertinimo ir priminęs, kad šiuo klausimu jis neturi kompetencijos, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad dėl šios priežasties nacionalinis teismas, atsižvelgęs į minėtas faktines aplinkybes, turi įvertinti, ar atitinkamas atlygis yra valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme.

139

Svarbu pabrėžti, kad Teisingumo Teismas šiomis aplinkybėmis pridūrė, jog nacionalinis teismas nėra kompetentingas vertinti pagalbos priemonių ar pagalbos sistemos suderinamumo su bendrąja rinka, nes šis vertinimas priklauso Komisijos, veikiančios kontroliuojant Bendrijos teismui, išimtinei kompetencijai (135 punkte minėto sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti 71 punktas).

140

Pastaroji Teisingumo Teismo išvada aiškiai parodo, kad šiame ieškinio pagrinde ieškovė supainioja sprendimo Altmark testą, kuriuo siekiama nustatyti, ar egzistuoja valstybės pagalba EB 87 straipsnio 1 dalies prasme, su EB 86 straipsnio 2 dalies testu, kuris leidžia nustatyti, ar valstybės pagalba esanti priemonė gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka.

141

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Komisija šiuo atveju nepadarė jokios teisės klaidos.

142

Ginčijamame sprendime Komisija iš pradžių išnagrinėjo, ar licencijos mokesčio sistema yra valstybės pagalba. Konstatavusi, kad buvo įvykdyta valstybės pagalbos egzistavimo sąlyga, susijusi su valstybės išteklių naudojimu (ginčijamo sprendimo 21 punktas), Komisija patikrino sąlygą, susijusią su atrankinio pobūdžio naudos buvimu (ginčijamo sprendimo 22–25 punktai) ir šiomis aplinkybėmis pripažino, kad antroji ir ketvirtoji sprendimo Altmark sąlygos nėra įvykdytos (ginčijamo sprendimo 24 ir 25 punktai), nepateikdama nuomonės dėl kitų sprendimo Altmark sąlygų. Galiausia Komisija konstatavo, kad transliavimo licencijos mokesčio sistema daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai (ginčijamo sprendimo 26 punktas).

143

Todėl Komisija padarė išvadą, kad ši sistema yra valstybės pagalba (ginčijamo sprendimo 27 punktas).

144

Tuomet ši institucija išnagrinėjo klausimą, ar, kaip ji preliminariai manė priimdama 1999 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą (žr. šio sprendimo 10 punktą), transliavimo licencijos mokesčio sistema yra esama valstybės pagalba. Konstatavusi, kad ši sistema buvo nustatyta prieš Sutarties įsigaliojimą ir iš esmės nebuvo pakeista (ginčijamo sprendimo 28–35 punktai), Komisija padarė išvadą, kad tai yra esama valstybės pagalba pagal Reglamento Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkto i papunktį (ginčijamo sprendimo 36 punktas).

145

Galiausia Komisija aptariamą priemonę teisingai išnagrinėjo pagal EB 86 straipsnio 2 dalį tam, kad padarytų galutinę išvadą užbaigti procedūrą, atsižvelgdama į Prancūzijos institucijų įsipareigojimus pakeisti teisės aktus ir taip suteikti pakankamų garantijų, kad bus užkirstas kelias galimai pernelyg didelei su viešąja paslauga susijusių išlaidų kompensacijai.

146

Taip Komisija, priešingai nei teigia ieškovė, įvertino sprendimo Altmark sąlygas.

147

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad ieškovės nurodytą penktąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

148

Ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime nėra nieko, kas leistų suprasti, kodėl Komisija nusprendė priemonės, dėl kurios priekaištaujama, suderinamumą su bendrąja rinka padaryti priklausomu nuo Prancūzijos Respublikos pasiūlytų įsipareigojimų. Priešingai nei teigia Komisija, ieškovė nesupainiojo motyvavimo kritikos su ginčijamo sprendimo pagrįstumo kritika, bet apsiribojo teiginiu, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas konkrečiu įsipareigojimų aspektu. Daugiausia ji nurodė, kad ši motyvavimo stoka yra dar labiau apgailėtina, atsižvelgiant į tai, kad taip pabaigiama procedūra, kuri buvo pradėta prieš daugiau kaip dešimt metų. Ieškovė pažymi, kad nenagrinėdama paaiškinimų pagrįstumo ji apsiriboja konstatavimu, jog ginčijamame sprendime pateikta nepakankamai paaiškinimų, nes ginčijamo sprendimo 65 punktus skyrus išvadai, jog licencijos mokesčio sistema nepateikia pakankamai garantijų tam, kad būtų užtikrintas jos suderinamumas su bendrąja rinka, septyniuose jo punktuose pritariama Prancūzijos Respublikos įsipareigojimams, nepateikiant išsamesnių paaiškinimų.

149

Kadangi reikalavimas motyvuoti turi būti įvertintas visų pirma atsižvelgiant į asmenų, kuriems skirtas sprendimas ar kitų susijusių asmenų, suinteresuotumą gauti paaiškinimus, Komisija ginčijamo sprendimo motyvavimo pakankamumo įvertinimą klaidingai bandė apriboti tik jos ir Prancūzijos Respublikos santykiais. Tai reiškė suinteresuotų trečiųjų šalių teisių nepaisymą procedūroje dėl su valstybės pagalba susijusių sprendimų panaikinimo.

150

Motyvavimo stoka yra juo labiau akivaizdi atsižvelgiant į suinteresuotumą, kurį šioje byloje parodė ieškovė ir kurį atspindi kontaktų ir susirašinėjimų gausa.

151

Motyvavimo, kuriuo pasitenkino Komisija formaliai primindama valstybės pagalbos egzistavimo vertinimo kriterijus, vėliau ginčijamo sprendimo 24 punkte konstatuodama, kad „nėra įvykdyta sprendimo Altmark antroji sąlyga“, nes „1986 m. Įstatyme nėra nurodyti objektyvūs ir skaidrūs kriterijai, kurių pagrindu yra apskaičiuojama su viešąja paslauga susijusiu išlaidų kompensacija“, negalima laikyti pakankamu, nes ši motyvavimo stoka daro poveikį galimybei įvertinti Prancūzijos Respublikos įsipareigojimų reikšmę.

152

Dėl tų pačių priežasčių analizė, kurioje apsiribojama konstatavimu, jog Prancūzijos teisės aktai negali užkirsti kelio pernelyg didelei su įsipareigojimais dėl viešosios paslaugos susijusių išlaidų kompensacijai ar konkurenciją varžančiam kryžminiam subsidijavimui, taip ir nenustatant jų dydžio, negali būti laikoma pakankama.

153

Tai, kad Komisija atsiuntė Prancūzijos Respublikai laišką, kuriuo buvo siūlomos atitinkamos priemonės, ir laikėsi požiūrio, paskelbto Komisijos komunikate dėl valstybės pagalbos taisyklių taikymo visuomeniniam transliavimui (OL C 320, 2001, p. 5, toliau – komunikatas dėl transliavimo), ieškovės analizei įtakos neturi. Ginčijamo sprendimo motyvavimo stokos negali pakeisti motyvavimas, pateiktas 2003 m. gruodžio 10 d. laiške, kuris nėra skirtas ieškovei. Be to, ieškovė neginčija Komisijos analizės, kuri baigiama išvada, kad licencijos mokesčio sistema yra valstybės pagalba, nesuteikianti pakankamų garantijų tam, kad būtų užtikrintas jos suderinamumas su bendrąja rinka. Vis dėlto ieškovė negali įvertinti įsipareigojimų, kuriems pritarė Komisija, pagrįstumo, nes ši institucija nepateikė paaiškinimų, kodėl nusprendė pritarti minėtiems įsipareigojimams.

154

Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, nesutinka su ieškovės pozicija.

155

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką EB 253 straipsniu reikalaujamas motyvavimas turi būti pritaikytas prie atitinkamo teisės akto pobūdžio ir aiškiai bei nedviprasmiškai atspindėti šį teisės aktą priėmusios institucijos argumentaciją, kad suinteresuotos šalys galėtų susipažinti su priimtos priemonės pagrįstumu, o kompetentingas teismas galėtų vykdyti kontrolę. Reikalavimas motyvuoti turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes – visų pirma į teisės akto turinį, nurodytų motyvų pobūdį ir adresatų ar kitų su teisės aktu tiesiogiai ir konkrečiai susijusių asmenų suinteresuotumą gauti paaiškinimus. Nereikalaujama motyvuojant išvardyti visų susijusių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes klausimas, ar teisės akto motyvavimas atitinka EB 253 straipsnio reikalavimus, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant ne tik į šio straipsnio formuluotę, bet ir į aplinkybes bei visas atitinkamą klausimą reglamentuojančias teisės taisykles (1985 m. kovo 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Nyderlandai ir Leeuwarder Papierwarenfabriek prieš Komisiją, 296/82 ir 318/82, Rink. p. 809, 19 punktas; 1990 m. vasario 14 d. Teisingumo Teismo sprendimo Delacre ir kt. prieš Komisiją, C-350/88, Rink. p. I-395, 15 ir 16 punktai; 1996 m. vasario 29 d. Teisingumo Teismo sprendimo Belgija prieš Komisiją, C-56/93, Rink. p. I-723, 86 punktas ir 1998 m. balandžio 2 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisija prieš Sytraval ir Brink’s France, C-367/95 P, Rink. p. I-1719, 63 punktas).

156

Ginčijamame sprendime Komisija, pirma, priminusi procedūrą, kurioje buvo priimtas šis sprendimas (ginčijamo sprendimo 2–16 punktai), antra, aprašiusi licencijos mokesčio sistemą ir padariusi išvadą, kad pagal savo pobūdį tai esama valstybės pagalba (ginčijamo sprendimo 17–36 punktai), trečia, konstatavusi, kad yra įvykdytos EB 86 straipsnio 2 dalies taikymo sąlygos, susijusios su BESP egzistavimu (ginčijamo sprendimo 41–50 punktai) ir įgaliojimu ją teikti bei jos kontrole (ginčijamo sprendimo 51–55 punktai) bei, ketvirta, pradėjusi nagrinėti kompensacijos proporcingumo viešosios paslaugos poreikiams tenkinti sąlygą (ginčijamo sprendimo 56 ir tolimesni punktai), atlikdama pastarąjį nagrinėjimą manė, kad „Prancūzijos teisės aktuose nėra pakankamai garantijų, kad bus užkirstas kelias galimai pernelyg didelei su viešąja paslauga susijusių išlaidų kompensacijai“ (ginčijamo sprendimo 60 punktas).

157

Ginčijamo sprendimo 61–63 punktuose Komisija paaiškino, kodėl jos manymu Prancūzijos teisės aktuose nėra tokių garantijų.

158

Ginčijamo sprendimo 64 punkte Komisija aprašė rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones, kurią 2003 m. gruodžio 10 d. laišku ji nusiuntė Prancūzijos Respublikai.

159

Tuomet Komisija priminė susirašinėjimą su Prancūzijos institucijomis bei aprašė ir išnagrinėjo šių institucijų įsipareigojimus, prisiimtus atsakant į rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones. Pripažinusi, kad šie įsipareigojimai atitinka rekomendaciją, Komisija nusprendė užbaigti licencijos mokesčio kontrolės procedūrą (ginčijamo sprendimo 65–72 punktai).

160

Iš pradžių reikia konstatuoti, kad ginčijamo sprendimo motyvavimas, kuris išdėstytas aukščiau, aiškiai ir suprantamai parodo Komisijos argumentus, kuriais grindžiamas jos sprendimas užbaigti licencijos mokesčio kontrolės procedūrą.

161

Be to, ieškinyje ieškovė teigia, kad ginčijamame sprendime nėra jokios informacijos, kuri jai leistų suprasti, kodėl Komisija nagrinėjamos priemonės suderinamumą su bendrąja rinka galiausiai padarė priklausomu nuo Prancūzijos Respublikos pasiūlytų įsipareigojimų, tačiau ji nepateikia jokių konkrečių šį teiginį patvirtinančių įrodymų. Taigi nors keletą kartų savo raštuose ieškovė pamini savo skundą ir susirašinėjimą su Komisija, nenurodo, kaip, atsižvelgiant į tam tikrą konkrečią šiame skunde pateiktą informaciją, minėtą susirašinėjimą ar kitą Komisijos turimą informaciją, ši institucija privalėjo ginčijamą sprendimą motyvuoti labiau, nei tai buvo padaryta.

162

Ieškovė apsiriboja bendru priminimu apie tai, kad procedūra Komisijoje buvo vykdoma daugiau nei dešimt metų, kad Komisijai buvo pateiktas skundo papildymas ir ji daug kartų bendravo su ieškove, kad ši institucija naudojosi išoriniu tyrimu, paskelbė komunikatą dėl transliavimo, į kurį ginčijamame sprendime buvo pateikta tik nuoroda ir galiausia, kad tik septyni iš 72 ginčijamo sprendimo punktų buvo skirti procedūros užbaigimo pagrindimui. Atsižvelgusi į šias bendras aplinkybes ieškovė, anot jos, „apsiriboja <…> konstatavimu, kad Komisija ginčijamame sprendime nepateikė pakankamų paaiškinimų“ konkrečiu įsipareigojimų klausimu.

163

Reikia konstatuoti, kad taip argumentuodama ieškovė nepateikia jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kad ginčijamas sprendimas yra nepakankamai motyvuotas minėtu klausimu.

164

Be to, kalbant apie kaltinimą, susijusį su ginčijamo sprendimo 24 punkte nurodytais motyvais dėl antrosios sprendimo Altmark sąlygos, reikia priminti, kad minėtame punkte Komisija konstatavo, jog ši sąlyga nėra įvykdyta, ko ieškovė neginčija. Šią išvadą Komisija pagrindė tuo, kad „1986 m. Įstatyme nėra nurodyti objektyvūs ir skaidrūs kriterijai, kurių pagrindu yra apskaičiuojama su viešąja paslauga susijusiu išlaidų kompensacija“. Šis motyvavimas, pateiktas tam, kad licencijos mokestis būtų laikomas valstybės pagalba, turi būti laikomas pakankamu.

165

Kadangi šis kaltinimas dėl motyvavimo yra susijęs su licencijos mokesčio sistemos suderinamumu su bendrąja rinka, jį reikia atmesti kaip neturintį reikšmės, nes, kaip jau buvo pažymėta, sprendimo Altmark tekstas ir ginčijamo sprendimo 24 punkte nurodyti motyvai yra susiję su priemonės pripažinimu valstybės pagalba, o ne su šios pagalbos suderinamumu su bendrąja rinka.

166

Galiausia, kalbant apie kaltinimą, iš esmės susijusį su tuo, kad Komisija ginčijamame sprendime turėjo stengtis nustatyti tariamai pernelyg didelės kompensacijos buvimą ir dydį – kaltinimą, kuris, atsižvelgiant į ieškovės poziciją, jog licencijos mokesčio sistema lėmė pernelyg didelę kompensaciją, yra reiškiamas ne tiek dėl motyvavimo, kiek dėl esmės ir yra susijęs su pareigos atlikti tyrimą pažeidimu – reikia pažymėti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką esamos pagalbos kontrolė gali baigtis tik ateityje taikomų priemonių priėmimu (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Alzetta ir kt. prieš Komisiją, T-298/97, T-312/97, T-313/97, T-315/97, T-600/97–T-607/97, T-1/98, T-3/98–T 6/98 ir T-23/98, Rink. p. II-2319, 147 ir 148 punktus; 2001 m. balandžio 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Regione autonoma Friuli-Venezia Giulia prieš Komisiją, T-288/97, Rink. p. II-1169, 91 punktą ir 2002 m. kovo 6 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Diputación Foral de Álava prieš Komisiją, T-127/99, T-129/99 ir T-148/99, Rink. p. II-1275, 172 punktą). Todėl Komisija gali pasiūlyti atitinkamas priemones tik tuo atveju, jei mano, kad atitinkama finansavimo sistema kelia pernelyg didelės kompensacijos grėsmę ateityje.

167

Šiomis aplinkybėmis, nors įmanoma, kad vykdant nuolatinę esamos pagalbos kontrolę galimos pernelyg didelės kompensacijos praeityje tyrimas konkrečiomis bylos aplinkybėmis gali turėti reikšmės siekiant įvertinti šios esamos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka, vis dėlto toks tyrimas nėra savaime būtinas tam, kad teisingai būtų įvertintas būtinumas pasiūlyti atitinkamas priemones ateičiai ir tam, kad šios priemonės būtų nustatytos. Pernelyg didelės kompensacijos grėsmė ateityje ar šios grėsmės nebuvimas galiausiai iš esmės priklauso nuo konkrečių pačios finansavimo sistemos savybių, o ne nuo to, kad praeityje ši sistema praktiškai lėmė pernelyg didelę kompensaciją.

168

Tačiau bylos medžiaga neatskleidžia ir ieškovė neįrodo, kad šiuo atveju Komisija, vykdydama licencijos mokesčio sistemos kontrolę pagal EB 88 straipsnio 1 dalį, be pačių šios sistemos savybių nagrinėjimo turėjo palyginti visus viešosios paslaugos finansavimo šaltinius su išlaidomis, susijusiomis su šia paslauga, tam, kad ištirtų, ar praeityje Prancūzijos Respublika galėjo teikti pernelyg didelę minėtų išlaidų kompensaciją.

169

Šiuo klausimu neginčytina, kad po to, kai ieškovė pateikė skundą, Komisija 2003 m. gruodžio 10 d. Sprendime iš esmės jau atliko tokį tyrimą dėl 1988–1994 m. laikotarpio ir padarė išvadą, jog šiuo laikotarpiu nebuvo pernelyg didelės su viešąja paslauga susijusių išlaidų kompensacijos.

170

Be to, ieškovė niekur neteigia pateikusi skundą, jog pernelyg didelė kompensacija buvo teikiama po 1994 metų.

171

Tik 1997 m. kovo mėnesį ieškovė pateikė 1993 m. kovo 10 d. skundo papildymą. Neatsižvelgiant į tai, kad šis skundo papildymas bet kuriuo atveju gali turėti reikšmės tik dėl laikotarpio iki jo pateikimo, reikia pažymėti, kad ieškovė, be to, kad šį dokumentą trumpai pamini ieškinyje, neskirdama jam ypatingos svarbos, savo raštiškose pastabose Pirmosios instancijos teismui į jį nepateikia jokios kitos nuorodos, netgi bendros, ir todėl su juo nesieja jokio konkretaus argumento grįsdama savo kaltinimą, kad Komisija ginčijamame sprendime turėjo išnagrinėti klausimą, ar praeityje buvo teikiama pernelyg didelė kompensacija.

172

Iš to matyti, kad ieškovė neįrodė, jog šios bylos aplinkybėmis Komisija, vykdydama licencijos mokesčio kaip esamos valstybės pagalbos kontrolę ir vertindama galimybę pasiūlyti atitinkamas priemones, turėjo išnagrinėti, ar ši finansavimo sistema kartu su kitais France 2 ir France 3 finansavimo šaltiniais lėmė pernelyg didelę su viešąja paslauga susijusių išlaidų kompensaciją iki ginčijamo sprendimo priėmimo. Kaip pažymi Komisija, ieškovė ieškinyje nepateikia jokių įrodymų, kad ši institucija neįvykdė pareigos atlikti kruopščią ir nešališką kontrolę.

173

Be to, tiek, kiek ieškovės kaltinimą reikia suprasti kaip priekaištą Komisijai, kad ši ginčijamame sprendime nesistengė nustatyti pernelyg didelės kompensacijos, kuri gali būti teikiama ateityje, jei nebus pasiūlytos atitinkamos priemonės, dydžio, reikia konstatuoti, kad toks tyrimas, be to, kad būtų visiškai spekuliatyvus, bet kuriuo atveju nėra būtinas tam, kad būtų nustatyta, jog kyla pernelyg didelės kompensacijos grėsmė ir būtų suformuluotas pasiūlymas dėl atitinkamų priemonių.

174

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad reikia atmesti šį ieškinio pagrindą, susijusį su motyvavimo stoka, bei remiantis šiuo pagrindu pareikštą kaltinimą dėl esmės, kuris iš tiesų susijęs su Komisijos pareigos atlikti pernelyg didelės kompensacijos, kuri buvo ar bus teikiama, egzistavimo ir dydžio kontrolę tariamu pažeidimu.

175

Ieškovės manymu Prancūzijos Respublikos įsipareigojimai yra netinkami tam, kad būtų garantuotas Prancūzijos licencijos mokesčio suderinamumas su Bendrijos teisės normomis dėl valstybės pagalbos. Pernelyg didelės su įsipareigojimais dėl viešosios paslaugos susijusių išlaidų kompensacijos nebuvimas, France Télévisions komercinės veiklos vykdymas laikantis rinkoje paplitusios praktikos, reklamos laiko pardavimas rinkos kaina, nepriklausomos institucijos įsteigimas tam, kad būtų užtikrintas šių taisyklių laikymasis – tai tikslai, kurie jau galėjo būti pasiekti kitomis priemonėmis arba remiantis kitais teisiniais pagrindais.

176

Šie įsipareigojimai yra visiškai formalūs ir iš esmės tai yra nedideli teisės aktų pakeitimai, kuriais nepadaromas reikšmingas pagerinimas, lyginant su esamais instrumentais, kurie pasirodė negalintys užkirsti kelio pernelyg didelei kompensacijai ir komercinės veiklos vykdymui rinkos sąlygų neatitinkančiomis sąlygomis. Aiškus Bendrijos teisės principų, kurie bet kuriuo atveju jau yra taikomi, paminėjimas Prancūzijos įstatyme negali turėti didesnio poveikio nei patys minėti principai.

177

Ieškovė ypač stebisi, kad ginčijamo sprendimo 24 punkte konstatavusi, jog nėra objektyvių ir skaidrių kriterijų, kurių pagrindu turi būti apskaičiuojama su viešąja paslauga susijusiu išlaidų kompensacija, Komisija nepatikslina, kokie turi būti šie kriterijai arba bent jau nesiekia gauti konkrečių Prancūzijos Respublikos įsipareigojimų šiuo klausimu.

178

Komisija turėjo verčiau pasiūlyti panaikinti licencijos mokestį, nes tai yra pernelyg didelė su įsipareigojimais dėl viešosios paslaugos susijusių išlaidų kompensacija ir konkurenciją varžantis subsidijavimas.

179

Tai juo labiau buvo būtina, atsižvelgiant į tai, kad Prancūzijos Respublika iš tiesų neįgyvendina 2006 m. įsipareigojimų ir taip pažeidžia lojalaus bendradarbiavimo pareigą. France Télévisions Publicité įsipareigojo 2006 metais išlaidoms, susijusioms su GRP (Gross Rating Point (suminės vidutinės auditorijos rodiklis)), skirti 25% ieškovės ir komercinio transliuotojo M6 išlaidų, susijusių su GRP, kas yra nesuderinama su Prancūzijos Respublikos įsipareigojimu užtikrinti, kad šiuo tikslu priimtos teisės normos pagalba France Télévisions savo komercinę veiklą vykdys pagal rinkos sąlygas.

180

Komisija, palaikoma į bylą įstojusių šalių, iš ieškovės teiginio, kad teisės normų dėl valstybės pagalbos laikymasis yra tikslas, kuris jau galėjo būti pasiektas kitomis priemonėmis arba remiantis kitais teisiniais pagrindais, daro išvadą, kad naujų garantijų priimant atitinkamas priemones įgyvendinimas buvo būtinas ir pažymi, jog šis ieškovės teiginys neįrodo, kad Prancūzijos Respublikos įsipareigojimai buvo nepakankami.

181

Komisijos manymu neteisinga teigti, kad Prancūzijos Respublikos įsipareigojimai nėra veiksmingi, nes jie tariamai nebūtini.

182

Ieškovė, nepateikdama jokių įrodymų, tik nurodo, kad šiais įsipareigojimais negalima įvykdyti Bendrijos teisės reikalavimų.

183

Šie įsipareigojimai apima ne nedidelį teisės aktų pakeitimą, bet nuostatų, kuriomis užtikrinama, kad viešąją paslaugą teikiančių Prancūzijos televizijos kanalų finansavimas bus vykdomas laikantis komunikato dėl transliavimo principų, įtraukimą į Prancūzijos teisės sistemą, kad jie taptų privalomi pagal Prancūzijos teisę.

184

Dėl argumentų, kad daug Bendrijos teisės aktų jau yra taikomi nacionalinės teisės sistemoje, Komisija pastebi, jog, laikantis šios argumentacijos iki galo, esamos pagalbos ir naujos pagalbos kontrolės procedūros priimant individualius sprendimus taptų nereikalingos, nes pakaktų horizontalių taisyklių.

185

Priešingai nei teigia ieškovė, dėl to, kad ginčijamame sprendime konstatuota, jog nėra objektyvių ir skaidrių kriterijų, leidžiančių patikrinti, ar kompensacija nėra pernelyg didelė, Prancūzijos institucijos prisiėmė reikiamus įsipareigojimus. Komisija šiuo atžvilgiu primena ginčijamo sprendimo 67 punktą.

186

Dublike pateiktas argumentas, susijęs su valstybinės televizijos kanalų kainų nustatymo praktika 2006 metais, yra naujas ir todėl nepriimtinas. Bet kuriuo atveju nurodyta praktika vis dar priklauso esamos pagalbos kontrolės procedūrai, kol nepraėjo dvejų metų terminas. Todėl ja negalima remtis, siekiant įrodyti tariamą įsipareigojimų neefektyvumą. Ypač kiek tai susiję su esme, ieškovė nepateikia įrodymų, kad nurodyta praktika apima dempingo kainą.

187

Pagal Reglamento Nr. 659/1999 18 straipsnį, jei Komisija padaro išvadą, kad esama pagalbos sistema yra nesuderinama arba daugiau nebesuderinama su bendrąja rinka, „suinteresuotajai valstybei narei ji pateikia rekomendaciją, siūlančią taikyti atitinkamas priemones“. Pagal tą pačią nuostatą „rekomendacijoje konkrečiai gali būti siūloma <…> iš esmės pakeisti pagalbos schemą arba <…> pradėti taikyti procedūrinius reikalavimus, arba <…> panaikinti atitinkamą pagalbos schemą“. Pagal šio reglamento 19 straipsnio 1 dalį, „jeigu suinteresuotoji valstybė narė pritaria pasiūlytoms priemonėms ir apie tai praneša Komisijai, Komisija tą faktą įregistruoja“.

188

Iš Reglamento Nr. 659/1999 18 straipsnio formuluotės matyti, kad Komisija turi didelę diskreciją vykdydama savo įgaliojimus priimti sprendimą pagal šio reglamento „18 straipsnį bei 19 straipsnio 1 dalį“, kaip numatyta šio reglamento 26 straipsnio 1 dalyje, ir šiomis aplinkybėmis imtis atitinkamų priemonių kurių reikia dėl jos išvados, jog atitinkama esama pagalbos sistema yra nesuderinama arba daugiau nebesuderinama su bendrąja rinka.

189

Šiomis aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas neturi Komisijos vertinimo pakeisti savuoju, nes vykdydamas kontrolę jis turi tik patikrinti, ar ši institucija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos manydama, kad prisiimti įsipareigojimai gali išspręsti konkurencijos problemas, iškylančias dėl nagrinėjamos pagalbos sistemos (šiuo klausimu žr. 1997 m. lapkričio 5 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ducros prieš Komisiją, T-149/95, Rink. p. II-2031, 63 punktą; 2002 m. sausio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Keller ir Keller Meccanica prieš Komisiją, T-35/99, Rink. p. II-261, 77 punktą; taip pat žr. pagal analogiją 2003 m. balandžio 3 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Royal Philips Electronics prieš Komisiją, T-119/02, Rink. p. II-1433, 78 punktą; 2003 m. rugsėjo 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo ARD prieš Komisiją, T-158/00, Rink. p. II-3825, 329 punktą ir 2006 m. liepos 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo easyJet prieš Komisiją, T-177/04, Rink. p. II-1931, 128 punktą).

190

Šiuo pagrindu ieškovė iš esmės tvirtina, kad Prancūzijos Respublikos įsipareigojimais, kuriuos ji prisiėmė atsakydama į Komisijos pasiūlymą dėl atitinkamų priemonių ir kuriems ši institucija pritarė, nepadaromas joks reikšmingas pagerinimas, palyginti su esamais instrumentais, kurie pasirodė negalintys užkirsti kelio pernelyg didelei kompensacijai.

191

Reikia konstatuoti, kad be to, jog ieškovės teiginys, kad licencijos mokesčio sistema lėmė pernelyg didelę kompensaciją yra visiškai nepagrįstas, šis argumentas bet kuriuo atveju neturi jokios reikšmės.

192

Pirmosios instancijos teismui vykdant ginčijamo sprendimo teisėtumo kontrolę svarbus klausimas yra ne tai, ar licencijos mokesčio sistema lemia pernelyg didelę kompensaciją laikotarpiu iki šio sprendimo priėmimo, bet tik tai, ar konkrečiomis bylos aplinkybėmis Komisija tam, kad išnagrinėtų šią finansavimo sistemą ir pasiūlytų atitinkamas priemones turėjo ištirti, ar egzistavo tokia pernelyg didelė kompensacija.

193

Tačiau, kaip jau buvo konstatuota (žr. šio sprendimo 172 ir 173 punktus), šios bylos aplinkybėmis Komisija nepažeidė savo pareigos atlikti kontrolę, kai ginčijamame sprendime neatliko šio tyrimo.

194

Tiek, kiek ieškovė savo raštiškose pastabose (žr. šio sprendimo 179 punktą) ir taip pat 2008 m. spalio 9 d. laiške remiasi po ginčijamo sprendimo priėmimo susiklosčiusiomis aplinkybėmis, jas reikia atmesti. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką Bendrijos teisės akto teisėtumas vertinamas atsižvelgiant į jo priėmimo metu buvusias faktines ir teisines aplinkybes (1979 m. vasario 7 d. Teisingumo Teismo sprendimo Prancūzija prieš Komisiją, 15/76 ir 16/76, Rink. p. 321, 7 punktas; 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Altmann ir kt. prieš Komisiją, T-177/94 ir T-377/94, Rink. p. II-2041, 119 punktas ir 2006 m. rugsėjo 27 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Roquette Frères prieš Komisiją, T-322/01, Rink. p. II-3137, 325 punktas). Todėl vertinant šio teisės akto teisėtumą neatsižvelgiama į po šio akto priėmimo dienos susiklosčiusias aplinkybes (minėto sprendimo Roquette Frères prieš Komisiją 25 punktas, taip pat šiuo klausimu žr. 1997 m. spalio 21 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Deutsche Bahn prieš Komisiją, T-229/94, Rink. p. II-1689, 102 punktą ir 2006 m. liepos 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vounakis prieš Komisiją, T-165/04, Rink. VT p. I-A-2-155 ir II-A-2-735, 114 punktą).

195

Be to, konkrečiai kalbant apie dokumentus, ieškovės pateiktus 2008 m. spalio 9 d. laišku, kuriuos ji laikė naujomis teisinėmis aplinkybėmis, reikia konstatuoti, kad ieškovė, remdamasi šiais dokumentais teismo posėdyje, neįrodė, jog egzistuoja prieš ginčijamą sprendimą buvusios aplinkybės, apie kurias žinojo Komisija, bet nežinojo ieškovė, ir kurias šie dokumentai leido atskleisti. Be to, konkrečiai kalbant apie šio sprendimo 22 punkte minėtą sprendimą SIC prieš Komisiją, ieškovė neįrodė ir nematyti, kad minėtas sprendimas paaiškino ar patikslino, kaip Bendrijos teisės nuostatą reikėjo suprasti nuo jos įsigaliojimo, dėl ko ginčijamas sprendimas, atsižvelgiant į šią nuostatą ir taip patikslintą jos reikšmę, būtų neteisėtas.

196

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai nei teigia ieškovė, svarbu ne tai, ar pasiūlytos priemonės yra reikšmingas pagerinimas, palyginti su esamais instrumentais, kurie pasirodė negalintys užkirsti kelio pernelyg didelei kompensacijai, bet tai, ar šios priemonės ir Prancūzijos Respublikos prisiimti įsipareigojimai pateikia adekvatų atsakymą sprendžiant problemas, kurias Komisija identifikavo vykdydama licencijos mokesčio suderinamumo su bendrąja rinka kontrolę, primenant, kad, nesant įrodymų, jog Komisija neįvykdė savo pareigos vykdyti kruopščią ir nešališką kontrolę (žr. šio sprendimo 172 punktas), šio Komisijos atlikto problemų identifikavimo kokybė nėra ginčijama.

197

Tam, kad būtų atliktas šis nagrinėjimas, reikia priminti ginčijamo sprendimo sąlygas.

198

Ginčijamo sprendimo 56 punkte Komisija pradeda proporcingumo kontrolę nurodydama, jog ji „turi įsitikinti, kad (finansavimo) mechanizmas pateikia garantijas, jog bus užkirstas kelias galimai pernelyg didelei su viešąja paslauga susijusių išlaidų kompensacijai“.

199

Ginčijamo sprendimo 60 punkte Komisija pareiškia, kad ji „mano, jog Prancūzijos teisės aktai nesuteikia pakankamų garantijų, kad bus užkirstas kelias galimai pernelyg didelei kompensacijai“, o po to šio sprendimo 61–63 punktuose paaiškina savo susirūpinimą.

200

Iš esmės Komisija priekaištauja, kad Prancūzijos teisės aktuose, pirma, „nėra jokios nuostatos, kuria aiškiai būtų numatoma, jog valstybės teikiama išlaidų, kurias televizijos kanalas, kuriam patikėta vykdyti viešosios paslaugos uždavinius, patiria dėl su viešąja paslauga susijusios veiklos, kompensacija neturi viršyti šių išlaidų, atsižvelgiant į šio televizijos kanalo komercinės veiklos grynąjį pelną“ (ginčijamo sprendimo 61 punktas), antra, „aiškiai nenurodyta, kad (ši) komercinė veikla <…> turi būti vykdoma pagal rinkoje paplitusią praktiką“ (ginčijamo sprendimo 62 punktas), trečia, „aiškiai nenumatyta, kad bet koks televizijos programos, kuria vykdomi viešosios paslaugos uždaviniai, komercinis naudojimas bei televizijos kanalo, kuriam patikėta vykdyti viešosios paslaugos uždavinius, reklamos laiko pardavimas turi būti įgyvendinamas rinkos kaina“ (ginčijamo sprendimo 63 punktas).

201

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos identifikuotos problemos, kuriomis ji grindžia savo išvadą, kad Prancūzijos teisės aktuose nėra pakankamai garantijų ir dėl šios priežasties pateikia pasiūlymą dėl atitinkamų priemonių, rodo, kad į patį šių teisės aktų tekstą nėra aiškiai perkelti tam tikri Bendrijos teisės reikalavimai.

202

Reikia konstatuoti, kad Komisijos ginčijamame sprendime pateiktas pasiūlymas dėl atitinkamų priemonių yra visiškai tinkamas šį susirūpinimą keliančioms problemoms spręsti.

203

Taigi, ginčijamo sprendimo 64 punkte pažymėdama, jog Prancūzijos institucijos turi priimti reikiamas priemones tam, kad užtikrintų tam tikrų principų laikymąsi, Komisija suformuluoja šiuos tris principus, kurie tiksliai atitinka tris susirūpinimą keliančias problemas, nurodytas ginčijamo sprendimo 61–63 punktuose.

204

Taip pat be šio priminimo laikytis tam tikrų principų ir priimti šiuo klausimu reikiamas priemones Komisija pasiūlyme dėl atitinkamų priemonių nurodo, kad nepriklausoma institucija turi periodiškai tikrinti, ar viešosios paslaugos uždavinius vykdantys televizijos kanalai laikosi pareigos vykdyti komercinę veiklą pagal rinkoje nusistovėjusią praktiką ir visų pirma pareigos netaikyti dempingo kainų parduodant reklamos laiką (ginčijamo sprendimo 64 punkto antros ir trečios įtraukų pabaigos).

205

Kalbant apie Prancūzijos institucijų pasiūlytus įsipareigojimus, kuriuos Komisija aprašė ginčijamo sprendimo 67, 69 ir 71 punktuose, jais siekiama išspręsti susirūpinimą keliančias problemas ir laikytis šios institucijos pateiktų pasiūlymų dėl atitinkamų priemonių.

206

Pirmuoju įsipareigojimu siekiama išspręsti susirūpinimą keliančią problemą (žr. ginčijamo sprendimo 61 punktą) ir laikytis pasiūlymo (žr. ginčijamo sprendimo 64 punkto pirmą įtrauką) dėl pernelyg didelės su viešąja paslauga susijusių grynųjų išlaidų kompensacijos. Todėl Prancūzijos institucijos „įsipareigojo užtikrinti, kad rengiant Finansų įstatymą finansavimo priemonės, kurias siūloma <…> skirti France Télévisions grupei, padengs tik su įsipareigojimais dėl viešosios paslaugos susijusias išlaidas“ (ginčijamo sprendimo 67 punktas). Prancūzijos institucijos taip pat pažymėjo, kad „visas pelnas, kuris gali būti nustatytas pasibaigus finansiniams metams, bus <…> iš naujo investuojamas į (valstybinės televizijos kanalų) veiklą, konkrečiau – į jų gamybos įrangos atnaujinimą ar modernizavimą“, ir kad į šį galimą pelną bus atsižvelgiama rengiant sekančių finansinių metų biudžetą (ginčijamo sprendimo 67 punktas). Tame pačiame punkte Prancūzijos institucijos įsipareigojo į Prancūzijos teisės aktus įtraukti principą, draudžiantį pernelyg didelę su viešąja paslauga susijusių išlaidų kompensaciją.

207

Antruoju įsipareigojimu siekiama išspręsti susirūpinimą keliančias problemas (žr. ginčijamo sprendimo 62 ir 63 punktus) ir laikytis pasiūlymų (žr. ginčijamo sprendimo 64 punkto antrą ir trečią įtraukas) dėl valstybinės televizijos kanalų komercinės veiklos bei šiuo tikslu pakeisti Prancūzijos teisės aktus (ginčijamo sprendimo 69 punktas).

208

Be to, Prancūzijos Respublika, atsakydama į Komisijos pasiūlymą dėl atitinkamų priemonių, susijusių su periodine kontrole, įsipareigojo užtikrinti, kad nepriklausoma audito institucija, kurios ataskaita bus perduota Parlamentui, atliks valstybinės televizijos kanalų pareigos vykdyti komercinę veiklą pagal rinkos sąlygas kasmetinę kontrolę (žr. ginčijamo sprendimo 69 punkto paskutinį sakinį).

209

Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad Komisijos pasiūlymai dėl atitinkamų priemonių yra visiškai tinkami ginčijamo sprendimo 61–63 punktuose Komisijos identifikuotoms susirūpinimą keliančioms problemoms spręsti, o Prancūzijos Respublikos įsipareigojimai visiškai atitinka šiuos pasiūlymus.

210

Ieškovės kaltinimą, kuris susijęs su ginčijamo sprendimo 24 punktu ir kuris pirmą kartą buvo pateiktas dublike, atsižvelgiant į tai, kad jis nėra grindžiamas teisinėmis ar faktinėmis aplinkybėmis, kurios tapo žinomos vykstant procesui ir neišplečia ieškinyje nurodyto pagrindo, reikia atmesti kaip nepriimtiną, remiantis Procedūros reglamento 48 straipsnio 2 dalimi. Bet kuriuo atveju šis kaltinimas nėra pagrįstas, nes remiasi ginčijamo sprendimo punktu, kuris susijęs tik su licencijos mokesčio sistemos pripažinimu valstybės pagalba.

211

Taigi Komisija nepadarė akivaizdžios vertinimo klaidos nei formuluodama pasiūlymus dėl atitinkamų priemonių, nei pritardama Prancūzijos Respublikos įsipareigojimams.

212

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti šį pagrindą.

213

Kadangi visi ieškovės ieškinio pagrindai buvo atmesti, šį ieškinį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

214

Pagal Procedūros reglamento 87 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija ir France Télévisions reikalavo priteisti bylinėjimosi išlaidas iš ieškovės, o pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi jas padengti.

215

Pagal minėto reglamento 87 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Todėl Prancūzijos Respublika pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia:

Teisinis pagrindas

Faktinės bylos aplinkybės

Procesas ir šalių reikalavimai

Dėl priimtinumo

Dėl termino ieškiniui pareikšti laikymosi

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl ginčijamo sprendimo pobūdžio

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl ieškovės suinteresuotumo pareikšti ieškinį

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl esmės

Dėl antrojo ieškinio pagrindo, susijusio su teisės į gynybą pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl ketvirtojo ieškinio pagrindo, susijusio su piktnaudžiavimu procedūra

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl penktojo ieškinio pagrindo, susijusio su klaidingu sprendimo Altmark aiškinimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl pirmojo ieškinio pagrindo, susijusio su pareigos motyvuoti pažeidimu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl trečiojo ieškinio pagrindo, susijusio su Prancūzijos Respublikos įsipareigojimų nepakankamumu

Šalių argumentai

Pirmosios instancijos teismo vertinimas

Dėl bylinėjimosi išlaidų