1

Ispanijos Karalystė savo ieškiniu prašo panaikinti 2004 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 27/2005, nustatantį 2005 m. tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių bendrąsias žvejybos galimybes ir susijusias sąlygas, taikomas Bendrijos vandenyse ir Bendrijos laivams vandenyse, kuriuose privaloma nustatyti sugavimo apribojimus (OL L 12, 2005, p. 1), nes šis reglamentas jai nesuteikia tam tikrų kvotų Šiaurės ir Baltijos jūrų Bendrijos vandenyse.

2

Akto dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos Stojimo sąlygų ir sutarčių pritaikomųjų pataisų (OL L 302, 1985, p. 23, toliau – Stojimo aktas) 156–166 straipsniai konkrečiai reglamentuoja Ispanijos laivų patekimą į Bendrijos vandenis ir galimybę naudotis jų ištekliais. Iš 166 straipsnio nuostatų matyti, kad taip apibrėžta tvarka yra taikoma laikotarpiu, kuris baigiasi 2002 m. gruodžio 31 dieną (toliau – pereinamasis laikotarpis).

3

1983 m. sausio 25 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 170/83, nustatančiu žvejybos išteklių apsaugos ir valdymo Bendrijos sistemą (OL L 24, p. 1), teisės aktų leidėjas įtvirtino bendro sugavimo kiekio paskirstymo tarp valstybių narių taisykles. Europos Sąjungos Tarybos tikslas buvo, be kita ko, prisidėti prie santykinio žvejybos veiklos stabilumo. Šio reglamento penktoje–septintoje konstatuojamosiose dalyse santykinio stabilumo sąvoka apibrėžiama kaip siekimas apsaugoti ypatingus regionų, kurių vietos gyventojai labai priklauso nuo žuvininkystės ir su ja susijusios pramonės, poreikius, atsižvelgiant į momentinę išteklių biologinę padėtį.

4

1983 m. sausio 25 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 172/83, nustatančiu kai kuriems žuvų ištekliams ar išteklių grupėms Bendrijos žvejojimo zonoje bendrus leistinus sugavimus 1982 m., Bendrijai priklausančią šio sugavimo dalį, šios dalies paskirstymą tarp valstybių narių ir sąlygas, kuriomis bendri leistini sugavimai gali būti žvejojami (OL 24, p. 30), pirmą kartą buvo paskirstyti Bendrijos vandenyse esantys ištekliai (toliau – pradinis paskirstymas).

5

Iš Reglamento Nr. 172/83 ketvirtos konstatuojamosios dalies matyti, kad siekdama teisingai paskirstyti turimus išteklius Taryba ypač atsižvelgė į tradicinę žvejybą, konkrečius nuo žuvininkystės ir su ja susijusios pramonės labai priklausančių regionų poreikius bei žvejybos potencialo praradimą trečiųjų šalių vandenyse.

6

Referencinis laikotarpis, į kurį atsižvelgiama atliekant šį paskirstymą, yra 1973–1978 metai (toliau – pradinis referencinis laikotarpis).

7

1992 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 3760/92, nustatančiu žuvininkystės ir akvakultūros sistemą Bendrijoje (OL L 389, p. 1), buvo panaikintas Reglamentas Nr. 170/83. Jame pateikiamas santykinio stabilumo sąvokos apibrėžimas, kuris iš esmės pakartoja esantį Reglamente Nr. 170/83, ir apibrėžiamos konkrečiai jo 8 straipsnio 4 dalyje numatytos taisyklės dėl sugavimo paskirstymo.

8

Šios nuostatos iii punkte numatyta:

„kai Bendrija žūklavietei ar jų grupei sukuria naujų galimybių, kurios anksčiau nebuvo naudojamos pagal bendrą žuvininkystės politiką, (Taryba), atsižvelgdama į visų valstybių narių interesus, patvirtina paskirstymo metodus“.

9

Reglamentas Nr. 3760/92 buvo panaikintas ir pakeistas 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 2371/2002, dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal Bendrąją žuvininkystės politiką (OL L 358, p. 59). Reglamento Nr. 2371/2002 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Bendrijos žvejybos laivai turi vienodas naudojimosi vandenimis ir ištekliais teises visuose šiame straipsnyje apibrėžtuose Bendrijos vandenyse, nepažeidžiant rūšių apsaugai ir tausojimui užtikrinti priimtų priemonių.

10

Minėto reglamento 20 straipsnio „Žvejybos galimybių paskirstymas“ 1 dalyje numatyta, kad Taryba nustato sugavimo ir (arba) žvejybos pastangų apribojimus, paskirsto žvejybos galimybes tarp valstybių narių ir apibrėžia su tais apribojimais susijusias sąlygas. Žvejybos galimybės tarp valstybių narių paskirstomos taip, kad kiekvienai būtų užtikrintas santykinis žvejybos stabilumas išteklių arba žūklavietės atžvilgiu.

11

Santykinio stabilumo principas apibrėžiamas minėto reglamento šešioliktoje–aštuonioliktoje konstatuojamosiose dalyse, kuriose, be kita ko, daroma nuoroda į laikiną išteklių biologinę padėtį ir regionų, kurių vietos gyventojai labai priklauso nuo žuvininkystės ir su ja susijusios veiklos, poreikius.

12

Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai Bendrija nustato naujas žvejybos galimybes, Taryba sprendžia dėl jų paskirstymo, atsižvelgdama į kiekvienos valstybės narės interesus.

13

Remdamasi, be kita ko, Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio nuostatomis, 2004 m. gruodžio 22 d. Taryba priėmė Reglamentą Nr. 27/2005, dėl kurio pareikštas šis ieškinys.

14

Manydama, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui turėjo teisę dalyvauti skirstant žuvų rūšis, kurioms taikomi sugavimo apribojimai Šiaurės ir Baltijos jūrose, Ispanijos Karalystė pateikė Tarybai prašymą suteikti jai žvejybos kvotų šiose dviejose jūrose.

15

Ši valstybė narė teigė, kad zonoje, į kurią Ispanijos laivynas negalėjo patekti pereinamuoju laikotarpiu, po jos įstojimo į Bendriją paskirstytos kvotos turi būti peržiūrėtos atsižvelgiant, pirma, į išimtinai teisinį jos negalėjimą tuo metu dalyvauti skirstant ir, antra, į šio laivyno sugavimus Šiaurės jūroje pradiniu referenciniu laikotarpiu.

16

Taryba Ispanijos Karalystės prašymą atmetė.

17

Atmetus šį prašymą Ispanijos Karalystė Teisingumo Teisme pareiškė du pirmuosius ieškinius dėl paskirstymo 2003 metais (bylos, kuriose priimtas 2006 m. kovo 30 d. Sprendimas Ispanija prieš Tarybą, C-87/03 ir C-100/03, Rink. p. I-2915), du ieškinius dėl paskirstymo 2004 metais (bylos, kuriose priimta 2006 m. birželio 20 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartis Ispanija prieš Tarybą, C-133/04, nepaskelbta Rinkinyje, priimta Ispanijos Karalystei atsisakius savo ieškinio, bei 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimas Ispanija prieš Tarybą, C-134/04, nepaskelbta Rinkinyje) ir šį ieškinį dėl 2005 metų.

18

Ispanijos Karalystė mano, kad Reglamentu Nr. 27/2005 negavęs kai kurių žvejybos Šiaurės ir Baltijos jūrose kvotų, Ispanijos laivynas šiose dviejose jūrose, nors pereinamasis laikotarpis pasibaigė, praktiškai negali žvejoti daugumos rūšių, kurioms šiose jūrose taikomos kvotos. Grįsdama savo ieškinį Ispanijos Karalystė nurodo tris pagrindus. Pirmasis iš jų susijęs su nediskriminavimo principo pažeidimu, antrasis – su Stojimo akto pažeidimu, o trečiasis – su Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalies pažeidimu.

19

Nurodydama trečiąjį ieškinio pagrindą, Ispanijos Karalystė ieškinio 27 straipsnyje įvardijo šias susijusias žuvų rūšis: tobiai (IIa, IV zonos), europiniai jūrų velniai (IIa, IV zonos), limandos ir plekšnės (IIa, IV zonos), paprastieji megrimai (IIa, IV zonos), raudonosios plekšnės (IIa, IV zonos), langustai (IIa, IV zonos), šiauriniai merlangai (IIa, IV zonos), krevetės (IIa, IIIa, IV zonos), paprastieji otai ir rombai (IIa, IV zonos), rajos (IIa, IV zonos), spygliuotieji rykliai (IIa, IV zonos) ir stauridės (IIa, IV zonos).

20

2005 m. birželio 21 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Europos Bendrijų Komisijai buvo leista įstoti į bylą palaikyti Tarybos reikalavimus šioje byloje.

21

2005 m. gegužės 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu šios bylos nagrinėjimas buvo sustabdytas iki minėto 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą paskelbimo, kuriuo Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl dviejų pirmųjų ieškinių.

22

Priėmus šį sprendimą Ispanijos Karalystės buvo atsiklausta, ar ji neatsisako šio ieškinio. 2006 m. balandžio 27 d. laišku ši atsakė teigiamai.

23

Tame laiške ši valstybė narė, remdamasi minėtu sprendimu, teigė, jog naujomis žvejybos galimybėmis laikytinos rūšys, dėl kurių kvotos, jos manymu, pirmą kartą buvo paskirstytos Reglamente Nr. 27/2005, tai yra:

24

Ispanijos Karalystės teigimu, nesuteikusi jai jokios kvotos minėtų rūšių atžvilgiu Taryba neįvykdė savo pareigų, kylančių iš Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalies.

25

Komisija savo įstojimo į bylą paaiškinime nurodo Ispanijos Karalystės ieškinio nepriimtinumą, motyvuodama tuo, kad 2006 m. vasario 27 d. laišku pastaroji pakeitė savo ieškinio dalyką, sutelkdama dėmesį tik į trečiąjį ieškinio pagrindą ir nurodydama rūšis, dėl kurių kvotos pirmą kartą buvo paskirstytos 2004 m. gruodžio mėn. priimtu Reglamentu Nr. 27/2005 ir kurių pradiniame ieškinyje ji neįvardijo. Be to, nors pradinio ieškinio nebuvo atsisakyta, bet kuriuo atveju priėmus 2006 m. kovo 30 d. Sprendimą Ispanija prieš Tarybą jo dalyko nebeliko.

26

Tačiau reikia pažymėti, jog Taryba, kurią palaikyti Komisijai buvo leista įstoti į bylą, nepateikė jokio prieštaravimo dėl Ispanijos Karalystės ieškinio priimtinumo.

27

Pagal Teisingumo Teismo statuto 40 straipsnio ketvirtąją pastraipą prašyme įstoti į bylą nurodomi paaiškinimai gali būti pateikiami tik vienos iš šalių reikalavimams paremti. Be to, pagal Procedūros reglamento 93 straipsnio 4 dalį įstojusi į bylą šalis pripažįsta ginčą byloje tokį, koks jis yra įstojimo į bylą metu.

28

Iš to išplaukia, jog Komisija, įstojusi į bylą šalis, neturėjo teisės pateikti prieštaravimo dėl priimtinumo (žr. 2002 m. sausio 30 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C-107/99, Rink. p. I-1091, 29 punktą).

29

Tačiau remiantis Procedūros reglamento 92 straipsnio 2 dalimi savo iniciatyva reikia išnagrinėti, ar Ispanijos Karalystė vykstant procesui nepakeitė bylos dalyko taip, kad tai prieštarautų Procedūros reglamento 38 straipsnio reikalavimams, ir ar tebėra ieškinio dalykas priėmus minėtą 2006 m. kovo 30 d. Sprendimą Ispanija prieš Tarybą.

30

Dėl pirmojo aspekto reikia pripažinti, kad 2006 m. balandžio 27 d. laišku, kuriuo pateiktas atsakymas į Teisingumo Teismo klausimą, ar atsižvelgiant į šio sprendimo priėmimą Ispanijos Karalystė neatsisako savo ieškinio, pastaroji atsakė teigiamai. Be to, savo atsakymą ji patvirtino per posėdį Teisingumo Teisme.

31

Tiesa, kad tame laiške Ispanijos Karalystė įvardija svarbą, kurią priėmus minėtą sprendimą reikia teikti nagrinėjimui klausimo, ar tam tikros žuvų rūšys yra naujos žvejybos galimybės Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalies, dėl kurios nurodytas trečiasis ieškinio pagrindas, prasme. Taigi, nagrinėjant šį ieškinio pagrindą, prireikus reikia patikrinti, ar šių rūšių įvardijimas patenka į pradinio ieškinio dalyką, ar tai yra nepriimtinas ieškinio išplėtimas.

32

Dėl klausimo, ar vis dar tebeegzistuoja ieškinio dalykas priėmus minėtą 2006 m. kovo 30 d. Sprendimą Ispanija prieš Tarybą, reikia konstatuoti, jog reglamentas, kurį Ispanijos Karalystė prašė iš dalies panaikinti byloje, kurioje buvo priimtas minėtas sprendimas, skiriasi nuo to, kuris ginčijamas šioje byloje. Iš tikrųjų minėtame sprendime buvo nagrinėjamas 2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2341/2002, nustatantis 2003 m. tam tikrų žuvų išteklių ir žuvų išteklių grupių žvejybos galimybes ir susijusias sąlygas, taikomas Bendrijos vandenyse ir – Bendrijos laivams – vandenyse, kuriuose turi būti ribojamas sugavimas (OL L 356, p. 12), o šioje byloje yra ginčijamas Reglamentas Nr. 27/2005, nustatantis žvejybos galimybes 2005 metams. Todėl šių dviejų bylų dalykai yra skirtingi.

33

Todėl reikia konstatuoti, kad šis ieškinys yra priimtinas.

34

Ispanijos Karalystė tvirtina, kad pasibaigus pereinamajam laikotarpiui Ispanijos laivai turėjo turėti vienodas naudojimosi ne tik Bendrijos vandenimis teises, kurių niekas neneigia, bet ir naudojimosi jų ištekliais teises, o tai reiškia žvejybos kvotų suteikimą Šiaurės ir Baltijos jūrose. Tačiau Reglamentu Nr. 2341/2002 Ispanijos Karalystei praktiškai nesuteiktos jokios kvotos šiose dviejose jūrose. Šiuo reglamentu nesilaikoma vienodo požiūrio reikalavimų ir sukuriama Ispanijos žvejų diskriminacija.

35

Jokia objektyvi priežastis nepateisina tokios diskriminacijos. Turi būti laikomasi bendros taisyklės, kad visa Bendrijos teisė naujoms valstybėms narėms visiškai taikoma nuo jų įstojimo. Stojimo aktu numatytos nuo šios taisyklės leidžiančios nukrypti nuostatos yra laikinos ir jas reikia aiškinti siaurai.

36

Šios valstybės narės teigimu, naudojimosi vandenimis ir naudojimosi ištekliais galimybių sąvokos yra iš esmės susijusios. Reglamentas Nr. 27/2005 jų atžvilgiu nedaro jokio skirtumo ir todėl Taryba turi priimti priemones, tinkamas pakeisti paskirstymo būdą.

37

Praktikoje nesant galimybės naudotis ištekliais, teisė naudotis vandenimis praranda savo prasmę. Ekonominę vertę turi tik tos rūšys, dėl kurių paskirstytos kvotos. Be to, nesant kvotų, pareiga išleisti į jūrą tų rūšių laimikį, net ir nugaišusį, sukelia biologinę žalą. Galiausiai neturėdama praktiškai jokios kvotos šiose dviejose jūrose Ispanijos Karalystė negali vykdyti žvejybos galimybių, numatytų Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 5 dalyje, mainų.

38

Ispanijos Karalystė tvirtina, kad jos situacija skiriasi nuo valstybių narių, kurios taip pat negavo kvotų pagal Reglamentą Nr. 27/2005, situacijos. Iš tikrųjų pastarosios nebūtinai yra suinteresuotos, kad jų laivai žvejotų aptariamuose vandenyse, priešingai nei Ispanijos Karalystė, t. y. valstybė narė, kurios gyventojai priklauso nuo žvejybos, ypač Galicijoje ir Baskų krašte. Ispanijos Karalystė teigia, kad nesant pereinamojo laikotarpio nuostatų ji būtų dalyvavusi pirmajame kvotų paskirstyme po savo įstojimo į Bendriją 1986 m. ir todėl kvotos jai būtų suteiktos 2003 metais.

39

Tarybos teigimu, Reglamentu Nr. 27/2005 Ispanijos Karalystė nėra diskriminuojama. Iš tikrųjų pastaroji vertinama kaip ir valstybės narės, kurios negavo kvotų, nes nevykdė žvejybos veiklos, kurios atžvilgiu Taryba galėjo nuspręsti išsaugoti stabilumą, ir kurios sudarė beveik pusę valstybių narių. Taryba pabrėžia, kad Ispanijos vyriausybė neskiria naudojimosi Bendrijos vandenimis ir naudojimosi jų ištekliais galimybių sąvokų.

40

Nediskriminavimo principo užtikrinimas reikalauja, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos situacijos – vienodai, jei toks vertinimas negali būti objektyviai pagrįstas (žr., be kita ko, 1995 m. spalio 17 d. Sprendimo Fishermen’s Organisations ir kt., C-44/94, Rink. p. I-3115, 46 punktą; minėto 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 48 punktą ir minėto 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 28 punktą).

41

Taigi kyla klausimas, ar Ispanijos Karalystės situacija yra panaši į valstybių narių, kurios Reglamentu Nr. 27/2005 gavo žvejybos Šiaurės ir Baltijos jūrų vandenyse kvotų, situaciją.

42

Be to, kaip buvo priminta minėto 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 48 punkte, Teisingumo Teismas jau nagrinėjo galimos diskriminacijos klausimą valstybių narių, kurios po įstojimo į Bendriją negavo tam tikrų žvejybos kvotų, atžvilgiu.

43

Iš 1992 m. spalio 13 d. Sprendimo Portugalija ir Ispanija prieš Tarybą (C-63/90 ir C-67/90, Rink. p. I-5073) 41 punkto matyti, jog Portugalijos Respublika tvirtino, kad jos laivynas Grenlandijos vandenyse žvejojo nuo 1973 iki 1977 m., t. y. dalį pradinio referencinio laikotarpio. Ji pabrėžė, kad to laivyno sužvejoti kiekiai buvo panašūs į sugautus Vokietijos laivyno ir daug didesni nei Jungtinės Karalystės sugauti kiekiai.

44

Tačiau Teisingumo Teismas nusprendė, jog Portugalijos Respublikos situacija nebuvo panaši į kitų valstybių narių, kurioms taikyti paskirstymai, situaciją. Jis nusprendė, kad tiek, kiek Stojimo aktas nepakeitė išorinių išteklių paskirstymo srityje esančios situacijos, acquis communautaire ir toliau taikomas, todėl naujosios valstybės narės negali remtis iki įstojimo buvusiomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, žvejyba referenciniu laikotarpiu, kad išvengtų nagrinėjamų nuostatų taikymo. Nuo jų įstojimo jos yra tokioje pačioje situacijoje kaip ir valstybės narės, nedalyvavusios skirstymuose pagal žvejybos santykinio stabilumo principą, kuris, kiek tai susiję su prieš stojimą sudarytais susitarimais, atsispindi 1983 m. atliktame skirstyme (žr. minėto sprendimo Portugalija ir Ispanija prieš Tarybą 43 ir 44 punktus; minėto 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 52 punktą ir minėto 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 32 punktą).

45

Šis samprotavimas galioja ir šioje byloje. Iš jo išplaukia, kad Ispanijos Karalystės situacija nėra panaši į valstybių narių, kurių laivams per pradinį paskirstymą buvo suteikta kvotų, situaciją, todėl Ispanijos vyriausybė negali remtis Ispanijos laivų žvejyba Šiaurės jūroje 1973–1976 m. pradiniu referenciniu laikotarpiu. Atvirkščiai, jos situacija yra panaši į valstybių narių, kurių laivams nebuvo suteikta tokių kvotų, neatsižvelgiant į tai, ar šios valstybės narės pradiniu referenciniu laikotarpiu žvejojo Šiaurės ir (arba) Baltijos jūrų vandenyse (žr. minėto 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 53 punktą ir minėto 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 32 punktą).

46

Reikia pridurti, kad pereinamojo laikotarpio pabaiga šios situacijos nekeičia.

47

Iš tikrųjų Taryba teisingai tvirtino, kad svarbu skirti naudojimosi vandenimis ir naudojimosi ištekliais galimybių sąvokas. Nors pasibaigus pereinamajam laikotarpiui Ispanijos Karalystė vėl gali patekti į Šiaurės ir Baltijos jūrų vandenis, tai nereiškia, kad Ispanijos laivai gali naudotis šių dviejų jūrų ištekliais tokiomis pat proporcinėmis dalimis kaip ir valstybės narės, kurios dalyvavo pradiniame arba vėlesniuose skirstymuose (žr. minėto 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 55 punktą ir minėto 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 35 punktą).

48

Taryba galėjo manyti, kad jeigu Ispanijos laivai Šiaurės ir Baltijos jūrų vandenyse nežvejojo daugiau kaip dvidešimt metų, tai, kad nebuvo suteikta kvotų, nepažeidė atitinkamų gyventojų žvejybos veiklos santykinio stabilumo principo. Iš to išplaukia, kad Taryba taip pat galėjo nuspręsti, jog Ispanijos Karalystės situacija neprilygo valstybių narių, kurių laivai neseniai svarbiu referenciniu laikotarpiu žvejojo šiuose vandenyse, situacijai (žr. minėto 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 56 punktą ir minėto 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 36 punktą).

49

Reikia pridurti, kad šios išvados niekaip nepakeičia tai, jog pereinamuoju laikotarpiu Ispanijos Karalystė negalėjo dalyvauti skirstant naujas žvejybos kvotas dėl visiškai laikino teisėto draudimo naudotis Šiaurės ir Baltijos jūrų vandenimis. Iš to neišplaukia, jog Taryba turėjo pakeisti skirstymo būdą šio laikotarpio pabaigoje tam, kad atsižvelgtų į Ispanijos karalystės interesus. Iš tikrųjų, priešingai nei ši valstybė narė teigė vykstant rašytinei proceso daliai ir per teismo posėdį, visiškai neįrodyta, jog nesant draudimo patekti į tas dvi jūras pereinamuoju laikotarpiu ši valstybė narė būtų gavusi tam tikras kvotas, susijusias su rūšimis, dėl kurių tuo laikotarpiu atliktas naujas skirstymas.

50

Be to, kiti Ispanijos Karalystės pateikti argumentai, kurie buvo priminti šio sprendimo 37 punkte, nepakeičia jo 47 punkte padarytos išvados. Vadinasi tai, kad rūšys, kurioms taikomos kvotos, vertinamos labiau nei kitos rūšys, nereiškia, kad valstybė narė turi tikėtis tam tikrų kvotų. Tariamas ekologinis pavojus nebuvo įrodytas. Negalėjimas apsikeisti kai kuriomis kvotomis išplaukia iš pastarųjų nepaskirstymo. Iš tikrųjų Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 5 dalyje numatyta tik galimybė apsikeisti valstybių narių turimomis kvotomis. Tačiau tai nesuteikia teisės tas kvotas gauti.

51

Todėl Reglamente Nr. 27/2005 Ispanijos Karalystės nevertindama taip pat, kaip kitų valstybių narių, kurios prieš šios valstybės narės įstojimą į Bendriją dalyvavo pradiniame žvejybos kvotų paskirstyme ar pereinamuoju laikotarpiu vėlesniuose paskirstymuose, Taryba jos atžvilgiu neveikė diskriminuojamai.

52

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškinio pagrindą dėl nediskriminavimo principo pažeidimo reikia atmesti.

53

Ispanijos vyriausybė mano, kad Ispanijos Karalystei nesuteikiant dalies Šiaurės ir Baltijos jūrų Bendrijos vandenų zonai paskirstytų žvejybos kvotų po šios valstybės narės įstojimo į Bendriją, Reglamentu Nr. 27/2005 pratęsiamas pereinamasis laikotarpis ilgesiam laikui, nei numato Stojimo aktas, todėl pažeidžiamos pastarojo nuostatos.

54

Ispanijos Karalystė mano, kad taikyti Stojimo akte numatytas leidžiančias nukrypti nuostatas pasibaigus šiame akte nustatytam pereinamajam laikotarpiu reiškia ignoruoti jų išimtinį, laikiną ir ribotą pobūdį.

55

Ši valstybė narė priduria, kad nors minėtame 2006 m. kovo 30 d. Sprendime Ispanija prieš Tarybą Teisingumo Teismas jau nagrinėjo Stojimo akto pažeidimo buvimo klausimą, ši byla vis dėlto skiriasi, nes, priešingai nei tame sprendime nagrinėtas reglamentas, Reglamentas Nr. 27/2005 yra susijęs su pirmą kartą 2005 m. paskirstytomis kvotomis, kurios sudaro naujas žvejybos galimybes.

56

Taryba savo ruožtu teigia, kad Stojimo akto nuostatos nebetaikomos pasibaigus pereinamajam laikotarpiui ir todėl jos nebegali būti kriterijus nustatant Tarybos priimtų priemonių teisėtumą.

57

Be to, Stojimo aktas nereikalauja ir nenumato kvotų paskirstymo sistemos peržiūros.

58

Taryba priduria, kad Stojimo akto 156–164 straipsniai, kurie yra pereinamojo laikotarpio nuostatos, nereglamentuoja to, kaip Taryba turėtų paskirstyti naujas žvejybos galimybes 2005 m., t. y. praėjus keleriems metams po to, kai šios nuostatos nustojo galioti.

59

Reikia priminti, kaip tvirtina ir Taryba, kad Stojimo akto 154-166 straipsniai žvejybos srityje taikomą tvarką nustato tik pereinamajam laikotarpiui. Taigi šiais straipsniais iš esmės negalima grįsti reikalavimų dėl laikotarpio, prasidedančio pasibaigus šiam pereinamajam laikotarpiui (žr. minėto 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 64 punktą ir minėto 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 44 punktą).

60

Be to, iš Stojimo akto nematyti, kad Taryba ateityje turėjo pakeisti žvejybos galimybių paskirstymo būdą, nustatytą po Ispanijos Karalystės įstojimo, t. y. pereinamuoju laikotarpiu.

61

Nors pereinamuoju laikotarpiu taikoma tvarka iš esmės yra laikina, tai nereiškia, kad visi apribojimai, kuriuos ji numato, pasibaigus minėtam laikotarpiui savaime nustoja galioti, jeigu jie taip pat kyla iš valstybei narei taikomo acquis communautaire. Taigi, kaip buvo konstatuota minėto 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 29 punkte, acquis communautaire apima Ispanijos Karalystės stojimo momentu galiojusių teisės aktų nustatytą paskirstymo būdą. Šis paskirstymo būdas iš esmės lieka galioti, kol Tarybos aktu jis pakeičiamas.

62

Pereinamuoju laikotarpiu atliktus kvotų skirstymus reglamentuoja ne Stojimo aktas, o nagrinėjamas kvotas nustatantys reglamentai ir santykinio stabilumo principas (žr. minėto 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 66 punktą ir minėto 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 47 punktą). Reglamentu Nr. 27/2005 pirmą kartą atliktiems skirstymams Stojimo akto nuostatos nebetaikomos.

63

Taigi Reglamentu Nr. 27/2005 nesuteikdama Ispanijos Karalystei tam tikrų žvejybos kvotų Šiaurės ir Baltijos jūrose Taryba nepažeidė Stojimo akto.

64

Todėl ieškinio pagrindas dėl Stojimo akto pažeidimo turi būti atmestas.

65

Ispanijos Karalystė teigia, kad 2006 m. balandžio 27 d. laiške nurodytos ir šio sprendimo 23 punkte primintos penkios rūšys yra naujos žvejybos galimybės. Šių rūšių atžvilgiu nesuteikdama jai jokios kvotos Taryba neatsižvelgė į šios valstybės narės interesus ir todėl pažeidė Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalies nuostatas.

66

Taryba pripažįsta, jog rūšys, dėl kurių Reglamentu Nr. 27/2005 buvo atliktas pirmas paskirstymas, yra naujos žvejybos galimybės. Vis dėlto iš penkių Ispanijos valdžios institucijų išvardytų rūšių tik toliau nurodytosios, paskirstytos konkrečiose zonose pirmą kartą 2005 metais, tuo metu sudarė naujas žvejybos galimybes:

67

Tačiau šio sprendimo 23 punkte nurodytų europinių jūrų velnių, IIa zona (Bendrijos vandenys) ir IV zona (Bendrijos vandenys), atžvilgiu pirmas skirstymas buvo atliktas 1998 metais. Tame pačiame punkte nurodyto šiaurinių merlangų, IV zona (Norvegijos vandenys), atžvilgiu skirstymas buvo atliktas iki 2002 metų. Taigi Ispanijos Karalystė neteisingai teigia, jog šios rūšys yra naujos žvejybos galimybės.

68

Dėl keturių nurodytų naujų žvejybos galimybių Taryba tvirtina, jog ji atsižvelgė į visų valstybių narių, įskaitant Ispanijos Karalystės, interesus, bet iš to, kad buvo atsižvelgta į šias naujas galimybes, neišplaukia, jog visos valstybės narės turėjo gauti kvotų. Taryba kaip referencinį laikotarpį pasirinko 1999–2003 metus. Kadangi Ispanijos laivai atitinkamoje zonoje aptariamų rūšių žuvų tuo laikotarpiu nežvejojo, nors galėjo tai daryti, šiai valstybei narei jokia kvota nebuvo suteikta. Taryba padarė išvadą, jog ji neviršijo turimos diskrecijos ir todėl nepažeidė Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalies.

69

Savo dublike Ispanijos Karalystė pripažino, jog padarė klaidą įvardydama naujoms žvejybos galimybėms priskiriamas rūšis, ir teigė, kad tik keturios Tarybos nurodytos rūšys konkrečioms zonoms atitinka nagrinėjamą sąvoką. Tačiau ji ir toliau nurodo, kad šių keturių rūšių atžvilgiu Taryba pažeidė minėto 20 straipsnio 2 dalį.

70

Komisija savo ruožtu mano, jog dėl to, kad Tarybos nurodytos keturios rūšys priklauso „kitų rūšių“ kategorijai, kuriai reglamentais iki 2005 m. buvo nustatyta bendra kvota Bendrijoje, jos nėra naujos žvejybos galimybės. Ši sąvoka taikoma tik rūšims, kuriomis Bendrija disponuoja dėl galimybės patekti į naujus vandenis arba naudotis naujomis rūšimis.

71

Komisija priduria, kad jeigu Teisingumo Teismas nepritartų tokiam „naujų žvejybos galimybių“ sąvokos aiškinimui ir teigtų, jog Tarybos nurodytos keturios rūšys patenka į šią sąvoką, bet kuriuo atveju reikėtų pripažinti, kad Taryba neviršijo savo diskrecijos ribų ir todėl nepažeidė Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalies.

72

Ispanijos Karalystė, Taryba ir Komisija sutinka, jog tik keturių Tarybos nurodytų rūšių, apie kurias buvo kalbama šio sprendimo 66 punkte, atžvilgiu buvo atliktas pirmas skirstymas Reglamentu Nr. 27/2005 ir tik jos aptariamos šio ieškinio trečiajame pagrinde.

73

Tačiau kyla problema dėl šio ieškinio pagrindo priimtinumo.

74

Iš tikrųjų, kaip buvo nurodyta šio sprendimo 31 punkte, reikia patikrinti, ar nurodydama šias keturias rūšis Ispanijos Karalystė nepakeitė ginčo dalyko, pažeisdama Procedūros reglamento 38 straipsnio reikalavimus.

75

Reikia pažymėti, kad iš keturių aptariamų rūšių europiniai jūrų velniai minimi Ispanijos Karalystės ieškinio 27 punkte, kiek tai susiję su IV zona, nepatikslinant, ar kalbama apie Bendrijos vandenis, Norvegijos vandenis ar šiuos abu vandenis. 2006 m. balandžio 27 d. laiške Ispanijos vyriausybė mini europinius jūrų velnius, IV zona (Bendrijos vandenys), bet šią nuorodą ištaiso savo dublike ir teigia, kad ji turėjo omenyje Norvegijos vandenis.

76

Atsižvelgiant į bendrą IV zonos nuorodą ieškinyje, reikia pripažinti, jog buvo kalbama apie visus šios zonos vandenis, todėl trečiasis ieškinio pagrindas, kiek jis susijęs su europiniais jūros velniais, IV zona (Norvegijos vandenys), yra priimtinas.

77

Tačiau kalbant apie kitas tris rūšis pažymėtina, kad poliarinės menkės ir paprastosios molvos nenurodytos ieškinio 27 punkte, o langustai neminimi IV zonos atžvilgiu. Todėl reikia pripažinti, kad ieškinyje nekalbama nei apie poliarines menkes, nei apie paprastąsias molvas, o langustai nurodyti tik III zonos atžvilgiu. Nuoroda į šias tris rūšis IV zonos atžvilgiu (Norvegijos vandenys) 2006 m. balandžio 27 d. laiške bei dublike yra ginčo dalyko išplėtimas, kuris turi būti atmestas kaip nepriimtinas. To, kad šios rūšys nurodytos Reglamento Nr. 27/2005, kuris yra šios bylos dalykas, I priede, nepakanka, nes Ispanijos Karalystė prašo panaikinti reglamentą tik tiek, kiek juo Ispanijos laivynui nesuteikiama tam tikrų kvotų, ir ji minėtame 27 punkte įvardijo tik trečiajame ieškinio pagrinde nurodytas rūšis.

78

Ispanijos Karalystė teigia, jog Reglamentu Nr. 27/2005 europinių jūros velnių atžvilgiu IV zonoje (Norvegijos vandenys) atliktas skirstymas yra nauja žvejybos galimybė ir kad Taryba, nesuteikdama jai jokios šios rūšies kvotos, neatsižvelgė į jos interesus ir pažeidė Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalies nuostatas.

79

Reikia išnagrinėti, ar europinių jūros velnių kvotų paskirstymas IV zonoje (Norvegijos vandenys) yra nauja žvejybos galimybė Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalies prasme, ir prireikus, – ar Taryba atsižvelgė į Ispanijos Karalystės interesus.

80

Dėl pirmojo aspekto yra nustatyta, kad Reglamentu Nr. 27/2005 atliktas skirstymas yra pirmasis kvotų šiai rūšiai paskirstymas tarp valstybių narių.

81

Tačiau, Komisijos teigimu, europinių jūros velnių žvejyba IV zonoje (Norvegijos vandenys) yra ne nauja, bet esama žvejybos galimybė, nes kalbama ne apie pirmą kartą naudojamą rūšį remiantis Bendrijos politika pagal Reglamento Nr. 3760/92 8 straipsnio 4 dalies iii punktą. Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalis pakeitė šio 8 straipsnio 4 dalies iii punktą ir turi būti skaitoma atsižvelgiant į pastarąjį straipsnį. Iš to išplaukia, jog šios rūšies atžvilgiu skirstymas turi būti atliekamas remiantis Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 1 dalyje numatytu stabilumo principu, o ne atsižvelgiant į valstybių narių interesus, kaip numatyta šio 20 straipsnio 2 dalyje.

82

Tačiau reikia pastebėti, kad Reglamentas Nr. 2371/2002 skiriasi nuo Reglamento Nr. 3760/92.

83

Taigi Reglamente Nr. 2371/2002 detalizuojama jo 3 straipsnio q punkte įtvirtinta sąvoka „žvejybos galimybės“, nurodant, kad tai yra kiekybiškai išreikšta teisė žvejoti. Šio reglamento 20 straipsnio 2 dalies tekstas skiriasi nuo minėto 8 straipsnio 4 dalies iii punkto formuluotės ir joje paprasčiausia numatyta, kad kai Bendrija nustato naujas žvejybos galimybes, Taryba sprendžia dėl jų paskirstymo, atsižvelgdama į kiekvienos valstybės narės interesus.

84

Todėl sąvoką „naujos žvejybos galimybės“ reikia aiškinti atsižvelgiant į Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 1 ir 2 dalių turinį bei tikslą, skaitant kartu su teismo praktika (žr.1987 m. birželio 16 d. Sprendimą Romkes, 46/86, Rink. p. 2671; 1992 m. spalio 13 d. Sprendimą Ispanija prieš Tarybą, C-70/90, Rink. p. I-5159; Sprendimą Ispanija prieš Tarybą, C-71/90, Rink. p. I-5175; Sprendimą Ispanija prieš Tarybą, C-73/90, Rink. p. I-5191, ir minėtą 2006 m. kovo 30 d. Sprendimą Ispanija prieš Tarybą).

85

Išnagrinėjus šias dvi minėto 20 straipsnio dalis matyti, jog pirmoji iš jų reglamentuoja esamas žvejybos galimybes, o antroji skirta naujoms žvejybos galimybėms. Esamos žvejybos galimybės paskirstomos tarp valstybių narių remiantis santykinio stabilumo principu.

86

Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad santykinio stabilumo reikalavimas turi būti suprantamas kaip reiškiantis kiekvienai valstybei narei nustatytos procentinės dalies išsaugojimą ir kad iš pradžių nustatytas paskirstymo būdas taikomas, kol bus priimtas pakeičiantis reglamentas (žr., be kita ko, minėto sprendimo Romkes 17 punktą ir minėto 2006 m. kovo 30 d. Sprendimo Ispanija prieš Tarybą 27 punktą).

87

Kadangi taikant santykinio stabilumo principą esamoms žvejybos galimybėms išsaugomas nustatytas paskirstymo tarp valstybių narių būdas, reikia pripažinti, kad pirmo paskirstymo tarp valstybių narių būdo nustatymas apima naujų žvejybos galimybių suteikimą ir paskirstymą atsižvelgiant į kiekvienos iš jų interesus. Intereso sąvoka gali apimti poreikį išsaugoti žvejybos veiklos stabilumą, tačiau ji neapsiriboja vien šiuo poreikiu.

88

Taigi, priešingai nei mano Komisija, kai kiekvienai valstybei narei nustatomas pirmas paskirstymo būdas, būtent po to, kai jos pasinaudojo savo teise žvejoti tam tikroje zonoje ir tas rūšis, kurių atžvilgiu Bendrija turėjo bendrą kvotą, Taryba priima sprendimą atsižvelgdama į kiekvienos iš jų interesus, pagal Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kadangi iš esmės joks paskirstymo būdas tokiu atveju negali būti išsaugotas, šio reglamento 20 straipsnio 1 dalies nuostatų taikyti nereikia.

89

Reikia pridurti, kad dėl Komisijos ginamo aiškinimo susidarytų paradoksali situacija, kuriai esant valstybių narių galimybė patekti į naujus vandenis ir naudotis naujais ištekliais negalėtų būti laikoma naujomis žvejybos galimybėmis ir todėl niekada neleistų atsižvelgti į šių valstybių narių interesus Reglamento Nr. 2371/2002 20 straipsnio 2 dalies prasme. Dėl to kiekvieną kartą, kaip ir šioje byloje, nauja naudojimosi teisė visų pirma įgytų bendros Bendrijos kvotos formą ir tik paskui būtų paskirstoma kiekvienai valstybei narei individualiai. Tačiau iš Reglamento Nr. 2371/2002 nematyti, kad teisės aktų leidėjas tai siekė apriboti, kad būtų atsižvelgta į valstybių narių interesus.

90

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, reikia pažymėti, kad europinių jūros velnių atžvilgiu pirmas skirstymas tarp valstybių narių IV zonoje (Norvegijos vandenys), pagrįstas pirmuoju šios rūšies skirstymo atitinkamuose vandenyse būdu, yra nauja žvejybos galimybė.

91

Todėl reikia išnagrinėti, ar Taryba tinkamai atsižvelgė į Ispanijos Karalystės interesus.

92

Kalbant apie žvejybos srities reglamentą bendrosios žemės ūkio politikos kontekste, reikia pažymėti, kad iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog Bendrijos teisės aktų leidėjas šioje srityje turi didelę diskreciją, atitinkančią jam pagal EB 34–37 straipsnius suteiktą politinę atsakomybę (žr., be kita ko, 2006 m. kovo 23 d. Sprendimo Unitymark ir North Sea Fishermen’s Organisation, C-535/03, Rink. p. I-2689, 55 punktą).

93

Vis dėlto reikia patikrinti, ar Bendrijos teisės aktų leidėjas neviršijo savo diskrecijos ribų.

94

Ispanijos Karalystė tvirtina, kad Tarybos pasirinktu referenciniu laikotarpiu, t. y. 1999–2003 metais, Stojimo akto 156–164 straipsnių nuostatos jai draudė naudotis atitinkamais vandenimis. Nusprendusi kvotas suteikti tik toms valstybėms narėms, kurių laivynas tuo laikotarpiu žvejojo atitinkamas rūšis, įskaitant europinius jūros velnius, ir Ispanijos Karalystei nesuteikusi jokios kvotos, nors Ispanijos laivynas aptariamoje zonoje nežvejojo tik dėl teisinio draudimo, Taryba neatsižvelgė į jos interesus.

95

Tačiau reikia konstatuoti, kaip tvirtina Taryba savo atsiliepime į ieškinį ir triplike, kad Stojimo akto 156–164 straipsniai skirti tik galimybei naudotis Bendrijos, o ne Norvegijos vandenimis, todėl Ispanijos Karalystės argumentas nėra svarbus.

96

Per teismo posėdį Ispanijos Karalystė bandė pateikti kitų argumentų tam, kad įrodytų Ispanijos laivų negalėjimą žvejoti Norvegijos vandenyse. Ji visų pirma pareiškė, kad jai ne visada buvo lengva konkrečioje zonoje identifikuoti vandenis, kuriuose laivai vykdė savo veiklą; vėliau ji tvirtino, kad Norvegijos vandenyse jai nebuvo suteikta jokia kvota.

97

Tačiau šie argumentai nėra lemiami, nes europinius jūrų velnius, kurių atžvilgiu valstybėms narėms jokia konkreti kvota nebuvo nustatyta, laisvai galėjo žvejoti visi valstybių narių laivynai, nepažeisdami bendros Bendrijai taikomos kvotos įvairioms rūšims, kurioms priklauso ir šie europiniai jūros velniai.

98

Reikia konstatuoti, jog tai, kad Ispanijos Karalystei ar kitai valstybei narei nebuvo suteiktos kvotos europinių jūros velnių atžvilgiu, nereiškia, jog Taryba neatsižvelgė į šių valstybių narių interesus.

99

Dėl referencinio laikotarpio pasirinkimo, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Taryba gali elgtis lanksčiai (šiuo klausimu žr. 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Italija prieš Tarybą, C-120/99, Rink. p. I-7997, 42 punktą). Penkerių metų laikotarpis, apimantis 1999–2003 metus, yra nesenas ir pakankamai ilgas, todėl neturėtų būti kritikuojamas.

100

Europinių jūros velnių atžvilgiu kvotas suteikusi tik valstybėms narėms, kurios žvejojo šią rūšį minėtu laikotarpiu, ir nesuteikusi jokios kvotos Ispanijos Karalystei motyvuodama tuo, kad šios valstybės laivai tokios žvejybos nevykdė, nors jie turėjo teisę patekti į atitinkamą zoną, Taryba neviršijo savo diskrecijos ribų.

101

Todėl trečiasis ieškinio pagrindas turi būti atmestas.

102

Kadangi nė vienas ieškinio pagrindas nėra pagrįstas, Ispanijos Karalystės ieškinys atmestinas.

103

Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Taryba reikalavo priteisti iš Ispanijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji padengia bylinėjimosi išlaidas. Pagal to paties straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą Komisija pati padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: