1. Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Sutarties nuostatos – Taikymo asmenų atžvilgiu sritis
(EB 39 straipsnis)
2. Europos Sąjungos pilietybė – Teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje – Mokesčių teisės aktai
(EB 18 straipsnis)
1. EB 39 straipsniu užtikrinama judėjimo laisve negali remtis asmenys, kurie visą profesinę veiklą vykdė valstybėje narėje, kurios piliečiai jie yra, ir pasinaudojo teise apsigyventi kitoje valstybėje narėje tik išėję į pensiją, neketindami joje užsiimti darbine veikla.
(žr. 16 punktą)
2. EB 18 straipsnis turi būti aiškinamas kaip draudžiantis nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos pajamų mokestis, susijęs su senatvės pensija, mokama atitinkamos valstybės narės institucijos asmeniui, gyvenančiam kitoje valstybėje narėje, kai kuriais atvejais viršija mokestį, kurį reikėtų mokėti tuo atveju, jei šis asmuo gyventų šioje pirmojoje valstybėje narėje, kai minėta pensija sudaro visas ar beveik visas minėto asmens pajamas.
Nacionalinės teisės aktai, dėl kurių kai kurie šios valstybės piliečiai atsiduria mažiau palankioje padėtyje vien dėl to, kad jie pasinaudojo savo judėjimo ir apsigyvenimo kitoje valstybėje narėje laisve, iš tiesų lemia nevienodą vertinimą, pažeidžiantį principus, kuriais pagrįstas Sąjungos piliečio statusas, t. y. vienodo teisinio vertinimo naudojantis savo judėjimo laisve garantiją.
Iš tiesų tiesioginių mokesčių srityje rezidentų ir ne rezidentų padėtis paprastai nėra panaši. Vis dėlto tiek, kiek valstybėje narėje mokama senatvės pensija sudaro visas ar beveik visas pensininkų ne rezidentų pajamas, pastarieji pajamų mokesčio atžvilgiu objektyviai yra tokioje pačioje padėtyje kaip ir šioje valstybėje gyvenantys pensininkai, kurie gauna tokią pačią senatvės pensiją.
(žr. 22, 26, 31, 39 punktus ir rezoliucinę dalį)