1

Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad 2001 m. kovo 23 d. Įstatymo Nr. 93, įtvirtinančio nuostatas aplinkos srityje (GURI, Nr. 79, 2001 m. balandžio 4 d., toliau – Įstatymas Nr. 93/2001), 10 straipsnyje ir 2001 m. gruodžio 21 d. Įstatymo Nr. 443 dėl įgaliojimų vyriausybei perdavimo infrastruktūros ir strateginių gamybos įrenginių srityje bei kitų intervencijų skatinant gamybos veiklą (paprastasis GURI, Nr. 299 priedas, 2001 m. gruodžio 27 d., toliau – Įstatymas Nr. 443/2001) 1 straipsnio 17 ir 19 dalyse numatydama, jog atliekas reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai netaikomi iškastai žemei ir akmenims, skirtiems panaudoti pakartotinai žemės, užkasimo, užpildymo darbuose ir kaip užpildas, išskyrus medžiagas iš užterštų ir melioruotų vietų, kur teršalų koncentracija yra didesnė nei galiojančiuose teisės aktuose nustatytos leistinos ribos, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1975 m. liepos 15 d. Tarybos direktyvą 75/442/EEB dėl atliekų (OL L 194, 1975, p. 39), iš dalies pakeistą 1991 m. kovo 18 d. Tarybos direktyva 91/156/EEB (OL L 78, p. 32, toliau – direktyva).

2

Direktyvos 1 straipsnio a ir c punktuose numatyta, kad:

<…>

3

Direktyvos 1 straipsnio e ir f punktuose atliekų šalinimo ir panaudojimo sąvokos apibrėžiamos kaip bet kuri operacija, išvardyta atitinkamai jos II priedo A ir B dalyje.

4

Direktyvos 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Ši direktyva netaikoma:

<…>

<…>

2.   Specifinės taisyklės, taikomos ypatingais atvejais arba papildančios šios direktyvos taisykles dėl konkrečių atliekų kategorijų tvarkymo, gali būti nustatytos atskiromis direktyvomis.“

5

2000 m. gruodžio 20 d. Komisija priėmė Sprendimą 94/3/EB, nustatantį atliekų sąrašą pagal Direktyvos 75/442 1 straipsnio a dalį (OL L 5, 1994, p. 15). Šis sąrašas (toliau – Europos atliekų sąrašas) buvo atnaujintas 2000 m. gegužės 3 d. Komisijos sprendimu 2000/532/EB, pakeičiančiu Sprendimą 94/3/EB ir Tarybos sprendimą 94/904/EB, nustatantį pavojingų atliekų sąrašą pagal Tarybos direktyvos 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų 1 straipsnio 4 dalį (OL L 226, 1994, p. 3). Sprendimu 2000/532 nustatytas Europos atliekų sąrašas buvo kelis kartus keičiamas, paskutinį kartą 2001 m. liepos 23 d. Tarybos sprendimu 2001/573/EB (OL L 203, 2001, p. 18). Šiame sąraše yra 17 dalis „Statybinės ir griovimo atliekos (įskaitant iš užterštų vietų iškastą gruntą)“, kuriame yra 17 05 skyrius „žemė (įskaitant iš užterštų vietų iškastą gruntą), akmenys ir išsiurbtas dumblas“, kuriame yra dalis 17 05 03 „gruntas ir akmenys, kuriuose yra pavojingų cheminių medžiagų“, ir 17 05 04 „gruntas ir akmenys, nenurodyti 17 05 03“.

6

1997 m. vasario 5 d. Įstatyminio dekreto Nr. 22, kuriuo įgyvendinama Direktyva 91/156/EEB dėl atliekų, Direktyva 91/689/EEB dėl pavojingų atliekų ir Direktyva 94/62/EB dėl pakuočių ir pakuočių atliekų (paprastasis GURI, Nr. 38 priedas, 1997 m. vasario 15 d., toliau – Įstatyminis dekretas Nr. 22/97), 6 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta:

„Šiame dekrete:

<…>“

7

Šio dekreto 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jis netaikomas tam tikroms medžiagoms, kurioms taikomos specialios nuostatos, pavyzdžiui, „atliekoms, susidarančioms žvalgant, išgaunant, tvarkant ir saugant mineralinius išteklius, ir atliekoms iš veikiančių karjerų“ (b punktas).

8

Įstatymo Nr. 93/2001 10 straipsniu į Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 8 straipsnio 1 dalį buvo įtrauktas f a punktas, kuriame numatyta:

„iškasti žemė ir akmenys, skirti pakartotiniam panaudojimui žemės, užkasimo, užpildymo darbuose ir kaip užpildas, išskyrus medžiagas iš užterštų ir melioruotų vietų, kuriose teršalų koncentracija yra didesnė nei galiojančiuose teisės aktuose nustatytos leistinos ribos“.

9

Įstatymo Nr. 443/2001 1 straipsnio 17 dalyje numatyta, kad Įstatyminio dekreto Nr. 22/97 8 straipsnio l dalies f a punktas turi būti aiškinamas „ta prasme, kad iškasti, be kita ko, iš tunelių žemė ir akmenys nėra atliekos ir todėl jiems netaikomas šis įstatyminis dekretas, net jei jie yra užteršti gamybos procese dėl kasybos, gręžimo ir statybos veiklos atsiradusių teršiančių medžiagų, jeigu vidutinėje visos masės sudėtyje teršalų koncentracija neviršija maksimalių galiojančiose nuostatose nustatytų ribų“.

10

Be to, to paties straipsnio 19 dalyje numatyta:

„17 dalyje numatytų medžiagų veiksmingas panaudojimas žemės, užkasimo, užpylimo darbuose ir kaip užpildo taip pat apima naudojimą įvairiose pramoninės gamybos stadijose, įskaitant eksploatuojamų karjerų užkasimą bei išpylimą kitoje vietoje, turint kompetentingos administracinės valdžios institucijos bet kuriuo pagrindu išduotą leidimą, su sąlyga, kad bus laikomasi 18 dalyje numatytų ribų ir kad išpilant bus laikomasi atitinkamos vietos aplinkos pertvarkymo taisyklių.“

11

2003 m. spalio 31 d. Įstatymo Nr. 306 dėl įsipareigojimų, susijusių su Italijos naryste Europos Bendrijoje, vykdymo (GURI, Nr. 266, 2003 m. lapkričio 15 d., toliau – Įstatymas Nr. 306/2003), 23 straipsniu Italijos įstatymų leidėjas pakeitė Įstatymo Nr. 443/2001 1 straipsnio 17 ir 19 dalis.

12

Manydama, kad Įstatymo Nr. 93/2001 10 straipsnis ir Įstatymo Nr. 443/2001 1 straipsnio 17 ir 19 dalys (toliau – ginčijamos nuostatos) pažeidė direktyvą, Komisija pradėjo EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo.

13

Italijos valdžios institucijoms neatsakius į jos 2002 m. birželio 27 d. oficialų pranešimą, Komisija 2002 m. gruodžio 19 d. pateikė pagrįstą nuomonę, nurodydama Italijos Respublikai per du mėnesius nuo jos gavimo (2002 m. gruodžio 19 d.) imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.

14

2003 m. kovo 5 d. atsakydamos į šią pagrįstą nuomonę, Italijos valdžios institucijos Komisijai perdavė iškastos žemės sritį reglamentuojančio nacionalinio teisės akto pakeitimo projektą.

15

2003 m. birželio 25 d. bendrame susitikime Komisija nurodė, kad šis įstatymo projektas toliau griežtai aiškina atliekų sąvoką, todėl jis pažeidžia direktyvą.

16

2004 m. vasario 3 d. laišku Italijos valdžios institucijos pateikė Komisijai naujo pakeisto įstatymo, būtent Įstatymo Nr. 306, kuriuo padaryti 2003 m. kovo 5 d. laiške nurodyti pakeitimai, teksto kopiją.

17

Manydama, kad padėtis ir toliau lieka nepatenkinama, Komisija pareiškė šį ieškinį.

18

Savo atsiliepime į ieškinį Italijos Respublika pirmiausia tvirtina, kad šis ieškinys yra nepriimtinas, nes Komisija neatsižvelgė į Įstatymu Nr. 306/2003, kuris buvo priimtas 2003 m. spalio 31 d. ir įsigaliojo 2003 m. lapkričio 30 d., t. y. prieš patiekiant šį ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, padarytus pakeitimus.

19

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, pirma, kad Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, jog įsipareigojimo neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui, ir į vėlesnius pakeitimus Teisingumo Teismas neatsižvelgia (žr., be kita ko, 2004 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-168/03, Rink. p. I-8227, 24 punktą ir 2005 m. spalio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Liuksemburgą, C-23/05, Rink. p. I-9535, 9 punktą).

20

Antra, pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dalykas apibrėžiamas per šioje nuostatoje numatytą ikiteisminę procedūrą. Todėl ieškinys negali būti grindžiamas kitais nei per ikiteisminę procedūrą pareikštais kaltinimais (šiuo klausimu žr. 2001 m. gegužės 10 d. Sprendimo Komisija prieš Nyderlandus, C-152/98, Rink. p. I-3463, 23 punktą ir 2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Komisija prieš Belgiją, C-221/03, Rink. p. I-8307, 38 punktą).

21

Šioje byloje Įstatymu Nr. 306/2003 buvo padaryti pakeitimai tik pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui.

22

Nors Komisija mano, kad po šių pakeitimų Italijos teisės aktai netapo atitinkančiais direktyvą, vis dėlto ir duplike, ir posėdyje ji pabrėžė, kad šio įstatymo neketina ginčyti šiame ieškinyje.

23

Šiomis aplinkybėmis, kadangi pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dalykas nėra pagrįstas kitais kaltinimais nei nurodytais ikiteisminėje procedūroje, reikia atmesti Italijos vyriausybės pateiktą prieštaravimą dėl priimtinumo.

24

Komisija tvirtina, kad pagal ginčijamas nuostatas a priori iškastiems žemei ir akmenims, skirtiems kai kurioms pakartotinio panaudojimo operacijoms, visiškai netaikomi atliekų sritį reglamentuojantys nacionalinės teisės aktai, todėl šioms medžiagoms netaikomos ir direktyvos nuostatos, susijusios su atliekų tvarkymu.

25

Komisija mano, kad iškasti žemė ir akmenys, įtraukti į Europos atliekų sąrašą, yra medžiagos, kurias jų turėtojas ketina šalinti, ir jos patenka į direktyvos 1 straipsnio a punkte esančios atliekų sąvokos apibrėžimą. Ginčijamos nuostatos apriboja direktyvą įgyvendinančių nacionalinės teisės nuostatų taikymą ne tik aiškiai Teisingumo Teismo praktikoje aprašytais atvejais, bet ir numato bendrą išimtį.

26

Italijos Respublikos manymu, į Europos Bendrijų atliekų sąvoką pagrįstai nepatenka subproduktai, kurių įmonė neketina „šalinti“ kaip atliekų. Iš tiesų atidus Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su šia sąvoka, skaitymas parodo, kad būtinos sąlygos likučius laikyti subproduktais, o ne atliekomis, yra ne atitinkamų medžiagų pakartotinis panaudojimas tame pačiame gamybos procese, kur jos buvo gautos, o tai, kad jos tikrai bus panaudojamos pakartotinai, prieš tai jų neapdorojus. Šiuo atžvilgiu Komisija remiasi klaidingu 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Niselli (C-457/02, Rink. p. I-10853, 52 punktas), kuriame buvo konstatuotas tik atliekų kategorijos bendrų išimčių neteisėtumas, aiškinimu, konkrečiai neįvertinus galimybės iš tikrųjų pakartotinai panaudoti nagrinėjamas medžiagas.

27

Ši valstybė narė mano, kad iš tikrųjų kitame gamybos procese, nei buvo gautos, panaudojami likučiai iš anksto jų neapdorojus laikytini subproduktais, kai pakartotinio panaudojimo procesas vyksta tuo pačiu metu kaip ir pradinis procesas arba leidžia užtikrinti pakartotinį panaudojimą tinkamu laiku, tai yra prieš tai, kai likučių laikymas galėtų padaryti žalą.

28

Italijos Respublika pabrėžia, kad ginčijamos nuostatos susijusios su didelio projekto įgyvendinimu dėl viešųjų darbų, susijusių su šalies susisiekimu, kuriuos vykdant būtinai turi būti naudojami iškasti žemė ir akmenys, kurie, be abejonių, yra viena svarbiausių šių projektų dalis, dėl ko užtikrinamas realus pakartotinis panaudojimas. Tokia garantija taip pat išplaukia iš už įvairius projekto darbus atsakingų asmenų įsipareigojimo juos įgyvendinti.

29

Šiomis aplinkybėmis nenumatydamos bendros išimties ginčijamos nuostatos, vykdant minėtą projektą ir atitinkamų darbų kontrolę, apibrėžia atliekų sritį reglamentuojančių teisės aktų netaikymo atvejus iškastiems žemei ir akmenims, jeigu jie yra medžiagos, kurios tinka pakartotiniam panaudojimui laikantis nuoseklaus plano, kuriame iš anksto ir konkrečiai įvertinamas poveikis aplinkai ir sveikatai.

30

Pateikdama savo argumentus Komisija iš esmės tvirtina, kad ginčijamos nuostatos pažeidžia direktyvą, būtent jos 1 straipsnio a punktą, nes užkirsdamos kelią nacionalinės teisės nuostatoms, perkeliančioms su atliekų tvarkymu susijusias direktyvos nuostatas iškastiems žemei ir akmenims, skirtais tam tikroms pakartotinio panaudojimo operacijoms, pažeidžia pagal direktyvą taikomą sąvoką „atliekos“.

31

Pagal šio 1 straipsnio a punkto antrąją pastraipą „atliekomis“ laikytini „medžiaga ar daiktas, patenkantis į (direktyvos) I priedo kategorijas, kurias atliekų turėtojas šalina, ketina arba privalo šalinti“.

32

Šiame priede, kur pateikiamas medžiagų ir daiktų, kurie gali būti pripažinti atliekomis, sąrašas, ši sąvoka patikslinama ir paaiškinama. Tačiau sąrašas tėra tik informacinio pobūdžio, nes priskyrimas atliekoms pirmiausia priklauso nuo jų turėtojo elgesio ir nuo sąvokos „šalinti“ prasmės (šiuo klausimu žr. 1997 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Inter-Environnement Wallonie, C-129/96, Rink. p. I-7411, 26 punktą; 2004 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Van de Walle ir kt., C-1/03, Rink. p. I-7613, 42 punktą bei 2007 m. gegužės 10 d. Sprendimo Thames Water Utilities, C-252/05, Rink.p. I-3883, 24 punktą).

33

Veiksmažodis „šalinti“ turi būti aiškinamas ne tik atsižvelgiant į pagrindinį direktyvos tikslą, kuris, remiantis jos trečia konstatuojamąja dalimi, yra „užtikrinti žmogaus sveikatos ir aplinkos apsaugą nuo kenksmingo poveikio, kylančio dėl atliekų surinkimo, gabenimo, apdorojimo, saugojimo ir perdavimo pasekmių“, bet ir į EB 174 straipsnio 2 dalį. Pastaroji nustato, kad „Bendrijos aplinkos politika siekiama aukšto apsaugos lygio atsižvelgiant į skirtingų Bendrijos regionų būklės įvairovę. Ši politika yra grindžiama atsargumo ir prevencinių veiksmų principais <…>“. Todėl veiksmažodis „šalinti“ ir sąvoka „atliekos“ direktyvos 1 straipsnio a punkto prasme neturi būti aiškinami siaurai (šiuo klausimu žr. 2000 m. birželio 15 d. Sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt., C-418/97 ir C-419/97, Rink. p. I-4475, 36–40 punktus bei minėto sprendimo Thames Water Utilities 27 punktą).

34

Kai kurios aplinkybės gali patvirtinti, jog medžiaga ar daiktas buvo šalinami, ketinami šalinti arba privalo būti pašalinti direktyvos 1 straipsnio a punkto prasme (minėto sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt. 83 punktas). Taip yra būtent tuo atveju, kai naudojama medžiaga yra gamybos arba vartojimo atliekos, t. y. produktas, kurio nebuvo siekiama pagaminti (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų ARCO Chemie Nederland ir kt. 84 punktą bei Niselli 43 punktą).

35

Be to, Teisingumo Teismas nurodė, kad granito karjere iškastos nuolaužos, kurių operatorius iš esmės nesiekė panaudoti gamyboje, iš esmės yra atliekos (šiuo klausimu žr. 2002 m. balandžio 18 d. Sprendimo Palin Granit et Vehmassalon kansanterveystyön kuntayhtymän hallitus, C-9/00, Rink. p. I-3533, toliau – sprendimas Palin Granit, 32 ir 33 punktus).

36

Be to, medžiagos apdorojimo arba panaudojimo metodas nėra lemiamas ją pripažįstant atlieka (žr. minėto sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt. 64 punktą ir 2007 m. kovo 1 d. Sprendimo KVZ retec, C-176/05, Rink. p. I-1721, 52 punktą).

37

Teisingumo Teismas taip pat nurodė, pirma, kad vien dėl atitinkamai direktyvos II A ar II B prieduose nurodytų šalinimo ar panaudojimo operacijų įgyvendinimo negalima atlieka pripažinti į šią operaciją įtrauktų medžiagos ar daikto (šiuo klausimu žr., be kita ko, minėto sprendimo Niselli 36 ir 37 punktus), bei, antra, atliekų sąvoka apima medžiagas ir daiktus, kuriuos galima dar kartą panaudoti komerciniais tikslais (šiuo klausimu žr. 1997 m. birželio 25 d. Sprendimo Tombesi ir kt., C-304/94, C-330/94, C-342/94 ir C-224/95, Rink. p. I-3561, 47 ir 48 punktus). Direktyvoje nustatytą priežiūros ir tvarkymo sistemą iš tikrųjų siekiama taikyti visiems daiktams ir medžiagoms, kuriuos turėtojas šalina, net jeigu jie turi komercinę vertę ir yra surenkami vykdant komercinę veiklą apdorojimo, regeneravimo ar pakartotinio panaudojimo tikslais (žr. minėto sprendimo Palin Granit 29 punktą).

38

Vis dėlto iš Teisingumo Teismo praktikos taip pat išplaukia, kad tam tikrais atvejais produktas, medžiaga ar žaliava, išgauti ar pagaminti per procesą, kuris iš esmės nėra skirtas jiems pagaminti, gali būti pripažinti ne atliekomis, o subproduktais, kurių turėtojas nesiekia „šalinti“ direktyvos 1 straipsnio a punkto prasme, tačiau ketina naudoti arba realizuoti – prireikus įskaitant kitų nei jį pagaminusių ūkio subjektų poreikius – jam naudingomis sąlygomis vėlesniame procese, su sąlyga, kad šis pakartotinis panaudojimas yra tikras, nereikalauja ankstesnio neapdorojimo ir yra gamybos ir naudojimo proceso tęsinys (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Palin Granit 34–36 punktus; 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimo AvestaPolarit Chrome, C-114/01, Rink. p. I-8725, 33–38 punktus; minėto sprendimo Niselli 47 punktą ir 2005 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-416/02, Rink. p. I-7487, 87 ir 90 punktus bei sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C-121/03, Rink. p. I-7569, 58 ir 61 punktus).

39

Taigi norint įvertinti, ar medžiaga yra „atliekos“ direktyvos prasme, be kriterijaus, paremto medžiagos, kaip gamybos likučio, pobūdžiu, svarbus kriterijus yra šios medžiagos pakartotinio panaudojimo jos iš anksto neperdirbant tikimybė. Jei medžiagą ne tik galima dar kartą panaudoti, bet turėtojui ekonomiškai naudinga tai daryti, panaudojimo dar kartą tikimybė yra didelė. Tokiu atveju nagrinėjama medžiaga yra ne našta, kurios turėtojas siektų „atsikratyti“, o tikras produktas (žr. minėtų sprendimų Palin Granit 37 punktą ir Niselli 46 punktą).

40

Jeigu dėl tokio pakartotinio panaudojimo turėtojas privalo užtikrinti medžiagos saugojimą prireikus ilgą laikotarpį ir toks saugojimas potencialiai gali būti aplinkos teršimo, kurį direktyva siekia riboti, šaltinis, jis negali būti laikomas tikru ir gali būti tik numanomas ilgesniu ar trumpesniu laikotarpiu, aptariamą medžiagą iš esmės reikia laikyti atlieka (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Palin Granit 38 punktą ir AvestaPolarit Chrome 39 punktą).

41

Tačiau, nustatant ar realiai egzistuoja „atliekos“ direktyvos prasme, reikia įvertinti visas aplinkybes, atsižvelgiant į šios direktyvos tikslą ir siekiant nepažeisti jos veiksmingumo (žr. minėtų sprendimų ARCO Chemie Nederland ir kt. 88 punktą, KVZ retec 63 punktą bei 2004 m. sausio 15 d. Nutarties Saetti ir Frediani, C-235/02, Rink. p. I-1005, 40 punktą).

42

Šioje byloje akivaizdu, kad pagal ginčijamas nuostatas direktyvą perkeliančios nacionalinės teisės nuostatos netaikomos iškastiems žemei ir akmenims, jei šios medžiagos, pirma, nėra užterštos šių nuostatų prasme ir, antra, yra skirtos realiam panaudojimui žemės, užkasimo, užpildymo darbuose ir kaip užpildas, „įskaitant eksploatuojamų karjerų užkasimą bei išpylimą kitoje vietoje, turint kompetentingos administracinės valdžios institucijos bet kuriuo pagrindu išduotą leidimą“.

43

Šiuo atžvilgiu pirmiausia reikia priminti, kad Europos atliekų sąraše esantys „žemė ir akmenys“, kaip matyti iš šio sprendimo 5 ir 31 punktų, turi būti laikomi „atliekomis“ direktyvos prasme, jeigu jų turėtojas šalina, ketina arba privalo juos šalinti.

44

Kadangi direktyva nenurodo jokių kriterijų, kaip nustatyti turėtojo ketinimą šalinti medžiagą arba daiktą, nesant Bendrijos nuostatų, valstybės narės turi teisę pasirinkti direktyvose, kurias jos perkelia į savo teisę, nurodomų aplinkybių įrodymo būdus, tačiau nepažeisdamos Bendrijos teisės veiksmingumo (žr. minėtų sprendimų ARCO Chemie Nederland ir kiti 41 punktą ir Niselli 34 punktą). Be to, valstybės narės gali, pavyzdžiui, apibrėžti įvairias atliekų kategorijas, siekdamos palengvinti jų tvarkymo organizavimą bei kontrolę, jeigu laikomasi iš direktyvos ar kitų su šiomis atliekomis susijusių Bendrijos teisės nuostatų išplaukiančių įpareigojimų ir jeigu perkeliant direktyvoje įtvirtintus įsipareigojimus priimtų nuostatų netaikymas galimoms kategorijoms atitinka direktyvos 2 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2004 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komsija prieš Jungtinę Karalystę, C-62/03, nepaskelbta Rinkinyje, 12 punktą).

45

Iš esmės Italijos Respublika tvirtina, kad ginčijamose nuostatose numatytos medžiagos pagal Teisingumo Teismo praktiką gali būti laikomos ne kaip iškasti likučiai, o kaip subproduktai, kurių turėtojas, norėdamas jas pakartotinai panaudoti, neketina jų „šalinti“ direktyvos 1 straipsnio a punkto prasme, taigi šios nuostatos neriboja iš direktyvos išplaukiančių įpareigojimų atliekų tvarkymo srityje.

46

Tačiau atsižvelgiant į šio sprendimo 33 punkte nurodytą pareigą plačiai aiškinti atliekų sąvoką ir šio sprendimo 34–40 punktuose nurodytus teismo praktikos reikalavimus, Italijos vyriausybės nurodytas argumentas, susijęs su subproduktais, kurių turėtojas neketina šalinti, taikytinas tik situacijomis, kai produkto, medžiagos ar žaliavos pakartotinis panaudojimas, įskaitant kitų nei juos pagaminusių ūkio subjektų poreikiams, ne tik tikėtinas, bet ir neabejotinas, nereikalaujantis išankstinio apdorojimo ir yra gamybos ir naudojimo proceso tęsinys.

47

Šioje byloje ginčijamos nuostatos, būtent Įstatymo Nr. 443/2001 1 straipsnio 19 dalis, numato įvairias situacijas, įskaitant atvejus, kai iškasti žemė ir akmenys išpilami kitoje vietoje.

48

Dar daugiau, negali būti atmetama, priešingai nei iš esmės teigia Italijos Respublika, kad ginčijamose nuostatose numatytas „realus pakartotinis panaudojimas“ gali būti vykdomas tik praėjus ilgam ar neapibrėžtam laikotarpiui, dėl kurio reikia atlikti aptariamų medžiagų ilgalaikio saugojimo operacijas. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 40 punkto, dėl tokių operacijų turėtojas gali patirti išlaidų ir jos potencialiai gali būti aplinkos teršimo, kurį riboti siekia direktyva, šaltinis.

49

Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 36 ir 37 punktų, medžiagos apdorojimo arba panaudojimo būdas nėra lemiamas ją pripažįstant atlieka. Todėl vien dėl to, kad aptariamos medžiagos bus pakartotinai panaudojamos, negalima daryti išvados, kad jos nėra „atliekos“ direktyvos prasme.

50

Iš tikrųjų tai, kas atsitiks su daiktu ar medžiaga ateityje, neturi reikšmės jos, kaip atliekos, kuri apibrėžta direktyvos 1 straipsnyje, pobūdžiui, kiek tai susiję su tuo, ar daikto arba medžiagos turėtojas ją šalina, ketina arba privalo pašalinti (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų ARCO Chemie Nederland ir kt. 64 punktą ir KVZ retec 52 punktą).

51

Taigi atrodo, jog ginčijamos nuostatos iš tikrųjų įtvirtina prielaidą, kad jose numatytose situacijose iškasti žemė ir akmenys yra subproduktai, kurie norinčiam juos pakartotinai panaudoti turėtojui sukuria naudos ar ekonominės vertės, o ne naštą, kurios jis norėtų „atsikratyti“.

52

Be to, netgi jei ši galimybė kai kuriais atvejais gali realiai pasitvirtinti, negali būti bendros prielaidos, kad iškastų žemės ir akmenų turėtojas dėl jų pakartotinio panaudojimo gauna naudos, viršijančios gaunamą esant galimybei jas pašalinti.

53

Todėl net darant prielaidą, jog gali būti užtikrinama, kad ginčijamose nuostatose numatytos medžiagos iš tikrųjų bus pakartotinai panaudotos žemės, užkasimo, užpildymo darbuose ir kaip užpildas – Italijos Respublika šiuo atžvilgiu nenurodė jokios specialios normos, – reikia konstatuoti, kad pagal šias nuostatas likučių, kurie atitinka direktyvos 1 straipsnio a punkte pateiktą apibrėžimą, pagal Italijos teisę negalima laikyti atliekomis.

54

Ši nuostata pateikia ne tik sąvokos „atliekos“ apibrėžimą direktyvos prasme, bet ir, skaitant kartu su 2 straipsnio 1 dalimi, apibrėžia direktyvos taikymo sritį. Šio 2 straipsnio 1 dalis parodo, kokios atliekų rūšys nepatenka ar gali nepatekti į direktyvos taikymo sritį, ir kokiomis sąlygomis, taigi iš principo į ją patenka visos šį apibrėžimą atitinkančios atliekos. Todėl bet kuri nacionalinės teisės nuostata, kuri bendrai apriboja iš direktyvos išplaukiančias pareigas viršydama tai, kas leidžiama pagal jos 2 straipsnio 1 dalį, neišvengiamai pažeidžia direktyvos taikymo sritį (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę 11 punktą), keldama grėsmę EB 174 straipsnio veiksmingumui (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo ARCO Chemie Nederland ir kt. 42 punktą).

55

Šioje byloje, netgi darant prielaidą, kaip Italijos Respublika tvirtino posėdyje, kad ginčijamose nuostatose numatytas operacijas taip pat reglamentuoja nacionalinės teisės aktai, reglamentuojantys tokius viešuosius darbus, kaip antai žemės ertmių užpildymas ir tunelių statyba, pakanka nurodyti, kad tokie darbai ir juose naudojamos medžiagos iš esmės nepatenka į direktyvos taikymo srities išimtį, numatytą jos 2 straipsnio 1 dalyje.

56

Galiausiai dėl šios valstybės narės argumento, jog atliekų teisės aktų taikymas reikštų, kad įmonės, užtikrinančios atliekų šalinimą ar tos, kurioms leidžiama jas transportuoti ar surinkti, turi dalyvauti aptariamuose darbuose, gerokai padidindamos savo išlaidas, Komisija teisingai nurodė, kad tokia situacija susidarė dėl Italijos teisės aktų, o ne dėl direktyvos. Nepažeisdamas pareigų registravimo ar prireikus leidimų srityje pats atliekų turėtojas gali paprasčiausia jas panaudoti ar pašalinti laikydamasis direktyvos nuostatų. Šiuo atžvilgiu reikia pridurti, kad direktyva taikoma ne tik atliekų šalinimui ir panaudojimui, kurį vykdo šioje srityje besispecializuojančios įmonės, bet taip pat atliekų šalinimui ir panaudojimui, kurį vykdo jas gaminančios įmonės gamybos vietoje (minėto sprendimo Inter-Environnement Wallonie 29 punktas).

57

Šiomis aplinkybėmis Komisijos ieškinys yra priimtinas.

58

Taigi reikia konstatuoti, kad tiek, kiek ginčijamos nuostatos nepatenka į nacionalinės taisės aktų, susijusių su iškastais žeme ir akmenis, skirtais pakartotiniam panaudojimui žemės, užkasimo, užpildymo darbuose ir kaip užpildas, išskyrus medžiagas iš užterštų ir melioruotų vietų, kur teršalų koncentracija yra didesnė nei galiojančiuose teisės aktuose nustatytos leistinos ribos, taikymo sritį, Italijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.

59

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Italijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: