GENERALINIO ADVOKATO
DÁMASO RUIZ-JARABO COLOMER IŠVADA,
pateikta 2005 m. rugsėjo 8 d.1(1)
Byla C‑361/04 P
Claude Ruiz-Picasso,
Paloma Ruiz-Picasso,
Maya Widmaier-Picasso,
Marina Ruiz-Picasso,
Bernard Ruiz-Picasso
prieš
VRDT
„Apeliacinis skundas – Bendrijos prekių ženklas – Žodinis prekių ženklas PICARO – Žodinio Bendrijos prekių ženklo PICASSO savininko protestas – Protesto atmetimas“
1. Apeliacinis skundas pateiktas dėl 2004 m. birželio 22 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimo(2) atmesti ieškinį, kuriuo prašoma panaikinti Vidaus rinkos derinimo tarnybos (prekių ženklams ir pramoniniam dizainui) (VRDT) trečiosios apeliacinės tarybos sprendimą, atmetantį protestą, kurį pateikė žodinio prekių ženklo PICASSO savininkai, apeliantai šiame apeliaciniame procese, dėl žodinio žymens PICARO transporto priemonėms žymėti registracijos.
2. Byla priklauso ginčams dėl galimybės supainioti, todėl yra susijusi su Reglamento (EB) Nr. 40/94(3) 8 straipsnio 1 dalies b punkto taikymu. Apeliacinis skundas grindžiamas vieninteliu iš keturių dalių sudarytu pagrindu. Pirmoje dalyje apeliantai remiasi Pirmosios instancijos teismo sprendimais, kuriuose buvo nustatyta, kad vertinant panašumą dėl konceptualaus elemento svarbos gali išnykti galimas grafinis ir fonetinis panašumas; antroje dalyje apeliantai iškelia klausimą dėl specialios prekių ženklų, kurie turi ryškų skiriamąjį požymį, teisinės apsaugos; trečioje ir ketvirtoje dalyse nagrinėjami tam tikri galimybės supainioti po to, kai vartotojas įsigijo prekes, aspektai.
3. Pirmiausia netikėta matyti Pablo Ruiz Picasso vardą apeliaciniame skunde, susijusiame ne su jo tapybos ir skulptūros darbais(4), o su paprastu teisminiu procesu dėl jo antrosios pavardės, kuri jį identifikuoja kaip menininką ir kuria jis pasirašė didžiąją dalį savo kūrinių, naudojimo. Liūdna pripažinti, kad ryškiausias XX amžiaus mitas, žmonijos paveldo dalis, yra paverstas komerciniu objektu, preke. Nors neabejotinai egzistuoja teisėtas interesas apginti šį vardą nuo bet kokios žalos, jo besaikis naudojimas komerciniais tikslais ne tose srityse, kuriose jis įgijo savo autoritetą, gali pakenkti pagarbai, kurios nusipelno šis žmogus dėl savo nuostabios asmenybės.
I – Reglamentas Nr. 40/94
4. Reglamente Nr. 40/94 yra nuostatų, taikomų šiam ginčui išspręsti.
5. Pagal reglamento 4 straipsnį „Bendrijos prekių ženklą gali sudaryti bet kokie žymenys, kuriuos galima pavaizduoti grafiškai, būtent: žodžiai, tarp jų asmenų pavardės, dizainas, raidės, skaitmenys, išorinis prekių arba jų įpakavimo vaizdas, jeigu jie leidžia atskirti vienos įmonės prekes ar paslaugas nuo kitų įmonių prekių ar paslaugų“.
6. 8 straipsnio, kuriame išvardyti santykiniai atsisakymo registruoti pagrindai, 1 dalies b punkte numatyta:
„1. Ankstesnio prekių ženklo savininkui užprotestavus, prekių ženklas, kurį įregistruoti buvo paduota paraiška, neregistruojamas:
a) <...>;
b) jeigu dėl savo panašumo į ankstesnį prekių ženklą ar tapatumo jam arba dėl prekių ar paslaugų, kurioms prekių ženklai yra skirti, panašumo ar tapatumo yra galimybė suklaidinti visuomenę toje teritorijoje, kurioje ankstesnis prekių ženklas yra apsaugotas; suklaidinimo galimybė apima ir galimybę sieti su ankstesniu prekių ženklu.“
II – Apeliacinio skundo faktinės aplinkybės ir procesas
A – Pirmojoje instancijoje nustatytos aplinkybės
7. 1998 m. rugsėjo 11 d. DaimlerChrysler AG, pirmojoje instancijoje į bylą įstojusi šalis, VRDT pateikė Bendrijos prekių ženklo paraišką dėl žymens PICARO.
8. Ji prašė įregistruoti jį „automobiliams ir jų dalims, autobusams“ – prekėms, priklausančioms peržiūrėtos ir pataisytos 1957 m. birželio 15 d. Nicos sutarties dėl tarptautinės prekių ir paslaugų klasifikacijos ženklams registruoti (toliau – Nicos sutartis) 12 klasei.
9. Po to, kai Bendrijos prekių ženklų biuletenyje ženklas buvo tinkama forma paskelbtas, Succession Picasso(5) pagal Reglamento Nr. 40/94 42 straipsnio 1 dalį pateikė protestą dėl visų paraiškoje nurodytų prekių kategorijų, pagrįsdami jį Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta galimybe supainioti.
10. Pagal 42 straipsnį pateiktas protestas buvo grindžiamas ankstesne Bendrijos prekių ženklo registracija Nr. 614 867, atlikta menininko įpėdinių vardu. Žodinis žymuo PICASSO buvo užregistruotas 1999 m. balandžio 26 d. Nicos sutarties 12 klasei priklausančioms prekėms, atitinkančioms šį aprašymą: „Transporto priemonės; antžeminiai, oro arba vandens aparatai, motorvagoniai, turistiniai autobusai, sunkvežimiai, furgonai, gyvenamosios priekabos, priekabos“.
11. Atitinkamas VRDT skyrius leido įregistruoti žymenį, nustatęs, kad nėra galimybės supainioti prekių ženklus, dėl kurių kilo ginčas. Vadovaudamiesi Reglamento Nr. 40/94 59 straipsniu Succession Picasso VRDT apeliacinei tarybai pateikė apeliaciją, reikalaudami panaikinti registraciją ir atmesti paraišką.
12. VRDT trečioji apeliacinė taryba 2002 m. kovo 18 d. Sprendimu(6) šio reikalavimo nepatenkino ir nusprendė, kad atsižvelgiant į didelį suinteresuotosios visuomenės dalies dėmesį, žymenys, dėl kurių kilo ginčas, nėra panašūs nei fonetiniu, nei vizualiu požiūriu. Be to, tarybos nuomone, ankstesnio prekių ženklo konceptualus įspūdis nuslopina bet kokius šių dviejų prekių ženklų fonetinius arba vizualius panašumus.
13. 2002 m. birželio 13 d. Picasso įpėdiniai Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai pateikė ieškinį, kuriuo prašė panaikinti Apeliacinės tarybos sprendimą.
B – Skundžiamas sprendimas
14. Ieškovai rėmėsi dviem pagrindais: pirmasis grindžiamas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu, o antrajame nurodyta, kad apeliacinė taryba peržengė per protesto procedūrą šalių nustatytas ginčo ribas.
15. Kadangi apeliacinis skundas nėra pateiktas dėl skundžiamo sprendimo antrojo pagrindo, dėl jo nuomonė nebus pareiškiama.
16. Pareikšdamas nuomonę dėl to, ar pažeista minėta Reglamento Nr. 40/94 nuostata, Pirmosios instancijos teismas pirmiausia pateikė bendrąjį galimybės supainioti įvertinimą pagal kriterijus, kuriuos jis nustatė savo 2003 m. liepos 9 d. Sprendime Laboratorios RTBprieš VRTD - Giorgio Beverly Hills (GIORGIO BEVERLY HILLS)(7). Atlikus visapusišką įvertinimą paaiškėjo, kad prekių ženklais, dėl kurių kilo ginčas, žymimos prekes yra iš dalies tapačios arba panašios(8).
17. Paskui remdamasis anksčiau priimtais sprendimais(9) Pirmosios instancijos teismas įvertino žymenų panašumą, ir tada paaiškėjo, kad ženklai yra vizualiu ir fonetiniu požiūriu panašūs, nors pastaruoju požiūriu panašumas yra silpnas. Kalbant apie nagrinėjamų prekių ženklų konceptualų panašumą, Pirmosios instancijos teismas nustatė akivaizdžius skirtumus tarp žymaus dailininko pavardės(10) ir žodžio „picaro“ bei pabrėžė, kad, išskyrus ispaniškai kalbančios visuomenės dalį, antrasis žodis neturi prasmės(11), nors ir nenagrinėjo jo kilmės(12).
18. Dėl atskleistų konceptualių skirtumų ir atsižvelgdamas į aiškią žmogaus, nutapiusio „Les demoiselles d’Avignon“(13), pavardės reikšmę, Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad paprasto vartotojo, kuris iš pirmo žvilgsnio niekada nesietų tokios pavardės su transporto priemonių prekių ženklu, nuomone, ženklo, kaip transporto priemonių prekių ženklo, semantinė prasmė negali būti sutapatinta su „Guernica“(14) autoriaus pavarde. Iš to Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad konceptualūs skirtumai tarp žymenų, dėl kurių kilo ginčas, yra svarbesni nei vizualūs ir fonetiniai panašumai(15).
19. Remdamiesi Picasso pavardės žinomumu genialaus menininko įpėdiniai reikalavo didesnės apsaugos, pagal teismo praktiką suteikiamos ženklams, kuriems būdingas ryškus skiriamasis požymis(16). Pirmosios instancijos teismas atsisakė suteikti tokią apsaugą, motyvuodamas tuo, kad menininko žinomumas negalėjo padidinti galimybės supainioti nagrinėjamas prekes(17).
20. Galiausiai Pirmosios instancijos teismas nagrinėjo suinteresuotosios visuomenės dalies pastabumo lygį perkant prekę, atsižvelgiant į šios prekių rūšies technologinį vystymąsi bei kainą, ir nustatė, kad jis yra ypač didelis. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo pastabumo lygio vertinimu pirkimo momentu, atsisakydamas jį vertinti atsižvelgiant į kitus momentus, ypač po pardavimo, nors šie momentai gali būti esminiai vertinant galimybę supainioti pardavus prekę(18).
III – Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai
21. Picasso įpėdiniai 2004 m. rugpjūčio 19 d. Teisingumo Teismo kanceliarijai pateikė apeliacinį skundą, į kurį VRDT atsakė 2004 m. gruodžio 6 dieną. Nei dublikas, nei triplikas nebuvo pateikti.
22. Abejų šalių atstovai, taip pat DaymlerChrysler AG, kuri yra į bylą pirmojoje instancijoje ir apeliaciniame procese įstojusi šalis, atstovai dalyvavo 2005 m. liepos 14 d. vykusiame teismo posėdyje.
23. Apeliantai Teisingumo Teismo prašo:
– panaikinti skundžiamą sprendimą,
– panaikinti tą 2002 m. kovo 18 d. VRDT trečiosios apeliacinės tarybos sprendimo apeliaciniame procese Nr. R 247/2001-3 dalį, kuria atmestas apeliantų pareikštas protestas dėl DaymlerChrysler AG pateiktos paraiškos įregistruoti žodinį prekių ženklą PICARO kaip Bendrijos prekių ženklą,
– priteisti iš VRDT atlyginti savo ir apeliantų patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmojoje instancijoje ir apeliaciniame procese.
24. VRDT Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą,
– priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.
25. Į bylą įstojusi šalis palaiko VRDT reikalavimus.
IV – Pagrindo, kuriuo grindžiamas apeliacinis skundas, analizė
26. Apeliaciniam skundui pagrįsti apeliantai suformulavo vieną pagrindą, sudarytą iš keturių dalių, ir rėmėsi Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punkto pažeidimu.
A – Dėl pirmos dalies
27. Picasso įpėdiniai ginčija Pirmosios instancijos teismo sprendimo 56–58 punktų turinį, kur teigiama, kad konceptualūs skirtumai gali iš esmės nuslopinti vizualų ir fonetinį panašumą. Jie teigia, jog tam nėra būtina, kad bent jau vienas iš nagrinėjamų ženklų suinteresuotosios visuomenės dalies požiūriu turėtų aiškią ir apibrėžtą reikšmę, kurią ši visuomenė galėtų nedelsdama suvokti(19).
28. Jie nurodo, kad taip suformuluota taisyklė nėra teisinga, nors ir pasitvirtina kai kuriais atvejais. Jie ginčija tą aplinkybę, jog prekių ženklo, kuris įgyja konkrečią reikšmę srityse, nesusijusiose su juo žymimomis prekėmis, konceptualus skirtumas nuo kitų žymenų yra svarbesnis, ir tokiu atveju nėra būtina įvertinti, ar šis skirtumas yra pakankamas.
29. Be to, jų nuomone, nėra logiška tai, kad konceptualaus pobūdžio skirtumai kompensuoja vizualius ir fonetinius panašumus, nes šis argumentas paremtas tik Malagos dailininko reputacija(20), neatsižvelgiant į žymimas prekes, o tai pažeidžia Teisingumo Teismo praktiką, suformuluotą sprendime Lloyd Schuhfabrik Meyer(21).
30. VRDT manymu, neatsižvelgimas į ryšį tarp žymens ir objektų, su kuriais jis yra susijęs, teisės požiūriu yra vienintelis apeliantų teiginys, priimtinas apeliaciniame procese. Šiuo atžvilgiu VRDT mano, kad kalbant apie prekių ženklų panašumą saugomos prekės ir paslaugos turi reikšmės tik tuomet, kai jos daro lemiamą įtaką vartotojo apsisprendimui.
31. VRDT ginčija esant kokią nors taisyklę, pagal kurią prekių ženklų semantinis palyginimas turi apsiriboti reikšmėmis, susijusiomis su prekėmis, kai siekiama nustatyti bendrą vaizdą. Todėl, jos nuomone, Succession Picasso ginčijama teismo praktika tiesiog išreiškia bendro įspūdžio, kurį ši komercinės nuosavybės rūšis sukuria visuomenės akyse, principą.
32. DaimlerChrysler AG mano, kad ypatingas ideologinis žodžio „Picasso“ turinys pašalina bet kokią galimybę supainioti, ir teigia, kad šis vardas panaudotas būtent siekiant nustatyti transporto priemonių ir menininko ryšį, kurį suvoktų vartotojai.
33. Tai pirmas kartas, kai Pirmosios instancijos teismas turėjo pareikšti nuomonę dėl šios taisyklės teisėtumo vertinant galimybę supainioti. Todėl būtina trumpai priminti su taisykle susijusią teismo praktiką. Byloje SABEL(22) Teisingumo Teismas teigė, kad turi būti atsižvelgta į visus konkrečiam atvejui būdingus faktorius, ir nurodė, kad visapusiškas vertinimas, kiek jis yra susijęs su vizualiu, fonetiniu ar konceptualiu nagrinėjamų prekių ženklų panašumu, turi būti pagrįstas prekių ženklų daromu bendru įspūdžiu(23), pirmiausia atsižvelgiant į jų skiriamuosius ir dominuojančius elementus(24).
34. Šį vizualių, fonetinių ir konceptualių elementų, kurie laikomi dominuojančiais, įvertinimą kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti bylą nagrinėjantis Pirmosios instancijos teismas. Aš jau anksčiau(25) išreiškiau savo nuomonę dėl Teisingumo Teismo atliekamos kontrolės išplėtimo šioje srityje ir dėl to pakanka paminėti, kad pagal Teisingumo Teismo Statuto 58 straipsnį jis neturi nagrinėti fakto klausimų.
35. Toks tikrinimas būtų galimas tik tuomet, jei ginčijama taisykle būtų pasinaudota absoliučiu būdu ir a priori, tai yra iki tol, kai buvo atliktas konkretus įvairių elementų tyrimas, o tai nulemtų taisyklės automatišką pritaikymą, tačiau akivaizdžiai pažeistų minėtą Teisingumo Teismo praktiką.
36. Skundžiamo sprendimo 54 ir 55 punktuose atsižvelgiant į minėtą teismo praktiką buvo išnagrinėti visi elementai prieš apsistojant prie joje lemiamu laikomo konceptualaus pobūdžio elemento.
37. Pasirinktas sprendimas nestebina, nes doktrinoje jau buvo pažymėta, kad nors nustatyti galimybę supainioti pakanka vieno iš elementų panašumo(26), dviejų pavadinimų palyginimas konceptualiu požiūriu gali nulemti du visiškai priešingus rezultatus: arba sukelti galimybę supainioti, arba nuslopinti rezultatą, gautą lyginamus prekių ženklus įvertinus fonetiniu požiūriu(27).
38. Apeliantai kaltina Pirmosios instancijos teismą savo sprendimo nepagrindus atsižvelgiant į nagrinėjamas prekes ir rinkas, kaip to reikalauja sprendimas Lloyd Schuhfabrik Meyer. Tačiau šio sprendimo 27 punkte Teisingumo Teismas paprasčiausiai reikalauja, kad į šiuos faktorius būtų atsižvelgta tuomet, kai bylą nagrinėjantis teismas nustato tam tikrą vizualaus, fonetinio ar konceptualaus panašumo laipsnį. Taip nėra šiuo atveju, nes Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime šiuo atžvilgiu pareiškė neigiamą nuomonę ir dėl to neprivalėjo įvertinti panašumo laipsnio svarbos nei atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių ar paslaugų kategoriją, nei į sąlygas, kuriomis pastarosios yra pateikiamos į apyvartą.
39. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia daryti išvadą, kad skundžiamu sprendimu nebuvo pažeistas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktas ir kad pirmą pagrindo dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.
B – Dėl antros dalies
40. Antroje pagrindo dalyje vieno iš kubizmo pradininkų(28) įpėdiniai kaltina Pirmosios instancijos teismą nesilaikius Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią galimybė supainioti yra tuo didesnė, kuo ryškesnis ankstesnio prekių ženklo skiriamasis požymis(29), bei kurioje nustatyta, kad prekių ženklai, kurių skiriamasis požymis ryškesnis dėl jam būdingų savybių arba žinomumo rinkoje, yra labiau saugomi(30).
41. Apeliantų teigimu, žodis „Picasso“ turi tokį skiriamąjį požymį dėl jam būdingų savybių ir jame nėra jokių nuorodų, apibūdinančių transporto priemones – į tai pirmojoje instancijoje nebuvo atsižvelgta.
42. VRDT nuomone, Pirmosios instancijos teismas paisė minėtame sprendime SABEL nustatytos taisyklės, nes faktiškai jis nepripažino, kad nagrinėjamam žymeniui būdingas koks nors skiriamasis požymis.
43. Norint ištirti šį teiginį, būtina vertinti faktines aplinkybes, o to Teisingumo Teismas negali atlikti, todėl šis reikalavimas yra nepriimtinas. Tik tuomet, jei būtų teisės norma, pagal kurią dėl garsaus vardo naudojimo atsirastų ryškus skiriamasis požymis, galima būtų laikyti, jog Pirmosios instancijos teismas suklydo. Tačiau Bendrijos teismų praktikoje tokio teiginio nėra(31).
44. Į bylą įstojusios bendrovės teigimu, kadangi automobilių srityje vardui Picasso nebūdingas ryškus skiriamasis požymis, jam negali būti pakenkta.
45. Manant, kad šioje pagrindo dalyje apeliantai kaltina Pirmosios instancijos teismą atsisakius pripažinti prekių ženklo PICASSO skiriamąjį požymį, toks reikalavimas būtų nepriimtinas, kaip siūlo VRDT, nes jam ištirti būtina įvertinti faktines aplinkybes, o tai nepatenka į Teisingumo Teismo jurisdikciją.
46. Tačiau pačiame apeliaciniame skunde nurodoma, kad Pirmosios instancijos teismas kaltinamas tuo, jog nepritaikė taisyklės, pagal kurią didesnė apsauga suteikiama prekių ženklams, turintiems ryškų skiriamąjį požymį.
47. Iš kartu skaitomų skundžiamo sprendimo 55, 57 ir 61 punktų matyti, kad žodinis žymuo PICASSO kaip transporto priemonių prekių ženklas neturi ryškaus skiriamojo požymio, todėl jam neturi būti suteikta didesnė apsauga vien tik dėl to, kad tai yra žymaus dailininko pavardė.
48. Todėl negalima teigti, kad skundžiamu sprendimu pažeistas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktas, ir antra pagrindo dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.
C – Dėl trečios dalies
49. Šioje dalyje apeliantai ginčija metodą, kurį panaudojo Pirmosios instancijos teismas, vertindamas galimybę supainioti. Jų manymu, metodas, kuris grindžiamas paprasto vartotojo pastabumo lygiu tuo momentu, kai, pirma, jis ruošiasi pasirinkti ir renkasi prekę, yra pernelyg siauras, nes pirkėjai susiduria su prekėmis ir tuomet, kai jie neturi nuspręsti, pirkti jas ar ne, antra, iš sprendimo Arsenal Football Club(32) matyti, kad prekių ženklai atlieka savo funkciją ir po prekių pardavimo.
50. Todėl, Succession Picasso teigimu, tai, kad skundžiamame Pirmosios instancijos teismo sprendime paprasto vartotojo pastabumas apribojamas pasirinkimo įsigyjant prekes momentu, pažeidžia Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktą, nes nesilaikoma taisyklės, pagal kurią teisių į prekių ženklą savininkas turi būti apsaugotas nuo galimo suklaidinimo ir iki prekių įsigijimo, ir po jo.
51. VRDT manymu, kai kuriais atvejais yra pagrįsta atsižvelgti į vartotojų skiriamą dėmesį įsigijus prekę, pavyzdžiui, kai kalbama apie supakuotų prekių įsigijimą. Vis dėlto bendrai vartotojo interesas vertinamas tuo momentu, kai jis išsirenka konkretų daiktą.
52. DaimlerChrysler AG remiasi skundžiamame sprendime išreikšta nuomone, tvirtindamas, kad vartotojų pastabumo lygis yra ypač didelis įsigyjant transporto priemonę. Tačiau ši bendrovė atmeta bet kokią galimybę supainioti po to, kai sandoris sudarytas, ir priduria, kad pirkėjas yra ypač atsargus ir pastabus sprendimo priėmimo metu, todėl galimybė supainioti turi būti nagrinėjama tuo konkrečiu momentu.
53. Kadangi ši pagrindo dalis grindžiama minėtu sprendimu Arsenal Football Club, būtina išnagrinėti jo turinį. Šio sprendimo 57 punkte Teisingumo Teismas neatmeta galimybės, kad kai kurie vartotojai supras žymenį kaip nurodantį, jog prekes pagamino įmonė Arsenal FC, ypač po to, kai jas M. Reed jau pardavė ir jų jau nebėra toje vietoje, kur nurodyta, kad prekės nėra susijusios su klubu. Iš to neišplaukia jokia bendra taisyklė, pagal kurią prekių ženklas atlieka savo funkciją pardavus juo žymimas prekes.
54. Kaip savo atsiliepime į skundą nurodo VRDT, Teisingumo Teismas pasinaudojo argumentu dėl supainiojimo jau po pardavimo tik norėdamas patvirtinti, kad prekių ženklų teisė buvo pažeista, nepaisant M. Reed kioske buvusio skelbimo, kuriame buvo nurodyta, kad prekės nėra pagamintos Arsenal FC. Be to, daugumoje teorijų nėra laikoma, kad post sale confusion argumentas yra tinkamas nagrinėjant galimybę supainioti(33).
55. Atsižvelgiant į šiuos paaiškinimus neatrodo, kad kaip nors būtų pažeistas Reglamento Nr. 40/94 8 straipsnio 1 dalies b punktas, todėl trečią pagrindo dalį taip pat reikia atmesti kaip nepagrįstą.
D – Dėl ketvirtos dalies
56. Ketvirtoje pagrindo dalyje apeliantai ginčija skundžiamo sprendimo 60 punkte esantį atskyrimą tarp to, ar galimybė supainioti vertinama protesto procedūroje pagal reglamento 8 straipsnio 1 dalies b punktą, ar nagrinėjant prekių ženklų teisės pažeidimą pagal 9 straipsnio 1 dalies b punktą, o tai prieštarauja nuostatai, kurią minėtame sprendime Arsenal Football Club suformulavo Teisingumo Teismas.
57. Jų nuomone, šis skirtingas vertinimas nėra pagrįstas nei Reglamento Nr. 40/94 tekstu, nei struktūra, nes abiejose situacijose būtina išnagrinėti galimybę supainioti pardavus prekes, ypač tokias prekes kaip motorinės transporto priemonės, kurios yra nuolat viešai matomos keliuose ir informavimo priemonėse skelbiamose reklamose.
58. VRDT pabrėžia, kad aplinkybės minėtoje byloje Arsenal Football Club ir skundžiamame sprendime akivaizdžiai skiriasi tiek procedūros, nurodyto pažeidimo ir protesto prasme, tiek nagrinėjamu dalyku. Pirmuoju atveju prekės ir žymenys buvo tapatūs, o antruoju atveju – tik panašūs. Šiomis aplinkybėmis sprendime Arsenal Football Club pareikšta nuomonė ne dėl galimybės supainioti Pirmosios direktyvos 89/104/EEB(34) 5 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, bet dėl to, ar ginčijamas naudojimas patenka į šios nuostatos taikymo sritį.
59. Į bylą įstojusios bendrovės nuomone, šis skundžiamo sprendimo punktas tiesiog reiškia, kad kai kurios aplinkybės, kurios yra nėra svarbios protesto procedūroje, gali turėti reikšmės ieškinio dėl pažeidimo atveju.
60. Skundžiamo sprendimo 60 punkte Pirmosios instancijos teismas teigia, kad ištirti atitinkamos visuomenės dalies pastabumo lygį siekiant įvertinti galimybę supainioti nėra tas pats, kas nustatyti, ar po prekės įsigijimo atsiradusios aplinkybės gali būti vertinamos tiriant galimą prekių ženklų teisės pažeidimą, kaip tai pripažino Teisingumo Teismas minėtame sprendime Arsenal Football Club dėl tapataus simbolio naudojimo.
61. Tokioms aplinkybėms šis teiginys tik pabrėžia skirtumą tarp visuomenės pastabumo lygio įvertinimo nustatant galimybę supainioti tarp dviejų, būtinai panašių žymenų, nes jei jie būtų tapatūs, būtų kalbama apie prekių ženklų teisės pažeidimą, ir tarp kai kurių aplinkybių, atsirandančių pardavus prekę, svarbos įvertinimo siekiant nustatyti, ar buvo pažeista ši pramoninės nuosavybės teisė. Iš 60 punkto matyti, kad Pirmosios instancijos teismas nedaro jokio skirtumo vertindamas galimybę supainioti per protesto procedūrą ir per procedūrą dėl prekių ženklų teisės pažeidimo.
62. Todėl ketvirta pagrindo dalis taip pat turi būti pripažinta nepagrįsta.
63. Kadangi visos dalys yra akivaizdžiai nepagrįstos, nė vienas iš vienintelio pagrindo reikalavimų negali būti priimtas, todėl nelieka nieko kita, kaip atmesti apeliacinį skundą.
V – Trumpi nukrypimai pabaigai
64. Pateikiant apeliacinį skundą Picasso įpėdinių teisėtas atstovas nurodė turinčių didelę reputaciją ar labai populiarių žmonių pavardžių, vartojamų kaip prekių ženklai, įgytą reikšmę ir naudojimo dažnumą bei paminėjo istorines asmenybes, pavyzdžiui, Napoléon, Churchill ar Gorbatchov, dizainerius, pavyzdžiui, Christian Dior ar Alessi, sportininkus, pavyzdžiui, Boris Becker ar Tiger Woods, kompozitorius, pavyzdžiui, Mozart. Jis nurodė, kokį vaidmenį atliko, ypač kalbant apie jau žinomus žymenis, vadinamasis „merchandising“ skatinant pardavimą prekių, kurios neturi jokio ryšio su originalia preke(35), pavyzdžiui, Coca-Cola (gėrimai) drabužiams ir raštinės reikmenims, Marlboro (cigaretės) drabužiams, Davidoff (cigaretės) prabangiai kosmetikai. Šios mintys mane įkvepia keliems pamąstymams.
65. Pirmiausia tai, kad Picasso įpėdiniai suteikė licenciją automobilių gamintojui Citroën pavadinti Xara tipo modelį, susilaukė kritikos, ypač iš Picasso muziejaus Paryžiuje direktoriaus, kuris baiminosi, kad genijaus įvaizdžiui bus padaryta nepataisoma žala(36) ir kad trečiajame tūkstantmetyje Picasso bus tik automobilio prekių ženklas.
66. Nors Europos Sąjungos įstatymų leidėjas leidžia pavardes registruoti kaip prekių ženklus pačioms įvairiausioms prekėms ir paslaugoms žymėti, apsaugos lygis, kurio jie verti ar kurį jie įgijo, turi skirtis atsižvelgiant į pagrindinę šios pramoninės nuosavybės teisės funkciją.
67. Daugelį kartų kituose savo tekstuose esu minėjęs, kad, mano nuomone, informacijos, kurią registruotas žymuo pateikia apie konkrečių daiktų komercinę kilmę(37), tikslumo apsauga yra savarankiškas prekių ženklų teisės dalykas, neatmetant kitų funkcijų, kurias šis žymuo gali atlikti(38).
68. Aš taip pat esu nurodęs(39), kad prekių ženklo turėjimas suteikia jo savininkui monopolį, taigi jis iš esmės gali kliudyti kitiems asmenims naudoti ženklą. Nors niekas nėra apsaugotas nuo išnaudojimo(40), ši ex lege suteikta apsauga ypač pasitvirtina pavardės atveju.
69. Vis dėl to kalbant apie pavardės, kuria pasivadinęs asmuo tapo įžymus, teisinę apsaugą, būtina patikslinti du dalykus. Pirma, tuomet, kai pavardė yra perduota naudoti visiškai kitoje srityje negu ta, kurioje ji tapo žinoma, negali būti automatiškai reikalaujama didesnės apsaugos nei ta, kuri turi būti užtikrinta prekių ženklams, turintiems ryškų skiriamąjį požymį, nes iš esmės labai mažai tikėtina, kad kitoje srityje žymuo suteiks informacijos apie prekių ar paslaugų komercinę kilmę, bent jau iš pirmo žvilgsnio. Antra, iš pasaulio kultūros paveldo kyla viešasis interesas apsaugoti didžiųjų menininkų vardus nuo nepasotinamo merkantilinio godumo siekiant išvengti žalos jų kūriniams padarant juos banalius. Kai vidutiniškai informuotas, protingai atidus ir apdairus vartotojas jau nebesieja vardų, kaip antai Opel, Renault, Ford ar Porche, su garsiais inžinieriais, kurių pavardėmis buvo pavadinti jų produktai, graudu įsivaizduoti, kad nelabai tolimoje ateityje tas pats gali atsitikti su Picasso vardu.
VI – Dėl bylinėjimosi išlaidų
70. Pagal Procedūros reglamento 122 straipsnį, skaitomą kartu su 69 straipsnio 2 dalimi, kuri taikoma apeliaciniam skundui pagal 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas. Todėl jei vienintelis pagrindas, kuriuo remiasi apeliantai, bus atmestas, kaip aš siūlau, jie turi padengti bylinėjimosi išlaidas.
VII – Išvada
71. Atsižvelgdamas į anksčiau pateiktus argumentus Teisingumo Teismui siūlau atmesti Succession Picasso įpėdinių grupės apeliacinį skundą dėl 2004 m. birželio 22 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Ruiz-Picasso ir kt. prieš VRDT-DaimlerChrysler (PICARO) (T‑185/02) ir priteisti iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: ispanų.
2 – Sprendimas Ruiz‑Picasso ir kt. prieš VRDT – DaimlerChrysler (PICARO) (T‑185/02, Rink. p. II‑0000, toliau – skundžiamas sprendimas).
3 – 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 40/94 dėl Bendrijos prekių ženklo (OL L 11, 1994, p. 1), pakeistas 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 3288/94, iš dalies keičiančiu Reglamentą (EB) Nr. 40/94, skirtu Urugvajaus raunde pasiektiems susitarimams įgyvendinti (OL L 349, p. 83, toliau – Reglamentas Nr. 40/94).
4 – Nors neišsenkantis kūrėjas Pablo Picasso (1881-1973) yra labiausiai žinomas dėl savo kūrybos šių dviejų vaizduojamųjų menų srityje, būtina pažymėti, kad jis taip pat pasireiškė ir literatūroje, tiksliau tariant, dramaturgijos srityje, nors čia jis sulaukė mažesnės sėkmės. 1948 m. parašytas šešių veiksmų kūrinys „Les quatre petites filles“ būtent ir yra šios veiklos vaisius, tačiau jį Gallimard išleido tik 1969 metais. Vertimą į ispanų kalbą (vertimo autorė Maria Teresa León) „Las cuatro niñitas” išleido leidykla Aguilar Madride 1973 metais. M. Gustavino ir A. Michaël esė „L’écriture n’est pas un jeu“ rinkinyje Picasso, l’objet du mythe, École Nationale Supérieure des Beaux Arts de Paris, Paryžius, 2005, p. 109 ir paskesni, yra skirtas jo poetinei veiklai, kuria jis užsiimdavo tuomet, kai atvėsdavo užsidegimas skulptūrai arba kai jis išgyvendavo sunkumus asmeniniame gyvenime.
5 – Ši sąvoka reiškia nedalomą įpėdinių, kurie yra dailininko giminaičiai, grupę pagal Prancūzijos civilinio kodekso 815 ir kt. straipsnius, kurią sudaro bendraturčiai – apeliantai šiame apeliaciniame procese.
6 – Byla R 247/2001-3.
7 – T‑162/01, Rink. p. II-2821.
8 – Skundžiamo sprendimo 49–52 punktai.
9 – Ypač 2003 m. spalio 14 d. Sprendimas Phillips-Van Heusen-Pash Textilvertrieb ir Einzelhandel (BASS) prieš VRDT (T‑292/01, Rink. p. II‑4335 ir minėta teismų praktika).
10 – Menininko antrosios pavardės itališka kilmė yra visuotinai pripažinta, tačiau dar iki jam gimstant kelios Picasso kartos jau gyveno Andalūzijoje. Kol gyveno Ispanijoje, jis savo paveikslus ir piešinius pasirašydavo trimis vardais – Pablo Ruiz Picasso, P. Ruiz Picasso arba P. R. P., ir tik atvykęs į Paryžių atsisakė pavardės „Ruiz“. Labai tikėtina, kad pirmosios pavardės dalies išnykimą lėmė tai, jog prancūzams būdavo sunku ją ištarti, o žodis „Picasso“, kuris tariasi lengvai ir kurio kirčiuojamas paskutinis skiemuo, nekelė jokių sunkumų Molière kalboje. E. Lafuente Ferrari „Prólogo“, Huelin & R. Ruiz-Blasco Pablo Ruiz Picasso, Biblioteca de la Revista de Occidente, Madridas, 1976, p. 12.
11 – Skundžiamo sprendimo 53–55 punktai. Pagal žodyną Real Academia Española (21 leidimas, Madridas, 1992) žodis „pícaro“, be kita ko, reiškia įžūlų, išdykusį, komišką, prastai gyvenantį, bet tam tikro žavesio turintį žmogų, kuris yra ispanų literatūros, vadinamosios picaresque, veikėjas. Šis žanras apogėjų pasiekė tokiais romanais kaip nežinomo autoriaus „La vida de Lazarillo de Tarmes“ (pirmą kartą išleistas 1554 m.), Mateo Alemán „Guzmán de Alfarache“ (1604 m.) ir Francisco de Quevedo „El Buscón“ (1604 m., pirmą kartą išleistas 1620 m.). R. Menéndez Pidal „Antología de prosistas castellanos“ (Madridas, 1917, p. 117) nurodė, kad paskutiniais XVI a. trimis dešimtmečiais bei pirmaisiais XVII a. dešimtmečiais ispanų proza pasaulyje pasiekė šlovės viršūnę tiek savo kokybe, tiek paplitimu. Jai būdinga originali forma pasireiškė dviem visiškai skirtingais žanrais: didinga mistine kalba, kuri gebėjo išsaugoti visas dieviškosios meilės filosofijos paslaptis, bei gausaus tinginystės ir alkio draugų sluoksnio atviru, pikareskiniu, negailestingu, satyriniu aprašymu. Žodis „pícaro“ galėjo tapti suprantamas ir ne ispanų kultūros kontekste, jei Tintin autorius Hergé jį būtų paaiškinęs šio komiksų herojaus nuotykių serijoje, pavadintoje „Tintin et les Picaros“ (leidykla Casterman, Tournai, 1976). Kadangi jis to nepadarė, skaitytojams anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis, kurios perėmė šį žodį, nebuvo perteikta tikroji žodžio reikšmė, ir greičiausiai šie skaitytojai jį sieja su partizanų grupuote (guerrillas), tiksliau tariant, generolo Alcázar vadovaujama partizanų grupuote.
12 – Žodžio „pícaro“ kilmė yra neaiški. Pirmą kartą jis pavartotas Bartolomé Palau farse „Custodia del hombre“, parašytame 1541–1547 metais. J. Corominas Diccionario crítico etimológico de la lengua castellana (leidykla Gredos, Madridas, 1974, III tomas, p. 768) nurodo, kad gali būti, jog „pícaro“ ir jo senesnis sinonimas „picaño“, daugiau ar mažiau susiję su žargonu, yra kilę iš veiksmažodžio „pícar“, išreiškiančio „pícaros“ atliekamą funkciją (pavyzdžiui, virėjo padėjėjas, bulių pikadoras). Vėliau jam įtakos padarė prancūzų kalbos žodis „picard“, iš kurio atsirado žodis „picardie“, reiškiantis Prancūzijos Pikardijos regioną, kurio didžioji dalis gyventojų, daugiausiai kareiviai, gyveno bohemišką, ramų ir nerūpestingą gyvenimą. Žodis pirmiausia vartotas tradicine prasme ir tik vėliau įgijo literatūrinę reikšmę.
13 – 1907 m. paveikslas, kurio pirminis pavadinimas „Bordel philosophique“, žymi kubizmo atsiradimą. Tai dailės stilius, kuriam būdinga figūras supaprastinti iki jų pirminės formos, joms pavaizduoti naudojant savitą geometrinę kalbą. J. Brihuega Sierra „Die spanische Kunst zwischen 1900 und 1939“, Die Geschichte der spanischen Kunst, Historia del arte de España leidimas vokiečių kalba, Lunwerg Editores, 1996, išleista leidykloje Könneman, Kiolnas, 1997, p. 438.
14 – Miesto vardu pavadintame paveiksle atspindėtas 1937 m. balandžio 26 d. Hitlerio aviacijos pajėgų įvykdyto bombardavimo siaubas šiame mieste. Be savo meninės vertės jis parodo dailininko, kuris palieka savo dramblio kaulo bokštą, kad susivienytų su žmonija ir išreikštų solidarumą, istorinį įsipareigojimą. J. Brihuega Sierra, op. cit., p. 460.
15 – Skundžiamo sprendimo 56–58 punktai.
16 – 1997 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimas SABEL (C-251/95, Rink. p. I-6191, 24 punktas) ir 1998 m. rugsėjo 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas Canon (C‑39/97, Rink. p. I‑5507, 18 punktas).
17 – Skundžiamo sprendimo 61 punktas.
18 – Skundžiamo sprendimo 59 ir 60 punktai.
19 – Minėto sprendimo Phillips-Van Heusen-Pash Textilvertrieb ir Einzelhandel (BASS) prieš VRDT 54 punktas ir 2004 m. kovo 3 d. Sprendimas Mühlensprieš VRDT-Zirth International (ZIRH) (T‑355/02, Rink. p. II‑0000).
20 – Ši sąsaja turi būti suprantama neutraliai, t. y. ji yra taikoma tik įrodytai dailininko kilmei ir neišreiškia pozicijos nevaisingame ir dirbtiniame ginče dėl dailininko prancūzų ar ispanų tautybės.
21 – 1999 m. birželio 22 d. Sprendimas (C-342/97, Rink. p. I‑3819).
22 – Minėto sprendimo 22 punktas.
23 – Ten pat, 23 punktas.
24 – Žr. taip pat minėto sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 25 punktą.
25 – 2002 m. gegužės 14 d. Išvada byloje, kurioje 2002 m. rugsėjo 19 d. priimtas Sprendimas DKV prieš VRDT (C-104/00, Rink. p. I-7651, 58–60 punktai).
26 – Tokia, pavyzdžiui, yra A. Bender nuomonė „Relative Eintragungshindernisse“, F. Ekey, D. Klipperl Markenrech, Heidelbergas, 2003, p. 930 ir 931; taip pat žr. minėto sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 28 punktą.
27 – C. Fernández-Nóvoa Tratado sobre derecho de marcas, Antrasis leidimas, Madridas, 2004, p. 301.
28 – Sudėtinga nustatyti tikslią šios meno krypties kilmę, nors mintis perteikti gamtą kubais, kūgiais ir cilindrais kilo iš Cézanne patarimo, duoto laiške jaunam dailininkui, kuriame, atrodo, jis pasiūlė sukomponuoti savo paveikslus naudojantis šių bazinių formų modeliu. E. H. Gombrich Historiadel arte, vertimo į ispanų kalbą autorius Rafael Santos Torroella, Alianza editorial, Penktasis leidimas, Madridas, 1987, p. 481.
29 – Minėto sprendimo SABEL 24 punktas.
30 – Minėto sprendimo Lloyd Schuhfabrik Meyer 20 punktas.
31 – Kalbant apie kriterijus, kurie naudojami nustatant ryškų skiriamąjį požymį, VRDT remiasi 1999 m. gegužės 4 d. Teisingumo Teismo sprendimu Windsurfing Chiemsee (C-108/97 ir C‑109/97, Rink. p. I-2779, 51 punktas) ir minėtu sprendimu Lloyd Schuhfabrik Meyer (23 punktas).
32 – 2002 m. lapkričio 12 d. Sprendimas (C‑206/01, Rink. p. I‑10273, 57 punktas).
33 – C. Baudenbacher ir A. Naumann „Neuste Entwicklungen in der immaterialgüterrechtlichen Rechtsprechung der Europäischen Gerichtshöfe“, C. Baudenbacher ir J. Simon Neueste Entwicklungen im Europäischen und internationalen Immaterialgüterrecht, Bazelis, 2003, p. 1 ir kt., ypač p. 47.
34 – 1988 m. gruodžio 21 d. Pirmoji Tarybos direktyva valstybių narių įstatymams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 40, 1989, p. 1).
35 – Dėl minėto sprendimo Arsenal Football Club žr. I. Kilbey „The ironies of Arsenal v Reed“, European Intellectual Property Review, 2004, p. 479 ir kt.
36 – Laikraštis „El Mundo“, 2000 m. sausio 6 d., ketvirtadienio numeris, kurį galima rasti adresu http://www.elmundo.es/papel/hemeroteca/2000/01/06/cultura/793771.html.
37 – Žr. išvadą byloje, kurioje 2002 m. lapkričio 21 d. priimtas sprendimas Robelco (C‑23/01, Rink. p. I-10913, 26 punktas).
38 – Pavyzdžiui, pardavimo skatinimo elemento funkcija ar komercinės strategijos įrankis; žr. C. Grynfogel „Le risque de confusion, une notion à géométrie variable en droit communautaire des marques“, Revue de Jurisprudence de Droit des Affaires, Nr. 6/2000, p. 494 ir kt. bei p. 500. Žr. taip pat išvadą, kurią 2002 m. birželio 13 d. pateikiau byloje, kurioje priimtas minėtas sprendimas Arsenal Football Club, ypač 43, 46–49 punktus.
39 – Išvada byloje, kurioje priimtas 2003 m. lapkričio 27 d. Teisingumo Teismo sprendimas Shield Mark (C-283/01, Rink. p. I-14313, 50 punktas).
40 – Kaip nukentėjo brazilų futbolininkas, žinomas Pelé pavarde, kurio pseudonimas netgi buvo įregistruotas drabužiams, sporto prekėms, nors, atrodo, jokia licencija nebuvo išduota. Žr. 1999 m. liepos 20 d. VRDT Apeliacinės tarybos sprendimą Nr. 490/1999 Pellet prieš Pelé.