1. Komisija – Narių pareigos – EB 213 straipsnio 2 dalis
(EB 213 straipsnio 2 dalis)
2. Komisija – Narių pareigos – Pažeidimas – Sankcijos
(EB 213 straipsnio 2 dalis)
3. Komisija – Narių pareigos – Pažeidimas – Procedūra
(EB 213 straipsnio 2 dalis)
4. Komisija – Narių pareigos – Pažeidimas – Procedūra
(EB 213 straipsnio 2 dalis)
5. Komisija – Narių pareigos – Pažeidimas – Procedūra
(EB 213 straipsnio 2 dalis)
6. Komisija – Narių pareigos – Pažeidimas – Procedūra
(EB 213 straipsnio 2 dalis)
7. Komisija – Narių pareigos – Pažeidimas – Baudžiamojoje byloje nagrinėti faktai
(EB 213 straipsnio 2 dalis)
1. EB 213 straipsnio 2 dalies trečioji pastraipa, draudžianti Komisijos nariams per jų kadenciją turėti kokį nors kitą darbą ir nurodanti jiems laikytis su jų pareigomis susijusių įsipareigojimų, mini tam tikras pareigas tik kaip pavyzdį.
Kadangi ši nuostata niekaip neapriboja sąvokos „su jų pareigomis susiję įsipareigojimai“, ši sąvoka turi būti aiškinama plačiai. Iš tikrųjų, atsižvelgiant į Komisijos nariams patikėtas aukštas užduotis, svarbu, kad jie laikytųsi griežčiausių elgesio normų. Taigi minėtą sąvoką reikia aiškinti kaip apimančią ne tik minėtoje pastraipoje aiškiai nurodytas sąžiningumo ir apdairumo pareigas, bet ir visus su Komisijos nario pareigomis susijusius įsipareigojimus, tarp kurių yra to paties straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodyta pareiga elgtis visiškai nepriklausomai Bendrijos bendro intereso labui.
Taigi Komisijos nariai privalo visada teikti pirmenybę Bendrijos bendram interesui, palyginti ne tik su nacionaliniais, bet ir su asmeniniais interesais.
Nors Komisijos nariai privalo stengtis elgtis nepriekaištingai, tai nereiškia, kad mažiausias nukrypimas nuo šių normų gali būti baudžiamas pagal EB 213 straipsnio 2 dalį. Tam reikalingas tam tikro sunkumo pažeidimas.
(žr. 68–72 punktus)
2. Pagal EB 213 straipsnio 2 dalies trečiąją pastraipą už su Komisijos nario pareigomis susijusių įsipareigojimų pažeidimą Teisingumo Teismas gali skirti sankciją atstatydindamas kaltą asmenį ar atimdamas iš jo teisę į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas. Nors atstatydinti galima, tik jei pažeidimas yra padarytas ir atsakomybė taikoma atitinkamam Komisijos nariui dar einant savo pareigas, atimti teisę į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas galima, kai pažeidimas padaromas per jo kadenciją ar jai pasibaigus. Nesant tikslių nuostatų dėl teisės į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas atėmimo apimties Teisingumo Teismas turi diskreciją nuspręsti dėl visos ar dalies šios teisės atėmimo, atsižvelgdamas į pažeidimo sunkumo laipsnį.
Taigi aplinkybė, kad Komisijos nario kadencija baigėsi ir jo nebegalima atstatydinti, nėra kliūtis nubausti šį Komisijos narį už per kadencijos laiką padarytą pažeidimą, kuris buvo atskleistas ar įrodytas pasibaigus kadencijai.
Vadinasi, EB 213 straipsnio 2 dalis yra tinkamas teisinis pagrindas pareikšti ieškinį Teisingumo Teisme dėl pripažinimo, kad Komisijos narys pažeidė pagal šią nuostatą jam tenkančius įsipareigojimus, ir visos ar dalies jo teisės į pensiją ar kitas ją pakeičiančias išmokas atėmimo.
(žr. 73–75 punktus)
3. Neatsižvelgiant į tai, kad EB 213 straipsnio 2 dalis nenustato jokio ypatingo termino joje numatytam ieškiniui, Komisijai šiuo atveju suteikti terminai nėra neriboti. Nesant šį klausimą reguliuojančių nuostatų, ši institucija turi stengtis nevilkinti neribotai savo įgaliojimų vykdymo, kad užtikrintų pagrindinio teisinio saugumo reikalavimo laikymąsi ir nedidintų atsakovo patiriamų sunkumų ginčijant jos argumentus bei tuo nepažeistų teisės į gynybą.
(žr. 90 punktą)
4. Nepaisant EB 213 straipsnio 2 dalyje numatytą ieškinį detaliai reglamentuojančių taisyklių nebuvimo, turi būti užtikrinta teisė į gynybą, nes šios teisės užtikrinimas bet kurioje prieš asmenį pradėtoje procedūroje, galinčioje baigtis jam nepalankaus akto priėmimu, yra pagrindinis Bendrijos teisės principas ir turi būti garantuotas net ir nesant jokių konkrečią procedūrą reglamentuojančių taisyklių. Šia prasme teisės į gynybą užtikrinimas reikalauja, kad asmeniui, prieš kurį Komisija pradėjo administracinę procedūrą, būtų suteikta galimybė per šią procedūrą veiksmingai pareikšti savo nuomonę dėl nurodomų faktų ir aplinkybių tikrumo ir tinkamumo, taip pat dėl Komisijos savo teiginiui, jog pažeista Bendrijos teisė, pagrįsti pateiktų dokumentų.
Taigi jei institucija nusiunčia suinteresuotajam nariui pranešimą apie kaltinimus su visais inkriminuojamais faktais ir šių faktų teisine analize, leidžia suinteresuotajam asmeniui susipažinti su jo bylos medžiaga, pasiūlo jam pateikti savo pastabas mažiausiai per dviejų mėnesių terminą ir išklauso jį, ši institucija laikosi teisę į gynybą užtikrinančios procedūros.
(žr. 103–104, 110 punktus)
5. Europos žmogaus teisių konvencijos Septintojo protokolo 2 straipsnio 1 dalis, pagal kurią kiekvienas asmuo, teismo pripažintas kaltas, turi teisę reikalauti, kad jo pripažinimą kaltu ir nuteisimą peržiūrėtų aukštesnė teisminė instancija, įtvirtina teisę, kuriai pagal minėto protokolo 2 straipsnio 2 dalį gali būti taikomos išimtys, pavyzdžiui, kai atitinkamas asmuo buvo nuteistas pirmojoje instancijoje aukščiausios grandies teismo.
Iš to išplaukia, kad, net jei ši nuostata būtų taikoma bylose pagal EB 213 straipsnio 2 dalį, negalėjimas pateikti apeliacijos dėl Teisingumo Teismo sprendimo visai nėra neveikimas, pažeidžiantis Komisijos narių teisę į veiksmingą teisminę apsaugą, ir todėl neleidžia pripažinti kreipimosi į Teisingumo Teismą negaliojančio.
(žr. 112–113 punktus)
6. Bendrijų pareigūnų ar tarnautojų drausmės byloms ir Komisijos narių byloms nėra taikomos tos pačios taisyklės. Pirmą bylų kategoriją reglamentuoja Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatai, antrai kategorijai taikoma atskira procedūra pagal EB 213 straipsnio 2 dalį. Todėl pirmos kategorijos bylose priimtus sprendimus nebūtinai galima pritaikyti antros kategorijos byloms.
(žr. 118 punktą)
7. Tiek, kiek baudžiamojoje byloje padarytos išvados susijusios su tais pačiais faktais, nagrinėtais EB 213 straipsnio 2 dalyje numatytoje procedūroje, ir kiek šios išvados yra pridėtos prie Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, pastarasis gali į jas atsižvelgti nagrinėdamas suinteresuotajam asmeniui inkriminuojamus faktus. Tačiau Teisingumo Teismas nėra saistomas teisiniu faktų kvalifikavimu baudžiamojoje byloje ir turi teisę, naudodamasis visa savo diskrecija, tirti, ar EB 213 straipsnio 2 dalimi pagrįstoje procedūroje inkriminuojami faktai sudaro su Komisijos nario pareigomis susijusių įsipareigojimų pažeidimą.
(žr. 120–121 punktus)