Opinion of the Advocate-General
1. Ar valstybė narė, įpareigodama užsakovus ir rangovus, kurie sudaro sutartis statybų srityje su Belgijoje neregistruotais ūkio subjektais, išskaičiuoti iš tiems ūkio subjektams mokamos sumos 15 % ir įpareigodama tuos užsakovus ir rangovus solidariai atsakyti už jų kontrahentų, kurie neregistruoti Belgijoje, mokesčių skolas, pažeidžia EB 49 ir 50 straipsnius? Būtent į tokį klausimą 2004 m. spalio 8 d. ieškiniu prieš Belgijos Karalystę pagal EB 226 straipsnį Europos Bendrijų Komisija paprašė atsakyti Europos Teisingumo Teismą.
I – Teisinis pagrindas
Bendrijos teisės aktai
2. Šioje byloje pirmiausia reikėtų nurodyti EB 49 straipsnį, kuris, kaip žinome, garantuoja laisvę teikti paslaugas Bendrijoje. Konkrečiai kalbant, pagal EB 49 straipsnio pirmąją pastraipą „Bendrijoje uždraudžiami laisvės teikti paslaugas apribojimai, taikomi valstybių narių nacionaliniams subjektams, kurie yra įsisteigę kitoje Bendrijos valstybėje negu valstybė, kurios subjektu yra asmuo, kuriam tos paslaugos teikiamos.“
3. Po to turėtų būti nurodomas EB 50 straipsnis, kuris numato:
„Pagal šią Sutartį „paslaugos“ – tai tokios paslaugos, kurios paprastai yra teikiamos už užmokestį ir kurių nereglamentuoja nuostatos dėl prekių, kapitalo ir asmenų judėjimo laisvės.
„Paslaugas“ sudaro:
a) pramoninio pobūdžio veikla;
b) komercinio pobūdžio veikla;
c) amatininkų veikla;
d) laisvųjų profesijų veikla.
Nepažeidžiant įsisteigimo teisei skirto skyriaus nuostatų, paslaugą teikiantis asmuo, kad galėtų ją teikti, gali laikinai savo veikla verstis toje šalyje, kur paslauga teikiama, tomis pačiomis sąlygomis, kurias toji šalis taiko savo nacionaliniams subjektams“.
4. Galiausiai priminsiu, kad pagal EB 46 straipsnį, į kurį nurodo EB 55 straipsnis, laisvės teikti paslaugas apribojimai gali būti pateisinami „viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir visuomenės sveikatos sumetimais“.
Nacionalinės teisės aktai
5. Belgijoje iš esmės taikomas fizinių ar juridinių asmenų paslaugų teikimo statybų srityje reikalavimas registruotis „rangovu“ vienoje iš regiono komisijų, atsakingų už registraciją.
6. 1998 m. gruodžio 26 d. Arrêté royal (Karaliaus nutarimas)(2) įtvirtina darbų ir veiklos kategorijas, kurių atžvilgiu taikomas šis reikalavimas(3) (1 straipsnis), registracijai taikomus reikalavimus (2 straipsnis)(4) ir prašymų dėl registracijos nagrinėjimo procedūrą (4–6 straipsniai).
7. Belgijoje neregistruotiems ūkio subjektams nėra draudžiama veikti nacionalinėje rinkoje, tačiau jiems taikoma speciali apmokestinimo tvarka, numatyta 1992 m. Code des impôts sur les revenus (Pajamų mokesčio kodeksas, toliau – PMK 92) 400–408 straipsniuose (VII antraštinė dalis).
8. Tiek, kiek tai aktualu aptariamoje byloje, šios nuostatos apima dvi priemones, skirtas užtikrinti, kad tokie asmenys sumokėtų privalomus mokesčius.
9. Pirmoji yra PMK 92 402 straipsnis, kuris numato:
„1. Užsakovas, kuris < ... > sudaro sutartį su rangovu, kuris sutarties sudarymo metu nėra registruotas, yra solidariai atsakingas už rangovo mokesčių skolas.
2. Rangovas, kuris < ... > sudaro sutartį su subrangovu, kuris sutarties sudarymo metu nėra registruotas, solidariai atsako už subrangovo mokesčių skolas.
< ... >
5. Solidari atsakomybė yra ribojama 35 % bendros neregistruotam rangovui ar subrangovui pavestų atlikti darbų kainos, neskaičiuojant pridėtinės vertės mokesčio.
Atsakomybė taikoma pagrindiniam mokėjimui, padidėjimui, išlaidoms ir palūkanoms, nepaisant jų atsiradimo momento:
1) visų tiesioginių mokesčių ir pajamų mokesčiui prilygintų mokesčių skolų, susijusių su mokestiniu laikotarpiu, kuriuo aptariami darbai buvo atlikti, ar su ankstesniais mokestiniais laikotarpiais;
2) visų skolų, susijusių su išskaičiavimais už darbų atlikimo ir ankstesnius laikotarpius;
3) užsienio kilmės mokesčių skolų, kurioms išieškoti reikalaujama suteikti pagalbą pagal tarptautinę sutartį.“
10. Antra, vadovaujantis PMK 92 403 straipsniu:
„1. Užsakovas, kuris sumoka visą darbų kainą ar jos dalį < ... > mokėjimo momentu neregistruotam rangovui, mokėdamas privalo išskaityti ir Karaliaus paskirtam pareigūnui pagal jo nustatytas taisykles pervesti 15 % sumos, kurią jis yra skolingas, neskaičiuojant pridėtinės vertės mokesčio.
2. Rangovas, kuris sumoka darbų kainą ar jos dalį < ... > subrangovui, mokėdamas privalo išskaityti ir Karaliaus paskirtam pareigūnui pagal jo nustatytas taisykles pervesti 15 proc. sumos, kurią jis yra skolingas, neskaičiuojant pridėtinės vertės mokesčio.“
11. PMK 92 406 straipsnio 1 dalyje numatyta:
„Suma, pervesta įgyvendinant 403 straipsnį, yra pirmiausia skirta padengti mokesčių skolas, numatytas 402 straipsnyje, baudas ir, galiausiai, pridėtinės vertės mokesčio skolas.“
12. Atskaitos pareigą sudarančios sumos nemokėjimo atveju užsakovas ar rangovas, vadovaujantis PMK 92 404 straipsniu, gali būti įpareigoti sumokėti baudą, lygią dvigubam nesumokėtos sumos dydžiui.
13. PMK 92 403 straipsnio 7–9 dalyse numatyta, jog tam, kad susigrąžintų mokesčių administratoriui sumokėtą sumą, neregistruoti ūkio subjektai šiam administratoriui privalo pateikti atitinkamą prašymą; pastarasis grąžins ginčijamą sumą tik tuomet, kai nustatys, jog ūkio subjektas nebeturi mokestinių įsipareigojimų.
14. Galiausiai, reikia pažymėti, kad pagal PMK 92 407 straipsnį pirmiau minėtos nuostatos dėl solidarios atsakomybės ir atskaitos pareigos netaikomos užsakovui, kuris yra fizinis asmuo ir darbus užsako tik savo asmeniniams poreikiams tenkinti.
II – Faktinės aplinkybės ir procedūra
15. 2001 m. vasario 13 d. Komisija nusiuntė Belgijos Karalystei oficialų pranešimą, pareikšdama, kad įvairios mokesčių ir socialinės apsaugos nuostatos, taikomos statybų srityje, neatitinka Sutarties nuostatų dėl laisvės teikti paslaugas.
16. Po šio pranešimo buvo pateikta 2001 m. spalio 23 d. pagrįsta nuomonė.
17. Kadangi Komisijos neįtikino Belgijos vyriausybės pateikti paaiškinimai ir atsakymai dėl pirmiau minėtų PMK 92 nuostatų, ji 2004 m. spalio 8 d. pareikštu ieškiniu Europos Teisingumo Teismo prašo:
„pripažinti, kad, įpareigodama užsakovus ir rangovus, kurie sudaro sutartis su Belgijoje neregistruotais užsienio kontrahentais, išskaičiuoti iš sumos, mokamos už atliktus darbus, 15 % ir įpareigodama pačius užsakovus ir rangovus solidariai atsakyti už šių kontrahentų mokesčių skolas, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 ir EB 50 straipsnius.“
18. Belgija ir Komisija pateikė Teisingumo Teismui rašytines pastabas.
III – Teisinė analizė
a) Preliminarūs pastebėjimai
19. Pirma, reikia pažymėti, kad Komisijos kritika yra susijusi ne su registravimo procedūra per se, bet tik su dviem pirmiau minėtomis nuostatomis, kurios taikomos neregistruotiems kontrahentams, t. y. PMK 92 402 straipsniu dėl užsakovo solidarios atsakomybės ir 403 straipsniu dėl 15 % išskaičiavimo iš sumos, kuriai yra pateikta sąskaita.
20. Todėl Teisingumo Teismo atsakymas turėtų apsiriboti šiomis nuostatomis. Dėl šios priežasties neanalizuosiu Belgijos pateiktų argumentų įrodyti registracijos procedūros, kuriai Belgijos vyriausybė faktiškai skiria didelę savo gynybos dalį, teisėtumą. Ji tvirtina, jog tam, kad būtų išvengta dviejų ginčijamų normų taikymo, pakanka užsiregistruoti rangovu pagal atitinkamą procedūrą, kuri, kaip ji teigia, nėra nei diskriminuojanti, nei sudaranti naštą (ypač dėl to, kad yra nemokama) užsienio ūkio subjektui statybų sektoriuje, kuris suinteresuotas teikti paslaugas Belgijoje. Vis dėlto, kaip jau pažymėjau, būtent tų ūkio subjektų, kurie nėra registruoti , traktavimas yra šio ieškinio dalykas, todėl mano analizė bus skirta būtent šiam klausimui.
b) Dėl laisvės teikti paslaugas apribojimo buvimo
21. Tai paminėjęs ir pereidamas prie Komisijos kritikos svarstymo pažymėsiu, kad šalys, visų pirma, nesutaria, ar nagrinėjamas nuostatas galima priskirti laisvės teikti paslaugas apribojimams EB 49 straipsnio prasme.
22. Iš tikrųjų, Belgijos teigimu, tai yra nuostatos, kurios vienodai taikomos Belgijos ir ne Belgijos ūkio subjektams ir paprasčiausiai yra skirtos užtikrinti mokesčių skolų išieškojimą, jokiu būdu nebloginant sąlygų patekti į nacionalinę rinką ar verstis ekonomine veikla statybų srityje.
23. Todėl kalbant apie laisvo paslaugų judėjimo kliūtis, neįmanoma teigti, kaip tai daro Komisija, kalbėti, kad tokios nuostatos atgraso tiek neregistruotus užsienio ūkio subjektus siūlyti paslaugas Belgijos rinkoje, tiek vietos ūkio subjektus sudaryti sutartis su tokiais užsienio kontrahentais.
24. Iškart noriu pažymėti, kad pritariu Komisijos nuomonei.
25. Pažymėsiu, kad pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką bet kokia nacionalinė priemonė, kuria, „net jeigu ji taikoma neskiriant nacionalinių ir kitų valstybių narių paslaugų teikėjų, < ... > draudžiama ar sudaroma kliūčių kitoje valstybėje įsisteigusio ir joje teisėtai analogiškas paslaugas teikiančio paslaugų teikėjo veiklai“(5), turi būti laikoma laisvo paslaugų teikimo apribojimu. Vadinasi, EB sutartyje įtvirtintas draudimas apima ir priemones, „atgrasančias“ ūkio subjektus pasinaudoti tokia laisve(6) .
26. Vadovaujantis ta pačia Teisingumo Teismo praktika, pagal EB 49 straipsnį valstybė narė ne tik privalo leisti užsienio rangovui teikti paslaugas savo teritorijoje, bet ir privalo leisti nacionaliniam ūkio subjektui pasinaudoti užsienio paslaugų teikėjo teikiamomis paslaugomis(7) . Kitais žodžiais tariant, tiek „įėjimo“ į nacionalinę teritoriją, tiek „išėjimo“ iš jos apribojimai yra draudžiami.
27. Kaip Komisija teisingai tvirtina, taikant minėtus principus šioje byloje man atrodo neginčijama, kad abi nagrinėjamos nacionalinės nuostatos gali bent jau atgrasyti tiek Belgijos, tiek kitų valstybių narių ūkio subjektus pasinaudoti EB 49 straipsnyje įtvirtinta laisve.
28. Visų pirma, paprasčiausiai sudarydamas sutartį su Belgijoje neregistruotais tiekėjais, paslaugų gavėjas PMK 92 402 straipsnio pagrindu laikomas solidariai atsakingu už bet kurių savo užsienio kontrahento mokesčių skolų sumokėjimą. Tokia atsakomybė yra ypač didelės apimties, nes ji taikoma iki lygmens, atitinkančio 35 % išlaidų pavestiems darbams atlikti, „visoms“ teikėjo mokesčių skoloms, įskaitant ir susidariusias mokestiniu laikotarpiu iki ginčijamos sutarties sudarymo (PMK 92 402 straipsnio 5 dalis). Todėl iš paslaugų gavėjo taip pat gali būti pareikalauta prisiimti atsakomybę už skolas, atsiradusias iš sutartinių santykių, kuriuose jis visiškai nedalyvavo. Man atrodo akivaizdu, kad Belgijoje neregistruoto užsienio ūkio subjekto pasirinkimo atžvilgiu tai sukelia finansinę riziką, kuri tokį pasirinkimą padaro (švelniai tariant!) „mažiau patrauklų“.
29. Antra, PMK 92 403 straipsnio nuostata sukuria ribojamąjį poveikį kitose valstybėse narėse įsteigtų ūkio subjektų atžvilgiu. Pagal šią nuostatą Belgijos mokesčių administratorius už tam tikrą laikotarpį išskaičiuoja 15 % nuo sumos, kuriai sąskaitą pateikia neregistruotos statybų bendrovės. Pasekmė tokia, kad, nepriklausomai nuo to, ar šios bendrovės turi, ar neturi mokesčių skolų, jos negali nedelsdamos pasinaudoti didele savo pajamų dalimi, kurią jos gali atgauti tik užbaigusios atitinkamą administracinę procedūrą. Taigi sunku paneigti, kad automatinis tokio pobūdžio „mokėjimo atidėjimas“ sudaro „kliūtį“, kuri, tikėtina, turės tiesioginį neigiamą poveikį Belgijoje neregistruoto užsienio ūkio subjekto sprendimui teikti paslaugas šioje valstybėje, ar ne.
30. Be to, dviejų nagrinėjamų nuostatų ženklų atgrasomąjį poveikį patvirtino Belgijos Konstitucinis teismas sprendime, kuriuo rėmėsi pati Belgijos vyriausybė, kuriame Cour d’arbitrage pastebėjo, kad šių priemonių tikslas buvo užtikrinti, kad „niekas neturėtų suinteresuotumo pasinaudoti neregistruotų ūkio subjektų paslaugomis“(8) .
31. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus laikausi nuomonės, kad abi Belgijos mokestinės nuostatos sudaro, kaip minėta pirmiau, laisvės teikti paslaugas apribojimą ir todėl yra nesuderinamos su EB 49 ir EB 50 straipsniais.
c) Dėl tariamo nagrinėjamų nacionalinių priemonių pateisinimo
32. Tai pažymėjus vis dar turime išsiaiškinti, ar nagrinėjamų normų nesuderinamumą galima pateisinti Belgijos vyriausybės nurodytais pagrindais.
33. Belgijos vyriausybė alternatyviai tvirtina, kad abi nagrinėjamos priemonės sudaro bendros sistemos, skirtos kovoti su rimtomis mokesčių vengimo problemomis, veikiančiomis statybų sritį, dalį. Ši vyriausybė tvirtina, kad norint veiksmingai pasipriešinti tokio pobūdžio veiklai, kuri „yra sukčiavimas kenkiant valstybės institucijoms, iškraipo konkurenciją ir griauna darbo rinką“(9), būtina skatinti registruotų ūkio subjektų paslaugų teikimą, kuris, jos teigimu, geriau užtikrina mokesčių ir socialinės apsaugos pareigų vykdymą(10) ir apskritai,„patikimumą“.
34. Net jei Teisingumo Teismas laikytųsi požiūrio, kad PMK 92 402 ir 403 straipsnių nuostatos prilygsta laisvės teikti paslaugas apribojimui, toks apribojimas, Belgijos vyriausybės teigimu, būtų teisėtas, nes jis yra skirtas kovoti su mokesčių vengimu, todėl užtikrina poreikį, kurį, jos tvirtinimu, Bendrijos Teisingumo Teismo praktika pripažįsta kaip galintį pateisinti tokias priemones.
35. Supaprastindamas klausimą savo ruožtu pirmiausia pažymėsiu, kad leidžiamų pagrindinių laisvių išimčių atveju Bendrijos teisė aiškiai atskiria diskriminacines ir nediskriminacines priemones. Diskriminacinės priemonės leidžiamos tik tada, kai jos gali patekti į Sutartyje, taigi, kiek tai susiję su laisve teikti paslaugas, EB 46 straipsnyje, į kurį nukreipia EB 55 straipsnis, aiškiai numatytą išimtį. Priešingai, tos priemonės, kurios taikomos vienodai atitinkamos valstybės ir kitų valstybių narių piliečiams, gali būti leidžiamos tik tada, kai jos atitinka privalomuosius pagrindus, pagrįstus viešuoju interesu, ir bet kuriuo atveju su sąlyga, kad jos gali užtikrinti, kad jomis siekiamas tikslas bus pasiektas, ir neviršija to, kas būtina tokiam tikslui pasiekti(11) .
36. Vis dėlto šioje byloje negali būti atmesta, ir net Komisija to teoriškai neatmeta, kad, nors nagrinėjamos normos atrodo taikomos nediskriminuojant, faktiškai jos yra diskriminuojančios. Kaip pažymėjau anksčiau, faktiškai nagrinėjamos priemonės taikomos tik Belgijoje neregistruotiems ūkio subjektams. Tačiau jei taip yra, įprastos Teisingumo Teismo praktikos pagrindu(12) turi būti padaryta išvada, kad dėl tokio pobūdžio kriterijus savaime gali būti skirtingai ūkio traktuojami subjektai jų įsisteigimo valstybės ar pilietybės pagrindu. Praktiškai neregistruoti ūkio subjektai bus (beveik) vien užsienio ūkio subjektai,kalbant konkrečiai, tie, kurie norės teikti paslaugas Belgijoje tik retkarčiais, o nacionaliniai ūkio subjektai (beveik) visada bus registruoti rangovai, nes jie privalo atitikti tą reikalavimą ypač dėl to, kad galėtų vykdyti veiklą Belgijoje.
37. Vadovaujantis tokiu požiūriu išeitų, kad ginčijamos priemonės gali būti leidžiamos tik tada, kai jos pateisinamos viena iš EB 46 straipsnyje konkrečiai nurodytų išimčių, t. y. viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar visuomenės sveikatos sumetimais. Be to, kadangi tai yra pagrindinio Sutarties principo išimtys, jos turi būti aiškinamos siaurai, o Teisingumo Teismas viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimą iš tikrųjų susiejo su „realia ir pakankamai didele grėsme, kylančia pagrindiniam visuomenės interesui“(13) .
38. Man atrodo, kad vien tik rizika, kurią nurodo Belgijos vyriausybė, jog Belgijoje neregistruoti ūkio subjektai gali nevykdyti savo mokestinių įsipareigojimų, negali būti tokio pobūdžio „grėsmė“ vienam iš pirmiau paminėtų „pagrindinių visuomenės interesų“ ir todėl patekti į EB 55 straipsnio taikymo apimtį.
39. Bet, net jei ir būtų tariama, kad nagrinėjamos priemonės savo prigimtimi nėra diskriminacinės, rezultatas būtų tas pats. Taip yra todėl, kad šiuo atveju nėra tenkinamos visos sąlygos, kurių Bendrijos Teisingumo Teismo praktika reikalauja nediskriminacinių apribojimų atveju – t. y. privalomojo bendrojo intereso buvimo, taip pat svarstomų apribojimų būtinumo ir proporcingumo (žr. šios išvados 35 punktą).
40. Nors, kaip tvirtina Belgijos vyriausybė, nekyla abejonių, kad kova su mokesčių vengimu ir veiksmingos mokesčių kontrolės užtikrinimas yra privalomi pagrindai, galintys pateisinti naudojimosi pagrindinėmis laisvėmis apribojimus(14), Teisingumo Teismas taip pat turėjo galimybę keletą kartų pažymėti, kad tokio pobūdžio pagrindais negalima remtis įteisinant priemones, kurios pagrįstos mokesčių mokėtojų, kurie pasinaudojo savo teise laisvai judėti, „ bendra mokesčių vengimo prezumpcija “(15) . Tokios yra nuostatos, kurios šiems mokesčių mokėtojams taikomos bendrai, automatiškai ir prevenciškai; jos savaime viršija tai, ko reikia siekiamam tikslui pasiekti, ir todėl turi būti laikomos neproporcingomis(16) .
41. Abi nagrinėjamos nuostatos iš esmės yra paremtos panašia prielaida tiek, kiek jos visada ir bet kuriuo atveju preziumuoja, kad statybų srityje veikiantis Belgijoje neregistruotas ūkio subjektas turi „tikslą išvengti mokesčių“, nepriklausomai nuo to, kaip matėme, ar tas ūkio subjektas turi mokesčių skolų, ar kelia kitų vengimo mokėti mokesčius grėsmių (žr. 28 ir 29 punktus).
42. Nacionalinių nuostatų neproporcingą pobūdį, mano nuomone, padidina faktas, kad šios dvi priemonės taikomos kartu – dėl to paslaugų gavėjas bet kuriuo atveju yra solidariai atsakingas už kontrahento mokesčių skolas, nors, atsižvelgiant į atskaitos pareigą, didelės sumos jau buvo įšaldytos, norint užtikrinti pirmiau minėtas ir, kaip pažymėjau, tik potencialias skolas.
43. Pridursiu, kad siekiamas tikslas, t. y. kova su mokesčių vengimu, šiuo atveju gali būti pasiektas mažiau invazinėmis ir mažiau paslaugų teikimo laisvę ribojančiomis priemonėmis. Pavyzdžiui, iš neregistruotų ūkio subjektų būtų galima reikalauti pateikti mokesčių administratoriui tam tikrą informaciją apie jų mokestinę padėtį, o būtent apie bet kokių Belgijos mokesčių administratoriui nesumokėtų mokestinių skolų buvimą. Toks deklaravimas suteiktų garantijų, informacijos pavidalu, labai panašių į tas, kurias pateikia registruoti rangovai, ir suteiktų galimybę Belgijos institucijoms kontroliuoti, kada darbai buvo vykdomi, bei, esant būtinybei, individualiais atvejais ir tik esant vengimo grėsmės įrodymui imtis būtinų priemonių. Taip nebūtų per daug apsunkinama laisvė teikti paslaugas ir be atrankos baudžiami neregistruoti ūkio subjektai(17) .
44. Be to, panašios sistemos jau veikia kai kuriose valstybėse narėse. Komisija kaip pavyzdį nurodo Vokietijos teisės aktus, pagal kuriuos paslaugų gavėjas statybų srityje laikomas solidariai atsakingu už nacionalinio ar užsienio kontrahento mokesčių skolas tik tuo atveju, jei pastarasis nepateikia mokesčių administratoriaus išduoto pažymėjimo, patvirtinančio, kad jis tinkamai įvykdė mokesčių įsipareigojimus.
45. Galiausiai, iš to, kas išdėstyta pirmiau, darau išvadą, kad nagrinėjamos nacionalinės nuostatos nepateisinamos nei EB 55 straipsnio pagrindu, nei Belgijos vyriausybės minėtais privalomaisiais reikalavimais. Dėl šios priežasties jos turi būti traktuojamos kaip nesuderinamos su EB 49 ir EB 50 straipsniais.
46. Todėl Teisingumo Teismui siūlau pripažinti Komisijos ieškinį pagrįstu ir dėl šios priežasties jį patenkinti.
IV – Dėl bylinėjimosi išlaidų
47. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo priteisti iš Belgijos Karalystės bylinėjimosi išlaidas ir pastaroji pralaimėjo bylą, ji turi padengti bylinėjimosi išlaidas.
V – Išvada
48. Remdamasis pirmiau išdėstytais svarstymais, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, jog:
„1. Įpareigodama užsakovus ir rangovus, kurie sudaro sutartis su Belgijoje neregistruotais užsienio kontrahentais, išskaičiuoti 15 % sumos už atliktus darbus ir įpareigodama pačius užsakovus ir rangovus solidariai atsakyti už Belgijoje neregistruotų kontrahentų mokesčių skolas, Belgijos Karalystė neįvykdė įsipareigojimų pagal EB 49 ir EB 50 straipsnius.
2. Belgijos Karalystė padengia bylinėjimosi išlaidas.“
(1) .
(2) – Karaliaus nutarimas dėl 1992 metų Pajamų mokesčio kodekso 400, 401, 403, 404 ir 406 straipsnių ir 1969 m. birželio 27 d. Įstatymo, kuriuo peržiūrimas 1944 m. gruodžio 28 d. Įstatyminis dekretas dėl darbuotojų socialinės apsaugos, 30a straipsnio įgyvendinimo (1998 m. gruodžio 31 d. Moniteur belge ).
(3) – Pavyzdžiui, statyba, griovimas, renovacija, šildymo sistemų ir sanitarinių prietaisų instaliavimo bei paviršiaus dengimo darbai.
(4) – Šios sąlygos apima, pavyzdžiui, įtraukimą į bendrovių registrą ar profesinį registrą vadovaujantis įsisteigimo valstybės nustatytais reikalavimais; įsiregistravimą PVM mokėtoju Belgijoje; nebuvimą nemokiu ar draudimo verstis komercine veikla netaikymą; pažeidimų, susijusių su mokesčiais, socialine apsauga ar darbo užmokesčio mokėjimu, nepadarymą; skolų, susijusių su mokesčių, socialinės apsaugos įmokų ar darbo užmokesčio mokėjimu, nebuvimą; finansinių, administracinių ir techninių išteklių, užtikrinančių pareigų dėl mokesčių, socialinės apsaugos ar darbo užmokesčio mokėjimo vykdymą, turėjimą.
(5) – 1991 m. liepos 25 d. Sprendimas Säger (C‑76/90, Rink. p. I‑422, 12 punktas); 1999 m. lapkričio 23 d. Sprendimas Arblade ir kiti (sujungtos bylos C‑369/96 ir C‑376/96, Rink. p. I‑8453, 33 punktas); 2000 m. spalio 3 d. Sprendimas Corsten (C‑58/98, Rink. p. I‑7919, 33 punktas); 2001 m. vasario 20 d. Sprendimas Analir ir kiti (C‑205/99, Rink. p. I‑1271, 21 punktas); 2001 m. lapkričio 29 d. Sprendimas De Coster (C‑17/00, Rink. p. I‑9445, 29 punktas); 2003 m. vasario 13 d. Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑131/01, Rink. p. I‑1659, 26 punktas) ir 2006 m. sausio 26 d. Sprendimas Komisija prieš Ispaniją (C‑514/03, Rink. p. I‑963, 24 punktas).
(6) – Žr., pavyzdžiui, sprendimo De Coster 33 punktą; 2003 m. gruodžio 11 d. Sprendimą AMOK (C‑289/02, Rink. p. I‑15059, 36 punktas) ir 2004 m. kovo 18 d. Sprendimą Leichtle (C‑8/02, Rink. p. I‑2641, 32 punktas).
(7) – Tarp daugelio žr. sprendimo Säger 14 punktą; 1999 m. balandžio 29 d. Sprendimą Ciola (C‑224/97, Rink. p. I‑2517, 11 punktas); 1999 m. spalio 26 d. Sprendimą Eurowings Luftverkehr (C‑294/97, Rink. p. I‑7447); 2003 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Gambelli ir kt. (C‑243/01, Rink. p. I‑13031, 55 punktas).
(8) – 2002 m. gruodžio 19 d. Sprendimas Nr. 188/2002, 2003 m. kovo 18 d. Moniteur belge .
(9) – Atsiliepimo į ieškinį 14 punktas, kuriame Belgijos vyriausybė atkreipia dėmesį į parlamento parengiamuosius dokumentus dėl vieno iš įstatymų, įtvirtinančio abi ginčijamas priemones.
(10) – 1998 m. gruodžio 26 d. Arrêté royal 2 straipsnyje numatytos registracijos sąlygos apima „pažeidimų, susijusių su mokesčiais, socialine apsauga ar darbo užmokesčio mokėjimu, nepadarymą“ ir „skolų, susijusių su mokesčių, socialinės apsaugos įmokų ar darbo užmokesčio mokėjimu, nebuvimą“.
(11) – Tarp daugelio žr. sprendimo Säger 15 punktą; 1993 m. kovo 31 d. Sprendimą Kraus (C‑19/92, Rink. p. I‑1663, 32 punktas); 1995 m. lapkričio 30 d. Sprendimą Gebhard (C‑55/94, Rink. p. I‑4165, 37 punktas); sprendimo Arblade 34 ir 35 punktus; sprendimo Corsten 38 ir 39 punktus; sprendimo Gambelli 65 punktą ir sprendimo Komisija prieš Ispaniją 26 punktą.
(12) – Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką EB 49 ir EB 50 straipsnių pažeidimai apima „ne tik atvirą diskriminaciją, pagrįstą paslaugas teikiančio asmens pilietybe, bet taip pat ir visas paslėptos diskriminacijos formas, kurios, nors ir pagrįstos iš pirmo žvilgsnio neutraliais kriterijais, praktiškai sukelia tas pačias pasekmes“ (1982 m. vasario 3 d. Sprendimas Seco (sujungtose bylose 62/81 ir 63/81, Rink. p. 223, 8 punktas (Kursyvu išskirta mano). Kaip tokio pobūdžio diskriminacijos pavyzdžius žr. 1989 m. gruodžio 5 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑3/88, Rink. p. 4035, 8 punktas); 1990 m. kovo 27 d. Sprendimą Rush Portuguesa (C‑113/89, Rink. p. I‑1417, 12 punktas) ir 1992 m. birželio 3 d. Sprendimą Komisija prieš Italiją (C‑360/89, Rink. p. I‑3401, 12 punktas).
(13) – Tarp daugelio žr. 1977 m. spalio 27 d. Sprendimą Bouchereau (30/77, Rink. p. 1999, 35 punktas); 1999 m. sausio 19 d. Sprendimą Calfa (C‑348/96, Rink. p. I‑11, 21 ir 23 punktai); 2002 m. lapkričio 26 d. Sprendimą Oteiza Olazabal (C‑100/01, Rink. p. I‑10981, 39 punktas).
(14) – Žr., pavyzdžiui, 1997 m. gegužės 15 d. Sprendimą Futura Participations ir Singer (C‑250/95, Rink. p. I‑2471, 31 punktas); 2000 m. rugsėjo 26 d. Sprendimą Komisija prieš Belgiją (C‑478/98, Rink. p. I‑7587, 45 punktas); 2002 m. lapkričio 21 d. Sprendimą X ir Y (C‑436/00, Rink. p. I‑10829, 51 punktas); 2004 m. kovo 4 d. Sprendimą Komisija prieš Prancūziją (C‑334/02, Rink. p. I‑2229, 27 punktas) ir 2005 m. gruodžio 13 d. Sprendimą Marks & Spencer (C‑446/03, Rink. p. I‑10837, 49 punktas).
(15) – Sprendimo Komisija prieš Belgiją 45 punktas; sprendimo X ir Y 63 punktas; sprendimo Komisija prieš Prancūziją 27 punktas ir 2004 m. kovo 11 d. Sprendimas Hughes de Lasteyrie du Saillant (C‑9/02, Rink. p. I‑2409, 51 ir 52 punktai (Kursyvu išskirta mano).
(16) – Ten pat.
(17) – Šiame kontekste pažymėsiu, kad Teisingumo Teismas tokio pobūdžio informaciją traktavo kaip pagrįstą ir veiksmingą alternatyvą labiau ribojančioms priemonėms (pavyzdžiui, darbo leidimai), kurias kai kurios valstybės narės taiko užsienio bendrovių laikinai komandiruotiems teikti paslaugas darbuotojams. Žr. 2004 m. spalio 21 d. Sprendimą Komisija prieš Liuksemburgą (C‑445/03, Rink. p. I‑10191, 46 punktas) ir 2006 m. sausio 19 d. Sprendimą Komisija prieš Vokietiją (C‑244/04, Rink. p. I‑885, 41 punktas).