GENERALINĖS ADVOKATĖS J. KOKOTT IŠVADA,
pateikta 2005 m. lapkričio 24 d.(1)
Byla C‑3/05
Gaetano Verdoliva
prieš
J.M. Van der Hoeven BV ir kt.
(Corte d'Appello di Cagliari (Italija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
„Briuselio konvencija – 36 straipsnis – Įteikimo sąvoka – Netinkamas nutarimo dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą įteikimas – Susipažinimo ir įteikimo lygiavertiškumas – Įteikimo trūkumų ištaisymas, suteikiant teisę susipažinti su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą “
I – Įvadas
1. Šioje byloje Corte d'Appello di Cagliari Teisingumo Teismui pateikė prašymą dėl 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (toliau – konvencija)(2) 36 straipsnio išaiškinimo. Ypač nagrinėjamas klausimas, ar tuo atveju, kai nutarimas dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą yra neįteikiama arba įteikiama netinkamai, konvencijos 36 straipsnyje numatytas terminas vis dėlto gali būti pradedamas skaičiuoti nuo susipažinimo su šiuo nutarimu momento.
II – Teisinis pagrindas
A – Briuselio konvencija
2. Pagal konvencijos 26 straipsnį vienoje iš susitariančiųjų valstybių priimtas teismo sprendimas pripažįstamas kitose susitariančiosiose valstybėse, nereikalaujant jokios specialios procedūros.
3. Konvencijos 27 ir 28 straipsniuose nustatytas baigtinis priežasčių sąrašas, kada turi būti atsisakoma pripažinti sprendimą. Konvencijos 27 straipsnio 2 punktas numato, kad sprendimas, inter alia, nepripažįstamas,
„jeigu atsakovui nebuvo tinkamai įteiktas pranešimas apie keliamą bylą arba lygiavertis dokumentas pakankamai iš anksto, kad jis galėtų pasirengti gynybai“.
4. Pagal šios konvencijos 31 straipsnį susitariančioje valstybėje priimtas ir vykdytinas teismo sprendimas vykdomas kitoje susitariančioje valstybėje, jeigu suinteresuotosios šalies prašymu jis ten paskelbtas vykdytinu. Konvencijos 34 straipsnis nurodo, kad teismas, į kurį kreipiamasi, priima sprendimą; šioje vykdomosios bylos pakopoje atsakovas, kurio atžvilgiu siekiama vykdymo, neturi teisės teikti jokių paaiškinimų dėl ieškovo prašymo.
5. Pagal konvencijos 35 straipsnį atitinkamas teismo pareigūnas valstybės, kurioje siekiama vykdyti sprendimą, įstatymų nustatyta tvarka nedelsdamas praneša kreditoriui apie priimtą sprendimą dėl prašymo, susijusio su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą. Briuselio konvencijos 40 straipsnis numato, kad jeigu prašymas atmetamas, prašymą pateikęs asmuo gali pareikšti ieškinį.
6. Šios konvencijos 36 straipsnis nustato bylos šaliai, kurios atžvilgiu siekiama vykdymo, galimybę pateikti skundą:
„Jeigu nutariama leisti teismo sprendimą vykdyti, bylos šalis, į kurią nukreiptas vykdymas, per vieną mėnesį nuo jo įteikimo šį nutarimą gali apskųsti.
Jeigu bylos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne toje susitariančioje valstybėje, kurioje leidžiama vykdyti teismo sprendimą, apeliacinio skundo padavimo terminas yra du mėnesiai nuo pranešimo įteikimo jai asmeniškai arba jos gyvenamojoje vietoje. Šis terminas dėl atstumo negali būti pratęstas.“
7. Konvencijos 36 straipsnyje numatytas skundas turi būti pateikiamas Italijos teismui corte d'appello pagal tos pačios konvencijos 37 straipsnį. Konvencijos 39 straipsnis nustato, kad laikotarpiu, kol tęsiasi konvencijos 36 straipsnyje nustatytas apeliacinio skundo padavimo terminas ir kol dėl jo nėra priimtas sprendimas, sprendimo vykdymo priemonės bylos šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, turto atžvilgiu neturi viršyti apsaugos priemonių ribų.
B – Nacionalinė teisė
8. Pagal Codice di Procedura Civile (Civilinio proceso kodeksas, toliau ‑ CPC) 143 straipsnį dokumentų įteikimas asmenims, kurių gyvenamoji vieta yra nežinoma, vykdomas antstoliui pateikiant vieną dokumento kopiją paskutinės gyvenamosios vietos merijai ir antrą kopiją skelbiant šio antstolio oficialioje skelbimų lentoje.
9. Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimais, pagal Suprema Corte di Cassazione teismo praktiką vieno dokumento pateikimas merijai ir kito paskelbimas oficialioje skelbimų lentoje yra pagrindinės sąlygos, kurių nepatenkinus dokumentų įteikimas nėra įvykdomas(3). Pagal Suprema Corte di Cassazione teismo praktiką CPC 143 straipsnyje nustatytas įteikimas taip pat „negalioja, jeigu antstolis savo protokole nenurodo jokių duomenų apie atliktas paieškas ir tyrimus, siekiant surasti adresato gyvenamąją vietą“(4).
10. Normos, reglamentuojančios nurodymo sumokėti procedūrą („decreto ingiuntivo“), įtvirtintos CPC 633‑659 straipsniuose, apima ir CPC 650 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, kuria remiantis galima pateikti pavėluotus prieštaravimus dėl nutarimo, įtvirtinančios nurodymą sumokėti(5). CPC 650 straipsnis nustato:
„Nurodymą sumokėti gavęs asmuo gali prieštarauti jo įvykdymui net pasibaigus nutarime nustatytam terminui, jeigu įrodo, kad jis pakankamai iš anksto negavo dokumento, būtent dėl netinkamo įteikimo, dėl nenumatytų aplinkybių ar force majeure.
<…>
Pasibaigus 10 dienų terminui nuo pirmojo vykdomojo akto toks prieštaravimas yra nepriimtinas.“
III – Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai
11. Pagrindinėje byloje 1993 m. rugsėjo 14 d. Sprendimu už akių Arrondissementsrechtsbank’s‑Gravenhage (Nyderlandai) įpareigojo Italijoje gyvenantį Gaetano Verdoliva sumokėti Nyderlanduose įsisteigusiam J.M. Van der Hoeven B.V. (toliau – Van der Hoeven) 365 000 NLG sumą už šiltnamių pristatymą ir montavimo darbus.
12. 1994 m. gegužės 24 d. Corte d’appelo di Cagliari išdavė leidimą vykdyti šį sprendimą Italijos teritorijoje, kuriuo leista areštuoti G. Verdoliva priklausančią 220 000 000 ITL dydžio sumą.
13. Pirmas bandymas įteikti nutarimą dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą G. Verdoliva nuolatinėje gyvenamojoje vietoje Capoterra buvo nesėkmingas, nes jis, „nors ir registruotas šioje vietovėje, jau daugiau nei prieš metus iš jos buvo išsikraustęs“ (taip nurodyta 1994 m. liepos 14 d. nesėkmingo įteikimo protokole).
14. Remiantis 1994 m. liepos 27 d. įteikimo protokolu nutarimas dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą buvo įteikta pagal Italijos civilinio proceso kodekso 143 straispnį. Šiame įteikimo protokole nurodyta, jog „dėl to, kad gavėjas nebuvo surastas pagal nurodytą adresą vietoje, iš kurios jis išsikraustė, <…> pagal Civilnio proceso kodekso 143 straipsnį viena (nutarimo dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą) kopija pateikta gyvenamosios vietos merijai ir antra kopija paskelbta šio antstolio oficialioje skelbimų lentoje“.
15. Kadangi per 30 dienų laikotarpį nuo nutarimo dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą įteikimo G. Verdoliva nepateikė jokių prieštaravimų, Van der Hoeven pradėjo sprendimo vykdymą, įstodamas į jau pradėtą prieš G. Verdoliva vykdymo procedūrą.
16. 1996 m. gruodžio 4 d. Tribunale civile di Cagliari pateiktu ieškiniu G. Verdovila nurodė prieštaravimus dėl vykdymo, motyvuodamas, kad, neegzistuojant nutarimui dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą, vykdymas pagal Nyderlandų teismo sprendimą Italijos teisme yra neteisėtas dėl Briuselio konvencijos nuostatų pažeidimo. G. Verdoliva nuomone, Nyderlandų sprendimas už akių taip pat negali būti pripažintas dėl to, kad buvo pažeistas konvencijos 27 straipsnio 2 punktas. Bylos eigoje jis pateikė skundą dėl to, kad jam nebuvo įteikta Corte d'Appello di Cagliari priimtas nutarimas dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą, nes, priešingai nei nurodyta įteikimo protokole, dokumentas nebuvo pateiktas merijai Capoterra. Todėl neįteikus dokumentų neturi būti pradedamas skaičiuoti konvencijos 36 straipsnyje numatytas terminas.
17. 2002 m. birželio 7 d. Sprendimu Tribunale civile di Cagliari atmetė ieškinį, kuriuo prieštarauta dėl vykdymo, ir šiuo pagrindu pareikštą ieškinį dėl įteikimo protokolo suklastojimo. Teismo nuomone, prieštaravimu grindžiamas ieškinys buvo pareikštas pasibaigus terminui. 30 dienų terminas pareikšti prieštaravimus – kaip nustato CPC 650 straipsnis nurodymo sumokėti procedūroje – vėliausiai pradėtas skaičiuoti nuo pirmojo vykdomojo akto. Akivaizdu, kad šiuo atveju ieškinys nebuvo pareikštas per nurodytą terminą.
18. G. Verdoliva dėl šio sprendimo pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui ir argumentuodamas pridūrė, kad antstolis, prieš pradėdamas viešą įteikimą pagal CPC 143 straipsnį, nevykdė savo pareigos ir nepatikrino, ar tikrai nebuvo galima jo surasti.
19. Sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą Corte d'Appello pažymi, kad tik pasibaigus 30 dienų terminui nutarimas dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą yra laikoma vykdomuoju dokumentu. Šioje byloje trūko reikalingo vykdomojo dokumento; ir jeigu iš tikrųjų nebuvo įteiktas nutarimas dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą, terminas nebuvo pradėtas skaičiuoti.
20. Be to, Corte d'Appello nurodo, kad šalys neginčija, jog apeliantas mažų mažiausia per pirmosios instancijos teismo procesą susipažino su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą, kurią 1998 m. birželio 20 d. jis pats pateikė per bylos nagrinėjimą. Nuo to momento apeliantas nepateikė jokio skundo dėl šio teismo nutarimo.
21. Esant tokioms aplinkybėms, Corte d'Appello Teisingumo Teismui pateikė šiuos klausimus dėl Briuselio konvencijos 36 straipsnio išaiškinimo:
„1. Ar Briuselio konvencija numato atskirą „susipažinimo su teismo dokumentais“ sąvoką, ar šios sąvokos atžvilgiu nukreipia į nacionalinės teisės aktus?
2. Ar iš Briuselio konvencijos nuostatų, ir ypač iš (jos) 36 straipsnio, galima daryti išvadą, kad šiame straipsnyje numatyto nutarimo dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą įteikimas gali būti vykdomas jam lygiaverčiu būdu?
3. Ar tuo atveju, kai nutarimas dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą yra neįteikiamas arba įteikiamas netinkamai, šiame straipsnyje numatytas terminas vis dėlto pradedamas skaičiuoti nuo susipažinimo su šiuo nutarimu arba, jei taip nėra, ar galima daryti išvadą, kad Briuselio konvencija apriboja susipažinimo su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą būdus?“
IV – Šalių argumentai
22. Šioje byloje nuomonę pareiškė G. Verdoliva, Italijos vyriausybė ir Komisija.
23. G. Verdoliva nuomone, susipažinimas su nutarimu nepakeičia konvencijos 36 straipsnyje numatyto įteikimo. Teisė į gynybą saugoma tik tuomet, jeigu, įteikus dokumentus pagal nustatytus teisinius reikalavimus, bylos šalis, į kurią nukreiptas vykdymas, turi galimybę su jais susipažinti. Nepakanka vien prielaidos apie susipažinimą. Jeigu negalioja nutarimo dėl leidimo vykdyti užsienio teismo sprendimą įteikimas, laikoma, kad toks nutarimas teisiškai nebeegzistuoja, nes nėra jokio vykdomojo dokumento, suteikiančio teisę atlikti vykdymo veiksmus(6).
24. Italijos vyriausybė pirmiausia nurodo, kad konvencijos 36 straipsnyje nustatyta įteikimo sąvoka turi būti suprantama griežtai „techniškai procesine“ prasme, t. y. formaliai; iš to, inter alia, išplaukia, kad italų kalboje konvencijos 36 straipsnis numato tik „notificatione“ galimybę, o kitose konvencijos nuostatose taip pat vartojamas paprastas žodis „comunicazione“. Kadangi konvencijoje nėra apibrėžta formalaus įteikimo sąvoka, ją galima nustatyti, remiantis valstybės, į kurią kreipiamasi ir kurioje siekiama vykdyti sprendimą, procesą reglamentuojančiais teisės aktais. Tas pats taikoma ir susipažinimo sąvokai.
25. Dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo antro ir trečio klausimų Italijos vyriausybės mano, kad konvencija nenumato jokių kitų formalaus įteikimo būdų. Kadangi nustatant formalaus įteikimo sąvoką konvencijoje daroma nuoroda į nacionalinę teisę, nacionalinio teismo uždavinys yra įvertinti, ar pagal atitinkamą nacionalinę proceso teisę paprastas faktinis susipažinimas su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą ir formalus įteikimas turi lygiavertę juridinę reikšmę. Tokio sprendimo pagrindu nacionaliniai teismai turėtų atsižvelgti į esminį reikalavimą apsaugoti teisę į gynybą.
26. Komisija pirmąjį prejudicinį klausimą aiškina taip, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar konvencijos 36 straipsnyje nustatyta įteikimo sąvoka reikalauja, jog bylos šalies, kurios atžvilgiu prašoma vykdymo, faktiškai susipažintų su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą. Šiuo atžvilgiu Komisija pripažįsta, kad konvencija nesuderina nacionalinių dokumentų įteikimo tvarkos. Tačiau konvencijos 20, 27 ir 36 straipsniais teisę į gynybą siekia plačiai apsaugoti visose proceso stadijose, tiek valstybėje, kurioje sprendimas buvo priimtas, tiek valstybėje, kurioje siekiama jį vykdyti(7). Tai turėtų būti svarbu ir nacionalinėms dokumentų įteikimo nuostatoms.
27. Komisija į pirmąjį prejudicinį klausimą siūlo atsakyti taip, kad pagal konvenciją įteikimas iš esmės nereikalauja gavėjo asmeninio ir faktiško susipažinimo, nes gavėjas, nepaisydamas galimo skundo padavimo termino, pradedamo skaičiuoti nuo įteikimo, pasibaigimo, vėliau gali remtis nesusipažinimo apie įteiktą procesinį dokumentą faktu ir jį ginčyti.
28. Komisijos nuomone, antras ir trečias prejudiciniai klausimai suformuluoti dviprasmiškai. Viena vertus, šiuos klausimus galima suprasti, kaip siekiančius išsiaiškinti, ar, neįteikus nutarimo dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą, galima tiesiogiai pradėti vykdymą ir ar pakanka, kad bylos šalis, į kurią nukreiptas vykdymas, taikant vykdymo priemones, susipažintų su minėtu nutarimu. Tačiau tai būtų akivaizdus teisės į gynybą pažeidimas, ir atsakymas į klausimus būtų neigiamas.
29. Priešingu atveju, į klausimus būtų galima atsakyti teigiamai, jeigu būtų kalbama apie tai, ar tokio susipažinimo atveju šioje byloje gali būti pradedamas skaičiuoti papildomas terminas; tai svarbu tuomet, jeigu bylos šalis, į kurią nukreiptas vykdymas, dėl dokumentų įteikimo procedūros pažeidimų negali laikytis konvencijos 36 straipsnyje nustatyto vieno mėnesio termino arba jeigu dokumentai nebuvo jam įteikti asmeniškai.
30. Komisijos nuomone, valstybėms narėms suteikta teisė pasirinkti, kaip jos, užtikrindamos teisę į gynybą, konvencijos 36 straipsnio nuostatą dėl termino perkels į nacionalinį lygmenį(8). Tačiau bet kuriuo atveju negalima nei išvengti įteikimo reikalavimo, nei sutrumpinti konvencijos 36 straipsnyje nustatyto termino.
V – Teisinis vertinimas
31. Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pati konvencija numato vieningą susipažinimo sąvoką. Konvencijoje, ypač jos 36 straipsnyje, kurio išaiškinimas svarbus šiai bylai, vis dėlto nėra nustatyta susipažinimo sąvoka. Priešingai, konvencijos 36 straipsnis susijęs tik su įteikimu.
32. Atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes ir 36 straipsnio formuluotę, pirmasis klausimas turi būti suprantamas taip: reikia nustatyti, ar įteikimo sąvoka yra savarankiška konvencijos sąvoka ir ar pagal šią sąvoką susipažinimas yra laikomas įteikimu, o tai reiškia, kad susipažinimo momentu pradedamas skaičiuoti konvencijos 36 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytas skundo padavimo terminas.
33. Komisijos nuomone, Teisingumo Teismo prašoma pareikšti nuomonę dėl esminio klausimo, susijusio su tuo, ar konvencijos 36 straipsnyje nustatyta įteikimo sąvoka apskritai reikalauja, kad bylos šalis, į kurią nukreiptas vykdymas, susipažintų su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą.
34. Tačiau, atsižvelgiant į faktines pagrindinės bylos aplinkybes, šitas klausimas yra hipotetinis. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pateikia klausimą atsižvelgdamas į tai, kad galbūt nutarimas dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą G. Verdovila iš tikrųjų nebuvo įteiktas. Taigi teismui reikia nustatyti ne tai, ar susipažinimas su minėtu nutarimu turi būti laikomas tinkamo įteikimo papildoma sąlyga, o tai, ar prireikus susipažinimas su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą gali pakeisti minėto nutarimo įteikimą.
35. Laikantis tokios nuomonės, pirmasis klausimas didžiąja dalimi sutampa su antruoju ir trečiuoju klausimais. Todėl juos visus tris reikėtų nagrinėti kartu.
36. Taigi apibendrinant prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia nustatyti, ar konvencijos 36 straipsnio pirmąją pastraipą reikia aiškinti taip, kad tuo atveju, kai nutarimas dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą yra įteikiamas netinkamai, pakanka bylos šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, susipažinimo su šiuo nutarimu tam, kad prasidėtų skundo pateikimo terminas.
37. Atsakymui į šitą klausimą pateikiu keletą pastabų apie tai, kokią reikšmę konvencijos 36 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytas apskundimas turi bylos šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, teisių apsaugai.
A – Dėl konvencijos 36 straipsnyje numatyto apskundimo reikšmės
38. Sprendime Carron Teisingumo Teismas konstatavo, kad „konvencijos 31–49 straipsniai susitariančiosioms valstybėms nustato vienodą procedūrą dėl leidimo vykdyti. Šios procedūros pirmoje ne ginčo stadijoje kreditorius greitai gali gauti leidimą vykdyti sprendimą kitoje susitariančioje valstybėje, o ne valstybėje, kurioje sprendimas buvo priimtas. Procedūros antroje ginčo stadijoje užtikrinamos bylos šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, teisės, numatant jai galimybę apskųsti sprendimą dėl leidimo vykdyti“(9).
39. Procedūra dėl leidimo vykdyti yra bendros konvencijoje nustatytos sistemos, kuri laisvą sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose judėjimą(10) siekia suderinti su teisės į gynybą apsauga, dalis.(11) Bylos šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, teisė į gynybą yra saugoma remiantis Teisingumo Teismo pripažintu teisingo proceso principu, laikomu bendruoju Bendrijos teisės principu(12). Šis principas remiasi EŽTK 6 straipsniu(13) ir yra įtvirtintas Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje(14).
40. Vykstant procedūrai dėl leidimo vykdyti atsakovo teisė būti išklausytam ypač saugoma konvencijos 27 straipsnio 2 punkte ir 36 straipsnyje. Pagal 27 straipsnio 2 punktą teismo sprendimo pripažinime ir vykdyme atsisakoma saugoti atsakovo teises, kai išimties tvarka neužtenka valstybės, kurioje sprendimas buvo priimtas, teisės ir konvencijos garantijų, kuriomis siekiama užtikrinti atsakovo galimybę gintis valstybės, kurioje sprendimas buvo priimtas, teisme(15). Tačiau konvencijos 36 straipsnyje atsakovui suteikiama galimybė patikrinti nutarimą dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą, pateikiant skundą ginčo procedūroje.
41. Konvencijos 36 straipsniui tenka ypatinga reikšmė saugant teisę į gynybą pripažinimo ir vykdymo stadijoje, nes nagrinėjant nutarimą dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą vienašališkame supaprastintame procese, kuriame atsakovas pagal konvencijos 34 straipsnį neturi jokios galimybės pareikšti savo nuomonės, ši nuostata yra būtina atsvara siekiant išsaugoti rungtyniškumą.
42. Tik pateikdamas konvencijos 36 straipsnyje numatytą skundą, atsakovas turi galimybę pareikšti savo argumentus dėl užsienio teismo spendimo pripažinimo ir nutarimo dėl leidimo jį vykdyti. Taigi konvencijos 36 straipsnis procedūriškai papildo konvencijos 27 ir 28 straipsniuose išvardytus materialinius atsisakymo pripažinti pagrindus.
43. Beje, pagal konvenciją šiuos pagrindus savo iniciatyva taip pat turi įvertinti valstybės, kurioje siekiama vykdyti sprendimą, kompetetingas teismas, prieš išduodamas vykdomąjį raštą(16). Tačiau konvencija neįpareigoja atlikti oficialaus faktinių pagrindinės bylos aplinkybių tyrimo, todėl pripažinimo sąlygos išsamiai išnagrinėjamos tik ginčo procese, kuris prasideda nuo 36 straipsnyje nustatyto skundo pateikimo momento(17).
44. Vis dėlto pagal Reglamentą Nr. 44/2001(18), kuris šioje byloje dar nėra taikomas, draudžiama net peržiūrėti atsisakymo pagrindus prieš nutarimo dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą, todėl tik bylos šaliai, į kurią nukreiptas vykdymas, pateikusiai skundą dėl nutarimo dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą, suteikta teisė nurodyti atsisakymo pagrindus(19).
45. Konvencijos 36 straipsnyje atsakovui suteikta teisė būti išklausytam vykdymo stadijoje yra ypač svarbi konvencijos 27 straipsnio 2 punkto atžvilgiu. Taigi tais atvejais, kai atsakovas nurodo atsisakymo pripažinti pagrindą, jis pirmą kartą turi galimybę pasinaudoti teise į gynybą. Be šios 36 straipsnyje nustatytos gynybos galimybės būtų beprasmiška 27 straipsnio 2 punkto apsauga, nes tam tikrais atvejais būtų galima vykdyti teismo sprendimą, priimtą atsakovui nesuteikiant jokios galimybės dalyvauti procese.
46. Pagal konvencijos 36 straipsnį ginčo procesas yra ne tik pirmoji, bet ir paskutinė arba vienintelė galimybė bylos šaliai, į kurią nukreiptas vykdymas, remtis konvencijos 27 ir 28 straipsniuose nustatytais nepripažinimo pagrindais. Siekiant išsaugoti 36 straipsnyje nustatyto apskundimo termino naudingumą, vėliau pateiktame skunde dėl konkrečių vykdymo veiksmų bylos šalis, į kurią nukreiptas vykdymas, negali daugiau remtis atitinkamais pagrindais, kuriuos ji galėjo pareikšti skunde pagal 36 straipsnį(20).
47. Taigi visos konvencijos sistemos atžvilgiu 36 straipsnyje nustatytam terminui, kuriam pasibaigus prarandama teisė, tenka lemiamas vaidmuo, suteikiant atsakovui gynybos galimybes. Į tai reikia atkreipti dėmesį, aiškinant ir taikant šią nuostatą.
B – Dėl prejudicinių klausimų
48. Pagal konvencijos 36 straipsnio pirmąją pastraipą bylos šalis, į kurią nukreiptas vykdymas, nutarimą dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą „gali apskųsti per vieną mėnesį nuo jo įteikimo.“
49. Taigi akivaizdu, kad konvencijoje vartojama įteikimo sąvoka. Tačiau konvencijoje – bei šioje byloje netaikomo konvencijos 36 straipsnio antrojoje pastraipoje nustatyto išimtinio atvejo – nėra įteikimo procedūrą detalizuojančių nuostatų ir šiuo atžvilgiu konvencija nesiekia suderinti nacionalinių nuostatų(21). Todėl sąlygos, reikalingos veiksmingai įteikti nutarimą dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą, iš esmės priklauso nuo valstybės, kurioje siekiama vykdyti teismo sprendimą, vidaus įteikimo nuostatų, numatančių sąlygą, kad šalis, į kurią nukreiptas vykdymas, nuolatos gyventų toje valstybėje.
50. Nepaisant to, konvencijos 36 straipsnyje galima įžvelgti tam tikrų įteikimo reikalavimų.
– Susipažinimas nepakeičia dokumentų įteikimo
51. Pagal konvencijos 36 straipsnio formuluotę įvykis, nuo kurio pradedamas skaičiuoti terminas, aiškiai yra nutarimo dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą įteikimas. Atsižvelgiant į visą kontekstą, taip pat į šios nuostatos prasmę ir tikslą bei formuluotę, 36 straipsnio pirmojoje pastraipoje nustatytas įteikimo reikalavimas gali būti suprantamas tik technine prasme, t. y. kaip formalus įteikimas.
52. Šiuo atžvilgiu 36 straipsnio pirmoji pastraipa draudžia nacionalines nuostatas, kuriomis panaikinamas įteikimo reikalavimas, kai šalis, į kurią nukreiptas vykdymas, susipažįsta su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą.
53. Kad konvencijos 36 straipsnyje nustatytą įteikimo sąvoką reikia suprasti formaliai, patvirtina tai, jog įvairių kalbų versijose akivaizdžiai vartojami atitinkami proceso teisės terminus technicu(22).
54. Skirtingai nei 36 straipsnis, tos pačios konvencijos 35 straipsnis kreditoriaus, siekiančio vykdyti teismo sprendimą, atžvilgiu nustato tik tai, kad valstybės, kurioje siekiama vykdyti sprendimą, įstatymų nustatyta tvarka nedelsiant būtų „pranešta“ šiam asmeniui apie priimtą sprendimą dėl prašymo. Tokie panašiai skirtingi reikalavimai, pranešant kreditoriui ir šaliai apie sprendimą, į kurią nukreiptas vykdymas, numatyti prancūzų, italų, anglų, nyderlandų ir portugalų kalbų versijose(23). Reglamente Nr. 44/2001 taip pat išlieka šis skirtumas(24).
55. Skirtumas tarp pranešimo kreditoriui ir pranešimo šaliai, į kurią nukreiptas vykdymas, paaiškinamas tuo, kad su šiais pranešimais yra susijusios skirtingos pasekmės. Kadangi dėl nutarimo dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą įteikimo šaliai, į kurią nukreiptas vykdymas, pradedamas skaičiuoti imperatyvus apskundimo terminas, pranešimo kreditoriui apie sprendimą atveju teisinės pasekmės skiriasi. Skirtingai nei numato 36 straipsnis bylos šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, atžvilgiu, konvencijos 40 straipsnis nenustato kreditoriui jokio termino, kuriam pasibaigus prarandama teisė, apskundžiant nutarimą atmesti prašymą dėl nutarimo dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą(25).
56. Todėl tik šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, atžvilgiu konvencija turi užtikrinti, kad apie nutarimą dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą būtų pranešama formaliai ją įteikiant. Skundo padavimo termino pradžios atžvilgiu, įteikimo reikalavimas turi dvejopą funkciją: viena vertus, jis yra skirtas apsaugoti šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, teisę į gynybą, nes paprastai formalus įteikimas užtikrina šios šalies susipažinimą su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą ir galimybę dėl šio nutarimo pateikti nustatytą skundą. Kita vertus, įteikimas atlieka įrodomąją funkciją ir sudaro sąlygas tiksliai apskaičiuoti apskundimo terminą.
57. Aiškinimas, kuriuo susipažinimas būtų prilygintas įteikimui, padarytų įteikimo reikalavimą visiškai beprasmį. Jeigu būtų svarbus būtent tik susipažinimas, kreditorius, siekiantis vykdyti teismo sprendimą, būtų skatinamas ignoruoti nustatytus formalaus pranešimo įteikimo būdus(26). Konvencijos 27 straipsnio 2 punkte nustatyto tinkamo įteikimo kriterijaus atžvilgiu Teisingumo Teismas šiuo klausimu jau yra išsakęs nuomonę, konstatuodamas, kad „netinkamo įteikimo atveju užsienio teismo sprendimas neturi būti pripažįstamas, nepaisant to, ar atsakovas iš tikrųjų susipažino su pranešimu apie keliamą bylą“(27).
– Susipažinimo taikymas siekiant ištaisyti įteikimo trūkumus pagal nacionalinę teisę
58. Kaip ir kitos konvencijos nuostatos, 36 straipsnis nenustato jokio įteikimo trūkumų ištaisymo, o apsiriboja reikalavimu, kad nutarimas dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą būtų formaliai iš tikrųjų įteiktas.
59. Taigi taikomoje nacionalinėje teisėje yra nustatyta, kokios teisinės pasekmės kyla pažeidus konkrečias įteikimo nuostatas ir kokiomis sąlygomis galima apsisaugoti nuo pažeidimo bei, nepaisant to, iš tikrųjų įteikti dokumentus(28). Todėl nacionalinė teisė gali numatyti, kad įteikimo trūkumas ištaisomas faktiniu susipažinimu su įteiktinu dokumentu ir konvencijos 36 straipsnio pirmosios pastraipos nuostatos iš esmės tam neprieštarauja.
60. Tačiau reikia pažymėti, kad valstybės, kurioje siekiama vykdyti teismo sprendimą, nacionalinė teisė galioja laikantis konvencijos tikslų(29). Kaip Teisingumo Teismas konstatavo sprendime Pendy Plastic, konvencija, nesiekdama suderinti valstybėse narėse skirtingos įteikimo tvarkos, atsakovui turi užtikrinti veiksmingą jo teisių apsaugą(30). Todėl taikant valstybės, kurioje siekiama vykdyti teismo sprendimą, teisę, negali būti pažeidžiamos šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, teisės, kurias būtent ir siekia užtikrinti konvencija(31).
61. Būtent nacionalinis teismas turi patikrinti, ar pagal nacionalinę teisę susipažinimas su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą reiškia tai, kad iš pradžių netinkamu įteikimu laikomas veiksmas turi būti traktuojamas formaliai galiojančiu įteikimu, nuo kurio pradedamas skaičiuoti apskundimo terminas.
62. Tačiau nacionalinis teismas, taikydamas atitinkamas nacionalines nuostatas, kuriomis ištaisomi trūkumai, turi atsižvelgti į konvencijos 36 straipsnyje nustatytą įteikimo reikalavimo apsaugos funkciją bei į tai, kad nuo įteikimo pradedamas skaičiuoti apskundimo terminas visos konvencijos sistemos atžvilgiu daro lemiamą poveikį šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, galimybėms pasinaudoti teise į gynybą. Nacionalinis teismas privalo užtikrinti, kad kiekvienu atveju kiek įmanoma būtų apsaugotos šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, teisės ir kad šiai šaliai iš tikrųjų būtų suteikta galimybė per nustatytą terminą pateikti konvencijos 36 straipsnyje nurodytą skundą.
VI – Išvada
63. Atsižvelgdama į išdėstytus samprotavimus, Teisingumo Teismui į Corte d'Appello pateiktus prejudicinius klausimus siūlau apibendrinant atsakyti taip:
1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo, iš dalies pakeistos 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo, 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo, 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo, 36 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad skundo padavimo terminas pradedamas skaičiuoti tik pagal nacionalinės teisės aktus formaliai įteikus nutarimą dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą. Ypač svarbu, kad įteikimo fakto nepakeičia šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, susipažinimas su nutarimu dėl leidimo vykdyti teismo sprendimą. Vis dėlto, kad ištaisytų įteikimo trūkumus, nacionalinė teisė gali atsižvelgti nebent į šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, susipažinimo faktą: ji turi užtikrinti, kad būtų apsaugotos šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, teisės ir kad šiai šaliai iš tikrųjų būtų suteikta galimybė per nustatytą terminą pateikti konvencijos 36 straipsnyje nurodytą skundą.
1 – Originalo kalba: vokiečių.
2 – 1968 m. rugsėjo 27 d. Konvencija dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose vykdymo (OL L 299, 1972, p. 32), iš dalies pakeista 1978 m. spalio 9 d. Konvencija dėl Danijos Karalystės, Airijos ir Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės prisijungimo (OL L 304, p. 1, ir – redakcija su pakeitimais – p. 77), 1982 m. spalio 25 d. Konvencija dėl Graikijos Respublikos prisijungimo (OL L 388, p. 1) ir 1989 m. gegužės 26 d. Konvencija dėl Ispanijos Karalystės ir Portugalijos Respublikos prisijungimo (OL L 285, p. 1). Taip pat žr. 1998 m. sausio 26 d. konsoliduotą konvencijos redakciją (OL C 27, 1998, p. 1).
3 – 1979 m. birželio 25 d. Sprendimas der Suprema Corte di Cassazione Nr. 3527.
4 – 1997 m. gegužės 2 d. Sprendimas Nr. 3799 ir 1990 m. gegužės 14 d. Sprendimas Nr. 4120.
5 – Įsakymas sumokėti yra teismo aktas, kuris, egzistuojant tam tikroms sąlygoms, priimamas ne ginčo teisenos tvarka. Dėl įsakymo sumokėti per 40 dienų nuo jo įteikimo gali būti pateikti prieštaravimai, kurie, atsižvelgiant į aplinkybes, nagrinėjami ginčo teisenos tvarka.
6 – Šiuo klausimu G. Verdoliva nurodo 1990 m. liepos 3 d. Sprendimą Lancray (305/88, Rink. p. I‑2725); 1992 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Minalmet (C‑123/91, Rink. p. I‑5661) ir 1995 m. rugpjūčio 11 d. Sprendimą SISRO (C‑432/93, Rink. p. I‑2269).
7 – Šiuo atžvilgiu Komisija nurodo 1982 m. liepos 15 d. Sprendimą Pendy Plastic (228/81, Rink. p. 2723, 13 punktas).
8 – Komisijos nuomone, viena galimybė yra nustatyti įteikimą asmeniškai, kita galimybė – terminą pradėti skaičiuoti, pvz., nuo susipažinimo su dokumentais momento arba nuo vykdymo pradžios, o trečia – pasibaigus terminui, numatyti grąžinimo galimybes.
9 – 1986 m. liepos 10 d. Sprendimas Carron (198/85, Rink. p. 2437, 8 punktas). Taip pat žr. 1984. lapkričio 27 d. Sprendimą Brennero (258/83, Rink. p. 3971, 10 punktas) ir 1985 m. liepos 2 d. Sprendimą Deutsche Genossenschaftsbank (148/84 , Rink. p. 1981, 16 punktas).
10 – Apie šį konvencijos tikslą žr. 2000 m. kovo 28 d. Sprendimą Krombach (C‑7/98, Rink. p. I‑1935, 19 punktas); 1994 m. birželio 2 d. Sprendimą Solo Kleinmotoren (C‑414/92, Rink. p. I‑2237, 20 punktas) ir 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimą Coursier (C‑267/97, Rink. p. I‑2543, 25 punktas).
11 – 1985 m. birželio 11 d. Sprendimas Debaecker (49/84, Rink. p. 1779, 10 punktas); nustatyta sprendime Lancray (nurodytas 6 išnašoje, 21 punktas) ir sprendime Krombach (nurodytas 10 išnašoje, 43 punktas) bei 2005 m. spalio 13 d. Sprendime Scania Finance (C‑522/03, Rink. p. I‑0000, 15 punktas).
12 – Sprendimas Krombach (nurodytas 10 išnašoje, 26 punktas) ir 1998 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Baustahlgewebe (C‑185/95 P,Rink. p. I‑8417, 20 ir 21 punktai) bei 2000 m. sausio 11 d. Sprendimas Van der Wal (C‑174/98 P ir C‑189/98 P, Rink. p. 1, 17 punktas).
13 – Sprendimas Baustahlgewebe (nurodytas 12 išnašoje, 20 ir 21 punktai).
14 – OL C 364, 2000, p. 1. Pati Pagrindinių teisių chartija dar nesukelia jokių pirminėje teisėje nustatytų panašių privalomų teisinių pasekmių, tačiau ši chartija, kaip teisinio pažinimo šaltinis, paaiškina Bendrijos teisės garantuojamas pagrindines teises. Be kita ko, šiuo klausimu žr. 2005 m. rugsėjo 8 d. mano išvadą byloje C‑540/03 (Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą, Rink. p. I‑0000, Nr. 108).
15 – 1981 m. birželio 16 d. Sprendimas Klomps (166/80, Rink. p. 1593, 7 punktas) ir sprendimas Minalmet (nurodytas 6 išnašoje, 18 punktas); 1993 m. balandžio 21 d. Sprendimas Sonntag (C‑172/91, Rink. p. I‑1963, 38 punktas) ir sprendimas Scania France (nurodytas 11 išnašoje, 16 punktas).
16 – Žr. konvencijos 34 straipsnio 2 dalį. Taip pat žr. sprendimą Klomps (nurodytas 15 išnašoje, 7 punktas).
17 – Žr. Kropholler „Europäisches Zivilprozessrecht, Kommentar zu EuGVÜ und Lugano-Übereinkommen“, 6-asis leidimas, 1998, 34 straipsnis, 7 punktas; Schlosser „EuGVÜ“, 1996, 34 straipsnis, 3 punktas; Geimer/Schütze „Europäisches Zivilverfahrensrecht, Kommentar zum EuGVÜ und zum Lugano-Übereinkommen“, 1997, 34 straipsnis, 27 punktas.
18 – 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 4/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (OL L 12, 2001, p. 1).
19 – Žr. Reglamento Nr. 44/2001 41 straipsnį.
20 – 1998 m. vasario 4 d. Sprendimas Hoffmann (145/86, Rink. p. 645, 30‑34 punktai) ir 1991 m. spalio 4 d. Sprendimas Van Dalfsen ir kt. (C‑183/90, Rink. p. I‑4743, 34 punktas).
21 – Žr. sprendimus Pendy Plastic (nurodytas 7 išnašoje, 13 punktas); Lancray (nurodytas 6 išnašoje, 28 punktas) ir Scania Finance (nurodytas 11 išnašoje, 18 punktas).
22 – Šiuo klausimu žr. 23 išnašą.
23 – Prancūzų kalbos versijoje 35 straipsnyje vartojama „est portée à la connaissance“, o 36 straipsnyje „signification“; italų kalboje vartojami žodžiai „è communicata“ ir „notificazione“, anglų kalboje – „bring the decision to the notice“ ir „service“, nyderlandų kalboje – „wordt ter kennis gebracht“ ir „betekening“, portugalų kalboje „serà levada ao conhecimento“ ir „notificação“. Be to, kai kurių kalbų versijose 27 straipsnio 2 punkte greta įteikimo termino dar vartojama ir netechninė sąvoka: prancūzų kalboje „signifier“ ir „notifier“; italų kalboje „notificato o communicato“; portugalų kalboje „comunicado o notificado“.
24 – Žr. Reglamento Nr. 44/2001 42 straipsnį (nurodytas 18 išnašoje).
25 – Šis skirtumas yra taip pat Reglamente Nr. 44/2001, kuris, beje, vienoje nuostatoje numato šalies, siekiančios vykdyti teismo sprendimą, ir šalies, į kurią nukreiptas vykdymas, skundo padavimą; žr. reglamento 43 straipsnį, ypač jo 5 dalį (nurodyta 18 išnašoje).
26 – Sprendimas Lancray (nurodytas 6 išnašoje, 20 punktas).
27 – Sprendimas Lancray (nurodytas 6 išnašoje, 22 punktas). Taip pat žr. sprendimą Minalmet (nurodytas 6 išnašoje, 21 punktas). Tačiau Reglamento Nr. 44/2001 naujoje nuostatoje jau atsižvelgiama ne į įteikimo tinkamumą, o į tai, kad dokumentai būtų įteikiami tokiu būdu, jog atsakovas galėtų pasirengti gynybai; žr. reglamento 34 straipsnio 2 punktą (nurodytas 18 išnašoje).
28 – Dėl įteikimo trūkumų ištaisymo konvencijos 27 straipsnio 2 punkto kontekste žr. sprendimą Lancray (nurodytas 6 išnašoje, 25–31 punktai). Šiame sprendime Teisingumo Teismas nustatė, kad pranešimo apie keliamą bylą įteikimas yra proceso, vykdomo valstybėje, kurioje teismo sprendimas priimtas, dalis; taip pat į klausimus dėl tokio įteikimo tinkamumo ir dėl įteikimo trūkumų ištaisymo pagal šios valstybės teisę reikia atsakyti atsižvelgiant į atitinkamas tarpvalstybines sutartis dėl dokumentų įteikimo užsienyje.
29 – Sprendimas Carron (nurodytas 9 išnašoje, 14 punktas).
30 – Nurodyta 7 išnašoje, 13 punktas; taip pat žr. sprendimą Lancray (nurodytas 6 išnašoje, 28 punktas).
31 – Sprendimas Carron (nurodytas 9 išnašoje, 14 punktas). Tai konstatavo Teisingumo Teismas konkrečioje byloje, remdamasis konvencijos 33 straipsniu, kurios procesinės taisyklės ir sankcijos taip pat nustatomos pagal valstybės, kurioje siekiama vykdyti teismo sprendimą, teisę.