1. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštojoje direktyvoje numatytas atleidimas nuo mokesčio
(Tarybos direktyvos 77/388 15 straipsnio 4 dalies a punktas ir 5 dalis)
2. Mokesčių nuostatos – Teisės aktų suderinimas – Apyvartos mokesčiai – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema – Šeštojoje direktyvoje numatytas atleidimas nuo mokesčio
(Tarybos direktyvos 77/388 15 straipsnio 8 dalis)
3. Bendrijos teisė – Principai – Teisėtų lūkesčių apsauga
1. Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo, iš dalies pakeistos Direktyva 92/111, 15 straipsnio 4 dalies a punktas, kuriuo remiasi to paties straipsnio 5 dalis, taikomas ne tik laivams, kurie plaukioja atviroje jūroje ir gabena keleivius už atlygį, bet ir laivams, plaukiojantiems atviroje jūroje ir naudojamiems komercinėje, pramonės ar žvejybos veikloje.
Iš tiesų, nors tam tikros Šeštosios direktyvos 15 straipsnio 4 dalies a punkto kalbinės versijos duoda pagrindo skirtingiems aiškinimams, šio straipsnio formuluotė ir tikslas vis dėlto leidžia naudojimo laivybai atviroje jūroje kriterijų taikyti visiems šioje nuostatoje minimiems laivams. Jei ši nuostata būtų taikoma ne tik laivybai atviroje jūroje naudojamiems laivams, šio straipsnio 4 dalies b punktas, kuriame taip pat numatomas laivų, naudojamų pakrančių žvejybai, atleidimas nuo mokesčio, būtų perteklinis.
(žr. 14, 16 ir rezoliucinės dalies 1 punktus)
2. Šeštosios direktyvos 77/388 dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo 15 straipsnio 8 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatytas atleidimas nuo mokesčio taikomas tik tiesiogiai laivo savininkui teikiamoms paslaugoms, kurios reikalingos jūrinių laivų tiesioginėms reikmėms.
Iš tikrųjų, siekiant užtikrinti darnų visos Šeštosios direktyvos taikymą, atleidimas nuo mokesčio, numatytas 15 straipsnio 8 dalyje, negali būti taikomas paslaugoms, suteiktoms ankstesniame prekybos etape.
(žr. 24–25 ir rezoliucinės dalies 2 punktus)
3. Bendroje pridėtinės vertės mokesčio sistemoje nacionalinės mokesčių institucijos turi laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos principo. Nacionalinis teismas turi įvertinti, ar tuo atveju, kai valstybės narės mokesčių administratoriaus sprendimas leido apmokestinamajam asmeniui neperleisti pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo pareigos kitai sutarties šaliai, apmokestinamasis asmuo galėjo pagrįstai tikėti, kad nagrinėjamą sprendimą priėmė kompetentinga institucija.
(žr. 26, 36 punktus, 3 rezoliucinę dalį)