1. Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Sutarties nuostatos – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis
(EB 39 straipsnis)
2. Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas požiūris – Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai
(EB 39, 40 ir 50 straipsniai)
3. Bendrijos teisė – Tiesioginis veikimas – Tiesiogiai taikoma Sutarties nuostata – Nacionalinių teismų pareigos
1. Negalima atmesti to, kad tam tikromis aplinkybėmis privati įdarbinimo agentūra gali remtis teisėmis, tiesiogiai pripažįstamomis Bendrijos darbuotojams pagal EB 39 straipsnį, jeigu ši agentūra tarpininkauja tarp darbo ieškančių ir jį siūlančių asmenų ir pagal su darbo ieškančiu asmeniu sudarytą sutartį dėl įdarbinimo ši agentūra įgaliota tarpininkauti atstovaujant šį asmenį bei ieškant jam darbo.
Iš tikrųjų tam, kad darbuotojų teisė įsidarbinti ir vykdyti darbinę veiklą kitoje valstybėje narėje nediskriminuojamiems būtų veiksminga ir naudinga, ji taip pat turėtų apimti papildomą įdarbinimo tarpininkų, kaip antai privačios įdarbinimo agentūros, teisę padėti jiems rasti darbą laikantis laisvą darbuotojų judėjimą reglamentuojančių normų.
(žr. 24–26 punktus)
2. EB 39, 49 ir 50 straipsniai draudžia nacionalinės teisės aktuose numatyti, jog valstybė narė privačiai įdarbinimo agentūrai sumoka atlygį, kurį šiai agentūrai turi sumokėti darbo ieškantis asmuo už jo įdarbinimą, su sąlyga, kad šioje valstybėje šios įdarbinimo tarpininkės surasto darbo atžvilgiu mokamos privalomojo socialinio draudimo įmokos.
Iš tiesų darbo ieškančio asmens, kuriam agentūra surado darbą, kurio atžvilgiu privalomojo socialinio draudimo įmokos mokamos kitoje valstybėje narėje, padėtis tampa nepalankesnė nei tuo atveju, jeigu atitinkama agentūra būtų suradusi darbą šioje valstybėje narėje, nes pastaruoju atveju jis turėtų teisę į tai, jog agentūrai būtų sumokėtas atlygis už įdarbinimą. Tokie teisės aktai sukuria kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui, ir tai gali atgrasyti darbo ieškančius asmenis, ypač tuos, kurių finansinės galimybės yra ribotos, – ir dėl to atitinkamai ir privačias įdarbinimo agentūras – nuo darbo paieškos kitoje valstybėje narėje, nes šių darbo ieškančių asmenų kilmės valstybė narė nesumokės įdarbinimo mokesčio.
Be to, šie teisės aktai apriboja paslaugų teikimo laisvę šios paslaugos teikimo vietos atžvilgiu, nes jie gali daryti poveikį paslaugų gavėjui, t. y. darbo ieškančiam asmeniui, kuris pats privalo sumokėti privačiai įdarbinimo agentūrai atlygį, kai ši agentūra suranda darbą kitoje valstybėje narėje. Privačios agentūros galimybė išplėsti savo veiklą į kitas valstybes nares bus apribota, nes nuo nagrinėjamos sistemos buvimo iš esmės priklausys daugelio darbo ieškančių asmenų naudojimasis šios agentūros paslaugomis ir šios agentūros galėjimas surasti darbą jo ieškančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje nerizikuojant, jog jai nebus sumokėtas atlygis.
Tokios kliūties negalima pateisinti tuo, kad tokia sistema skirta palengvinti darbuotojų įdarbinimą bei sumažinti nedarbą, apsaugoti socialinio draudimo sistemą ar nacionalinę darbo rinką nuo kvalifikuotų darbuotojų praradimo. Iš tiesų dėl to, kad kitose valstybėse narėse įdarbintiems darbo ieškantiems asmenims sistemingai atsisakoma leisti pasinaudoti šia sistema, bet kuriuo atveju nagrinėjamais teisės aktais viršijama tai, kas būtina siekiamiems tikslams įgyvendinti.
(žr. 35–36, 38, 42, 44–45, 57‑59, 61–62 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. Nacionalinis teismas, naudodamasis pagal nacionalinę teisę suteikta diskrecija, nacionalinės teisės normą turi aiškinti ir taikyti Bendrijos teisės reikalavimus atitinkančiu būdu ir tiek, kiek toks Bendrijos teisę atitinkantis aiškinimas negalimas, netaikyti bet kokios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Sutarties nuostatoms, suteikiančioms asmenims teises, kuriomis jie gali remtis teisme ir kurias turi ginti nacionaliniai teismai.
(žr. 70 punktą, rezoliucinės dalies 2 punktą)