GENERALINĖS ADVOKATĖS JULIANE KOKOTT
IŠVADA,
pateikta 2007 m. sausio 11 d.(1)
Byla C‑508/04
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Austrijos Respubliką
„Natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsauga – Direktyvos 92/43 perkėlimas“
I – Įvadas
1. Šiame procese dėl įsipareigojimų neįvykdymo Komisija skundžia 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos(2) (toliau – Buveinių direktyva) nuostatų įgyvendinimą įvairiose Austrijos federalinėse žemėse.
2. Procedūra buvo pradėta išsiuntus 2000 m. balandžio 13 d. raginimą išdėstyti savo poziciją (oficialusis pranešimas) ir pratęsta 2003 m. spalio 15 d. išsiuntus pagrįstą nuomonę. Galiausiai 2004 m. gruodžio 8 d. Komisija pareiškė nagrinėjamą ieškinį.
3. Po įvairių Austrijos teisės pakeitimų, padarytų jau pradėjus procedūrą, šiuo metu Komisija Teisingumo Teismo prašo:
1. Pripažinti, kad, nevisiškai arba neteisingai į Austrijos teisę perkėlusi 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos 1 straipsnį, 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, 12 straipsnį, 13 straipsnį, 16 straipsnio 1 dalį ir 22 straipsnio b punktą, Austrijos Respublika neįvykdė įsipareigojimo teisingai ir visiškai perkelti šią direktyvą į nacionalinę teisę.
2. Priteisti iš Austrijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
4. Austrijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:
1. Atmesti ieškinį kaip nepagrįstą bent jau tiek, kiek tuo tarpu Austrijos teisės aktai buvo atitinkamai pataisyti, ir
2. Nurodyti Komisijai padengti bylinėjimosi išlaidas.
II – Vertinimas
5. Ieškinys nagrinėtinas remiantis teisine padėtimi, susiklosčiusia pasibaigus Komisijos pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui. Kadangi Austrijos nuolatinė atstovybė gavo pagrįstą nuomonę 2003 m. spalio 17 d., reikšminga data laikytina 2003 m. gruodžio 17 diena.
6. Austrija neginčija Komisijos kaltinimo neperkėlus arba nevisiškai perkėlus Buveinių direktyvos 12 ir 13 straipsnius, ir nurodo pakeisianti teisės aktus. Tas pats pasakytina apie neteisingą 16 straipsnio 1 dalies, kiek tai susiję su Štirijos(3) ir Tirolio federalinėmis žemėmis, perkėlimą. Kadangi suėjus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui teisės aktai nebuvo pakeisti, įsipareigojimų neįvykdymas laikytinas pripažintu.
7. Be to, pažymėtina, kad, kaip išplaukia iš direktyvos ketvirtos ir vienuoliktos konstatuojamųjų dalių, buveinės ir rūšys, kurioms gresia išnykimas, sudaro Bendrijos gamtos paveldo dalį, o jų išlikimui kylantys pavojai dažnai nesumažėja dėl valstybinių sienų, todėl išsaugojimo priemonių priėmimas yra bendra visų valstybių narių pareiga. Taigi perkėlimo tikslumas ypač svarbus tokiu atveju, koks yra šioje byloje, t. y. kai valstybėms narėms patikėta valdyti bendrą palikimą savo teritorijoje(4).
A – Dėl Buveinių direktyvos 1 straipsnio
8. Komisija kaltina Austriją tuo, kad Zalcburgo federalinė žemė neperkėlė tam tikrų apibrėžimų pagal Buveinių direktyvos 1 straipsnį: „natūralios buveinės apsaugos būklė“ (e punktas), „Bendrijos svarbos rūšys“ (g punktas), „rūšies apsaugos būklė“ (i punktas) ir „speciali saugoma teritorija“ (l punktas). Teisingumo Teismas jau yra nustatęs, kad Buveinių direktyvos 1 straipsnyje pateikti apibrėžimai turi būti perkelti(5).
9. Austrija prieštarauja tam teigdama, kad šiuos apibrėžimus pakankamai apima įsikišimo sąvokos ir apsaugos tikslų sąveika.
1. Dėl Buveinių direktyvos 1 straipsnio e ir i punktų
10. Čia apibrėžiamos natūralių buveinių ir rūšių apsaugos būklė bei sąlygos, kurioms esant ši apsaugos būklė laikoma gera. Juose nustatyta:
„e) natūralios buveinės apsaugos būklė reiškia poveikių natūralioms buveinėms ir joms tipiškoms rūšims visumą, kuri gali turėti ilgalaikį poveikį jų natūraliam paplitimui, struktūrai ir funkcijoms bei joms tipiškų rūšių ilgalaikiam išlikimui 2 straipsnyje nurodytoje teritorijoje.
Natūralios buveinės apsaugos būklė laikoma „gera“, kai:
– jos natūralus paplitimo arealas ir jos padengiami plotai tame areale yra stabilūs arba didėja, ir
– egzistuoja ir tikėtina, kad ateityje neišnyks jos ilgalaikiam palaikymui būtina specifinė struktūra ir funkcijos,
– jai tipiškų rūšių apsaugos būklė yra gera pagal i punkte pateiktą apibrėžimą.
<…>
i) rūšies apsaugos būklė reiškia atitinkamą rūšį veikiančių poveikių visumą, kuri gali turėti ilgalaikį poveikį jos populiacijos paplitimui ir gausumui 2 straipsnyje nurodytoje teritorijoje.
Rūšies apsaugos būklė laikoma „gera“, kai:
– atitinkamos rūšies populiacijos pokyčių duomenys rodo, kad ji pati pajėgi ilgą laiką išlikti kaip gyvybingas jos natūraliosios buveinės komponentas, ir
– rūšies natūralaus paplitimo arealas nemažėja ir nėra tikėtina, kad bus sumažintas ateityje, ir
– yra ir tikriausiai bus pakankamai didelė buveinė, kurioje jos populiacija galės išlikti ilgą laiką.“
11. Austrijos nuomone, šiuos apibrėžimus pakankamai apima Zalcburgo žemės aplinkos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 ir 9 punktai bei 22a straipsnio 3 ir 4 dalys.
12. Šios nuostatos apibrėžia įsikišimo ir apsaugos tikslų sąvokas (5 straipsnio 8 ir 9 punktai), saugomų teritorijų reglamentų turinį bei ten nustatytų draudimų išimties suteikimo sąlygas, visų pirma poveikio įvertinimą (22a straipsnio 3 ir 4 dalys). Nors geros apsaugos būklės sąvoka vartojama, ji neapibrėžiama.
13. Taigi Buveinių direktyvos 1 straipsnio e ir i punktų apibrėžimai nebuvo perkelti, o veikiau laikomi atitinkamų normų prielaida. Tačiau tokia reglamentavimo technika neužtikrina, kad taikant atitinkamą normą iš tikrųjų bus atsižvelgiama į visus apibrėžimų elementus. Šie elementai turi lemiamos reikšmės natūralių buveinių ir rūšių apsaugos apimčiai.
14. Pavyzdžiui, vertinant poveikį buveinei turi būti atsižvelgiama ne tik į bendrą visumą, bet ir į jos – 1 straipsnio e punkte minimas – tipiškas rūšis. Todėl projektai, kurie apskritai nesumažina buveinės tipo bei nekelia pavojaus jo egzistavimui, tačiau yra kenksmingi tam tikroms tipiškoms rūšims, tikrai turi reikšmės buveinės tipo apsaugos būklei.
15. Dėl to Zalcburgo žemės aplinkos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 8 ir 9 punktai bei 22a straipsnio 3 ir 4 dalys negali būti pripažinti pakankamu Buveinių direktyvos 1 straipsnio e ir i punktų perkėlimu.
2. Dėl Buveinių direktyvos 1 straipsnio g punkto
16. Buveinių direktyvos 1 straipsnio g punktas nustato:
„g) Bendrijos svarbos rūšys – tai 2 straipsnyje apibrėžtoje teritorijoje egzistuojančios rūšys, kurios:
i) yra nykstančios, išskyrus rūšis, kurių natūralaus paplitimo arealas siekia tos teritorijos pakraštį ir kurioms negresia išnykimas ar kurios nėra pažeidžiamos vakarų Palearktikos regione;
ii) yra pažeidžiamos, t. y. manoma, kad netolimoje ateityje jos gali būti perkeltos į nykstančiųjų kategoriją, jei ir toliau veiks tai lemiantys veiksniai;
iii) yra retos, t. y. rūšys, kurių mažos populiacijos šiuo metu nėra nykstančios ar pažeidžiamos, bet yra pavojus, kad jos gali tokiomis tapti; rūšys gyvena mažose geografinėse teritorijose arba yra retai išsidėsčiusios didesnėje teritorijoje;
iv) yra endeminės ir reikalauja išskirtinio dėmesio dėl specifinio jų natūralios buveinės pobūdžio ir (arba) dėl jų naudojimo galimo poveikio jų buveinei ir (arba) jų apsaugos būklei.
Tokios rūšys yra arba gali būti įtrauktos į II ir (arba) IV ar V priedus.“
17. Šios sąvokos perkėlimas būtinas, nes ji vartojama Buveinių direktyvos 2 straipsnio 2 dalyje nustatant tikslą. Pagal šią nuostatą priemonės, kurių imamasi pagal šią direktyvą, turi palaikyti ar atstatyti gerą Bendrijos svarbos natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros rūšių apsaugos būklę. Toks tikslas savo ruožtu svarbus Buveinių direktyvos 11 straipsnyje nustatytos stebėjimo pareigos, kuri turi būti perkelta į nacionalinę teisę detaliai, aiškiai ir tiksliai, apimčiai(6).
18. Austrija teigia, kad šį apibrėžimą pakankamai apima Zalcburgo žemės aplinkos apsaugos įstatymo 3a, 22a, 22b ir 29 bei paskesni straipsniai.
19. Tačiau šiose nuostatose reglamentuojami tik interesų įvertinimas ir kompensacinės priemonės (3a straipsnis), Europos saugomos teritorijos (22a ir 22b straipsniai) bei floros apsauga (29 ir paskesni straipsniai). Bendrijos svarbos rūšies sąvoka jose net neminima. Taigi negalima teigti, kad Buveinių direktyvos 1 straipsnio g punktas buvo perkeltas minėtomis nuostatomis.
3. Dėl Buveinių direktyvos 1 straipsnio l punkto
20. Buveinių direktyvos 1 straipsnio l punktas nustato:
„l) speciali saugoma teritorija – tai Bendrijos svarbos teritorija, kurią valstybės narės įsteigė įstatymu, administraciniu aktu ir (arba) sutartimi ir kurioje yra taikomos būtinos apsaugos priemonės, skirtos palaikyti ar atstatyti natūralių buveinių ir (ar) rūšių, kurioms teritorija yra įsteigta, gerą apsaugos būklę bei populiacijas.“
21. Austrijos nuomone, šis apibrėžimas pakankamai perkeliamas Zalcburgo žemės aplinkos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 9 punktu ir 22a straipsniu. Šios nuostatos susijusios su Europos saugomų teritorijų apsaugos tikslais (5 straipsnio 9 punktas) ir šioms teritorijoms nustatytinu apsaugos režimu (22a straipsnis). Kartu su Austrijos argumentais būtina atsižvelgti ir į Europos saugomų teritorijų apibrėžimą 5 straipsnio 10 punkte.
22. Zalcburgo žemės aplinkos apsaugos įstatyme nevartojama sąvoka „speciali saugoma teritorija“. Vietoj jos įstatyme vartojama sąvoka „Europos saugoma teritorija“. Priešingai nei Buveinių direktyvos 1 straipsnio l punkte pateiktame apibrėžime, įstatymo 5 straipsnio 10 punkte daroma nuoroda ne į tas teritorijas, kurias valstybės narės įsteigė įstatymu, administraciniu aktu ir (arba) sutartimi, o į teritorijas, kurias Komisija pagal Buveinių direktyvos 4 straipsnio 2 dalį įtraukė į Bendrijos svarbos teritorijų sąrašą, ir į teritorijas, kurias Zalcburgo žemė pasiūlė įtraukti į šį sąrašą pagal direktyvos 4 straipsnio 1 dalį. Tačiau tikslaus apibrėžimo perkėlimo požiūriu tai nėra blogai, nes tai lemia net pageidautiną ir laiko atžvilgiu didesnę „Europos saugomų teritorijų“ apsaugą.
23. Įstatymo 5 straipsnio 10 punkte yra tik nuoroda į įtrauktas teritorijas, o ne – kaip tai yra Buveinių direktyvos 1 straipsnio l punkte – nuoroda į jose taikytinas priemones. Tačiau ši nuostata skaitytina kartu su 5 straipsnio 9 dalimi, kurioje kaip Europos saugomos teritorijos apsaugos tikslai nurodomi, be kita ko, į direktyvos I priedą įtrauktų natūralių buveinių bei į II priedą įtrauktų gyvūnų ir augalų rūšių „geros apsaugos būklės išsaugojimas arba atstatymas“. Zalcburgo aplinkos apsaugos įstatymo 22a straipsnio 2 dalis kaip taikytinas priemones šiems tikslams pasiekti nurodo šios žemės vyriausybės nutarimus.
24. Taigi bendras Zalcburgo aplinkos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 9 ir 10 punktų bei 22a straipsnio vertinimas atskleidžia tokį „Europos saugomos teritorijos“ apibrėžimą, kuriame atsižvelgiama į visus „specialios saugomos teritorijos“ apibrėžimo elementus Buveinių direktyvos 1 straipsnio l punkto prasme. Todėl Buveinių direktyvos 1 straipsnio l punkte pateiktas apibrėžimas Zalcburgo federalinėje žemėje buvo perkeltas pakankamai.
B – Dėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio
1. Dėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalies
25. Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja valstybes nares nustatyti būtinas apsaugos priemones specialioms apsaugos teritorijoms ir numato:
„Specialioms saugomoms teritorijoms valstybės narės nustato būtinas apsaugos priemones, tarp jų, jei reikia, atitinkamus tvarkymo planus, parengtus specialiai šioms teritorijoms ar integruotus į kitus plėtros planus, ir atitinkamas įstatymais nustatytas, administracines arba sutartyje numatytas priemones, kurios atitinka teritorijoje esančių į I priedą įtrauktų natūralių buveinių tipų ir į II priedą įtrauktų rūšių ekologinius reikalavimus.“
a) Žemutinė Austrija
26. Komisija tvirtina, kad pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį būtinos apsaugos priemonės turi būti nustatomos visais atvejais, o ne tik tuomet, „jei reikia“. Žemutinės Austrijos žemės atveju tai nenumatyta. Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalis nustato, kad „jei reikia, valstybės institucijos sprendimu ar sutartimi Europos saugomoms teritorijoms <...> turi būti nustatomos tinkamos priežiūros, plėtros ir apsaugos priemonės“.
27. Austrija šiuo klausimu teigia, kad Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje kalbama tik apie „būtinas apsaugos priemones“, o Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalis aiškinama taip, kad visuomet, kai apsaugos priemonės yra būtinos, daroma prielaida, jog susiklostė tokia situacija „jei reikia“, ir apsaugos priemonės yra nustatomos.
28. Tiek Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje, tiek Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka „jei reikia“. Tačiau Žemutinės Austrijos nuostatos sąvoka susijusi su apsaugos priemonėmis apskritai, o direktyvoje jos objektas yra skirtingi apsaugos priemonių įgyvendinimo būdai.
29. Taigi pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį apsaugos priemonės turi būti nustatomos tuomet, kai jos yra būtinos. Veiksmų laisvė suteikiama tik pasirenkant nustatytinas priemones. Remiantis Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalies tekstu, apsaugos priemonės yra neprivalomos, o organizuotinos tik „jei reikia“. Tačiau lieka neaišku, kada susiklosto tokia situacija, kai reikia imtis apsaugos priemonių.
30. Taigi Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 9 straipsnio 5 dalis negali būti laikoma pakankamu pareigos nustatyti būtinas apsaugos priemones kiekvienu atveju įgyvendinimu.
31. Austrijos prieštaravimas, jog nacionalinė nuostata aiškinama taip, kad tuomet, kai apsaugos priemonės yra būtinos, jos ir yra nustatomos, neturi įtakos tokiai išvadai. Direktyvos nuostatas atitinkantis nacionalinės teisės normų aiškinimas savaime negali pasižymėti aiškumu ir apibrėžtumu, kurie būtini siekiant įvykdyti teisinio saugumo reikalavimą(7). Vien administracinė praktika, kurią administracija iš principo gali bet kada pakeisti ir kuri nėra pakankamai žinoma, taip pat negali būti laikoma veiksmingu iš Bendrijos teisės kylančių įsipareigojimų įvykdymu(8). Tai juo labiau pasakytina, kai – kaip yra Buveinių direktyvos atveju – reikalingas ypač tikslus perkėlimas(9).
b) Aukštutinė Austrija
32. Komisijos nuomone, Aukštutinės Austrijos aplinkos ir kraštovaizdžio apsaugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies pirmas sakinys tinkamai neperkelia Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalies. Aukštutinės Austrijos norma nustato:
„Žemės vyriausybė gali sudaryti kraštovaizdžio apsaugos teritorijų (11 straipsnis), saugomų kraštovaizdžio dalių (12 straipsnis), Europos saugomų teritorijų (24 straipsnis) arba saugomų teritorijų (25 straipsnis) kraštovaizdžio priežiūros planus, kuriuose nurodomos priemonės, pagal 1 dalies nuostatas reikalingos viešajam interesui užtikrinti ir pernelyg neapsunkinančios leistino atitinkamų žemės sklypų ūkinio naudojimo.“
33. Komisija tvirtina, kad kraštovaizdžio priežiūros planų, t. y. apsaugos priemonių, priėmimas paliktas institucijos diskrecijai. Tačiau, remiantis Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalimi, privaloma nustatyti įstatymines, administracines arba sutartines priemones, o ne kurti tvarkymo planus.
34. Šiuo klausimu Austrija teigia, kad valstybės narės turi taikytinų priemonių pobūdžio pasirinkimo laisvę, nes direktyvos 6 straipsnio 1 dalies sąvoka „jei reikia“ susijusi ne tik su tvarkymo planų kūrimu, bet ir su „atitinkamomis įstatymais nustatytomis, administracinėmis arba sutartyje numatytomis priemonėmis“.
35. Teisinga, kad, kaip teigia Austrija, šiuo klausimu direktyva palieka valstybėms narėms tam tikrą veiksmų laisvę pasirenkant veiksmų formą. Tačiau Aukštutinės Austrijos aplinkos ir kraštovaizdžio apsaugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies tekste neatmetama galimybė, kad žemės vyriausybės diskrecija galėtų apimti ir klausimą, ar apsaugos priemonių iš viso bus imtasi. Kaip jau buvo pažymėta, šiuo klausimu valstybės narės diskrecijos neturi(10). Jau vien dėl to skundžiama nuostata neteisingai perkelia Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.
36. Be to, Komisija skundžia tai, kad numatytos priemonės neturi pernelyg apsunkinti leistino atitinkamų žemės sklypų ūkinio naudojimo. Tokia išimtis Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nenumatyta. Šiuo klausimu Austrija pažymi, kad ūkinis naudojimas visuomet „leistinas“ tik tuomet, kai jis atitinka saugomai teritorijai taikomas apsaugos normas.
37. Visų pirma minėta nacionalinė nuostata nepatikslina, kaip reikia suprasti „leistiną“ ūkinį naudojimą. Nors Austrijos pasiūlytas išaiškinimas atrodo galimas, tačiau taip pat įmanoma, kad teisėtas ūkinis naudojimas užkerta kelią būtinoms apsaugos priemonėms. Taigi ši norma yra mažų mažiausiai neaiški ir neperkelia Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalies taip tiksliai, kaip to reikalaujama.
38. Be to, dėl tokios formuluotės kyla klausimas, kiek apskritai gali būti atsižvelgiama į ekonominius kriterijus nustatant apsaugos priemones pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.
39. Iki šiol Teisingumo Teismas buvo pareiškęs nuomonę dėl galimybės atsižvelgti į neekologinius kriterijus tik kalbant apie saugomų teritorijų pagal Paukščių apsaugos direktyvos 4 straipsnį(11) ir pagal Buveinių direktyvos 4 straipsnio 1 dalį parinkimą. Taip parenkant bei atribojant specialią saugomą teritoriją negalima atsižvelgti į atitinkamai kitose direktyvų vietose minimus neekologinius reikalavimus(12). Kartais tai iš dalies apibendrinama teigiant, kad į neekologinius interesus, tuomet, kai Buveinių direktyva to aiškiai nenumato, t. y., pavyzdžiui, kalbant apie Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, iš principo negali būti atsižvelgiama(13).
40. Tačiau generalinis advokatas N. Fenelly veikiausiai daro prielaidą, kad valstybės narės, nustatydamos būtinas apsaugos priemones pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, turi rasti pusiausvyrą tarp ekologinių reikalavimų ir „ekonominių, socialinių ir kultūrinių reikalavimų bei regioninių ir vietinių ypatumų“ Buveinių direktyvos 2 straipsnio 3 dalies prasme(14).
41. Tokį požiūrį patvirtina, be kita ko, ir poreikis nustatant apsaugos priemones galėti atsižvelgti į proporcingumo principą, kuris, remiantis nusistovėjusia Teisingumo Teismo praktika, priklauso bendriesiems Bendrijos teisės principams(15). Todėl prireikus veikiant pagal Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, kaip ir 2 dalies atveju(16), atitinkamai būtina taikyti šio straipsnio 4 dalies kriterijus. Taip nustatant būtinas apsaugos priemones galėtų būti atsižvelgiama ir į ekonominius reikalavimus bei į kitus Buveinių direktyvos 2 straipsnio 3 dalies interesus, t. y. į socialinius ir kultūrinius reikalavimus bei regioninius ir vietinius ypatumus.
42. Tačiau tai nereiškia, kad teisėtas ūkinis naudojimas automatiškai nusveria apsaugos tikslus, ką būtų galima manyti vadovaujantis Aukštutinės Austrijos aplinkos ir kraštovaizdžio apsaugos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies pirmu sakiniu. Veikiau visuomet būtina išnagrinėti alternatyvas ir įvertinti konkretų atvejį bei prireikus kitas priemones Natura 2000 vientisumui užtikrinti. Todėl aptariama nuostata ir dėl šios priežasties nepakankamai perkelia Buveinių direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.
2. Dėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies
43. Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalis nustato:
„Valstybės narės imasi priemonių, siekdamos specialiose saugomose teritorijose išvengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, taip pat rūšių, kurių apsaugai buvo įsteigtos specialios saugomos teritorijos, trikdymo, jei toks trikdymas galėtų būti reikšmingas šios direktyvos tikslų atžvilgiu.“
44. Komisija teigia, kad nė vienoje Tirolio aplinkos apsaugos įstatymo normoje negalima įžvelgti šios direktyvos nuostatos perkėlimo. Ji nurodo, kad ir LGBl. 50/2004 paskelbtu įstatymu įvesta Tirolio aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalis yra tik bendra tikslą nustatanti nuostata, kurios turinys prilygsta Buveinių direktyvos konstatuojamosioms dalims.
45. Austrija teigia, kad Tirolio aplinkos apsaugos įstatyme iš tikrųjų nėra nuostatos, kurioje būtų nustatytas aiškus pabloginimo draudimas. Tačiau, jos teigimu, visų pirma remiantis Natura 2000 teritorijoms skirta Tirolio aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi turi būti atsižvelgiama į pabloginimo draudimą.
46. Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad minėtas Tirolio aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnis, kaip, pvz., ir jo 22a straipsnis, buvo įvestas tik LGBl. 50/2004 paskelbtu pakeitimo įstatymu, t. y. pasibaigus pagrįstoje nuomonėje nustatytam terminui. Todėl šios normos nėra svarbios šiame procese atliekant vertinimą dėl įsipareigojimų neįvykdymo. Komisijos pastabos šiuo klausimu veikiausiai skirtos tik papildomam pagrindimui, o tai visų pirma matyti iš jos nuorodos ieškinyje į pakeisto Tirolio aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio įsigaliojimo momentą. Todėl jos prašymas pripažinti netinkamą Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies perkėlimą pastarąjį kartą LGBl. 89/2002 paskelbtu įstatymu pakeistos redakcijos Tirolio aplinkos apsaugos įstatymo nuostatomis laikytinas priimtinu.
47. Kalbėdama apie iki Tirolio aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnio įvedimo galiojusią teisinę padėtį, Austrija neginčija kaltinimo dėl netinkamo Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies perkėlimo, todėl prašymą reikėtų patenkinti.
48. Be to, pažymėtina, kad ir LGBl. 50/2004 paskelbtu pakeitimo įstatymu nauja redakcija išdėstytas Tirolio aplinkos apsaugos įstatymas nepakankamai perkelia Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalį. Dėl Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalies Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jis reikalauja aiškios nacionalinės nuostatos, įpareigojančios kompetentingas institucijas vengti natūralių buveinių ir rūšių buveinių blogėjimo, nes kitaip nacionalinėje teisėje atsirastų teisinio netikrumo elementas dėl pareigų, kurias šios institucijos privalo vykdyti(17). Tas pats pasakytina apie 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą rūšių trikdymo draudimą.
49. Šio reikalavimo netenkina nei Tirolio aplinkos apsaugos įstatymo 14 straipsnis, nei jo 22–24 straipsniai. Šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tik bendras tikslas „užtikrinti gerą natūralių buveinių tipų ir rūšių jų paplitimo areale buveinių apsaugos būklės palaikymą, o kur reikia – ir atstatymą“. Nepaisant to, kad nėra įtvirtintas rūšių trikdymo draudimas, Buveinių direktyvos 6 straipsnio 2 dalis reikalauja vengti bet kurios teritorijos pablogėjimo ir trikdymo. Rūšių trikdymo draudimo neįgyvendina ir Tirolio aplinkos apsaugos įstatymo 23 straipsnis, nes jis susijęs ne su rūšimis saugomoje teritorijoje, t. y. ne su rūšimis pagal II priedą ir su tipiškomis buveinių tipo rūšimis, o su remiantis 12 straipsniu saugotinomis rūšimis pagal Buveinių direktyvos IV priedo a punktą.
C – Dėl Buveinių direktyvos 16 straipsnio
50. Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nukrypti nuo rūšių apsaugos leidžiančios nuostatos. Ši norma nustato:
„Jei nėra kitos priimtinos alternatyvos, ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų apsaugos geros būklės jų natūralaus paplitimo areale, valstybės narės gali nukrypti nuo 12, 13 ir 14 straipsnių bei 15 straipsnio a ir b dalių:
a) siekdamos apsaugoti laukinę fauną ir florą bei išsaugoti natūralias buveines;
b) siekdamos išvengti didelės žalos, ypač pasėliams, naminiams gyvuliams, miškams, žūklės plotams, vandenims ir kitoms nuosavybės rūšims;
c) atsižvelgdamos į visuomenės sveikatą ir saugą arba dėl kitų įpareigojančių priežasčių neatsižvelgti į visuomeninius interesus, įskaitant socialinio ar ekonominio pobūdžio, į pirminės svarbos gamtinei aplinkai naudingas pasekmes;
d) mokslo tiriamojo darbo ir švietimo tikslais, siekiant šių rūšių populiacijų atstatymo ir reintrodukcijos bei dėl šiems tikslams įgyvendinti būtino veisimo, įskaitant dirbtinį augalų dauginimą;
e) siekdamos griežtai kontroliuojant leisti atrankos būdu ir ribotais kiekiais imti ir laikyti ribotą tam tikrų į IV priedą įrašytų rūšių egzempliorių skaičių, kurį nustato kompetentingos nacionalinės institucijos.
<…>“
1. Žemutinė Austrija
51. Kalbėdama apie Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 20 straipsnio 4 dalį ir 21 straipsnį, Komisija greta trūkstamos sąsajos su „geros apsaugos būklės palaikymu“ skundžia tai, kad šiose nuostatose nėra baigtinio nukrypimo nuo Buveinių direktyvos 12–15 straipsnių sąlygų sąrašo.
52. Austrija teigia, kad Buveinių direktyvos reikalaujama apsauga užtikrinama, nes nacionalinės institucijos turi veikti laikydamosi direktyvos, ir siekiant vienodo teisės aktų taikymo taip pat atsižvelgiama į medžioklę reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytus kriterijus. Dėl to praktikoje nukrypti leidžiantys leidimai išduodami laikantis griežtų sąlygų. Tą užtikrina ir aukščiausiųjų teismų praktika.
53. Kaip minėta, direktyvą atitinkančios administracinės praktikos nepakanka perkėlimui užtikrinti(18). Kaip Teisingumo Teismas yra nusprendęs tiek dėl Buveinių direktyvos 16 straipsnio(19), tiek dėl panašaus Paukščių apsaugos direktyvos 9 straipsnio(20), kriterijai, kuriais remdamosi valstybės narės gali nukrypti nuo direktyvoje nustatytų draudimų, turi būti atkartoti konkrečiose nacionalinėse nuostatose. Tuo pačiu metu Buveinių direktyvos 16 straipsnis turi būti aiškinamas siaurai, nes jis tiksliai nustato sąlygas, kurioms esant valstybės narės turi teisę nukrypti nuo direktyvos 12–14 straipsnių bei 15 straipsnio a ir b punktų(21).
54. Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 20 straipsnio 4 dalis nustato, kad nukrypti leidžiantis leidimas gali būti suteikiamas, jei „nekyla didelio pavojaus saugomai populiacijai <…>“. Tačiau Buveinių direktyvos 16 straipsnis reikalauja, kad būtų išlaikoma atitinkamos rūšies populiacijos „gera apsaugos būklė“. 20 straipsnio 4 dalis verčia nuogąstauti, kad draustini trikdymai bus leidžiami kaip „nereikšmingi“, net jei atitinkamos populiacijos apsaugos būklė nėra gera. Tačiau nesant geros apsaugos būklės tokie trikdymai yra nesuderinami su 16 straipsniu.
55. Iš tiesų gali susiklostyti ypatingos aplinkybės, kurioms esant, nepaisant negeros apsaugos būklės, dėl svarbesnių visuomenės interesų galima nukrypti nuo dėl rūšies apsaugos nustatytų draudimų(22), tačiau nedidelio pavojaus populiacijai kriterijus tokių aplinkybių nereikalauja.
56. Be to, minėto įstatymo 20 straipsnio 4 dalis, kalbant apie leistinas leidimo nukrypti priežastis, tik pamini pavyzdinį atvejį, suteikdama nukrypimo galimybių „visų pirma mokslo ir mokymo tikslais“. Taigi nėra nustatytas baigtinis leidimo nukrypti priežasčių sąrašas.
57. Austrija taip pat remiasi Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punktu. Remiantis šia nuostata, valstybės narės, panašiai kaip ir pagal Paukščių apsaugos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktą, gali suteikti leidimus nukrypti, siekdamos griežtai kontroliuojant leisti atrankos būdu ir ribotais kiekiais imti ir laikyti ribotą tam tikrų į IV priedą įrašytų rūšių egzempliorių skaičių, kurį nustato kompetentingos nacionalinės institucijos. Austrija teisingai pažymi, kad tuo remiantis leidimui nukrypti priežastis nebūtina.
58. Vis dėlto šiuo leidimu nukrypti pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnį galima pasinaudoti tik tuomet, kai nėra kitos priimtinos alternatyvos ir nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas netrukdo palaikyti atitinkamos rūšies populiacijų geros apsaugos būklės jų natūralaus paplitimo areale. Šios sąlygos Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 20 straipsnio 4 dalyje nenumatytos.
59. Be to, Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 20 straipsnio 4 dalis turėtų reikalauti laikytis specialių Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies e punkto kriterijų, t. y. griežtos kontrolės, priemonės atrankinio pobūdžio ir neigiamo poveikio riboto masto. „Ribotas mastas“ visų pirma turėtų būti apibūdintas orientaciniu dydžiu(23). 20 straipsnio 4 dalis neatitinka ir šių reikalavimų.
60. Kaltinimų dėl Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 20 straipsnio 4 dalies Austrija negali paneigti remdamasi medžioklę reglamentuojančiomis normomis. Medžioklės metodus ir priemones reglamentuojančios normos iš tikrųjų egzistuoja, tačiau jos susijusios tik su medžioklės sritimi, ir Komisija dėl jų pretenzijų neturi. O 20 straipsnio 4 dalies taikymas gali pažeisti Buveinių direktyvos 12–16 straipsnius ne medžioklės srityje.
61. Taip pat Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 21 straipsnis, dėl kurio priekaištaujama, numato galimybę nukrypti nuo rūšių apsaugai nustatytų draudimų dėl naudojimo versle ir žemės bei miškų ūkio veikloje. Tačiau šios nukrypti leidžiančios išlygos aiškiai negalioja sąmoningo neigiamo poveikio saugomiems augalams ir gyvūnams atveju.
62. Galimybė nukrypti nuo rūšių apsaugai nustatytų draudimų dėl naudojimo versle ir žemės bei miškų ūkio veikloje Buveinių direktyvos 16 straipsnyje nenumatyta. Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 21 straipsnio išimtys dėl numatytų apribojimų negalioja sąmoningo neigiamo poveikio saugomiems augalams ir gyvūnams atveju. Tačiau 12 straipsnio 1 dalies a–c punktuose bei 13–15 straipsniuose nustatyti draudimai atitinkamai aiškiai arba netiesiogiai reikalauja tyčinių veiksmų(24). Todėl netyčiniais veiksmais apsiribojančios 21 straipsnyje numatytos išimtys negali pažeisti šių nuostatų. Dėl to nebereikia nagrinėti, ar laikomasi nukrypimams keliamų sąlygų pagal 16 straipsnį(25).
63. Kitaip yra Buveinių direktyvos 12 straipsnio 1 dalies d punkto atveju. Jame įtvirtinto bet kokio perėjimo ar poilsio vietų pažeidimo arba naikinimo draudimo atveju tyčia nereikalaujama(26). Šiuo atžvilgiu Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 21 straipsnyje įtvirtintos galimybės nukrypti nuo rūšių apsaugai nustatytų draudimų reikalauja pateisinimo pagal 16 straipsnį. Šių reikalavimų 21 straipsnis neatitinka, nes jame neįvardijami kitos priimtinos alternatyvos nebuvimas, geros populiacijos apsaugos būklės palaikymas ir specifinės išimtys pagal 16 straipsnio 1 dalies a–e punktus.
64. Galiausiai ir Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 21 straipsnio atveju Austrija nurodo medžioklę reglamentuojančias teisės normas, į kurias būtina atsižvelgti. Net jei nacionalinės institucijos atsižvelgia į medžioklę reglamentuojančiose teisės normose įtvirtintus kriterijus, taip nesukuriama tokia teisinė padėtis, kurią apsaugos lygio ir teisinio saugumo požiūriu būtų galima prilyginti normai, įtvirtinančiai baigtinį leistinų nukrypimo priežasčių sąrašą. Austrijos nurodytame Medžioklės įstatymo (Jagdgesetz) 95 straipsnyje nėra atitinkamo priežasčių sąrašo ir jis tik draudžia tam tikrus medžioklės metodus tam tikrų gyvūnų rūšių atveju. Todėl visas kaltinimas dėl nepakankamo Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalies perkėlimo Žemutinės Austrijos atveju yra pagrįstas.
2. Zalcburgas
65. Zalcburgo aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnio ir Zalcburgo medžioklės įstatymo 104 straipsnio 4 dalies atveju Komisija skundžia tai, kad leidimams nukrypti keliama ne geros populiacijos apsaugos būklės palaikymo sąlyga, o tai, kad atitinkamų gyvūnų ar augalų rūšių arba medžiojamų gyvūnų populiacijos dydis negali būti bloginamas. Komisija mano, kad tokia norma prieštarauja iš Buveinių direktyvos 2 straipsnio 2 dalies kylančiai pareigai, kai būtina atstatyti gerą apsaugos būklę.
66. Austrija prieštarauja tam teigdama, kad „palaikymo“ sąvoka Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalyje reiškia tik geros apsaugos būklės išsaugojimą, o ne atstatymą. Jos nuomone, suteikiant leidimą nukrypti keliamas reikalavimas atstatyti gerą apsaugos būklę prieštarautų sistemai arba būtų neįvykdomas.
67. Iš pirmo žvilgsnio iš tikrųjų atrodo, kad vartojant sąvoką „palaikymas“ turimas omenyje būklės išlaikymas. Tačiau tuo remiantis išsaugotina būklė yra gera apsaugos būklė Buveinių direktyvos 1 straipsnio i punkto prasme. Iš to išplaukia, kad – jei dar nėra pasiekta geresnė apsaugos būklė minėta prasme – leidimai nukrypti pagal Buveinių direktyvos 16 straipsnio 1 dalį – išskyrus ypatingas aplinkybes – iš principo neleidžiami.
68. Į tai nacionalinėje normoje nepakankamai atsižvelgiama, nes ji leidžia nukrypti jau tuomet, jei „nebloginama atitinkama gyvūnų ir augalų rūšių <...> populiacija“, nesusiejant to su absoliučiu tikslu palaikyti gerą populiacijų apsaugos būklę.
69. Be to, Komisija skundžia tai, kad pagal Zalcburgo aplinkos apsaugos įstatymo 34 straipsnį leidimai nukrypti gali būti suteikiami gėrimų gamybos (1 dalies 2 punktas) ir įrenginių statybos (1 dalies 9 punktas) tikslais. Austrija tam neprieštarauja ir praneša apie planuojamus įstatymo pakeitimus.
70. Todėl visas šis teisinis pagrindas yra tenkintinas.
D – Buveinių direktyvos 22 straipsnis
71. Buveinių direktyvos 22 straipsnis nustato:
„Įgyvendindamos šios direktyvos nuostatas, valstybės narės:
f) <...>
g) užtikrina, kad tyčinė bet kurių rūšių, kurios yra nevietinės valstybių narių teritorijose, introdukcija į gamtą būtų reguliuojama taip, kad tai nekenktų natūralioms buveinėms jų natūralaus paplitimo ribose arba laukinei vietinei florai ir faunai, o jei valstybė narė mano, kad tai yra būtina, tokią rūšių introdukciją uždraudžia. Atlikto įvertinimo rezultatai siunčiami komitetui;
h) <…>“
72. Komisija teigia, kad Žemutinės Austrijos aplinkos apsaugos įstatymo 17 straipsnio 5 dalis numato galimybę nukrypti nuo principinio draudimo sodinti nevietinius augalus ar veisti nevietinius gyvūnus, jeigu tai „ilgam laikui neigiamai nepaveikia“ natūralių (genetinių) vietinių gyvūnų ir augalų rūšių savybių arba kraštovaizdžio grožio ir savitumo. Taip įvedamas papildomas kriterijus, kurio nėra direktyvoje.
73. Šiam teiginiui reikia pritarti. Kitaip nei direktyva, nacionalinė norma nenumato absoliutaus bet kokio kenkimo draudimo, o draudžia tik ilgalaikį neigiamą poveikį natūralioms buveinėms ar vietinėms laukinių gyvūnų ir augalų rūšims per sąmoningą nevietinių rūšių introdukciją. Tai nėra tinkamas direktyvos normos perkėlimas.
III – Dėl išlaidų
74. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Tiek, kiek ieškinys dar yra nagrinėjamas, Komisija iš esmės laimi bylą, ir todėl Austrija turi padengti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 5 dalį tas pats galioja dėl ieškinio pagrindų, kuriuos Komisija atsiėmė. Šiuo atveju ieškinys buvo pateiktas dėl Austrijos kaltės, nes teisinė padėtis buvo suderinta su Bendrijos teisės reikalavimais praleidus terminus. Taigi Austrijos Respublika turi padengti visas bylinėjimosi išlaidas.
IV – Išvada
75. Todėl siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti taip:
1. Neteisingai perkėlusi 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos bei floros apsaugos
– 1 straipsnio e, g ir i punktus Zalcburgo federalinės žemės atveju,
– 6 straipsnio 1 dalį Žemutinės Austrijos ir Aukštutinės Austrijos federalinių žemių atveju,
– 6 straipsnio 2 dalį Tirolio federalinės žemės atveju,
– 12 straipsnį Štirijos ir Tirolio federalinių žemių atveju,
– 13 straipsnį Karintijos, Štirijos ir Tirolio federalinių žemių atveju,
– 16 straipsnio 1 dalį Žemutinės Austrijos, Zalcburgo, Štirijos ir Tirolio federalinių žemių atveju bei
– 22 straipsnio b punktą Žemutinės Austrijos federalinės žemės atveju
Austrijos Respublika neįvykdė įsipareigojimų pagal Sutarties 10 ir 249 straipsnius bei pagal minėtos direktyvos 23 straipsnį.
2. Atmesti likusią ieškinio dalį.
3. Priteisti iš Austrijos Respublikos bylinėjimosi išlaidas.
1– Originalo kalba: vokiečių.
2 – OL L 206, p. 7, 1997 m. spalio 27 d. Direktyvos 97/62/EB, OL L 305, p. 42, redakcija.
3 – Tai, kad nepaisydama jau pakeisto skundžiamo įstatymo Komisija ir toliau pateikia kaltinimą dėl tam tikrų gyvūnų žudymo, paaiškinama tuo, jog pagal šį teisės aktą leidžiamos laukinės gyvūnijos daromos žalos užkardymo priemonės, nesusijusios su žudymu, gali apimti tam tikras pagal Buveinių direktyvos 12 straipsnį saugomas rūšis, pvz., tyčinio trikdymo forma, nesant pateisinančių priežasčių pagal 16 straipsnį.
4 – 2006 m. sausio 10 d. Sprendimas Komisija prieš Vokietiją(Suderinamumas) (C‑98/03, Rink. p. I‑53, 59 punktas) ir 2005 m. spalio 20 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę(Suderinamumas) (C‑6/04, Rink. p. I‑9017, 25 punktas).
5 – 2003 m. vasario 13 d. Sprendimas Komisija prieš Liuksemburgą(Suderinamumas) (C‑75/01 Rink. p. I‑1585, 22 ir paskesni punktai) ir 2003 m. birželio 24 d. Sprendimas Komisija prieš Portugaliją (Suderinamumas) (C‑72/02, Rink. p. I‑6597, 17 punktas).
6 – Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (nurodytas 4 išnašoje, 65 punktas).
7 – 2001 m. gegužės 10 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus (C‑144/99, Rink. p. I‑3541, 21 punktas) ir 1996 m. rugsėjo 19 d. Sprendimas Komisija prieš Graikiją (C‑236/95, Rink. p. I‑4459, 12 ir paskesni punktai); taip pat iš aplinkos apsaugos srities žr. 2003 m. sausio 14 d. generalinės advokatės Ch. Stix-Hackl išvadą byloje Komisija prieš Prancūziją (C‑233/00, Rink. p. I‑6625, 73 punktas).
8 – 1997 m. kovo 13 d. Sprendimas Komisija prieš Prancūziją (C‑197/96, Rink. p. I‑1489, 14 punktas); 2000 m. kovo 9 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑358/98, Rink. p. I‑1255, 17 punktas); 2002 m. kovo 7 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑145/99, Rink. p. I‑2235, 30 punktas) ir 2005 m. kovo 10 d. Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (C‑33/03, Rink. p. I‑1865, 25 punktas).
9 – Žr. pirmiau 7 punktą.
10 – Žr. pirmiau 29 punktą.
11 – 1979 m. balandžio 2 d. Tarybos direktyva 79/409/EEB dėl laukinių paukščių apsaugos, OL L 103, p. 1.
12 – Dėl Paukščių apsaugos direktyvos žr. 1993 m. rugpjūčio 2 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją (Santoña pelkės) (C‑355/90, Rink. p. I‑4221, 17 ir paskesni bei 26 punktas) ir 1996 m. liepos 11 d. Sprendimą Royal Society for the Protection of Birds (Lappel Bank) (C‑44/95, Rink. p. I‑3805, 25 ir paskesni punktai), o dėl Buveinių direktyvos – 2000 m. lapkričio 7 d. Sprendimą First Corporate Shipping (C‑371/98, Rink. p. I‑9235, 25 punktas).
13 – Taip, pvz., teigia D. Ennöckl. „Natura 2000 – Die Vogelschutz- und Fauna-Flora-Habitatrichtlinie und ihre Umsetzung im österreichischen Naturschutzrecht“, Viena 2002, p. 66, kitaip mano, pvz., Komisija leidinyje „Natura 2000 – Gebietsmanagement, Die Vorgaben des Artikels 6 der Habitat-Richtlinie 92/43/EWG“, 2000, p. 20 ir toliau.
14 – 1999 m. rugsėjo 16 d. išvada byloje Komisija prieš Prancūziją (Suderinamumas) (C‑256/98, Rink. p. I‑2487, 22 punktas).
15 – Žr., pvz., 1998 m. balandžio 2 d. Sprendimą Norbrook Laboratories (C‑127/95, Rink. p. I‑1531, 89 punktas); 2002 m. kovo 12 d. Sprendimą Omega Air ir kt. (sujungtos bylos C‑27/00 ir C‑122/00, Rink. p. I‑2569, 62 punktas) ir 2005 m. gruodžio 5 d. Sprendimą ABNA ir kt. (sujungtos bylos C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, Rink. p. I‑10423, 68 punktas).
16 – Šiuo klausimu žr. mano 2004 m. sausio 29 d. Išvadą byloje Landelijke Vereniging tot Behoud van de Waddenzee ir kt. (C‑127/02, Rink. p. I‑7405, 27 punktas).
17 – Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (Suderinamumas) (nurodytas 4 išnašoje, 37 punktas).
18 – Žr. pirmiau 31 punktą.
19 – Sprendimas Komisija prieš Vokietiją (Suderinamumas) (nurodytas 4 išnašoje, 57 ir paskesni punktai).
20 – 1990 m. kovo 15 d. Sprendimas Komisija prieš Nyderlandus (Suderinamumas) (339/87, Rink. p. I‑851, 28 punktas).
21 – Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (Suderinamumas) (nurodytas 4 išnašoje, 111 punktas); taip pat žr. sprendimą Komisija prieš Vokietiją (Suderinamumas) (nurodytas 4 išnašoje, 61 punktas).
22 – Žr. mano 2006 m. lapkričio 30 d. išvadą byloje Komisija prieš Suomiją (Vilkų medžioklė) (C‑342/05, Rink. p. I‑0000, 51 ir paskesni punktai).
23 – Dėl panašių Paukščių apsaugos direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatų žr. 2006 m. birželio 8 d. Sprendimą WWF Italia ir kt. (C‑60/05, Rink. p. I‑0000, 36 punktas).
24 – Dėl tyčios sąvokos šiame kontekste žr. 2006 m. gegužės 18 d. Sprendimą Komisija prieš Ispaniją(Medžioklė kilpomis) (C‑221/04, Rink. p. I‑4515, 71 punktas).
25 – Dėl atitinkamų Paukščių apsaugos direktyvos normų žr. mano šios dienos išvadą byloje Komisija prieš Austriją (C‑507/04, Rink. p. I‑0000, 130 punktas).
26 – Sprendimas Komisija prieš Jungtinę Karalystę (Suderinamumas) (nurodytas 4 išnašoje, 79 punktas) ir sprendimas Komisija prieš Vokietiją (Suderinamumas) (nurodytas 4 išnašoje, 55 punktas).