Byla C‑503/04
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Vokietijos Federacinę Respubliką
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Neįvykdymas – EB 228 straipsnis – Priemonės, būtinos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti – Sutarties nutraukimas“
Sprendimo santrauka
1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Pareigos vykdyti sprendimą neįvykdymas – Piniginės baudos
(EB 228 straipsnio 2 dalis)
2. Teisės aktų derinimas – Peržiūros procedūros sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis – Direktyva 89/665
(EB 226 ir 228 straipsniai; Tarybos direktyvos 89/665 3 straipsnis)
3. Teisės aktų derinimas – Peržiūros procedūros sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis – Direktyva 89/665
(EB 226 ir 228 straipsniai; Tarybos direktyvos 89/665 2 straipsnio 6 dalies antroji pastraipa)
4. Teisės aktų derinimas – Peržiūros procedūros sudarant viešojo paslaugų teikimo sutartis – Direktyva 92/50
(EB 226 straipsnis; Tarybos direktyva 92/50)
5. Valstybės narės – Įsipareigojimai – Įsipareigojimų neįvykdymas – Vidaus tvarka grindžiamas pateisinimas – Nepriimtinumas
(EB 226 straipsnis)
1. EB 228 straipsnio 2 dalyje numatytoje procedūroje ieškinys nėra nepriimtinas todėl, kad Komisija nebereikalauja skirti baudos. Kadangi Teisingumo Teismas yra kompetentingas skirti piniginę baudą, kurios nepasiūlė Komisija, ieškinys nėra nepriimtinas vien todėl, kad tam tikroje proceso Teisingumo Teisme stadijoje, Komisijos manymu, baudos skirti nebereikia.
(žr. 21–22 punktus)
2. Speciali procedūra, numatyta Direktyvos 89/665 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo 3 straipsnyje, pagal kurią Komisija gali imtis veiksmų atkreipti valstybės narės dėmesį, kai ji mano, jog buvo padarytas aiškus ir neabejotinas Bendrijos nuostatų dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo pažeidimas, yra prevencinė priemonė, kuri negali nei pažeisti, nei pakeisti Komisijos kompetencijos pagal EB 226 ir 228 straipsnius.
(žr. 23 punktą)
3. Nors Direktyvos 89/665 dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo 2 straipsnio 6 dalies antrosios pastraipos nuostata iš tiesų leidžia valstybėms narėms palikti galioti sutarčių, sudarytų pažeidžiant direktyvas viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje, pasekmes ir taip gina subrangovų teisėtus lūkesčius, ji, nesusiaurindama vidaus rinką įsteigiančių Sutarties nuostatų taikymo srities, negali lemti perkančiosios organizacijos elgesio trečiųjų šalių atžvilgiu pripažinimo atitinkančiu Bendrijos teisę po tokių sutarčių sudarymo.
Be to, jeigu ši nuostata neturi poveikio EB 226 straipsnio taikymui, ji negali jo turėti ir EB 228 straipsnio taikymui, nesusiaurinant vidaus rinką įsteigiančių Sutarties nuostatų taikymo srities. Be kita ko, kaip matyti iš jos teksto, ši nuostata susijusi su atlyginimu, kurį iš perkančiosios organizacijos gali gauti asmuo, patyręs žalą dėl jos padaryto pažeidimo. Tačiau dėl savo specifikos ši nuostata neturėtų būti laikoma reglamentuojančia ir santykius tarp valstybės narės ir Bendrijos, apie kuriuos kalbama atsižvelgiant į EB 226 ir EB 228 straipsnių kontekstą.
(žr. 33–35 punktus)
4. Netgi darant prielaidą, kad sutarties, sudarytos pažeidžiant Direktyvą 92/50 dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo, nutraukimo atveju kontrahentas galėtų teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principus, pacta sunt servanda principą bei nuosavybės teisę panaudoti prieš perkančiąją organizaciją, valstybė narė bet kuriuo atveju negali remtis šiais principais ar šia teise pateisindama sprendimo, konstatuojančio įsipareigojimų neįvykdymą pagal EB 226 straipsnį, neįvykdymą, ir todėl išvengti savo pačios atsakomybės pagal Bendrijos teisę.
(žr. 36 punktą)
5. Valstybė narė negali remtis vidaus teisės nuostatomis, praktika ar padėtimi tam, kad pateisintų Bendrijos teisėje nustatytų pareigų neįvykdymą.
(žr. 38 punktą)
TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. liepos 18 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Teisingumo Teismo sprendimas, kuriuo konstatuojamas valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Neįvykdymas – EB 228 straipsnis – Priemonės, būtinos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti – Sutarties nutraukimas”
Byloje C‑503/04
dėl 2004 m. gruodžio 7 d. pagal EB 228 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo,
Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama B. Schima, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Vokietijos Federacinę Respubliką, atstovaujamą W.‑D. Plessing ir C. Schulze‑Bahr, padedamų rechtsanwalt H.‑J. Prieß,
atsakovę,
palaikomą
Prancūzijos Respublikos, atstovaujamos G. de Bergues ir J. Ch. Gracia, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
Nyderlandų Karalystės, atstovaujamos H. G. Sevenster ir D. J. M. de Grave,
Suomijos Respublikos, atstovaujamos T. Pynnä, nurodžiusios adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
įstojusių į bylą šalių,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans (pranešėjas), teisėjai P. Kūris, K. Schiemann, J. Makarczyk ir J.‑C. Bonichot,
generalinė advokatė V. Trstenjak,
posėdžio sekretorius H. von Holstein, kanclerio pavaduotojas,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. gruodžio 7 d. posėdžiui,
susipažinęs su 2007 m. kovo 28 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,
priima šį
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad nesiėmusi priemonių, išplaukiančių iš 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją (C‑20/01 ir C‑28/01, Rink. p. I‑3609), susijusio su sutarties dėl Bokhorno savivaldybės (Vokietija) kanalizacijos ir sutarties dėl Braunšveigo miesto (Vokietija) atliekų šalinimo sudarymu, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 228 straipsnio 1 dalį, bei nurodyti šiai valstybei narei sumokėti į Europos Bendrijos nuosavų išteklių sąskaitą 31 680 eurų baudą už kiekvieną vėlavimo dieną imtis priemonių, įgyvendinančių minėtą sprendimą, kiek jis susijęs su sutartimi dėl Bokhorno savivaldybės, ir 126 720 eurų už kiekvieną vėlavimo dieną imtis priemonių, įgyvendinančių minėtą sprendimą, kiek jis susijęs su sutartimi dėl Braunšveigo miesto, skaičiuojant nuo sprendimo šioje byloje priėmimo datos iki šių priemonių įgyvendinimo.
2 2005 m. birželio 6 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Nyderlandų Karalystei, Prancūzijos Respublikai ir Suomijos Respublikai buvo leista įstoti į bylą Vokietijos Federacinės Respublikos pusėje.
Teisinis pagrindas
3 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo (OL L 395, p. 33) 2 straipsnio 6 dalis numato:
„Šio straipsnio 1 dalyje minimų įgaliojimų panaudojimą su konkurso nugalėtoju pasirašytos sutarties atžvilgiu lemia nacionalinės teisės aktai.
Be to, išskyrus atvejus, kai sprendimas turi būti anuliuotas dar prieš žalos atlyginimą, valstybė narė gali numatyti, kad pasirašius kontraktą po jo suteikimo institucijos, atsakingos už peržiūros procedūras, įgaliojimai apribojami žalos atlyginimu visiems dėl pažeidimo nukentėjusiems asmenims.“
4 Pagal Direktyvos 89/665 3 straipsnio 1 dalį:
„Komisija gali taikyti procedūrą, kurią numato šis straipsnis, kai iki pasirašant sutartį ji mano, jog sutarties sudarymo procedūros, kuriai taikomos Direktyvos 71/305/EEB ir 77/62/EEB, metu buvo aiškiai ir neabejotinai pažeistos Bendrijos nuostatos viešųjų pirkimų srityje.“
Minėtas sprendimas Komisija prieš Vokietiją
5 Minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją rezoliucinės dalies 1 ir 2 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė:
„1. Bokhorno (Vokietija) savivaldybei nepaskelbus konkurso dėl sutarties, susijusios su kanalizacija, ir nepaskelbus sutarties sudarymo procedūros rezultatų Europos Bendrijų oficialiojo leidinio priede, Vokietijos Federacinė Respublika, sudarydama šią viešojo paslaugų pirkimo sutartį, neįvykdė įsipareigojimų pagal 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1) 8 straipsnio, 15 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies kartu skaitomas nuostatas.
2. Braunšveigo miestui (Vokietija) derybų būdu sudarius sutartį dėl atliekų šalinimo iš anksto nepaskelbiant pranešimo apie sutartį, nors nebuvo įvykdytos Direktyvos 92/50 11 straipsnio 3 dalyje nustatytos sąlygos dėl tiesioginio sutarčių sudarymo neskelbiant konkurso Bendrijos lygiu, Vokietijos Federacinė Respublika, sudarydama šią viešojo paslaugų pirkimo sutartį, neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 8 straipsnį ir 11 straipsnio 3 dalies b punktą.“
Ikiteisminė procedūra
6 2003 m. birželio 27 d. laišku Komisija Vokietijos vyriausybės paprašė jai pranešti apie priemones, kurių buvo imtasi minėtam sprendimui Komisija prieš Vokietiją įgyvendinti.
7 Kadangi 2003 m. rugpjūčio 7 d. Vokietijos vyriausybės pateiktas atsakymas Komisijos netenkino, 2003 m. spalio 17 d. ji paprašė Vokietijos valdžios institucijų per du mėnesius pateikti savo pastabas.
8 Savo 2003 m. gruodžio 23 d. pranešime Vokietijos vyriausybė nurodė laišką, 2003 m. gruodžio pradžioje nusiųstą Žemutinės Saksonijos federalinės žemės vyriausybei, kuriuo ji pastarajai nurodė laikytis galiojančių teisės aktų viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje ir pranešti apie priemones, skirtas išvengti panašių pažeidimų ateityje. Taip pat Vokietijos vyriausybė nurodė dekreto dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo (Vergabeverordnung) 2001 m. vasario 1 d. įsigaliojusį 13 straipsnį, kuris numato, kad perkančiųjų organizacijų sudarytos sutartys negalioja, jeigu neatrinktiems konkurso dalyviams prieš 14 dienų iki sutarties sudarymo nebuvo pranešta apie šių sutarčių sudarymą. Ši vyriausybė taip pat tvirtina, kad Bendrijos teisė nereikalauja nutraukti dviejų byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Komisija prieš Vokietiją, nagrinėjamų sutarčių.
9 2004 m. balandžio 1 d. Komisija Vokietijos Federacinei Respublikai nusiuntė pagrįstą nuomonę, į kurią pastaroji atsakė 2004 m. birželio 7 dieną.
10 Manydama, kad Vokietijos Federacinė Respublika nesiėmė minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją įgyvendinimo priemonių, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
Dėl ieškinio
Dėl ieškinio dalyko
11 Vokietijos Federacinei Respublikai savo atsiliepime į ieškinį informavus, kad 2005 m. vasario 28 d. bus panaikinta Bokhorno savivaldybės sudaryta sutartis dėl kanalizacijos, Komisija savo dublike nurodė, kad ji atsisako ieškinio bei prašymo skirti baudą tiek, kiek jie susiję su šia sutartimi.
12 Kadangi Komisija iš dalies atsisakė savo ieškinio, reikia nagrinėti tik jo dalį, susijusią su Braunšveigo miesto sudaryta sutartimi dėl atliekų šalinimo.
Dėl priimtinumo
13 Pirmiausia Vokietijos Federacinė Respublika nurodo, kad nėra Komisijos intereso pareikšti ieškinį todėl, kad ji nepateikė prašymo dėl išaiškinimo Procedūros reglamento 102 straipsnio prasme. Šios valstybės narės manymu, su minėto sprendimo Komisija prieš Vokietiją pasekmėmis susijęs ginčas galėtų ir turėtų būti išspręstas pateikus prašymą dėl šio sprendimo išaiškinimo, o ne pateikus ieškinį pagal EB 228 straipsnį.
14 Tačiau šis argumentas negali būti priimtas.
15 Iš tiesų byloje dėl įsipareigojimų neįvykdymo pagal EB 226 straipsnį Teisingumo Teismas turi tik konstatuoti, kad buvo pažeista Bendrijos teisės nuostata. Pagal EB 228 straipsnio 1 dalį atitinkama valstybė narė turi imtis būtinų priemonių įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą (šiuo klausimu žr. 2004 m. lapkričio 18 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, C‑126/03, Rink. p. I‑11197, 26 punktą). Kadangi klausimas, kokios yra įsipareigojimų neįvykdymą pagal EB 226 straipsnį konstatuojančio sprendimo būtinos įgyvendinimo priemonės, nėra tokio sprendimo dalykas, šis klausimas negali būti ir prašymo dėl šio sprendimo išaiškinimo dalykas (taip pat šiuo klausimu žr. 1988 m. balandžio 20 d. Nutarties Maindiaux ir kt. prieš CES ir kt., 146 ir 431/85 – Išaiškinimas, Rink. p. 2003, 6 punktą).
16 Be to, būtent pareiškus ieškinį pagal EB 228 straipsnio 2 dalį valstybė narė, kuri iš įsipareigojimų neįvykdymą konstatuojančio sprendimo turi padaryti, jos manymu, tinkamas išvadas, privalo aptarti jų pagrįstumą, jeigu Komisija jas kritikavo.
17 Antra, savo triplike Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Nyderlandų Karalystės, paprašė Teisingumo Teismo nutraukti procesą pagal Procedūros reglamento 92 straipsnio 2 dalį, ieškiniui netekus savo dalyko, nes nuo 2005 m. liepos 10 d. buvo nutraukta Braunšveigo miesto sudaryta sutartis dėl atliekų šalinimo.
18 Komisija savo pastabose dėl Prancūzijos Respublikos, Nyderlandų Karalystės ir Suomijos Respublikos įstojimo į bylą paaiškinimų atsakė, kad išlieka jos suinteresuotumas, jog Teisingumo Teismas nuspręstų, ar pasibaigus pagal EB 228 straipsnį pateiktoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui Vokietijos Federacinė Respublika jau įvykdė minėtą 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją. Tačiau Komisija nurodė, kad baudos skirti nebereikia.
19 Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką data, kuria reikia remtis vertinant įsipareigojimų neįvykdymą pagal EB 228 straipsnį, yra remiantis minėta nuostata pateiktoje pagrįstoje nuomonėje nurodyto termino pabaiga (2006 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑119/04, Rink. p. I‑6885, 27 punktas ir nurodyta teismo praktika).
20 Šioje byloje pagrįstoje nuomonėje, kurią, kaip matyti iš gavimo antspaudo, Vokietijos valdžios institucijos gavo 2004 m. balandžio 1 d., buvo numatytas dviejų mėnesių laikotarpis. Taigi data, kuria reikia remtis vertinant įsipareigojimų neįvykdymą pagal EB 228 straipsnį, yra 2004 m. birželio 1 diena. Šią dieną dar nebuvo nutraukta Braunšveigo miesto sudaryta sutartis dėl atliekų šalinimo.
21 Priešingai nei posėdyje tvirtino Vokietijos Federacinė Respublika, ieškinys taip pat nėra nepriimtinas todėl, kad Komisija nebereikalauja skirti baudos.
22 Kadangi Teisingumo Teismas yra kompetentingas skirti piniginę baudą, kurios nepasiūlė Komisija (šiuo klausimu žr. 2005 m. liepos 12 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑304/02, Rink. p. I‑6263, 90 punktą), ieškinys nėra nepriimtinas vien todėl, kad tam tikroje proceso Teisingumo Teisme stadijoje, Komisijos manymu, baudos skirti nebereikia.
23 Trečia, kalbant apie prieštaravimą dėl priimtinumo, pagrįstą Direktyvos 89/665 3 straipsniu, kurį savo išvados 44 punkte nurodo generalinė advokatė, reikia pažymėti, kad šioje nuostatoje numatyta speciali procedūra yra prevencinė priemonė, kuri negali nei pažeisti, nei pakeisti Komisijos kompetencijos pagal EB 226 ir 228 straipsnius (šiuo klausimu žr. 2005 m. birželio 2 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑394/02, Rink. p. I‑4713, 27 punktą ir minėtą teismo praktiką).
24 Iš to, kas pirmiau išdėstyta, darytina išvada, kad ieškinys yra priimtinas.
Dėl esmės
25 Komisija mano, kad Vokietijos Federacinė Respublika nesiėmė pakankamų minėto 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją įgyvendinimo priemonių, nes ši valstybė narė iki pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigos nenutraukė Braunšveigo miesto sudarytos sutarties dėl atliekų šalinimo.
26 Vokietijos Federacinė Respublika pakartojo 2003 m. gruodžio 23 d. Vokietijos vyriausybės pranešime nurodytą savo poziciją, kad nebuvo reikalaujama nutraukti su šiuo sprendimu susijusių sutarčių ir nurodė, kad šiame pranešime minėti veiksmai yra pakankamos šio sprendimo įgyvendinimo priemonės.
27 Šiuo klausimu reikia priminti, kad Braunšveigo miestas ir Braunschweigsche Kohlebergwerke, kaip matyti iš minėto 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 12 punkto, sudarė sutartį, kuria pastarajai nuo 1999 m. birželio/liepos mėn. 30 metų laikotarpiui patikėtas miesto atliekų šalinimas termiškai jas apdorojant.
28 Kaip generalinė advokatė nurodė savo išvados 72 punkte, 2003 m. gruodžio 23 d. pranešime Vokietijos vyriausybės nurodytomis priemonėmis siekiama tik užkirsti kelią naujoms sutartims, lemiančioms įsipareigojimų neįvykdymus, panašius į konstatuotus minėtame sprendime, sudaryti. Tačiau jos nesutrukdė Braunšveigo miesto sudarytai sutarčiai toliau visapusiškai galioti 2004 m. birželio 1 dieną.
29 Kadangi ši sutartis nebuvo nutraukta 2004 m. birželio 1 d., šią datą toliau nevykdyti įsipareigojimai. Dėl Direktyvos 92/50 pažeidimo daromas neigiamas poveikis paslaugų teikimo laisvei tęsėsi per visą pažeidžiant direktyvą sudarytų sutarčių vykdymo laikotarpį (minėto 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 36 punktas). Be to, atsižvelgiant į ilgą laikotarpį, kuriam buvo sudaryta nagrinėjama sutartis, po šios datos įsipareigojimų neįvykdymas tęstųsi dar dešimtmečius.
30 Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, tokioje situacijoje, kuri nagrinėjama šioje byloje, negalima pripažinti, kad Vokietijos Federacinė Respublika 2004 m. birželio 1 d. ėmėsi minėto 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją įgyvendinimo priemonių, kiek tai susiję su Braunšveigo miesto sudaryta sutartimi.
31 Vokietijos Federacinė Respublika, palaikoma Prancūzijos Respublikos, Nyderlandų Karalystės ir Suomijos Respublikos, tvirtina, kad Direktyvos 89/665 2 straipsnio 6 dalies antroji pastraipa, kuri leidžia valstybėms narėms savo teisės aktuose numatyti, kad pasirašius viešojo pirkimo sutartį po sprendimo ją sudaryti ieškiniai gali būti reiškiami tik dėl žalos atlyginimo, ir taip pašalinti bet kokią galimybę nutraukti šią sutartį, draudžia, jog dėl šios sutarties konstatuotas įsipareigojimų neįvykdymas EB 226 straipsnio prasme sukeltų pareigą nutraukti šią sutartį. Šių valstybių narių manymu, tai draudžia taip pat teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principai, pacta sunt servanda principas, pagrindinė teisė į nuosavybę, EB 295 straipsnis bei Teisingumo Teismo praktika sprendimo veikimo ribojimo laiko atžvilgiu srityje.
32 Tačiau tokie argumentai nėra priimtini.
33 Pirma, kalbant apie Direktyvos 89/665 2 straipsnio 6 dalies antrąją pastraipą, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad nors ši nuostata iš tiesų leidžia valstybėms narėms palikti galioti sutarčių, sudarytų pažeidžiant direktyvas viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje, pasekmes ir gina subrangovų teisėtus lūkesčius, ji, nesusiaurindama vidaus rinką įsteigiančių Sutarties nuostatų taikymo srities, negali lemti perkančiosios organizacijos elgesio trečiųjų šalių atžvilgiu pripažinimo atitinkančiu Bendrijos teisę po tokių sutarčių sudarymo (minėto 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją 39 punktas).
34 Be to, jeigu Direktyvos 89/665 2 straipsnio 6 dalies antroji pastraipa neturi poveikio EB 226 straipsnio taikymui, ji negali jo turėti ir EB 298 straipsnio taikymui tokioje situacijoje, kuri nagrinėjama šioje byloje, nesusiaurinant vidaus rinką įsteigiančių Sutarties nuostatų taikymo srities.
35 Direktyvos 89/665 2 straipsnio 6 dalies antroji pastraipa, kurios tikslas užtikrinti visose valstybėse narėse veiksmingų teisių gynimo būdų Bendrijos teisės viešojo pirkimo sutarčių srityje pažeidimo ar šią teisę perkeliančių nacionalinės teisės taisyklių pažeidimo atveju egzistavimą, siekiant garantuoti veiksmingą direktyvų dėl viešojo pirkimo sutarčių sudarymo procedūrų derinimo taikymą (2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Universale‑Bau, C‑470/99, Rink. p. I‑11617, 71 punktas), kaip matyti iš jos teksto, susijusi su atlyginimu, kurį iš perkančiosios organizacijos gali gauti asmuo, patyręs žalą dėl jos padaryto pažeidimo. Tačiau dėl savo specifikos ši nuostata neturėtų būti laikoma reglamentuojančia ir santykius tarp valstybių narių ir Bendrijos, apie kuriuos kalbama atsižvelgiant į EB 226 ir EB 228 straipsnių kontekstą.
36 Antra, dėl teisinio saugumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų, pacta sunt servanda principo bei nuosavybės teisės, netgi darant prielaidą, kad sutarties nutraukimo atveju kontrahentas galėtų šiuos principus ir šią teisę panaudoti prieš perkančiąją organizaciją, valstybė narė bet kuriuo atveju negali ja remtis pateisindama sprendimo, konstatuojančio įsipareigojimų neįvykdymą pagal EB 226 straipsnį, neįvykdymą ir todėl išvengti jos pačios atsakomybės pagal Bendrijos teisę (pagal analogiją žr. 2007 m. balandžio 17 d. Sprendimo A.G.M.‑COS.MET, C‑470/03, dar nepaskelbto Rinkinyje, 72 punktą).
37 Trečia, dėl EB 295 straipsnio, pagal kurį „Sutartis jokiu būdu nepažeidžia valstybių narių normų, reglamentuojančių nuosavybės sistemą“, reikia priminti, kad šiuo straipsniu nesiekiama valstybėse narėse egzistuojančioms nuosavybės sistemoms netaikyti pagrindinių Sutarties nuostatų (2003 m. gegužės 13 d. Sprendimo Komisija prieš Ispaniją, C‑463/00, Rink. p. I‑4581, 67 punktas ir minėta teismo praktika). Valstybėje narėje egzistuojančios nuosavybės sistemos ypatumai negali pateisinti besitęsiančio įsipareigojimų nevykdymo, kuris dėl Direktyvos 92/50 nuostatų pažeidimo sudaro kliūtis paslaugų teikimo laisvei.
38 Apskritai reikia priminti, jog valstybė narė negali remtis vidaus teisės nuostatomis, praktika ar padėtimi tam, kad pateisintų Bendrijos teisėje nustatytų pareigų neįvykdymą (minėto sprendimo Komisija prieš Italiją 25 punktas ir minėta teismo praktika).
39 Ketvirta, kalbant apie Teisingumo Teismo praktiką sprendimo veikimo ribojimo laiko atžvilgiu srityje, pakanka konstatuoti, kad ji bet kuriuo atveju neleidžia pateisinti sprendimo, konstatuojančio įsipareigojimų neįvykdymą pagal EB 226 straipsnį, neįvykdymo.
40 Nors, kiek tai susiję su Braunšvigo miesto sudaryta sutartimi, reikia konstatuoti, kad Vokietijos Federacinė Respublika 2004 m. birželio 1 d. nesiėmė minėto 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją įgyvendinimo priemonių, taip nėra faktinių aplinkybių nagrinėjimo Teisingumo Teisme metu. Iš to darytina išvada, kad periodiškai mokamos baudos paskyrimas, kurio Komisija nebereikalauja, nėra pateisintas.
41 Taip pat šios bylos aplinkybės yra tokios, kad nebūtina skirti sumokėti vienkartinę baudą.
42 Taigi reikia konstatuoti, kad nesiėmusi pasibaigus Komisijos pagal 228 straipsnį pateiktoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui minėto 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimo Komisija prieš Vokietiją, susijusio su sutarties dėl Braunšveigo miesto atliekų šalinimo sudarymu, įgyvendinimo priemonių Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šį straipsnį.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Komisija prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir Vokietijos Federacinė Respublika pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti. Į bylą įstojusios Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Suomijos Respublika pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalies pirmąją pastraipą.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Nesiėmusi pasibaigus Komisijos pagal 228 straipsnį pateiktoje pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui priemonių 2003 m. balandžio 10 d. Sprendimui Komisija prieš Vokietiją (C‑20/01 ir C‑28/01), susijusiam su sutarties dėl Braunšveigo miesto (Vokietija) atliekų šalinimo sudarymu, vykdyti, Vokietijos Federacinė Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal šį straipsnį.
2. Priteisti iš Vokietijos Federacinės Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
3. Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė ir Suomijos Respublika pačios padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: vokiečių.