1

Europos Bendrijų Komisija savo ieškiniu Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad:

Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal minėtas direktyvos nuostatas.

2

Direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šios direktyvos tikslas – užkirsti kelią požeminio vandens taršai, kurią sukelia priedo I ir II sąrašuose esančios medžiagos ir medžiagų grupės, toliau vadinamos „I ir II sąrašų medžiagomis“, ir kuo geriau sumažinti arba pašalinti jau padarytos taršos padarinius.“ (Pataisytas vertimas)

3

Remiantis direktyvos 1 straipsnio 2 dalimi:

„Šioje direktyvoje:

4

Direktyvos 2 straipsnyje nustatyta, kad ji netaikoma:

<…>“

5

Pagal direktyvos 3 straipsnį:

„Valstybės narės imasi būtinų priemonių užtikrinti, kad:

6

Direktyvos 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Siekdamos įvykdyti 3 straipsnio a punkte nurodytą įpareigojimą, valstybės narės:

2.   Tačiau jeigu išankstinio tyrimo metu paaiškėtų, kad požeminis vanduo, į kurį numatoma išleisti I sąrašo medžiagas, daugiau nebetinkamas naudoti, ypač buitiniams ir žemės ūkio tikslams, valstybės narės gali suteikti leidimą šioms medžiagoms išleisti su sąlyga, jei jos nekliudo žemės išteklių eksploatacijai.

Tokius leidimus galima suteikti tik tuo atveju, jeigu buvo imtasi visų techninių atsargumo priemonių užtikrinti, kad šios medžiagos negalėtų patekti į kitas vandens sistemas arba padaryti žalą kitoms ekosistemoms.“

7

Remiantis direktyvos 5 straipsniu:

„1.   Siekdamos įvykdyti 3 straipsnio b punkte nurodytą įpareigojimą, valstybės narės išankstinį tyrimą taiko:

Atsižvelgdamos į to tyrimo rezultatus, valstybės narės gali suteikti leidimą tik tuomet, jei yra laikomasi visų techninių atsargumo priemonių, būtinų užkirsti kelią požeminio vandens taršai šiomis medžiagomis.

2.   Be to, valstybės narės imasi atitinkamų priemonių, kurių, jų nuomone, reikėtų imtis norint apriboti bet kokį netiesioginį II sąrašo medžiagų išleidimą dėl kitos, pirmoje dalyje nepaminėtos veiklos.“

8

Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta:

„Atliekant išankstinius tyrimus, nurodytus 4 ir 5 straipsniuose, analizuojamos konkrečios teritorijos hidrogeologinės sąlygos, dirvožemio ir podirvio apsivalymo galimybės, taršos rizika ir požeminio vandens kokybės pakitimas dėl išleidimo, taip pat nustatoma, ar medžiagų išleidimas į požeminį vandenį aplinkosaugos požiūriu yra tinkamas sprendimas.“

9

Direktyvos 8 straipsnyje numatyta:

„Valstybių narių kompetentingos institucijos 4, 5 ir 6 straipsniuose nurodytų leidimų negali suteikti tol, kol nebus patikrinta, ar požeminiam vandeniui, ypač jo kokybei, bus taikoma reikiama priežiūra.“

10

Remiantis direktyvos 9 straipsniu:

„Pagal 4 straipsnio 2 ir 3 dalis ar 5 straipsnį suteikiant leidimą tiesioginiam išleidimui ir pagal 5 straipsnį suteikiant leidimą nuotėkų šalinimui, kas neišvengiamai sukelia netiesioginį nuotėkų išleidimą, leidime konkrečiai nurodoma:

11

Direktyvos 10 straipsnyje sakoma:

„Pagal 4 ir 5 straipsnius, suteikiant leidimą medžiagų šalinimui ar išpylimui šių medžiagų šalinimo tikslu, kas gali sukelti netiesioginį medžiagos išleidimą į aplinką, leidime turi būti nurodoma:

12

Direktyvos 12 straipsnyje numatyta:

„1.   Jeigu leidimo prašantis asmuo, kaip nurodyta 4 ir 5 straipsniuose, teigia nesugebąs laikytis nustatytų sąlygų arba jeigu tai akivaizdu konkrečios valstybės narės kompetentingai institucijai, leidimas nesuteikiamas.

2.   Paaiškėjus, kad nėra vykdomos leidime nustatytos sąlygos, konkrečios valstybės narės kompetentinga institucija imasi reikiamų priemonių, leidžiančių užtikrinti šių sąlygų laikymąsi ir, jei būtina, leidimą atšaukia.“

13

Remiantis direktyvos 13 straipsniu:

„Valstybių narių kompetentingos institucijos kontroliuoja išleidimų atitikimą leidimuose nustatytoms sąlygoms ir išleidimų poveikį požeminiam vandeniui.“

14

1999 m. Komisija užregistravo skundą dėl buvusios Ballymurtagh kasyklos, kurią Viklou grafystės taryba pertvarkė į municipalinį sąvartyną.

15

2000 m. Komisija užregistravo kitą skundą dėl neleistinų Veksfordo grafystėje esančio „Creacon Lodge“ (Niu Rosas) viešbučio, kuris pradėtas eksploatuoti 1995 metais, išleidimų į požeminius vandenis. Nagrinėdama šį skundą Komisija sužinojo apie didesnes problemas, susijusias su nuotėkomis iš septikų ir direktyvos taikymo sąlygomis Airijos kaimo vietovėse, kiek tai susiję su komercinės paskirties ar negyvenamaisiais pastatais bei įvairiose aglomeracijose esančiomis neizoliuotomis gyvenamosiomis patalpomis.

16

Be to, Komisija susipažino su ataskaita dėl eutrofizacijos problemų Kerio grafystėje esančiuose Kilarnio ežeruose, kuria remiantis prie septikų prijungti įrenginiai yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl kurios smarkiai pablogėjo šių vandenų būklė, ir joje pabrėžiama, jog septikai dažnai buvo nepritaikyti arba blogai prižiūrimi.

17

Kad ištirtų antrąjį skundą, Komisija 2001 m. gegužės 8 d. išsiuntė Airijai laišką, kuriame nurodė minėtą atskaitą.

18

Kadangi tiriant pirmąjį skundą pateikti atsakymai Komisijos neįtikino, o dėl antrojo skundo jokio atsakymo negavo, 2001 m. spalio 23 d. ji išsiuntė Airijai oficialų pranešimą, išreikšdama abejones dėl sąlygų, kuriomis ši valstybė narė taikė kai kurias direktyvos nuostatas, ir pasiūlė jai pateikti šiuo klausimu savo pastabas.

19

Komisija į šį laišką atsakymo negavo ir todėl 2002 m. gruodžio 17 d. išsiuntė šiai valstybei pagrįstą nuomonę, ragindama per du mėnesius nuo gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

20

2003 m. rugsėjo 9 d. laišku Airijos valdžios institucijos atsakė į minėtą nuomonę, kuriame pateikė informacijos apie priemones, kurių buvo imtasi, ir teigė, jog direktyvos buvo laikytasi. Nusprendusi, jog Airijos pozicija jos netenkina, Komisija pareiškė šį ieškinį.

21

Visų pirma reikia pabrėžti, kad savo raštuose Komisija aiškiai pripažino, jog Airija priėmė teisės aktus, būtinus perkelti direktyvą į vidaus teisę.

22

Savo ieškinyje Komisija kaltina Airiją Ballymurtagh municipalinio sąvartyno atžvilgiu nesiėmus visų priemonių, būtinų užtikrinti direktyvos 4, 5, 7, 9 ir 10 straipsnių laikymąsi.

23

Komisija visų pirma kaltina šią valstybę narę neišdavus jokio oficialaus leidimo prieš pradedant eksploatuoti šį sąvartyną, nors dėl tokio leidimo turi būti kreipiamasi ir jis turi būti suteiktas prieš pradedant veiklą naujame įrenginyje tam, kad ši veikla būtų vykdoma laikantis atitinkamų sąlygų pagal direktyvos 9 straipsnį. Antra, Komisija mano, kad nebuvo imtasi reikalaujamų techninių atsargumo priemonių siekiant išvengti I ir II sąrašuose nurodytų medžiagų išleidimo. Trečia, ji tvirtina, jog leidimas dėl atliekų siekiant eksploatuoti šį sąvartyną, kurį Environmental Protection Agency (Aplinkos apsaugos agentūra, toliau – EPA) išdavė 2001 m. balandžio 3 d., neatitinka direktyvos nuostatų, nes šis leidimas yra neteisėtas kaip ir išankstinis tyrimas.

24

Reikia pastebėti, kad Komisija savo pateiktame dublike atsisakė kaltinimų, susijusių su oficialaus leidimo nebuvimu prieš pradedant eksploatuoti sąvartyną bei direktyvos 9 straipsnio nesilaikymu.

25

Komisija tvirtina, kad Airija neįvykdė pareigos imtis visų „techninių atsargumo priemonių“ direktyvos 4 straipsnio 2 dalies antrosios pastraipos prasme, leidusi įsteigti ir eksploatuoti Ballymurtagh municipalinį sąvartyną, nors ji žinojo, kad I sąraše nurodytos medžiagos, pavyzdžiui, kadmis, ir II sąraše nurodytos medžiagos, kaip antai sunkieji metalai bei fosforas, neišvengiamai pateks į Avokos upę, nes po šiuo sąvartynu nebuvo jokio apsauginio sluoksnio.

26

Komisija teigia, kad tokių medžiagų išmetimui taikomos sąlygos, kurios aptariamos, vietovės atžvilgiu nebuvo įvykdytos. Tarp jų yra 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti reikalavimai, iš kurių matyti, kad išleidimas galimas tik į požeminius vandenis ir kad šiuose vandenyse esančios I sąraše nurodytos medžiagos negali patekti į kitas vandens sistemas.

27

Taigi, Komisijos nuomone, po Ballymurtagh vietove ir Avokos upe tekantys požeminiai vandenys negali būti laikomi priklausančiais tai pačiai vandens sistemai.

28

Bet kuriuo atveju, Komisijos teigimu, net jei šie į Avoką patenkantys požeminiai vandenys su šia upe turėtų būti laikomi priklausančiais tai pačiai vandens sistemai, pastaroji negali būti laikoma visai netinkančia kitai paskirčiai. Iš tikrųjų pagal nacionalinės teisės aktus dėl atliekų valdymo pateiktoje su Ballymurtagh municipaliniu sąvartynu susijusioje poveikio aplinkai deklaracijoje (Environmental Impact Statement on Ballymurtagh Landfill, toliau – poveikio aplinkai deklaracija) pažymima, jog „Avoka, kuri teka netoli kasyklų ir sąvartyno, yra uolinga srauni upė ir gali būti laikoma labai gera vieta lašišinių žuvų veisimuisi“.

29

Be to, Komisija teigia, kad Viklou grafystės taryba negalėjo ignoruoti to, jog nesant apsauginio barjero skystis, susidarantis vandeniui prasisunkus pro atliekas (toliau – filtratas), pasieks Avoką, nes prieš pradedant eksploatuoti sąvartyną 1987 m. atlikta hidrogeologinė studija (Cullen K. T., „Ballymurtagh Open Pit: Report on the Hydrogeological Survey of a Proposed Waste Disposal Site“, 1987 m. kovo 10 d., toliau – hidrogeologinė studija) šiuo klausimu parodė, jog buvo galima pasirinkti arba filtrato atskiedimą ir išsklaidymą, arba daubos pagrindo sandarinimą. Tačiau Viklou grafystės taryba pasirinko filtrato atskiedimą ir išsklaidymą, o tai tik galėjo užteršti kitą vandens sistemą.

30

Airija tvirtina, kad pagal pačią direktyvos 4 straipsnio 2 dalies formuluotę tam tikromis sąlygomis galima leisti I sąraše nurodytų medžiagų išleidimą.

31

Ši valstybė narė grindžia argumentą hidrogeologinės studijos išvadomis, kad „dėl didelės po kasykla ir Avokos upe tekančių požeminių vandenų taršos reikia labiausiai atsižvelgti į šią pasirinkimo dalį: „atskiedimas ir išsklaidymas“, nes vienintelis padarinys po kasykla ar Avokos upėje tekančių vandenų kokybei yra pakitusi spalva pagal filtratų pobūdį ir sudėtį“.

32

Airijos teigimu, požeminiai vandenys, esantys buvusių mineralizuotų zonų viduje ir dauboje, yra stipriai užteršti dėl anksčiau vykdytos kasybos veiklos ir jie netinkami naudoti buityje ir žemės ūkyje. Ji nurodo, kad bet kuriuo atveju, remiantis naujausia EPA ataskaita dėl vandenų kokybės, labiausiai metalais užteršta yra Avokos upė, ypač variu, cinku ir šiek tiek mažiau švinu.

33

Be to, šios valstybės narės teigimu, vandens sistemą sudaro vandenys iš paviršiaus šaltinių bei požeminiai vandenys ir nagrinėjamu atveju negali būti dviejų atskirų tarpusavyje nesusijusių sistemų.

34

Reikia priminti, pirma, kad pagal direktyvos 3 straipsnio a punktą valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų norint užkirsti kelią bet kokiam I sąraše nurodytų medžiagų išleidimui į požeminius vandenis.

35

Kad įvykdytų šią pareigą, valstybės narės, remiantis šios direktyvos 4 straipsnio 1 dalimi, turi, pirma, uždrausti bet kokį šių medžiagų tiesioginį išleidimą ir, antra, taikyti išankstinius šių medžiagų išmetimo ar išpylimo jų pašalinimo tikslu, galinčių sukelti netiesioginį jų išleidimą, tyrimus, siekiant uždrausti tokią veiklą arba suteikti leidimą ją vykdyti su sąlyga, jei laikomasi visų techninių atsargumo priemonių, būtinų užkirsti kelią tokiam medžiagų išleidimui.

36

Be to, iš direktyvos 4 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos matyti, jog jeigu išankstinio tyrimo metu paaiškėtų, kad požeminis vanduo, į kurį numatoma išleisti I sąraše nurodytas medžiagas, daugiau nebetinkamas naudoti, ypač buitiniams ir žemės ūkio tikslams, valstybės narės gali suteikti leidimą šioms medžiagoms išleisti su sąlyga, jei jos nekliudo žemės išteklių eksploatacijai.

37

Remiantis tos pačios nuostatos antrąja pastraipa, tokį leidimą galima suteikti tik tuo atveju, jeigu buvo imtasi visų techninių atsargumo priemonių užtikrinti, kad šios medžiagos negalėtų patekti į kitas vandens sistemas arba padaryti žalą kitoms ekosistemoms.

38

Antra, pagal direktyvos 3 straipsnio b punktą valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų apribotas II sąraše nurodytų medžiagų išleidimas į požeminius vandenis, taip išvengiant požeminio vandens taršos šiomis medžiagomis.

39

Tam, kad įvykdytų šią pareigą, valstybės narės pagal šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies pirmąją pastraipą išankstinį tyrimą taiko visiems tiesioginiams minėtame sąraše nurodytų medžiagų išleidimams, siekdamos apriboti tokius išleidimus, bei šių medžiagų šalinimui ar išpylimui jų šalinimo tikslu, galintiems sukelti netiesioginį išleidimą. Remdamosi 5 straipsnio 1 dalies antrąja pastraipa, atsižvelgdamos į to tyrimo rezultatus, valstybės narės gali suteikti leidimą tik tuomet, jei yra laikomasi visų techninių atsargumo priemonių, būtinų užkirsti kelią požeminio vandens taršai šiomis medžiagomis.

40

Visų pirma reikia pabrėžti, kad Airija pripažino, jog požeminiai vandenys, į kuriuos netiesiogiai išleidžiamos I sąraše nurodytos medžiagos, gali patekti į Avokos upę, o kai kurios iš jų galiausiai gali pakeisti vandens spalvą.

41

Jeigu vandens sistemą, kuriai priklauso Avokos upė, dėl kurios įrodyta, jog ji neišteka iš po Ballymurtagh vietove tekančių požeminių vandenių, iš tikrųjų veikia tokie išleidimai, 4 straipsnio 2 dalies antrojoje pastraipoje įtvirtinta sąlyga nėra įvykdoma, nes šie išleidimai neapsiriboja vien požeminiais vandenimis. Taigi įvairių studijų išvadose dėl ankstesnės šios upės taršos neatsižvelgiama į šios sąlygos laikymąsi.

42

Vadinasi Ballymurtagh municipalinio sąvartyno atžvilgiu pasirinkusi filtratų atskiedimu ir išsklaidymu grindžiamą sistemą, nors, remiantis hidrogeologine studija, egzistavo kitas sprendimas, t. y. bandyti užsandarinti daubos pagrindą, o tai būtų leidę nepadidinti Avokos taršos lygio, ko Airija ir neginčija, ir sudariusi sąlygas, kad I sąraše nurodytos medžiagos patektų į kitą vandens sistemą nei po šiuo sąvartynu tekantys požeminiai vandenys, ši valstybė narė neįvykdė pareigos imtis visų techninių apsaugos priemonių, kaip įpareigoja direktyvos 4 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa.

43

Antra, kadangi II sąraše nurodytų medžiagų, ypač sunkiųjų metalų ir fosforo, išleidimas į požeminius vandenis yra susijęs su Airijos techniniu pasirinkimu, pastaruoju nevykdoma iš direktyvos 3 straipsnio b punkto kylanti pareiga riboti šių medžiagų išleidimą į požeminius vandenis siekiant išvengti jų taršos, nes nebuvo imtasi visų techninių apsaugos priemonių, leidžiančių pasiekti šį tikslą.

44

Todėl nebuvo laikytasi ir direktyvos 5 straipsnyje apibrėžtų reikalavimų, kuriais, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 39 punkte, siekiama tik įvykdyti direktyvos 3 straipsnio b punkte nurodytą pareigą.

45

Iš to, kas pasakyta, reikia daryti išvadą, jog Ballymurtagh municipalinio sąvartyno atžvilgiu Airija nesilaikė iš direktyvos 4 ir 5 straipsnio kylančių reikalavimų, susijusių su I ir II sąrašuose nurodytų medžiagų išleidimais.

46

Komisija teigia, jog EPA 2001 m. balandžio 3 d. išduotas leidimas dėl atliekų neatitinka direktyvos 4, 5, 7 ir 10 straipsnių.

47

Komisijos nuomone, nebuvo laikytasi reikalavimų, susijusių su išankstiniu tyrimu prieš išduodant leidimą. Šiuo atžvilgiu ji teigia, kad iš paties leidimo teksto, kuriame numatyta, jog „per šešis mėnesius nuo šio leidimo išdavimo datos jo turėtojas pateikia pasiūlymą siekdamas išnagrinėti, ar įmanoma išleidimų į požeminius vandenis bei jų poveikio Avokai kontrolė“, matyti, kad direktyvos 4 ir 5 straipsniai buvo pažeisti, nes išdavus šį leidimą nebuvo vykdomas tyrimas dėl poveikio požeminiams vandenims ir nesiimta galimų techninių apsaugos priemonių.

48

Komisija priduria, kad net darant prielaidą, jog hidrogeologinė studija galėjo prilygti išankstiniam tyrimui direktyvos 4 straipsnio 2 dalies prasme, šio tyrimo bet kuriuo atveju nebūtų pakakę, nes neįrodyta, jog ji apėmė išsamios informacijos apie I ir II sąrašuose nurodytų medžiagų rinkimą ir joje nėra jokios aiškios nuorodos į direktyvos 4 straipsnį.

49

Be to, Komisijos teigimu, šios studijos spragų nekompensuoja poveikio aplinkai deklaracija.

50

Airijos nuomone, direktyvos reikalavimai dėl išankstinio tyrimo buvo įvykdyti, nes buvo atliktas hidrogeologinis tyrimas ir poveikio aplinkai studija.

51

Ji priduria, kad EPA, prieš 2001 m. balandžio 3 d. išduodama leidimą dėl atliekų, atsižvelgė į kelių studijų dėl požeminių vandenų ir hidrogeologinių tyrimų, tarp jų ir į geologinės bei hidrogeologinės Ballymurtagh municipalinio sąvartyno studijos (Co. Wicklow B. J. Murphy & Associates, Geological and Hydrogeological Study of the Ballymurtagh Landfill near Avoca, 1997), išvadas.

52

Kaip jau konstatuota šio sprendimo 42 ir 43 punktuose, Ballymurtagh municipalinio sąvartyno atžvilgiu pasirinkusi filtrato atskiedimu ir išsklaidymu grindžiamą sistemą, Airija nesiėmė visų techninių apsaugos priemonių, kurių reikalauja, pirma, direktyvos 4 straipsnis I sąraše nurodytų medžiagų atveju ir, antra, 5 straipsnis – II sąraše nurodytų medžiagų atveju. Todėl ši valstybė narė negalėjo teisėtai išduoti leidimo pagal šiuos straipsnius, nes tokio leidimo išdavimas iš tikrųjų priklausė nuo to, ar bus priimtos pastarųjų reikalaujamos techninės apsaugos priemonės, tačiau tai nebuvo padaryta.

53

Be to, reikia pažymėti, jog nuotėkas priimančios aplinkos atžvilgiu vykdomi išankstiniai tyrimai, kaip nurodyta direktyvos 4 ir 5 straipsniuose. Atsižvelgiant į šį specialų tyrimų objektą, direktyvos 7 straipsnis reikalauja, jog šie išankstiniai tyrimai taip pat turėtų specialų tikslą, t. y. išanalizuoti konkrečios teritorijos hidrogeologines sąlygas, dirvožemio ir podirvio apsivalymo galimybes, taršos riziką ir požeminio vandens kokybės pakitimą dėl išleidimo, taip pat nustatyti, ar medžiagų išleidimas į požeminį vandenį aplinkosaugos požiūriu yra tinkamas sprendimas. Taigi šis 7 straipsnis leidimams išduoti nustato tikslias ir išsamias sąlygas, kurios laikytinos imperatyviomis tam, kad būtų pasiektas direktyvos tikslas (šiuo klausimu žr. 1991 m. vasario 28 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C-360/87, Rink. p. I-791, 23 punktą).

54

Siekiant visiškai įgyvendinti taip Bendrijos teisės aktų leidėjo siekiamą tikslą, tyrimas, nuo kurio priklauso leidimo išdavimas, turi leisti iki galo ir išsamiai suvokti nuotėkas priimančią aplinką, nesant būtinybės, kad būtų daroma aiški nuoroda į direktyvą.

55

Tačiau nagrinėjamu atveju matyti, kad apie teršalus, kurių buvimas Ballymurtagh municipalinio sąvartyno filtrate hidrogeologinėje studijoje buvo paskelbtas įmanomu, išsami informacija nebuvo surinkta. Taigi per hidrogeologinį tyrimą nebuvo išsamiai nurodyti požeminių vandenų taršos ir kokybės pasikeitimo pavojai, susiję su I ir II sąrašuose nurodytų medžiagų išleidimu.

56

Be to, iš šio sprendimo 47 punkte minėtame 2001 m. balandžio 3 d. EPA leidime dėl atliekų esančios nuorodos matyti, kad prieš išduodant šį leidimą sąvartyno poveikis požeminiams ir paviršiaus vandenims nebuvo išsamiai ištirtas, priešingai nei to reikalauja direktyvos 7 straipsnis.

57

Galiausiai šis leidimas netenkina ir direktyvos 10 straipsnyje nustatytų sąlygų.

58

Todėl kaltinimas dėl direktyvos 4, 5, 7 ir 10 straipsnių pažeidimo Ballymurtagh municipalinio sąvartyno atžvilgiu išdavus neteisėtą leidimą yra pagrįstas.

59

Iš to, kas pasakyta, išplaukia, jog Ballymurtagh municipalinio sąvartyno atžvilgiu nesiėmusi visų priemonių, būtinų užtikrinti direktyvos 4, 5, 7 ir 10 straipsnių laikymąsi, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal direktyvą.

60

Komisijos teigimu, Airija nesiėmė priemonių, būtinų užtikrinti direktyvos laikymąsi tam, kad visose kaimo vietovėse požeminiai vandenys būtų apsaugoti nuo netiesioginių II sąraše nurodytų medžiagų iš septikų, t. y. vandens valymo sistemų, skirtų pašalinti buitines nuotėkas per žemę, išleidimų.

61

Nuo septikų priklausantiems įrenginiams niekad nebuvo taikomos atitinkamos išankstinio tyrimo ir leidimo procedūros, nors jų nuotėkose yra dideli fosforo ir amoniako kiekiai, o tai – įsipareigojimų neįvykdymas pagal direktyvos 5 straipsnį ir su juo susijusias nuostatas, t. y. 7, 8, 10 ir 13 straipsnius.

62

Grįsdama šį kaltinimą Komisija pateikia šiuos įrodymus:

63

Visų pirma reikia pažymėti, jog dėl šios ieškinio dalies Komisija nesiekia, jog būtų pripažinta, kad Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal direktyvą konkrečiose faktinėse situacijose, tačiau nori pranešti apie neįsipareigojimų neįvykdymą, kylantį dėl Bendrijos teisei prieštaraujančios administracinės praktikos, kuri iliustruojama tam tikrais pavyzdžiais.

64

Šiuo atžvilgiu visų pirma reikia priminti, kad Komisija gali prašyti Teisingumo Teismo pripažinti įsipareigojimų pagal direktyvos nuostatas neįvykdymą dėl to, kad valstybės narės valdžios institucijos vykdė šioms nuostatoms prieštaraujančią bendrą praktiką, kurią parodo konkrečios situacijos (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C-494/01, Rink. p. I-3331, 27 punktą).

65

Konkrečiai tariant, Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad valstybės elgesys, pasireiškiantis Bendrijos teisės reikalavimams prieštaraujančia administracine praktika, būtų pripažintas įsipareigojimų neįvykdymu EB 226 straipsnio prasme, reikia, kad ši administracinė praktika būtų pasiekusi tam tikrą pastovumo ir bendrumo laipsnį (žr., be kita ko, 2006 m. balandžio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C-441/02, Rink. p. I-3449, 50 punktą ir 2007 m. birželio 14 d. Sprendimo Komisija prieš Suomiją, C-342/05, Rink. p. I-4713, 33 punktą).

66

Antra, byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį Komisija turi įrodyti nurodyto įsipareigojimo neįvykdymą. Būtent ji Teisingumo Teismui turi pateikti įrodymų, kad pastarasis galėtų patikrinti šio įsipareigojimo neįvykdymo buvimą, nesiremdama jokia prielaida (žr., be kita ko, minėto sprendimo Komisija prieš Airiją 41 punktą ir nurodytą teismo praktiką bei minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją 48 punktą).

67

Vis dėlto pagal EB 10 straipsnį valstybės narės turi padėti Komisijai įgyvendinant jos uždavinį, kuris, be kita ko, pagal EB 211 straipsnį yra Sutarties nuostatų bei ja vadovaujantis institucijų priimtų nuostatų taikymo užtikrinimas (žr., be kita ko, minėto sprendimo Komisija prieš Airiją 42 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

68

Šiuo atveju reikia atsižvelgti į tai, kad tikrindama direktyvai veiksmingai įgyvendinti skirtų nacionalinių nuostatų tinkamą taikymą praktikoje Komisija yra visiškai priklausoma nuo galinčių skundą pateikti asmenų bei atitinkamos valstybės narės pateiktų įrodymų (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Airiją 43 punktą).

69

Iš to visų pirma išplaukia, kad jei Komisija pateikė pakankamai įrodymų, jog valstybės narės valdžios institucijos vykdė pasikartojančius ir ilgalaikius veiksmus, kurie prieštarauja direktyvos nuostatoms, ši valstybė narė turi iš esmės ir išsamiai užginčyti pateiktus duomenis ir iš jų išplaukiančias pasekmes (žr. minėto sprendimo Komisija prieš Airiją 47 punktą).

70

Būtent atsižvelgiant į šiuos principus reikia nagrinėti šį Komisijos pateiktą kaltinimą.

71

Galiausiai reikia pažymėti, kad jeigu šie pateikti kaltinimai nesusiję su nacionalinių nuostatų turiniu, nagrinėjant jų pagrįstumą nėra svarbūs Airijos argumentai dėl direktyvą perkeliančių nacionalinės teisės aktų veiksmingumo ir papildomo nacionalinės teisės aktų dėl teritorijos planavimo pobūdžio.

72

Komisija teigia, kad Airija direktyvos 5 straipsnį aiškina siaurai ir dėl to neįgyvendina šiuo straipsniu nustatytos leidimų tvarkos, kiek tai susiję su netiesioginiu II sąraše nurodytų medžiagų iš septikų išleidimu visoje Airijos teritorijoje, o tai prieštarauja direktyvos reikalavimams.

73

Komisija priduria, kad tokia analizė galioja Veksfordo grafystės atveju, kai kalbama, be kita ko, apie „Creacon Lodge“ viešbutį.

74

Be to, Komisija pastebi, kad nuotėkų išleidimo į požeminius vandenis leidimų visose grafystėse išduota labai nedaug, palyginti su aplinkybėmis, kurioms esant turėtų būti taikoma direktyva, o tai parodo jos blogą aiškinimą.

75

Airija atsikerta, kad pasibaigus atsakymo į Komisijos atsiųstą pagrįstą nuomonę terminui, ji pakeitė ginčijamos nuostatos aiškinimą.

76

Ji priduria, jog vietos valdžios institucijos, atsakingos už direktyvą perkeliančių teisės aktų įgyvendinimą, praktikoje rėmėsi aiškinimu, atitinkančiu direktyvos 5 straipsnio 1 dalies tikslą.

77

Kaip matyti iš šio sprendimo 39 punkto bei aiškios direktyvos 5 straipsnio 1 dalies formuluotės, valstybės narės iš esmės visų II sąraše nurodytų medžiagų, įskaitant patenkančias iš septikų, atžvilgiu turi taikyti išankstinio tyrimo ir leidimo procedūras visam šių medžiagų šalinimui ar išpylimui šalinimo tikslais, kurie gali sukelti netiesioginį išleidimą.

78

Taigi Airija pripažįsta būtinybę įgyvendinti direktyvą remiantis tokiu jos 5 straipsnio 1 dalies aiškinimu, nes tik jis atitinka Bendrijos reikalavimus.

79

Tačiau reikia išsiaiškinti, ar pernelyg siauras šios nuostatos aiškinimas, kuriuo iš pradžių rėmėsi Airija, buvo konkrečiai taikomas praktikoje, o dėl to reikia išnagrinėti kitus Komisijos pateiktus įrodymus, kuriais siekiama pagrįsti šį aiškinimą ir kurie susiję su kritikuojama administracine praktika.

80

Komisijos teigimu, dėl Veksfordo grafystėje esančio „Creacon Lodge“ viešbučio nuotėkų šalinimo kelerius metus per kanalizacijos vamzdį buvo išleidžiamos II sąraše nurodytos medžiagos, kurios užteršė kai kurias gretimas zonas, ypač upę.

81

1995–2001 m. minėtas viešbutis, kuris, Komisijos teigimu, gali priimti iki 200 asmenų, buvo įrengęs 250 galonų talpos septikus pažeisdamas statybos leidimo sąlygą, kuri reikalavo įrengti papildomą septiką. 1999 m. sausio mėn. buvo įrengta nauja valymo stotis, dėl kurios nebuvo atliktas direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje reikalaujamas išankstinis tyrimas ir išduotas nuotėkų išleidimo leidimas, kurio reikalauja ši nuostata. Tik 2001 m. lapkričio mėn. buvo išduotas galutinis nuotėkų išleidimo leidimas.

82

Ginčydama Komisijos nurodytus „Creacon Lodge“ viešbučio pajėgumus, Airija pažymi, kad 1994–2000 m. buvo pateikti keturi prašymai išduoti statybos leidimą ir kad buvo taikomos griežtos sąlygos bei patikrinimai šio viešbučio pastatų nuotėkų valymo ir šalinimo srityje. Ji priduria, kad 1996 m. buvo pradėtas eksploatuoti 2000 galonų talpos septikas.

83

Airija patikslina, jog 2001 m. lapkričio 30 d. kompetentingai institucijai, atsakingai už skundų statybos leidimų srityje nagrinėjimą, Board Pleana, kuri reikalavo įrengti nuotėkų valymo įrenginius, išdavus galutinį išleidimo leidimą, Veksfordo grafystės taryba bei EPA atliko patikrinimus, kurie apėmė nuotėkų iš „Creacon Lodge“ viešbučio naudoto vandens valymo sistemos mėginių analizę siekiant užtikrinti, jog ši sistema atitiktų šiame išleidimo leidime nustatytas sąlygas.

84

Galiausiai Airija teigia, kad šio viešbučio savininkui buvo pateikta įvairių įspėjimų, smulkiai įvardijant priemones, kurių šis turi imti, taip nurodydama pastangas, kurių buvo imtasi siekiant užtikrinti, jog viešbučio vadovybė laikytųsi minėtame išleidimo leidime nustatytų sąlygų.

85

Visų pirma dėl Komisijos pateiktų įrodymų reikia pažymėti, jog pastaroji pripažįsta blogai išsiaiškinusi dėl konkrečių su „Creacon Lodge“ viešbučiu susijusių aplinkybių. Tas pats taikoma 1996 m. septiko įrengimui, dėl kurio Komisija pripažino, kad jis pritaikytas viešbučio poreikiams, ar tai būtų paprasti apsilankymai viešbutyje, ar išskirtiniai renginiai.

86

Be to, iš įvairių kompetentingų institucijų pateiktų prašymų išduoti statybos leidimus matyti: kadangi minėtame viešbutyje yra daugiausia vienuolika kambarių, šios institucijos nusprendė, kad viešbučio išleidžiamos nuotėkos gali būti laikomos buitinėmis direktyvos 2 straipsnio a punkto prasme.

87

Viešbučio savininkams pateikus prašymus išduoti statybos leidimus siekiant padidinti viešbučio pajėgumus, dėl kurių leidimai buvo išduoti 1997 m. vasario 12 d. ir 2000 m. rugsėjo 14 d., jie buvo informuoti apie pareigą turėti leidimą dėl šio viešbučio nuotėkų išleidimo.

88

Galiausiai įrodyta, jog 2001 m. lapkričio 30 d.Board Pleana sprendimas pagal Airijos teisės aktus prilygsta galutiniam leidimui dėl nuotėkų išleidimo.

89

Būtent atsižvelgiant į šią informaciją turi būti nagrinėjama šio įrodymo svarba.

90

Visų pirma iš direktyvos 2 straipsnio a punkto matyti, jog ji netaikoma buitinėms nuotėkoms, išleidžiamoms iš izoliuotų gyvenamųjų pastatų, kurie nėra prijungti prie nuotėkų surinkimo sistemos ir yra už geriamojo vandens gavybai saugomų teritorijų ribų.

91

Atsižvelgiant į „Creacon Lodge“ viešbučio priėmimo pajėgumus, ypač į jame esančių kambarių skaičių ir vykstančius renginius, jam pagrįstai negalima netaikyti direktyvos, nes iš jo išleidžiamos nuotėkos negali būti kvalifikuojamos kaip „buitinės nuotėkos“ iš izoliuotų gyvenamųjų pastatų direktyvos 2 straipsnio a punkto prasme.

92

Antra, jeigu aptariamas viešbutis patenka į direktyvos taikymo sritį ir nebuvo ginčyta, jog iš jo turimo septiko patenkančios II sąraše nurodytos medžiagos išleidžiamos į požeminius vandenis, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 78 punkte, jam turėjo būti taikoma išankstinio tyrimo ir leidimo procedūra, kaip to reikalaujama direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje.

93

Šiuo atžvilgiu šioje nuostatoje nurodytas išankstinis tyrimas turi atitikti direktyvos 7 straipsnyje nustatytas ir šio sprendimo 53 punkte primintas sąlygas.

94

Nors akivaizdu, kad galutinis išleidimo leidimas „Creacon Lodge“ viešbučiui buvo išduotas 2001 m. lapkričio 30 d., iš Airijos pateiktų argumentų nematyti, jog šis leidimas atitiktų minėtame 7 straipsnyje nustatytas sąlygas. Iš tiesų ši valstybė narė tik tvirtina, kad atliekų išleidimo leidimų išdavimas reikalauja patikrinimų vietoje pagal direktyvą perkeliančius nacionalinės teisės aktus, visiškai neužsimindama apie tyrimą, kuris būtų atliktas minėtame viešbutyje.

95

Galiausiai Airija neturėtų pateikti argumento dėl minėto viešbučio savininko pasyvumo, siekdama užginčyti Komisijos pateiktus įrodymus.

96

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia konstatuoti, kad teisiškai įrodyta, jog II sąraše nurodyti medžiagų netiesioginiai išleidimai iš „Creacon Lodge“ viešbučio buvo vykdomi nesilaikant direktyvos 5 ir 7 straipsniuose nustatytų sąlygų bei su šiais straipsniais susijusių direktyvos 8, 10, 12 ir 13 straipsnių.

97

Komisija visų pirma tvirtina, kad daugiau nei dešimt metų minkšto vandens eutrofizacija yra didelis Airijos valdžios institucijų rūpestis, kiek tai susiję su paviršinio vandens kokybe. Šios institucijos atliko keletą taršos poveikio tam tikriems vandens surinkimo rajonams studijų ir pasiūlė valdymo priemones, kad būtų pašalintos įvairios nustatytos problemos.

98

Tarp šių priemonių yra Lough Leane, svarbiausio Kilarnio ežerų vandens surinkimo rajono, valdymo ir priežiūros projektas, kurį vykdė Kerio grafystės taryba ir kuris buvo rengiamas trejus metus nuo 1998 m. liepos mėn. iki 2001 m. liepos mėnesio. Šio projekto kontekste buvo parengtos kelios ataskaitos (tarpinės ataskaitos ir galutinė ataskaita A Catchment based approach for reducing nutrient inputs from all sources to the lakes of Killarney, 2000 m. gruodžio mėn. ir 2003 m. lapkričio mėn.).

99

Komisijos teigimu, šios ataskaitos patvirtina periodišką Airijos įsipareigojimų neįvykdymą, nes tai, kaip ši valstybė narė taiko direktyvą praktikoje, negali atitikti jos 5 straipsnio 1 dalies. Ji priduria, kad iš anksčiau nurodytų ataskaitų matyti, jog nebuvo atlikta jokia kontrolė siekiant patikrinti, ar aptariamoje geografinėje zonoje įrengti septikai atitinka direktyvos reikalavimus.

100

Airija tvirtina, kad Komisija neįrodė, jog dėl Lough Leane aptikto fosfato kiekio kalti septikų nuotėkų išleidimai, kuriems taikoma direktyva. Be to, atrodo, jog dauguma aptariamos zonos septikų naudojasi izoliuoti gyvenamieji pastatai ir dėl šios aplinkybės jie nepatenka į direktyvos taikymo sritį.

101

Visų pirma reikia pažymėti, kaip matyti iš šio sprendimo 98 punkte nurodytos galutinės ataskaitos, kad medžiagos iš septikų nuotėkų daro poveikį požeminiams vandenims, maitinantiems paviršiaus vandenis ir išsisklaidantiems tiesiogiai Lough Leane. Šiuo atžvilgiu iš tame pačiame 98 punkte nurodytos antros tarpinės ataskaitos matyti, kad 12 % viso fosforo kiekio šiame ežere priskirtina septikams.

102

Antra, šioje galutinėje ataskaitoje nurodyta, kad dauguma gyvenamųjų namų, „bed and breakfast“ tipo nakvynės namų ir kempingo teritorijų, esančių Lough Leane vandens surinkimo rajone, <…> nėra prisijungę prie miesto kanalizacijos tinklo ir priklauso nuo septikų. Taip yra ir su Barraduff kaimu, kurio gyvenamieji namai turi individualius septikus.

103

Trečia, kaip tai buvo priminta šio sprendimo 90 punkte, iš direktyvos 2 straipsnio a dalies matyti, kad ji netaikoma buitinėms nuotėkoms, išleidžiamoms iš izoliuotų gyvenamųjų pastatų, kurie nėra prijungti prie nuotėkų surinkimo sistemos ir yra už tam tikrų teritorijų ribų.

104

Atsižvelgiant į primintas nuorodas, pateiktas minėtoje galutinėje atskaitoje, tam tikra nagrinėjamoje geografinėje zonoje esančių gyvenamųjų pastatų dalis, visų pirma gyvenamieji kaimai, negali būti laikomi izoliuotais gyvenamaisiais pastatais ir jiems negali būti taikoma minėto 2 straipsnio a punkte numatyta išimtis.

105

Kalbant apie viešbučio išleidžiamas nuotėkas, jos negali būti laikomos buitinėmis nuotėkomis tos pačios nuostatos prasme.

106

Todėl negalima atmesti galimybės, kad II sąraše nurodytų medžiagų iš septikų, kuriuos turi Lough Leane vandens surinkimo rajone esantys gyvenamieji pastatai ir kuriems netaikoma direktyvos 2 straipsnio a punkte numatyta išimtis, išleidimas buvo vykdomas nesilaikant jos 5 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų.

107

Komisijos teigimu, EPA oficialios ataskaitos dėl vandens taršos yra papildomi įrodymai, kad Airija ilgą laiką nevykdė pareigos užtikrinti, jog dėl nuotėkų šalinimo per septikus Airijos kaimo vietovėse būtų atliktas išankstinis tyrimas, taikoma leidimų procedūra ir vykdoma tinkama priežiūra.

108

Komisija patikslina, jog šios atskaitos patvirtina plintančią mikrobiologinę taršą, apimančią šimtus viešų ir privačių vandens rezervų, kuriuos maitina požeminiai vandenys.

109

Šiuo atžvilgiu primindama, jog Teisingumo Teismas 2002 m. lapkričio 14 d. Sprendime Komisija prieš Airiją (C-316/00, Rink. p. I-10527) nusprendė, kad Airija nesilaikė Direktyvoje 80/778 įtvirtintų mikrobiologinių normų, Komisija tvirtina, jog egzistuoja ryšys tarp mikrobiologinės taršos ir II sąraše nurodytų medžiagų, kaip antai amoniakas, fosforas ir chloras, buvimo.

110

Airija šiuos Komisijos argumentus ginčija teigdama, jog jų nepagrindžia joks konkretus įrodymas.

111

Reikia konstatuoti, kad Komisijos nurodytų atskaitų santraukos, nors jose pabrėžiama vandens rezervų tarša, teisiškai neįrodo priežastinio ryšio tarp šios taršos ir II sąraše nurodytų medžiagų buvimo. Šiuo tikslu galima pažymėti, jog EPA ataskaitoje už 1998–2000 m. laikotarpį (Water Quality in Ireland, 1998-2000, Environmental Protection Agency, 2002) minima daug priežasčių, dėl kurių galima paaiškinti didelį nitratų kiekį, pastebėtą 20 % laboratorijų.

112

Galiausiai jokios įtakos neturi ankstesnis Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuotas Airijos įsipareigojimų pagal Direktyvą 80/778, visiškai nesusijusią su šiuo ieškiniu, neįvykdymas.

113

Taigi bendro pobūdžio Komisijos teiginiai negali būti laikomi svarbiais įrodymais.

114

Todėl išnagrinėjus visus Komisijos anksčiau pateiktus įrodymus matyti, jog, pirma, iš „Creacon Lodge“ viešbučio buvo vykdomi netiesioginiai II sąraše nurodytų medžiagų išleidimai nesilaikant direktyvos 5, 7, 8, 10, 12 ir 13 straipsniuose įtvirtintų sąlygų ir, antra, negalima atmesti galimybės, kad tokios medžiagos iš septikų, kuriuos turi kai kurie gyvenamieji pastatai, esantys Lough Leane vandenų surinkimo rajone, buvo išleidžiamos pažeidžiant direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas.

115

Tačiau iš tokio netinkamo, geografiškai apriboto, taikymo negalima daryti išvados, jog visose Airijos kaimo vietovėse egzistuoja administracinė praktika, susijusi su netiesioginiais išleidimais į požeminius vandenis nuotėkų iš septikų, kurioms būdingos Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintos savybės ir kurios pažeidžia direktyvos 5, 7, 8, 10, 12 ir 13 straipsnius (šiuo klausimu žr. 2005 m. gegužės 12 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-287/03, Rink. p. I-3761, 30 punktą).

116

Iš to išplaukia, jog Komisijai neįrodžius, kad Airija nesiėmė visų priemonių, būtinų užtikrinti direktyvos 5, 7, 8, 10, 12 ir 13 straipsnių įgyvendinimą, kiek tai susiję su II sąraše nurodytų medžiagų iš septikų netiesioginiais išleidimais į požeminius vandenis, kaltinimas dėl šių išleidimų turi būti atmestas.

117

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia pripažinti, jog Ballymurtagh municipalinio sąvartyno (Viklou grafystė) atžvilgiu nesiėmusi visų priemonių, būtinų užtikrinti direktyvos 4, 5, 7 ir 10 straipsnių laikymąsi, Airija neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

118

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Pagal to paties straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, arba jeigu susiklosto ypatingos aplinkybės, Teisingumo Teismas gali paskirstyti išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas.

119

Šioje byloje reikia atkreipti dėmesį į tai, kad buvo priimtas ne visas Komisijos pateiktas ieškinys.

120

Todėl Airija turi padengti du trečdalius visų bylinėjimosi išlaidų. Komisija turi padengti likusį šių išlaidų trečdalį.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia: