Byla C-429/05

Max Rampion

ir

Marie-Jeanne Godard, M. Rampion sutuoktinė,

prieš

Franfinance SA

ir

K par K SAS

(Tribunal d'instance de Saintes prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Direktyva 87/102/EEB — Vartojimo kreditas — Vartotojo teisė pareikšti reikalavimus kredito davėjui neįvykdžius sutarties dėl kreditu finansuojamų prekių ar paslaugų arba ją įvykdžius netinkamai — Sąlygos — Finansuojamų prekių ar paslaugų nurodymas kredito pasiūlyme — Paimtas kreditas, kurį galima naudoti keletą kartų — Nacionalinio teismo galimybė ex officio nurodyti vartotojo teisę pareikšti reikalavimus kredito davėjui“

Generalinio advokato P. Mengozzi išvada, pateikta 2007 m. kovo 29 d.   I - 8020

2007 m. spalio 4 d. Teisingumo Teismo (pirmoji kolegija) sprendimas   I - 8050

Sprendimo santrauka

  1. Teisės aktų derinimas – Vartotojų apsauga vartojimo kredito srityje – Direktyva 87/102

    (Tarybos direktyvos 87/102, iš dalies pakeistos Direktyva 98/7, 11 straipsnio 2 dalis)

  2. Teisės aktų derinimas – Vartotojų apsauga vartojimo kredito srityje – Direktyva 87/102

    (Tarybos direktyvos 87/102, iš dalies pakeistos Direktyva 98/7, 11 straipsnio 2 dalis ir 14 straipsnis)

  3. Teisės aktų derinimas – Vartotojų apsauga vartojimo kredito srityje – Direktyva 87/102

    (Tarybos direktyvos 87/102, iš dalies pakeistos Direktyva 98/7, 11 straipsnio 2 dalis)

  1.  Tarybos direktyvos 87/102 dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 98/7, 11 straipsnio 2 dalis, reglamentuojanti vartotojui suteiktą teisę pareikšti reikalavimus kredito davėjui, taikoma ir vienintelį sandorį finansuojančiam kreditui, ir kredito suteikimui, leidžiančiam vartotojui šį kreditą panaudoti keletą kartų.

    Iš tiesų iš šios nuostatos formuluotės negalima nuspręsti, kad ji neturi būti taikoma kreditui suteikti. Be to, šios direktyvos 11 straipsnio 3 dalis aiškiai įtvirtina šio straipsnio 2 dalies taikymo išimtį. Vis dėlto ši išimtis netaikoma kredito suteikimui apskritai.

    Be to, 11 straipsnio 2 dalies tikslas gali būti pasiektas tik šią nuostatą taikant ir kreditui, kurį galima naudoti keliems tikslams. Iš tikro šia nuostata, skaitoma kartu su Direktyvos 87/102 dvidešimt pirma konstatuojamąja dalimi, vartotojui be įprastinių sutartinių teisių, kurias jis turi pardavėjo ar paslaugų teikėjo atžvilgiu, nurodytomis aplinkybėmis turėtų būti suteiktos teisės ir kredito davėjo atžvilgiu.

    Be to, minėta 11 straipsnio 2 dalis leidžia įvairiais būdais apsaugoti vartotojus ir atsižvelgti į kredito suteikimo ypatumus, palyginti su vieninteliam pirkimui suteikiamu tiksliniu kreditu.

    (žr. 39, 40, 42–44 punktus)

  2.  Tarybos direktyvos 87/102 dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 98/7, 11 ir 14 straipsnius reikia aiškinti kaip draudžiančius nustatyti teisės pareikšti reikalavimus, kuria pagal šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalį naudojasi vartotojas kredito davėjo atžvilgiu, sąlygą, jog išankstiniame kredito pasiūlyme būtų nurodytos finansuojamos prekės arba teikiamos paslaugos.

    Iš tiesų šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies antrojoje įtraukoje, kurioje numatyta, kad valstybės narės nustato, kiek ir esant kokioms sąlygoms šie reikalavimai kredito davėjo atžvilgiu gali būti vykdytini, negalima aiškinti kaip leidžiančios valstybėms narėms nustatyti vartotojo teisės pareikšti reikalavimus sąlygas, papildančias Direktyvos 87/102 11 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje pateiktą baigtinį sąlygų sąrašą. Tokį aiškinimą patvirtina Direktyvos 87/102 14 straipsnio, kuriame bendrai pabrėžiama, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas šios direktyvos apsaugines nuostatas ir jų griežtą taikymą laikė svarbiais. Be to, šio 14 straipsnio 2 dalis draudžia nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos vien dėl prekių ar teikiamų paslaugų nenurodymo kredito davėjas gali išvengti vartotojo reikalavimų, kuriuos jis pareikštų remdamasis šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalimi.

    (žr. 46, 48–50 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

  3.  Tarybos direktyvą 87/102 dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su vartojimo kreditu, suderinimo, iš dalies pakeistą Direktyva 98/7, reikia aiškinti kaip leidžiančią nacionaliniam teismui ex officio taikyti jos 11 straipsnio 2 dalį dėl vartotojo teisės pareikšti reikalavimus kredito davėjui į nacionalinę teisę perkeliančias nuostatas.

    (žr. 69 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)