1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl EB 43, 49 ir 56–58 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas sprendžiant ginčą tarp kelių tarptautinių bendrovių grupių ir Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus (Commissioners of Inland Revenue) dėl bendrovių rezidenčių pelno, kurį gavo dukterinės bendrovės ne rezidentės, ir šių dukterinių bendrovių išmokėtų dividendų apmokestinimo.

3

Jungtinėje Karalystėje pelno mokestį reglamentuoja 1988 m. Pajamų ir pelno mokesčio įstatymas (Income and Corporation Taxes Act 1988, toliau – ICTA).

4

Pagal ICTA 6 straipsnį pelno mokesčiu apmokestinamas bendrovės rezidentės visame pasaulyje gautas pelnas. Jis apima filialų ar agentūrų, per kurias bendrovė rezidentė vykdo savo veiklą kitose valstybėse, gautą pelną.

5

Tačiau bendrovė rezidentė iš esmės neapmokestinama už jos dukterinių bendrovių, rezidenčių ar ne rezidenčių, pelną jo gavimo momentu.

6

Pagal ICTA 208 straipsnį, kai bendrovė, Jungtinės Karalystės rezidentė, gauna dividendus iš taip pat šioje valstybėje narėje reziduojančios bendrovės, ji nemoka pelno mokesčio nuo šių dividendų.

7

Kai Jungtinės Karalystės bendrovė rezidentė gauna dividendus iš ne Jungtinėje Karalystėje reziduojančios bendrovės, ji moka pelno mokestį nuo šių dividendų. Tokiu atveju dividendus gavusi bendrovė neturi teisės į mokesčio kreditą, ir gauti dividendai nelaikomi investicinėmis nuo mokesčio atleistomis pajamomis. Tačiau pagal ICTA 788 ir 790 straipsnius jai suteikiama lengvata už mokestį, kurį dividendus išmokėjusi bendrovė sumokėjo savo rezidavimo valstybėje; ši lengvata suteikiama pagal Jungtinėje Karalystėje galiojančius teisės aktus arba pagal tarp Jungtinės Karalystės ir šios kitos valstybės sudarytą dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį (toliau – DAIS).

8

Nacionalinės teisės aktai leidžia iš dividendus gavusios bendrovės rezidentės mokėtino pelno mokesčio atskaityti už šiuos bendrovės ne rezidentės išmokėtus dividendus sumokėtus mokesčius prie šaltinio. Jeigu ši dividendus gavusi bendrovė rezidentė tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja 10 % ar daugiau dividendus išmokančios bendrovės balsavimo teisių arba ji yra tokią kontrolę turinčios bendrovės dukterinė bendrovė, lengvata apima ir užsienyje nuo pelno, iš kurio mokami dividendai, sumokėtą pelno mokestį. Lengvata už šį užsienyje sumokėtą mokestį negali viršyti Jungtinėje Karalystėje nuo aptariamų pajamų mokėtinos pelno mokesčio sumos.

9

Investicinių pajamų, be kita ko, dividendų, kuriuos draudimo bendrovės gauna iš kapitalo, priskiriamo su pensijomis ir gyvybės draudimu susijusiai veiklai, apmokestinimą reglamentuoja specialios nuostatos.

10

ICTA 208 straipsnis iš esmės netaikomas nei su pensijomis susijusiai veiklai, nei veiklai, susijusiai su gyvybės draudimu užsienyje, ir dėl to dividendai iš investicijų portfelio, susijusio su šia veikla, apmokestinami Jungtinės Karalystės mokesčiu, apskaičiuojamu pagal principus, taikomus apskaičiuojant iš draudimo veiklos gaunamą pelną. Vis dėlto iki 1997 m. liepos 1 d. gyvybės draudimo bendrovė išimties iš šio principo tvarka galėjo pasirinkti, kad šis straipsnis būtų taikomas iš bendrovių rezidenčių vykdant jos su pensijomis susijusią veiklą gautiems dividendams. Pasinaudojusi šia galimybe, ji nebegalėjo reikalauti, kad būtų išmokėti su šiais dividendais susiję mokesčių kreditai. Tačiau toks pasirinkimas nebuvo galimas iš bendrovių ne rezidenčių, vykdant šią veiklą, gautų dividendų atžvilgiu.

11

Principui, pagal kurį bendrovė rezidentė neapmokestinama už jos dukterinių bendrovių ne rezidenčių pelną jo gavimo momentu, taikoma leidžianti nukrypti tvarka, t. y. kontroliuojamas užsienio bendroves (toliau – KUB) reglamentuojančios nuostatos, esančios ICTA 747–756 straipsniuose ir 24–26 prieduose.

12

Šios nuostatos numato, kad KUB – t. y. pagal pagrindinės bylos aplinkybėms taikytiną šių nuostatų redakciją (toliau – KUB reglamentuojančios nuostatos) užsienio bendrovės, kurios daugiau kaip 50 % kapitalo priklauso bendrovei rezidentei, – pelnas priskiriamas pastarajai ir ji moka mokestį nuo šio pelno, taikant mokesčių kreditą už KUB įsteigimo valstybėje sumokėtą mokestį. Jeigu šis pelnas vėliau bendrovei rezidentei išmokamas kaip dividendai, jos Jungtinėje Karalystėje nuo KUB pelno sumokėtas mokestis laikomas papildomu bendrovės rezidentės užsienyje sumokėtu mokesčiu ir suteikia teisę į mokesčio kreditą, kurį galima atskaityti iš bendrovės rezidentės nuo šių dividendų mokėtino mokesčio.

13

KUB reglamentuojančios nuostatos skirtos taikyti tuomet, kai KUB valstybėje, kurioje ji yra įsteigta, taikomas „žemesnis apmokestinimo lygis“, o pagal šias nuostatas taip yra bet kuriais ataskaitiniais metais, kai KUB sumokėtas mokestis yra mažesnis nei trys ketvirtadaliai mokesčio sumos, kuri būtų buvusi sumokėta Jungtinėje Karalystėje nuo apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto apmokestinimo šioje valstybėje narėje tikslais.

14

Iš KUB reglamentuojančių nuostatų taikymo išplaukiantis apmokestinimas turi tam tikrų išimčių.

15

Pagal minėtas KUB reglamentuojančias nuostatas toks apmokestinimas netaikomas šiais atvejais:

16

KUB reglamentuojančiomis nuostatomis numatytas apmokestinimas taip pat netaikomas, jeigu įvykdytos vadinamojo „motyvų“ testo sąlygos. Šį testą sudaro dvi kumuliacinės sąlygos. Pirma, jeigu sandoriai, dėl kurių atitinkamais ataskaitiniais metais KUB gavo pelno, lemia mokesčio Jungtinėje Karalystėje sumažėjimą, palyginti su mokesčiu, kurį būtų reikėję sumokėti nesant šių sandorių, ir jeigu šio sumažėjimo suma viršija tam tikrą ribą, bendrovė rezidentė turi įrodyti, kad toks sumažėjimas nebuvo pagrindinis arba vienas iš pagrindinių šių sandorių tikslų. Antra, bendrovė rezidentė turi įrodyti, kad pagrindinė arba viena iš pagrindinių KUB egzistavimo priežasčių nėra mokesčio sumažinimo Jungtinėje Karalystėje atitinkamais ataskaitiniais metais pasiekimas slepiant pelną. Pagal šias nuostatas pelno slėpimas yra tuomet, kai pagrįstai galima daryti prielaidą, jog jeigu nebūtų KUB arba bet kokios susijusios bendrovės, įsteigtos už Jungtinės Karalystės ribų, pajamas būtų gavęs ir nuo jų sumokėjęs mokesčius Jungtinėje Karalystėje reziduojantis asmuo.

17

Jungtinės Karalystės mokesčių institucijos 1996 m. paskelbė sąrašą valstybių, kuriose tam tikromis sąlygomis KUB gali būti įsteigta, vykdyti savo veiklą ir būti laikoma atitinkančia sąlygas, leidžiančias išvengti KUB reglamentuojančiomis nuostatomis numatyto apmokestinimo.

18

Iki 1999 m. KUB reglamentuojančios nuostatos buvo taikomos tik Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus nurodymu. Patronuojančios bendrovės rezidentės neturėjo jokios su KUB susijusios pareigos deklaruoti. Nuo 1999 m. bendrovės rezidentės pačios turi nustatyti, ar šios nuostatos jų konkrečiu atveju taikomos, ir apskaičiuoti mokėtiną mokestį pritaikius šias nuostatas (vadinamoji „savęs apmokestinimo“ taisyklė).

19

Bendrovės rezidentės pelno mokesčio deklaracijoje dėl KUB turi būti nurodyta informacija, susijusi su atitinkamų KUB pavadinimais, šalimi (-is), kurioje (-se) ji (jos) reziduoja, bendrovės rezidentės interesai kiekvienoje iš šių KUB ir su galimu prašymu neapmokestinti susiję įrodymai. Jei nė viena iš KUB reglamentuojančiose nuostatose numatytų išimčių netaikytina, bendrovė rezidentė turi patikslinti viso mokesčio apskaičiavimo būdą.

20

Nuo 1993 m. gruodžio mėn. KUB reglamentuojančios nuostatos buvo keletą kartų pakeistos.

21

Pirma, „savęs apmokestinimo“ taisyklė KUB atžvilgiu buvo įvesta vėlesniems nei 1999 m liepos 1 d. ataskaitiniams metams.

22

Antra, buvo padaryti užsienio bendrovės kontrolės apibrėžimo pakeitimai, įsigalioję 2000 m. kovo 21 dieną. Beje, buvo priimta nuostata dėl bendrųjų dukterinių bendrovių.

23

Trečia, 2000 m. Finansų įstatymu buvo priimtos su „sudėtiniu tarifu“ (anglų k. designer rate) susijusios nuostatos, kurios buvo pradėtos taikyti nuo 1999 m. spalio 6 dienos. Pagal šias nuostatas bendrovei, reziduojančiai tokioje valstybėje, kurioje mokesčio tarifas lygus trims ketvirtadaliams arba daugiau nei trys ketvirtadaliai Jungtinėje Karalystėje taikomo tarifo, vis tiek gali būti taikomos KUB reglamentuojančios nuostatos, jei, Jungtinės Karalystės mokesčių administratoriaus nuomone, minėtos bendrovės įsisteigimo valstybėje galiojančios nuostatos leidžia jai daryti įtaką mokėtinai mokesčių sumai.

24

Ketvirta, keletas pakeitimų sugriežtino „de minimis“ išimties, su priimtinos paskirstymo politikos buvimu susijusios išimties, su neapmokestinamąja veikla susijusios išimties ir su šalimis, kurioms netaikomos taisyklės dėl KUB, susijusios išimties taikymo sąlygas.

25

Pagrindinė byla yra „group litigation“ (grupinė byla) tipo byla, susijusi su Jungtinės Karalystės mokesčių teisės aktų nuostatomis dėl dividendų ir KUB. Šią bylą sudaro 21 tarptautinių bendrovių grupės High Court of Justice (Anglija ir Velsas), Chancery Division, pateikti prašymai, nukreipti prieš Jungtinės Karalystės mokesčių administratorių. Trijų bendrovių grupių, t. y. Anglo American, Cadbury Schweppes ir Prudential, prašymai buvo atrinkti kaip pavyzdinės bylos.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Anglo American ir Cadbury Schweppes tvirtino, kad jos laikėsi Jungtinės Karalystės nuostatų dėl KUB ir dividendų, nors, jeigu būtų žinojusios, jog šios nuostatos prieštarauja Bendrijos teisei, nebūtų mokėjusios mokesčio nuo iš KUB gautų dividendų arba nuo KUB gauto pelno. Be to, iš savo mokėtino mokesčio jos nebūtų atskaičiusios tam tikrų lengvatų, kuriomis dėl to būtų buvę galima pasinaudoti kitais tikslais arba kurios galėjo būti atidėtos kitam laikotarpiui, ir nebūtų mokėjusios dividendų atleidimo nuo mokesčio priimtinos paskirstymo politikos pagrindu tikslais dėl to, kad tokie mokėjimai neatitiko jų komercinių interesų, arba dėl to, kad grupė patyrė nepalankų mokestinį vertinimą dėl momento, kuriuo Jungtinės Karalystės KUB reglamentuojančios nuostatos reikalavo atlikti pervedimą minėto atleidimo nuo mokesčio tikslu. Galiausiai jos nebūtų ėmusiosi veiksmų ar patyrusios išlaidų, reikalingų KUB reglamentuojančioms nuostatoms įvykdyti, ir nebūtų apribojusios KUB komercinės veiklos siekdamos laikytis minėtų nuostatų.

27

Šiuo atžvilgiu Anglo American ir Cadbury Schweppes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašo grąžinti be pagrindo sumokėtas sumas ir (arba) atlyginti žalą, atsiradusią dėl KUB ir dividendus reglamentuojančių nuostatų, ir šioms nuostatoms įvykdyti patirtas išlaidas.

28

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui Prudential pateiktas prašymas susijęs su apmokestinimu tam tikrų bendrovių rezidenčių dividendų, gautų iš bendrovių ne rezidenčių, kurių kapitalo dalis, suteikianti mažiau nei 10 % balsavimo teisių, investavimo tikslais priklausė pirmosioms, dėl ko minėtoms bendrovėms rezidentėms nebuvo taikomos KUB reglamentuojančios nuostatos.

29

Šiuo atžvilgiu Prudential prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašo įpareigoti grąžinti nepagrįstai surinktas sumas ir (arba) atlyginti žalą, atsiradusią dėl iš kitose valstybėse narėse arba trečiosiose šalyse įsteigtų bendrovių gautų dividendų apmokestinimo pagal Jungtinės Karalystės mokesčių teisės aktus dėl dividendų.

30

Tokiomis aplinkybėmis High Court of Justice (Anglija ir Velsas), Chancery Division nusprendė sustabdyti bylų nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

Kadangi šioje byloje užduoti klausimai yra analogiški pateiktiesiems bylose, kuriose vėliau buvo priimti šie sprendimai: 2006 m. rugsėjo 12 d. Sprendimas Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas (C-196/04, Rink. p. I-7995); 2006 m. gruodžio 12 d. Sprendimai Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation (C-374/04, Rink. p. I-11673) ir Test Claimants in the FII Group Litigation (C-446/04, Rink. p. I-11753) bei 2007 m. kovo 13 d. Sprendimas Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation (C-524/04, Rink. p. I-2107), procesas buvo sustabdytas 2005 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu, kol Teisingumo Teismas priims sprendimus pastarosiose bylose.

32

2007 m. balandžio 3 d. laišku apie minėtus sprendimus Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas, Test Claimants in Class IV of the ACT Group Litigation, Test Claimants in the FII Group Litigation ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui buvo pranešta, kad šis informuotų Teisingumo Teismą apie tai, ar, atsižvelgdamas į šiuos sprendimus, jis neatsiima savo prašymo priimti prejudicinį sprendimą.

33

2007 m. birželio 12 d. laišku prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pranešė Teisingumo Teismui, kad jis palieka savo prašymą.

34

Pagal Procedūros reglamento 104 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu klausimas, dėl kurio Teismui yra pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, yra tapatus klausimui, dėl kurio Teismas jau yra priėmęs sprendimą, arba jeigu atsakymą į klausimą galima aiškiai nustatyti iš Teismo praktikos, Teismas, susipažinęs su generalinio advokato nuomone, bet kada gali spręsti klausimą motyvuota nutartimi.

35

Pirmuoju klausimu prašymą prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar EB 43 ir 56 straipsniai draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos bendrovės rezidentės iš kitos, taip pat šioje valstybėje reziduojančios, bendrovės gauti dividendai (toliau – nacionalinės kilmės dividendai) neapmokestinami pelno mokesčiu, o bendrovės rezidentės iš kitos toje pačioje valstybėje nereziduojančios bendrovės, ir būtent iš šios bendrovės rezidentės kontroliuojamos bendrovės ne rezidentės gauti dividendai (toliau – užsienio kilmės dividendai) apmokestinami šiuo mokesčiu, kartu šiuo pastaruoju atveju suteikiant mokesčio lengvatą už bet kurį dividendus išmokėjusios bendrovės rezidavimo valstybėje sumokėtą mokestį prie šaltinio, ir, kai dividendus gavusi bendrovė rezidentė tiesiogiai ar netiesiogiai turi 10 % ar daugiau dividendus išmokėjusios bendrovės balsavimo teisių, lengvatą už pelno mokestį, kurį dividendus išmokėjusi bendrovė sumokėjo nuo pelno, iš kurio išmokėti dividendai.

36

Reikia konstatuoti, kad minėtame sprendime Test Claimants in the FII Group Litigation Teisingumo Teismas jau nagrinėjo šį klausimą ir todėl tame sprendime jo pateiktas atsakymas yra visiškai tinkamas šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotam pirmajam klausimui.

37

Šioje byloje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Bendrijos teisė iš principo nedraudžia valstybei narei vengti bendrovės rezidentės gautų dividendų apmokestinimo kelis kartus, taikant taisykles, pagal kurias šie dividendai neapmokestinami, jeigu juos išmoka bendrovė rezidentė, kartu užskaitos sistema vengiant minėtų dividendų apmokestinimo kelis kartus, kai juos išmoka bendrovė ne rezidentė (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 48 punktas).

38

Kalbėdamas, pirma, apie bendrovės rezidentės gautus dividendus iš bendrovės ne rezidentės, kurios kapitalo dalis, leidžianti daryti aiškią įtaką šios bendrovės ne rezidentės sprendimams ir nulemti jos veiklą, priklauso pirmajai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tai, jog nacionalinės kilmės dividendams taikoma neapmokestinimo sistema, o užsienio kilmės dividendams – užskaitos sistema, neprieštarauja EB 43 straipsnyje įtvirtintai įsisteigimo laisvei, jeigu užsienio kilmės dividendų apmokestinimo tarifas neviršija nacionalinės kilmės dividendams taikomo apmokestinimo tarifo, o mokesčio kreditas yra bent jau lygus dividendus išmokėjusios bendrovės valstybėje narėje sumokėtai sumai ir neviršija dividendus gavusios bendrovės valstybėje narėje taikomo mokesčio sumos (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 57 punktas).

39

Antra, kalbant apie bendroves rezidentes, gavusias dividendus iš kitos bendrovės, kurios ne mažiau kaip 10 % balsavimo teisių priklauso pirmosioms, tačiau šis dalyvavimas kapitale neleidžia joms daryti aiškios įtakos tos bendrovės sprendimams ir nulemti jos veiklos, iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, jog pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus tai, kad nacionalinės kilmės dividendams taikoma neapmokestinimo sistema, o užsienio kilmės dividendams – užskaitos sistema, neprieštarauja EB 56 straipsnyje įtvirtintam laisvam kapitalo judėjimui, jeigu užsienio kilmės dividendų apmokestinimo tarifas neviršija nacionalinės kilmės dividendams taikomo apmokestinimo tarifo, o mokesčio kreditas yra bent jau lygus dividendus išmokėjusios bendrovės valstybėje narėje sumokėtai sumai ir neviršija dividendus gavusios bendrovės valstybėje narėje taikomo mokesčio sumos (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 60 punktą).

40

Galiausiai, trečia, kalbėdamas apie bendroves rezidentes, gavusias dividendų iš bendrovių, kurių mažiau kaip 10 % balsavimo teisių priklauso pirmosioms, pažymėjęs, kad nacionalinės kilmės dividendai neapmokestinami pelno mokesčiu, o užsienio kilmės dividendai juo apmokestinami ir tik suteikia teisę į lengvatą už dividendus išmokėjusios bendrovės rezidavimo valstybėje nuo tų pačių dividendų sumokėtą bet kokį mokestį prie šaltinio (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 61 punktas), Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš tokių teisės aktų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, kylantis skirtingas dividendų, kuriuos bendrovės rezidentės gavo iš bendrovių ne rezidenčių, kurių mažiau kaip 10 % balsavimo teisių priklauso pirmosioms, vertinimas sudaro EB 56 straipsniu iš esmės draudžiamą laisvo kapitalo judėjimo apribojimą (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 65 punktas).

41

Toliau Teisingumo Teismas nusprendė, kad vien tai, jog tokio dalyvavimo kapitale atveju valstybė narė turi nustatyti, ar ir kiek turi būti vengiama paskirstytojo pelno apmokestinimo kelis kartus, savaime nereiškia, kad ji gali taikyti tvarką, pagal kurią užsienio kilmės dividendai ir nacionalinės kilmės dividendai vertinami nevienodai (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 69 punktas), ir, neatsižvelgiant į tai, kad bet kuriuo atveju yra įvairių sistemų, kurias valstybė narė gali pritaikyti siekdama išvengti paskirstytojo pelno apmokestinimo kelis kartus arba jį sušvelninti, sunkumai, kurių gali kilti nustatant kitoje valstybėje narėje sumokėtą mokestį, negali pateisinti tokios laisvo kapitalo judėjimo kliūties, kokia išplaukia iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 70 punktas).

42

Taigi Teisingumo Teismas nusprendė, kad EB 56 straipsnis draudžia valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos bendrovės rezidentės iš kitos bendrovės rezidentės gaunami dividendai neapmokestinami pelno mokesčiu, o bendrovės rezidentės iš bendrovės ne rezidentės, kurios mažiau kaip 10 % balsavimo teisių priklauso bendrovei rezidentei, gauti dividendai apmokestinami šiuo pelno mokesčiu, bendrovei rezidentei nesuteikiant mokesčio kredito už dividendus išmokėjusios bendrovės savo rezidavimo valstybėje faktiškai sumokėtą mokestį (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 74 punktas).

43

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti taip:

44

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės klausia, ar EB 43, 49 arba 56 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos leidžiama neapmokestinti pelno mokesčiu tam tikrų draudimo bendrovės, valstybės narės rezidentės, dividendų, gautų iš bendrovės rezidentės, tačiau juo apmokestinami analogiški dividendai, gauti iš bendrovių ne rezidenčių.

45

Šiuo atžvilgiu iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, kad įsisteigimo laisvė apima įmonių ir, be kita ko, bendrovių steigimą ir valdymą valstybėje narėje, kurį atlieka kitos valstybės narės nacionalinis subjektas. Taigi naudojasi savo įsisteigimo laisve valstybės narės nacionalinis subjektas, kuriam priklauso kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės kapitalo dalis, leidžianti daryti aiškią įtaką šios bendrovės sprendimams ir nulemti jos veiklą (2000 m. balandžio 13 d. Sprendimo Baars, C-251/98, Rink. p. I-2787, 22 punktas; minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 31 punktas bei minėto sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 27 punktas).

46

Vienoje valstybėje narėje reziduojančio asmens ar asmenų kitoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės kapitalo įsigijimas, jei toks dalyvavimas kapitale šiems asmenims nesuteikia teisės daryti aiškios įtakos bendrovės sprendimams ir nulemti jos veiklos, iš esmės patenka į Sutarties nuostatų, susijusių su laisvu kapitalo judėjimu, taikymo sritį (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Baars 22 punktą; Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 31 punktą ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 27 punktą).

47

Šiuo atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ieškovėms pagrindinėje byloje, kurioms taikomi antrajame klausime nagrinėjami teisės aktai, priklausė ne kontrolės teises suteikianti bendrovių, iš kurių jos gavo dividendų, kapitalo dalis, o tik investavimo tikslais turima mažesnė nei 10 % kapitalo dalis.

48

Taigi į antrąjį klausimą atsakyti nereikia tiek, kiek jis susijęs su EB 43 straipsniu.

49

Tas pats galioja ir šio klausimo daliai, susijusiai su EB 49 straipsniu.

50

Iš tikrųjų iš EB 50 straipsnio matyti, kad pagal Sutartį paslaugos – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl kapitalo judėjimo laisvės.

51

Todėl, kadangi tai, kad iš vienoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės akcijų dividendus gauna kitos valstybės narės nacionalinis subjektas, yra neatsiejamai susiję su kapitalo judėjimu (2000 m. birželio 6 d. Sprendimo Verkooijen, C-35/98, Rink. p. I-4071, 29 ir 30 punktai), šiam gavimui netaikomas EB 49 straipsnis.

52

Taigi į užduotus klausimus reikia atsakyti atsižvelgiant tik į EB 56 straipsnį.

53

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad tarp EB 56 straipsnio 1 dalimi draudžiamų laisvo kapitalo judėjimo apribojimo priemonių yra tos, kurios gali atgrasyti ne rezidentus investuoti valstybėje narėje arba atgrasyti minėtos valstybės narės rezidentus investuoti kitose valstybėse narėse (2006 m. vasario 23 d. Sprendimo van Hilten-van der Heijden, C-513/03, Rink. p. I-1957, 44 punktas; 2007 m. sausio 25 d. Sprendimo Festersen, C-370/05, Rink. p. I-1129, 24 punktas ir 2007 m. gruodžio 18 d. Sprendimo A, C-101/05, Rink. p. I-11531, 40 punktas).

54

Pagal pagrindinėje byloje taikomus teisės aktus ICTA 208 straipsnis iš esmės netaikomas nei su pensijomis susijusiai veiklai, nei veiklai, susijusiai su gyvybės draudimu užsienyje, ir dėl to dividendai iš investicijų, susijusių su šia veikla, apmokestinami Jungtinėje Karalystėje. Nors iki 1997 m. liepos 1 d. gyvybės draudimo bendrovė išimties tvarka galėjo pasirinkti, kad šis straipsnis būtų taikomas iš bendrovių rezidenčių, vykdant jos su pensijomis susijusią veiklą, gautų dividendų atžvilgiu, toks pasirinkimas nebuvo galimas iš bendrovių ne rezidenčių, vykdant tokią veiklą, gautų dividendų atžvilgiu.

55

Tokia sistema prieštarautų 56 straipsniui, jeigu dividendai, kuriuos kitose valstybėse narėse įsteigtos bendrovės išmokėjo Jungtinėje Karalystėje įsteigtoms draudimo bendrovėms, būtų apmokestinti mažiau palankiai nei Jungtinėje Karalystėje įsteigtų bendrovių išmokėti dividendai (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Verkooijen 34–38 punktus ir Test Claimants in the FII Group Litigation 64 punktą).

56

Šiuo klausimu iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nematyti, kad, atsižvelgiant į tai, jog nacionalinės kilmės dividendų atžvilgiu paliktas pasirinkimas reiškė mokesčio kreditų atsisakymą, bendrovė, gaunanti užsienio kilmės dividendus, kuri negalėjo padaryti tokio pasirinkimo, vien dėl šio fakto buvo vertinama mažiau palankiai.

57

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar taip buvo nagrinėjamu atveju.

58

Tačiau, kadangi iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad bendrovėms, kurioms priklauso mažiau kaip 10 % dividendus išmokėjusios bendrovės kapitalo, nebuvo suteikiama lengvata už šios bendrovės savo rezidavimo valstybėje narėje sumokėtą pelno mokestį, minėtoms bendrovėms buvo taikomas mažiau palankus mokestinis vertinimas, prieštaraujantis EB 56 straipsniui.

59

Jungtinės Karalystės vyriausybės teigimu, tai, kad šioms bendrovėms rezidentėms suteikiama tik bet kokį nuo dividendo sumokėtą mokestį prie šaltinio atitinkanti pelno mokesčio lengvata, yra teisėta ir proporcinga. Iš tikrųjų praktinės kliūtys neleidžia bendrovei, kuriai priklauso mažiau kaip 10 % dividendus išmokėjusios bendrovės kapitalo, suteikti mokesčio kredito, atitinkančio pastarosios faktiškai sumokėtą mokestį. Priešingai nei mokesčio kreditas už mokestį prie šaltinio, toks mokesčio kreditas galėtų būti suteiktas tik atlikus ilgus ir sudėtingus patikrinimus. Todėl teisėta ribą nustatyti pagal dalyvavimo kapitale svarbą.

60

Iš tiesų valstybės narės, įtvirtindamos priemones, skirtas išvengti paskirstytojo pelno apmokestinimo kelis kartus arba jį sušvelninti, turi nustatyti mokesčių mokėtojų kategoriją, kuriai gali būti taikomos šios priemonės, ir šiuo tikslu įtvirtinti ribas, grindžiamas šiems mokesčių mokėtojams priklausančiu atitinkamų dividendus išmokėjusių bendrovių kapitalu. Tik valstybių narių bendrovių, kurioms priklauso ne mažiau kaip 25 % kitos valstybės narės bendrovės kapitalo, atžvilgiu pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikoma 1990 m. liepos 23 d. Tarybos direktyvos 90/435/EEB dėl bendrosios mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių patronuojančioms ir dukterinėms bendrovėms (OL L 225, 1990, p. 6), 4 straipsnio, skaitomo kartu su jos 3 straipsniu, redakcija įpareigoja valstybes nares, jeigu jos apmokestina patronuojančios bendrovės rezidentės iš dukterinės bendrovės, kitos valstybės narės rezidentės, gautą pelną, leisti šiai patronuojančiai bendrovei iš savo mokesčio sumos atskaityti ne tik dukterinės bendrovės rezidavimo valstybėje narėje surinktą mokestį prie šaltinio, bet ir dukterinės bendrovės nuo šio pelno sumokėtą mokesčio dalį (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 67 punktas).

61

Tačiau, nors dalyvavimo kapitale, kuriam netaikoma Direktyva 90/435, atveju jos 4 straipsnis netrukdo valstybei narei apmokestinti dividendų, kuriuos bendrovė ne rezidentė išmokėjo bendrovei rezidentei, pastarajai nesuteikiant jokios lengvatos už savo rezidavimo valstybėje pirmosios sumokėtą pelno mokestį, šia kompetencija valstybė narė gali naudotis, tik kai pagal jos nacionalinę teisę dividendai, kuriuos bendrovė rezidentė gauna iš kitos bendrovės rezidentės, taip pat apmokestinami mokesčiu, kurį turi mokėti dividendus gavusi bendrovė, pastarajai negalint pasinaudoti lengvata už dividendus išmokėjusios bendrovės sumokėtą pelno mokestį (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 68 punktas).

62

Iš tikrųjų vien tai, kad tokio dalyvavimo kapitale atveju valstybė narė turi nustatyti, ar ir kiek turi būti vengiama paskirstytojo pelno apmokestinimo kelis kartus, savaime nereiškia, jog ji gali taikyti tvarką, pagal kurią užsienio kilmės dividendai ir nacionalinės kilmės dividendai vertinami nevienodai (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 69 punktas).

63

Be to, neatsižvelgiant į tai, kad bet kuriuo atveju yra įvairių sistemų, kurias valstybė narė gali pritaikyti siekdama išvengti paskirstytojo pelno apmokestinimo kelis kartus arba jį sušvelninti, sunkumai, kurių gali kilti nustatant kitoje valstybėje narėje sumokėtą mokestį, negali pateisinti tokios laisvo kapitalo judėjimo kliūties, kokia išplaukia iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės aktų (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 70 punktas ir jame minėta teismo praktika).

64

Šioje byloje Jungtinės Karalystės vyriausybė, be kita ko, teigia, kad toks skirtingas vertinimas pateisinamas būtinybe užtikrinti mokesčių sistemos darnumą.

65

Iš tiesų iš teismo praktikos matyti, kad būtinybė užtikrinti mokesčių sistemos darnumą gali pateisinti naudojimosi Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis apribojimą (1992 m. sausio 28 d. Sprendimo Bachmann, C-204/90, Rink. p. I-249, 28 punktas ir sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-300/90, Rink. p. I-305, 21 punktas).

66

Tačiau taip pat pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kad tokiu pateisinimu grindžiamam argumentui būtų pritarta, turi būti nustatytas tiesioginis ryšys tarp atitinkamos mokestinės lengvatos ir jos kompensavimo konkrečiu mokesčiu (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Verkooijen 57 punktą; 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Lenz, C-315/02, Rink. p. I-7063, 35 punktą; 2006 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Centro di Musicologia Walter Stauffer, C-386/04, Rink. p. I-8203, 53 punktą ir minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 93 punktą).

67

Taigi, jeigu pagrindinėje byloje nagrinėjami mokesčių teisės aktai grindžiami ryšiu tarp mokestinės lengvatos ir kompensacinio mokesčio, numatant mokesčio kreditą už dividendus, gautus iš bendrovės ne rezidentės, kurios ne mažiau kaip 10 % balsavimo teisių priklauso patronuojančiai bendrovei rezidentei, tokio tiesioginio ryšio būtinybė konkrečiai turėtų lemti tokios pačios mokestinės lengvatos suteikimą bendrovėms, gaunančioms dividendus iš bendrovių ne rezidenčių, kurių mažiau kaip 10 % balsavimo teisių priklauso patronuojančiai bendrovei, nes šios bendrovės ne rezidentės savo rezidavimo valstybėje taip pat privalo mokėti pelno mokestį nuo paskirstytojo pelno (žr. minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 93 punktą).

68

Todėl šios nutarties 58 punkte nurodytas apribojimas negali būti pateisinamas būtinybe užtikrinti mokesčių sistemos darnumą.

69

Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti taip: EB 56 straipsnį reikia aiškinti kaip draudžiantį valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos leidžiama neapmokestinti pelno mokesčiu tam tikrų draudimo bendrovės, valstybės narės rezidentės, dividendų, gautų iš bendrovės rezidentės, tačiau juo apmokestinami analogiški dividendai, gauti iš bendrovių ne rezidenčių, jeigu tai sukelia mažiau palankų pastarųjų dividendų vertinimą.

70

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės Teisingumo Teismo klausia, ar EB 43, 49 arba 56 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius valstybės narės teisės aktus, pagal kuriuos, pirma, į šioje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės rezidentės apmokestinimo pagrindą įskaitomas kitoje valstybėje narėje įsteigtos KUB gautas pelnas, kai šio pelno apmokestinimo lygis šioje kitoje valstybėje narėje yra mažesnis nei pirmojoje valstybėje, ir, antra, numatomi tam tikri atitikties reikalavimai, kai bendrovė rezidentė siekia būti nepamokestinta mokesčiais, kurie jau sumokėti nuo šios kontroliuojamos bendrovės pelno jos rezidavimo valstybėje.

71

Reikia konstatuoti, pirma, kad minėtame sprendime Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas Teisingumo Teismui jau teko nagrinėti pirmąją šio klausimo dalį ir kad todėl tame sprendime jo pateiktas atsakymas yra visiškai tinkamas šioje byloje.

72

Tame sprendime Teisingumo Teismas nusprendė, kad kadangi KUB reglamentuojančios nuostatos susijusios su dukterinių bendrovių, kurios įsteigtos už Jungtinės Karalystės ribų ir kuriose bendrovė rezidentė turi kapitalo dalį, užtikrinančią pastarajai jų kontrolę, pelno apmokestinimu tam tikromis sąlygomis, šios nuostatos turi būti nagrinėjamos EB 43 ir 48 straipsnių atžvilgiu (minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 32 punktas).

73

Darant prielaidą, kad šie teisės aktai, kaip teigia ieškovės pagrindinėje byloje, turi ribojantį poveikį laisvam paslaugų teikimui ir laisvam kapitalo judėjimui, toks poveikis yra neišvengiama galimo įsisteigimo laisvės apribojimo pasekmė ir jis bet kuriuo atveju nepateisina atskiro minėtų teisės aktų nagrinėjimo EB 49 ir 56 straipsnių atžvilgiu (minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 33 punktas).

74

Toliau Teisingumo Teismas pažymėjo, kad KUB reglamentuojančios nuostatos skirtingai vertina bendroves rezidentes atsižvelgiant į bendrovės, kurioje jos turi kapitalo, užtikrinančio joms šios bendrovės kontrolę, apmokestinimo lygį, ir kad dėl šio skirtingo vertinimo bendrovė rezidentė, kuriai taikomos KUB reglamentuojančios nuostatos, mokesčių atžvilgiu atsiduria nepalankesnėje padėtyje (minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 43 ir 45 punktai).

75

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad iš KUB reglamentuojančių nuostatų išplaukiantis skirtingas mokestinis vertinimas ir su tuo susijusi nepalanki bendrovių rezidenčių, kitoje valstybėje narėje turinčių dukterinę bendrovę, kuriai taikomas žemesnis apmokestinimo lygis, padėtis gali tokioms bendrovėms apsunkinti galimybę pasinaudoti įsisteigimo laisve ir atgrasyti jas steigti, įgyti arba išlaikyti dukterinę bendrovę valstybėje narėje, kurioje jai taikomas toks apmokestinimo lygis. Taigi tai yra įsisteigimo laisvės apribojimas EB 43 ir 48 straipsnių prasme (minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 46 punktas).

76

Tačiau nacionalinė priemonė, apribojanti įsisteigimo laisvę, gali būti pateisinama, kai ji skirta vien apsimestiniams susitarimams, kurių tikslas yra išvengti atitinkamos valstybės narės teisės aktų taikymo (minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 51 punktas ir jame minima teismo praktika).

77

Iš to išplaukia, kad siekiant pateisinti įsisteigimo laisvės apribojimą kovos su piktnaudžiavimu motyvais, tokiu apribojimu turi būti konkrečiai siekiama sudaryti kliūčių tokiam elgesiui, kuriam būdingas apsimestinių, ekonominio pagrindo neturinčių susitarimų sudarymas, turint tikslą išvengti mokesčio, kurį paprastai reikia sumokėti nuo gauto pelno už nacionalinėje teritorijoje vykdytą veiklą (minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 55 punktas).

78

Iš tiesų tokio apsimestinio susitarimo buvimo konstatavimas reikalauja, kad, be subjektyvaus elemento, kurį sudaro siekis gauti mokesčių lengvatą, iš objektyvių elementų išplauktų, jog, nepaisant formalaus Bendrijos teisėje numatytų sąlygų laikymosi, įsisteigimo laisve siekiamas tikslas nebuvo pasiektas (minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 64 punktas ir minėta teismo praktika).

79

Tokiomis aplinkybėmis tam, kad KUB reglamentuojančios nuostatos atitiktų Bendrijos teisę, šiomis nuostatomis numatytas apmokestinimas turi būti netaikomas, kai, nepaisant mokestinio pobūdžio motyvų buvimo, KUB įsteigimas atitinka ekonominę realybę. Šis konstatavimas turi būti grindžiamas objektyviais ir trečiųjų asmenų patikrinamais įrodymais, susijusiais, be kita ko, su atitinkamu fizinio KUB egzistavimo laipsniu, kalbant apie patalpas, personalą ir įrangą (minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 65 ir 67 punktai).

80

Šiuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar, kaip tvirtina Jungtinės Karalystės vyriausybė, toks motyvų testas, kaip jį apibrėžia KUB reglamentuojančios nuostatos, gali būti aiškinamas taip, kad jis leidžia taikyti šiomis nuostatomis numatytą apmokestinimą tik išimtinai apsimestiniams susitarimams, ar, atvirkščiai, kriterijai, kuriais šis testas pagrįstas, reiškia, kad jeigu netaikoma nė viena šiomis nuostatomis numatyta išimtis ir jeigu siekis Jungtinėje Karalystėje gauti mokesčio sumažinimą yra pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo įsteigta KUB, patronuojanti bendrovė rezidentė patenka į šių nuostatų taikymo sritį, neatsižvelgiant į objektyvių įrodymų, galinčių atskleisti tokio pobūdžio susitarimo egzistavimą, nebuvimą. Pirmuoju atveju KUB reglamentuojančios nuostatos turėtų būti laikomos atitinkančiomis EB 43 ir 48 straipsnius. Tačiau antruoju atveju reikėtų manyti, kad šios nuostatos prieštarauja EB 43 ir 48 straipsniams (minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 72–74 punktai).

81

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus argumentus, EB 43 ir 48 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius į vienoje valstybėje narėje įsteigtos bendrovės rezidentės apmokestinimo pagrindą įskaityti kitoje valstybėje narėje įsteigtos KUB gautą pelną, kai šiam pelnui šioje kitoje valstybėje narėje taikomas žemesnis apmokestinimo lygis nei pirmojoje valstybėje, nebent toks įskaitymas susijęs tik su išimtinai apsimestiniais susitarimais, skirtais išvengti paprastai mokėtino nacionalinio mokesčio. Todėl tokia apmokestinimo priemonė turi būti netaikoma, kai, remiantis objektyviais ir trečiųjų asmenų patikrinamais įrodymais, paaiškėja, kad, nepaisant mokestinio pobūdžio motyvų buvimo, tokia KUB yra realiai įsteigta priimančiojoje valstybėje narėje ir joje vykdo faktinę ekonominę veiklą (minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 75 punktas).

82

Kalbant, antra, apie atitikties reikalavimus, kurie taikomi norint neapmokestinti bendrovės rezidentės už KUB pelną, reikia pažymėti, kad, pirma, minėtame sprendime Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas Teisingumo Teismas nusprendė, jog bendrovė rezidentė turi daugiau galimybių įrodyti, kad ji nesudarė vien apsimestinių, ekonominio pagrindo neturinčių susitarimų, skirtų išvengti mokesčio, kurį paprastai reikia sumokėti nuo gauto pelno už nacionalinėje teritorijoje vykdytą veiklą, ir kad jai turi būti sudaryta galimybė pateikti įrodymų, susijusių su KUB įsteigimo realumu ir faktiniu jos veiklos pobūdžiu (minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 70 punktas).

83

Taigi šiame kontekste šie atitikties reikalavimai yra būdingi šios nutarties 81 punkte primintam vertinimui, kuriuo grindžiama KUB reglamentuojančių nuostatų atitiktis.

84

Kita vertus, minėtame sprendime Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinės teisės aktai, grindžiami objektyvių ir patikrintinų veiksnių vertinimu, skirtu nustatyti, ar sandoris yra vien apsimestinis susitarimas, sudarytas tik mokesčių tikslais, turi būti laikomi neviršijančiais to, kas būtina piktnaudžiavimui išvengti, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju, kai negali būti atmesta tikimybė, jog egzistuoja šis susitarimas, mokesčių mokėtojui suteikiama galimybė, netaikant pernelyg sudėtingų administracinių suvaržymų, pateikti įrodymų dėl galimų komercinių priežasčių, dėl kurių šis sandoris buvo sudarytas (minėto sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 82 punktas).

85

Todėl EB 43 ir 48 straipsnius reikia aiškinti kaip nedraudžiančius valstybės narės mokesčių teisės aktų, įtvirtinančių tam tikrus atitikties reikalavimus, kai bendrovė rezidentė siekia būti nepamokestinta mokesčiais, kurie jau sumokėti nuo KUB pelno jos rezidavimo valstybėje, jeigu šiais reikalavimais siekiama patikrinti KUB įsteigimo realumą ir faktinį jos ekonominės veiklos pobūdį, nesudarant nepagrįstų administracinių suvaržymų.

86

Taigi į trečiąjį klausimą reikia atsakyti taip:

87

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus būtų atsakyta kitaip, jeigu bendrovė ne rezidentė būtų įsteigta trečiojoje šalyje.

88

Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia priminti, kad su įsisteigimo laisve susijusiame Sutarties skyriuje nėra jokios nuostatos, kuri šių nuostatų taikymo sritį išplėstų ir situacijoms, susijusioms su valstybėje narėje esančios bendrovės įsteigimu trečiojoje šalyje (šiuo klausimu žr. 2007 m. gegužės 10 d. Nutarties A ir B, C-102/05, Rink. p. I-3871, 29 punktą ir 2007 m. gegužės 24 d. Sprendimo Holböck, C-157/05, Rink. p. I-4051, 28 punktą).

89

Taigi į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti tik dėl priemonių, kurias draudžia EB 56 straipsnis, atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus.

90

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad EB 56 straipsnio 1 dalis įgyvendino kapitalo liberalizavimą tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių. Šiam tikslui joje nustatyta, kad pagal Sutarties skyriuje „Kapitalas ir mokėjimai“ išdėstytas nuostatas uždraudžiami visi laisvo kapitalo judėjimo tarp valstybių narių bei tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimai (1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Sanz de Lera ir kt., C-163/94, C-165/94 ir C-250/94, Rink. p. I-4821, 19 punktas bei minėtų sprendimų van Hilten-van der Heijden 37 punktas ir A 20 punktas).

91

Be to, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad, kalbant apie kapitalo judėjimą tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, EB 56 straipsnio 1 dalimi, kartu su EB 57 ir 58 straipsniais, galima remtis nacionaliniame teisme ir ši dalis gali lemti jai prieštaraujančių nacionalinių taisyklių netaikymą, neatsižvelgiant į nagrinėjamą kapitalo judėjimo kategoriją (minėto sprendimo A 27 punktas).

92

Tiesa, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad apimtis, kuria valstybėms narėms leidžiama taikyti kai kurias su kapitalo judėjimu susijusias ribojančias priemones, negali būti nustatyta neatsižvelgiant į aplinkybę, kad kapitalo judėjimas į trečiąsias šalis ar iš jų vyksta teisiniame kontekste, kuris skiriasi nuo kapitalo judėjimo Bendrijos viduje teisinio konteksto. Taigi dėl tarp Bendrijos valstybių narių egzistuojančio teisinio integravimosi lygio ir ypač dėl egzistuojančių Bendrijos teisės aktų, kuriais siekiama, kad nacionalinės mokesčių institucijos bendradarbiautų, kaip antai 1977 m. gruodžio 19 d. Tarybos direktyva 77/799/EEB dėl valstybių narių kompetentingų institucijų tarpusavio pagalbos tiesioginio apmokestinimo srityje (OL L 336, 1977, p. 15), ekonominei veiklai su Bendrijos masto užsienio elementais valstybės narės taikomas apmokestinimas ne visada yra panašus į tą, kuris taikomas ekonominei veiklai, susijusiai su santykiais tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių (minėto sprendimo Test Claimants in the FII Group Litigation 170 punktas).

93

Taip pat negali būti atmesta valstybės narės galimybė įrodyti, jog kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ar iš jų apribojimas pateisinamas motyvu, nurodytu tokiomis aplinkybėmis, kuriomis šis motyvas negalėtų pagrįstai pateisinti kapitalo judėjimo tarp valstybių narių apribojimo (minėto sprendimo A 36 ir 37 punktai).

94

Kalbant apie Jungtinės Karalystės vyriausybės pateiktus motyvus, skirtus pateisinti nacionalines priemones, į kurias daroma nuoroda pirmajame ir antrajame klausimuose, būtent apie būtinybę užtikrinti mokesčių sistemos darnumą, reikia konstatuoti, kad ši vyriausybė nenurodė jokios aplinkybės, paaiškinančios, kaip šie motyvai pateisina minėtas priemones valstybės narės santykiuose su trečiąja šalimi.

95

Beje, kiek tai susiję su sunkumais patikrinti, ar trečiosiose šalyse įsteigtos bendrovės laikėsi tam tikrų sąlygų, Teisingumo Teismas laisvo kapitalo judėjimo srityje nusprendė, kad kai pagal valstybės narės teisės aktus mokesčių lengvatos suteikimas priklauso nuo to, ar įvykdytos sąlygos, kurių laikymąsi galima patikrinti tik gavus informaciją iš trečiosios šalies kompetentingų institucijų, iš esmės yra teisėta šiai valstybei narei atsisakyti suteikti šią lengvatą, jeigu ypač dėl to, kad ši trečioji šalis neturi sutartinės pareigos pateikti informaciją, neįmanoma šios informacijos gauti iš minėtos šalies (minėto sprendimo A 63 punktas).

96

Taigi iš šio sprendimo matyti, kad EB 56–58 straipsnius reikia aiškinti kaip nedraudžiančius valstybės narės teisės aktų, pagal kuriuos mokesčio nuo dividendų lengvata gali būti suteikta, tik jeigu dividendus išmokanti bendrovė yra įsteigta Europos ekonominės erdvės valstybėje narėje arba valstybėje, su kuria apmokestinimo valstybė narė yra sudariusi informacijos pasikeitimą numatančią mokesčių sutartį, kai šiai lengvatai taikomos sąlygos, kurių laikymąsi šios valstybės narės kompetentingos institucijos gali patikrinti tik gavusios informaciją iš dividendus išmokančios bendrovės įsisteigimo valstybės (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo A 67 punktą).

97

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: EB 56–58 straipsnius reikia aiškinti kaip nedraudžiančius valstybės narės teisės aktų, pagal kuriuos tam tikriems dividendams, kuriuos bendrovės rezidentės gavo iš bendrovių rezidenčių, suteikiama pelno mokesčio lengvata, tačiau tokia lengvata nesuteikiama iš trečiojoje šalyje įsteigtų bendrovių gautiems dividendams, ypač kai minėtos lengvatos suteikimui taikomos sąlygos, kurių laikymąsi šios valstybės narės kompetentingos institucijos gali patikrinti tik gavusios informaciją iš trečiosios šalies, kurioje įsteigta dividendus išmokanti bendrovė.

98

Savo penktuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, jei iki 1993 m. gruodžio 31 d. valstybė narė priėmė pirmajame, antrajame ir trečiajame klausimuose apibūdintus teisės aktus, o po šios datos juos pakeitė sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aprašytu būdu, ir šie teisės aktai su pakeitimais sudaro pagal EB 56 straipsnį draudžiamus apribojimus, ar šie apribojimai turi būti laikomi apribojimais, dar neegzistavusiais 1993 m. gruodžio 31 d. EB 57 straipsnio prasme.

99

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad, pirma, pagal EB 57 straipsnio 1 dalį EB 56 straipsnis nekliudo taikyti trečiosioms šalims 1993 m. gruodžio 31 d. pagal nacionalinę ar Bendrijos teisę galiojančių apribojimų, nustatytų kapitalo judėjimui į trečiąsias šalis ar iš jų, susijusiam su tiesioginėmis investicijomis, apimančiomis ir investicijas į nekilnojamąjį turtą, su įsisteigimu, finansinių paslaugų teikimu ar vertybinių popierių įsileidimu į kapitalo rinkas.

100

Taigi į penktąjį klausimą reikia atsakyti tik dėl priemonių, kurias draudžia EB 56 straipsnis, atsižvelgiant atsakymus, pateiktus į pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus.

101

Taigi reikia konstatuoti, kad, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija apie pagrindinėje byloje taikytinus nacionalinės teisės aktus, penktasis klausimas, kaip Teisingumo Teismui pateiktose pastabose pažymėjo Komisija, neišvengiamai susijęs su trečiuoju klausimu.

102

Kalbant apie nacionalinės teisės aktus, kurie atsakymuose į pirmąjį ir antrąjį klausimus pripažinti prieštaraujantys EB 56 straipsniui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš tiesų nepateikia jokios informacijos, leidžiančios patikrinti, ar minėti teisės aktai buvo priimti iki 1993 m. gruodžio 31 d. ir po šios datos pakeisti taip, kad tai būtų svarbu taikant EB 57 straipsnio 1 dalį.

103

Taigi į penktąjį klausimą atsakyti nereikia tiek, kiek jis susijęs su pirmuoju ir antruoju klausimais.

104

Kalbant, antra, apie penktąjį klausimą tiek, kiek jis susijęs su trečiuoju klausimu, reikia priminti, kad šioje nutartyje į trečiąjį klausimą pateiktame atsakyme nurodyta, jog kadangi KUB reglamentuojančios nuostatos susijusios su dukterinių bendrovių, įsteigtų už Jungtinės Karalystės ribų, kuriose bendrovė rezidentė turi kapitalo dalį, užtikrinančią pastarajai jų kontrolę, pelno apmokestinimu tam tikromis sąlygomis, šios nuostatos turi būti nagrinėjamos EB 43 ir 48 straipsnių atžvilgiu.

105

Taigi, pirma, Teisingumo Teismo į trečiąjį klausimą pateiktame atsakyme visiškai neminimas EB 56 straipsnis.

106

Antra, darant prielaidą, kad nacionalinės teisės aktai, Teisingumo Teismo į trečiąjį klausimą pateiktame atsakyme pripažinti prieštaraujantys EB 43 ir 48 straipsniams, turi ribojantį poveikį laisvam kapitalo judėjimui, toks poveikis yra neišvengiama galimo įsisteigimo laisvės apribojimo pasekmė ir todėl nepateisina minėtų teisės aktų nagrinėjimo EB 56–58 straipsnių atžvilgiu (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Cadbury Schweppes ir Cadbury Schweppes Overseas 33 punktą; 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Fidium Finanz, C-452/04, Rink. p. I-9521, 48 ir 49 punktus; minėto sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 34 punktą ir minėtos nutarties A ir B 27 punktą).

107

Todėl nereikia atsakyti į penktąjį klausimą tiek, kiek jis susijęs su trečiuoju klausimu.

108

Šeštuoju–dvyliktuoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės Teisingumo Teismo klausia, ar tuo atveju, jeigu pirmesniuose klausimuose nurodyti nacionalinės teisės aktai būtų nesuderinami su Bendrijos teise, ieškiniai, ieškovių pagrindinėje byloje pareikšti siekiant ištaisyti šį nesuderinamumą, turi būti laikomi ieškiniais dėl neteisėtai surinktų sumų grąžinimo arba neteisėtai nesuteiktų lengvatų suteikimo ar, atvirkščiai, – ieškiniais dėl patirtos žalos atlyginimo. Pastaruoju atveju jis klausia, ar turi būti įvykdytos (minėtame) sprendime Brasserie du Pêcheur ir Factortame (51 ir 66 punktai) išvardytos sąlygos ir ar šiuo atžvilgiu reikia atsižvelgti į formą, kuria šie ieškiniai turi būti pareikšti pagal nacionalinę teisę.

109

Dėl sąlygų, pagal kurias valstybė narė privalo atlyginti Bendrijos teisės pažeidimu privatiems asmenims padarytą žalą, taikymo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar Teisingumo Teismas gali suteikti gaires dėl reikalavimo, susijusio su pakankamai akivaizdžiu minėtos teisės pažeidimu, ir reikalavimo dėl priežastinio ryšio tarp valstybei narei tenkančios pareigos nesilaikymo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

110

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat klausia, ar siekiant nustatyti nuostolius, kuriuos reikia atlyginti arba kompensuoti, reikia atsižvelgti į tai, ar nukentėję asmenys buvo pakankamai rūpestingi, kad išvengtų nuostolių, visų pirma – ar jie pareiškė ieškinius teisme.

111

Reikia konstatuoti, kad Teisingumo Teismas turėjo progą priminti, jog jis neturi teisiškai kvalifikuoti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ieškovių pagrindinėje byloje pareikštų ieškinių. Pastarosios turi nurodyti šių ieškinių pobūdį ir pagrindą (ar tai prašymas grąžinti sumas, ar prašymas atlyginti žalą), kontroliuojant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 201 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 109 punktas).

112

Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad pagal jau nusistovėjusią teismo praktiką teisė susigrąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę valstybėje narėje surinktus mokesčius yra Bendrijos nuostatomis, kaip jas išaiškino Teisingumo Teismas, asmenims suteikiamų teisių pasekmė bei papildymas ir kad valstybė narė iš principo privalo sugrąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę surinktus mokesčius (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 202 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 110 punktas).

113

Iš tikrųjų, nesant Bendrijos teisės reglamentavimo neteisėtai surinktų nacionalinių mokesčių grąžinimo srityje, kiekviena valstybė narė savo nacionalinės teisės sistemoje turi paskirti kompetentingus teismus ir nustatyti ieškinių, skirtų užtikrinti iš Bendrijos teisės kylančių asmenų teisių apsaugą, procesines taisykles su sąlyga, kad visų pirma tokios taisyklės nebus mažiau palankios nei taikomos panašiems nacionaline teise grindžiamiems ieškiniams (lygiavertiškumo principas) ir, antra, dėl jų naudojimasis Bendrijos teisėje nustatytomis teisėmis netaps praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 203 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 111 punktas).

114

Be to, jei valstybė narė surinko mokesčius pažeisdama Bendrijos teisę, asmenys turi teisę į tai, kad būtų sugrąžintas ne tik neteisėtai surinktas mokestis, bet ir šiai valstybei sumokėtos arba jos surinktos su šiuo mokesčiu tiesiogiai susijusios sumos. Tai taip pat apima nuostolius, patirtus dėl negalėjimo naudotis pinigų sumomis, kurį lėmė per anksti atsiradusi prievolė sumokėti mokestį (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 205 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 112 punktas).

115

Tačiau teisingumo Teismas patikslino, kad nei sumažinimai ar kitos mokestinės lengvatos, kurių bendrovė rezidentė atsisakė tam, kad visą neteisėtai surinktą mokestį galėtų atskaityti iš mokėtinos kito mokesčio sumos, nei šios grupės bendrovių patirtos išlaidos tam, kad jos veiktų laikydamosi nagrinėjamų teisės aktų, negali būti kompensuotos pareiškiant Bendrijos teise grindžiamą ieškinį dėl neteisėtai surinkto mokesčio arba atitinkamai valstybei narei sumokėtų ar jos surinktų su šiuo mokesčiu tiesiogiai susijusių sumų grąžinimo (minėto sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 113 punktas).

116

Šios bylos aplinkybėmis tokios sąnaudos yra grindžiamos ieškovių pagrindinėje byloje priimamais sprendimais ir todėl jų atžvilgiu jos nėra neišvengiama Jungtinės Karalystės dividendus ir KUB reglamentuojančių nuostatų pasekmė (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 207 punktą ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 113 punktą).

117

Taigi nacionalinis teismas turi nustatyti, ar šios nutarties 114 punkte išvardytos sąnaudos yra aptariamų bendrovių finansiniai nuostoliai, patirti dėl aptariamai valstybei narei priskiriamo Bendrijos teisės pažeidimo (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 208 punktą ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 114 punktą).

118

Teisingumo Teismas taip pat priminė, kad neatmetant galimybės, jog valstybės atsakomybė pagal nacionalinę teisę galėtų atsirasti mažiau griežtomis sąlygomis, sąlygos, kuriomis valstybė narė privalo atlyginti jai priskiriamais Bendrijos teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą, yra trys: pažeista teisės norma siekiama suteikti privatiems asmenims teisių, pažeidimas yra pakankamai akivaizdus ir yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei tenkančios pareigos nesilaikymo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 209 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 115 punktas).

119

Šiuo atžvilgiu sąlygas, leidžiančias nustatyti valstybių narių atsakomybę už Bendrijos teisės pažeidimais privatiems asmenims padarytą žalą, iš esmės turi taikyti nacionaliniai teismai, laikydamiesi Teisingumo Teismo pateiktų šio taikymo gairių (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 210 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 116 punktas).

120

Kalbant apie pagrindinėje byloje nagrinėjamus teisės aktus, pirmoji sąlyga yra akivaizdžiai įvykdyta EB 43 ir 56 straipsnių atžvilgiu. Iš tikrųjų šios nuostatos suteikia privatiems asmenims teisių (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 211 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 117 punktas).

121

Kalbėdamas apie antrąją sąlygą, Teisingumo Teismas priminė, pirma, kad Bendrijos teisės pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, kai, įgyvendindama savo įstatymų leidybos kompetenciją, valstybė narė aiškiai ir šiurkščiai pažeidė nustatytas savo diskrecijos ribas. Antra, pakankamai akivaizdaus pažeidimo buvimui įrodyti gali pakakti paprasto Bendrijos teisės pažeidimo, jeigu aptariama valstybė narė darydama pažeidimą turėjo tik labai mažą diskreciją ar netgi jos visai neturėjo (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 212 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 118 punktas).

122

Siekiant nustatyti, ar Bendrijos teisės pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, reikia atsižvelgti į visus nacionaliniam teismui pateiktą nagrinėti situaciją apibūdinančius veiksnius. Šie veiksniai visų pirma yra: pažeistos normos aiškumas ir tikslumas, pažeidimo arba žalos padarymas tyčia ar dėl neatsargumo, padarytos teisės klaidos pateisinamas ar nepateisinamas pobūdis, ir faktas, kad Bendrijos institucijų veiksmai galėjo prisidėti prie Bendrijos teisei prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimosi arba nenutraukimo (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 213 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 119 punktas).

123

Bet kuriuo atveju Teisingumo Teismas jau yra nurodęs, jog Bendrijos teisės pažeidimas yra tikrai akivaizdus, jei jis išlieka, nepaisant priimto sprendimo, kuriuo konstatuojamas inkriminuojamas įsipareigojimų neįvykdymas, prejudicinio sprendimo arba nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos šiuo klausimu, iš kurių aišku, kad aptariamas elgesys yra pažeidimas (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 214 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 120 punktas).

124

Šioje byloje nacionalinis teismas, siekdamas įvertinti, ar aptariamos valstybės narės padarytas EB 43 straipsnio ar EB 56 straipsnio pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, turi atsižvelgti į tai, kad tiesioginių mokesčių srityje iš Sutartimi garantuojamų judėjimo laisvių kylančios pasekmės išaiškėja tik laipsniškai (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 215 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 121 punktas).

125

Dėl trečiosios sąlygos, t. y. reikalavimo, kad būtų tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei tenkančios pareigos nesilaikymo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar nurodyta žala pakankamai tiesiogiai kyla iš Bendrijos teisės pažeidimo, kad valstybė privalėtų ją atlyginti (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 218 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 122 punktas).

126

Iš tiesų, nepažeisdama teisės į žalos atlyginimą, kurios pagrindas tiesiogiai įtvirtintas Bendrijos teisėje, kai tik šios sąlygos yra patenkintos, valstybė privalo atlyginti padarytos žalos pasekmes, remdamasi nacionaline teise dėl atsakomybės ir atsižvelgdama į tai, kad nacionalinės teisės aktais nustatytos žalos atlyginimo sąlygos negali būti mažiau palankios už tas, kurios susijusios su panašiais nacionaline teise grindžiamais reikalavimais, ir negali būti tokios, kad dėl jų taptų beveik neįmanoma arba pernelyg sudėtinga gauti žalos atlyginimą (minėtų sprendimų Test Claimants in the FII Group Litigation 219 punktas ir Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 123 punktas).

127

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad siekdamas nustatyti atlygintiną žalą nacionalinis teismas gali tikrinti, ar nukentėjęs asmuo buvo pakankamai rūpestingas, kad išvengtų žalos arba apribotų jos dydį, ir visų pirma – ar jis laiku išnaudojo visas jam prieinamas teisines priemones (minėto sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 124 punktas).

128

Šiuo atžvilgiu Teisingumo Teismas priminė, kad jis 2001 m. kovo 8 d. Sprendimo Metallgesellschaft ir kt. (C-397/98 ir C-410/98, Rink. p. I-1727) 106 punkte kalbėdamas apie mokesčių teisės aktus, kurie patronuojančių bendrovių ne rezidenčių dukterinėms bendrovėms rezidentėms neleido taikyti grupės apmokestinimo tvarkos, nusprendė, jog būtų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga naudotis teisėmis, kurias privatiems asmenims suteikia tiesiogiai taikomos Bendrijos teisės nuostatos, jeigu jų prašymai dėl sumų grąžinimo arba atlyginimo, grindžiami Bendrijos teisės pažeidimu, turėtų būti atmesti arba sumažinti tik dėl to, jog privatūs asmenys neprašė leisti taikyti nacionaliniu įstatymu neleidžiamą taikyti apmokestinimo tvarką, kad šiam tikslui numatytomis teisės priemonėmis užginčytų mokesčių administratoriaus atsisakymą, remdamiesi Bendrijos teisės viršenybe ir tiesioginiu poveikiu (minėto sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 125 punktas).

129

Iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad taptų neįmanoma arba pernelyg sunku taikyti su judėjimo laisve susijusias nuostatas, jeigu prašymai dėl sumų grąžinimo arba atlyginimo, grindžiami šių nuostatų pažeidimu, turėtų būti atmesti arba sumažinti tik dėl to, kad atitinkamos bendrovės neprašė mokesčių administratoriaus taikyti nacionaliniu įstatymu, prireikus kartu su atitinkamomis DAIS nuostatomis, neleidžiamą joms taikyti apmokestinimo tvarką (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 126 punktą).

130

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išsiaiškinti, ar nustačius, jog pagrindinėje byloje nagrinėjami nacionalinės teisės aktai, prireikus taikomi kartu su atitinkamomis DAIS nuostatomis, sudaro EB 43 straipsniu draudžiamą įsisteigimo laisvės kliūtį arba EB 56 straipsniu draudžiamą laisvo kapitalo judėjimo kliūtį, taikant šiuos teisės aktus Jungtinės Karalystės mokesčių administratorius bet kuriuo atveju būtų nepatenkinęs ieškovių pagrindinėje byloje reikalavimų (minėto sprendimo Test Claimants in the Thin Cap Group Litigation 127 punktas).

131

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į šeštąjį–dvyliktąjį klausimus reikia atsakyti taip:

132

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: