1. Prejudiciniai klausimai – Teisingumo Teismo kompetencija
(EB 234 straipsnis)
2. Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Valstybių narių pareigos
(EB 10, EB 81 ir EB 82 straipsniai)
3. Laisvė teikti paslaugas – Sutarties nuostatos – Taikymo sritis
(EB 49 straipsnis)
4. Laisvė teikti paslaugas – Apribojimai
(EB 49 straipsnis)
1. Kai prejudicinį klausimą pateikęs teismas nagrinėja bylą, kurios visi elementai yra susiję su vienos valstybės narės teritorija, vis dėlto atsakymas gali būti naudingas šiam teismui, ypač kai nacionalinė teisė reikalauja, jog šios valstybės narės pilietis naudotųsi tokiomis pačiomis teisėmis, kokias kitos valstybės narės piliečiui tokioje pačioje situacijoje suteiktų Bendrijos teisė.
(žr. 30 punktą)
2. Nors patys EB 81 ir EB 82 straipsniai taikomi tik įmonių veiklai ir neapima valstybių narių įstatymais bei kitais teisės aktais nustatomų priemonių, vis dėlto šie straipsniai, taikomi kartu su bendradarbiavimo pareigą įtvirtinančiu EB 10 straipsniu, įpareigoja valstybes nares nesiimti arba nepalikti galioti įstatymų bei kitų teisės aktų, galinčių panaikinti įmonėms taikomų konkurencijos teisės normų veiksmingumą. EB 10 ir EB 81 straipsniai pažeidžiami, kai valstybė narė reikalauja ar skatina sudaryti EB 81 straipsniui prieštaraujančius susitarimus, priimti sprendimus arba vykdyti suderintus veiksmus arba stiprina jų poveikį, arba kai panaikina savo pačios priimtų teisės aktų valstybinį pobūdį, perduodama privatiems subjektams atsakomybę priimti sprendimus, turinčius poveikį ekonomikos sektoriui.
Šiuo atžvilgiu negalima pripažinti, kad valstybė narė delegavo privatiems ūkio subjektams teisę priimti sprendimus, turinčius poveikį ekonomikos sektoriui, ir kad dėl to teisės aktai prarado valstybinį pobūdį, kai, viena vertus, atitinkama profesinė organizacija atsako tik už neprivalomo projekto dėl užmokesčio dydžio parengimą, nes ministras turi teisę pakeisti šios organizacijos pasiūlymą, ir, kita vertus, nacionalinės teisės aktai numato, jog teismai užmokestį nustato vadovaudamiesi tuose pačiuose teisės aktuose įtvirtintais kriterijais, ir, be to, tam tikromis išimtinėmis aplinkybėmis leidžia teismui tinkamai motyvuotu sprendimu nukrypti nuo nustatytų maksimalių ir minimalių ribų. Tokiomis aplinkybėmis valstybės narės negalima kaltinti reikalavus ar skatinus sudaryti EB 81 straipsniui prieštaraujančius susitarimus, priimti sprendimus arba vykdyti suderintus veiksmus arba stiprinus jų poveikį, arba reikalavus ar skatinus EB 82 straipsniui prieštaraujantį piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi, arba stiprinus tokio piktnaudžiavimo poveikį.
Iš to išplaukia, kad EB 10, EB 81 ir EB 82 straipsniai nedraudžia valstybei narei priimti teisės akto, patvirtinančio, remiantis advokatų profesinės bendrijos parengtu pasiūlymu, minimalius advokatų užmokesčio dydžius, nuo kurių iš esmės negalima nukrypti, nesvarbu, ar kalbama apie paslaugas, kurias gali teikti tik į advokatų sąrašą įrašyti advokatai, ar apie paslaugas, kaip antai neteismines paslaugas, kurias gali teikti bet kuris ūkio subjektas, kuriam nėra taikomas šis užmokesčio dydis.
(žr. 46–47, 50–54 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)
3. EB 49 straipsnis reikalauja panaikinti ne tik bet kokią kitoje Bendrijos valstybėje narėje įsisteigusių paslaugų teikėjų diskriminaciją dėl pilietybės, bet ir bet kokį apribojimą, net jeigu jis vienodai taikomas tiek nacionaliniams, tiek kitų valstybių narių paslaugų teikėjams, jeigu šis apribojimas draudžia arba labiau riboja paslaugų teikėjo, įsisteigusio kitoje valstybėje narėje, kurioje jis teisėtai teikia analogiškas paslaugas, veiklą.
Be to, minėtas EB 49 straipsnis draudžia taikyti tokius nacionalinės teisės aktus, dėl kurių teikti paslaugas tarp valstybių narių tampa sudėtingiau nei vienos valstybės narės viduje.
(žr. 56–57 punktus)
4. Valstybėms narėms nustatytas draudimas sudarant sutartį nukrypti nuo nustatytų minimalių advokato užmokesčio už teisines paslaugas, kurias gali teikti tik advokatai, dydžių gali apsunkinti kitoje valstybėje narėje įsisteigusiems advokatams patekti į pirmosios valstybės narės teisinių paslaugų teikimo rinką ir dėl to jis gali apriboti jų paslaugų teikimo veiklą šioje valstybėje narėje. Todėl šį draudimą reikia pripažinti apribojimu EB 49 straipsnio prasme.
Iš tikrųjų šis draudimas iš kitoje valstybėje narėje įsisteigusių advokatų, reikalaujančių mažesnio užmokesčio nei nustatytasis užmokesčio dydis, atima galimybę veiksmingai konkuruoti su atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusiais advokatais, kurie dėl šios priežasties turi daugiau galimybių nei užsienyje įsisteigę advokatai pelnyti klientų lojalumą.
Be to, toks draudimas riboja šios valstybės narės paslaugų gavėjų pasirinkimą, nes jie negali pasinaudoti kitose valstybėse narėse įsisteigusių advokatų, kurie savo paslaugas siūlytų šioje valstybėje narėje už mažesnę kainą nei nustatytas minimalus užmokesčio dydis, paslaugomis.
Vis dėlto toks draudimas gali būti pateisinamas, kai jis grindžiamas privalomais bendrojo intereso pagrindais bei gali užtikrinti, jog bus įgyvendintas juo siekiamas tikslas neviršijant to, kas būtina jį pasiekti.
Šiuo atžvilgiu, viena vertus, vartotojų, o būtent teisinių paslaugų, kurias teikia teisėtvarkos atstovai, gavėjų apsauga ir, antra vertus, geras teisingumo vykdymas yra tikslai, kurie gali būti pripažinti laisvės teikti paslaugas apribojimą galinčiais pateisinti privalomaisiais bendrojo intereso pagrindais, jei įvykdomos dvi sąlygos: pirma, pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė priemonė yra tinkama užtikrinti siekiamo tikslo įgyvendinimą ir, antra, ji neviršija to, kas būtina šį tikslą pasiekti.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nuspręsti, ar nacionalinės teisės aktuose įtvirtintas laisvo paslaugų teikimo apribojimas atitinka šias sąlygas. Šiuo tikslu reikia atsižvelgti į toliau pateikiamas aplinkybes.
Reikia konkrečiai įvertinti, ar yra užmokesčio dydžio ir advokatų teikiamų paslaugų kokybės tarpusavio ryšys ir ar tokių minimalių užmokesčių nustatymas yra tinkama priemonė siekiamiems tikslams įgyvendinti, t. y. apsaugoti vartotojus ir gerai vykdyti teisingumą.
Nors tiesa, kad nustatytas minimalus užmokesčio dydis negali kliudyti profesijos atstovams siūlyti vidutinės kokybės paslaugų, a priori negalima atmesti to, jog rinkoje, kurioje yra ypač didelis advokatų, įrašytų į advokatų sąrašą bei vykdančių veiklą, skaičius, toks užmokesčio dydis padeda išvengti to, kad advokatai būtų skatinami konkuruoti siūlydami paslaugas sumažinta kaina ir sukeldami pavojų, jog gali suprastėti teikiamų paslaugų kokybė.
Taip pat reikia atsižvelgti į nagrinėjamų rinkos ir paslaugų ypatumus, o ypač į tai, kad advokatų teikiamų paslaugų srityje paprastai „klientų‑vartotojų“ ir advokatų turima informacija nėra tokia pati. Iš tikrųjų advokatai turi aukšto lygio specialių žinių, kurių vartotojai gali neturėti, todėl pastariesiems sunku įvertinti teikiamų paslaugų kokybę.
Taigi nacionalinis teismas turi patikrinti, ar pakanka tik advokatų veiklą reglamentuojančių teisės normų, t. y. teisės normų, reglamentuojančių advokatų veiklos organizavimą, kvalifikaciją, profesinę etiką, priežiūrą ir atsakomybę, kad būtų įgyvendinti siekiami vartotojų apsaugos ir gero teisingumo vykdymo tikslai.
Iš to išplaukia, kad teisės aktai, absoliučiai draudžiantys sudarant sutartį nukrypti nuo nustatyto advokatų minimalaus užmokesčio dydžio, taikomo tik advokatų teikiamoms teisinėms paslaugoms, apriboja EB 49 straipsnyje numatytą laisvą paslaugų teikimą. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar tokie teisės aktai, atsižvelgiant į konkrečią jų taikymo tvarką, iš tikrųjų atitinka vartotojų apsaugos ir gero teisingumo vykdymo tikslus, kurie gali juos pateisinti, ir ar jais nustatyti apribojimai šių tikslų atžvilgiu nėra neproporcingi.
(žr. 58–61, 64–70, rezoliucinės dalies 2 punktą)