1

Ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad taikydama pereinamojo laikotarpio nuostatas arba „įgytas teises“, leidžiančias psichoterapeutams naudotis licencija arba leidimu, išduotais neatsižvelgiant į galiojančias sutarčių su ligonių kasomis sistemos nuostatas, tik tiems psichoterapeutams, kurie vertėsi medicinos praktika pagal Vokietijos ligonių kasų sistemą, ir neatsižvelgdama į atitinkamą arba panašią medicinos praktiką, kuria psichoterapeutai vertėsi kitose valstybėse narėse, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 straipsnį.

2

1998 m. birželio 16 d. Įstatymas dėl psichoterapeutų psichologų ir vaikų bei paauglių psichoterapeutų, iš dalies keičiantis Socialinio kodekso penktąją knygą (toliau – SGB V) ir kitus įstatymus (Gesetz über die Berufe des Psychologischen Psychotherapeuten und des Kinder- und Jugendlichenpsychotherapeuten, zur Änderung des Fünften Buches Sozialgesetzbuch und anderer Gesetze) (BGBl. 1998 I, p. 1311, toliau – Įstatymas dėl psichoterapeutų), reglamentuoja vertimąsi „psichoterapeutų psichologų“ ir „vaikų bei paauglių psichoterapeutų“ profesija (dalis, susijusi su profesine veikla, Įstatymo dėl psichoterapeutų 1 straipsnis) bei naujų sveikatos priežiūros profesijų įtraukimą į privalomojo sveikatos draudimo sistemą (dalis, susijusi su sveikatos draudimu, 2 straipsnis, SGB V pakeitimas).

3

Įstatymas dėl psichoterapeutų numato, kad nuo 1999 m. sausio 1 d. psichoterapeutams, pageidaujantiems verstis medicinos praktika pagal sutarčių su ligonių kasomis sistemą, taikoma regiono kvotų sistema. Regione įsikuriantis psichoterapeutas gali verstis medicinos praktika pagal sutarčių su ligonių kasomis sistemą tik tuo atveju, jeigu šiame regione medicinos praktika besiverčiančių psichoterapeutų skaičius neviršija regionui reikalingo psichoterapeutų skaičiaus.

4

Tačiau Įstatyme dėl psichoterapeutų įtvirtintos nuostatos, pagal kurias net ir tuo atveju, kai regionui reikalingų psichoterapeutų skaičius yra viršytas, minėtame regione jau įsikūrę psichoterapeutai, besiverčiantys medicinos praktika pagal sutarčių su ligonių kasomis sistemą, gali ir toliau ja naudotis, jeigu atitinka SGB V 95 straipsnio 10 ir 11 dalyse (toliau – pereinamojo laikotarpio nuostatos) nustatytas sąlygas.

5

Šio 95 straipsnio 10 dalis, susijusi su psichoterapeutams išduotomis licencijomis, suformuluota taip:

„Pagal sutartį (su ligonių kasomis) sveikatos priežiūros paslaugas leidžiama teikti psichoterapeutams, kurie:

Licencijas išduodanti komisija turi pateikti savo nuomonę dėl prašymų išduoti licencijas iki 1999 m. balandžio 30 dienos.“

6

Minėto 95 straipsnio 11 dalies nuostatos, susijusios su psichoterapeutų teisėmis, numato:

„Pagal sutartį (su ligonių kasomis) sveikatos priežiūros paslaugas turi teisę teikti psichoterapeutai, kurie:

Licencijas išduodanti komisija turi pateikti savo nuomonę dėl prašymų išduoti licencijas iki 1999 m. balandžio 30 dienos.“

7

SGB V 95 straipsnio 10 dalies 3 punkte ir 11 dalies 3 punkte nurodytos sąvokos „užsiimti 1994 m. birželio 25 d.–1997 m. birželio 24 d. laikotarpiu (toliau – nurodytas laikotarpis) ambulatoriniu psichoterapiniu privalomuoju sveikatos draudimu apdraustųjų asmenų gydymu“ aiškinimą Bundessozialgericht pateikė 2000 m. lapkričio 8 d. Sprendime (B 6 KA 52/00 R) (toliau – 2000 m. lapkričio 8 d. Sprendimas). Psichoterapeutas yra laikomas atitinkančiu minėtose dalyse nurodytas sąlygas, jeigu nurodytu laikotarpiu nenutrūkstamai šešis–dvylika mėnesių 250 valandų užsiėmė gydymu. Be to, vieta, kur šias valandas buvo dirbama, turi sutapti su ta, kurios atžvilgiu pateiktas prašymas išduoti licenciją verstis medicinos praktika.

8

Komisija pradėjo EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, 2000 m. spalio 30 d. nusiųsdama Vokietijos Federacinei Respublikai oficialų pranešimą, kuriame teigia, kad SGB V 95 straipsnio 10 ir 11 dalyse įtvirtintos pereinamojo laikotarpio nuostatos prieštarauja EB 43 straipsniui. Komisijos nuomone, ši valstybė narė neįvykdė įsipareigojimų pagal šį straipsnį, ankstesne apsaugos verta veikla laikydama tik profesinę veiklą, kuri patenka į Vokietijos privalomojo sveikatos draudimo sistemą, išskyrus bet kokią atitinkamą arba panašią profesinę veiklą, vykdomą kitoje valstybėje narėje.

9

Atsakydama į šį oficialų pranešimą, 2001 m. sausio 12 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika pateikė savo pastabas.

10

Kadangi šis atsakymas Komisijos netenkino, 2001 m. gruodžio 21 d. ji priėmė pagrįstą nuomonę, nurodydama šiai valstybei narei per du mėnesius nuo gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

11

2002 m. kovo 20 d. laišku Vokietijos Federacinė Respublika atsakė į šią pagrįstą nuomonę, pakartodama savo nesutikimą su Komisijos pozicija.

12

Nepatenkinta tokiu atsakymu, Komisija pateikė šį ieškinį.

13

Vokietijos vyriausybė pateikė prieštaravimą dėl ieškinio priimtinumo, grindžiamą šiais keturiais pagrindais:

14

Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, kad ieškinys pateiktas ne dėl dabartinio sutarties nuostatų pažeidimo ir kad jis susijęs tik su ankstesnėmis faktinėmis aplinkybėmis, atsiradusiomis 1997 m. sausio 1 d.–1998 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Ji pažymi, kad jau maždaug septyneri metai joks sprendimas išduoti licenciją arba suteikti teisę negali būti priimamas remiantis pereinamojo laikotarpio nuostatomis. Taigi nėra jokio įsipareigojimų neįvykdymo, dėl kurio galėtų būti pateikiamas ieškinys pagal EB 226 straipsnį.

15

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką įsipareigojimų neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje (būtent žr. 2005 m. spalio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-525/03, Rink. p. I-9405, 14 punktą).

16

Todėl reikia patikrinti, ar šią datą ginčijamas reglamentavimas vis dar darė poveikį (šiuo atžvilgiu žr. 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-20/01 ir C-28/01, Rink. p. I-3609, 34 ir 37 punktus; 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-125/03, nepaskelbta Rinkinyje, 12 ir 13 punktus bei minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 16 punktą).

17

Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad Komisijos ieškinyje pereinamojo laikotarpio nuostatos arba „įgytos teisės“ nurodomos dėl to, jog galimybę verstis medicinos praktika pagal sutarčių su ligonių kasomis sistemą jos suteikia tik tiems psichoterapeutams, kurie nurodytu laikotarpiu vertėsi medicinos praktika Vokietijos regione pagal Vokietijos ligonių kasų sistemą, ir nesuteikia šios galimybės psichoterapeutams, kurie medicinos praktika tuo pačiu laikotarpiu vertėsi ne pagal Vokietijos, bet kitos valstybės narės ligonių kasų sistemą.

18

Taigi reikia konstatuoti, jog pastarųjų negalėjimas pasinaudoti pereinamojo laikotarpio nuostatomis nėra apribotas laiko atžvilgiu. Atvirkščiai, jam būdingas pastovumas ir tęstinumas būtent pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.

19

Ši situacija skiriasi nuo situacijos byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Italiją. Iš tikrųjų, kaip matyti iš šio sprendimo 16 punkto, ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo susijęs tik šia su nutartimi, kuri, pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, nebebuvo taikytina, o ne su sutartimis, kurios, remiantis šia nutartimi, galėjo būti sudarytos. Atvirkščiai, šis ieškinys pateiktas dėl to, kad pereinamojo laikotarpio nuostatos taikomos tik psichoterapeutams, kurie medicinos praktika vertėsi Vokietijos regione pagal Vokietijos ligonių kasų sistemą, ir kad neatsižvelgiama į atitinkamą arba panašią profesinę veiklą, kuria psichoterapeutai vertėsi kitose valstybėse narėse.

20

Iš to išplaukia, kad pereinamojo laikotarpio nuostatos, nagrinėjamos šioje byloje vertinant ieškinio priimtinumą, atitinkamu laikotarpiu vis dar darė poveikį ir todėl pirmasis prieštaravimas dėl priimtinumo turi būti atmestas.

21

Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad tuo atveju, jei sutarties nuostatos būtų pažeistos, toks pažeidimas bet kuriuo atveju būtų mažareikšmis, todėl negalėtų pagrįsti procedūros dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

22

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, jog pagal EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą Komisija gali kreiptis į Teisingumo Teismą, jei mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartį. Šiame straipsnyje nėra jokios sąlygos, susijusios su įsipareigojimų neįvykdymo rimtumo laipsniu. Taigi, kaip matyti iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, būtent Komisija turi įvertinti reikalingumą pareikšti ieškinį prieš valstybę narę, nustatyti pastarosios pažeistas nuostatas ir pasirinkti, kada pradėti prieš ją nukreiptą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo, o šį pasirinkimą lemiantys motyvai negali turėti poveikio ieškinio priimtinumui (žr. 2005 m. gruodžio 8 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C-33/04, Rink. p. I-10629, 66 punktas). Iš to išplaukia, kad dėl bet kokio Sutarties pažeidimo, neatsižvelgiant į jo rimtumą, gali būti pateikiamas ieškinys pagal minėtą straipsnį.

23

Todėl reikia atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusį su tariamai mažareikšmiu įsipareigojimų neįvykdymo pobūdžiu.

24

Vokietijos Federacinės Respublikos nuomone, Komisija neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį šioje byloje. Iš tikrųjų savo ieškiniu ji siekia ginti dviejų psichoterapeutų austrų interesus, kurie nesutaria su nacionalinėmis valdžios institucijomis ir nacionaliniuose teismuose pradėjo procesus, kurie vis dar tęsiasi. Taigi Komisija gina privačių asmenų interesus valstybės narės atžvilgiu. Šie asmenys turi galimybę pasinaudoti jiems leistinomis priemonėmis nacionaliniuose teismuose.

25

Šiuo atžvilgiu pakanka priminti, jog vykdydama savo kompetenciją pagal EB 226 straipsnį, Komisija neprivalo įrodinėti suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Iš tikrųjų Komisijos užduotis yra savo iniciatyva ir bendrojo intereso tikslais prižiūrėti, kaip valstybės narės taiko Bendrijos teisę, ir siekti galimo įsipareigojimų pagal šią teisę neįvykdymo pripažinimo, kad įsipareigojimų nevykdymas būtų nutrauktas (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą 65 punktą). Be to, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 22 punkte, būtent Komisija turi įvertinti reikalingumą pareikšti ieškinį valstybei narei.

26

Todėl reikia atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusį su suinteresuotumo pareikšti ieškinį nebuvimu.

27

Vokietijos Federacinė Respublika taip pat nurodo, kad pareikšdama ieškinį Komisija pirmą kartą tvirtina, jog pereinamojo laikotarpio nuostatos gali pažeisti Vokietijoje įsisteigusių psichoterapeutų teisę laisvai įsisteigti, nes panašu, kad jos sudaro kliūtis pastarųjų judėjimui kitoje valstybėje narėje nurodytu laikotarpiu. Komisijos argumentas išplečia ginčo dalyką, kuris buvo apibrėžtas ikiteisminėje procedūroje, ir todėl yra nepriimtinas.

28

Reikia nurodyti, kad 1999 m. lapkričio 10 d. laiške, skirtame Vokietijos Federacinei Respublikai, kurį nurodo oficialus pranešimas, kompetentingos Komisijos tarnybos jau išreiškė šiai valstybei narei savo abejones dėl pereinamojo laikotarpio nuostatų suderinamumo su Sutarties nuostatomis, susijusiomis su įsisteigimo laisve, nes jos nenumato, jog kompetentingos Vokietijos valdžios institucijos atsižvelgtų į medicinos praktiką, kuria psichoterapeutai verčiasi pagal kitų valstybių narių privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Be to, oficialiame pranešime bendrai nurodoma, kad neatsižvelgiama į medicinos praktiką, kuria verčiamasi ne pagal Vokietijos privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Reikia konstatuoti, kad toks kaltinimas galėjo būtų skirtas ir iš kitų valstybių narių, ir iš Vokietijos kilusiems psichoterapeutams, įsisteigusiems kitose valstybėse narėse.

29

Todėl net jeigu Komisijos argumentai, pateikti ikiteisminėje procedūroje, nurodo tik iš kitų valstybių narių kilusių psichoterapeutų teisės laisvai įsisteigti apribojimą, aiški užuomina pareiškiant ieškinį apie tam tikrų iš Vokietijos kilusių psichoterapeutų teisės laisvai įsisteigti pažeidimą yra ne naujas kaltinimas, besiskiriantis nuo pirminio, o paprasčiausias jo paaiškinimas.

30

Todėl reikia atmesti prieštaravimą dėl priimtinumo, susijusį su ginčo dalyko išplėtimu.

31

Kadangi buvo atmesti visi nepriimtinumo pagrindai, reikia nagrinėti ieškinį iš esmės.

32

Komisija tvirtina, kad pereinamojo laikotarpio nuostatų formuluotė atskleidžia teisės laisvai įsisteigti apribojimą.

33

Šios nuostatos yra nukrypimas nuo kvotų sistemos, kuriuo gali naudotis tik psichoterapeutai, per nurodytą laikotarpį gydę ligonius pagal Vokietijos privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Tačiau šiuo nukrypimu negali pasinaudoti psichoterapeutai, kurie minėtu laikotarpiu gydymu užsiėmė pagal kitos valstybės narės privalomojo sveikatos draudimo sistemą.

34

Taigi pereinamojo laikotarpio nuostatomis negali naudotis psichoterapeutai, įsisteigę Vokietijoje nuo 1997 m. sausio 1 d. iki pereinamojo laikotarpio pabaigos, t. y. 1998 m. gruodžio 31 d., nes nuo 1997 m. sausio 1 d. šie psichoterapeutai nebegalėjo patenkinti sąlygos, kad nurodytu laikotarpiu nenutrūkstamai šešis–dvylika mėnesių 250 valandų jie dirbo pagal Vokietijos privalomojo sveikatos draudimo sistemą. Iš tikrųjų Komisija pažymi, kad nuo 1997 m. sausio 1 d. iki nurodyto laikotarpio pabaigos, t. y. 1997 m. birželio 24 d., buvo likęs trumpesnis kaip šešių mėnesių laikotarpis.

35

Ši išimtis iš esmės turėjo įtakos kitose valstybėse narėse įsisteigusiems psichoterapeutams, kurie savo teise laisvai įsisteigti pasinaudojo įsikurdami Vokietijoje 1997 m. sausio 1 d.–1998 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu. Ji darė įtaką taip pat ir Vokietijoje įsisteigusiems psichoterapeutams, kurie savo teise laisvai įsisteigti pasinaudojo nurodytu laikotarpiu įsikurdami kitoje valstybėje narėje ir iki 1999 m. sausio 1 d. grįžo į Vokietiją.

36

Minėtą išimtį Komisija paaiškina remdamasi dviejų psichoterapeutų austrų, atitinkamai 1998 m. sausio 1 d. ir 1998 m. spalio 1 d. įsikūrusių Vokietijos regionuose, kur teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos vėliau buvo laikomos perteklinėmis Įstatymo dėl psichoterapeutų prasme, situacija. Nuo nurodytų datų suinteresuotieji asmenys dirbo Vokietijos privalomojo sveikatos draudimo sistemoje, tačiau negalėjo gauti licencijos verstis medicinos praktika pasirinktuose regionuose kaip licenciją turintys psichoterapeutai, remiantis SGB V 95 straipsnio 10 dalimi. Komisija pažymi, kad Vokietijos valdžios institucijos neatsižvelgė į šių psichoterapeutų profesinę patirtį, nurodytu laikotarpiu įgytą pagal Austrijos sutarčių su ligonių kasomis sistemą, nors ši patirtis, atsižvelgiant į gydymo valandų skaičių, atitiko Vokietijos teismų praktikoje reikalaujamą gydymo patirtį.

37

Komisijos nuomone, iš Teisingumo Teismo praktikos ir ypač iš 1991 m. gegužės 7 d. Sprendimo Vlassopoulou (C-340/89, Rink. p. I-2357) matyti, jog į medicinos praktiką, kuria šie psichoterapeutai vertėsi kitose valstybėse narėse pagal šių valstybių narių socialinės apsaugos sistemą, turėjo būti atsižvelgta siekiant patikrinti, ar jie gali naudotis pereinamojo laikotarpio nuostatomis.

38

Aplinkybė, kad nuostatos, kurios yra šio ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo dalykas, laikomos pereinamojo laikotarpio priemonėmis, kuriomis siekiama apsaugoti įgytas teises, neatleidžia Vokietijos Federacinės Respublikos nuo pareigos laikytis su įsisteigimo laisve susijusių Sutarties nuostatų. Šiuo atveju pereinamojo laikotarpio nuostatų taikymas tam tikriems kitose valstybėse narėse įsisteigusiems psichoterapeutams nekelia pavojaus jose įtvirtintam tikslui. Todėl naudojimosi šiomis nuostatomis apribojimas yra neproporcingas tik Vokietijoje įsisteigusiems psichoterapeutams.

39

Galiausiai Komisija priduria, kad pereinamojo laikotarpio nuostatų diskriminuojantis pobūdis kitose valstybėse narėse įsisteigusių psichoterapeutų atžvilgiu yra ypač akivaizdus dėl to, jog iš Vokietijoje įsisteigusio psichoterapeuto paprastai nėra reikalaujama jau būti dirbusiam regione, kur jis pageidauja įsikurti. Kitaip tariant, atitinkamais metais dirbęs Vokietijos socialinės apsaugos sistemoje ir išdirbęs reikiamą valandų skaičių, šioje valstybėje narėje įsisteigęs psichoterapeutas gali prašyti leisti dirbti pagal sutarčių su ligonių kasomis sistemą, net jeigu jis įsikūręs kitame regione.

40

Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad pereinamojo laikotarpio nuostatos nėra diskriminuojančios. Jomis siekiama apsaugoti padėtį, laikomą verta apsaugos, t. y. Vokietijos regione įsikūrusių psichoterapeutų padėtį, kur jie dirbo tam tikrą laiką pagal sutarčių su ligonių kasomis sistemą. Teisės aktų leidėjas rūpinosi tuo, kad šie asmenys nebūtų priversti persikelti ir prarasti savo klientus. Iš nagrinėjamos padėties pobūdžio matyti, kad ji gali susiklostyti tik Vokietijos teritorijoje.

41

Ši valstybė narė pažymi, jog 2000 m. lapkričio 8 d. Sprendime Bundessozialgericht išaiškino pereinamojo laikotarpio nuostatas ta prasme, kad jos taikomos tik asmenims, norintiems ir toliau naudotis sutarčių su ligonių kasomis sistema Vokietijos regione, kuriame jie jau buvo įsikūrę, o ne asmenims, pageidaujantiems pakeisti regioną. Todėl Komisija klaidingai tvirtino, jog šios nuostatos taikomos neatsižvelgiant į regioną, kur psichoterapeutas vokietis ketina įsikurti, ir iš to padarė klaidingą išvadą, jog vieta, ypač valstybė narė, kurioje buvo verčiamasi medicinos praktika pagal licenciją, neturi būti lemiama.

42

Vokietijos Federacinės Respublikos nuomone, minėtas sprendimas Vlassopoulou yra nesvarbus. Byla, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, susijusi su neatsižvelgimu į advokatų profesinę patirtį, įgytą kitose valstybėse narėse. Šiuo atveju į kitoje valstybėje narėje įgytą profesinę patirtį būtų visiškai atsižvelgta siekiant verstis psichoterapeuto medicinos praktika Vokietijoje, o iš minėto sprendimo Vlassopoulou išplaukiančios Teisingumo Teismo praktikos taip pat būtų visiškai laikomasi. Problema kilo dėl klausimo, ar pagal Įstatymą dėl psichoterapeutų psichoterapeutas gali naudotis apsaugos verta padėtimi, kitaip tariant, ar jis vertėsi savo profesine veikla konkrečioje vietoje nurodytu laikotarpiu. Sprendime Vlassopoulou tokia situacija nenagrinėjama.

43

Ši valstybė narė nurodo, kad parengiant pereinamojo laikotarpio nuostatas nebuvo būtina atsižvelgti į kitoje valstybėje narėje psichoterapeuto įgytą patirtį, nes ankstesnė medicinos praktika, kuria buvo verčiamasi ne Vokietijoje, nebuvo svarbi siekiant apsaugoti įgytas teises. Taigi pereinamojo laikotarpio nuostatų proporcingumo vertinimas neturėtų priklausyti nuo atsižvelgimo į tokius psichoterapeutus.

44

Vokietijos Federacinė Respublika priduria, kad jeigu būtų leista naudotis nukrypimu iš kitų valstybių narių kilusiems psichoterapeutams atsižvelgiant į darbo pagal sutartį su ligonių kasomis valandas, kurias jie išdirbo jų kilmės valstybėje narėje, kaip tai nurodo Komisija, pastarųjų padėtis galiausiai būtų geresnė už Vokietijoje įsisteigusių psichoterapeutų, kurie negali remtis darbo pagal sutartį su ligonių kasomis valandomis, išdirbtomis ne regione, kuriame jie prašo išduoti medicinos praktikos licenciją.

45

Siekiant patikrinti pereinamojo laikotarpio nuostatų suderinamumą su EB 43 straipsniu, reikia jas išanalizuoti atsižvelgiant į jų išaiškinimą, kurį Bundessozialgericht pateikė 2000 m. lapkričio 8 d. Sprendime.

46

Aplinkybė, kad šias nuostatas Vokietijos valdžios institucijos galėjo neteisingai taikyti iki šio sprendimo priėmimo, yra nesvarbi vertinant minėtų nuostatų galiojimą.

47

Todėl reikia vadovautis Bundessozialgericht pateiktu pereinamojo laikotarpio nuostatų išaiškinimu, pagal kurį vietos, kur psichoterapeutas dirbo nurodytu laikotarpiu, ir vietos, kur jis pageidauja dirbti nuo 1999 m. sausio 1 d., sutapimas yra būtina sąlyga tam, kad šios nuostatos būtų taikomos.

48

Kadangi psichoterapeutų medicinos praktikos reglamentavimas nėra suderintas, valstybės narės iš esmės yra kompetentingos pačios nustatyti vertimosi minėta praktika sąlygas. Tačiau įgyvendindamos savo kompetenciją šioje srityje jos privalo atsižvelgti į pagrindines laisves ir ypač EB 43 straipsnyje garantuojamą įsisteigimo laisvę (šiuo klausimu žr. 2000 m. spalio 3 d. Sprendimo Corsten, C-58/98, Rink. p. I-7919, 31 punktą ir minėto sprendimo Vlassopoulou 9 punktą).

49

Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką šis straipsnis neleidžia imtis tokių nacionalinių priemonių, kurios, nors ir taikomos nediskriminuojant dėl pilietybės, gali Bendrijos piliečiams, įskaitant priemonę priėmusios valstybės narės piliečius, sudaryti kliūčių pasinaudoti Sutarties garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis arba naudojimąsi ja padaryti mažiau patrauklų. Priešingu atveju tokia priemonė gali būti pateisinama privalomais bendrojo intereso pagrindais su sąlyga, kad ji gali užtikrinti tikslo, kurio ja siekiama, įgyvendinimą, ir neviršyti to, kas būtina, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr. būtent 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Kraus, C-19/92, Rink. p. I-1663, 32 punktą; 2002 m. spalio 17 d. Sprendimo Payroll ir kt., C-79/01, Rink. p. I-8923, 26 ir 28 punktus bei 2005 m. balandžio 21 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C-140/03, Rink. p. I-3177, 27 ir 34 punktus).

50

Todėl reikia patikrinti, ar pereinamojo laikotarpio nuostatos apriboja teisę laisvai įsisteigti, ir prireikus, ar toks apribojimas gali būti pateisinamas.

51

Remdamasi būtent minėtu sprendimu Vlassopoulou Komisija tvirtina, kad pereinamojo laikotarpio nuostatos daro neigiamą poveikį įsisteigimo laisvei, nes jomis neatsižvelgiama į profesinę patirtį, kurią nurodytu laikotarpiu įgijo kitose valstybėse narėse įsisteigę psichoterapeutai, dirbantys pagal tų valstybių sutarčių su ligonių kasomis sistemą.

52

Šiuo atžvilgiu yra žinoma, kad ne Vokietijos teritorijoje įsisteigę psichoterapeutai, kurie savo profesine veikla vertėsi pagal kitas nei Vokietijos ligonių kasų sistemas ir kurie savo kabinetus perkėlė į Vokietiją 1997 m. sausio 1 d.–1998 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, negali naudotis pereinamojo laikotarpio nuostatose numatytu nukrypimu. Be to, Vokietijoje įsisteigę psichoterapeutai, kurie prieš grįždami į Vokietiją laikotarpiu tarp šių dviejų datų savo profesine praktika vertėsi pagal kitos valstybės narės ligonių kasų sistemą, taip pat negali pasinaudoti šiuo nukrypimu. Abiem nurodytais atvejais į patirtį, įgytą pagal kitos valstybės narės sutarčių su ligonių kasomis sistemą, neatsižvelgiama.

53

Jeigu Komisijos nurodyti du psichoterapeutai austrai nusprendė įsikurti tokiame Vokietijos regione, kuriame viršijamos Įstatyme dėl psichoterapeutų nustatytos maksimalios kvotos, jie negali toliau verstis savo profesine veikla pagal sutarčių su ligonių kasomis sistemą. Taigi negalėdami naudotis šia sistema jie gali tikėtis tik privačių klientų ir siūlyti sveikatos priežiūros paslaugas, kurių neapima privalomasis sveikatos draudimas, o tai gali stipriai suvaržyti jų profesinę veiklą arba priversti ją nutraukti.

54

Žinoma, pereinamojo laikotarpio nuostatos taikomos visiems psichoterapeutams, neatsižvelgiant į jų pilietybę, nes Vokietijoje įsisteigusiems psichoterapeutams šių nuostatų poveikis yra toks pats kaip ir kitose valstybėse narėse įsisteigusiems psichoterapeutams, jeigu jie pakeitė regioną ir 1997 m. sausio 1 d.–1998 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu įsikūrė Vokietijos regione, kuriame kvotos viršytos. Tačiau būtina konstatuoti, kad dvigubas reikalavimas suinteresuotųjų asmenų atžvilgiu, pirma, reikalavimas nurodytu laikotarpiu verstis medicinos praktika Vokietijos regione pagal Vokietijos sutarčių su ligonių kasomis sistemą ir, antra, pareiga pateikti prašymą išduoti licenciją verstis medicinos praktika tame pačiame regione, pats savaime gali būti naudingas Vokietijoje, o ne kitose valstybėse narėse šiuo laikotarpiu įsisteigusiems psichoterapeutams.

55

Taigi pereinamojo laikotarpio nuostatose įtvirtintas reikalavimas yra nepalankus asmenims, kurie pasinaudojo teise laisvai įsisteigti ir, atvirkščiai, palankus tiems, kurie neperkėlė savo veiklos į kitą vietą arba ją perkėlė į kitą vietą tame pačiame Vokietijos regione. Iš to išplaukia, kad šio reikalavimo poveikis yra nepalankus, pirma, kitose valstybėse narėse, o ne Vokietijos Federacinėje Respublikoje įsisteigusiems psichoterapeutams, kurie, nepaisant patirties, įgytos pagal jų kilmės valstybės narės sutarčių su ligonių kasomis sistemą, valandų skaičiumi ir trukme atitinkančios tą, kuri numatyta pereinamojo laikotarpio nuostatose, įsisteigė Vokietijoje 1997 m. sausio 1 d.–1998 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, ir, antra, Vokietijoje įsisteigusiems psichoterapeutams, kurie medicinos praktika nurodytu laikotarpiu vertėsi kitoje valstybėje narėje, o laikotarpiu tarp šių dviejų datų iš naujo įsisteigė Vokietijoje.

56

Reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, jog net ir visiems taikomas įstatymas, pagal kurį teisės suteikimas susijęs su sąlygos gyventi valstybės narės regione įvykdymu ir kuris dėl to yra palankesnis tos valstybės narės piliečiams ir nepalankus kitų valstybių narių piliečiams, prieštarauja EB 12 straipsnyje įtvirtintam nediskriminavimo principui (šiuo klausimu, kalbant apie teisę bylinėtis gimtąja kalba, žr. 1998 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Bickel ir Franz, C-274/96, Rink. p. I-7637, 26 punktą).

57

Atsižvelgiant į šį sprendimą reikia nuspręsti, kad sąlyga verstis psichoterapeuto medicinos praktika Vokietijos regione pagal Vokietijos sutarčių su ligonių kasomis sistemą, kuri reikalauja būti įsisteigus Vokietijos regione, apriboja kitoje valstybėje narėje įsisteigusių psichoterapeutų teisę laisvai įsisteigti.

58

Konkrečiai kalbant apie antrąją šio sprendimo 55 punkte nurodytą asmenų kategoriją, t. y. Vokietijoje įsisteigusius psichoterapeutus, kurie savo teise laisvai įsisteigti pasinaudojo nurodytu laikotarpiu įsisteigdami kitoje valstybėje narėje, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad su teise laisvai judėti būtų nesuderinama tai, jog Sąjungos pilietis valstybėje narėje, kurios pilietis jis yra, būtų traktuojamas nepalankiau nei tuo atveju, jeigu nebūtų pasinaudojęs Sutarties suteiktomis galimybėmis judėjimo srityje (2002 m. liepos 11 d. Sprendimo Hoop, C-224/98, Rink. p. I-6191, 30 punktas; šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Pusa, C-224/02, Rink. p. I-5763, 20 punktą).

59

Toks argumentavimas pagal analogiją taikytinas asmenims, kurie pasinaudojo savo teise laisvai įsisteigti. Kadangi pereinamojo laikotarpio nuostatos yra mažiau palankios Vokietijoje įsisteigusiems psichoterapeutams, kurie nurodytu laikotarpiu buvo įsisteigę ne šioje valstybėje narėje ir iki 1999 m. sausio 1 d. į ją vėl sugrįžo, nei tiems, kurie tuo pačiu laikotarpiu liko minėtoje valstybėje, reikia konstatuoti, jog šios nuostatos yra nesuderinamos su Sutarties nuostatomis dėl įsisteigimo laivės, nebent jos galėtų būti pateisinamos.

60

Komisija teisingai manė, kad pereinamojo laikotarpio nuostatos apriboja Bendrijos psichoterapeutų, įskaitant psichoterapeutus vokiečius, teisę laisvai įsisteigti.

61

Vis dėlto reikia patikrinti, ar šios nuostatos gali būti pateisinamos.

62

Vokietijos Federacinės Respublikos nuomone, nurodytu laikotarpiu Vokietijos regione įsisteigę psichoterapeutai, kurių klientus sudaro ligoniai, apdrausti Vokietijos privalomuoju sveikatos draudimu, yra verti ypatingos apsaugos. Tokie klientai sudaro įgytą teisę. Taigi svarbu, kad šie psichoterapeutai nebūtų priversti uždaryti savo kabinetus nuo 1999 m. sausio 1 d. ir todėl prarasti klientus.

63

Reikia manyti, kad įgytos teisės apsauga, t. y. per keletą medicinos praktikos metų atsiradusių klientų išsaugojimas, yra privalomas bendrojo intereso pagrindas. Iš tikrųjų valstybė narė gali manyti, kad tokiu atveju būtina apsaugoti klientus ir kartu suinteresuotų specialistų veiklą, priimant atitinkamas priemones.

64

Pereinamojo laikotarpio nuostatos, kuriose įtvirtinamas nukrypimas nuo Įstatymo dėl psichoterapeutų siekiant apsaugoti asmenis, kurie nurodytu laikotarpiu buvo įsisteigę Vokietijoje ir vertėsi medicinos praktika pagal Vokietijos sutarčių su ligonių kasomis sistemą, turi būti laikomos galinčiomis apsaugoti šių asmenų įgytas teises, visiškai apribojant licenciją turinčių psichoterapeutų skaičių, neatsižvelgiant į poreikį.

65

Tačiau svarbu, kad šios nuostatos neviršytų to, kas būtina šiam tikslui pasiekti (1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Gebhard, C-55/94, Rink. p. I-4165, 37 punktas).

66

Norint įvertinti pereinamojo laikotarpio nuostatų proporcingumą reikia patikrinti, ar, siekiant minėto tikslo, buvo būtina taikyti šias nuostatas tik psichoterapeutams, kurie nurodytu laikotarpiu vertėsi medicinos praktika pagal Vokietijos ligonių kasų sistemą, ir neatsižvelgti į atitinkamą medicinos praktiką, kuria psichoterapeutai vertėsi pagal kitų valstybių narių sutarčių su ligonių kasomis sistemą.

67

Kitaip tariant, reikia patikrinti, ar atsižvelgimas į pastarųjų medicinos praktiką pažeistų pareinamojo laikotarpio nuostatų tikslą.

68

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad toks atsižvelgimas negalėjo daryti įtakos nurodytu laikotarpiu Vokietijoje įsisteigusių psichoterapeutų įgytų teisių apsaugai. Iš tikrųjų jis pasireiškė kitų psichoterapeutų apsauga ir neturėjo įtakos pirmųjų padėčiai.

69

Toliau kyla klausimas, ar tokia apsauga kėlė pavojų tikslui apriboti licenciją turinčių psichoterapeutų skaičių, neatsižvelgiant į poreikį.

70

Šiuo atžvilgiu neginčijama, kad minėta apsauga galėjo padidinti licenciją turinčių psichoterapeutų skaičių, neatsižvelgiant į poreikį. Tačiau kadangi nukrypti nuo Įstatymo dėl psichoterapeutų buvo leista siekiant apsaugoti iki įstatymo įsigaliojimo Vokietijoje įsisteigusius psichoterapeutus, Vokietijos Federacinė Respublika turėjo atsižvelgti į tai, ar buvo būtina leisti pasinaudoti šiuo nukrypimu tik asmenims, kurie nurodytu laikotarpiu buvo įsisteigę jos teritorijoje, neatsižvelgiant į asmenis, kurie šiuo laikotarpiu buvo įsisteigę kitoje valstybėje narėje. Iš tikrųjų kadangi pastarieji tik pasinaudojo teise į pagrindinę laisvę, iš esmės jie taip pat nusipelnė, kad jų medicinos praktikai pagal sutartis su ligonių kasomis būtų taikoma apsauga Vokietijoje. Kitaip galėtų būti tik tuo atveju, jeigu ši apsauga panaikintų pereinamojo laikotarpio nuostatų paskirtį, t. y. leisti ribotam psichoterapeutų skaičiui dirbti pagal sutartis su ligoniu kasomis, neatsižvelgiant į poreikį.

71

Taigi, kaip nurodė Komisija, ir, priešingai nei tvirtino Vokietijos Federacinė Respublika, suinteresuotų psichoterapeutų skaičius buvo apribotas. Iš tikrųjų jis apėmė psichoterapeutus, įsisteigusius Vokietijoje 1997 m. sausio 1 d.–1998 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, tarp kurių yra ir tie, kurie medicinos praktika, atitinkančia tą, kuri reikalaujama pagal SGB V 95 straipsnį, vertėsi pagal kitos valstybės narės ligonių kasų sistemą.

72

Taip pat reikia konstatuoti, kad Vokietijos teisės aktų leidėjo pateiktoje pereinamojo laikotarpio nuostatų formuluotėje nenurodoma maksimali kvota. Reikalaudamas, kad psichoterapeutai, pageidaujantys naudotis pereinamojo laikotarpio nuostatomis, nurodytu laikotarpiu, t. y. trejus metus, būtų vertęsi medicinos praktika pagal Vokietijos ligonių kasų sistemą, šis teisės aktų leidėjas tik nurodė sistemą, galinčią apimti didesnį ar mažesnį psichoterapeutų skaičių. Taigi Vokietijos Federacinė Respublika nepateikė jokio įrodymo, galinčio patvirtinti, kad atsižvelgimas į psichoterapeutus, kurie tuo pačiu laikotarpiu vertėsi medicinos praktika pagal kitų valstybių narių privalomojo sveikatos draudimo sistemą, būtų turėjęs įtaką tokiam asmenų skaičiui, jog būtų pažeista pereinamojo laikotarpio nuostatų paskirtis.

73

Todėl reikia manyti, kad neatsižvelgimas į visus psichoterapeutus, kurie nurodytu laikotarpiu vertėsi medicinos praktika ne pagal Vokietijos sutarčių su ligonių sistemą, yra neproporcingas.

74

Be to, Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, kad, taikant pereinamojo laikotarpio nuostatas šiems psichoterapeutams, toks taikymas būtų naudingas psichoterapeutams, įsisteigusiems kitose valstybėse narėse, palyginti su kituose Vokietijos regionuose įsisteigusiais psichoterapeutais.

75

Tačiau šis argumentas nėra lemiamas. Taikymas kitose valstybėse narėse gyvenantiems asmenims, kurie teise laisvai įsisteigti naudojasi skirtingomis sąlygomis, gali būti būtinas siekiant, kad būtų laikomasi su įsisteigimo laisve susijusių nuostatų. Taigi, kad net jeigu nurodytu laikotarpiu ne Vokietijos teritorijoje įsisteigę psichoterapeutai turėtų pranašumų, palyginti su psichoterapeutais, šiuo laikotarpiu įsisteigusiais Vokietijos regione ir vėliau pakeitusiais regioną, tokios aplinkybės nepakanka pakeisti išvadą dėl neproporcingo pereinamojo laikotarpio nuostatų pobūdžio.

76

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad taikydama pereinamojo laikotarpio nuostatas arba „įgytas teises“, leidžiančias psichoterapeutams naudotis licencija arba leidimu, išduotais neatsižvelgiant į galiojančias sutarčių su ligonių kasomis sistemos nuostatas, tik tiems psichoterapeutams, kurie vertėsi medicinos praktika Vokietijos regione pagal Vokietijos ligonių kasų sistemą, ir neatsižvelgdama į atitinkamą arba panašią medicinos praktiką, kuria psichoterapeutai vertėsi kitose valstybėse narėse, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 straipsnį.

77

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija prašė priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas, o ši bylą pralaimėjo, reikia priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: