1

Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, jog iš privačių ekologinio žemės ūkio produktų kontrolės įstaigų (toliau – privačios įstaigos), įsteigtų ir patvirtintų kitoje valstybėje narėje, reikalaudama, kad jos turėtų verslo vietą arba kitą nuolatinę infrastruktūrą Vokietijoje tam, kad čia galėtų vykdyti savo veiklą, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

2

1991 m. birželio 24 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2092/91 dėl ekologinės žemės ūkio produktų gamybos ir nuorodų apie tokią gamybą ant žemės ūkio ir maisto produktų (OL L 198, p. 1), iš dalies pakeistas 1999 m. liepos 19 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1804/1999 (OL L 222, p. 1; toliau – Reglamentas Nr. 2092/91), nustato minimalias ekologinės žemės ūkio produktų gamybos taisykles, atitinkamų gamybos būdų kontrolės ir taip pagamintų žemės ūkio produktų sertifikavimo procedūras. Pagal šį reglamentą ant produktų, atitinkančių jame nustatytus reikalavimus, gali būti nuoroda „Ekologinis žemės ūkis – EB kontrolės sistema“, ypač ženklinant etiketėmis.

3

Reglamento Nr. 2092/91 1, 2 ir 4 straipsniuose išvardijami atitinkami produktai ir nuorodos apie ekologinės gamybos būdą bei apibrėžiamos įvairios sąvokos. Šio reglamento 3 straipsnyje įtvirtinta, kad reglamentas taikomas nepažeidžiant kitų Bendrijos nuostatų arba Bendrijos teisei neprieštaraujančių nacionalinių nuostatų. To paties reglamento 5 straipsnyje nustatomos sąlygos, kada produkto etiketėje ir reklamoje gali būti nuoroda į ekologinę gamybą, o jo 6 straipsnis pateikia gamybos taisykles, susijusias su sąvoka „ekologinės gamybos būdas“.

4

Reglamento Nr. 2092/91 8 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Ūkio subjektas, kuris gamina, tvarko arba importuoja iš trečiosios šalies 1 straipsnyje nurodytus produktus tam, kad jais prekiautų, privalo:

2.   Valstybės narės paskiria instituciją ar įstaigą, kad šios priimtų pranešimus.

Valstybės narės gali pasirūpinti, kad būtų suteikta bet kokia papildoma informacija, kuri, jų manymu, yra būtina veiksmingai konkretaus ūkio subjekto priežiūrai.

3.   Kompetentinga institucija užtikrina, kad suinteresuotosios šalys galėtų gauti naujausią ūkio subjektų, kuriems taikoma kontrolės sistema, vardų ir pavardžių arba pavadinimų ir adresų sąrašą.“

5

Pagal Reglamento Nr. 2092/91 9 straipsnį:

„1.   Valstybės narės sukuria kontrolės sistemą, vykdomą vienos arba daugiau jų paskirtų valstybės kontrolės institucijų ir (arba) įgaliotų privačių įstaigų, skirtą tikrinti ūkio subjektus, gaminančius, tvarkančius arba importuojančius iš trečiųjų šalių 1 straipsnyje nurodytus produktus.

2.   Valstybės narės įgyvendina priemones, būtinas užtikrinti, kad ūkio subjektas, kuris vykdo šio reglamento nuostatas ir apmoka savo dalį patikrinimų išlaidų, galėtų naudotis kontrolės sistema.

3.   Kontrolės sistema turi apimti bent III priede nurodytas atsargumo ir kontrolės priemones.

4.   Taikydamos privačių įstaigų kontrolės sistemą, valstybės narės paskiria instituciją, atsakingą už tokių privačių įstaigų patvirtinimą ir priežiūrą.

5.   Patvirtinant privačią kontrolės įstaigą, atsižvelgiama į tokius dalykus:

6.   Patvirtinusi privačią kontrolės įstaigą, kompetentinga institucija:

6a.   Iki 1996 m. sausio 1 d. valstybės narės kiekvienai kontrolės įstaigai, patvirtintai arba paskirtai pagal šio straipsnio nuostatas, priskiria kodo numerį. Apie tai jos informuoja kitas valstybes nares ir Komisiją; Komisija kodų numerius paskelbia sąraše, nurodytame paskutinėje 15 straipsnio pastraipoje.

7.   Kontrolės institucijos ir patvirtintos kontrolės įstaigos, nurodytos 1 dalyje:

8.   Patvirtintos kontrolės įstaigos:

9.   Kontrolės institucijos ir kontrolės įstaigos, nurodytos 1 dalyje:

<…>

11.   Nuo 1998 m. sausio 1 d. ir nepažeidžiant 5 ir 6 straipsnio dalių nuostatų patvirtintos kontrolės įstaigos turi atitikti reikalavimus, nustatytus standarto EN 45011 sąlygose.

<…> (Pataisytas vertimas)“

6

Reglamento Nr. 2092/91 10 straipsnis numato atitinkančių šio reglamento V priedą nuorodos ir (arba) identifikavimo ženklo pateikimą ant produktų, kuriems taikoma minėto reglamento 9 straipsnyje numatyta kontrolės sistema, etikečių. Šiuo atžvilgiu 10 straipsnio 3 dalis įtvirtina kontrolės įstaigoms tokias pačias vykdomąsias pareigas kaip ir nurodytosios to paties reglamento 9 straipsnio 9 dalyje.

7

Pagal Reglamento Nr. 2092/91 10 a straipsnį, susijusį su bendrosiomis vykdymo priemonėmis:

„1.   Jei valstybė narė randa neatitikimų arba pažeidimų, susijusių su šio reglamento taikymu, kitos valstybės narės produkte, turinčiame 2 straipsnyje ir (arba) V priede nurodytų nuorodų, ji apie tai informuoja valstybę narę, kuri paskyrė kontrolės instituciją arba patvirtino kontrolės įstaigą, ir Komisiją.

2.   Valstybės narės imasi visų priemonių ir veiksmų, kurių reikia užkirsti kelią apgaulingam 2 straipsnyje ir (arba) V priede nurodytų nuorodų naudojimui.“

8

Reglamento Nr. 2092/91 III priede patikslinami būtiniausi reikalavimai tikrinimui ir atsargumo priemonės pagal šio reglamento 8 ir 9 straipsniuose nurodytą kontrolės sistemą.

9

Bendrųjų šio priedo nuostatų 9 punkto antrojoje pastraipoje ir 10 punkte numatyta, kad privačios kontrolės įstaigos gali pareikalauti tikrinamo ūkio subjekto laikinai sustabdyti produkto, ant kurio yra nuoroda į ekologinę gamybą ir dėl kurio kyla įtarimų, jog jis neatitinka šame reglamente nurodytų standartų, pateikimą į rinką, bei nustatyta, kad šios įstaigos turi teisę patekti į patalpas bei susipažinti su tokio ūkio subjekto apskaitos dokumentais.

10

Įstatymo dėl Bendrijos teisės aktų ekologinio žemės ūkio srityje perkėlimo (Gesetz zur Durchführung der Rechtsakte der Europäischen Gemeinschaft auf dem Gebiet des ökologischen Landau) 2002 m. liepos 10 d. redakcija (BGBl. 2002 I, p. 2558, toliau – ÖLG) perkelia Reglamento Nr. 2092/91 nuostatas.

11

ÖLG 3 straipsnio 1 dalyje patikslinama, kad Reglamento Nr. 2092/91 9 straipsnio 1 dalyje, skaitomoje kartu su 9 straipsnio 3 dalimi ir to paties reglamento III priedu, numatytą kontrolę gali įgyvendinti privačios įstaigos, jei ši užduotis nėra susijusi su administracinės procedūros vykdymu.

12

Pagal ÖLG 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą tam, kad privačios įstaigos galėtų užsiimti kontrolės veikla Vokietijos teritorijoje, jos privalo gauti patvirtinimą, o tam nustatyta sąlyga – turėti padalinį Vokietijoje. ÖLG nenumato jokios kitose valstybėse narėse privačioms įstaigoms išduotų patvirtinimų pripažinimo procedūros.

13

2000 m. lapkričio 8 d. Komisija Vokietijos Federacinės Respublikos valdžios institucijoms adresavo oficialų pranešimą, atkreipdama jų dėmesį į tai, kad privačioms kontrolės įstaigoms, patvirtintoms kitoje valstybėje narėje, nustatytas reikalavimas turėti verslo vietą arba kitą nuolatinį padalinį Vokietijoje yra nesuderinamas su EB 49 straipsniu. Kadangi 2001 m. vasario 19 d. Vokietijos pateiktas atsakymas Komisijos netenkino, 2002 m. spalio 23 d. ji nusiuntė pagrįstą nuomonę, nurodydama šiai valstybei narei per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo įvykdyti įsipareigojimus.

14

2003 m. vasario 13 d. atsakyme Vokietijos Federacinė Respublika perdavė Komisijai ÖLG tekstą ir dar kartą patvirtino savo poziciją nurodydama, jog siekiant veiksmingai ginti vartotojų interesus ir užtikrinti konkurenciją yra būtina, kad privati įstaiga turėtų padalinį valstybės narės, kur ši įstaiga pageidauja vykdyti savo kontrolės veiklą, teritorijoje.

15

Manydama, kad Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė pagrįstoje nuomonėje išdėstytų reikalavimų, Komisija pareiškė šį ieškinį.

16

Komisijos teigimu, ÖLG 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas yra kitoje valstybėje narėje patvirtintos, bet neturinčios padalinio Vokietijos teritorijoje, privačios įstaigos laisvės vykdyti kontrolės veiklą apribojimas.

17

Iš tiesų Reglamentu Nr. 2092/91 įtvirtinta privačių įstaigų patvirtinimo ir priežiūros sistema tik nustato reikalavimą, kad šios įstaigos būtų įsisteigusios valstybės narės, išduodančios patvirtinimą, teritorijoje, o ne kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje minėtos įstaigos pageidauja vykdyti kontrolės veiklą.

18

Šiuo atžvilgiu Komisija patikslina, kad Reglamentu Nr. 2092/91 nesiekiant visiškai suderinti atitinkamos srities reikia atsižvelgti į EB 49 straipsnyje įtvirtintą laisvę teikti paslaugas, norint nuspręsti, ar ginčijamas Vokietijos teisės aktas sudaro šios laisvės apribojimą.

19

Be to, Komisija pabrėžia, kad, pirma, priimant Reglamentą Nr. 2092/91, Europos Sąjungos Taryba nesirėmė EEB sutarties 66 straipsniu (tapusiu EB sutarties 66 straipsniu, o vėliau – EB 55 straipsniu), skaitomu kartu su EEB sutarties 55 straipsniu (tapusiu EB sutarties 55 straipsniu, o vėliau EB 45 straipsniu), todėl ekologinio žemės ūkio produktų kontrolė ir ženklinimas nėra veikla, nepatenkanti į EB 49 straipsnio taikymo sritį.

20

Antra, EB 45 straipsnio pirmoji pastraipa taikoma tik veiklai, kuri susijusi su tiesioginiu ir konkrečiu dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas. Todėl net darant prielaidą, kad ekologinio žemės ūkio produktų kontrolės veikla yra in fine susijusi su viešosios valdžios funkcijomis, privačios įstaigos tiesiogiai ir konkrečiai nedalyvauja vykdant šias valdžios funkcijas.

21

Iš tiesų vien jau Reglamento Nr. 2092/91 9 straipsnio 1 dalis įrodo, kad atitinkama kontrolės veikla nėra susijusi su viešosios valdžios vykdymo užduotimis, nes ji leidžia valstybėms narėms sukurti privačių įstaigų įgyvendinamą kontrolės sistemą. Todėl tai tikrai nėra valstybės pagrindinė užduotis, kuriai būtinas tiesioginis ir konkretus dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas.

22

Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad privačios Vokietijos įstaigos, vykdančios Reglamente Nr. 2092/91 numatytą kontrolę, taip pat užsiima kita veikla, kuri gali būti susijusi su viešąja valdžia, Bendrijos teisės požiūriu yra nesvarbi.

23

Galiausiai Komisija mano, kad vartotojų apsaugos tikslas negali pateisinti kitoje valstybėje narėje patvirtintoms privačioms įstaigoms nustatyto reikalavimo įsisteigti Vokietijoje. Iš tikrųjų toks reikalavimas nebūtinas siekiant patikrinti kontrolės objektyvumą ir užtikrinti minėtą apsaugą. Patvirtinimą suteikusios valstybės narės kompetentinga institucija, remiantis Reglamentu Nr. 2092/91, turi įgaliojimus, reikalingus atlikti šiuo atžvilgiu būtinus tikrinimus ir taikyti nuobaudas, reikalaujamas tuo atveju, kai nesilaikoma kontrolės kriterijų. Supaprastinta patvirtinimo procedūra, per kurią atsižvelgiama į patvirtinimą suteikusios valstybės narės kompetentingai institucijai atliktus patikrinimus, leidžia Vokietijos valdžios institucijoms būti užtikrintoms, kad privačios įstaigos, pageidaujančios vykdyti kontrolę Vokietijos teritorijoje, tikrai atitinka su žmogiškaisiais ištekliais ir administracinėmis priemonėmis susijusias sąlygas, nustatytas šiame reglamente. Be to, pranešimų tarp valstybių narių administracinių institucijų sistema leistų joms imtis priemonių, reikalaujamų nustačius kitoje valstybėje narėje vykdomos kontrolės neatitikimų.

24

Pirmiausia Vokietijos Federacinė Respublika teigia, kad Reglamentu Nr. 2092/91 siekiama visiškai suderinti atitinkamą sritį. Iš Teisingumo Teismo praktikos išplaukia, kad todėl nebegalima remtis EB sutarties užtikrinamomis pagrindinėmis laisvėmis šioje srityje. Ši valstybė narė šiuo atžvilgiu nurodo 1989 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Apple and Pear Development Council (222/82, Rink. p. 4083), 1988 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Moormann (190/87, Rink. p. 4689, 10 punktas), 1993 m. spalio 12 d. Sprendimą Vanacker ir Lesage (C-37/92, Rink. p. I-4947, 9 punktas) bei 2001 m. gruodžio 13 d. Sprendimą DaimlerChrysler (C-324/99, Rink. p. I-9897, 43 punktas).

25

Kadangi kitoje valstybėje narėje gautų patvirtinimų pripažinimo klausimas vis dėlto nebuvo išspręstas Reglamento Nr. 2092/91 nuostatomis, kiekviena valstybė narė turi teisę iš kiekvienos privačios įstaigos, norinčios teikti savo paslaugas jos teritorijoje, reikalauti laikytis šiuo reglamentu nustatytų patvirtinimo sąlygų. Be to, jei valstybė narė būtų įpareigota be jokių išlygų leisti kitoje valstybėje narėje patvirtintoms įstaigoms vykdyti veiklą savo teritorijoje, būtų apribota kiekvienai valstybei narei suteikta laisvė sukurti savo kontrolės sistemą.

26

Papildomai Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad, pirma, privačių įstaigų veikla susijusi su viešosios valdžios funkcijų vykdymu EB 55 straipsnio, skaitomo kartu su EB 45 straipsnio pirmąja pastraipa, prasme, ir, antra, kad ÖLG 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą pateisina vartotojų apsaugos tikslas.

27

Pirma, kalbant apie išimtį, numatytą EB 55 straipsnyje, skaitomame kartu su EB  45 straipsnio pirmąja pastraipa, pagrindinis vaidmuo ekologinio žemės ūkio produktų kontrolės sistemoje, kuris tenka privačioms įstaigoms, visų pirma matyti iš aplinkybės, kad pagal Reglamento Nr. 2092/91 9 straipsnį valstybės narės gali kontrolės užduotį patikėti viešajai valdžios institucijai, ir, antra, iš konkrečių galių, išplaukiančių iš šios veiklos vykdymo, kurios gali paveikti tikrinamų ūkio subjektų teises. Aplinkybė, kad šios įstaigos pačios negali vykdyti savo priimtų sprendimų, nėra lemiama. Atvirkščiai, jų sprendimų privalomumas, kurį galima ginčyti tik teisme, yra veiksnys, rodantis, kad jos tiesiogiai ir konkrečiai dalyvauja vykdant viešosios valdžios funkcijas, kaip tai matyti ir iš Teisingumo Teismo praktikos, ypač 1974 m. birželio 21 d. Sprendimo Reyners (2/74, Rink. p. 631, 43 punktas) ir 1993 m. liepos 13 d. Sprendimo Thijssen (C-42/92, Rink. p. I-4047, 8 punktas).

28

Antra, kalbėdama apie ÖLG 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto pateisinimą Vokietijos Federacinė Respublika mano, kad pareiga turėti padalinį Vokietijoje nustatyta dėl privalomųjų bendrojo intereso pagrindų, t. y. vartotojų apsaugos. Be to, ši pareiga yra proporcinga minėtam tikslui.

29

Taigi ši pareiga yra būtina siekiant užtikrinti adekvačią kompetentingų viešosios valdžios institucijų vykdomą privačių įstaigų veiklos priežiūrą. Iš tiesų būtina, kad šią priežiūrą vykdytų valstybės narės, kur šios įstaigos veikia, kompetentingos institucijos ir kad todėl minėtos įstaigos čia turėtų padalinį arba nuolatinę infrastruktūrą.

30

Pirmiausia reikia nurodyti, kad darant prielaidą, jog valstybės narės pasirinko sistemą, pagal kurią ekologinio žemės ūkio produktų kontrolę vykdo privačios įstaigos, Reglamentas Nr. 2092/91 nustato šių įstaigų patvirtinimo procedūrą ir sąlygas, išsamias kontrolės taisykles, kurias pastarosios turi taikyti, bei patvirtinimą suteikusioje valstybėje narėje joms pačioms taikomą priežiūros procedūrą. Vis dėlto šiame reglamente nėra jokios nuostatos dėl privačių įstaigų kontrolės paslaugų teikimo kitoje valstybėje narėje nei ta, kuri suteikė patvirtinimą.

31

Nors sektoriuje, kuris nebuvo visiškai suderintas Bendrijos lygiu, valstybės narės iš esmės išlaiko kompetenciją nustatyti veiklos vykdymo šiame sektoriuje sąlygas, įgyvendindamos savo kompetenciją jos privalo laikytis Sutartimi garantuojamų pagrindinių laisvių (žr. 2006 m. sausio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-514/03, Rink. p. I-963, 23 punktą ir 2006 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Austriją, C-257/05, nepaskelbta Rinkinyje, 18 punktą).

32

Šiuo atveju kyla klausimas, ar ÖLG 4 straipsnio 1 dalies 4 punkte privačioms įstaigoms, kurios jau yra gavusios patvirtinimą ir turi padalinį kitoje valstybėje narėje, nustatyta sąlyga turėti padalinį Vokietijos teritorijoje yra suderinama su EB 49 straipsniu.

33

Iš tikrųjų iš nusistovėjusios teismo praktikos išplaukia, kad laisvės teikti paslaugas apribojimais turi būti laikomos visos priemonės, kurios šios laisvės įgyvendinimą draudžia, riboja arba daro mažiau patrauklų (žr. 2006 m. spalio 3 d. Sprendimo Fidium Finanz, C-452/04, Rink. p. I-9521, 46 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

34

Todėl ginčijamoje nuostatoje numatytas reikalavimas įsisteigti tiesiogiai prieštarauja laisvei teikti paslaugas tiek, kiek dėl jo privačioms įstaigoms, įsisteigusios tik kitose valstybėse narėse, tampa neįmanoma teikti aptariamas paslaugas Vokietijoje (pagal analogiją žr. 2000 m. kovo 9 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-355/98, Rink. p. I-1221, 27 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

35

Taigi reikia patikrinti, ar ginčijama nuostata gali būti pateisinama Sutartyje numatytomis išimtimis arba privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais.

36

Vokietijos Federacinė Respublika pirmiausia tvirtina, kad privačių įstaigų veikla yra tiesioginis ir konkretus dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas EB 55 straipsnio, skaitomo kartu su EB 45 straipsnio pirmąja pastraipa, prasme, ir papildomai nurodo, kad ginčijama nuostata pateisinama vartotojų apsaugos tikslu.

37

Kalbant apie pirmą argumentą reikia priminti, jog kaip pagrindinės laisvės teikti paslaugas taisyklės išimtį, EB 55 straipsnį, skaitomą kartu su EB 45 straipsnio pirmąja pastraipa, reikia aiškinti ribojant jo taikymo sritį tik tuo, kas yra tikrai būtina siekiant išsaugoti interesus, kuriuos ši nuostata leidžia saugoti valstybėms narėms (šiuo klausimu žr. 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti, C-451/03, Rink. p. I-2941, 45 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

38

Taigi pagal nusistovėjusią teismo praktiką šiuose straipsniuose numatyta išimtis turi būti taikoma tik veiklai, kuri savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas (žr. minėto sprendimo Servizi Ausiliari Dottori Commercialisti 46 punktą ir nurodytą teismo praktiką), todėl tik papildomos ar parengiamosios funkcijos, palyginti su tomis, kurias atlieka subjektas, realiai vykdantis viešosios valdžios funkcijas ir turintis galutinio sprendimo teisę, negali būti laikomos dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas minėtos išimties prasme (minėto sprendimo Thijssen 22 punktas).

39

Iš Reglamento Nr. 2092/91 išplaukia, kad privačių įstaigų veikla ir išsamios jos vykdymo taisyklės gali būti aprašytos taip.

40

Pirmiausia pagal Reglamento Nr. 2092/91 9 straipsnio 3 dalį privačios įstaigos imasi atsargumo ir kontrolės priemonių, išvardytų šio reglamento III priede.

41

Antra, pagal šio reglamento 9 straipsnio 9 dalies a ir b punktus šios įstaigos padaro išvadas remdamosi savo atliktais tikrinimais, leisdamos arba ne ant jų kontroliuojamų ūkio subjektų parduodamų produktų naudoti ekologinės gamybos būdo nuorodas, ir jeigu randa akivaizdžių pažeidimų arba pažeidimų, kurie sukelia ilgalaikes pasekmes, uždraudžia atitinkamam ūkio subjektui parduoti savo produktus su ekologiškų produktų ženklu laikotarpiu, kurį iš anksto nustato kontrolės įstaiga kartu su kompetentinga viešosios valdžios institucija.

42

Trečia, pagal Reglamento Nr. 2092/91 9 straipsnio 6 dalies c punktą ir 8 dalies a ir b punktus minėtos įstaigos atitinkamai turi atsiskaityti institucijai, atsakingai už jų patvirtinimą ir priežiūrą, pranešdamos apie nustatytus neatitikimus ir pažeidimus bei paskirtas nuobaudas, jai pateikdamos visą reikalaujamą informaciją ir kiekvienais metais perduodamos institucijai patikrintų ūkio subjektų sąrašą bei veiklos ataskaitą. Be to, šiame 9 straipsnio 8 dalies a punkte numatyta, kad privačios įstaigos sudaro jas prižiūrinčiai kompetentingai institucijai sąlygas patikrinimo tikslais nekliudomai lankytis savo administracinėse ir gamybinėse patalpose ir suteikia bet kokią informaciją bei pagalbą, kurių reikia kompetentingai institucijai tam, kad ji įvykdytų įsipareigojimus.

43

Nors iš šių elementų matyti, kad privačių įstaigų veiklą sudaro ne tik paprastos ekologinio žemės ūkio produktų atitikties kontrolės organizavimas, bet ir įgaliojimų padaryti su patikrinimu susijusias išvadas vykdymas, vis dėlto reikia pabrėžti, kad Reglamentas Nr. 2092/91 numato, jog už šias įstaigas atsakinga kompetentinga viešosios valdžios institucija. Šio reglamento 9 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad ši institucija prižiūri minėtas įstaigas. Be kitų nuostatų, to paties straipsnio 6 dalyje pateikiamos išsamios šios priežiūros vykdymo taisyklės, ypač numatant, kad ši institucija, be įgaliojimų suteikti patvirtinimą ir jį atšaukti, užtikrina privačių įstaigų vykdomos kontrolės objektyvumą ir tikrina jos veiksmingumą. Be to, šio reglamento 9 straipsnio 8 dalies a punkte šioms įstaigoms nustatytas reikalavimas sudaryti kompetentingai institucijai sąlygas patikrinimo tikslais nekliudomai lankytis savo administracinėse ir gamybinėse patalpose.

44

Taigi matyti, kad privačios įstaigos, vykdydamos savo veiklą, yra aktyviai prižiūrimos kompetentingos viešosios valdžios institucijos, kuri atsakinga už šių įstaigų atliekamą kontrolę ir priimtus sprendimus, kaip tai parodo šio sprendimo ankstesniame punkte primintos tokios institucijos pareigos. Šią išvadą taip pat patvirtina ÖLG 3 straipsnio 1 dalis, nes šioje nuostatoje nurodoma, kad Reglamente Nr. 2092/91 numatytos kontrolės užduotys, įgyvendinamos privačių įstaigų, negali būti susijusios su administracinės procedūros vykdymu. Iš to išplaukia, kad šiuo reglamentu privačioms įstaigoms patikėtos papildomos ir parengiamosios funkcijos, palyginti su tomis, kurias vykdo priežiūros institucija, negali būti laikomos tiesioginiu ir konkrečiu dalyvavimu vykdant viešosios valdžios funkcijas EB 55 straipsnio, skaitomo kartu su EB 45 straipsnio pirmąja pastraipa, prasme.

45

Tačiau Vokietijos Federacinė Respublika tvirtina, kad Vokietijoje privačioms įstaigoms suteiktos daug didesnės galios, palyginti su tomis, kurios nustatytos reglamente. Jos gali priimti administracinius aktus, kurių privalomoji galia prilygtų viešosios valdžios institucijos priimtų sprendimų galiai.

46

Šiuo atžvilgiu reikia pabrėžti, kaip jau buvo priminta šio sprendimo 37 punkte, kad, pirma, EB 55 straipsnyje, skaitomame kartu su EB 45 straipsnio pirmąja pastraipa, numatytą išimtį reikia aiškinti ribojant jos taikymo sritį tik tuo, kas yra tikrai būtina siekiant išsaugoti interesus, kuriuos ji leidžia saugoti valstybėms narėms.

47

Antra, nors Reglamentas Nr. 2092/91 nedraudžia valstybėms narėms suteikti privačioms įstaigoms viešosios valdžios galių tam, kad jos galėtų vykdyti kontrolės veiklą, ar joms patikėti vykdyti kitą veiklą, kuri pati savaime reiškia tiesioginį ir konkretų dalyvavimą vykdant viešosios valdžios funkcijas, vis dėlto iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad EB 45 ir 55 straipsniais leidžiamos išimties išplėtimui ją taikant visai profesijai negali būti pritarta, jei veikla, kuria užsiimant, tikėtina, dalyvaujama vykdant viešosios valdžios funkcijas, yra nuo visos aptariamos profesinės veiklos atskiriamas elementas (dėl EB 45 straipsnio žr. minėto sprendimo Reyners 47 punktą).

48

Todėl reikia priminti, kaip buvo konstatuota šio sprendimo 44 punkte, kad privačių įstaigų veikla, kokia yra nustatyta Reglamentu Nr. 2092/91, pati savaime nėra tiesioginis ir konkretus dalyvavimas vykdant viešosios valdžios funkcijas, nes bet kokia kita papildoma veikla, esanti sudėtine tokio dalyvavimo dalimi, iš tiesų yra nuo jo atskiriama.

49

Kalbant apie Vokietijos Federacinės Respublikos papildomai išdėstytą antrą argumentą dėl ÖLG 4 straipsnio 1 dalies 4 punkto pateisinimo vartotojų apsauga, pažymėtina, jog ši valstybė narė būtent teigia, kad reikalavimas turėti padalinį arba nuolatinę infrastruktūrą Vokietijos teritorijoje yra būtinas, jog kompetentingos Vokietijos institucijos, pirma, būtų užtikrintos, kad įstaigos, čia teikiančios kontrolės paslaugas, tikrai turi tam reikalingą infrastruktūrą ir personalą, ir, antra, galėtų atlikti Reglamente Nr. 2092/91 numatytus tikrinimus vietoje.

50

Šiuo atžvilgiu reikia nurodyti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką vartotojų apsauga gali pateisinti laisvės teikti paslaugas kliūtis (šiuo klausimu žr. 1997 m. liepos 9 d. Sprendimo De Agostini ir TV-Shop, C-34/95–C-36/95, Rink. p. I-3843, 53 punktą; 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Gambelli ir kt., C-243/01, Rink. p. I-13031, 67 punktą bei 2007 m. kovo 6 d. Sprendimo Placanica ir kt., C-338/04, C-359/04 ir C-360/04, Rink. p. I-1891, 46 punktą).

51

Vis dėlto reikia įsitikinti, kad priemonės, kurių imtasi šiuo tikslu, neviršytų to, kas yra objektyviai būtina (šiuo klausimu žr. 2004 m. kovo 11 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C-496/01, Rink. p. I-2351, 68 punktą).

52

Tačiau kitoje valstybėje narėje patvirtintoms privačioms įstaigoms nustatyta sąlyga turėti padalinį Vokietijos teritorijoje tam, kad galėtų čia vykdyti savo veiklą, viršija tai, kas objektyviai yra būtina vartotojų apsaugos tikslui pasiekti.

53

Iš tiesų reikia priminti, kad Reglamentas Nr. 2092/91 nustato šių įstaigų priežiūros būtiniausius kriterijus. Šie kriterijai taikomi visose valstybėse narėse, dėl to yra garantuojama, kad tokia valstybėje narėje patvirtinta įstaiga, teikianti kontrolės paslaugas Vokietijoje, atitinka įvairius šiuo reglamentu nustatytus kriterijus, todėl vartotojų apsauga yra užtikrinta.

54

Taigi kitoje valstybėje narėje patvirtintoms privačioms įstaigoms nustatydamas reikalavimą turėti Vokietijoje padalinį tam, kad Vokietijos valdžios institucijos galėtų vykdyti jų priežiūrą, ÖLG 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas atmeta galimybę atsižvelgti į pareigas ir priežiūros priemones, kurios jau taikomos šioms įstaigoms patvirtinimą suteikusioje valstybėje narėje.

55

Tačiau Vokietijos valdžios institucijos garantijas, reikalaujamas remiantis Reglamentu Nr. 2092/91 ir vartotojų apsauga, galėtų gauti mažiau ribojančiomis priemonėmis.

56

Taigi, pirma, šios institucijos iš kitoje valstybėje narėje patvirtintos privačios įstaigos, prieš šiai pradedant teikti paslaugas, galėtų reikalauti įrodymo, kad ji iš tikrųjų įsisteigimo valstybėje narėje yra patvirtinta bei turi infrastruktūrą ir personalą, reikalaujamus norint teikti paslaugas, kurias ji pageidauja teikti Vokietijos teritorijoje. Šias aplinkybes galėtų patvirtinti įsisteigimo valstybės narės kompetentingos institucijos, atsakingos už atitinkamos įstaigos veiklos priežiūrą.

57

Antra, jei būtų nustatyti neatitikimai, susiję su šios įstaigos atliekamais tikrinimais Vokietijoje, Reglamento Nr. 2092/91 10a straipsnyje numatyta keitimosi informacija tarp valstybių narių sistema, kuri leistų Vokietijos valdžios institucijoms pranešti apie šiuos neatitikimus šią įstaigą prižiūrinčioms institucijoms, kad šios imtųsi reikalingų priemonių, pavyzdžiui, patikrintų tokios įstaigos patalpas ir prireikus atšauktų jai suteiktą patvirtinimą.

58

Taigi reikia konstatuoti, kad ÖLG 4 straipsnio 1 dalies 4 punktas nėra proporcingas Vokietijos Federacinės Respublikos nurodytam vartotojų apsaugos tikslui.

59

Todėl iš to, kas pirmiau išdėstyta, išplaukia, kad kitoje valstybėje narėje patvirtintoms privačioms įstaigoms nustatydama reikalavimą turėti padalinį Vokietijos teritorijoje tam, kad galėtų čia teikti kontrolės paslaugas, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

60

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: