Byla C-101/05

Skatteverket

prieš

A

(Regeringsrätten prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas kapitalo judėjimas — Kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimai — Pajamų iš kapitalo mokestis — Iš EEE valstybėje narėje įsteigtos bendrovės gaunami dividendai — Atleidimas nuo mokesčio — Iš trečiojoje šalyje įsteigtos bendrovės gaunami dividendai — Atleidimas nuo mokesčio, priklausantis nuo to, ar yra mokesčių sutartis, numatanti pasikeitimą informacija — Mokesčių kontrolės veiksmingumas“

Generalinio advokato Y. Bot išvada, pateikta 2007 m. rugsėjo 11 d.   I - 11535

2007 m. gruodžio 18 d. Teisingumo Teismo (didžioji kolegija) sprendimas   I - 11568

Sprendimo santrauka

1. Laisvas kapitalo judėjimas – Sutarties nuostatos

   (EB 56 straipsnio 1 dalis, EB 57 straipsnio 1 dalis ir EB 58 straipsnis)

2. Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai

   (EB 56 straipsnio 1 dalis)

3. Laisvas kapitalo judėjimas – Kapitalo judėjimo į trečiąsias šalis ar iš jų apribojimai

   (EB 57 straipsnio 1 dalis)

4. Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai – Mokesčių teisės aktai – Pajamų mokesčiai

   (EB 56 ir 58 straipsniai)

1.  Kalbant apie kapitalo judėjimą tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, EB 56 straipsnio 1 dalimi kartu su EB 57 ir EB 58 straipsniais galima remtis nacionaliniame teisme ir ši dalis gali lemti prieštaraujančių nacionalinių taisyklių netaikymą, neatsižvelgiant į nagrinėjamo kapitalo judėjimo kategoriją. Iš tiesų EB 56 straipsnio 1 dalis yra tiesioginio veikimo, nesant reikalo daryti skirtumo tarp kapitalo judėjimo kategorijų, kurios numatytos EB 57 straipsnio 1 dalyje, ir joje nenumatytų kategorijų, nes šioje nuostatoje numatyta išimtis nesudaro kliūties tam, kad EB 56 straipsnio 1 dalimi privatiems asmenims būtų suteiktos teisės, kuriomis jie galėtų remtis teismuose.

   (žr. 26, 27 punktus)

2.  Kapitalo judėjimo apribojimo sąvoką reikia aiškinti vienodai santykiuose tarp valstybių narių bei trečiųjų šalių ir santykiuose tarp valstybių narių. Iš tiesų, net jeigu kapitalo judėjimo liberalizavimas su trečiosiomis šalimis iš tikrųjų gali turėti kitų tikslų nei įgyvendinti vidaus rinką, pavyzdžiui, užtikrinti bendrosios Bendrijos valiutos patikimumą pasaulio finansų rinkose ir išlaikyti pasaulinio lygio finansų centrus valstybėse narėse, reikia konstatuoti, kad kai laisvo kapitalo judėjimo principas EB 56 straipsnio 1 dalimi buvo išplėstas kapitalo judėjimui tarp trečiųjų šalių ir valstybių narių, valstybės narės nusprendė tame pačiame straipsnyje ir tokia pačia formuluote šį principą įtvirtinti kapitalo judėjimui Bendrijos viduje ir kapitalo judėjimui, susijusiam su santykiais su trečiosiomis šalimis. Be to, iš visų sutarties skyriuje dėl kapitalo ir mokėjimų numatytų nuostatų matyti, kad siekdamos atsižvelgti į tai, jog kapitalo judėjimo liberalizavimo tikslas ir teisinis kontekstas skiriasi pagal tai, ar kalbama apie santykius tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, ar laisvą kapitalo judėjimą tarp valstybių narių, valstybės narės manė, kad būtina numatyti apsaugos sąlygas ir leidžiančias nukrypti nuostatas, kurios taikomos specialiai kapitalo judėjimui į trečiąsias šalis ar iš jų.

   (žr. 31, 32, 38 punktus)

3.  EB 57 straipsnio 1 dalyje numatyta 1993 m. gruodžio 31 d. galiojusio apribojimo sąvoka reiškia, kad su nagrinėjamu apribojimu susijusios teisės nuostatos nuo šios datos nenutrūkstamai yra aptariamos valstybės narės teisinės sistemos dalis. Šiuo atžvilgiu nacionalinė priemonė, priimta po šios datos, vien dėl šio fakto nėra automatiškai nepatenkanti į minėtoje dalyje numatytą leidžiančią nukrypti tvarką; šią galimybę reikia suprasti kaip apimančią nuostatas, kurios savo esme yra tapačios ankstesniems teisės aktams arba kurios tik sumažina ar panaikina ankstesniuose teisės aktuose esančią naudojimosi Bendrijos teisėje įtvirtintomis teisėmis ir laisvėmis kliūtį. Tačiau minėta leidžianti nukrypti tvarka netaikoma nuostatoms, kurios grindžiamos kitokia nei ankstesnė teisė logika ir įtvirtina naujas procedūras. Taigi nepatenka iš esmės tapačios 1993 m. gruodžio 31 d. galiojusiems teisės aktams nuostatos, kuriomis iš naujo įvesta laisvo kapitalo judėjimo kliūtis, kurios nebebuvo panaikinus ankstesnius teisės aktus.

   (žr. 48, 49 punktus)

4.  EB 56 ir 58 straipsniai turi būti aiškinami kaip nedraudžiantys valstybės narės teisės aktų, pagal kuriuos atleidimas nuo pajamų iš dukterinės bendrovės akcijomis išmokamų dividendų mokesčio gali būti taikomas, tik jeigu dividendus išmokanti bendrovė yra įsteigta Europos Ekonominės Erdvės (EEE) valstybėje narėje arba kitoje valstybėje, su kuria apmokestinimo valstybė narė yra sudariusi mokesčių sutartį, kurioje numatytas keitimasis informacija, kai šiam atleidimui nuo mokesčio taikomos sąlygos, kurių laikymąsi šios valstybės narės kompetentingos institucijos gali patikrinti tik gavusios informaciją iš dividendus išmokančios bendrovės įsisteigimo valstybės.

   Nors tokie teisės aktai sudaro kapitalo judėjimo tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių apribojimą, nes atgraso aptariamoje valstybėje narėje reziduojančius mokesčių mokėtojus investuoti savo kapitalą į bendroves, kurios įsteigtos už EEE ribų, vis dėlto juos galima pateisinti būtinybe užtikrinti mokesčių kontrolės veiksmingumą su sąlyga, kad jie atitinka proporcingumo principą, t. y. yra tinkami jais siekiamo tikslo įgyvendinimui užtikrinti ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. Iš tiesų valstybė narė, siekdama pateisinti atsisakymą taikyti mokesčių lengvatą, negali remtis negalėjimu prašyti kitos valstybės narės bendradarbiauti tiriant arba renkant informaciją. Tačiau šis principas, susijęs su naudojimosi judėjimo laisvėmis Bendrijoje apribojimais, negali būti taikomas visa apimtimi kapitalo judėjimui tarp valstybių narių ir trečiųjų šalių, nes tokie apribojimai yra susiję su kitu teisiniu kontekstu nei kapitalo judėjimo tarp valstybių narių. Todėl kai pagal valstybės narės teisės aktus mokesčių lengvatos suteikimas priklauso nuo to, ar įvykdytos sąlygos, kurių laikymąsi galima patikrinti tik gavus informacijos iš trečiosios šalies kompetentingų institucijų, iš esmės yra teisėta, jog ši valstybė narė atsisako suteikti tokią lengvatą, ypač jeigu dėl to, kad ši trečioji šalis neturi sutartinės pareigos pateikti informaciją, neįmanoma šios informacijos gauti iš minėtos šalies.

   (žr. 42, 43, 55, 56, 58, 60, 63, 67 punktus ir rezoliucinę dalį)