1

Apeliaciniu skundu Europos Bendrijų Komisija prašo panaikinti 2004 m. lapkričio 23 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Cantina sociale di Dolianova ir kt. prieš Komisiją (T-166/98, Rink. p. II-3991, toliau – skundžiamas sprendimas) tiek, kiek šiuo sprendimu Pirmosios instancijos teismas iš Komisijos priteisė atlyginti žalą, kurią bankrutavus Distilleria Agricola Industriale de Terralba (toliau – DAI) patyrė Cantina sociale di Dolianova Soc. coop. arl, Cantina Trexenta Soc. coop. arl, Cantina sociale Marmilla – Unione viticoltori associati Soc. coop. arl, Cantina sociale S. Maria La Palma Soc. coop. arl, Cantina sociale del Vermentino Soc. coop. arl Monti-Sassari (toliau kartu – Cantine) dėl mechanizmo, galinčio atitinkamiems gamintojams užtikrinti taikant 1982 m. rugsėjo 15 d. Reglamento (EEB) Nr. 2499/82, nustatančio nuostatas, susijusias su pirminiu distiliavimu 1982–1983 vyno gamybos metams (OL L 267, p. 16), 9 straipsnyje įtvirtintą schemą šiame reglamente numatytos Bendrijos pagalbos išmokėjimą, nebuvimo.

2

Reglamento Nr. 2499/82 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta minimali distiliuoti skirto vyno supirkimo kaina.

3

Pagal Reglamento Nr. 2499/82 aštuntą konstatuojamąją dalį dėl šios kainos distiliuojant gautų prekių paprastai negalima parduoti rinkos sąlygomis. Todėl šiame reglamente numatytas kompensacinis mechanizmas, kai intervencinė agentūra išmoka minėto reglamento 6 straipsnyje nustatytą fiksuotą pagalbos už distiliuotą vyną sumą.

4

Reglamento Nr. 2499/82 9 straipsnyje nurodyta:

„1.   Distiliuotojas gamintojui sumoka 5 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nurodytą minimalią supirkimo kainą ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų nuo (viso vyno kiekio arba tam tikru atveju kiekvienos vyno partijos) pristatymo į distiliavimo gamyklą.

2.   Intervencinė agentūra distiliuotojui sumoka 6 straipsnio 1 dalyje nurodytą pagalbą bei tam tikru atveju padidintą 5 straipsnio 1 dalies antrojoje pastraipoje nurodytą minimalią supirkimo kainą ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų nuo įrodymo, kad visas sutartyje nurodytas vyno kiekis buvo distiliuotas, pateikimo.

<…>

Distiliuotojas intervencinei agentūrai turi pateikti įrodymą, kad jis sumokėjo 5 straipsnio 1 dalies pirmojoje pastraipoje nurodytą minimalią supirkimo kainą per pirmoje dalyje nurodytą terminą ir prireikus – padidintą kainą per ketvirtojoje pastraipoje nurodytą terminą. Jeigu toks įrodymas nepateikiamas per šimtą dvidešimt dienų nuo pirmojoje pastraipoje nurodyto įrodymo pateikimo datos, intervencinė agentūra susigrąžina sumokėtas sumas.

<…>“ (Neoficialus vertimas)

5

Reglamento Nr. 2499/82 11 straipsnyje numatyta:

„1.   Distiliuotojas 9 straipsnyje nurodytu atveju <…> gali prašyti, kad suma, atitinkanti 6 straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytą pagalbą, jam būtų sumokėta avansu su sąlyga, kad intervencinei agentūrai pateikiamas 110 % dydžio tokios sumos užstatas.

2.   Šis užstatas yra valstybės narės, kuriai priklauso intervencinė agentūra, nustatytus kriterijus atitinkančios įstaigos suteikta garantija.

3.   Avansas sumokamas ne vėliau kaip per devyniasdešimt dienų nuo įrodymo dėl užstato pateikimo ir bet kuriuo atveju nuo datos, kada sutartis ar pranešimas buvo patvirtintas.

<…>“ (Neoficialus vertimas)

6

Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje nurodyta:

„Bylos prieš Bendrijas su deliktine atsakomybe susijusiais klausimais nebekeliamos praėjus penkeriems metams po tokio įvykio, dėl kurio norima bylą iškelti. Ieškinio senaties terminas nutraukiamas, jei byla pradedama nagrinėti Teisme arba jei prieš iškeliant tokią bylą nukentėjusioji šalis paduoda prašymą atitinkamai Bendrijų institucijai. Pastaruoju atveju byla turi būti iškelta per EB sutarties 230 straipsnyje ir EAEB sutarties 146 straipsnyje nustatytą dviejų mėnesių laikotarpį; tam tikrais atvejais taikomos EB sutarties 232 straipsnio antrosios pastraipos ir EAEB sutarties 148 straipsnio antrosios pastraipos nuostatos.“

7

Faktinės bylos aplinkybės, išdėstytos skundžiamo sprendimo 16–44 punktuose, gali būti apibendrintos, kaip nurodyta toliau.

8

Cantine – tai Sardinijoje (Italija) vyną gaminantys vynininkų kooperatyvai. Vykstant pirminiam distiliavimui 1982–1983 gamybos metais nuo 1983 m. sausio mėnesio iki kovo mėnesio jie pristatė DAI vyną, kuris buvo distiliuotas per Reglamento Nr. 2499/82 4 straipsnyje nurodytą terminą. Minėto reglamento 9 straipsnio 1 dalyje DAI nustatytas 90 dienų terminas sumokėti Cantine baigėsi 1983 m. birželio mėnesį.

9

1983 m. birželio 22 d. DAI paprašė Valstybinės žemės ūkio intervencinės agentūros (Azienda di Stato per gli Interventi nel Mercato Agricolo, toliau – AIMA) iš anksto pagal Reglamento Nr. 2499/82 11 straipsnį išmokėti Bendrijos pagalbą už pristatytą ir distiliuotą vyną. Todėl DAI pateikė AIMA Assicuratrice Edile SpA (toliau – Assedile) išduotu polisu šioje nuostatoje nurodytą užstatą, atitinkantį 110 % pagalbos sumos. 1983 m. rugpjūčio 10 d. AIMA išmokėjo DAI prašomą avansą pagal minėtą 11 straipsnį.

10

Dėl finansinių sunkumų skirtingais atvejais DAI neatsiskaitė visiškai ar iš dalies su gamintojais, įskaitant Cantine, kurie pristatė distiliuoti skirtą vyną. 1983 m. spalio mėn. DAI paprašė leisti vykdyti Italijos bankroto teisės aktuose numatytą kontroliuojamo administravimo procedūrą. Kadangi bylą nagrinėjantis teismas, t. y. Oristano teismas (Tribunole di Oristano) (Italija), šį prašymą patenkino, DAI sustabdė visus savo mokėjimus, įskaitant ir tuos, kurie priklauso pristačiusiems jam vyną gamintojams.

11

AIMA paprašė DAI grąžinti Bendrijos pagalbą, atskaičius teisėtai sumokėtas sumas pirmiau nurodytiems gamintojams, nes DAI per Reglamento Nr. 2499/82 9 straipsnio 2 dalyje nurodytą terminą jai nepateikė įrodymo, kad sumokėjo minimalią vyno supirkimo kainą kitiems gamintojams per šio reglamento 9 straipsnio 1 dalyje numatytą 90 dienų nuo jo pristatymo į distiliavimo gamyklą terminą. Kadangi DAI negrąžino šios pagalbos, AIMA paprašė Assedile jai pervesti užstato sumą.

12

DAI prašymu Pretore de Terralba (Italija) 1984 m. liepos 26 d. priėmė nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, draudžiančią Assedile pervesti užstatą AIMA. Jis suteikė DAI 60 dienų terminą ieškiniui dėl esmės pareikšti.

13

1984 m. rugsėjo mėn. DAI pareiškė šį ieškinį Romos Tribunale civile (Italija). Šio teismo ji, be kita ko, prašė pripažinti, kad gamintojams išmokėtinų likusių sumų atžvilgiu jie yra Assedile pateikto užstato paskutinės eilės gavėjai. Ji teigė, kad šis užstatas skirtas užtikrinti distiliuotojo įsipareigojimų neįvykdymo atveju minimalios supirkimo kainos mokėjimą gamintojams proporcingai pristatytai produkcijai. Ji pasiūlė kreiptis į Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais dėl taikomų Bendrijos reglamentų išaiškinimo.

14

Cantine, kitas vynininkų kooperatyvas ir vynininkų kooperatyvų konsorciumas įstojo į bylą pritardami DAI teiginiui. Jie tvirtino, kad sumos, sudarančios Assedile pateiktą užstatą, priklauso jiems proporcingai pristatyto vyno kiekiui, todėl paprašė Romos Tribunale civile nuspręsti, kad Assedile turi sumokėti jų nepatenkintų skolinių reikalavimų DAI atžvilgiu sumas bei, nepatenkinus šio reikalavimo, – kad šias sumas sumokėtų AIMA.

15

Tuo metu 1986 m. vasario 27 d. Sprendimu Oristano teismas paskelbė DAI bankrotą.

16

1989 m. sausio 27 d. Sprendime Romos Tribunale civile iš esmės pripažino, kad kooperatyvų, įstojusių į bylą palaikyti DAI reikalavimus, pretenzijos neturi pagrindo, visų pirma nustatęs, kad Reglamento Nr. 2499/82, kaip ir sutarties sąlygų dėl Assedile AIMA suteiktos garantijos, aiškinimas nesudėtingas ir todėl nebūtina Teisingumo Teismui pateikti prejudicinio klausimo. Nepripažinęs jokios tariamos šių kooperatyvų teisės gauti Assedile suteikto užstato sumą, Romos Tribunale civile nusprendė, kad DAI bankroto procedūra yra tinkama procedūra, per kurią minėti kooperatyvai gali reikalauti, kad būtų patenkinti jų skoliniai reikalavimai.

17

1989 m. rugsėjo 27 d.Cantine, išskyrus Cantina sociale del Vermentino Soc. Coop. arl Monti-Sassari, padavė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Romos apeliaciniam teismui (Italija). 1991 m. lapkričio 19 d. Sprendimu šis teismas nusprendė, kad skundas nepriimtinas, nes jie apie apeliaciją pranešė ne DAI administratoriui, bet tuo metu jau bankrutuojančiai DAI ir vėliau tinkamai neatnaujino pranešimo per nustatytą terminą.

18

Tuo metu, 1990 m. sausio 16 d., Assedile sumokėjo priklausančias sumas AIMA.

19

1994 m. lapkričio 28 d. Aukščiausiasis kasacinis teismas (Corte suprema di cassazione) (Italija), atmetė Cantine, išskyrus Cantina sociale del Vermentino Soc. Coop. arl Monti-Sassari, pateiktą kasacinį skundą dėl Romos apeliacinio teismo sprendimo.

20

Cantine per DAI bankroto procedūrą tinkamai įtraukė į jos pasyvą savo skolinius reikalavimus ir pasibaigus šiai procedūrai 2000 m. jie dalyvavo padalijant kaip privilegijuoti kreditoriai. Per šį padalijimą jiems buvo išmokėta DAI pripažintų jų skolinių reikalavimų suma, atitinkanti 39 % jų skolinių reikalavimų dydžio.

21

1996 m. sausio 22 d. laišku Cantine paprašė AIMA patenkinti skolinius reikalavimus, kuriuos jie turi DAI atžvilgiu, teigdami, kad AIMA, iš Assedile gavusi užstatą, neteisėtai praturtėjo. AIMA šį reikalavimą atmetė, pastebėdama, kad šis užstatas jai priklauso ir kad gamintojai negali pareikšti jokio tiesioginio ieškinio dėl skolinių reikalavimų, kuriuos jie turi DAI atžvilgiu, patenkinimo. 1996 m. vasario 16 d.Cantine iškėlė bylą AIMA dėl nepagrįsto praturtėjimo Kaljario Tribunale civile (Italija), tačiau šis procesas vėliau buvo sustabdytas siekiant, kad šalys sudarytų taikos sutartį.

22

1996 m. lapkričio 13 d.Cantine pateikė skundą Komisijai, kuriame nurodė, kad AIMA tariamai pažeidė Bendrijos teisės aktus, ypač Reglamentą Nr. 2499/82, ir paprašė, be kita ko, Komisijos nurodyti AIMA ir Italijos Respublikai grąžinti sumas, kurių jie negavo kaip Bendrijos pagalbos, skirtos 1982–1983 vyno gamybos metams.

23

1997 m. birželio 25 d. laišku Komisija nurodė Cantine, kad 1990 m. sausio 16 dienąAssedile sumokėjo AIMA jos suteikto užstato sumą su palūkanomis. Be to, 1997 m. gruodžio 8 d. laišku ji pranešė, kad AIMA 1991 m. vasario mėn. įrašė į apskaitą šio užstato sumą ir kad 1991 finansiniais metais šią sumą pervedė į Europos žemės ūkio garantijos ir orientavimo fondo (EŽŪOGF) sąskaitą.

24

1998 m. sausio 23 d. laišku, kurį Komisija gavo tų pačių metų vasario 5 d., Cantine paprašė šios institucijos jiems sumokėti sumą, atitinkančią skolinių reikalavimų, kuriuos jie turėjo DAI atžvilgiu, sumą, nes AIMA gautas užstatas buvo pervestas EŽŪOGF. Jie tvirtino, jog iš Reglamento Nr. 2499/82, kuriuo siekiama sudaryti palankias sąlygas vyno gamintojams, tikslo matyti, kad jie turi būti laikomi šiame reglamente numatytos pagalbos tikraisiais ir vieninteliais gavėjais.

25

1998 m. liepos 31 d. laišku, kurį pasirašė Komisijos žemės ūkio generalinio direktorato generalinis direktorius ir kurį Cantine gavo 1998 m. rugpjūčio 14 d., Komisija šį prašymą atmetė. Ji tvirtino, kad šiuo atveju pagalba pirmiausia skirta distiliuotojui, kad jis galėtų kompensuoti didelę vyno supirkimo kainą. Kadangi užstatas Assedile buvo pateiktas AIMA naudai, gamintojai neturi jokių teisių į šią sumą.

26

Tame pačiame laiške Komisija taip pat pastebėjo, kad AIMA sutarčių, kurias sudarė Cantine ir DAI, patvirtinimas nepakeičia šių sutarčių privataus pobūdžio taip, kad tariami Komisijos įsipareigojimai Cantine būtų nesutartiniai. Todėl pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį suėjo visų ieškinių prieš Europos Bendriją senaties terminai, nes Assedile užstato suma AIMA buvo sumokėta 1990 m. sausio 16 d., o 1991 finansiniais metais sugrąžinta EŽŪOGF.

27

1998 m. spalio 12 d. Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateiktu ieškiniu Cantine prašė, pirma, panaikinti 1998 m. liepos 31 d. Komisijos laišką pagal EB sutarties 173 straipsnį (po pakeitimo – EB 230 straipsnis), antra, pripažinti šios institucijos neveikimą, prieštaraujantį EB sutarties 175 straipsniui (po pakeitimo – EB 232 straipsnis), kurį sudaro tai, kad ji nepriėmė sprendimo dėl Bendrijos pagalbos, kurią jiems turėjo sumokėti DAI, suteikimo, ir, trečia, dėl nepagrįsto praturtėjimo ir (arba) pagal EB sutarties 178 straipsnį (po pakeitimo – EB 235 straipsnis) priteisti iš Komisijos žalos, kurios dydis atitinka ieškinyje nurodytą DAI nepatenkintų jų skolinių reikalavimų dydį, atlyginimą.

28

Komisija prašė ieškinį atmesti kaip nepriimtiną, o nepatenkinus pirmojo reikalavimo – kaip nepagrįstą.

29

Skundžiamo sprendimo atitinkamai 80 ir 83 punktuose Pirmosios instancijos teismas kaip nepriimtinus atmetė Cantine prašymus panaikinti 1998 m. liepos 31 d. Komisijos laišką ir pripažinti institucijos neveikimą. Šio sprendimo 84 punkte jis taip pat atmetė prašymą nubausti Komisiją dėl nepagrįsto praturtėjimo.

30

Tačiau skundžiamo sprendimo 150 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad pagal EB 235 straipsnį pateiktas prašymas dėl žalos atlyginimo yra priimtinas ir minėto sprendimo rezoliucinės dalies 1 punkte pripažino, kad „Komisija turi atlyginti (Cantine) patirtą žalą po (DAI) bankroto dėl mechanizmo, užtikrinančio atitinkamiems gamintojams taikant Reglamento (Nr. 2499/82) 9 straipsnyje įtvirtintą schemą šiame reglamente numatytos Bendrijos pagalbos išmokėjimą, nebuvimo.“

31

Konkrečiai kalbant apie pagal EB 235 straipsnį pateikto prašymo priimtinumą, Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas Komisijos pateiktą pagrindą, susijusį su ieškinio dėl deliktinės Bendrijos atsakomybės senaties terminu, pirmiausia skundžiamo sprendimo 129 punkte priminė, kad Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytas ieškinio senaties terminas nepradedamas skaičiuoti, kol nėra tenkinamos visos pareigai atlyginti žalą taikomos sąlygos, t. y. Bendrijos institucijų neteisėti veiksmai, tvirtinamos žalos realumas ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir nurodytos žalos buvimas.

32

Be to, Pirmosios instancijos teismas minėto sprendimo 130 punkte priminė, kad kai Bendrijos atsakomybę lemia norminis aktas, kaip yra šioje byloje, ieškinio senaties terminas nepradedamas skaičiuoti iki šio akto žalingų pasekmių atsiradimo ir todėl iki momento, kai suinteresuotieji asmenys patiria realią žalą.

33

Todėl skundžiamo sprendimo 131 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia yra momentas, kai Cantine iš tikrųjų patyrė žalą dėl visos ar dalies Bendrijos pagalbos neišmokėjimo. Šio sprendimo 132 punkte jis pažymėjo, jog akivaizdu, kad šioje byloje paskutinis Cantine vynas buvo pristatytas 1983 m. kovo mėn. ir kad pagal Reglamento Nr. 2499/82 9 straipsnio 1 dalį DAI turėjo jiems sumokėti minimalią vyno supirkimo kainą ne vėliau kaip per 90 dienų nuo vyno pristatymo į distiliavimo gamyklą, t. y. vėliausiai iki 1983 m. birželio mėn. pabaigos.

34

Tačiau skundžiamo sprendimo 133 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ypatingomis šios bylos aplinkybėmis Cantine 1983 m. birželio mėnesio pabaigoje patirta žala dėl visos ar dalies minimalios vyno supirkimo kainos nesumokėjimo per nurodytą terminą negali būti nuo šios datos laikoma realia, t. y. neišvengiama ir numatoma.

35

Ginčijamo sprendimo 136 ir 145 punktuose Pirmosios instancijos teismas pridūrė, kad vertinant žalos realumą reikia atsižvelgti į bylas, kurias DAI iškėlė Italijos teismuose, ypač susijusias su Assedile suteikto užstato likimu, atkreipiant dėmesį į Reglamente Nr. 2499/82 įtvirtintos tvarkos sudėtingumą ir į išskirtines šios bylos aplinkybes, kurioms esant iki šių procedūrų pabaigos atsargiam ir nuovokiam ūkio subjektui buvo labai sunku suvokti, jog nacionaliniame teisme jis nepasieks, kad jam būtų išmokėta atitinkama pagalba naudojantis šiuo užstatu.

36

Skundžiamo sprendimo 146 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad šioje byloje nacionaliniai teismai galutinai nustatė Assedile suteikto užstato gavėją tik po 1994 m. lapkričio 28 d. Aukščiausiojo kasacinio teismo sprendimo ir kad todėl iki šios datos Cantine patirta žala negalėjo būti reali.

37

Sprendimo 147 punkte Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytas penkerių metų senaties terminas negalėjo būti pradėtas skaičiuoti iki 1994 m. lapkričio 28 d., todėl 1998 m. pagal EB 235 straipsnį pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo nėra laikytinas pavėluotu. Todėl skundžiamo sprendimo 148 punkte jis pripažino, kad Komisijos pateiktą su senaties terminu susijusį pagrindą reikia atmesti, o šio sprendimo 150 punkte, – kad šis prašymas yra priimtinas.

38

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

39

Cantine Teisingumo Teismo prašo:

40

Grįsdama savo apeliacinį skundą, Komisija remiasi vieninteliu pagrindu, susijusiu su skundžiamo sprendimo 129–150 punktuose padarytu Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio ir teisinio saugumo principo pažeidimu.

41

Komisija teigia, jog nusistovėjusioje Teisingumo Teismo ir Pirmosios instancijos teismo praktikoje yra įtvirtintas principas, kad Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytas penkerių metų senaties terminas ieškiniui dėl deliktinės atsakomybės pareikšti Bendrijai pradedamas skaičiuoti tik nuo atlygintinos žalos atsiradimo momento. Tuo atveju, kai minėta atsakomybė atsiranda dėl norminio akto, šis senaties terminas gali būti pradedamas skaičiuoti tik nuo to momento, kai suinteresuotieji asmenys turėjo patirti realią žalą.

42

Konkrečiai kalbant, Komisija priekaištauja, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neatsižvelgė į tai, jog nuo 1983 m. Reglamentas Nr. 2499/82 sukėlė konkrečią žalą Cantine, nenumatęs galimybės tiesiogiai sumokėti Bendrijos pagalbą gamintojui distiliuotojo nemokumo atveju. Taigi senaties termino skaičiavimo pradžia turi būti ta diena, kai dėl DAI nemokumo pastariesiems negalėjo būti sumokėta minėta pagalba per reglamente numatytą 90 dienų terminą po vyno pristatymo į distiliavimo gamyklą.

43

Komisijos nuomone, Pirmosios instancijos teismas, atvirkščiai, savo sprendimą grindė Cantine Reglamento Nr. 2499/82 žalingų pasekmių suvokimu. Šiuo klausimu ji teigia, kad Pirmosios instancijos teismas, manydamas, jog aplinkybė, kad Cantine žinojo patyrę žalą dėl šio reglamento taikymo, yra nepakankama, nusprendė, jog būtinas visiškai subjektyvus elementas, t. y. jų suvokimas, kad savo reikalavimus galės patenkinti tik Komisijai pareiškę ieškinį dėl atsakomybės, šioje byloje nepasiekus, kad nacionaliniai teismai nurodytų sumokėti Bendrijos pagalbą jiems priskyrus Assedile suteiktą užstatą.

44

Komisija taip pat teigia, kad skundžiamas sprendimas net neatitinka 1985 m. lapkričio 7 d. Teisingumo Teismo sprendime Adams prieš Komisiją (145/83, Rink. p. 3539) nustatytų principų. Jos nuomone, Cantine negali remtis šiuo sprendimu, nes jame buvo atsižvelgta į netyčinį žalą sukėlusio fakto nežinojimą. Tačiau, kaip buvo pripažinta skundžiamo sprendimo 139 ir 140 punktuose, nėra jokių abejonių dėl to, kad Cantine žinojo Reglamento Nr. 2499/82 normas.

45

Be to, Komisija priekaištauja Pirmosios instancijos teismui skundžiamame sprendime nesilaikius senaties terminui taikyti būtino teisinio saugumo reikalavimo. Iš tiesų, jeigu Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatyto penkerių metų senaties termino skaičiavimo pradžia priklausytų nuo subjektyvaus patirtos žalos realumo suvokimo, kurį gali turėti kiekviena suinteresuotoji šalis, nukentėjusiajai šaliai būtų palikta diskrecija nuspręsti, nuo kada galiausiai nebebūtų galima pareikšti ieškinio dėl atsakomybės. Šiuo atžvilgiu Komisija pridūrė, kad visų pirma Cantine pradėti apeliaciniai ir kasaciniai procesai šioje byloje visiškai neleido daryti įtakos jų suvokimui apie realų žalos pobūdį.

46

Komisija taip pat teigia, kad Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi. Iš tiesų, pirma, jis atsisakė vidaus teisės gynybos priemonių išnaudojimą laikyti Cantine Komisijai pareikšto ieškinio dėl deliktinės atsakomybės priimtinumo sąlyga ir, antra, šiam ieškiniui taikomo senaties termino pradžią susiejo su nacionalinio teismo – Aukščiausiojo kasacinio teismo – galutinio sprendimo priėmimo data, 1994 m. lapkričio 28 diena.

47

Cantine teigia, kad apeliacinis skundas nepagrįstas ir kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė teisingą išvadą, jog ieškinio dėl atsakomybės pareiškimo Komisijai sąlygos nebuvo tenkinamos, kol nacionaliniuose teismuose iškeltos bylos neišsprendė Aukščiausiasis kasacinis teismas.

48

Cantine mano, kad privalo laukti bylos nagrinėjimo pabaigos nacionaliniame teisme prieš kreipdamiesi į Bendrijos institucijas, atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nėra jokios normos, reglamentuojančios nemokaus distiliuotojo padėtį. Šiuo atžvilgiu jie pridūrė, kad Pirmosios instancijos teismas būtų neabejotinai jų ieškinį dėl atsakomybės atmetęs dėl to, kad nebuvo išnaudotos vidaus teisių gynimo priemonės. Taigi, Cantine nuomone, nesuėjo jokia senatis, nes Komisijai pareikšto ieškinio dėl deliktinės atsakomybės senaties termino eiga prasidėjo tik Aukščiausiajam kasaciniam teismui atmetus jų kasacinį skundą, taip įsiteisėjus Romos Tribunale civile sprendimui.

49

Be to, Cantine prieštarauja Komisijai, jog jos argumentai, kad skundžiamas sprendimas yra prieštaringas dėl Komisijai pareikšto ieškinio dėl deliktinės atsakomybės priimtinumo ir šiam ieškiniui taikomo senaties termino skaičiavimo pradžios, bet kuriuo atveju yra nepagrįsti, nes jie paremti dviejų šio sprendimų dalių, susijusių su skirtingomis teisinėmis sąvokomis ir faktinėmis aplinkybėmis, susiejimu.

50

Tuo atveju, jei Teisingumo Teismas pritartų Komisijos argumentams dėl jai pareikšto ieškinio dėl deliktinės atsakomybės senaties ir turėtų nustatyti naują šio ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžią, Cantine teigia, kad šis terminas jų atžvilgiu negalėtų būti pradėtas skaičiuoti, kol Bendrija nepagrįstai nepraturtėjo perėmusi AIMA perduotą EŽŪOGF 1991 m. Assedile suteiktą užstatą. Cantine tvirtina, kad apie šį perleidimą EŽŪOGF, ir todėl apie Bendrijos nepagrįstą praturtėjimą, sužinojo tik gavę 1997 m. gruodžio 8 d. Komisijos laišką. Taigi ieškinio senaties terminas turi būti pradėtas skaičiuoti nuo šios datos.

51

Šiuo atžvilgiu Cantine remiasi nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, o konkrečiai kalbant, minėtu sprendimu Adams prieš Komisiją, pagal kurį jokia senatis negali būti taikoma žalą patyrusio asmens atžvilgiu, kuris apie ją sukėlusį faktą galėjo sužinoti tik vėlai ir dėlto negalėjo turėti pagrįsto laiko ieškiniui pareikšti. Cantine taip pat pabrėžia, kad jie nesiliovė ginti savo teisių, kreipdamiesi į AIMA, kad ši patenkintų skolinius reikalavimus DAI atžvilgiu, suteikdama Assedile skirtą užstatą, ir vėliau į Komisiją, kad praneštų apie AIMA padarytą pažeidimą. Taigi šioje byloje jie negalėtų būti kaltinami dėl vėlavimo.

52

Visų pirma, reikia priminti, kad teisė pareikšti ieškinį Bendrijos teisme gali būti įgyvendinta tik pagal šiuo atžvilgiu kiekvieną specifinį ieškinį, šiuo atveju EB 235 straipsnyje nurodytą ieškinį dėl žalos atlyginimo, reglamentuojančiose nuostatose nustatytus reikalavimus. Todėl ši teisė gali būti teisėtai įgyvendinama Pirmosios instancijos teisme, tik jei pastarasis teisingai šiam ieškiniui taikė senaties taisykles reglamentuojančias nuostatas (šiuo klausimu žr. 2002 m. liepos 18 d. Nutarties Autosalone Ispra dei Fratelli Rossi prieš Komisiją, C-136/01 P, Rink. p. I-6565, 26 punktą).

53

Pagal Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnį bylos prieš Bendriją su deliktine atsakomybe susijusiais klausimais nebekeliamos praėjus penkeriems metams po tokio įvykio, dėl kurio norima bylą iškelti.

54

Minėtoje nuostatoje numatytas senaties terminas pradedamas skaičiuoti tada, kai yra įvykdytos visos sąlygos, taikomos pareigai atlyginti žalą, būtent tada, kai atlygintina žala tampa reali. Vadinasi, kalbant apie atvejus, kaip antai pagrindinė byla, kai Bendrijos atsakomybę lemia norminis aktas, šis senaties terminas nepradedamas skaičiuoti iki šio akto žalingų pasekmių atsiradimo ir todėl iki momento, kai suinteresuotieji asmenys patiria realią žalą (be kita ko, žr. 1982 m. sausio 27 d. Sprendimo Birra Wührer ir kt. prieš Tarybą ir Komisiją, 256/80, 257/80, 265/80, 267/80 ir 5/81, Rink. p. 85, 10 punktą bei 2007 m. balandžio 19 d. Sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją, C-282/05 P, Rink. p. I-2941, 29 punktą).

55

Šioje byloje skundžiamo sprendimo 131 punkte Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti, kai Cantine realiai patyrė žalą nesumokėjus visą ar dalį nagrinėjamos Bendrijos pagalbos. Be to, minėto sprendimo 132 punkte jis nurodė, kad akivaizdu, jog pagal Reglamento Nr. 2499/82 9 straipsnio 1 dalį DAI šį mokėjimą turėjo atlikti vėliausiai iki 1983 m. birželio mėn. pabaigos. Tačiau ypatingomis šios bylos aplinkybėmis Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 133 punkte nemanė, kad Cantine patirta žala 1983 m. birželio mėn. pabaigoje turėjo būti laikoma nuo šios datos realia, t. y. neišvengiama ir numatoma.

56

Vertindamas žalos realumą Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 136 ir 145 punktuose nusprendė, kad reikia atsižvelgti į bylas, kurias DAI iškėlė Italijos teismuose, ypač susijusias su Assedile suteikto užstato likimu, atkreipiant dėmesį į Reglamente Nr. 2499/82 įtvirtintos tvarkos sudėtingumą ir į išskirtines šios bylos aplinkybes, kurioms esant iki šių procedūrų pabaigos atsargiam ir nuovokiam ūkio subjektui buvo labai sunku suvokti, jog nacionaliniame teisme jis nepasieks, kad jam būtų išmokėta atitinkama pagalba naudojantis šiuo užstatu.

57

Todėl skundžiamo sprendimo 145–147 punktuose Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tik po 1994 m. lapkričio 28 d. Aukščiausiojo kasacinio teismo sprendimo Cantine galėjo suvokti, kad jiems nagrinėjama pagalba nebus sumokėta naudojantis šiuo užstatu ir kad todėl jų patirta žala iki šios datos negalėjo būti reali. Taigi Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatytas penkerių metų terminas iki jos negali būti pradėtas skaičiuoti.

58

Šiuo atžvilgiu reikia pripažinti, kad taip nuspręsdamas Pirmosios instancijos teismas laikėsi subjektyvios nuomonės dėl Bendrijos patraukimo deliktinėn atsakomybėn sąlygų tenkinimo, kuria remiantis neteisėto norminio akto sukelta žala nelaikoma reali, kol tariamai nukentėjusi šalis jos kaip tokios nesuvokia. Iš tiesų skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Cantine padarytos žalos realumo vertinimas priklauso nuo jų suvokimo, kad nacionaliniuose teismuose nepasieks, jog būtų atlyginta jiems padaryta žala.

59

Tačiau EB 288 straipsnio antrojoje pastraipoje numatyti reikalavimai, taikomi pareigai atlyginti žalą, ir todėl senaties taisyklės, reglamentuojančios ieškinius dėl žalos atlyginimo, negali būti pagrįstos kitais nei griežtai objektyvūs kriterijais. Iš tiesų, jei būtų kitaip, galėtų būti pažeistas teisinio saugumo principas, kuriuo grindžiamos senaties taisyklės, reikalaujantis, jog Bendrijos teisės nuostatos būtų aiškios ir tikslios, kad suinteresuotieji asmenys galėtų prognozuoti Bendrijos teisės reglamentuojamas situacijas ir teisinius santykius (be kita ko, žr. 1996 m. vasario 15 d. Sprendimo Duff ir kt., C-63/93, Rink. p. I-569, 20 punktą).

60

Be to, reikia nurodyti, kad dėl neleidimo ieškinio dėl deliktinės Bendrijos atsakomybės senaties terminą pradėti skaičiuoti tol, kol tariamai nukentėjusioji šalis asmeniškai neįsitikins, kad patyrė žalą, teisės pareikšti minėtą ieškinį praradimo momentas keičiasi atsižvelgiant į individualų suvokimą apie žalos realumą, kurį gali turėti kiekviena šalis, o tai prieštarauja teisinio saugumo reikalavimui, kuris būtinas taikant senaties terminus.

61

Šiuo klausimu taip pat reikia pabrėžti, jog Teisingumo Teismas atmetė teiginį, kad Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje nurodytas senaties terminas pradedamas skaičiuoti tik nuo to momento, kai nukentėjęs asmuo tiksliai ir išsamiai sužino faktines bylos aplinkybes, nes faktinių aplinkybių žinojimas nėra viena iš aplinkybių, kuri būtina norint pradėti skaičiuoti senaties terminą (žr. minėtos nutarties Autosalone Ispra dei Fratelli Rossi prieš Komisiją 31 punktą). Taigi nustatant ieškinio dėl deliktinės Bendrijos atsakomybės senaties termino skaičiavimo pradžią, nereikia atsižvelgti į subjektyvų žalos realumo vertinimą.

62

Iš to matyti, kad skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas negalėjo patvirtinti Cantine sukeltos žalos realumo ir todėl nustatyti jų ieškinio dėl atsakomybės skaičiavimo pradžią remdamasis jų suvokimu apie Reglamento Nr. 2499/82 žalingas pasekmes. Atvirkščiai, Pirmosios instancijos teismas šiuo tikslu turėjo remtis tik objektyviais kriterijais.

63

Būtent šiais kriterijais Teisingumo Teismas jau rėmėsi nustatydamas Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnyje numatyto senaties termino skaičiavimo pradžios datą. Iš tiesų, kaip matyti iš minėto sprendimo Holcim (Deutschland) prieš Komisiją 33 punkto, Teisingumo Teismas nusprendė, kad šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai iš tikrųjų pasireiškė nukentėjusiojo asmens patirta turtinė žala. Taigi darytina išvada, kad šio termino skaičiavimo pradžia susijusi su konkrečiai sukeltu objektyviu tariamai nukentėjusiosios šalies turto praradimu.

64

Taigi šioje byloje Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime turėjo nuspręsti, kad jam Cantine pagal EB 235 straipsnį pateikto ieškinio dėl atsakomybės penkerių metų senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo tos dienos, kai Reglamentu Nr. 2499/82 sukelta žala, lėmusi jų turto praradimą, tapo objektyviai apčiuopiama.

65

Konkrečiai kalbant, Pirmosios instancijos teismas turėjo nuspręsti, kad minėtas senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti nuo to momento, kai taikant neteisėtą Reglamento Nr. 2499/82 9 straipsnyje numatytą Bendrijos pagalbos mokėjimo schemą iš tikrųjų ir objektyviai Cantine buvo sukelta žala, jiems neužtikrinus tiesioginio Bendrijos pagalbos išmokėjimo DAI nemokumo atveju. Taigi šis momentas turėjo būti ta diena, kai pastariesiems nebuvo sumokėtos sumos per minėtoje nuostatoje nustatytą 90 dienų nuo vyno pristatymo į distiliavimo gamyklą terminą, t. y. iki 1983 m. birželio mėn. pabaigos, kaip tai matyti iš skundžiamo sprendimo 132 punkto.

66

Tačiau skundžiamo sprendimo 147 punkte nusprendęs, kad Teisingumo Teismo statuto 46 punkte numatytas senaties terminas negalėjo būti pradėtas skaičiuoti iki 1994 m. lapkričio 28 d. ir todėl skundžiamo sprendimo 150 punkte pripažinęs priimtinu ir nepavėluotu 1998 m. spalio 12 d., t. y. daugiau kaip po penkiolikos metų nuo žalos atsiradimo iš tikrųjų, jam pateiktą ieškinį dėl atsakomybės, Pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė minėtame straipsnyje nurodytas senaties taisykles reglamentuojančias nuostatas.

67

Be to, reikia atmesti Cantine argumentus, pagrįstus minėtu sprendimu Adams prieš Komisiją, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, kad senatis negali būti taikoma žalą patyrusio asmens atžvilgiu, kuris apie ją sukėlusį faktą galėjo sužinoti tik po ilgo laiko. Iš tiesų, priešingai nei byloje, kurioje buvo priimtas šis sprendimas, šioje byloje Cantine negali teigti nuo 1983 m. birželio mėn. pabaigos nežinoję apie jiems žalą sukėlusį faktą, nes nuo šios dienos jie puikiausiai žinojo, kad Reglamento Nr. 2499/82 9 straipsnis jiems visiškai neužtikrina tiesioginio Bendrijos pagalbos sumokėjimo distiliuotojo nemokumo atveju.

68

Be to, reikia pridurti, jog tai, kad Cantine įstojo į DAI Italijos teismuose iškeltą bylą dėl užstato, jiems nekliudo paraleliai pareikšti ieškinio dėl atsakomybės Teisingumo Teisme pagal EB 235 straipsnį. Šia nuostata aiškiai suteikiama Bendrijos teismams išimtinė kompetencija nagrinėti pagal EB 288 straipsnio antrąją pastraipą Bendrijai pareikštus ieškinius dėl atsakomybės (be kita ko, žr. 1998 m. rugsėjo 27 d. Sprendimo Asteris ir kt., 106/87–120/87, Rink. p. 5515, 15 punktą).

69

Galiausiai reikia nurodyti, kaip tai matyti iš pačios Teisingumo Teismo statuto 46 straipsnio formuluotės, kad nacionaliniame teisme pareikštas ieškinys nėra aktas, nutraukiantis ieškinio dėl žalos atlyginimo pagal EB 235 straipsnį senaties terminą (šiuo klausimu žr. minėtos nutarties Autosalone Ispra dei Fratelli Rossi prieš Komisiją 56 punktą). Iš to darytina išvada, kad atitinkamai ieškinį pateikus nacionaliniame teisme, ieškinio dėl žalos atlyginimo senaties termino skaičiavimo pradžia nėra atidedama.

70

Atsižvelgiant į visus pateiktus argumentus skundžiamą sprendimą reikia panaikinti tiek, kiek juo pripažįstamas priimtinas Cantine pareikštas ieškinys dėl deliktinės atsakomybės ir priteista iš Komisijos atlyginti bankrutavus DAI jų patirtą žalą dėl mechanizmo, galinčio atitinkamiems gamintojams užtikrinti taikant Reglamento (EEB) Nr. 2499/82 9 straipsnyje įtvirtintą schemą šiame reglamente numatytos Bendrijos pagalbos išmokėjimą, nebuvimo.

71

Pagal Teisingumo Teismo statuto 61 straipsnio pirmosios pastraipos antrą sakinį, panaikinus Pirmosios instancijos teismo sprendimą, Teisingumo Teismas gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima daryti. Būtent taip yra šiuo atveju.

72

Cantine prašymas pagal EB 235 straipsnį priteisti iš Komisijos žalos atlyginimą, kurio suma atitinka jų nepatenkintų skolinių reikalavimų DAI atžvilgiu sumą, negali būti patenkintas dėl šio sprendimo 63–66 punktuose nurodytų motyvų.

73

Iš tiesų, kaip matyti iš šio sprendimo 65 punkto, Teisingumo Teismo statuto 46 punkte numatytas penkerių metų senaties terminas prasidėjo 1983 m. birželio mėn. pabaigoje, todėl šio 1998 m. pateikto prašymo atlyginti žalą pagal EB 235 straipsnį senaties terminai turi būti laikomi suėję ir jis turi būti atmestas kaip nepriimtinas.

74

Todėl, kadangi skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas kaip nepriimtinus jau atmetė Cantine prašymus panaikinti 1998 m. liepos 31 d. Komisijos laišką ir pripažinti šios institucijos neveikimą bei jų prašymą nubausti Komisiją dėl nepagrįsto praturtėjimo, visas Cantine ieškinys byloje T-166/98 turi būti atmestas.

75

Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnį, jeigu apeliacinis skundas yra pagrįstas ir pats Teismas priima galutinį sprendimą byloje, jis sprendžia ir išlaidų klausimą. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal to paties reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš Cantine ir pastarieji pralaimėjo apeliacinę bylą, jie turi padengti bylinėjimosi išlaidas šioje instancijoje ir patirtas Pirmosios instancijos teisme.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: