Byla T-151/05

Nederlandse Vakbond Varkenshouders (NVV) ir kt.

prieš

Europos Bendrijų Komisiją

„Konkurencija — Koncentracija — Gyvų, skersti skirtų kiaulių ir paršavedžių pirkimo rinka — Sprendimas, skelbiantis koncentraciją suderinama su bendrąja rinka — Atitinkamos geografinės rinkos apibrėžimas — Rūpestingumo pareiga — Pareiga motyvuoti“

2009 m. gegužės 7 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas   II ‐ 1227

Sprendimo santrauka

1. Konkurencija – Koncentracija – Suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas – Atitinkama rinka – Geografinis atribojimas

   (Tarybos reglamento Nr. 139/2004 9 straipsnio 7 dalis; Komisijos pranešimo 97/C 372/03 8 punktas)

2. Konkurencija – Koncentracija – Komisijos tyrimas – Atitinkamų rinkų apibrėžimas – Diskreciniai vertinimo įgaliojimai

   (Tarybos reglamento Nr. 139/2004; Komisijos pranešimo 97/C 372/03)

3. Procesas – Ieškinys – Dublikas – Formos reikalavimai – Bylos dalyko nustatymas

   (Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis; Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 44 straipsnio 1 dalies c punktas)

4. Konkurencija – Koncentracija – Komisijos tyrimas – Sprendimo, konstatuojančio koncentracijos suderinamumą su bendrąja rinka nepradėjus II etapo, priėmimas

   (Tarybos reglamento Nr.139/2004 2, 6 ir 8 straipsniai)

5. Konkurencija – Koncentracija – Komisijos tyrimas – Atitinkamos rinkos apibrėžimas – Sprendimas, kuriuo einama daug toliau nei ankstesnėje sprendimų praktikoje – Aiškus motyvavimas

   (Tarybos reglamentas Nr. 139/2004; Komisijos pranešimas 97/C 372/03)

6. Konkurencija – Koncentracija – Komisijos tyrimas – Pareiga atsižvelgti į nacionalinių institucijų sprendimus – Nebuvimas

   (Tarybos reglamentas Nr. 139/2004)

7. Konkurencija – Koncentracija – Suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas – Įrodymų reikalavimai

   (Tarybos reglamentas Nr. 139/2004 32 konstatuojamoji dalis)

8. Konkurencija – Koncentracija – Administracinė procedūra – Rūpestingumo pareiga – Apimtis – Ribos

   (Tarybos reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 3 dalies a punktas ir 8 straipsnio 6 dalies a punktas; Komisijos reglamento Nr. 802/2004 5 konstatuojamoji dalis, 4 straipsnio 1 dalis ir 6 straipsnio 2 dalis)

9. Institucijų aktai – Motyvavimas – Pareiga – Apimtis – Sprendimas dėl taisyklių koncentracijų tarp įmonių srityje taikymo

   (EB 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies b punktas)

10. Konkurencija – Koncentracija – Komisijos tyrimas – Komisijos pareigos kvalifikuotų trečiųjų asmenų atžvilgiu – Teisė būti išklausytiems

    (Tarybos reglamento Nr. 139/2004 18 straipsnio 4 dalis; Komisijos reglamento Nr. 802/2004 16 straipsnio 1 dalis)

11. Procesas – Proceso organizavimo priemonės – Prašymas pateikti dokumentus – Pareiškėjo pareigos

    (Pirmosios instancijos teismo procedūros reglamento 64 straipsnis)

1.  Teisingas atitinkamos rinkos apibrėžimas yra būtina ir išankstinė įmonių koncentracijos poveikio konkurencijai vertinimo sąlyga.

   Iš Reglamento Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 9 straipsnio 7 dalies ir iš Komisijos pranešimo dėl atitinkamos rinkos apibrėžimo Bendrijos konkurencijos teisės tikslams 8 punkto išplaukia, kad atitinkama geografinė rinka apima teritoriją, kur suinteresuotos įmonės dalyvauja formuodamos prekių ir paslaugų pasiūlą ir paklausą, kur konkurencijos sąlygos yra pakankamai vienodos ir kuri nuo gretimų teritorijų skiriasi tuo, kad šiose yra pastebimai skirtingos konkurencijos sąlygos. Apibrėžiant geografinę rinką, reikia atsižvelgti į daugelį elementų, kaip antai nagrinėjamų prekių ar paslaugų pobūdis ir požymiai, įėjimo į rinką kliūtys, vartotojų preferencijos bei didelių įmonių rinkos dalių ar esminių kainų skirtumų aptariamoje teritorijoje ir gretimose teritorijose buvimas.

   Kiek tai susiję su koncentracija kiaulių pirkimo sektoriuje, Komisija gali nuspręsti, kad dviejų atitinkamų prekių rinkų, t. y. skersti skirtų kiaulių ir paršavedžių pirkimo rinkų, geografija atitinka teritoriją, esančią 150 km aplink pagrindines auginimo zonas tam tikroje valstybėje narėje. Šiuo atžvilgiu esminis klausimas apibrėžiant geografinę rinką – ar nedaug, bet nuolatiniam laikui sumažėjus pirkimo kainoms atitinkamose teritorijose, koncentracijos dalyvių klientai, visų pirma skersti skirtų kiaulių augintojai, persiorientuos į kitur įsisteigusias skerdyklas ir bus pasiryžę transportuoti savo gyvulius 150 km atstumu į konkuruojančias skerdyklas, ir todėl toks kainų sumažinimas nebūtų rentabilus po koncentracijos sukurtam vienetui. Taigi aplinkybė, kad didžiausia skersti skirtų kiaulių dalis paprastai transportuojama trumpesniu kaip 150 km atstumu, savaime nėra lemiamas atitinkamos rinkos apibrėžimo kriterijus. Be to, Komisija gali manyti, kad laikinas eksporto sustabdymas ar ribojimas dėl epizootijų nelemia atitinkamos rinkos regioninio ar nacionalinio susiskaidymo ir todėl nėra lemiamas veiksnys apibrėžiant geografinę rinką.

   (žr. 50–52, 112, 122, 130–131 punktus)

2.  Koncentracijų tarp įmonių kontrolės srityje teisminė Komisijos vertinimų dėl atitinkamų rinkų apibrėžimo kontrolė – tai akivaizdžios klaidos kontrolė. Kadangi atitinkamos rinkos apibrėžimas pagrįstas sudėtingais Komisijos atliktais ekonominiais vertinimais, Bendrijos teismas gali atlikti tik ribotą jo kontrolę.

   (žr. 53, 80 punktus)

3.  Nors teisinga, kad tam tikro Komisijos sprendimo teisėtumas turi būti vertinamas atsižvelgiant į informaciją, kuria ji galėjo disponuoti jo priėmimo momentu, ir ieškovas Bendrijos teisme negali remtis faktinėmis aplinkybėmis, apie kurias Komisijai nebuvo pranešta per administracinę procedūrą, tokia teismų praktika negalima bendrai remtis dėl priedų, pirmą kartą pateiktų Bendrijos teisme. Jeigu pateikiant kokį nors priedą Bendrijos teisme neketinama pakeisti anksčiau Komisijai priimant tam tikrą sprendimą nurodytų teisinių ir faktinių aplinkybių, o tik norima apibendrinti argumentus paprasčiausiai įgyvendinant teisę į gynybą, toks priedas laikytinas priimtinu.

   (žr. 58, 63 punktus)

4.  Reglamento Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės sistemoje šio reglamento 6 straipsnis sudaro per pirmąjį procedūros etapą Komisijos priimtų sprendimų, o 8 straipsnis – per antrąjį procedūros etapą priimtų sprendimų teisinį pagrindą, ir šios dvi nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į aptariamo reglamento 2 straipsnyje įtvirtintus kriterijus.

   Taigi, kai pirmojo etapo pabaigoje Komisija mano, kad koncentracija nekelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka, ji teisingai grindžia savo sprendimą leisti koncentraciją remdamasi Reglamento Nr. 139/2004 6 straipsnio 1 dalies b punktu. Jeigu ji prieina prie priešingos išvados ir nusprendžia pradėti antrąjį procedūros etapą, ji vis tiek priima šio reglamento 6 straipsniu, būtent jo 6 straipsnio 1 dalies c punktu, o ne šio reglamento 8 straipsniu pagrįstą sprendimą. Taigi baigiantis pirmajam procedūros etapui ji jokiu atveju negali priimti Reglamento Nr. 139/2004 8 straipsniu pagrįsto sprendimo.

   (žr. 67–68 punktus)

5.  Nors Komisija privalo aiškiai išdėstyti savo pagrindimą, jeigu sprendimu nueinama daug toliau nei ankstesnėje jos sprendimų praktikoje, ūkio subjektai negali teisėtai tikėtis, jog nebus nutolta nuo ankstesnės sprendimų praktikos, kuri gali būti keičiama Bendrijos institucijoms įgyvendinant savo diskreciją. Visų pirma koncentracijų kontrolės srityje jie negali turėti tokių teisėtų lūkesčių dėl aplinkybės, kad kuriame nors ankstesniame sprendime Komisija kaip nors ypatingai apibrėžė rinkas, nes tokiame sprendime padarytos išvados nesaisto nei jos, nei juo labiau Pirmosios instancijos teismo.

   (žr. 136 punktą)

6.  Atsižvelgiant į tikslų kompetencijos pasidalijimą, kuriuo grindžiamas Reglamentas Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės, koncentracijos kontrolės procedūrų srityje nacionalinių institucijų sprendimai negali įpareigoti Komisijos. Komisija ir nacionalinės konkurencijos institucijos savo atitinkamose kompetencijos srityse priima sprendimus remdamosi skirtingais kriterijais.

   (žr. 139 punktą)

7.  Nors dominuojančios padėties buvimas turi būti nustatomas individualiai kiekvienoje byloje, atsižvelgiant į jos faktines aplinkybes, remiantis Reglamento Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 32 konstatuojamąja dalimi, jeigu koncentracijos negali apriboti veiksmingos konkurencijos dėl to, kad konkrečios įmonės užima ribotą rinkos dalį, tai gali būti laikoma, kad jos suderinamos su bendrąja rinka. Konkretus požymis, kad koncentracija leistina, egzistuoja, jeigu konkrečių įmonių rinkos dalis neviršija 25% bendrosios rinkos arba žymios jos dalies.

   Taigi Komisija gali pagrįstai nuspręsti nesant reikalinga atlikti tolesnį konkurencijos vertinimą dėl tam tikrų su konkrečia koncentracijos operacija susijusių rinkų, konstatavusi, kad po tos operacijos jos dalyvių rinkos dalys nesieks 20%.

   (žr. 149, 151 punktus)

8.  Koncentracijų kontrolės srityje Komisija disponuoja vertinimo laisve visų pirma kalbant apie ekonominius vertinimus. Taigi šioje srityje dar didesnę reikšmę įgyja Bendrijos teisės sistemos suteikiamų garantijų, tarp jų ir rūpestingumo pareigos, paisymas per administracinę procedūrą.

   Šioje srityje rūpestingumo pareigos paisymas reikalauja, kad Komisija rūpestingai ir nešališkai išnagrinėtų visas reikšmingas atitinkamos bylos aplinkybes. Taigi Komisija su reikiamu rūpestingumu privalo nustatyti faktines ir teisines aplinkybes, nuo kurių priklauso jos diskrecijos panaudojimas, surinkdama faktinius duomenis, kurie būtini pasinaudoti šia diskrecija ir gali turėti reikšmingos įtakos jos sprendimo priėmimo proceso rezultatui. Ši pareiga visų pirma reiškia, kad Komisija privalo atsižvelgti ir į tuos faktinius duomenis bei informaciją, kuriuos jai pateikė pranešančiosios šalys, ir į tuos, kuriuos pateikė bet kuris kitas aktyviai procedūroje dalyvaujantis trečiasis asmuo, ir, antra, kad prireikus ji privalo nustatyti šiuos faktinius duomenis atlikusi rinkos tyrimus arba pateikusi rinkos subjektams prašymus pateikti informaciją.

   Tačiau koncentracijos kontrolės srityje reikalavimas, kad Komisija paisytų Bendrijos teisės sistemos suteikiamų garantijų per administracinę procedūrą, taigi ir rūpestingumo pareigos paisymas, turi būti aiškinamas taip, kad atitiktų skubos reikalavimą, kuriuo grindžiama bendroji Reglamento Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės struktūra ir kuris įpareigoja Komisiją, naudojantis savo diskrecija, laikytis griežtų terminų. Atsižvelgiant į šį reikalavimą ir šiuos terminus, nesant pateiktos informacijos netikslumo požymių, Komisija negali būti įpareigota patikrinti visą gaunamą informaciją. Nors rūpestingo ir nešališko patikrinimo įpareigojimas neleidžia jai remtis tokiais duomenimis ir informacija, kurie negali būti laikomi atitinkančiais tikrovę, minėtas skubos reikalavimas suponuoja, kad Komisija negali pati iki smulkmenų tikrinti visų jai atsiųstų pranešimų teisingumo ir patikimumo, nes koncentracijų kontrolės procedūra neišvengiamai tam tikra dalimi grindžiama pasitikėjimu. Be to, teisės normose dėl koncentracijų kontrolės numatytos įvairios priemonės, skirtos atgrasyti nuo netikslios ar klaidinančios informacijos suteikimo ir už tai nubausti. Pranešančiosioms šalims nustatyta tiesioginė pareiga visiškai ir sąžiningai informuoti Komisiją apie faktus ir aplinkybes, kurie būtų svarbūs priimant sprendimą, numačius už šios pareigos nesilaikymą sankcijas Reglamento Nr. 139/2004 14 straipsnyje, be to, Komisija gali atšaukti sprendimą dėl suderinamumo, jei šis sprendimas paremtas neteisinga informacija, už kurią atsakinga viena iš įmonių, arba kai toks sprendimas gautas apgaulės būdu.

   (žr. 164–166, 184–185 punktus)

9.  Komisija nepažeidžia pareigos motyvuoti, jei įgyvendindama savo koncentracijų kontrolės įgaliojimą sprendime nenurodo tikslių motyvų vertindama tam tikrus koncentracijos aspektus, kurie jai atrodo akivaizdžiai nesusiję, nereikšmingi ar aiškiai antraeiliai šiai koncentracijai įvertinti. Toks reikalavimas iš tiesų būtų sunkiai suderinamas su skubos reikalavimu ir trumpais procedūriniais terminais, kurie privalomi Komisijai, kai ji įgyvendina savo koncentracijų kontrolės įgaliojimą, ir kurie yra sudėtinė išskirtinių koncentracijų kontrolės procedūros aplinkybių dalis.

   Iš to išplaukia, kad kai Komisija paskelbia koncentraciją suderinama su bendrąja rinka pagal Reglamento Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 6 straipsnio 1 dalies b punktą, reikalavimas motyvuoti yra įvykdomas, jeigu šiame sprendime aiškiai nurodomos priežastys, dėl kurių Komisija mano, kad aptariama koncentracija, prireikus atitinkamoms įmonėms padarius pakeitimus, nekelia rimtų abejonių dėl suderinamumo su bendrąja rinka.

   Šiuo atžvilgiu, nors teisinga, kad Komisija nėra įpareigota pagal Reglamentą Nr. 139/2004 priimtų sprendimų motyvuose pareikšti nuomonę dėl visų jai pateiktų įrodymų ir argumentų, įskaitant turinčius aiškiai antraeilę reikšmę pateiktinam vertinimui, vis dėlto ji privalo išdėstyti faktines aplinkybes ir teisinius argumentus, turinčius esminę reikšmę sprendimo sistemai.

   (žr. 192–194 punktus)

10.  Bendrijos koncentracijų kontrolės procedūroje pakankamai suinteresuotiems tretiesiems asmenims teisė būti išklausytiems aiškiai užtikrinama Reglamento Nr. 139/2004 dėl koncentracijų tarp įmonių kontrolės 18 straipsnio 4 dalyje ir Reglamento Nr. 802/2004, įgyvendinančio Reglamentą Nr. 139/2004, 16 straipsnio 1 dalyje. Šiems tretiesiems asmenims jų prašymu suteikiama teisė būti išklausytiems Komisijos, kad galėtų pranešti savo nuomonę dėl jiems žalingo koncentracijos, apie kurią pranešta, poveikio, tačiau ši teisė turi būti suderinta, viena vertus, su koncentracijos dalyvių teise į gynybą ir, kita vertus, su pagrindiniu reglamento tikslu – užtikrinti veiksmingą kontrolę ir įmonių, kurioms taikomas reglamentas, teisinį saugumą.

    Aplinkybė, kad per susitikimą su Komisija trečiasis asmuo negali pareikšti nuomonės savo kalba, gali sudaryti administracinės procedūros trūkumą, tik jeigu būtų įrodyta, jog tai turėjo žalingų pasekmių, pavyzdžiui, kad trečiasis asmuo negalėjo išdėstyti tam tikrų aplinkybių ar argumentų ir todėl Komisija negalėjo į juos atsižvelgti savo analizėje.

    (žr. 201–202, 211 punktus)

11.  Kad Pirmosios instancijos teismas turėtų galimybę nustatyti, ar tinkamai procedūros eigai reikalinga nurodyti pateikti tam tikrus dokumentus, tokį prašymą pateikianti šalis turi įvardyti pageidaujamus dokumentus ir suteikti Pirmosios instancijos teismui bent minimaliai informacijos, patvirtinančios šių dokumentų naudingumą proceso poreikiams.

    Nors teisinga, kad Komisija negali remtis dokumentais, prie kurių neturėjo prieigos nei Pirmosios instancijos teismas, nei ieškovas, vien ši aplinkybė savaime nepateisina Pirmosios instancijos teismo nurodymo pateikti dokumentus pagal Procedūros reglamento 64 straipsnį. Tokią proceso organizavimo priemonę Pirmosios instancijos teismas gali taikyti, tik jei ieškovas įtikinamai parodo, kad šie dokumentai reikalingi ir reikšmingi sprendimui byloje.

    (žr. 218 punktą)