1. Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Sveikatos draudimas – Kitoje valstybėje narėje suteiktos išmokos natūra – Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa
(Tarybos reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa)
2. Laisvė teikti paslaugas – Paslaugos – Sąvoka
(EB 49 straipsnis)
3. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai
(EB 49 straipsnis)
4. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai
(EB 49 straipsnis)
5. Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Sveikatos draudimas – Kitoje valstybėje narėje suteiktos išmokos natūra – Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktis
(Tarybos reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktis)
6. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai
(EB 49 straipsnis)
7. Laisvė teikti paslaugas – Darbuotojų migrantų socialinė apsauga – Sveikatos draudimas– Kitoje valstybėje narėje suteiktos išmokos natūra – Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis
(EB 49 straipsnis ir EB 152 straipsnio 5 dalis; Tarybos reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis)
1. Reglamento Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 118/97, 22 straipsnio 2 dalies antroji pastraipa turi būti aiškinama taip, jog tam, kad turėtų teisę atsisakyti išduoti šio straipsnio 1 dalies c punkto i papunktyje numatytą leidimą vykti į kitos valstybės narės teritoriją gydytis tuo pagrindu, kad yra nustatytas gydymo gyvenamosios valstybės narės ligoninėje laukimo terminas, kompetentinga įstaiga privalo įrodyti, jog šis terminas neviršija termino, kuris yra priimtinas remiantis objektyviu atitinkamo asmens klinikinių poreikių medicininiu įvertinimu, atsižvelgus į visus prašymo išduoti leidimą pateikimo arba atitinkamu atveju atnaujinimo momentu šio asmens sveikatos būklę apibūdinančius rodiklius.
(žr. 63, 79 punktus ir rezoliucinės dalies 1 punktą)
2. EB 49 straipsnis taikomas situacijai, kai asmuo, kuriam dėl sveikatos būklės reikalingas gydymas ligoninėje, vyksta į kitą valstybę narę ir joje už užmokestį gauna tokį gydymą, nesant reikalo nagrinėti, ar pagal nacionalinę sistemą, pagal kurią asmuo yra apdraustas, suteiktos gydymo ligoninėje paslaugos yra paslaugos Sutarties nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas prasme.
Aplinkybė, kad vėliau iš tokios įstaigos, kokia yra pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė sveikatos tarnyba, prašoma sumokėti už atitinkamą gydymą ligoninėje, nereiškia, kad netaikomos Sutartimi garantuojamos laisvės teikti paslaugas normos. Iš tiesų medicinos išmoka nenustoja būti paslaugų teikimu EB 49 straipsnio prasme dėl to, kad pacientas, už gautą gydymą atsiskaitęs su užsienio teikėju, vėliau iš nacionalinės socialinės apsaugos tarnybos prašo sumokėti už šį gydymą.
(žr. 89, 123 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
3. EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, jog jis nedraudžia numatyti, kad kitos valstybės narės ligoninėje numatomo gydymo išlaidos apmokamos tik gavus kompetentingos įstaigos išankstinį leidimą.
Tačiau atsisakymas išduoti išankstinį leidimą negali būti grindžiamas vien tuo, kad yra laukimo sąrašai, skirti planuoti ir valdyti ligoninės paslaugų pasiūlą pagal iš anksto nustatytus bendruosius klinikinius prioritetus, neatlikus objektyvaus paciento sveikatos būklės, jo ligos istorijos ir numanomos eigos, jo skausmo stiprumo ir (arba) negalios tuo metu, kai pateikiamas arba atnaujinamas prašymas išduoti leidimą, medicininio įvertinimo.
Jei tokių laukimo sąrašų lemiamas terminas viršija terminą, kuris yra priimtinas atsižvelgiant į objektyvų minėtų aplinkybių medicininį įvertinimą, kompetentinga įstaiga negali atsisakyti išduoti prašomo leidimo remdamasi tuo, kad yra laukimo sąrašai, kad tariamai pažeidžiama su atitinkamos ligos gydymo skuba susijusių prioritetų normali tvarka, kad pagal nagrinėjamą nacionalinę sistemą teikiamas gydymas ligoninėje yra nemokamas, kad nustatyta pareiga paskirti specialias lėšas sumokėti už kitoje valstybėje narėje numatomą gydymą ir (arba) šio gydymo bei ekvivalentiško gydymo kompetentingoje valstybėje narėje kainų palyginimu.
(žr. 113, 119–120, 123 punktus ir rezoliucinės dalies 2 punktą)
4. EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jei kompetentingos valstybės narės teisės aktai numato, jog nacionalinės sveikatos priežiūros tarnybos tvarka teikiamas gydymas ligoninėje yra nemokamas ir valstybės narės, kurioje šios tarnybos apdraustam pacientui buvo išduotas arba turėjo būti išduotas leidimas šios tarnybos sąskaita gydytis ligoninėje, teisės aktai nenumato visos šio gydymosi kainos sumokėjimo, kompetentinga įstaiga turi atlyginti šiam pacientui galimą skirtumą tarp, pirma, objektyviai apskaičiuotos ekvivalentiško gydymo nagrinėjamai tarnybai priklausančioje ligoninėje išlaidų sumos, kuri atitinkamu atveju gali būti ribojama bendra už apsistojimo valstybėje narėje suteiktą gydymą išrašytos sąskaitos suma, ir, antra, sumos, kurios neviršydama šios valstybės narės įstaiga pagal Reglamento Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 118/97, 22 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktį privalo teikti išmokas kompetentingos institucijos sąskaita vadovaudamasi šios valstybės narės teisės aktais.
(žr. 143 punktą ir rezoliucinės dalies 3 punktą)
5. Reglamento Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 118/97, 22 straipsnio 1 dalies c punkto i papunktis turi būti aiškinamas taip, kad teisė, kurią jis suteikia pacientui, iš kompetentingos įstaigos gavusio leidimą vykti į kitą valstybę narę, kad joje gautų jo sveikatos būklę atitinkantį gydymą, apima vien išlaidas, susijusias su šio paciento gautu gydymu apsistojimo valstybėje narėje, t. y. stacionarinio gydymo atveju, medicinos paslaugų siaurąja prasme kainą bei neatskiriamai susijusias atitinkamo asmens apsistojimo ligoninėje išlaidas.
Ši nuostata nereglamentuoja klausimo dėl paciento patirtų papildomų išlaidų, kaip antai kelionės ir galimo apsigyvenimo ne ligoninėje išlaidos.
(žr. 138, 143 punktus ir rezoliucinės dalies 3 punktą)
6. EB 49 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pacientas, kuriam išduotas leidimas vykti į kitą valstybę narę, kad joje galėtų gydytis ligoninėje, arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą, tačiau vėliau įrodytas šio atsisakymo nepagrįstumas, turi teisę iš kompetentingos įstaigos reikalauti apmokėti papildomas su kelione į užsienį gydymosi tikslais susijusias išlaidas tik tuo atveju, kai kompetentingos valstybės narės teisės aktai įpareigoja nacionalinę sistemą apmokėti atitinkamas išlaidas teikiant gydymą šiai sistemai priklausančioje vietos ligoninėje.
(žr. 143 punktą ir rezoliucinės dalies 3 punktą)
7. Kompetentingos įstaigos pareiga tiek pagal Reglamento Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto Reglamentu Nr. 118/97, 22 straipsnį, tiek pagal EB 49 straipsnį išduoti nacionalinės sveikatos priežiūros tarnybos apdraustam pacientui leidimą šios įstaigos sąskaita gydytis ligoninėje kitoje valstybėje narėje tuo atveju, kai laukimo terminas viršija terminą, kuris yra priimtinas atsižvelgiant į objektyvų atitinkamo paciento būklės ir klinikinių poreikių įvertinimą, nepažeidžia EB 152 straipsnio 5 dalies, pagal kurią Bendrija savo veikloje visuomenės sveikatos srityje visiškai pripažįsta valstybių narių atsakomybę už sveikatos paslaugų ir sveikatos priežiūros organizavimą bei teikimą
EB 152 straipsnio 5 dalis nereiškia, kad kitos Sutarties nuostatos, pavyzdžiui, EB 49 straipsnis, arba remiantis kitomis Sutarties nuostatomis priimtos Bendrijos priemonės, pavyzdžiui, Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnis, negali įpareigoti valstybių narių pakeisti savo nacionalinę socialinės apsaugos sistemą, ir to negalima vertinti kaip jų suverenios kompetencijos atitinkamoje srityje pažeidimo.
Be to, iš EB 49 straipsnio ir Reglamento Nr. 1408/71 22 straipsnio išplaukiančių reikalavimų negalima aiškinti kaip įpareigojančių valstybes nares sumokėti už kitoje valstybėje narėje suteiktą gydymą ligoninėje neatsižvelgus į jokius su biudžetu susijusius motyvus; priešingai, jie grindžiami pusiausvyra tarp, pirma, pacientų laisvo judėjimo tikslo ir, antra, nacionalinių privalomųjų turimų stacionarinio gydymo pajėgumų planavimo, sveikatos priežiūros išlaidų valdymo ir socialinės apsaugos sistemų finansinės pusiausvyros reikalavimų.
(žr. 145–148 punktus ir rezoliucinės dalies 4 punktą)