Byla C‑61/05
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Portugalijos Respubliką
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 92/100/EEB – Autorių teisės – Išimtinė teisė leisti arba uždrausti nuomoti ir teikti panaudai – Neteisingas perkėlimas“
Sprendimo santrauka
1. Teisės aktų derinimas — Autorių teisės ir gretutinės teisės — Saugomų kūrinių nuomos ir panaudos teisės — Direktyva 92/100
(Tarybos direktyvos 92/100 2 straipsnio 1 dalis)
2. Teisės aktų derinimas — Autorių teisės ir gretutinės teisės — Saugomų kūrinių nuomos ir panaudos teisės — Direktyva 92/100
(Tarybos direktyvos 92/100 2 straipsnio 5 ir 7 dalys ir 4 straipsnis)
1. Direktyvos 92/100 dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje, iš dalies pakeistos Direktyva 2001/29, 2 straipsnio 1 dalis išimtinę teisę leisti arba uždrausti nuomą ir panaudą visų pirma suteikia pirmojo įrašo gamintojui, kiek tai susiję su jo filmo originalu ir kopijomis.
Įsipareigojimų pagal šią nuostatą neįvykdo valstybė narė, nacionalinėje teisėje įtvirtinusi taip pat ir videogramų gamintojų teisę nuomoti. Iš tikrųjų į direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje esantį sąrašą ji ne tik įtraukia papildomą teisių turėtojų kategoriją, bet dar daugiau – ginčija šioje nuostatoje numatytas specifines išimtines teises.
(žr. 22–23, 44 punktus ir rezoliucinę dalį)
2. Direktyvos 92/100 dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje, iš dalies pakeistos Direktyva 2001/29, 4 straipsnis autoriams ar atlikėjams garantuoja teisingą atlyginimą gamintojui perduodant nuomos teises.
Įsipareigojimų pagal šią nuostatą, skaitomą kartu su tos pačios direktyvos 2 straipsnio 5 ir 7 dalimis, neįvykdo valstybė narė, nacionalinės teisės aktuose palikusi neaiškumų dėl asmenų, privalančių mokėti aptariamus atlyginimus.
(žr. 38, 41, 44 punktus ir rezoliucinę dalį)
TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)
SPRENDIMAS
2006 m. liepos 13 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyva 92/100/EEB – Autorių teisės – Išimtinė teisė leisti arba uždrausti nuomoti ir teikti panaudai – Neteisingas perkėlimas“
Byloje C‑61/05
dėl 2005 m. vasario 10 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo,
Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama P. Guerra e Andrade ir W. Wils, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Portugalijos Respubliką, atstovaujamą L. Fernandes ir N. Gonçalves,
atsakovę,
TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai J. Malenovský (pranešėjas), S. von Bahr, A. Borg Barthet ir U. Lõhmus,
generalinė advokatė E. Sharpston,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
susipažinęs su 2006 m. balandžio 4 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad:
– nacionalinėje teisėje įtvirtinusi videogramų gamintojų teisę nuomoti, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, p. 61), paskutinį kartą pakeistos 2001 m. gegužės 22 d Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, p. 10, toliau – direktyva), 2 straipsnio 1 dalį,
– nacionalinės teisės aktuose palikusi neaiškumų dėl asmenų, privalančių mokėti atlyginimus nuomos teisę perdavusiems atlikėjams, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal direktyvos 4 straipsnį, skaitomą kartu su šios direktyvos 2 straipsnio 5 ir 7 dalimis.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
2 Direktyvos 1 konstatuojamoji dalis nustato:
„kadangi valstybių narių įstatymuose ir jų taikymo praktikoje autorių kūrinių ir gretutinių teisių objektų teisinė apsauga nuomos bei panaudos srityje skiriasi ir kadangi dėl tokių skirtumų atsiranda prekybos apribojimų ir iškraipoma konkurencija, o tai neleidžia tinkamai funkcionuoti vidaus rinkai.“
3 Direktyvos 7 konstatuojamoji dalis numato:
„kadangi kūrybinė bei meninė autorių ir atlikėjų veikla reikalauja atitinkamų pajamų, kaip pagrindo tolimesnei kūrybinei ir meninei veiklai, o investicijos, kurios visų pirma reikalingos fonogramų ir filmų kūrimui, yra itin didelės ir susijusios su rizika; kadangi tokių pajamų užtikrinimo ir investicijų atsipirkimo galimybė gali būti efektyviai garantuota tik užtikrinant pakankamą atitinkamų teisių turėtojų teisinę apsaugą.“
4 Direktyvos 2 straipsnio 1, 5 ir 7 dalys nustato:
„1. Išimtinė teisė leisti arba uždrausti nuomoti ir teikti panaudai:
– savo kūrinio originalą ir kopijas suteikiama autoriui,
– savo atlikimo įrašą suteikiama atlikėjui,
– savo fonogramą suteikiama jos gamintojui
– ir
– savo filmo pirmojo įrašo originalą ir kopijas suteikiama jo gamintojui. Šioje direktyvoje filmo sąvoka apima kinematografinius arba audiovizualinius kūrinius arba vaizdus, perteikiančius judesį, įgarsintus arba neįgarsintus.
<…>
5. Nepažeidžiant šio straipsnio 7 dalies, individuali arba kolektyvinė sutartis, sudaryta tarp atlikėjų ir filmo prodiuserio dėl filmo kūrimo reiškia, kad joje nurodytas atlikėjas, jei sutarties išlygoje numatyta kitaip, perdavė 4 straipsnyje numatytą jam priklausančią nuomos teisę.
<…>
7. Valstybės narės gali nustatyti, kad atlikėjų ir filmo prodiuserio sutartis dėl filmo kūrimo suteikia prodiuseriui nuomos teisę, jeigu tokioje sutartyje pagal 4 straipsnį yra numatytas teisingas atlyginimas.“
5 Pagal direktyvos 4 straipsnį:
„1. Jei autorius arba atlikėjas yra perdavęs arba suteikęs fonogramos arba filmo originalo ar kopijos nuomos teisę fonogramos ar filmo prodiuseriui, jis turi teisę gauti teisingą atlyginimą už nuomą.
2. Autoriai arba atlikėjai negali atsisakyti teisės į teisingą atlyginimą už nuomą.
3. Teisės į teisingą atlyginimą administravimas gali būti patikėtas autoriams arba atlikėjams atstovaujančioms kolektyvinio teisių administravimo organizacijoms.
4. Valstybės narės gali nuspręsti, ar kolektyvinio teisių administravimo organizacijoms galima paskirti teisės į teisingą administravimą įgyvendinimą ir nustatyti jo ribas, taip pat numatyti, iš ko tokio atlyginimo galima pareikalauti arba jį atsiimti.“
Nacionalinės teisės aktai
6 Direktyva į Portugalijos teisę perkelta 1997 m. lapkričio 27 d. Dekretu įstatymu Nr. 332/97 (Diário de República I, serija A, Nr. 275, 1997 m. lapkričio 27 d., p. 6393, toliau – dekretas įstatymas), nustatančiu pareigą mokėti atlyginimą atlikėjams, kurie perdavė savo teisę nuomoti.
7 Dekreto įstatymo 5 straipsnis numato:
„1. Kai autorius perduoda arba suteikia fonogramos, videogramos ar kitos filmo originalo ar kopijos nuomos teisę fonogramų ar filmų gamintojui, jam pripažįstama neperleidžiama teisė gauti teisingą atlyginimą už nuomą.
2. 1 dalies tikslais atlyginimą, kuris, nesant susitarimo, nustatomas per arbitražą arba pagal įstatymą, turi mokėti gamintojas.“
8 Dekreto įstatymo 7 straipsnis nustato:
„1. Platinimo teisė, įskaitant nuomos teisę ir panaudos teisę savanoriškai, taip pat pripažįstama:
a) atlikėjui, kiek tai susiję su jo atlikimo įrašu;
b) fonogramų ar videogramų gamintojui, kiek tai susiję su jo fonogramomis ir jo videogramomis;
c) filmo pirmojo įrašo gamintojui, kiek tai susiję su šio filmo originalu ir kopijomis.
2. 1 dalyje numatytos teisės netaikomos pardavus arba kaip nors kitaip išplatinus nurodytus objektus.
3. Be 1 ir 2 dalių nuostatų, teisė leisti atgaminti filmo originalą ir jo kopijas taip pat suteikiama filmo pirmojo įrašo gamintojui.
4. Šiame akte „filmas“ reiškia kinematografinį, audiovizualinį kūrinį ar vaizdus, perteikiančius judesį, įgarsintus arba neįgarsintus.“
9 Pagal šio dekreto įstatymo 8 straipsnį:
„Sutarties dėl filmo gamybos sudarymas tarp atlikėjų ir gamintojo yra prezumpcija, nebent numatyta kitaip, jog nuomos teisė suteikiama gamintojui, nepažeidžiant neperleidžiamos teisės į teisingą atlyginimą už nuomą pagal 5 straipsnio 2 dalį.“
Ikiteisminė procedūra
10 2003 m. kovo 31 d. laišku Komisija Portugalijos valdžios institucijoms išreiškė abejones dėl teisingo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę tiek, kiek dekretas įstatymas suteikia išimtinę nuomos teisę videogramų gamintojui ir nepatikslina, kas turi mokėti atlyginimą už nuomą. Todėl Komisija joms nusiuntė prašymą pateikti informaciją.
11 Per nurodytą terminą negavusi jokio atsakymo ir manydama, kad Portugalijos teisės aktas prieštarauja direktyvos 2 straipsnio 1 daliai ir 4 straipsniui, 2003 m. gruodžio 19 d. oficialiu pranešimu Komisija pradėjo EB 226 straipsnyje numatytą procedūrą dėl įsipareigojimų neįvykdymo.
12 2004 m. sausio 8 d. laišku Portugalijos Respublika pateikė pastabas. Nors jos buvo susijusios su 2003 m. kovo 31 d. Komisijos prašymu pateikti informaciją, pastaroji preziumavo, kad šios pastabos taip pat buvo atsakymas į oficialų pranešimą.
13 Manydama, kad Portugalijos Respublikos pateikti atsakymai buvo nepakankami, 2004 m. liepos 9 d. Komisija šiai valstybei narei pateikė pagrįstą nuomonę, nurodydama per du mėnesius nuo jos gavimo imtis būtinų priemonių, kad į ją būtų tinkamai atsižvelgta.
14 Vėliau negavusi jokios informacijos Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
Dėl ieškinio
Dėl pirmojo kaltinimo, pagrįsto direktyvos 2 straipsnio 1 dalies pažeidimu
Šalių argumentai
15 Komisija mano, kad direktyvos 2 straipsnio 1 dalies nuostatos, priešingai nei numato dekretas įstatymas, neleidžia videogramų gamintojui suteikti išimtinės teisės leisti arba uždrausti nuomą, kurią turi filmo pirmojo įrašo gamintojas.
16 Iš tikrųjų, Komisijos manymu, šioje nuostatoje įtvirtintas sąrašas yra baigtinis, todėl tik pirmojo įrašo, o ne videogramų gamintojas gali leisti arba uždrausti nuomoti filmo originalą ir kopijas. Šis sąrašas nėra nei minimalus, nei papildantis. Specifinę Bendrijos teisės apsaugą pateisina tik filmo pirmasis įrašas. Filmo kopijų apsauga autoriaus teisės gretutinėmis teisėmis yra nepateisinama dėl to, jog nėra „papildomo“ ryšio su literatūros ar meno kūriniu.
17 Iš to matyti, kad dėl dekreto įstatymo, priešingai nei numato direktyva, filmo pirmojo įrašo gamintojas netenka nuosavybės teisių ir teisės įgyvendinti savo išimtinę teisę, nes jis nebegali leisti arba uždrausti savo filmo kopijų nuomos.
18 Atsiliepime į ieškinį Portugalijos Respublika pastebi, kad priimant dekretą įstatymą Autorių teisių ir gretutinių teisių kodeksas (Código do Direito de Autor e dos Direitos Conexos) nustatė identišką fonogramų ir videogramų gamintojų statusą. Todėl, siekdamas išsaugoti šią lygybę ir išvengti dviejų rūšių gamintojų esamo statuso nelygybės, teisės aktų leidėjas į išimtinių teisių savininkų sąrašą įtraukė ir videogramų gamintoją. Būtent siekiant atsižvelgti į nacionalinės sistemos ypatybes, dekretu įstatymu videogramų gamintojo traktavimas prilygintas fonogramų gamintojo traktavimui, ir dėl to videogramų gamintojui suteikta didesnė apsauga nei ta, kurią įtvirtina Bendrijos teisė.
19 Be to, Portugalijos Respublika mano, kad pačioje direktyvoje yra dviprasmybė. Iš tikrųjų 2 straipsnio 1 dalyje pavartojus nelabai tikslią sąvoką „filmas“, atrodo, kad direktyva tuo pačiu apibrėžimu suplakė kinematografinį kūrinį ir videogramoje įrašytą kūrinį. Todėl buvo galima manyti, kad pirmojo įrašo gamintoju taip pat gali būti filmo kopijų gamintojas.
20 Galiausiai ši valstybė narė nurodo, kad dekretas įstatymas prieštarautų direktyvai tik tada, jei paaiškėtų, kad jo tikslai prieštarauja nacionalinės teisės aktams, jeigu dekretas įstatymas pažeistų vidaus rinkos veikimą arba trečiųjų asmenų teises. Tačiau dekreto įstatymo taikymas nesukėlė jokių konkrečių problemų tiek vidaus rinkos, tiek nacionalinės rinkos lygmeniu, nes iš niekieno nebuvo atimtos direktyvoje numatytos teisės ir nebuvo pateiktas joks skundas.
Teisingumo Teismo vertinimas
21 Visų pirma reikia pripažinti, kad pirmasis kaltinimas kelia klausimą, ar išimtinė nuomos teisė taip pat suteikta ir videogramų gamintojui.
22 Išimtinės nuomos teisės suteikimas videogramų gamintojams į direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje esantį sąrašą ne tik įtraukia papildomą teisių turėtojų kategoriją, bet, dar daugiau, ginčija šioje nuostatoje numatytas specifines išimtines teises.
23 Šiuo klausimu direktyvos 2 straipsnio 1 dalis išimtinę teisę leisti arba uždrausti nuomą ir panaudą suteikia pirmojo įrašo gamintojui, kiek tai susiję su jo filmo originalu ir kopijomis. Iš to matyti, kad jei ir videogramos gamintojui suteikiama teisė kontroliuoti šios videogramos nuomą, pirmojo įrašo gamintojo teisė akivaizdžiai nebėra išimtinė.
24 Tokį aiškinimą patvirtina direktyvos tikslas įtvirtinti suderintą teisinę apsaugą Bendrijoje, kiek tai susiję su nuomos teise ir panaudos teise bei tam tikromis autorių teisėms gretutinėmis teisėmis intelektinės nuosavybės srityje (žr. 1998 m. balandžio 28 d. Sprendimo Metronome Musik, C‑200/96, Rink. p. I‑1953, 22 punktą).
25 Kaip konkrečiai matyti iš direktyvos 1 konstatuojamosios dalies, direktyva siekia panaikinti valstybėse narėse egzistuojančius skirtumus dėl autorių kūrinių teisinės apsaugos nuomos bei panaudos srityje, kad sumažėtų prekybos apribojimai ir konkurencijos iškraipymai. Jei šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalis valstybėms narėms leistų įvairioms asmenų kategorijoms laisvai suteikti teisę leisti ar uždrausti videogramų nuomą, toks tikslas akivaizdžiai nebūtų pasiektas.
26 Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad vaizdo kasetės komerciškai platinamos per pardavimą, taip pat per nuomą. Teisė uždrausti tokią nuomą vienoje valstybėje narėje gali padaryti įtaką šių vaizdo kasečių platinimui šioje valstybėje ir dėl to netiesiogiai paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą šiomis prekėmis (žr. 1988 m. kovo 17 d. Sprendimo Warner Brothers ir kt., 158/86, Rink. p. 2605, 10 punktą).
27 Be to, reikia pabrėžti, kad pagal direktyvos 7 konstatuojamąją dalį išimtinių fonogramų ir filmų gamintojų nuomos teisių apsauga yra pateisinama poreikiu užtikrinti, kad atsipirks itin didelės ir su rizika susijusios investicijos, reikalingos jų gamybai ir būtinos autoriams norint toliau tęsti savo veiklą – kurti naujus kūrinius (konkrečiai kalbant apie fonogramų gamintojus, žr., be kita ko, minėto sprendimo Metronome Musik 24 punktą).
28 Tačiau neatrodo, kad videogramų gamyba reikalauja tokių didelių ir su rizika susijusių investicijų, kad jų atžvilgiu reikėtų išskirtinės apsaugos. Teisingumo Teismas jau pripažino, kad garso įrašai gali būti kopijuojami labai supaprastintai (žr. minėto sprendimo Metronome Musik 24 punktą). Nors tokia išvada padaryta garso įrašo srityje, naujųjų technologijų raida taip pat prisidėjo prie vaizdo įrašų laikmenų atgaminimo supaprastinimo.
29 Iš to matyti, kad dekretas įstatymas yra nesuderinamas su direktyva, kiek jis numato nuomos teisę ir videogramų gamintojams.
30 Tokios išvados niekaip nepaneigia Portugalijos Respublikos argumentas, pagal kurį, siekdama „atsižvelgti į nacionalinės sistemos ypatybes“, Portugalijos teisė videogramų ir fonogramų gamintojams įtvirtino identišką statusą.
31 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką valstybė narė negali remtis vidaus teisės nuostatomis, praktika ar padėtimi tam, kad pateisintų direktyva nustatytų pareigų neįvykdymą ir terminų nesilaikymą (žr., be kita ko, 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑114/02, Rink. p. I‑3783, 11 punktą ir 2004 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Komisiją prieš Austriją, C‑358/03, Rink. p. I‑12055, 13 punktą).
32 Galiausiai kadangi ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo yra objektyvaus pobūdžio (žr., be kita ko, 1993 m. lapkričio 17 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑73/92, Rink. p. I‑5997, 19 punktą), Bendrijos teisės normos nustatytos pareigos nesilaikymas savaime yra įsipareigojimų neįvykdymas, o vertinimas, kad toks nesilaikymas nesukėlė neigiamų pasekmių, nėra svarbus (žr., be kita ko, 1999 m. rugsėjo 21 d. Sprendimą Komisiją prieš Airiją, C‑392/96, Rink. p. I‑5901, 60 ir 61 punktus ir 2003 m. birželio 26 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑233/00, Rink. p. I‑6625, 62 punktą). Todėl turi būti atmestas Portugalijos Respublikos argumentas, pagal kurį įsipareigojimų neįvykdymas, kuriuo ji yra kaltinama, neiškėlė jokios konkrečios problemos.
33 Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytus samprotavimus, reikia pripažinti, kad turi būti priimtas kaltinimas, pagrįstas tuo, jog Portugalijos Respublika pažeidė direktyvos 2 straipsnio 1 dalį.
Dėl antrojo kaltinimo, pagrįsto direktyvos 4 straipsnio, skaitomo kartu su šios direktyvos 2 straipsnio 5 ir 7 dalimis, pažeidimu
Šalių argumentai
34 Dėl atlikėjo nuomos teisės perleidimo filmų gamintojui Komisija mano, kad dekretas įstatymas yra neaiškus, nes nurodo du skirtingus gamintojus, t. y. videogramų gamintoją ir filmo pirmojo įrašo gamintoją.
35 Pagal dekreto įstatymo 5 straipsnio 2 dalį gamintojas yra atsakingas mokėti atlyginimą už nuomą. Dėl to atlikėjams kyla sunkumų gauti atlyginimą, į kurį jie turi teisę, nes jie nežino, kuris iš dviejų gamintojų turi jį sumokėti. Šiuo klausimu direktyva yra aiški: tik filmo pirmojo įrašo gamintojas gali būti atlikėjų nuomos teisės perėmėjas ir turi sumokėti atlyginimą, į kurį jie turi teisę. Todėl dekretu įstatymu atliktu direktyvos perkėlimu sukuriamos palankios sąlygos kopijavimo pramonei.
36 Portugalijos Respublika ginčija tariamą dekreto įstatymo neaiškumą. Neįrodžius priešingai, pareigą sumokėti atlyginimą jis nustato filmo pirmojo įrašo gamintojui. Be to, dviprasmiškumas išplaukia ne tik iš dekreto įstatymo, bet ir iš direktyvoje pateikto sąvokos „filmas“ apibrėžimo.
Teisingumo Teismo vertinimas
37 Pagal nusistovėjusią teismo praktiką kiekviena valstybė narė privalo įgyvendinti direktyvas taip, kad atitinkamų valstybėse narėse įsisteigusių asmenų interesais būtų visiškai įvykdyti Bendrijos teisės aktų leidėjo nustatytų teisinių situacijų aiškumo ir tikrumo reikalavimai. Dėl to direktyvos nuostatos turi būti įgyvendinamos nustatant neginčijamus įpareigojimus ir konkrečiai, apibrėžtai bei aiškiai (žr. 1997 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑207/96, Rink. p. I‑6869, 26 punktą).
38 Visų pirma reikia pastebėti, kad iš direktyvos 2 straipsnio 5 ir 7 dalių matyti, jog atlikėjų teisės gali būti laikomos perduotomis arba pagal įstatymą perduotomis filmų gamintojui. Už tokį suteikimą šios direktyvos 4 straipsnis šiems atlikėjams garantuoja teisingą atlyginimą.
39 Dekreto įstatymo 8 straipsnis numato išimtinės atlikėjo nuomos teisės suteikimą „filmų gamintojui“, plačiau šios sąvokos neapibrėždamas. Pagal dekreto įstatymo 5 straipsnį filmų gamintojas turi sumokėti atlyginimą už nuomos teisės dėl videogramos arba filmo originalo ar kopijos perdavimą. Šiuos du straipsnius aiškinant kartu galima daryti išvadą, jog videogramų gamintojas patenka į filmų gamintojų kategoriją, ir jie turi sumokėti atlyginimą.
40 Šiuo klausimu pati Portugalijos Respublika sutinka, kad jos dekretas įstatymas yra dviprasmiškas.
41 Atvirkščiai, nors direktyvos 4 straipsnio 1 dalis nuomos teisių perdavimo atžvilgiu nurodo filmų gamintoją, iš tikrųjų ji susijusi tik su filmo pirmojo įrašo gamintoju. Kadangi šiame straipsnyje videogramos nenurodytos, videogramų gamintojas neturi filmų gamintojo statuso.
42 Taigi dėl tokio direktyvos perkėlimo susidaro situacija, galinti kliudyti atlikėjams Portugalijoje gauti atlyginimą, į kurį jie turi teisę, nes aiškiai nematyti, kas yra gamintojas, turintis sumokėti direktyvos 4 straipsnyje numatytą teisingą atlyginimą.
43 Tokiomis aplinkybėmis reikia priimti kaltinimą, pagrįstą neteisingu direktyvos 4 straipsnio, skaitomo kartu su šios direktyvos 2 straipsnio 5 ir 7 dalimis, perkėlimu.
44 Iš to, kas išdėstyta, matyti, jog nacionalinėje teisėje įtvirtinusi taip pat ir videogramų gamintojų teisę nuomoti, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal direktyvos 2 straipsnio 1 dalį, o nacionalinės teisės aktuose palikusi neaiškumų dėl asmenų, privalančių mokėti atlyginimus nuomos teisę perdavusiems atlikėjams, ji neįvykdė įsipareigojimų pagal direktyvos 4 straipsnį, skaitomą kartu su šios direktyvos 2 straipsnio 5 ir 7 dalimis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
45 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Portugalijos Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:
1. – Įtvirtinusi taip pat ir videogramų gamintojų teisę nuomoti, Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyvos 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje, paskutinį kartą pakeistos 2001 m. gegužės 22 d Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo, 2 straipsnio 1 dalį.
– Nacionalinės teisės aktuose palikusi neaiškumų dėl asmenų, privalančių mokėti atlyginimus nuomos teisę perdavusiems atlikėjams,
Portugalijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 92/100, pakeistos Direktyva 2001/29/EB, 4 straipsnį, skaitomą kartu su šios direktyvos 2 straipsnio 5 ir 7 dalimis.
2. Priteisti iš Portugalijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: portugalų.