GENERALINĖS ADVOKATĖS
ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,
pateikta 2006 m. gruodžio 5 d.1(1)
Byla C‑367/05
Norma Kraaijenbrink
„Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą (KĮŠS), 54 straipsnis – Ne bis in idem principas – Sąvoka „tos pačios veikos“ – KĮŠS 56 straipsnis – Atsižvelgimas į anksčiau paskirtas bausmes – Veikos, užtraukiančios baudžiamąją atsakomybę vienoje valstybėje narėje – Teisė taikyti baudžiamąją atsakomybę už kitoje valstybėje narėje įvykdytas pagalbines veikas“
1. Kiek reikia atsižvelgti į bendrą tikslą siekiant nuspręsti, ar su iš prekybos narkotikais gautų pajamų plovimu susijusios veikos, už kurias kaltinamajam buvo iškeltos baudžiamosios bylos dviejose skirtingose valstybėse narėse, yra „tos pačios veikos“, kaip tai yra numatyta Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą (toliau – KĮŠS), 54 straipsnyje(2)? Ar ši sąvoka apima veikas, apie kurias nežinojo baudžiamąjį persekiojimą vykdančios valdžios institucijos ar nuosprendį priėmęs teismas? Ir jei baudžiamasis persekiojimas yra toliau vykdomas antrojoje valstybėje narėje ir yra priimamas apkaltinamasis nuosprendis, ar šiuo atveju nuosprendį priimantis teismas turi atsižvelgti į pirmojoje valstybėje narėje priimtą nuosprendį? Iš esmės tai yra klausimai, kuriuos pateikė Belgijos Hof van Cassatie teismas (Kasacinis teismas).
Susijusios nuostatos
KĮŠS
2. Pagal Protokolo dėl Šengeno acquis integravimo į Europos Sąjungos sistemą(3) (toliau – Protokolas) 1 straipsnį 13 valstybių narių yra įgaliotos glaudžiau bendradarbiauti tarpusavyje vadinamojo Šengeno acquis taikymo srityje.
3. Protokolo priede „Šengeno acquis“ yra apibrėžiamas kaip apimantis 1985 m. birželio 14 d. Šengene pasirašytą susitarimą tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo(4) (toliau – Šengeno susitarimas) ir visų pirma KĮŠS.
4. Protokolas numato, kad nuo Amsterdamo sutarties įsigaliojimo dienos, t. y. 1999 m. gegužės 1 d., Šengeno acquis nedelsiant taikomas šio protokolo 1 straipsnyje nurodytoms trylikai valstybių narių, įskaitant Nyderlandus ir Belgiją(5).
5. KĮŠS 54–58 straipsniai kartu sudaro III antraštinės dalies „Policija ir saugumas“ 3 skyrių „Ne bis in idem principo taikymas“.
6. 54 straipsnis numato, kad „asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jei jau paskirta bausmė, ji jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma“.
7. 55 straipsnio 1 dalis numato, kad Susitariančioji Šalis, „ratifikuodama, priimdama arba patvirtindama šią Konvenciją, gali pareikšti, jog 54 straipsnis jos nesaisto“ tais atvejais, kai veikos, su kuriomis yra susijęs užsienio valstybės nuosprendis, visiškai ar iš dalies buvo įvykdytos jos teritorijoje, tokiomis veikomis yra kėsinamasi į jos nacionalinį saugumą ar kitus tokios pačios reikšmės Susitariančiosios Šalies interesus ir (arba), pažeisdami savo tarnybines pareigas, jas įvykdė Susitariančiosios Šalies pareigūnai.
8. 56 straipsnis numato, kad „jei Susitariančioji Šalis toliau vykdo baudžiamąjį persekiojimą prieš asmenį, kurio teismo procesas dėl tų pačių veikų vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, bet koks pastarojoje Susitariančioje Šalyje atliktas laisvės atėmimo laikotarpis, susijęs su šiomis veikomis, yra atimamas iš paskirtos bausmės. Nacionalinės teisės leidžiama apimtimi taip pat atsižvelgiama į su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes“.
9. 58 straipsnis numato, kad „ankstesnės nuostatos neužkerta kelio platesnių su ne bis in idem principu susijusių nacionalinių nuostatų taikymui, kiek tai yra susiję su užsienyje priimtais teismo nuosprendžiais“.
10. Pagal KĮŠS 6 skyriaus, pavadinto „Narkotinės medžiagos“, 71 straipsnio 1 dalį Susitariančiosios Šalys įsipareigoja „pagal esamas Jungtinių Tautų konvencijas imtis visų reikiamų priemonių, kad užkirstų kelią neteisėtai prekybai narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis bei už ją baustų“. 71 straipsnio 2 dalis reikalauja Susitariančiųjų Šalių „užkirsti kelią ir administracinėmis ir baudžiamosiomis priemonėmis bausti“ už neteisėtą narkotinių ir psichotropinių medžiagų išvežimą, pardavimą, tiekimą ir perdavimą. Pagal 71 straipsnio 5 dalį Susitariančiosios Šalys „kiek įmanoma stengiasi kovoti su neigiamais neleistinos <...> narkotinių ir psichotropinių medžiagų <...> paklausos padariniais“.
1961 m. JT Bendroji narkotinių medžiagų konvencija
11. 1961 m. Jungtinių Tautų Bendroji narkotinių medžiagų konvencija, iš dalies pakeista 1972 m. Protokolu (toliau – Bendroji konvencija), pagal ES sutarties VI antraštinę dalį yra Europos Sąjungos acquis dalis. Valstybės narės arba yra šios konvencijos šalys, arba stodamos į ES privalo tapti jos šalimis.
12. Bendrosios konvencijos 36 straipsnio „Nuostatos dėl bausmių“ 1 dalies a punktas numato, kad, laikydamasi savo konstitucinių apribojimų, kiekviena Šalis imasi priemonių užtikrinti, kad grupė su narkotikais susijusių veikų, įskaitant pateikimą komerciniais tikslais, skirstymą ar bet kokias kitas veikas, kuriomis, Šalių nuomone, nusižengiama Bendrosios konvencijos nuostatoms, būtų pripažintos baudžiamaisiais teisės pažeidimais tais atvejais, kai jie padaryti tyčia, taip pat kad už rimtus teisės pažeidimus būtų taikomos atitinkamos bausmės, pavyzdžiui, įkalinimas arba kitoks laisvės atėmimas.
13. Pagal 36 straipsnio 2 dalies a punkto i ir ii papunkčius, atsižvelgiant į Šalies konstitucinius apribojimus, jos teisinę sistemą ir nacionalinę teisę, visi tokie teisės pažeidimai, jeigu jie padaryti skirtingose šalyse, bus laikomi atskirais teisės pažeidimais, o su šiais teisės pažeidimais susijusios finansinės operacijos taip pat pagal 36 straipsnio 1 dalį bus laikomos baudžiamaisiais teisės pažeidimais.
Nacionalinės taisyklės
14. Teismo posėdyje Nyderlandų vyriausybė paaiškino, kad nagrinėjamu laikotarpiu Nyderlandų baudžiamajame kodekse nebuvo specialių nuostatų, numatančių baudžiamąją atsakomybę už pinigų plovimą. Tačiau iki 2002 m. iš prekybos narkotikais gautų pajamų plovimas pateko į Nyderlandų baudžiamojo kodekso 416 straipsnio, pagal kurį teisės pažeidimu yra laikoma prekyba vogtu turtu ar disponavimas iš tokios prekybos gautomis lėšomis, taikymo sritį. Tam, kad būtų pripažintas kaltu šio teisės pažeidimo padarymu, vogtu turtu prekiaujantis ar iš tokios prekybos gautomis lėšomis disponuojantis asmuo turi žinoti, kad turtas buvo gautas darant sunkų teisės pažeidimą. Prekyba neteisėtomis narkotinėmis medžiagomis yra laikoma tokiu pažeidimu.
15. Belgijos baudžiamojo kodekso 505 straipsniu yra draudžiama prekyba nusikalstamu būdu įgytomis kodekso 42 straipsnio 3 dalyje nurodytomis prekėmis, taip pat tokių prekių įgijimas, laikymas, saugojimas ar pardavimas. Remiantis tuo, disponavimas iš neteisėtos prekybos narkotinėmis medžiagomis gautomis pajamomis ir jų plovimas yra uždrausti Belgijoje.
16. Belgijos baudžiamojo kodekso 65 straipsnis numato:
„Kai tais pačiais veiksmais yra padaromi keli teisės pažeidimai ar keletas teisės pažeidimų, nagrinėjamų tame pačiame teisme, rodo kartotinį ir tęstinį nusikalstamą tikslą, nuosprendis priimamas tik dėl sunkiausio teisės pažeidimo.
Kai teismas nustato, kad priimant ankstesnį galutinį nuosprendį nagrinėti teisės pažeidimai ir kiti šiuo metu jo nagrinėjami veiksmai – jei jie yra realiai įrodomi – buvo padaryti iki ankstesnio nuosprendžio priėmimo, ir jie kartu su šiais teisės pažeidimais rodo kartotinį ir tęstinį nusikalstamą tikslą, skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į jau paskirtą bausmę. Jei jau paskirta bausmė atrodo pakankama už visus nusikalstamus veiksmus, teismas priima apkaltinamąjį nuosprendį ir nurodo jame jau paskirtą bausmę. Bendras pagal šį straipsnį paskirtos bausmės dydis negali viršyti didžiausios galimos bausmės už sunkiausią teisės pažeidimą.“(6)
Procesas nacionaliniame teisme ir prejudiciniai klausimai
17. 1998 m. gruodžio mėn. Midelburgo apylinkės teismas (Arrondissementsrechtbank Middelburg) (Nyderlandai) nuteisė Nyderlandų pilietę Norma Kraaijenbrink pagal Nyderlandų baudžiamojo kodekso 416 straipsnį lygtinai šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme už keletą teisės pažeidimų, padarytų Nyderlanduose nuo 1994 m. spalio mėn. ir 1995 m. gegužės mėn. gaunant ir disponuojant pajamomis iš prekybos narkotikais(7).
18. 2001 m. balandžio mėn. Belgijos Gento baudžiamasis teismas (Correctionele Rechtbank te Gent) pagal Belgijos baudžiamojo kodekso 505 straipsnį nuteisė Norma Kraaijenbrink dvejų metų laisvės atėmimo bausme už keletą teisės pažeidimų, padarytų Belgijoje iškeičiant sumas, gautas Nyderlanduose iš prekybos narkotikais nuo 1994 m. lapkričio mėn. iki 1996 m. vasario mėnesio. 2005 m. kovo mėn. šį nuosprendį patvirtino Gento apeliacinio teismo (Hof van Beroep te Gent) baudžiamųjų bylų skyrius.
19. Remdamiesi KĮŠS 71 straipsniu ir Bendrosios konvencijos 36 straipsnio 2 dalies a punkto i ir ii papunkčiais abu Belgijos teismai nusprendė, kad apeliantė negali remtis KĮŠS 54 straipsniu. Jie manė, kad Nyderlanduose gaunant pajamas iš prekybos narkotikais ir jomis disponuojant padaryti teisės pažeidimai ir Belgijoje padaryti teisės pažeidimai, susiję su iš prekybos narkotikais Nyderlanduose gautų pinigų sumų keitimu, turi būti vertinami kaip skirtingi teisės pažeidimai. Teismai taip nusprendė neatsižvelgdami į bendrą tikslą, susijusį su pinigų plovimu Nyderlanduose ir Belgijoje.
20. Kasaciniame skunde Hof van Cassatie Norma Kraaijenbrink teigė, kad Belgijoje vykęs baudžiamasis procesas pažeidė KĮŠS 54 straipsnyje numatytą ne bis in idem principą.
21. Hof van Cassatie nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:
„1. Ar (KĮŠS) 54 straipsnis kartu su šios konvencijos 71 straipsniu aiškintinas taip, kad nusikaltimas, kurį sudaro iš prekybos narkotikais gautų sumų užsienio valiuta įgijimas arba laikymas Nyderlanduose, arba perdavimas iš šios valstybės į kitą (veika, už kurią Nyderlanduose buvo persekiojama ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo, pažeidžiant Baudžiamojo kodekso 416 straipsnį), ir kitas nusikaltimas, kurį sudaro iš prekybos narkotikais Nyderlanduose gautų sumų keitimas Belgijos valiutos keityklose (veika, už kurią buvo persekiojama Belgijoje dėl nusikalstamu būdu gauto turto įgijimo ir kitų su juo susijusių sandorių, pažeidžiant Baudžiamojo kodekso 505 straipsnį), turi būti laikomi „tomis pačiomis veikomis“ minėto 54 straipsnio prasme, jei teismas nustato, kad jos susijusios, nes turi tą patį tikslą ir teisiniu požiūriu sudaro vieną ir tą pačią veiką?
2. Jei į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakoma teigiamai:
Ar Konvencijos, įgyvendinančios Šengeno susitarimą, 54 straipsnio žodžiai „už tas pačias veikas negali būti persekiojamas“ reiškia, kad jei žodžiai „tos pačios veikos“ apima skirtingas veikas, kurios susijusios, nes turi tą patį tikslą ir todėl sudaro vieną ir tą pačią veiką, galima daryti išvadą, jog kaltinamojo pinigų plovimu nebegalima persekioti Belgijoje nuo to momento, kai jis buvo deramai nuteistas Nyderlanduose už kitus tuo pačiu tikslu įvykdytus nusikaltimus, nepaisant tuo pačiu laikotarpiu įvykdytų nusikaltimų, kurie Belgijoje buvo atskleisti arba dėl kurių šioje valstybėje pradėtas baudžiamasis persekiojimas tik po to, kai užsienyje buvo priimtas galutinis nuosprendis, ar reikėtų aiškinti, kad šie žodžiai reiškia, jog tokiu atveju teismas gali papildomai nuteisti už šias kitas veikas, atsižvelgdamas į jau paskirtas bausmes, jei mano, kad paskirtosios bausmės nėra teisingas nubaudimas už visus teisės pažeidimus, ir jei visos paskirtos bausmės bendrai neviršytų maksimalios griežčiausios bausmės?“
22. Norma Kraaijenbrink, Austrija, Čekija, Graikija, Lenkija, Ispanija ir Komisija pateikė rašytines pastabas. 2006 m. liepos 4 d. posėdyje žodinius paaiškinimus pateikė Norma Kraaijenbrink, Austrija, Graikija, Ispanija ir Komisija. Nyderlandai pateikė savo paaiškinimus tik per posėdį. Kaip ir Kretzinger byloje(8), rašytinės pastabos buvo pateiktos prieš priimant sprendimą Van Esbroeck byloje(9). Tačiau posėdis įvyko jau priėmus sprendimą šioje byloje.
Įvertinimas
Įžanginės pastabos
23. Pirma, iš bylos akivaizdu, kad kaltinamoji buvo nuteista Belgijoje ir Nyderlanduose už disponavimą iš neteisėtos prekybos narkotikais gautomis pajamomis ir jų plovimą. Tačiau, kaip pastebėjo kelios šalys, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra aišku, ar pinigų sumų, kuriomis buvo disponuojama ir su kuriomis buvo atliekamos pinigų plovimo operacijos abiejose valstybėse, šaltinis buvo tos pačios neteisėtos prekybos narkotikais operacijos ir ar jos buvo tų pačių neteisėtu būdu gautų pajamų dalis.
24. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, jog dėl tos priežasties, kad „iš prekybos narkotikais gautų pinigų sumų keitimą (Belgijos) valiutos keityklose ir pinigų gavimą (Nyderlanduose) iš prekybos narkotikais sieja tas pats disponavimo neteisėtomis prekėmis tikslas“, pagal Belgijos baudžiamojo kodekso 65 straipsnį šios veikos sudaro vieną veiką. Kitaip tariant, jei veiksmai, kuriais remiantis Nyderlanduose ir Belgijoje buvo priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, būtų vertinami vien tik pagal Belgijos teisę, dėl juos siejančio bendro tikslo jie būtų apibūdinami kaip viena veika.
Pirmasis klausimas
25. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju klausimu iš esmės klausia, ar du to paties nusikalstamo tikslo siejami skirtingi teisės pažeidimai, padaryti dviejose atskirose valstybėse narėse, patenka į KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtintos sąvokos „tos pačios veikos“ apibrėžimo taikymo sritį. Jis taip pat nori sužinoti, ar atsakymui į šį klausimą turi įtakos KĮŠS 71 straipsnis bei jame netiesiogiai pateikiama nuoroda į Bendrąją konvenciją, susijusi su valstybių narių įsipareigojimais dėl kovos su neteisėta prekyba narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis.
26. Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą minimi „nusikaltimai“, o ne veikos. Teisingumo Teismas sprendime Van Esbroeck nurodė, kad ginami teisiniai interesai ar veikų teisinė klasifikacija neturi reikšmės KĮŠS 54 straipsnio prasme. Dėl šios priežasties reikėtų iš naujo suformuluoti klausimą, klausiant, kiek bendras nusikalstamas tikslas turi reikšmės siekiant nustatyti, ar veikos, už kurias kaltinamasis buvo persekiojamas baudžiamąja tvarka dviejose skirtingose valstybėse narėse, yra „tos pačios veikos“ KĮŠS 54 prasme.
Įvertinimas
– „Tos pačios veikos“
27. Kaip esu minėjusi savo išvadoje Kretzinger byloje(10), pirmajame klausime keliamos problemos jau yra išspręstos sprendime Van Esbroeck(11), ką patvirtina ir vėlesnė Teisingumo Teismo praktika(12). Iš šios praktikos matyti, kad tik materialių faktų identiškumas, suprantamas kaip „konkrečių neatskiriamai tarpusavyje susijusių aplinkybių visuma“(13), yra reikšmingas siekiant nustatyti, ar taikomas KĮŠS 54 straipsnis. Anot Teisingumo Teismo, tokiam įvertinimui yra būtina „nustatyti, ar nagrinėjamos materialinės veikos yra neatskiriamai susijusios laiko, erdvės bei savo dalyko atžvilgiu“(14).
28. Dėl šios priežasties aš sutinku su dauguma pastabas pateikusių šalių, kurios tvirtina, kad materialinėms veikoms bendro nusikalstamo tikslo paties savaime nepakanka siekiant jas klasifikuoti kaip „tas pačias veikas“ pagal KĮŠS 54 straipsnį. Be jokios abejonės, kaip jau esu minėjusi savo išvadoje Kretzinger byloje(15), bendras tikslas gali būti laikomas faktoriumi, į kurį galima atsižvelgti. Tačiau veikos taip pat turi būti susijusios erdvės ir laiko atžvilgiu.
29. Kaip Teisingumo Teismas išaiškino sprendime Van Esbroeck(16), nacionaliniai teismai, remdamiesi konkrečios bylos faktinėmis aplinkybėmis, turi nuspręsti, ar nagrinėjamos veikos yra neatskiriamai susijusios tarpusavyje. Tačiau pagrindinės bylos nagrinėjimui galėtų būtų naudinga, jei Teisingumo Teismas galėtų šiuo atžvilgiu pateikti tam tikras gaires.
30. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą glaustumas nepalengvina šios užduoties. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagrindinėje byloje nėra galutinai nustatyta, ar pinigų sumos, su kuriomis Belgijoje buvo atliekamos pinigų plovimo operacijos, buvo gautos iš prekybos narkotikais Nyderlanduose, kurios metu gautas pajamas plovė ir jomis disponavimo Norma Kraaijenbrink, už tai nuteista Nyderlandų teismo. Tačiau, remdamasi Belgijos žemesnių instancijų teismų nustatytais faktais, Norma Kraaijenbrink tvirtina, kad pinigų plovimo operacijos Nyderlanduose ir Belgijoje buvo susijusios su pinigų sumomis, gautomis už tą pačią neteisėtą prekybą narkotikais.
31. Pinigų plovimą dažniausiai sudaro finansinių sandorių grandinė, kuria siekiama nuslėpti neteisėtą pinigų kilmę ir grąžinti juos į teisėtą pinigų apyvartą. Pinigų suma paprastai yra plaunama per keletą sandorių, kurių dalis gali apimti valiutos keitimo operacijas, viena po kitos greitai vykdomas skirtingose vietose. Po šių operacijų likusi pinigų suma paprastai yra mažesnė nei pradinė suma ir gali būti sudaryta iš įvairių valiutų.
32. Sutinku su Komisijos nuomone, kad jei Belgijoje vykdytos pinigų plovimo operacijos buvo neatskiriamai susijusios su pinigų sumomis, kuriomis buvo disponuojama Nyderlanduose ir už kurių gavimą bei disponavimą Norma Kraaijenbrink buvo nuteista, pagal KĮŠS 54 straipsnį jos būtų laikomos „tomis pačiomis veikomis“. Taip galėtų būti tuo atveju, jei antrojoje valstybėje narėje plauti pinigai buvo iš pirmojoje valstybėje narėje vykdytos neteisėtos prekybos narkotikais gautų lėšų dalis, tačiau vėlesniame pinigų plovimo operacijų grandinės etape. Šiuo atveju, be bendro šių veikų nusikalstamo tikslo, jos taip pat būtų materialiai susijusios erdvėje ir laike.
33. Tačiau jei, atvirkščiai, „nešvarūs“ pinigai, kuriuos Norma Kraaijenbrink plovė Belgijoje, nėra susiję su „nešvariais“ pinigais, kuriais buvo disponuojama Nyderlanduose, šios veikos nėra neatsiejamai susijusios tarpusavyje, nors jos ir gali būti susijusios su neteisėtos prekybos narkotikais operacijomis, ir jas gali sieti tas pats nusikalstamas tikslas, t. y. siekimas turėti finansinės naudos iš nusikalstamu būdu gautų pajamų. Taip būtų tuo atveju, jei, pavyzdžiui, skirtingose vietose ir skirtingu laiku įvykdytų su narkotikais susijusių teisės pažeidimų metu būtų gautos pajamos ir jei šios pajamos būtų gautos ar plaunamos pakankamai skirtingu laiku, kad nutrūktų jų sąsaja laike.
34. Van Straaten byloje(17) prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausė, ar dvi su heroino laikymu dviejose valstybėse narėse susijusios veikos laikytinos „tomis pačiomis veikomis“ pagal KĮŠS 54 straipsnį, jei pirmoji veika buvo susijusi su didesnės heroino siuntos, kurios laikymu pažeidėjas buvo apkaltintas antrojoje valstybėje narėje, mažesne dalimi ir įtariami jo bendrininkai įvykdant šias veikas abiejose valstybėse narėse buvo skirtingi.
35. Teisingumo Teismas nusprendė, jog „su narkotinėmis medžiagomis susijusių nusikaltimų atveju nereikalaujama, kad dviejose atitinkamose Susitariančiosiose Valstybėse nagrinėjami narkotikų kiekiai ar asmenys, kurie šiose dviejose valstybėse tariamai padarė veikas, sutaptų“, kad būtų taikomas KĮŠS 54 straipsnis(18). Dėl to įmanoma, kad situacija, kurioje tokio sutapimo nėra, reiškia veikų, kurios dėl savo pobūdžio yra neatskiriamai susijusios, visumą(19).
36. Turiu pradėti savo analizę nurodydama, kad pažodinis tokių teiginių taikymas visiems su prekyba narkotikais susijusiems nusikaltimams gali sukelti nepageidaujamų pasekmių. Mano nuomone, apkaltinamasis nuosprendis, priimtas už mažo narkotikų kiekio laikymą ar prekybą vienoje valstybėje narėje, neturėtų automatiškai užkirsti kelio tolimesniam baudžiamajam procesui už daug didesnio tokių pačių narkotikų kiekio laikymą ar prekybą kitoje valstybėje narėje, neatsižvelgiant į tai, ar šie narkotikai yra tos pačios narkotikų siuntos dalys(20). Priimtinesnis yra mano ką tik cituotų teiginių sprendime Van Straaten aiškinimas kaip bendros taisyklės, pagal kurią esminių faktų identiškumas – kurį šios bylos atveju sudaro narkotikų kiekis ir bendrininkų tapatybės – nėra būtinas tam, kad būtų taikomas KĮŠS 54 straipsnis, ad hoc taikymas. Šie teiginiai labiau suteikia nacionaliniam teismui kompetenciją spręsti, kas pagal tos bylos aplinkybes sudaro tas pačias veikas.
37. Atsižvelgiant į šiuos argumentus, sprendimas Van Straaten patvirtina nuomonę, kad faktas, jog skyrėsi pinigų sumos, kuriomis buvo disponuojama Nyderlanduose ir Belgijoje, pats savaime neužkerta kelio šių veikų vertinimui kaip tų pačių veikų pagal KĮŠS 54 straipsnį. Tačiau, kaip jau esu minėjusi, nuspręsti dėl to, ar egzistuoja „neatskiriamas ryšys“, turi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į pagrindinėje byloje jam pateiktus įrodymus.
38. Išsamumo dėlei norėčiau pridurti, kad pagal KĮŠS 58 straipsnį valstybėms narėms yra leidžiama nacionalinėje teisėje plačiau aiškinti ne bis in idem principą. Todėl KĮŠS 54 straipsniui neprieštarautų nacionalinės teisės aiškinimas, pagal kurį nagrinėjamos veikos būtų vertinamos kaip tos pačios veikos, už kurias Norma Kraaijenbrink buvo Nyderlanduose persekiojama baudžiamąja tvarka, net jei jų ir nesieja tie patys materialūs faktai, nes jas sieja tas pats tikslas, kaip tai yra numatyta KĮŠS 54 straipsnyje.
– KĮŠS 71 straipsnis ir Bendrosios konvencijos 36 straipsnio 2 dalis
39. Daugumos šalių nuomone, KĮŠS 54 straipsnio aiškinimui neturi reikšmės nei KĮŠS 71 straipsnis, nei Bendrosios konvencijos 36 straipsnio 2 dalis. Aš sutinku su šia nuomone.
40. Iš tiesų Bendrosios konvencijos 36 straipsnio 2 dalis, nurodoma KĮŠS 71 straipsnyje, reikalauja, kad į jo taikymo sferą patenkantys teisės pažeidimai, jeigu jie padaryti skirtingose valstybėse, būtų laikomi atskirais teisės pažeidimais. Tačiau, net jei laikysime, kad iš narkotikų prekybos gautų pajamų plovimas patenka į 36 straipsnio 2 dalies taikymo sritį(21), Teisingumo Teismas sprendime Van Esbroeck aiškiai nusprendė, kad „(KĮŠS) 71 straipsnis niekaip neriboja 54 straipsnio <...> taikymo“(22). Jo nuomone, „iš to darytina išvada, kad KĮŠS 71 straipsnyje daroma nuoroda į Jungtinių Tautų egzistuojančias konvencijas negali būti suprantama kaip užkertanti kelią KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtinto ne bis in idem principo, kuris tik draudžia kelis asmens baudžiamuosius persekiojimus už tą pačią veiką, o ne įtvirtina atleidimą nuo bausmės Šengeno erdvėje, taikymui“(23).
41. Mano nuomone, šie teiginiai taip pat taikomi ir šioje byloje. KĮŠS 71 straipsnyje, kurio formuluotės yra labai bendro pobūdžio ir Susitariančiosioms Šalims nustato pareigą bausti už visus su prekyba narkotikais susijusius nusikaltimus, nėra įtvirtinta jokia nuo principo ne bis in idem šioje srityje leidžianti nukrypti nuostata ar nuostata, leidžianti pagal Šengeno teisės aktus už su narkotikais susijusius nusikaltimus bausti du kartus.
42. Bendroji konvencija buvo priimta 1961 m. tarpvyriausybiniame susitikime ir buvo skirta taikyti nepriklausomoms suverenioms valstybėms. Komisija, mano manymu, įtikinamai, tvirtina, kad Bendrosios konvencijos taikymas Šengeno zonoje, kuri buvo sukurta 30 metų vėliau ir kuria tarp Susitariančiųjų Šalių siekiama tolesnės integracijos policijos ir teismų bendradarbiavimo srityje, būtų nepriimtinas(24).
43. Tokioje integruotoje zonoje, kuri yra pagrįsta tarpusavio pasitikėjimo principu(25) ir kurioje kovos su neteisėta prekyba narkotikais priemonės turi būti pažangiai priimamos tarptautiniu, o ne nacionaliniu lygiu(26), Bendrosios konvencijos 36 straipsnyje įtvirtinta pareiga kaip atskirus nusikaltimus vertinti skirtingose valstybėse padarytus nusikaltimus nebetenka prasmės. Mano nuomone, KĮŠS 71 straipsnyje Susitariančiųjų Šalių įtvirtinta pareiga priimti būtinas kovos su neteisėta prekyba narkotikais priemones, numatytas šiuo metu galiojančiose Jungtinių Tautų konvencijose, gali būti taikoma tik tiek, kiek šios konvencijos atitinka Šengeno susitarimų tikslus.
44. Todėl manau, kad KĮŠS 54 ir 56 straipsniuose numatyta formuluotė „tos pačios veikos“ yra nuoroda į materialių faktų identiškumą, suprantamą kaip konkrečių aplinkybių, kurios yra neatskiriamai susijusios laiko, erdvės ir savo dalyko atžvilgiu, visuma. Bendro nusikalstamo tikslo buvimas gali būti reikšmingas vertinant, ar yra tenkinami šie trys kriterijai, tačiau pats savaime nėra kriterijus. Tokiam vertinimui neturi reikšmės KĮŠS 71 straipsnis ar 1961 m. JT Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos 36 straipsnio 2 dalis.
Antrasis klausimas
45. Antrasis klausimas kyla tik tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą (teigiamai) atsakoma, jog bendras tikslas pats savaime yra pakankama sąlyga tam, kad nusikaltimus būtų galima pagal KĮŠS 54 straipsnį klasifikuoti kaip „tokias pačias veikas“. Jau minėjau, kad, mano manymu, šiuo atveju tai netaikytina. Tačiau siūlau trumpai panagrinėti antrąjį klausimą tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nuspręstų teigiamai atsakyti į pirmąjį klausimą.
46. Antrasis klausimas yra netiksliai suformuluotas ir jį galima įvairiai interpretuoti. Mano supratimu, jį sudaro dvi dalys.
47. Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar tuo atveju, jei laikysime, kad KĮŠS 54 įtvirtinta „tų pačių veikų“ samprata apima veikas, kurios yra skirtingos, tačiau kurias sieja tas pats nusikalstamas tikslas, ši samprata gali būti aiškinama kaip apimanti kitus tuo pačiu laikotarpiu padarytus nusikaltimus, kurie yra nusikaltimo, už kurį pirmuoju nuosprendžiu buvo paskirta bausmė, pagalbiniai ar papildomi nusikaltimai, bet apie kuriuos antrojoje valstybėje narėje buvo sužinota ar dėl kurių antrojoje valstybėje narėje buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas tik priėmus pirmąjį nuosprendį, ar antrosios valstybės narės teismas gali dėl šių veikų papildomai priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
48. Jei toks klausimo pirmos dalies interpretavimas yra teisingas, antroje klausimo dalyje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar antrosios valstybės narės teismas, pagal nacionalinę teisę skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į pirmojoje valstybėje paskirtas bausmes.
49. Mano nuomone, atsakymo į pirmą klausimo dalį turi būti ieškoma remiantis ta pačia argumentacija, kuria aš rėmiausi atsakinėdama į pirmąjį klausimą. Jei veikos, kuriomis padaromi papildomi nusikaltimai, yra laiko, erdvės ir savo dalyko atžvilgiu neatskiriamai susijusios su veikomis, sudarančiomis pirmojoje valstybėje narėje priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrindą, bus taikomas KĮŠS 54 straipsnis, jei yra įvykdytos visos kitos jame numatytos sąlygos(27). Kitu atveju nacionalinis teismas gali teisti kaltinamąjį už papildomus nusikaltimus, nes pagal šią nuostatą įtariamos veikos nepatenka į „tų pačių veikų“ sampratą.
50. Tai, kad apie papildomas veikas nebuvo žinoma ar už jas nebuvo teisiama pirmojoje valstybėje narėje vykusio proceso metu, netrukdo daryti šios išvados. Teisingumo Teismo praktika, susijusi su KĮŠS 54 straipsnyje įtvirtinta „tokių pačių veikų“ samprata, nenumato, kad šis straipsnis yra taikomas tik veikų, apie kurias nagrinėjamu metu žinojo pirmosios valstybės narės baudžiamąjį persekiojimą vykdančios valstybės institucijos ar baudžiamąsias bylas nagrinėjantys teismai, atžvilgiu. Todėl niekas netrukdo antrosios valstybės narės teismams nuspręsti, kad tokios veikos yra „neatskiriamai susijusios“ su veikomis, esančiomis ankstesnio proceso objektu, ir vertinti jas kaip „tas pačias veikas“.
51. Atvirkščiai, Teisingumo Teismas sprendime Van Straaten(28) nusprendė, jog KĮŠS 54 straipsnis nereikalauja, kad visi abiejuose procesuose nagrinėjami esminiai faktai būtų vienodi. Šiuo atveju aplinkybės, į kurias neatsižvelgė pirmosios valstybės narės teismas, tačiau atsižvelgė antrosios valstybės narės teismas(29), nesutrukdė Teisingumo Teismui nuspręsti, kad nagrinėjamos veikos pagal KĮŠS 54 straipsnį galėjo būti laikomos tomis pačiomis veikomis.
52. Tokia pati argumentacija gali būti taikoma ir šioje byloje. Pagalbinės ar papildomos veikos, kurios nebuvo nagrinėjamos ankstesniuose procesuose, šiuose procesuose nagrinėtų pagrindinių veikų atžvilgiu patenka į „tų pačių veikų“ sąvokos apibrėžimą, kaip tai yra numatyta KĮŠS 54 straipsnyje, jei visos veikos yra neatskiriamai susijusios laiko, erdvės ir savo dalyko atžvilgiu. Ar taip yra šioje byloje nagrinėjamų faktų atveju, turi nuspręsti nacionalinis teismas.
53. Antroje klausimo dalyje iš esmės yra klausiama, ar vėlesniame procese bylą nagrinėjantis teismas turi atsižvelgti į ankstesnio proceso metu už tas pačias veikas paskirtas bausmes, jei jis nusprendžia paskirti kaltinamajam bausmę už tas pagalbines ar papildomas veikas.
54. Akivaizdu, kad tuo atveju, jei pagalbinės ar papildomos veikos yra vertinamos kaip tos pačios veikos pagal KĮŠS 54 straipsnį, jei įvykdomos visos sąlygos, baudžiamąją bylą vėlesniame procese nagrinėjantis teismas negali baudžiamąja tvarka persekioti ir, a fortiori, nuteisti kaltinamojo. Šiuo atveju nekyla klausimas, ar reikia atsižvelgti į anksčiau paskirtas bausmes.
55. Kitaip yra tuo atveju, kai nėra tenkinamos kitos KĮŠS 54 straipsnyje numatytos sąlygos, nors pagalbinės ar papildomos veikos ir yra vertinamos kaip tos pačios veikos(30). Šiuo atveju atsakyti į antrą klausimo dalį reikia atsižvelgiant į bendrą įskaitymo principą ir KĮŠS 56 straipsnį. Primenu, jog KĮŠS 56 straipsnis reikalauja, kad Susitariančioji Šalis, vykdanti baudžiamąjį persekiojimą prieš asmenį, kurio teismo procesas dėl tų pačių veikų vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, iš paskirtos bausmės atimtų pastarojoje Susitariančioje Šalyje atliktą laisvės atėmimo laikotarpį, susijusį su šiomis veikomis. Ši nuostata taip pat reikalauja, kad valstybės narės tiek, kiek tai leidžia nacionalinė teisė, atsižvelgtų į su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes.
56. Per posėdį Komisija vienareikšmiškai patvirtino, kad, jos nuomone, KĮŠS 56 straipsnyje yra įtvirtintas bendras baudžiamosios teisės principas, t. y. proporcingumo principas, kuris yra taikomas visais atvejais, kai nėra taikomas KĮŠS 54 straipsnyje numatytas ne bis in idem principas.
57. Su šiuo argumentu kategoriškai nesutiko Nyderlandai. Jie tvirtino, kad KĮŠS 56 straipsnyje numatytas įskaitymo principas yra taikomas byloms, kurių atžvilgiu taikoma KĮŠS 55 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nukrypti leidžianti nuostata. Bet kuriuo kitu atveju principo taikymas yra nacionalinės teisės klausimas. Pritarimas Komisijos argumentui prilygtų užmaskuotam nacionalinės baudžiamosios teisės suvienodinimui, taip apeinant KĮŠS nuostatas.
58. Aš nematau jokio žodinio ar loginio ryšio tarp KĮŠS 55 ir 56 straipsnių, patvirtinančio tokį aiškinimą. Iš esmės pritariu Komisijos nuomonei, kad ES teisėje yra įtvirtintas bendras įskaitymo principas(31), kuriuo remiantis į anksčiau paskirtas bausmes turi būti atsižvelgiama tuo atveju, jei kaltininkas vėlesniame procese yra baudžiamas dėl tų pačių veikų(32).
59. Kiek man pavyko išsiaiškinti, ne tik kiekvienos valstybės narės baudžiamoji teisė įvairiai aiškina šį principą(33), bet taip pat ir Teisingumo Teismas pripažino jo egzistavimą taikant susijusias nacionalines ir EB sankcijas konkurencijos teisės srityje. Teisingumo Teismas sprendime Wilhelm nusprendė, kad jei „du atskirai vykstantys procesai gali sudaryti situaciją, kai (už tas pačias veikas) viena po kitos skiriamos sankcijos, bendras teisingumas <...> reikalauja atsižvelgti į anksčiau priimtą baudžiamąjį sprendimą svarstant klausimą dėl skirtinos sankcijos“(34). Šią praktiką Teisingumo Teismas vėliau patvirtino sprendime Boehringer Mannheim, kuriame nusprendė, kad „nustatydama baudos sumą Komisija privalo atsižvelgti į nuobaudas, kurios už tą pačią veiką jau buvo paskirtos tam pačiam ūkio subjektui, kai nuobaudos buvo paskirtos už valstybės narės kartelius reguliuojančių teisės aktų pažeidimus, kurie atitinkamai buvo padaryti Bendrijos teritorijoje“(35). Pirmosios instancijos teismas nuosekliai laikėsi šios Teisingumo Teismo praktikos(36).
60. Nors Teisingumo Teismo praktika šiuo klausimu iki šiol dar nėra nusistovėjusi(37), aš laikausi nuomonės, kad įskaitymo principas gali būti aiškinamas kaip bendras visų valstybių narių baudžiamosios teisės principas, o kartu ir kaip Bendrijos teisės principas, kylantis iš teisingumo reikalavimų ir baudžiamosios teisės proporcingumo principo(38).
61. Mano nuomone, įskaitymo principas iš esmės skiriasi nuo ne bis in idem principo, nors abu jie yra teisingumo ar sąžiningumo baudžiamajame procese bendro reikalavimo pasireiškimo formos(39). Pagal apibrėžimą įskaitymo principas yra svarbus tik tais atvejais, kai ne bis in idem principas dėl kokios nors priežasties nėra taikomas, nors baudžiamojo persekiojimo pagrindą sudarantys faktai yra tokie patys(40). Kitu atveju teismas turi nutraukti bylą antrojo baudžiamojo proceso atveju kaip prieštaraujančią ne bis in idem principui.
62. Iš to, kas išdėstyta anksčiau, darytina išvada, kad KĮŠS 56 straipsnis tik kodifikuoja įskaitymo principą Šengeno susitarimo tikslais. Jei esu teisi, iš šios išvados išplaukia kitos dvi išvados. Pirma, nesant KĮŠS 56 straipsnio, įskaitymo principas vis tiek būtų taikomas kaip bendras Bendrijos teisės principas. Antra, kaip bendras teisės principas jis užima aukštesnę vietą normų hierarchijoje nei KĮŠS 56 straipsnis. Todėl faktą, kad šios nuostatos taikymo sritis yra tik su laisvės atėmimu susijusios bausmės, apima platesnė bendro principo taikymo sritis: į visas už tas pačias veikas pirmojoje valstybėje narėje paskirtas ir atliktas bausmes turi būti atsižvelgiama antrojoje valstybėje narėje vykstančiame procese.
63. Taigi vien tik pagal ES teisę tais atvejais, kai nėra taikomas ne bis in idem principas, nacionaliniai baudžiamieji teismai, skirdami bausmę, privalo atsižvelgti į už tas pačias veikas kitoje valstybėje narėje paskirtas bausmes, nesvarbu, ar jos susijusios su laisvės atėmimu, ar ne, kurios jau buvo paskirtos kaltinamajam ir kurias jis atliko (ar kitokiu būdu įvykdė). Taip bus tais atvejais, kai yra taikoma viena iš KĮŠS 55 straipsnyje numatytų nukrypti leidžiančių nuostatų arba kai bylos nagrinėjimas yra užbaigtas, tačiau nėra įvykdyta KĮŠS 54 straipsnyje numatyta įvykdymo sąlyga(41).
64. Tačiau jei Teisingumo Teismas nesutiktų su teiginiu, kad egzistuoja bendras įskaitymo principas, mano nuomone, yra akivaizdu, kad KĮŠS 56 straipsnis būtų taikomas bet kuriuo atveju. Valstybės narės, esančios Šengeno susitarimo šalimis, privalo įskaityti visus kitose valstybėse narėse kaltinamojo atliktus laisvės atėmimo laikotarpius už bet kokį Šengeno teisės aktų taikymo srityje paskirtą nuosprendį.
65. Šiuo atžvilgiu nesutinku su ribojančiu Nyderlandų vyriausybės KĮŠS 56 straipsnio aiškinimu. Jokia iš šios nuostatos sąlygų nenurodo, kad ji taikoma tik tais atvejais, kai taikoma KĮŠS 55 straipsnio 1 dalis. Pažodinis aiškinimas akivaizdžiai leidžia spręsti, kad, atvirkščiai, jis turi būti taikomas tais atvejais, kai dėl kokios nors priežasties valstybėje narėje yra pradedamas to paties kaltinamojo baudžiamasis persekiojimas, neatsižvelgiant į tai, kad dėl tų pačių veikų kitoje valstybėje narėje buvo užbaigta byla(42).
66. Akivaizdu, kad ankstesnė analizė yra taikoma tais atvejais, kai kaltinamasis buvo antrą kartą dėl tų pačių veikų teisiamas ir nuteistas kitoje valstybėje narėje, ir jis negali pasinaudoti KĮŠS 54 straipsniu. Kai nustatoma, kad veikos nėra tos pačios, neatsiranda jokia pareiga pagal KĮŠS 56 straipsnį ar, kaip aš tvirtinau, pagal bendrą įskaitymo principą.
67. Išsamumo dėlei norėčiau pridurti, kad ES teisė nedraudžia nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems bylą vėlesniame procese, taikyti švelnesnių nacionalinių bausmių skyrimo taisyklių tais atvejais, kai KĮŠS 54 ar 56 straipsniai – ar juose numatyti principai – nėra taikomi, nes nacionalinis teismas nustato, kad jo nagrinėjamos veikos nėra „tos pačios veikos“, kurias vertino ankstesnę bylą nagrinėjęs teismas.
68. Ši išvada išplaukia iš bendrųjų subsidiarumo ir kompetencijos paskirstymo principų. Be to, kaip nurodo Komisija, KĮŠS 56 ir 58 straipsniai tiesiogiai leidžia valstybėms narėms taikyti nacionalinius įstatymus, plačiau aiškinančius ne bis in idem ir įskaitymo principus Šengeno acquis tikslais.
69. Todėl aš manau, kad KĮŠS 54 ir 56 straipsniuose numatyta „tų pačių veikų“ samprata apima veikas, kurios yra pagalbinės arba papildomos pagrindinių veikų, nagrinėtų byloje pirmojoje valstybėje narėje, tačiau kurios nebuvo vertinamos tame procese, atžvilgiu, jei šios veikos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios laiko, erdvės ir savo dalyko atžvilgiu. Jokia ES teisės nuostata nedraudžia valstybėms narėms taikyti pažeidėjui palankesnių baudžiamųjų taisyklių nei tos, kurios numatytos pagal KĮŠS 54–57 straipsnius.
Išvada
70. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta anksčiau, manau, kad Teisingumo Teismas į Hof van Cassatie pateiktus prejudicinius klausimus turėtų atsakyti taip:
– KĮŠS 54 ir 56 straipsniuose numatyta frazė „tos pačios veikos“ yra nuoroda į materialių faktų identiškumą, kuris yra suprantamas kaip konkrečių aplinkybių, neatskiriamai susijusių laiko, erdvės ir savo dalyko atžvilgiu, visuma. KĮŠS 71 straipsnis ar 1961 m. JT Bendrosios narkotinių medžiagų konvencijos 36 straipsnio 2 dalis nedaro įtakos šiam aiškinimui.
– Bendro nusikalstamo tikslo buvimas gali būti reikšmingas vertinant, ar yra tenkinami šie trys kriterijai, tačiau pats savaime nėra kriterijus.
– Veikos, kurios yra pagalbinės arba papildomos pagrindinių veikų, nagrinėtų byloje pirmojoje valstybėje narėje, tačiau kurios nebuvo vertinamos tame procese, atžvilgiu, patenka į sąvokos „tos pačios veikos“ taikymo sritį, kaip tai yra numatyta KĮŠS 54 straipsnyje, jei šios veikos yra neatskiriamai tarpusavyje susijusios laiko, erdvės ir savo dalyko atžvilgiu.
– Bet kuriuo atveju ES teisės nedraudžia valstybėms narėms taikyti pažeidėjui palankesnių taisyklių nei tos, kurios numatytos pagal KĮŠS 54 ir 56 straipsnius.
1 – Originalo kalba: anglų.
2 – OL L 239, 2000, p. 19.
3 – Amsterdamo sutartimi prijungta prie Europos Sąjungos sutarties (toliau – ES sutartis) ir Europos bendrijos steigimo sutarties.
4 – OL L 239, 2000, p. 13.
5 – 2 straipsnio 1 dalies pirmoji pastraipa. Teisingumo Teismas yra kompetentingas aiškinti KĮŠS nuostatas pagal ES sutarties 35 straipsnį.
6 – Mano vertimas. Tekstas originalo kalba numato: „Lorsque un même fait constitue plusieurs infractions ou lorsque différentes infractions soumises simultanément au même juge du fond constituent la manifestation successive et continue de la même intention délictueuse, la peine la plus forte sera seule prononcée.
Lorsque le juge de fond constate que des infractions ayant antérieurement fait l'objet d'une décision définitive et d'autres faits dont il est saisi et qui, à les supposer établis, sont antérieurs à ladite décision et constituent avec les premières la manifestation successive et continue de la même intention délictueuse, il tient compte, pour la fixation de la peine, des peines déjà prononcées. Si celles-ci lui paraissent suffire à une juste répression de l'ensemble des infractions, il se prononce sur la culpabilité et renvoie dans sa décision aux peines déjà prononcées. Le total des peines prononcées en application de cet article ne peut excéder le maximum de la peine la plus forte“.
7 – Tuo pačiu nuosprendžiu Norma Kraaijenbrink taip pat buvo nuteista už tyčinį Nyderlandų Opiumo įstatymo pažeidimą nuo 1994 m. spalio mėn. iki 1997 m. vasario mėnesio.
8 – Byla C‑288/05, šiuo metu nagrinėjama Teisingumo Teisme, kurioje šiandien taip pat pateikiau savo išvadą.
9 – 2006 m. kovo 9 d. Sprendimas (C‑436/04, Rink. p. I‑2333).
10 – Minėtas šios išvados 8 išnašoje, 35–37 punktai.
11 – Minėtas šios išvados 9 išnašoje. Taip pat žr. 22 punktą.
12 – Žr. 2006 m. rugsėjo 28 d. Sprendimus Van Straaten (C‑150/05 Rink. p. I‑9327) ir Gasparini (C‑467/04 Rink. p. I‑9199).
13 – 36 punktas.
14 – 38 punktas.
15 – 39 punktas.
16 – 38 punktas.
17 – Minėta šios išvados 12 išnašoje.
18 – 49 punktas.
19 – 50 punktas.
20 – Todėl aš abejoju, ar disponavimas 50 gramų heroino vienoje valstybėje narėje ir penkiais kilogramais to paties narkotiko kitoje valstybėje narėje turėtų būti automatiškai vertinamas kaip ta pati veika, net jei abu kiekiai ir yra tos pačios siuntos dalys.
21 – Komisija laikosi pozicijos, kad taip nėra. Atsižvelgiant į tai, kokia plati yra 36 straipsnio 2 dalies formuluotė (žr. 11 punktą), yra sunku sutikti, kad tokia nuomonė gali būti teisinga.
22 – 40 punktas.
23 – 41 punktas.
24 – Taip pat žr. generalinio advokato D. Ruiz‑Jarabo Colomer išvados Van Esbroeck byloje, minėtos šios išvados 9 išnašoje, 53–58 punktus.
25 – Žr. 2003 m. vasario 11 d. Sprendimus Gözütok ir Brügge (C‑187/01 ir C‑385/01, Rink. p. I‑1345, 32 ir 33 punktai).
26 – Žr. KĮŠS 70 straipsnį ir 71 straipsnio 3 dalį, kurie reikalauja, kad Susitariančiosios Šalys padidintų savo pastangas bendradarbiaudamos kovoje su neteisėta prekyba narkotikais.
27 – Dėl kitų sąlygų, būtinų tam, kad būtų taikomas KĮŠS 54 straipsnis, t. y. kad teismo procesas būtų galutinai pasibaigęs („galutinumo“ sąlyga) ir, jei jau paskirta bausmė, ji jau būtų įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegalėtų būti vykdoma („vykdymo“ sąlyga), žr. mano nuomonę Kretzinger byloje, minėtoje šios išvados 8 išnašoje, ir Gasparini byloje, minėtoje šios išvados 12 išnašoje.
28 – Minėta šios išvados 12 išnašoje.
29 – Konkrečiai imant, keturių papildomų heroino kilogramų laikymas ir skirtingo bendrininko dalyvavimas.
30 – Žr. šios išvados 27 išnašą.
31 – Šis principas taip pat yra vadinamas „atsižvelgimo“ principu (žr., pavyzdžiui, M. Fletcher „Some developments to the ne bis in idem principle in the EU: Criminal proceedings against Hüssein Gözütok and Klaus Brügge“, 2003, 66 Modern Law Review, 769, 5 išnaša) arba „apskaitos principu“ (žr. J. Vervaele „The transnational ne bis in idem principle in the EU: Mutual Recognition and equivalent protection of human rights“, 2005, Utrecht Law Review,. I tomas, Nr. 2 (gruodžio mėn.) 100, 106 ir 107).
32 – Taip sakydama, aš taip pat turėčiau paaiškinti, jog suprantu ir pritariu Nyderlandų susirūpinimui, kad baudžiamoji teisė neturėtų būti vienodinama „einant pro galines duris“ (tuo pačiu klausimu žr. mano išvadą Gasparini byloje, minėtoje 12 išnašoje). Kaip aiškinu vėliau, mano nuomone, bendro įskaitymo principo atsiradimo EB teisėje dėl bendro teisingumo reikalavimų galima ieškoti nuo 1969 m. vasario 13 d. Teisingumo Teismo sprendimo Wilhelm (14/68, Rink. p. 1) priėmimo.
33 – Taip pat žr. mano išvados Kretzinger byloje, minėtos šios išvados 8 išnašoje, 64–70 punktus.
34 – Minėtos šios išvados 32 išnašoje, 11 punktas.
35 – 1972 m. gruodžio 14 d. Sprendimas (7/72, Rink. p. 1281, 3 punktas).
36 – Žr., pavyzdžiui, 2003 m. liepos 9 d. Sprendimą Archer Daniels Midlands Co.prieš Komisiją (T‑224/00, Rink. p. II-2597, 87 punktas ir ten nurodyta Teisingumo Teismo praktika). Taip pat žr. 2006 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Roquette Frères prieš Komisiją (T‑322/01, Rink. p. II‑3937, 279–292 punktai).
37 – Neatsižvelgiant į ankstesnėje Teisingumo Teismo praktikoje pateikiamas nuorodas į „teisingumo“ reikalavimus, kurie, mano nuomone, būtinai patvirtintų, kad įskaitymo principas yra taikomas visuotinai, Teisingumo Teismas nebuvo linkęs atvirai pripažinti, jog šis principas įpareigoja Komisiją įskaityti trečiosios šalies paskirtą baudą sprendžiant klausimą dėl baudos paskyrimo pagal ES konkurencijos teisės taisykles. Dviejose apeliacine tvarka neseniai nagrinėtose bylose Teisingumo Teismas nei patvirtino, nei paneigė įskaitymo principo universalų pobūdį, o išsprendė bylą remdamasis kitais pagrindais. Žr. 2006 m. gegužės 18 d. Teisingumo Teismo pirmosios kolegijos sprendimą Archer Daniels Midland Co. prieš Komisiją (C-397/03 P, Rink. p. I‑4429, 52 punktas); panašaus požiūrio laikėsi Teisingumo Teismo antroji kolegija 2006 m. birželio 29 d. Sprendime SGL Carbon prieš Komisiją (C-308/04 Rink. p. I‑5977, 27 punktas). Tačiau atrodo, kad to paties sprendimo 33 punkte teismas netiesiogiai atmeta įskaitymo principo universalų pobūdį.
38 – Šis principas yra įtrauktas kaip pagrindinė teisė į ES Konstitucijos projekto II-109 straipsnio 3 dalį, t. y. kaip Sąjungos pagrindinių teisių chartijos dalis. Ši nuostata, kuri vadinasi „Teisėtumo ir nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumo principai“, numato, kad „bausmės griežtumas turi atitikti padarytą nusikalstamą veiką“.
39 – Tuo pačiu klausimu žr. šios išvados 12 punkte minėtos generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvados Van Straaten byloje 58 punktą. Atrodo, kad tokios pačios nuomonės Teisingumo Teismas netiesiogiai laikėsi 37 išnašoje minėtuose sprendimuose SGL Carbon ir Archer Daniels Midland Co. Šių dviejų principų panašumas taip pat gali paaiškinti, kodėl KĮŠS 56 straipsnis, kartu su 54 straipsniu, yra įtrauktas į KĮŠS III antraštinės dalies 3 skyrių, kurio pavadinimas yra „Ne bis in idem principo taikymas“. Tačiau, kaip jau nurodžiau savo 29 išnašoje minėtos bylos Kretzinger išvadoje, tai neturėtų keisti išvados, kad jie yra du savarankiški ES teisės principai. Taip pat žr. J-L. de la Cuesta „Concurrent national and international criminal jurisdicition and the principle ‘ne bis in idem’ – general Report (of the XVII International Congress of Penal Law)“, International Review of Penal Law, 73 tomas, 2002/3-4, 707, p. 717 ir 724.
40 – Žr. 63 punktą.
41 – Žr. šios išvados 8 išnašoje minėtos mano išvados byloje Kretzinger 72 punktą.
42 – Žr. 63 punktą.