PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO (pirmoji kolegija) SPRENDIMAS
2007 m. birželio 19 d.
Byla T‑473/04
Cristina Asturias Cuerno
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Pareigūnai – Atlyginimas – Ekspatriacijos išmoka – Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas – Darbas tarptautinėje organizacijoje – Įsikūrimo išmoka – Dienpinigiai“
Dalykas: Ieškinys, kuriuo prašoma panaikinti 2004 m. balandžio 27 d. ieškovės skundą atmetantį 2004 m. rugpjūčio 25 d. Komisijos sprendimą, kuriuo atsisakoma jai sumokėti Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą ekspatriacijos išmoką bei su tuo susijusias išmokas.
Sprendimas: Panaikinti 2004 m. sausio 28 d. ir rugpjūčio 25 d. Komisijos sprendimus. Ieškovė turi teisę į Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnyje numatytą ekspatriacijos išmoką bei į šio priedo 5 straipsnyje numatytą įsikūrimo išmoką. Atmesti likusią ieškinio dalį. Priteisti iš Komisijos visas bylinėjimosi išlaidas.
Santrauka
1. Pareigūnai – Ieškinys – Neribota jurisdikcija
2. Pareigūnai – Atlyginimas – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos
(EB 189 straipsnis; Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)
3. Pareigūnai – Atlyginimas – Ekspatriacijos išmoka – Skyrimo sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas)
4. Pareigūnai – Išlaidų atlyginimas – Dienpinigiai – Skyrimo sąlygos
(Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnis ir VII priedo 10 straipsnis)
1. Pareigūnų tarnybos nuostatų 91 straipsnio 1 dalies paskutiniu sakiniu Pirmosios instancijos teismui suteikiama neribota jurisdikcija finansinio pobūdžio ginčuose. Naudodamasis šia neribota jurisdikcija Pirmosios instancijos teismas yra kompetentingas pripažinti teisę gauti ekspatriacijos išmoką bei kitas su ja susijusias išmokas.
(žr. 23 punktą)
Nuoroda: 1992 m. balandžio 8 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Costacurta Gelabert prieš Komisiją, T‑18/91, Rink. p. II‑1655, 50 punktas; 1993 m. lapkričio 30 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Vienne prieš Parlamentą, T‑15/93, Rink. p. II‑1327, 41 punktas; 1996 m. gruodžio 12 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Lozano Palacios prieš Komisiją, T‑33/95, Rink. VT p. I‑A‑575 ir II‑1535, 67 punktas.
2. Taikant Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punkto antros įtraukos paskutiniame sakinyje numatytą ekspatriacijos išmokos skyrimo išimtį, Europos Parlamento nario padėjėjo darbas, kurį pareigūnas dirbo, kol pradėjo eiti pareigas Bendrijų tarnyboje, prilygsta darbui tarptautinėje organizacijoje. Iš tikrųjų, viena vertus, parlamentaro padėjėjas dirba Parlamente, nes vykdydamas užduotis ir neviršydamas savo įgaliojimų jis padeda vykdyti ir įgyvendinti funkcijas, Sutartimi paskirtas Parlamentui ir jo nariams. Kita vertus, jis tiesiogiai susijęs su šia institucija, nes Parlamento nariai negali būti laikomi trečiaisiais asmenimis pačios institucijos atžvilgiu. EB 189 straipsnyje nurodyta, kad Europos Parlamentą sudaro „valstybių tautų atstovai“, t. y. „Parlamento nariai“. Taigi deputatai yra esminis pačios institucijos elementas ir todėl įgyvendindami savo mandatą jie susilieja su Parlamentu. Taigi būtent naudodamiesi savo rinkimų mandatais deputatai įdarbina padėjėjus, kurie galėtų teikti reikiamą pagalbą vykdant jų funkcijas.
Šios išvados nepaneigia nei reglamentuojančios nuostatos, pagal kurias deputatas ir padėjėjas turi sudaryti sutartį pagal privatinę teisę, kuriame būtų aiškiai nurodyta, kad Parlamentas negali būti laikomas padėjėjo darbdaviu arba kita su padėjėju sudarytos sutarties šalimi, ir kad institucija nėra atsakinga padėjėjo reikalavimų atžvilgiu, nei šias nuostatas įgyvendinančios sutarties sąlygos. Iš tikrųjų atrodo, kad šiomis nuostatomis ir sąlygomis siekiama tik išvengti Parlamento atsakomybės parlamentarų padėjėjų atžvilgiu, susijusios su sutartiniais, mokestiniais ir socialinės apsaugos klausimais. Vis dėlto teisinio ryšio tarp dviejų šalių buvimas priklauso nuo šias šalis siejančių santykių pobūdžio ir turinio, kuriuos nustatant lemiamas yra tik Pirmosios instancijos teismo vertinimas, o ne pačių šalių atliktas nustatymas. Tačiau aplinkybė, kad Parlamentas reglamentuoja pagrindinius padėjėjų statuso aspektus, vykdo deputatų atliekamą jų įdarbinimo administracinę kontrolę ir iš principo yra tiesiogiai atsakingas už užmokesčio už jų darbą arba paslaugas sumokėjimą, rodo, kad būtų dirbtina manyti, jog Parlamentas yra trečiasis asmuo padėjėjų atžvilgiu ir ši institucija nėra tiesiogiai teisiškai susijusi su savo narių padėjėjais.
(žr. 48, 51, 52, 57, 60, 61, 63, 69 ir 70 punktus)
Nuoroda: 1991 m. kovo 20 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Pérez-Mínguez Casariego prieš Komisiją, T‑1/90, Rink. p. II‑143, 38 punktas; 1993 m. liepos 15 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Hogan prieš Parlamentą, T‑115/92, Rink. p. II‑895, 36 punktas; 1995 m. kovo 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Kotzonis prieš CES, T‑586/93, Rink. p. II‑665, 21 punktas; 2004 m. birželio 10 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Garroni prieš Parlamentą, T‑276/01, Rink VT p. I‑A‑177 ir II‑795, 52 punktas.
3. Pareigūnų tarnybos nuostatų VII priedo 4 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti suprantamas kaip nustatantis esminį kriterijų skiriant ekspatriacijos išmoką – pareigūno nuolatinę gyvenamąją vietą prieš jam pradedant eiti savo pareigas, nes nuolatinė gyvenamoji vieta yra vieta, kur suinteresuotasis asmuo įkūrė nuolatinį arba įprastą savo interesų centrą, siekdamas jam suteikti stabilumo. Vien dėl aplinkybės, kad užsienio valstybėje gyvenama siekiant užbaigti universitetines studijas arba atlikti profesines praktines stažuotes, negalima daryti prielaidos, kad į šią valstybę siekiama perkelti nuolatinį savo interesų centrą.
(žr. 73 ir 74 punktus)
Nuoroda: Teisingumo Teismo sprendimo 1994 m. rugsėjo 15 d., Magdalena Fernández prieš Komisiją, C‑452/93 P, Rink. p. I‑4295, 21 punktas; 2004 m. gruodžio 13 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo E prieš Komisiją, T‑251/02, Rink. VT p. I‑A‑359 ir II‑1643, 53 punktas; 2005 m. spalio 25 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Dedeu i Fontcuberta prieš Komisiją, T‑229/02, Rink. VT p. I‑A‑303 ir II‑1377, 66 punktas.
4. Kai skiriant dienpinigius siekiama nustatyti, ar pareigūnas turėjo keisti gyvenamąją vietą tam, kad atitiktų Pareigūnų tarnybos nuostatų 20 straipsnio reikalavimus, reikia atsižvelgti į tą gyvenamąją vietą, kur yra jo interesų centras. Šiuo atžvilgiu tikėtina, kad tam tikru laikotarpiu gali būti dvi gyvenamosios vietos: viena – kaip įprasta gyvenamoji vieta, o kita – kaip susijusi su pagrindine profesine veikla. Taigi vien aplinkybė, kad laikotarpiu iki jo priėmimo į tarnybą suinteresuotasis asmuo dirbo kitoje nei jo tarnybos vieta, neleidžia daryti išvados, kad ten jis siekė įkurti nuolatinį savo interesų centrą, jeigu iš aplinkybių, susijusių su jo profesiniu ir asmeniniu gyvenimu, matyti, kad tokio siekio nebuvo.
(žr. 84 ir 87 punktus)
Nuoroda: 1995 m. rugpjūčio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo Parlamentas prieš Vienne, C‑43/94 P, Rink. p. I‑2441, 21 punktas; minėto sprendimo Lozano Palacios prieš Komisiją 47 punktas; minėto sprendimo E prieš Komisiją 73 punktas.