Laisvas kapitalo judėjimas – Apribojimai
(EB sutarties 73b ir 73d straipsniai (dabar – EB 56 ir EB 58 straipsniai))
Sutarties 73b straipsnis (dabar − EB 56 straipsnis) kartu su Sutarties 73d straipsniu (dabar − EB 58 straipsnis) turi būti aiškinami taip, kad jie draudžia valstybei narei, pelno mokesčiu neapmokestinančiai viešuosius poreikius tenkinančių fondų, iš esmės neribotai apmokestinamų, jei jie įsteigti šioje valstybėje, pajamų iš nuomos nacionalinėje teritorijoje, atsisakyti privatinės teisės reglamentuojamam fondui, pripažįstamam tenkinančiu viešuosius interesus, tos pačios rūšies pajamų atžvilgiu taikyti tokią pačią lengvatą motyvuojant tik tuo, kad, būdamas įsisteigęs kitoje valstybėje narėje, jos teritorijoje jis yra tik iš dalies apmokestinamas asmuo.
Bendrijos teisė nereikalauja, kad valstybės narės užsienio fondams, kuriems viešųjų poreikių tenkinimo statusas pripažįstamas jų kilmės valstybėje narėje, automatiškai pripažintų šį statusą jų teritorijoje. Tačiau jei fondas, pripažįstamas tenkinančiu viešuosius poreikius vienoje valstybėje narėje, atitinka reikalavimus, šiuo tikslu keliamus kitoje valstybėje narėje, ir jei jo tikslas yra tenkinti identiškus visuomenės poreikius, o tai nustatyti turi pastarosios valstybės nacionalinės institucijos, įskaitant teismus, tos valstybės narės institucijos negali atimti iš fondo teisės į vienodą vertinimą remiantis tik tuo, kad jis nėra įsteigtas jos teritorijoje.
Tokio skirtingo vertinimo neturėtų pateisinti su nacionalinės kultūros ir aukštojo mokslo plėtra susiję siekiami tikslai, nes aptariami nacionalinės teisės aktai negrindžiami prielaida, kad iš fondų, pripažįstamų tenkinančiais viešuosius poreikius, vykdomos veiklos naudos turi turėti nacionalinė visuomenė.
Be to, tokie teisės aktai neturėtų būti pateisinami būtinybe užtikrinti mokesčių kontrolės veiksmingumą. Todėl valstybė narė, prieš neapmokestindama fondo mokesčiu, iš tikrųjų gali taikyti priemones, leidžiančias jai aiškiai ir tiksliai nustatyti, ar jis atitinka nacionalinės teisės keliamus reikalavimus, kad galėtų būti neapmokestintas mokesčiu, ir kontroliuoti jo veiksmingą valdymą. Vis dėlto, nors ir gali būti sudėtingiau atlikti būtiną patikrinimą, jei fondai yra įsteigti kitose valstybėse narėse, tai yra paprasti administracinio pobūdžio nepatogumai, kurių nepakanka norint pateisinti atitinkamos valstybės institucijų atsisakymą tokiems fondams suteikti tokias pat mokesčių lengvatas, kaip ir šioje valstybėje neribotai apmokestinamiems fondams.
Be to, nesant tiesioginio ryšio tarp mokesčių lengvatos, kuri yra pajamų iš nuomos neapmokestinimas, ir šios lengvatos kompensavimo konkrečia mokestine išskaita, aptariamo apribojimo negali pateisinti būtinybė išsaugoti mokesčių sistemos darną.
Tas pats galioja ir būtinybei apsaugoti apmokestinimo bazę, nes mokestinių įplaukų sumažėjimas neturėtų būti laikomas viršesniu viešuoju interesu, galinčiu pateisinti priemonę, kuri iš esmės prieštarauja pagrindinei laisvei.
Kalbant apie kovą su nusikalstamumu, tai, jog fondas yra įsteigtas kitoje valstybėje narėje, nereiškia, kad galima daryti bendrą prielaidą dėl nusikalstamos veiklos. Be to, neleisti tokiems fondams pasinaudoti atleidimu nuo mokesčio, kai galimos įvairios priemonės kontroliuoti jų atskaitomybę ir veiklą, reiškia taikyti priemonę, kuri viršija tai, kas yra būtina kovojant su nusikalstamumu.
(žr. 39–40, 45, 47–48, 55–56, 58–62 punktus ir rezoliucinę dalį)