Byla C‑185/04

Ulf Öberg

prieš

Försäkringskassan, länskontoret Stockholm

(Länsrätten i Stockholms län prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Laisvas darbuotojų judėjimas – Europos Bendrijų pareigūnai ir tarnautojai – Tėvystės (motinystės) pašalpos – Atsižvelgimas į laikotarpį, kai asmuo buvo apsidraudęs pagal Europos Bendrijų bendrąją sveikatos draudimo sistemą“

Sprendimo santrauka

Laisvas asmenų judėjimas – Darbuotojai – Vienodas požiūris

(EB 39 straipsnis)

EB 39 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad taikant nacionalinės teisės aktus dėl tėvystės (motinystės) pašalpų, kurie, apskaičiuojant šių pašalpų dydį, numato minimalų apsidraudimo pagal sveikatos draudimo sistemą laikotarpį, turi būti atsižvelgta į laikotarpį, kai darbuotojas buvo apsidraudęs pagal Europos Bendrijų bendrąją sveikatos draudimo sistemą.

(žr. 26 punktą ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2006 m. vasario 16 d.(*)

Byloje C‑185/04

dėl länsrätten i Stockholms län (Švedija) 2004 m. balandžio 20 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2004 m. balandžio 22 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Ulf Öberg

prieš

Försäkringskassan, länskontoret Stockholm, anksčiau Stockholms läns allmänna försäkringskassa,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans, teisėjai R. Schintgen, R. Silva de Lapuerta (pranešėja), G. Arestis ir J. Klučka,

generalinis advokatas A. Tizzano,

posėdžio sekretorė C. Strömholm, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. lapkričio 17 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

– U. Öberg bei jį atstovaujančio J. Hettne,

– Švedijos vyriausybės, atstovaujamos A. Kruse,

– Suomijos vyriausybės, atstovaujamos T. Pynnä,

– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos D. Martin ir K. Simonsson,

atsižvelgęs į sprendimą, priimtą susipažinus su generalinio advokato nuomone, nagrinėti bylą be išvados,

priima šį

Sprendimą

1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su EB 12 straipsnio, 17 straipsnio 2 dalies, 18 ir 39 straipsnių bei 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2) 7 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 1996 m. birželio 3 d. Tarybos direktyvos 96/34/EB dėl Bendrojo susitarimo dėl tėvystės atostogų, sudaryto tarp UNICE, CEEP ir ETUC (OL L 145, p. 4), aiškinimo.

2 Šis prašymas buvo pateiktas byloje tarp U. Öberg ir Stokholmo socialinės apsaugos kasos (Försäkringskassan, länskontoret Stockholm, anksčiau – Stockholms läns allmänna försäkringskassa) dėl atsižvelgimo į darbo laikotarpį, kai U. Öberg buvo apsidraudęs pagal Europos Bendrijų bendrąją sveikatos draudimo sistemą, apskaičiuojant tėvystės (motinystės) pašalpos dydį.

Teisinis pagrindas

3 Švedijos Įstatymo dėl socialinės apsaugos sistemos (lag (1962:381) om allmän försäkring, toliau ? ĮSAS) 4 skyriuje yra įtvirtintos tėvystės (motinystės) pašalpas reglamentuojančios nuostatos.

4 Pagal ĮSAS 4 skyriaus 3 straipsnį, vaikui gimus tėvystės (motinystės) pašalpos tėvams mokamos ilgiausiai 450 dienų ir vėliausiai iki tol, kol vaikui sueis 8 metai arba kol jis užbaigs pirmuosius mokslo metus, jei pastaroji data yra vėlesnė.

5 Pagal ĮSAS 4 skyriaus 6 straipsnį tėvystės (motinystės) pašalpos dydis yra mažiausiai 60 SEK per dieną (toliau ? garantuojamas dydis). Taip pat numatyta, kad per pirmąsias 180 dienų tėvystės (motinystės) pašalpos dydis siekia dienos ligos draudimo išmokos dydį, jei ne trumpiau nei 240 iš eilės einančių dienų iki vaiko gimimo ar numatomos jo gimimo datos vienas iš tėvų buvo apsidraudęs pagal sveikatos draudimo sistemą didesnei negu garantuojamas dydis sumai.

6 Pagal ĮSAS 3 skyriaus 2 straipsnį dienos ligos draudimo išmokos apskaičiuojamos atsižvelgiant į metines pajamas, kurias apsidraudęs asmuo gali tikėtis gauti kaip atlyginimą už jo profesinę veiklą Švedijoje, išskyrus jei pasikeičia aplinkybės.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

7 Nuo 1995 m. iki 2000 m. dirbęs Europos Bendrijų Teisingumo Teisme Švedijos pilietis U. Öberg sugrįžo į Švediją. 1999 m. rugsėjo 22 d. jam gimė vaikas.

8 2001 m. rugpjūčio 28 d. ir lapkričio 16 d. sprendimais Stokholmo socialinio draudimo kasa atsisakė U. Öberg 180 pirmųjų jo tėvystės atostogų dienų skirti dienos ligos draudimo išmoką atitinkančią tėvystės (motinystės) pašalpą motyvuodama tuo, kad iki gimstant jo vaikui U. Öberg dirbo Teisingumo Teisme, ir todėl ne trumpiau nei 240 iš eilės einančių dienų iki dienų iki vaiko gimimo ar numatomos jo gimimo datos nebuvo apsidraudęs pagal nacionalinę ligos draudimo sistemą didesnei negu garantuojamas dydis sumai.

9 U. Öberg dėl šių sprendimų pareiškė ieškinį länsrätten i Stockholms län, kuris nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1) Ar nacionalinės teisės aktuose nustatytas reikalavimas, pagal kurį tėvas (motina) turi gyventi nagrinėjamoje valstybėje narėje ir būti joje apsidraudęs sveikatą ne trumpiau nei 240 dienų iki vaiko gimimo, kad įgytų teisę į tėvystės (motinystės) pašalpą atitinkančią dienos ligos draudimo išmoką, atitinka EB 12 straipsnį, 17 straipsnio 2 dalį, 18 ir 39 straipsnius bei Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 1 ir 2 dalis ir <…> direktyvą Nr. 96/34/EB?

2) Jeigu taip, ar Bendrijos teisė reikalauja, kad nustatant, ar darbuotojas tenkina pagal nacionalinį įstatymą nustatytą minimalios draudimo trukmės kriterijų, reikia atsižvelgti į laikotarpį, kai darbuotojas buvo apsidraudęs pagal bendrąją sveikatos draudimo sistemą vadovaujantis Europos Bendrijų pareigūnų tarnybos nuostatais?“

Dėl prejudicinių klausimų

10 Dviem prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar tokių nacionalinės teisės aktų, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, atveju Bendrijos teisė, o būtent laisvą asmenų judėjimą reglamentuojančios nuostatos, turi būti aiškinamos taip, kad reikia atsižvelgti į darbo laikotarpį, kai darbuotojas buvo apsidraudęs pagal Europos Bendrijų bendrąją sveikatos draudimo sistemą.

11 Remiantis nusistovėjusia teismo praktika, kiekvienas Bendrijos pilietis, neatsižvelgiant į jo gyvenamąją vietą ir pilietybę, pasinaudojęs laisvo darbuotojų judėjimo teise ir vykdęs profesinę veiklą kitoje valstybėje narėje negu jo gyvenamoji valstybė narė patenka į EB 39 straipsnio taikymo sritį (2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimo De Groot, C‑385/00, Rink. p. I‑11819, 76 punktas; 2003 m. spalio 2 d. Sprendimo Van Lent, C‑232/01, Rink. p. I‑11525, 14 punktas ir 2003 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Schilling ir Fleck‑Schilling, C‑209/01, Rink. p. I‑13389, 23 punktas).

12 Be to, primintina, kad Europos Bendrijų pareigūnas turi darbuotojo migranto statusą. Iš tiesų, iš nusistovėjusios teismo praktikos taip pat išplaukia, kad Bendrijos pilietis, dirbantis ne savo kilmės valstybėje narėje, nepraranda darbuotojo statuso EB 39 straipsnio 1 dalies prasme, jei jis dirba tarptautinėje organizacijoje, net jeigu jo atvykimo ir apsigyvenimo sąlygos įdarbinimo valstybėje yra konkrečiai reglamentuojamos tarptautine konvencija (1989 m. kovo 15 d. Sprendimo Echternach ir Moritz, 389/87 ir 390/87, Rink. p. 723, 11 punktas; minėto sprendimo Schilling ir Fleck‑Schilling 28 punktas ir 2004 m. gruodžio 16 d. Sprendimo My, C‑293/03, Rink. p. I‑12013, 37 punktas).

13 Taigi iš darbuotojo, kuris yra valstybės narės pilietis, kaip U. Öberg, negali būti atimtos EB 39 straipsniu suteiktos teisės ir socialinės privilegijos (minėto sprendimo Echternach ir Moritz 12 punktas ir minėto sprendimo My 38 punktas).

14 Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad visomis EB sutarties nuostatomis, susijusiomis su laisvu asmenų judėjimu, siekiama palengvinti Bendrijos piliečiams visoje Bendrijos teritorijoje bet kokio pobūdžio profesinės veiklos vykdymą bei draudžiamos priemonės, galinčios sudaryti mažiau palankias sąlygas šiems piliečiams, kai jie siekia vykdyti ekonominę veiklą kitos valstybės narės teritorijoje (1992 m. liepos 7 d. Sprendimo Singh, C‑370/90, Rink. p. I‑4265, 16 punktas; minėto sprendimo De Groot 77 punktas ir minėto sprendimo Van Lent 15 punktas).

15 Šiuo atžvilgiu nuostatos, kliudančios valstybės narės piliečiui siekiant pasinaudoti laisvo judėjimo teise išvykti iš savo kilmės valstybės arba jį nuo to atgrasančios, yra kliūtys šiai laisvei, net jei jos taikomos neatsižvelgiant į atitinkamų darbuotojų pilietybę (minėto sprendimo De Groot 78 punktas; Van Lent 16 punktas bei Schilling ir Fleck‑Schilling 25 punktas).

16 Nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos apskaičiuojant tėvystės (motinystės) pašalpos dydį neatsižvelgiama į laikotarpį, kai darbuotojas buvo apsidraudęs pagal Europos Bendrijų bendrąją sveikatos draudimo sistemą, valstybės narės piliečius gali atgrasinti nuo išvykimo iš šios valstybės siekiant profesinę veiklą vykdyti kitos valstybės narės teritorijoje esančioje Europos Sąjungos institucijoje, kadangi, priimdami tokios institucijos pasiūlymą dirbti, darbuotojai prarastų galimybę pasinaudoti išmoka šeimai pagal šią nacionalinę sveikatos draudimo sistemą, į kurią jie turėtų teisę, jeigu nebūtų priėmę pasiūlymo dėl šio darbo (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo My 47 punktą).

17 Iš to išplaukia, kad tokie nacionalinės teisės aktai, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, yra kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui, kurią iš principo draudžia EB 39 straipsnis.

18 Vis dėlto nagrinėtina, ar ši kliūtis gali būti pateisinta atsižvelgiant į Sutarties nuostatas.

19 Pagal Teisingumo Teismo praktiką Sutartimi garantuotas pagrindines laisves ribojanti priemonė gali būti pateisinama, tik jei ja siekiama teisėto, su Sutartimi suderinamo tikslo ir laikomasi proporcingumo principo. Tam būtina, kad tokia priemonė būtų tinkama pasiekti numatytam tikslui ir neviršytų to, kas būtina jam pasiekti (žr., pavyzdžiui, 1993 m. kovo 31 d. Sprendimo Kraus, C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 32 punktą ir 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimo Oteiza Olazabal, C‑100/01, Rink. p. I‑10981, 43 punktą).

20 Švedijos vyriausybė tvirtina, kad ĮSAS yra pagrįstas objektyviomis priežastimis, nesusijusiomis su suinteresuotų asmenų pilietybe ir proporcingomis teisėtai siekiamam tikslui kovoti su piktnaudžiavimu taikant draudimo laikotarpių sumavimo principą. Šios vyriausybės teigimu, didesnių negu garantuojamas dydis tėvystės (motinystės) pašalpų skyrimas darbuotojams migrantams, kurie dirbo Europos Sąjungos institucijoje, būtų didelė finansinė našta nacionalinėms socialinės pagalbos sistemoms, ir todėl valstybės narės, kaip ir Švedijos Karalystė, mokančios didesnes tėvystės (motinystės) pašalpas, galėtų būti priverstos šias sumas sumažinti.

21 Šiuo atžvilgiu grynai ekonominio pobūdžio priežastys negali pateisinti to, kad pažeidžiamos teisės, kurios asmenims kyla iš laisvam darbuotojų judėjimui skirtų Sutarties nuostatų.

22 Be to, primintina, kad kartu su pateisinamomis priežastimis, kuriomis valstybė narė gali remtis, turi būti pateikiamas šios valstybės priimtos ribojančios priemonės tinkamumo ir proporcingumo įvertinimas (2004 m. kovo 18 d. Sprendimo Leichtle, C‑8/02, Rink. p. I‑2641, 45 punktas).

23 Tačiau reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju tokio įvertinimo nėra. Iš tiesų Švedijos vyriausybė, nepateikdama tikslių įrodymų, galinčių paremti jos argumentus, apsiriboja užuomina apie tariamą finansinę naštą, kuri apsunkintų nacionalinę socialinės pagalbos sistemą, jei į laikotarpį, kai darbuotojas migrantas buvo apsidraudęs pagal Europos Bendrijų bendrąją sveikatos draudimo sistemą, būtų atsižvelgiama taikant ĮSAS 4 skyriaus 6 straipsnį.

24 Iš to išplaukia, kad kliūtis laisvam darbuotojų judėjimui, kurią lemia atsisakymas apskaičiuojant tėvystės (motinystės) pašalpos dydį atsižvelgti į darbo laikotarpius, kai darbuotojai migrantai buvo apsidraudę pagal Europos Bendrijų bendrąją sveikatos draudimo sistemą, nėra pateisinama.

25 Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, Teisingumo Teismui nei dėl EB 12, 17, 18 straipsnių, nei dėl Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 1 ir 2 dalių, nei dėl Direktyvos 96/34 pasisakyti nebūtina.

26 Šiomis aplinkybėmis į prejudicinius klausimus atsakytina, jog EB 39 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad taikant tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, turi būti atsižvelgta į laikotarpį, kai darbuotojas buvo apsidraudęs pagal Europos Bendrijų bendrąją sveikatos draudimo sistemą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

27 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą dėl prejudicinio sprendimo pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

EB 39 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad taikant tokius nacionalinės teisės aktus, kokie nagrinėjami pagrindinėje byloje, turi būti atsižvelgta į laikotarpį, kai darbuotojas buvo apsidraudęs pagal Europos Bendrijų bendrąją sveikatos draudimo sistemą.

Parašai.

* Proceso kalba: švedų.