1. Teisės aktų derinimas – EB 95 straipsnis – Apimtis
(EB 95 straipsnis)
2. Teisės aktų derinimas – Telekomunikacijų sritis
(EB 95 straipsnis; Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas Nr. 460/2004)
1. EB 95 straipsnio sąvoka „priemonės < ... > suderinti“ Sutarties autoriai norėjo Bendrijos teisės aktų leidėjui suteikti diskreciją, atsižvelgiant į suderintinos srities bendrą kontekstą bei ypatingas aplinkybes, parinkti taikytiną suderinimo techniką, kuri būtų tinkamiausia norimam rezultatui pasiekti, ypač srityse, kurioms būdingos sudėtingos techninės savybės.
Šiuo atžvilgiu EB 95 straipsnio formuluotė neleidžia prieiti prie išvados, kad šios nuostatos pagrindu Bendrijos teisės aktų leidėjo priimtos priemonės turi būti skirtos tik valstybėms narėms. Teisės aktų leidėjo manymu, gali pasirodyti esant būtina įsteigti Bendrijos agentūrą, padedančią įgyvendinti suderinimą tada, kai neprivalomų papildomų priemonių ir gairių priėmimas atrodo esąs tinkamas siekiant palengvinti šia nuostata paremtų aktų vienodą įgyvendinimą ir taikymą.
Vis dėlto tokiai agentūrai patikėtos užduotys turi būti glaudžiai susijusios su valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų suderinimo sritimi. Taip yra ypač tada, kai tam įsteigta Bendrijos agentūra teikia paslaugas nacionalinėms valdžios institucijoms ir (arba) ūkio subjektams, kurios daro poveikį vienodam suderinimo priemonių įgyvendinimui ir gali palengvinti jų taikymą.
(žr. 43–45 punktus)
2. Reglamentas Nr. 460/2004, įsteigiantis Europos tinklų ir informacijos apsaugos agentūrą, yra teisingai priimtas remiantis EB 95 straipsniu.
Iš tiesų, pirma, kalbant apie reglamento 2 straipsnyje numatytus Agentūros tikslus, pagal Direktyvos 2002/21 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos 1 straipsnio 1 dalį ja siekiama nustatyti elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių priemonių bei paslaugų reguliavimo suderintą sistemą. Be to, daugelyje specialių direktyvų nuostatų yra išreikštas Bendrijos teisės aktų leidėjo susirūpinimas dėl tinklų ir informacijos saugumo. Tai taikytina Direktyvai 2002/20 dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo, Direktyvai 2002/22 dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis, Direktyvai 2002/58 dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje, Direktyvai 95/46 dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir Direktyvai 1999/93 dėl Bendrijos elektroninių parašų reguliavimo sistemos. Dar daugiau, to paties reglamento 3 straipsnyje Agentūrai patikėti uždaviniai yra glaudžiai susiję su Direktyva 2002/21 ir specialiomis direktyvomis siekiamais tikslais tinklų ir informacijos saugumo srityje.
Antra, kiek tai susiję su Bendrijos teisės aktų šioje srityje įgyvendinimu, šis reglamentas yra ne atskira priemonė, jis priimtas atsižvelgiant į norminį kontekstą, kurį apibrėžia Direktyva 2002/21 bei specialios, tinklams ir elektroniniams ryšiams taikomos direktyvos ir kuriuo siekiama įgyvendinti vidaus rinką elektroninių ryšių srityje. Be to, susidūręs su sritimi, kurioje įgyvendinamos technologijos yra ne tik sudėtingos, bet ir greitai besikeičiančios, Bendrijos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, kad tokio Bendrijos organo, kaip antai Agentūros įsteigimas, buvo tinkama priemonė užkirsti kelią skirtumams, kurie galėtų sudaryti kliūtis sklandžiam vidaus rinkos nagrinėjamoje srityje veikimui, atsirasti.
Galiausiai iš kartu skaitomų reglamento 25 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 27 straipsnio, pagal kuriuos Agentūrą reiktų įsteigti ribotam laikotarpiui, o jos veikla turėtų būti įvertinta siekiant nustatyti, ar reikia pratęsti jos veiklos trukmę, išplaukia, kad Bendrijos teisės aktų leidėjas laikėsi nuomonės, jog prieš priimant sprendimą dėl Agentūros likimo dera įvertinti šios Agentūros veiklos veiksmingumą bei jos realų indėlį į Direktyvos 2002/21 ir specialių direktyvų įgyvendinimą.
(žr. 47–48, 50–55, 58, 60–62, 65–67 punktus)