Byla C‑255/04

Europos Bendrijų Komisija

prieš

Prancūzijos Respubliką

„Priimtinumas – Ieškinyje nurodytų pagrindų ir reikalavimų neatitikimas – Taisyklė, pagal kurią teismas negali priimti sprendimo ultra petita – EB 49 straipsnis – Nacionalinės teisės aktai, nustatantys, jog licencija išduodama atsižvelgiant į rinkos poreikius – Nacionalinės teisės aktai, įtvirtinantys samdomo darbo prezumpciją – Įrodinėjimo pareigos perkėlimas – „Procesinių taisyklių“ nebuvimas teismo praktikos Peterbroeck prasme – Socialinė apsauga – Taikytinų teisės aktų koordinavimas Reglamentu (EEB) Nr. 1408/71 – Pirmenybė – Kova su slepiamu darbu“

Sprendimo santrauka

1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ieškinys – Kaltinimų ir pagrindų nurodymas – Formos reikalavimai

(EB 226 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 21 straipsnis; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punktas)

2. Laisvas asmenų judėjimas – Laisvas paslaugų teikimas – Apribojimai

(EB 49 straipsnis)

3. Laisvas asmenų judėjimas – Laisvas paslaugų teikimas – Apribojimai

(EB 49 straipsnis)

1. Remiantis Teisingumo Teismo statuto 21 straipsniu ir Procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punktu pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio reikalavimuose Komisija turi nurodyti tikslius kaltinimus, dėl kurių Teisingumo Teismo prašoma pareikšti nuomonę. Šie reikalavimai turi būti suformuluoti nedviprasmiškai, kad Teisingumo Teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba iš viso nepriimtų sprendimo dėl kurio nors kaltinimo.

(žr. 24 punktą)

2. Nustačiusi, jog artistų agentams, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, licencija išduodama atsižvelgiant į artistų įdarbinimo poreikius ir nepateikusi jokių šią kliūtį pateisinančių priežasčių, valstybė narė neįvykdo įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

(žr. 29, 55 punktus ir rezoliucinę dalį)

3. Įtvirtinusi artistų, kurie yra paslaugų teikėjai, įsisteigę savo kilmės valstybėje narėje, kurioje paprastai teikia analogiškas paslaugas, samdomo darbo prezumpciją, reiškiančią pagal darbo sutartį dirbančių asmenų socialinės apsaugos bei mokamų atostogų sistemos taikymą, valstybė narė neįvykdo įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

Paslaugų teikėjų socialinė apsauga iš esmės gali būti laisvo paslaugų teikimo apribojimą pateisinantis privalomas bendrojo intereso pagrindas. Vis dėlto socialinės apsaugos srityje šiems teikėjams taikytinus teisės aktus koordinuoja Bendrijos priemonės, pagal kurias nagrinėjami artistai naudojasi savo kilmės valstybės narės socialine sistema, todėl nagrinėjama valstybė narė neturi teisės jiems taikyti savo socialinės apsaugos sistemos. Kalbant apie paslaugų teikėjų teisę į mokamas atostogas, ją sudėtinga suderinti su savarankiškai vykdomos veiklos sąvoka.

Be to, nagrinėjamos priemonės negalima pateisinti tikslu kovoti su slepiamu darbu, nes vien aplinkybė, jog artistus paprastai įdarbina laikinai bei trumpiems laikotarpiams skirtingi renginių organizatoriai, negali pagrįsti bendro įtarimo, jog darbas yra slepiamas. Tai yra ypač aišku šiuo atveju, nes nagrinėjami artistai yra pripažinti kaip paslaugų teikėjai, įsisteigę savo kilmės valstybėje narėje, kurioje jie paprastai teikia analogiškas paslaugas.

(žr. 45, 47–49, 51–52, 55 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2006 m. birželio 15 d.(*)

Byloje C‑255/04,

dėl 2004 m. birželio 14 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo,

Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama A.‑M. Rouchaud‑Joët ir E. Traversa, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,

ieškovė,

prieš

Prancūzijos Respubliką, atstovaujamą G. de Bergues ir A. Hare,

atsakovę,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas P. Jann (pranešėjas), teisėjai N. Colneric, J. N. Cunha Rodrigues, M. Ilešič ir E. Levits,

generalinis advokatas M. Poiares Maduro,

kancleris R. Grass,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1 Europos Bendrijų Komisija savo ieškiniu prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad:

– nustačiusi, jog artistų įdarbinimo agentūrai, įsisteigusiai kitoje valstybėje narėje, licencija išduodama remiantis agentūros veiklos naudingumo artistų įdarbinimo poreikių atžvilgiu kriterijumi,

– įtvirtinusi artisto, pripažinto paslaugų teikėju ir įsisteigusio savo kilmės valstybėje narėje, kurioje jis paprastai teikia analogiškas paslaugas, samdomo darbo prezumpciją,

Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 43 ir EB 49 straipsnius.

Teisinis pagrindas

Bendrijos teisės aktai

2 Šioje byloje, be EB 49 straipsnio taikymo, keliami klausimai ir dėl Bendrijos teisės aktų socialinės apsaugos srityje.

3 1971 m. birželio 14 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, savarankiškai dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje, iš dalies pakeisto ir atnaujinto 1996 m. gruodžio 2 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 118/97 (OL L 28, 1997, p. 1), kurį iš dalies pakeitė 1998 m. birželio 29 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1606/98 (OL L 209, p. 1, toliau – Reglamentas Nr. 1408/71) 4 straipsnio 1 dalis numato:

„Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

a) ligos ir motinystės išmokas;

b) invalidumo išmokas, įskaitant tas, kurios skirtos darbingumui išsaugoti ar atgauti;

c) senatvės išmokas;

d) išmokas maitintojo netekusiems asmenims;

e) išmokas dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų;

f) išmokas mirties atveju;

g) bedarbio išmokas;

h) išmokas šeimai.“

4 To paties reglamento 13 straipsnio 1 dalis nurodo:

„Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tokie teisės aktai nustatomi remiantis šios antraštinės dalies nuostatomis.“

5 Pagal Reglamento Nr. 1408/71 14a straipsnio 1 dalies a punktą „vienos valstybės narės teritorijoje savarankiškai dirbančiam asmeniui, kuris atlieka darbus ir kitos valstybės narės teritorijoje, toliau galioja pirmosios valstybės narės teisės aktai su sąlyga, kad numatyta darbo trukmė neviršija 12 mėnesių.“

Nacionalinės teisės aktai

6 Šioje byloje nagrinėjami Prancūzijos teisės aktai susiję, pirma, su artistų įdarbinimo veikla ir, antra, su artistų veikla.

Prancūzijos sistema, reglamentuojanti artistų įdarbinimo veiklą

– Licencijos išdavimas atsižvelgiant į rinkos poreikius

7 Pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje galiojusios Darbo kodekso (1973 m. sausio 2 d. Įstatymas Nr. 73-4 (1973 m. sausio 3 d. JORF, p. 52)) redakcijos L. 762-3 straipsnis nurodo:

„Artisto agento licencijos išdavimo, atnaujinimo arba panaikinimo sąlygos nustatomos Valstybės tarybos dekrete.

Šios sąlygos susijusios su artisto agento morale, jo veiklos vykdymo būdais ir šios veiklos naudingumu renginio artistų įdarbinimo poreikių atžvilgiu“.

8 Šiuo tikslu pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje galiojusios Darbo kodekso redakcijos R. 762-6 straipsnis numato, jog „visi dokumentai ir informacija apie atitinkamų asmenų reputaciją, moralę ir profesinę veiklą, konkrečias aplinkybes, kuriomis jie vykdo arba vykdė artisto agento veiklą, bei apie poreikius įdarbinti renginio artistus pateikiami Komisijos (pagal Darbo kodekso R.762-3 straipsnį prie Darbo reikalų ministro įsteigta konsultacinė komisija) nariams, kurie privalo saugoti tokiu būdu jiems perduotos informacijos konfidencialumą“.

9 Vėliau Darbo kodekso L. 762-3 straipsnį iš dalies pakeitė 2005 m. sausio 18 d. Įstatymas Nr. 2005-32, nustatantis socialinės sanglaudos programą (2005 m. sausio 19 d. JORF, p. 864), ir jame nebeliko nuorodos į rinkos poreikius.

– Reikalavimas tarpininkauti su Prancūzijos agentu

10 Pagal pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje galiojusios Darbo kodekso redakcijos L. 762-9 straipsnį, „jei tarp užsienio artistų agentų valstybės ir Prancūzijos nėra sudarytas susitarimas dėl abipusio pripažinimo, šie agentai gali artistus įdarbinti Prancūzijoje tik tarpininkaudami su Prancūzijos artistų agentais“.

11 Šią nuostatą pakeitė 2001 m. vasario 22 d. Nutarimas Nr. 2001-177, priimtas siekiant artistų agentų profesijai pritaikyti Europos Bendrijų steigimo sutarties 43 ir 49 straipsnius (2001 m. vasario 24 d. JORF, p. 3024). Priėmus šį pakeitimą kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems artistų agentams nebetaikomas reikalavimas tarpininkauti su Prancūzijos agentu, o tik tam tikrais atvejais reikalaujama gauti licenciją.

– Reikalavimas gauti licenciją

12 Priėmus Nutarimą Nr. 2001-177, Darbo kodekso L.762-9 straipsnis numato, jog „Europos Bendrijos valstybės narės arba Susitarimo dėl Europos ekonominės erdvės šalies narės artistų agentai <...> gali vykdyti savo veiklą Prancūzijoje, jeigu jie gauna licenciją L. 762-3 straipsnyje nustatytomis sąlygomis arba pateikia panašiomis sąlygomis vienoje šių valstybių išduotą licenciją“.

– Reikalavimas įsisteigti Prancūzijoje

13 Pagal pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje galiojusios Darbo kodekso redakcijos R. 762-12 straipsnį:

„Licencijos turėtojas per vieną mėnesį departamento, kuriame yra agentūros buveinė, Darbo ir užimtumo tarnybos direktorių informuoja apie agentūros įdarbintą darbo ieškantį klientą. <...>“

14 To paties kodekso redakcijos, galiojusios pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje, R. 762-13 straipsnis numato:

„Kiekviena artistų agentūra kiekvieną mėnesį departamento, kuriame yra agentūros buveinė, Darbo ir užimtumo tarnybos direktoriui turi pateikti įdarbinimų statistiką. <...>

<...>“.

15 2004 m. kovo 8 d. priėmus Dekretą Nr.°2004-206 dėl Europos Bendrijų valstybės narės arba Susitarimo dėl Europos ekonominės erdvės šalės narės artistų agentų vykdomos veiklos, kuris iš dalies pakeitė Darbo kodeksą (antroji dalis, Valstybės tarybos dekretai) (2004 m. kovo 10 d. JORF, p. 4685), R.762‑15 ir R.762‑17 straipsniai numato tik tai, kad kitos valstybės narės kilmės artisto agento pateiktame prašyme „prireikus turi būti nurodytos numatomos Prancūzijoje steigti nepagrindinės buveinės ar padaliniai“.

Prancūzijos sistema, reglamentuojanti artistų veiklą

16 Pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje galiojusios Darbo kodekso redakcijos L.762‑1 straipsnis įtvirtina samdomo darbo prezumpciją. Pagal šį straipsnį:

„Preziumuojama, kad bet kuri sutartis, kuria fizinis arba juridinis asmuo už atlygį įsipareigoja įdarbinti renginio artistą pagal jo produktyvumą, yra darbo sutartis, jeigu šis artistas nevykdo šios sutarties dalyku esančios veiklos tokiomis aplinkybėmis, jog privalėtų užsiregistruoti prekybos registre.

Ši prezumpcija galioja neatsižvelgiant į atlygio būdą bei dydį ar į tai, kaip sutartį kvalifikuoja jos šalys. Jos taip pat nepaneigia pateikti įrodymai, kad artistas išsaugo savo meninės saviraiškos laisvę, kad jis yra visos naudojamos medžiagos arba jos dalies savininkas arba kad jis pats įdarbina vieną ar keletą jam padedančių asmenų, jeigu jis pats dalyvaus renginyje.

<...>“.

Faktinės aplinkybės ir ikiteisminė procedūra

17 Oficialiame pranešime paprašius Prancūzijos Respublikos pateikti savo pastabas, 2000 m. sausio 26 d. Komisija jai pateikė pagrįstą nuomonę nurodydama, kad tam tikri artistų įdarbinimą bei artistų veiklą reglamentuojančių nacionalinių sistemų aspektai jai atrodo nesuderinami su EB 43 ir EB 49 straipsniais. Todėl ji nurodė šiai valstybei narei per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo įvykdyti iš EB Sutarties kylančius įsipareigojimus. Kadangi Komisijos netenkino 2000 m. balandžio 28 d. laiške išdėstytas Prancūzijos valdžios institucijų atsakymas ir 2000 m. gruodžio 29 d., 2002 m. vasario 20 d. bei 2003 m. rugsėjo 4 d. pateikti patikslinimai, ji nusprendė pareikšti šį ieškinį.

Dėl ieškinio

18 Kaip ieškinio pagrindus Komisija nurodo du kaltinimus, susijusius su Prancūzijos sistemomis, reglamentuojančiomis artistų įdarbinimo veiklą bei artistų veiklą; pirmas kaltinimas padalytas į keturias dalis.

19 Keturios pirmo kaltinimo dalys susijusios su:

– Prancūzijos teisės aktų, galiojusių pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje ir nustatančių reikalavimą, jog artistų įdarbinimo agentai, įsisteigę kitoje valstybėje narėje, tam tikrais atvejais turi gauti Prancūzijos valdžios institucijų išduotą licenciją, neatsižvelgiant į kilmės valstybėje narėje jau pateiktus patvirtinimus bei garantijas (toliau – teisės aktai, nustatantys reikalavimą turėti licenciją) nesuderinamumu su EB 49 straipsniu ir

– Prancūzijos teisės aktų, galiojusių pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje ir nustatančių reikalavimą, jog artistų įdarbinimo agentams, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, licencija išduodama atsižvelgiant į artistų įdarbinimo poreikius, nesuderinamumu su EB 49 straipsniu.

20 Antras kaltinimas susijęs su Prancūzijos teisės aktų, galiojusių pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje ir numačiusių, jog bet kuri sutartis, kuria fizinis arba juridinis asmuo už atlygį įsipareigoja įdarbinti renginio artistą atsižvelgiant į jo produktyvumą, yra laikomas darbo sutartimi, nesuderinamumu su EB 49 straipsniu tiek, kiek šie teisės aktai taikomi paslaugas teikiantiems kitos valstybės kilmės artistams (toliau – nagrinėjama samdomo darbo prezumpcija).

21 Per rašytinę proceso dalį Komisija atsisakė pirmo kaltinimo pirmos ir antros dalių.

22 Todėl šis ieškinys apsiriboja pirmo kaltinimo trečios ir ketvirtos dalių bei antro kaltinimo nagrinėjimu EB 49 straipsniu atžvilgiu.

Dėl pirmo kaltinimo trečios dalies, susijusios su reikalavimu tam tikrais atvejais gauti Prancūzijos valdžios institucijų išduotą licenciją, neatsižvelgiant į kilmės valstybėje narėje jau pateiktus patvirtinimus ir garantijas

23 Prancūzijos vyriausybė remiasi prieštaravimu dėl priimtinumo, susijusio su ieškinio pagrindų ir reikalavimų neatitiktimi. Jos manymu, pirmo kaltinimo trečia dalis nėra nurodyta ieškinio reikalavimuose.

24 Šiuo klausimu primintina, kad remiantis Teisingumo Teismo statuto 21 straipsniu ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 38 straipsnio 1 dalies c punktu pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio reikalavimuose Komisija turi pareikšti tikslius kaltinimus, dėl kurių Teisingumo Teismo prašoma pareikšti nuomonę (šiuo klausimu žr. 1990 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Graikiją, C‑347/88, Rink. p. I‑4747, 28 punktą ir 1992 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija prieš Daniją, C‑52/90, Rink. p. I‑2187, 17 punktą). Šie reikalavimai turi būti suformuluoti nedviprasmiškai, kad Teisingumo Teismas nepriimtų sprendimo ultra petita arba iš viso nepriimtų sprendimo dėl kurio nors kaltinimo (šiuo klausimu žr. 1962 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Meroni prieš Vyriausiąją valdybą, 46/59 ir 47/59, Rink. p. 783, 801 bei 2003 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑296/01, Rink. p. I‑13909, 121 punktą).

25 Taigi šiuo atveju reikia konstatuoti, jog nors nagrinėjamą kaltinimą Komisija mini ieškinio pagrinduose, ji jo neįtraukė į savo reikalavimus. Kadangi jis nėra nurodytas tarp jos ieškinio dalyku esančių kaltinimų, šį kaltinimą reikia pripažinti nepriimtinu.

26 Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, pirmo kaltinimo trečia dalis yra nepriimtina.

Dėl pirmo kaltinimo ketvirtos dalies, susijusios su nustatytu reikalavimu, jog licencija išduodama atsižvelgiant į rinkos poreikius

Šalių argumentai

27 Komisija tvirtina, jog nacionalinės teisės aktai, nustatantys, jog artistų įdarbinimo agentams, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, licencija išduodama atsižvelgiant į artistų įdarbinimo poreikius, sudaro neteisėtą kliūtį EB 49 straipsnyje numatytai teisei laisvai teikti paslaugas.

28 Prancūzijos vyriausybė pripažįsta kliūties kitoje valstybėje narėje įsisteigusių artistų agentų teisei laisvai teikti paslaugas egzistavimą, kurią nurodo Komisija, tačiau patikslina, kad per tą laiką nagrinėjamą nuostatą pakeitė Įstatymas Nr. 2005‑32.

Teisingumo Teismo vertinimas

29 Šiuo atžvilgiu pakanka konstatuoti, kaip tai pripažino ir Prancūzijos vyriausybė, kad nacionalinės teisės aktai, nustatantys, jog licencija vykdyti tokią veiklą, kaip antai artistų įdarbinimo veiklą, išduodama atsižvelgiant į artistų įdarbinimo poreikius, sudaro kliūtį tiek, kiek ja siekiama apriboti paslaugų teikėjų skaičių. Prancūzijos vyriausybė nepateikė jokių šią kliūtį pateisinančių priežasčių.

30 Dėl Prancūzijos vyriausybės argumento, jog per tą laiką buvo pakeisti teisės aktai, reikia priminti, kad pareiškus ieškinį pagal EB 226 straipsnį įsipareigojimų neįvykdymą reikia vertinti atsižvelgiant į valstybės narės padėtį pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje (be kita ko, žr. 2002 m. kovo 19 d. Sprendimo Komisija prieš Airiją, C‑13/00, Rink. p. I‑2943, 21 punktą).

31 Šiuo atveju minėto termino pabaigoje, t. y. 2000 m. kovo 26 d., Prancūzijos teisės aktai, nustatantys, jog artistų agentams, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, licencijos išduodamos atsižvelgiant į įdarbinimo poreikius, dar nebuvo pakeisti.

32 Todėl pirmo kaltinimo ketvirta dalis yra pagrįsta.

Dėl antro kaltinimo, susijusio su nagrinėjama samdomo darbo prezumpcija

Šalių argumentai

33 Komisija tvirtina, kad nagrinėjama samdomo darbo prezumpcija, kurią, be to, būtų sudėtinga paneigti, sudaro kliūtį laisvam paslaugų teikimui tiek, kiek siekdami, jog jų sutartis nebūtų laikoma darbo sutartimi ir kad dėl to jiems nebūtų taikomos pagal darbo sutartį dirbančių asmenų socialinės apsaugos bei mokamų atostogų sistemos, kitoje valstybėje narėje įsisteigę artistai privalo įrodyti, jog jie nevykdo veiklos vadovaujant kitam asmeniui, o priešingai – kad jie yra savarankiškai dirbantys asmenys. Ši kliūtis yra neproporcinga tikslo, kurio ja yra siekiama, atžvilgiu.

34 Prancūzijos vyriausybė atsako, kad ši prezumpcija nesudaro kliūčių laisvam paslaugų teikimui ir, be to, ją lengva paneigti. 2001 m. sausio 18 d. Darbo ir solidarumo ministrui priėmus aplinkraštį DSS/DACI Nr. 2001/34, susijusį su Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktika, kurioje išaiškinamos Reglamento (EEB) Nr. 1408/71 14 straipsnio 1 dalies a punkto, 14a straipsnio 1 dalies a punkto ir 14c straipsnio teisinės sąvokos, norint paneigti samdomo darbo prezumpciją pakanka pateikti E 101 formos pažymą.

35 Be to, ši vyriausybė tvirtina, kad bet kuriuo atveju nagrinėjamą samdomo darbo prezumpciją pateisina bendrojo intereso pagrindas, susijęs su artistų socialine apsauga ir kova su slepiamu darbu.

Teisingumo Teismo vertinimas

36 Pirmiausia reikia patikslinti, kad šis ieškinys apsiriboja vien artistais, pripažintais paslaugų teikėjais ir įsisteigusiais savo kilmės valstybėje narėje, kurioje jie paprastai teikia analogiškas paslaugas (toliau – atitinkami artistai). Taigi, inter alia, jis susijęs su asmenimis, kurie vyksta į Prancūziją siekdami joje laikinai bei savarankiškai vykdyti veiklą. Todėl šis ieškinys nėra susijęs nei su Prancūzijoje įsisteigusiais artistais (šiuo klausimu žr. 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimo Komisija prieš Portugaliją, C‑71/02, Rink. p. I‑5645, 24 punktą), nei su Prancūzijoje samdomą darbą atliekančiais artistais, kurie Bendrijos teisės prasme laikomi „pagal darbo sutartį dirbančiais asmenimis“ (šiuo klausimu žr. 1996 m. birželio 27 d. Sprendimo Asscher, C‑107/94, Rink. p. I-3089, 25 punktą). Iš to išplaukia, jog šiuo ieškiniu Komisija iškelia klausimą dėl Prancūzijos teisės tik tiek, kiek ji taikoma kitų valstybių narių kilmės artistams, paslaugų teikėjams.

37 Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką EB 49 straipsnis reikalauja panaikinti ne tik bet kokią kitose valstybėse narėse įsisteigusio paslaugų teikėjo diskriminaciją, bet taip pat panaikinti bet kokius laisvo paslaugų teikimo apribojimus, net vienodai taikomus tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jei jie draudžia, trukdo ar daro mažiau patrauklią kitose valstybėse narėse įsisteigusių paslaugų teikėjų veiklą, kurie savo kilmės valstybėse narėse teisėtai teikia analogiškas paslaugas (šiuo klausimu žr. 1991 m. liepos 25 d. Sprendimo Säger, C‑76/90, Rink. p. I-4221, 12 punktą ir 2001 m. spalio 25 d. Sprendimo Finalarte ir kt., C‑49/98, C‑50/98, C-52/98–C‑54/98 ir C‑68/98–C‑71/98, Rink. p. I‑7831, 28 punktą). Šia laisve naudojasi ir paslaugų teikėjai, ir jų gavėjai (žr. 1984 m. sausio 31 d. Sprendimo Luisi ir Carbone, 286/82 ir 26/83, Rink. p. 377, 16 punktą ir 2004 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, C‑262/02, Rink. p. I‑6569, 22 punktą).

38 Šioje byloje reikia pripažinti, jog neatsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamą samdomo darbo prezumpciją paneigti yra pakankamai sudėtinga, ji sudaro kliūtį laisvam paslaugų teikimui EB 49 straipsnio prasme. Iš tikrųjų nors ji stricto sensu neatima iš nagrinėjamų artistų galimybės vykdyti savarankiškai dirbančių asmenų veiklos Prancūzijoje, vis dėlto ji jiems sukelia nepatogumų trukdydama jų, kaip paslaugų teikėjų, veiklai. Siekdami, kad jų sutartis nebūtų laikoma darbo sutartimi ir kad dėl to jie nepatirtų papildomų išlaidų dėl pareigos Prancūzijoje mokėti socialinės apsaugos sistemai priklausančių pagal darbo sutartį dirbančių asmenų mokamų įmokų ir jiems nebūtų taikoma mokamų atostogų sistema, jie privalo įrodyti, jog jie nedirba darbo vadovaujant kitam asmeniui, bet, priešingai – dirba savarankiškai. Taigi nagrinėjama samdomo darbo prezumpcija atgraso, viena vertus, atitinkamus artistus nuo paslaugų teikimo Prancūzijoje ir, antra vertus, Prancūzijos sprektaklių organizatorius nuo tokių artistų įdarbinimo.

39 Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė tvirtina, jog nagrinėjama samdomo darbo prezumpcija negali sudaryti kliūčių laisvam paslaugų teikimui, nes ji tėra Teisingumo Teismo praktikoje įtvirtintą veiksmingumo principą atitinkantis procesinis reikalavimas.

40 Nors samdomo darbo prezumpcija, kaip ir kiekviena prezumpcija, yra procesinė taisyklė, reikia pažymėti, kad Prancūzijos vyriausybės nurodyta teismų praktika nėra automatiškai taikoma visoms nacionalinės teisės procesinėms taisyklėms ir kad ji susijusi tik su ieškinių, skirtų iš tiesioginio Bendrijos teisės veikimo kylančių teisės subjektų teisių apsaugai užtikrinti, procesinėmis taisyklėmis (be kita ko, žr. 1995 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Peterbroeck, C‑312/93, Rink. p. I‑4599, 12 punktą). Tačiau šioje byloje nagrinėjama samdomo darbo prezumpcija siekiama ne užtikrinti iš Bendrijos teisės išplaukiančias teises, o, priešingai, sudaryti kliūtis tokioms teisėms.

41 Be to, Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad priėmus aplinkraštį DSS/DACI Nr. 2001/34, norint paneigti nagrinėjamą atitinkamų artistų samdomo darbo prezumpciją, pakanka pateikti E 101 formos pažymą.

42 Tačiau net jeigu priėmus aplinkraštį nagrinėjama samdomo darbo prezumpcija iš tikrųjų automatiškai nebuvo taikoma artistams, turintiems teisę naudotis E 101 formos pažyma, būtina konstatuoti, kad šis aplinkraštis buvo priimtas 2001 m. sausio 18 d., t. y. daug vėliau nei pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaiga. Todėl bet kuriuo atveju šis aplinkraštis niekaip negali pakeisti šio sprendimo 38 punkte pateikto vertinimo.

43 Vis dėlto laisvą paslaugų teikimą gali riboti nacionalinės teisės aktai, grindžiami EB 46 straipsnio 1 dalyje, skaitomoje kartu su EB 55 straipsniu, nurodytais pagrindais arba privalomais bendrojo intereso pagrindais (šiuo klausimu žr. minėto 2004 m. birželio 13 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją, 23 punktą), jeigu nėra Bendrijos suderinimo priemonės, numatančios šių interesų apsaugai užtikrinti būtinų priemonių (šiuo klausimu laisvo prekių judėjimo kontekste žr. 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Centre d’insémination de la Crespelle, C‑323/93, Rink. p. I‑5077, 31 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

44 Paprastai valstybės narės pačios sprendžia dėl norimo suteikti tokių teisėtų interesų apsaugos lygio ir jam pasiekti tinkamo būdo. Vis dėlto jos tai gali daryti tik neperžengdamos Sutarties nustatytų ribų, o būtent laikydamosi proporcingumo principo, kuris reikalauja, jog priimtos priemonės būtų tinkamos užtikrinti jomis siekiamo tikslo įgyvendinimą ir neviršyti to, kas būtina jį pasiekti (ypač žr. minėtų sprendimo Säger 15 punktą ir 2004 m. liepos 13 d. Sprendimo Komisija prieš Prancūziją 24 punktą).

45 Todėl šiuo atveju siekiant įvertinti Komisijos pareikšto antro kaltinimo pagrįstumą reikia ištirti, ar nagrinėjamą samdomo darbo prezumpciją, reiškiančią pagal darbo sutartį dirbančių asmenų socialinės apsaugos bei mokamų kasmetinių atostogų sistemos taikymą, galima pateisinti šio sprendimo 43 punkte nurodytais pagrindais ir ar ši priemonė yra proporcinga siekiamų tikslų atžvilgiu bei ar egzistuoja Bendrijos suderinimo priemonės, draudžiančios tokį pagrindimą.

46 Šiuo klausimu Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad šią prezumpciją pateisina du privalomi bendrojo intereso pagrindai, būtent: pirma, atitinkamų artistų socialinė apsauga ir, antra, kova su slepiamu darbu.

47 Pirma, dėl atitinkamų artistų socialinės apsaugos, negalima atmesti galimybės, jog savarankiškai dirbančių darbuotojų, kaip antai paslaugų teikėjų, kaip ir pagal darbo sutartį dirbančių asmenų, atveju gali prireikti imtis specifinių priemonių (šiuo klausimu įsisteigimo laisvės srityje žr. 1996 m. vasario 15 d. Sprendimo Kemmler, C‑53/95, Rink. p. I‑703, 13 punktą). Todėl paslaugų teikėjų socialinė apsauga iš esmės gali būti laisvo paslaugų teikimo apribojimą pateisinantis privalomas bendrojo intereso pagrindas.

48 Tačiau kiek tai susiję, pirma, su socialinės apsaugos garantija, reikia priminti, kad egzistuoja specialios Bendrijos priemonės, koordinuojančios socialinės apsaugos srityje paslaugų teikėjams taikytinus teisės aktus. Iš tikrųjų iš Reglamento Nr. 1408/71 13 straipsnio 1 dalies, skaitomos kartu su šio reglamento 4 straipsniu ir 14a straipsnio 1 dalies a punktu, matyti, jog asmenims, paprastai valstybėje narėje vykdantiems savarankiškai dirbančių asmenų veiklą ir laikinai dirbantiems kitoje valstybėje narėje, taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai. Todėl pagal šiuo reglamentu įtvirtintą sistemą atitinkami artistai turi teisę į kilmės valstybės narės, o ne į paskirties valstybės narės teikiamą socialinę apsaugą ir kad šią apsaugą, be to, įrodo tipinė pažyma – „E 101 formos pažyma“ (šiuo klausimu žr. 2000 m. kovo 30 d. Sprendimo Banks ir kt., C‑178/97, Rink. p. I‑2005, 33 ir 34 punktus).

49 Tokiomis aplinkybėmis Prancūzijos Respublika neturi teisės atitinkamiems artistams taikyti savo socialinės apsaugos sistemos (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Banks ir kt. 41 ir 42 punktus).

50 Kiek tai susiję, antra, su teise į mokamas kasmetines atostogas, reikia pažymėti, kad 1993 m. lapkričio 23 d. Tarybos direktyva 93/104/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų (OL L 307, p. 18) nustato mokamas atostogas reglamentuojančias taisykles. Tačiau šios taisyklės taikomos tik pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims, o ne paslaugų teikėjams.

51 Nors atitinkamų artistų mokamų atostogų klausimas Bendrijos lygiu nėra suderintas ir nors Prancūzijos Respublika iš esmės išsaugo teisę numatyti tokią apsaugą, vis dėlto reikia pripažinti, jog paslaugų teikėjų teisę į mokamas atostogas (kurią netiesiogiai nustato samdomo darbo prezumpcija arba ji nustatyta tiesiogiai) sudėtinga suderinti su savarankiškai vykdomos veiklos sąvoka. Iš tikrųjų teisė į atostogas, kurias apmoka darbdavys, yra viena svarbiausių ir būdingiausių su darbu pagal darbo sutartį susijusių teisių. Priešingai, savarankiškai vykdomai veiklai būtent ir būdinga tai, kad ji nesuteikia tokios teisės į mokamas atostogas.

52 Antra, dėl tikslo kovoti su slepiamu darbu reikia pripažinti, jog vien aplinkybė, kad artistus paprastai įdarbina laikinai bei trumpiems laikotarpiams skirtingi renginių organizatoriai, negali pagrįsti bendro įtarimo, jog darbas yra slepiamas. Tai yra ypač aišku šiuo atveju, nes atitinkami artistai yra pripažinti paslaugų teikėjais, įsisteigusiais savo kilmės valstybėje narėje, kurioje jie paprastai teikia analogiškas paslaugas.

53 Tokiomis aplinkybėmis, kaip siūlo Komisija, siekiant veiksmingai kovoti su slepiamu darbu ir išvengti bei identifikuoti individualius atvejus, kai naudojamasi netikru mėgėjo arba savanorio statusu, būtų pakakę įtvirtinti a posteriori kontrolės sistemą su atgrasančiomis sankcijomis.

54 Šiomis aplinkybėmis antras kaltinimas yra pagrįstas.

55 Todėl reikia pripažinti, kad:

– nustačiusi, jog artistų agentams, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, licencija išduodama atsižvelgiant į artistų įdarbinimo poreikius, ir

– įtvirtinusi artistų, pripažintų paslaugų teikėjais, įsisteigusiais savo kilmės valstybėje narėje, kurioje paprastai teikia analogiškas paslaugas, samdomo darbo prezumpciją,

Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

56 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 3 dalį, jeigu kiekvienos šalies dalis reikalavimų patenkinama, o dalis atmetama, Teisingumo Teismas gali paskirstyti bylinėjimosi išlaidas šalims arba nurodyti kiekvienai padengti savo išlaidas. Kadangi kiekvienos iš šalių dalis reikalavimų buvo patenkinta, o dalis atmesta, jos padengia savo išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1. – Nustačiusi, jog artistų agentams, įsisteigusiems kitoje valstybėje narėje, licencija išduodama atsižvelgiant į artistų įdarbinimo poreikius, ir

– įtvirtinusi artistų, pripažintų paslaugų teikėjais, įsisteigusiais savo kilmės valstybėje narėje, kurioje paprastai teikia analogiškas paslaugas, samdomo darbo prezumpciją,

Prancūzijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 straipsnį.

2. Likusią ieškinio dalį atmesti.

3. Europos Bendrijų Komisija ir Prancūzijos Respublika padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Parašai.

* Proceso kalba: prancūzų.