1. Nuosavi Europos Bendrijų ištekliai – Importo muitų grąžinimas arba atsisakymas juos išieškoti
(Tarybos reglamento Nr. 1430/79 1 straipsnio 2 dalies a ir b punktai ir 13 straipsnis; Komisijos reglamento Nr. 2670/8 3 straipsnis)
2. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Pagrindas, pirmą kartą pateiktas nagrinėjant apeliacinį skundą
1. Reglamento Nr. 1430/79 dėl importo arba eksporto muitų grąžinimo arba atsisakymo juos išieškoti 13 straipsnis, kuris numato, kad importo muitai grąžinami arba juos atsisakoma išieškoti išimtinėmis aplinkybėmis, kurios susidaro ne dėl tyčinių ar akivaizdžiai neatsargių suinteresuotojo asmens veiksmų, negali būti pagrindas atsisakyti išieškoti arba grąžinti pagal Reglamento Nr. 2670/81, nustatančio išsamias įgyvendinimo taisykles dėl virškvotinės cukraus produkcijos, 3 straipsnį už vidaus rinkoje realizuotą C cukrų mokėtinas sumas.
Pirma, ši suma nėra gaunama dėl to, kad C cukraus kiekis kerta Bendrijos išorinę sieną, o kaip tik priešingai, – todėl, kad šis kiekis nebuvo išvežtas iš Bendrijos, arba todėl, kad jis buvo išvežtas nesilaikant Reglamente Nr. 2670/81 nustatytų sąlygų ir terminų. Šios sumos gavimo faktinė priežastis yra įrodymų apie tam tikro C cukraus kiekio tam tikru laikotarpiu išvežimą nustatytu laiku nepateikimas. Todėl ši suma neatitinka jokios iš Reglamento Nr. 1430/79 1 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose išvardytų trijų kategorijų.
Be to, niekas nerodo, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, jog cukraus importuotojas ir vidaus rinkoje realizuojamo C cukraus gamintojas būtų vertinami vienodai.
Pirma, importo mokesčiais už iš trečiųjų šalių įvežamą cukrų ir pagal Reglamento Nr. 2670/81 3 straipsnį už vidaus rinkoje realizuotą C cukrų mokėtina suma nesiekiama tų pačių tikslų.
Antra, nei iš Reglamento Nr. 2645/70 dėl nuostatų, taikomų virškvotiniam cukraus kiekiui, trečios konstatuojamosios dalies, nei iš Reglamento Nr. 2670/81, kuris jį pakeitė, trečios konstatuojamosios dalies, suformuluotų iš esmės vienodai, neišplaukia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas būtų norėjęs, jog iš trečiųjų šalių įvežančio cukrų importuotojo bei vidaus rinkoje realizuojamo C cukraus gamintojo padėtis būtų tokia pati. Iš tikrųjų iš šių konstatuojamųjų dalių bei Reglamento Nr. 2670/81 3 straipsnio aiškiai matyti, kad nuoroda į iš trečiųjų šalių įvežamą cukrų ribojama tame pačiame straipsnyje numatytos sumos apskaičiavimo būdu.
Trečia, iš Reglamento Nr. 1785/81 dėl bendro cukraus sektoriaus rinkų organizavimo 26 straipsnio formuluotės negalima daryti jokios išvados apie Bendrijos teisės aktų leidėjo valią suteikti vidaus rinkoje realizuotam C cukrui iš trečiųjų šalių importuoto produkto statusą ir prilyginti C cukraus gamintoją cukraus importuotojui, nes šis straipsnis tik įtvirtina draudimą realizuoti C cukrų vidaus rinkoje.
Galiausiai ketvirta, ta aplinkybė, kad tiek importo muitai, tiek pagal Reglamento Nr. 2670/81 3 straipsnį mokėtina suma yra dalis Bendrijos nuosavų išteklių, negali įrodyti, jog iš trečiųjų šalių įvežančių cukrų importuotojų ir C cukraus gamintojų situacijos yra panašios. Iš tikrųjų, Bendrijos nuosavus išteklius sudaro labai įvairaus pobūdžio įplaukos, kurioms taip pat taikomas skirtingas reglamentavimas.
(žr. 39, 41, 43, 63–65, 101–102 punktus)
2. Leidus šaliai Teisingumo Teisme pirmą kartą nurodyti teisinį pagrindą, kuris nebuvo nurodytas Pirmosios instancijos teisme, jai būtų leista pateikti Teisingumo Teismui, kurio kompetencija apeliaciniame procese yra ribota, nagrinėti platesnę bylą, nei nagrinėjo Pirmosios instancijos teismas. Apeliaciniame procese Teisingumo Teismo kompetencija apsiriboja pirmojoje instancijoje išnagrinėtų teisinių pagrindų teisiniu vertinimu.
Todėl pagrindas, kuriuo Pirmosios instancijos teismui priekaištaujama dėl vienodo požiūrio į ieškovą ir tam tikrą ūkio subjektų kategoriją principo pažeidimo, yra nepriimtinas, nes pirmojoje instancijoje ieškovas, remdamasis lygybės principo pažeidimu, ginčijo tik nevienodą požiūrį į jį ir į kitą ūkio subjektų kategoriją.
(žr. 95–97 punktus)