Byla C‑199/04
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyvos 85/337/EEB ir 97/11/EB – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Reikšmingi statinių ar žemės naudojimo pakeitimai – Ieškinio nepriimtinumas“
Sprendimo santrauka
Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Ginčo dalykas – Nustatymas per ikiteisminę procedūrą
(EB 226 straipsnis)
EB 226 straipsnyje numatytuose pagrįstoje nuomonėje ir ieškinyje turi būti pateikti aiškūs ir tikslūs kaltinimai, leidžiantys valstybei narei ir Teisingumo Teismui tiksliai įvertinti Bendrijos teisės pažeidimo, dėl kurio priekaištaujama, apimtį, kad ši valstybė galėtų veiksmingai pasinaudoti savo gynybos priemonėmis ir kad Teisingumo Teismas galėtų patikrinti, ar, kaip nurodoma, yra neįvykdyti įsipareigojimai.
Ieškinį dėl įsipareigojimų neįvykdymo, kuris pagrįstas prieštaringais argumentais ir todėl neatitinka šių aiškumo ir tikslumo reikalavimų, reikia atmesti kaip nepriimtiną.
(žr. 21, 25–26 punktus)
TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija)
SPRENDIMAS
2007 m. vasario 1 d.(*)
„Valstybės įsipareigojimų neįvykdymas – Direktyvos 85/337/EEB ir 97/11/EB – Tam tikrų projektų poveikio aplinkai vertinimas – Reikšmingi statinių ar žemės naudojimo pakeitimai – Ieškinio nepriimtinumas“
Byloje C‑199/04
dėl 2004 m. gegužės 4 d. pagal EB 226 straipsnį pareikšto ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo
Europos Bendrijų Komisija, atstovaujama C.‑F. Durand ir F. Simonetti, padedamų barrister A. Howard, nurodžiusi adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
ieškovė,
prieš
Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę, atstovaujamą M. Bethell, vėliau – E. O’Neill, padedamų QC D. Elvin ir barrister J. Maurici, nurodžiusią adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovę,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Schintgen, R. Silva de Lapuerta, J. Makarczyk (pranešėjas) ir L. Bay Larsen,
generalinis advokatas D. Ruiz‑Jarabo Colomer,
posėdžio sekretorė L. Hewlett, vyriausioji administratorė,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2006 m. vasario 23 d. posėdžiui,
atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,
priima šį
Sprendimą
1 Savo ieškiniu Europos Bendrijų Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad nesiėmusi visų būtinų priemonių 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyvos 85/337/EEB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, p. 40), iš dalies pakeistos 1997 m. kovo 3 d. Tarybos direktyva 97/11/EB (OL L 73, p. 5, toliau – Direktyva 85/337), 2–6, 8 ir 9 straipsnių visiškam ir tiksliam perkėlimui užtikrinti, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
2 Direktyvos 85/337 2 straipsnio 1 dalis yra suformuluota taip:
„1. Valstybės narės imasi visų priemonių, reikalingų užtikrinti, jog prieš duodant sutikimą projektams, kurie gali daryti reikšmingą poveikį aplinkai, be kita ko, dėl pobūdžio, savo masto ar vietos, bus reikalaujama sutikimo planuojamai veiklai ir poveikio aplinkai vertinimo. Tokie projektai apibrėžti 4 straipsnyje.“
3 Pagal šios direktyvos 3 straipsnį:
„Vertinant poveikį aplinkai pagal 4–11 straipsnių nuostatas ir kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas, apibūdinamas ir įvertinamas tiesioginis ir netiesioginis projekto poveikis šiems veiksniams:
– žmonėms, gyvūnijai ir augmenijai,
– dirvožemiui, vandeniui, orui, klimatui ir kraštovaizdžiui,
– materialinėms vertybėms ir kultūros paveldui,
– pirmoje, antroje ir trečioje įtraukose išvardintų veiksnių sąveikai.“
4 Direktyvos 4 straipsnio 2 dalis nustato:
„Remdamosi 2 straipsnio 3 dalimi, valstybės narės:
a) išnagrinėjusios kiekvieną atvejį
arba
b) pagal valstybės narės nustatytas ribas ar kriterijus
nusprendžia, ar projektai, išvardyti II priede, turi būti vertinami pagal 5–10 straipsnių nuostatas.
Valstybės narės gali apsispręsti naudoti abi a ir b punktuose nurodytas procedūras.“
5 Direktyvos 85/337 II priedo „Projektai, kuriems taikoma 4 straipsnio 2 dalis“ 5 dalies b punkte numatyti cemento gamybos įrengimai.
Nacionalinės teisės aktai
6 Jungtinėje Karalystėje pareigos aplinkos apsaugos srityje išduodant leidimus degimo atliekų panaudojimui yra padalytos tarp už urbanizmą ir už aplinką atsakingų valdžios institucijų.
7 Pirmosios, ypač savivaldybių urbanizmo tarnybos, turi kompetenciją nagrinėti ir spręsti prašymus išduoti leidimus statybai. Jei savivaldybių urbanizmo tarnybos atsisako išduoti leidimą ar nepateikia jokio atsakymo, pareiškėjas šį atsisakymą ar neveikimą gali apskųsti valstybės sekretoriui. Pastarasis taip pat gali nuspręsti perimti savivaldybės urbanizmo tarnybos teisę nagrinėti šį klausimą ir priimti sprendimą dėl prašymo išduoti leidimą statybai. Velse tokią valstybės sekretoriui priskirtą kompetenciją urbanizmo srityje turi National Assembly for Wales.
8 Pagal 1990 m. Miesto ir kaimo planavimo akto (Town and Country Planning Act 1990, toliau – MKPA) 57 straipsnį leidimas statybai yra būtinas bet kokiam „statybos projektui“, o pagal to paties įstatymo 55 straipsnį ši sąvoka reiškia „statybos, inžinerinių, kalnakasybos darbų ir kitų operacijų vykdymą žemėje, ant žemės, virš žemės arba po žeme arba reikšmingus bet kokių statinių ar žemės naudojimo pakeitimus“.
9 Pateikus prašymą išduoti leidimą statybai, už urbanizmą atsakingos valdžios institucijos taip pat sprendžia dėl reikalingumo atlikti Direktyvoje 85/337 numatytą poveikio aplinkai vertinimą.
10 Šiuo atžvilgiu 1988 m. Miesto ir kaimo planavimo (poveikio aplinkai vertinimo) reglamentas (Town and Country Planning (Assessment of Environmental Effects) Regulations 1988) perkėlė Direktyvą 85/337 į nacionalinę teisę, be kita ko, naujus procedūrinius reikalavimus perkeldamas į jau esamą teritorijų planavimo ir urbanizavimo sistemą.
11 Direktyva 97/11 į Jungtinės Karalystės nacionalinę teisę buvo perkelta 1999 m. Miesto ir kaimo planavimo (Poveikio aplinkai įvertinimas) reglamentu (Anglija ir Velsas) (Town and Country Planning (Environmental Impact Assessment) (England and Wales) Regulations 1999).
12 Pagal 1990 m. Aplinkos apsaugos akto (Environmental Protection Act 1990) I dalimi įtvirtintą integruotą taršos kontrolės sistemą („integrated pollution control“) Jos Didenybės Taršos inspekcija nagrinėdavo žalingą poveikį, kurį operacija gali turėti aplinkai, o įsteigus Aplinkos agentūrą tai daro pastaroji. Remiantis šio įstatymo 6 straipsniu, „reglamentuojama operacija“, t. y. veikla, kurią valstybės sekretorius pripažino esant potencialiai teršiančią, ypač Anglijoje ir Velse negali būti vykdoma be Aplinkos agentūros išduoto leidimo.
13 1997 m. vasario mėnesį Aplinkos ministerija išleido aiškinamąjį raštą Nr. 23 (Planning Policy Guidance Note 23) dėl urbanizmo politikos ir kovos su tarša. Šiame rašte, be kita ko, paaiškinamas santykis tarp pareigų, kurias turi savivaldos planavimo institucijos, ir atskirų teisės aktais nustatytų pareigų, kurias turi už kovą su tarša atsakingos institucijos.
Ikiteisminė procedūra
14 1997 m. ir 1998 m. Komisija gavo du skundus dėl bendrovės Castle Cement Clitheroe, Lankašyro grafystėje, eksploatuojamai cemento gamyklai išduoto leidimo vietoj dalies jos įprasto degiojo mišinio naudoti skystųjų pramonės atliekų mišinį „Cemfuel“. Skundą pateikusių asmenų teigimu, kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos nepatikrino, ar prieš išduodant tokį leidimą turėtų būti įvertintas nagrinėjamo projekto poveikis aplinkai.
15 1999 m. Komisija taip pat gavo skundą dėl cemento gamyklos, kurią ta pati bendrovė eksploatavo Padeswood, Flintšyro grafystėje. Pastaruoju atveju papildomos krosnies įrengimas bei įprasto degiojo mišinio pakeitimas „Cemfuel“, nesusmulkintomis padangomis bei popieriaus ir plastiko atliekų mišiniu, vadinamu „Profuel“, nors ir įvertinus jų poveikį aplinkai, National Assembly for Wales buvo leisti iki Aplinkos agentūrai pareiškiant savo nuomonę dėl prašymo išduoti šį leidimą.
16 Nuo 1997 m. liepos 11 d. iki 1999 m. kovo 30 d. Clitheroe cemento gamyklos klausimu Komisija ir Jungtinės Karalystės vyriausybė du kartus pasikeitė laiškais. Laiškais buvo pasikeista ir dėl su Padeswood cemento gamykla susijusio skundo, nes 1999 m. balandžio 19 d. Komisija šios vyriausybės paprašė pateikti paaiškinimus, o pastaroji jai atsakė 1999 m. birželio 18 dieną.
17 Šiais klausimais Komisija manė, pirma, kad kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų rėmimasis MKPA įtvirtintu „bet kokių statinių ar žemės naudojimo pakeitimų reikšmingumo“ kriterijumi lemia tai, kad tam tikriems projektams, tarp kurių, be kita ko, yra cemento gamykloje naudojamų degiųjų medžiagų pakeitimas, netaikomos Direktyvoje 85/337 numatytos procedūros. Antra, Jungtinė Karalystė nepakankamai suderino urbanizmui ir kovai su tarša taikytinas taisykles, kad užtikrintų šioje direktyvoje nustatytų pareigų laikymąsi ir tikslų įvykdymą. Dėl šios priežasties 2001 m. gegužės 7 d. Komisija šiai valstybei narei išsiuntė oficialų įspėjimą.
18 Kadangi Jungtinės Karalystės atsakymas į šį oficialų pranešimą Komisiją įtikino, jog Direktyva 85/337 nebuvo tinkamai įgyvendinta ir praktiškai pritaikyta, ji 2002 m. liepos 18 d. šiai valstybei narei nusiuntė pagrįstą nuomonę ragindama per du mėnesius nuo šios nuomonės gavimo dienos imtis priemonių, reikalingų įsipareigojimams pagal šią direktyvą įvykdyti.
19 Manydama, kad Jungtinės Karalystės vyriausybės atsakymas į šią pagrįstą nuomonę nebuvo patenkinamas, Komisija nusprendė pareikšti šį ieškinį.
Dėl ieškinio priimtinumo
20 Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas gali savo iniciatyva išnagrinėti, ar įvykdytos EB 226 straipsnyje nustatytos ieškinio dėl įsipareigojimų neįvykdymo pareiškimo sąlygos (žr., pavyzdžiui, 1992 m. kovo 31 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑362/90, Rink. p. I‑2353, 8 punktą ir 2005 m. spalio 27 d. Sprendimo Komisija prieš Italiją, C‑525/03, Rink. p. I‑9405, 8 punktą).
21 Vadinasi, esant tokiam procesui, pagrįstoje nuomonėje ir ieškinyje turi būti pateikti aiškūs ir tikslūs kaltinimai, leidžiantys valstybei narei ir Teisingumo Teismui tiksliai įvertinti Bendrijos teisės pažeidimo, dėl kurio priekaištaujama, apimtį, kad ši valstybė galėtų veiksmingai pasinaudoti savo gynybos priemonėmis ir kad Teisingumo Teismas galėtų patikrinti, ar, kaip nurodoma, yra neįvykdyti įsipareigojimai (šiuo klausimu žr. 2006 m. gegužės 4 d. Sprendimo Komisija prieš Jungtinę Karalystę, C‑98/04, Rinkinyje p. I‑4003, 18 punktą).
22 Nagrinėjamoje byloje Komisija Teisingumo Teismo prašo pripažinti, kad Jungtinė Karalystė nesiėmė visų priemonių, būtinų visiškam ir tiksliam Direktyvos 85/337/EEB 2–6, 8 ir 9 straipsnių perkėlimui užtikrinti.
23 Savo ieškinį Komisija grindžia dviem kaltinimais: pirmasis susijęs su MKPA 55 ir 57 straipsniais, kuriuos taikydamos už urbanizmą atsakingos valdžios institucijos, gavusios prašymą išduoti leidimą statyti, remiasi nacionaliniu „bet kokių statinių ar žemės naudojimo pakeitimų reikšmingumo“ kriterijumi, o to pasekmė yra ta, kad tam tikri projektai nepatenka į Direktyvos 85/337 taikymo sritį, o antrasis susijęs su tuo, kad, perkeldama šią direktyvą į vidaus teisę, Jungtinės Karalystės vyriausybė nepakankamai suderino urbanizmui ir kovai su tarša taikytinas taisykles, kad būtų užtikrintas visų šios direktyvos 3 ir 8 straipsniuose nustatytų pareigų laikymasis.
24 Vis dėlto reikia konstatuoti, kad savo ieškinyje Komisija aiškiai pripažino, jog 1988 m. Miesto ir kaimo planavimo (Poveikio aplinkai įvertinimas) reglamentu, ir, kiek tai susiję su Anglija ir Velsu, 1999 m. reglamentu Jungtinė Karalystė priėmė teisės aktus, reikalingus Direktyvai 85/337 perkelti į vidaus teisę.
25 Taigi šis ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo neatitinka šio sprendimo 21 punkte nurodytų aiškumo ir tikslumo reikalavimų, nes yra pagrįstas prieštaringais argumentais.
26 Iš to, kas išdėstyta pirmiau, išplaukia, kad ieškinį reikia atmesti kaip nepriimtiną.
Dėl teismo išlaidų
27 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Jungtinė Karalystė prašė priteisti išlaidas iš Komisijos, o pastarosios pareikštas ieškinys pripažintas nepriimtinu, pastaroji turi jas padengti.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Ieškinį atmesti kaip nepriimtiną.
2. Priteisti iš Europos Bendrijų Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: anglų.