GENERALINIO ADVOKATO
L. A. GEELHOED IŠVADA,
pateikta 2006 m. sausio 19 d.(1)
Byla C‑289/04 P
Showa Denko KK
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Apeliacinis skundas – Konkurencija – Kartelis – Grafito elektrodai –EB 81 straipsnio 1 dalis – Baudos – Baudų nustatymo metodo gairės – Pranešimas dėl bendradarbiavimo“
I – Įžanga
1. Apeliaciniu skundu Showa Denko KK (toliau – SDK arba apeliantė) prašo iš dalies panaikinti 2004 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimą sujungtose bylose Tokai Carbon ir kt. prieš Komisiją (T‑236/01, T‑239/01, T‑244/01–T‑246/01, T‑251/01 ir T‑252/01, Rink. p. II‑1181, toliau – skundžiamas sprendimas) kaip nepašalinantį „atgrasantį poveikį padidinančio veiksnio“, kurį pritaikė Komisija, paskirdama apeliantei baudą.
2. Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas sumažino baudą, kuri apeliantei paskirta 2001 m. liepos 18 d. Komisijos sprendimu 2002/271/EB, susijusiu su EB 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymo procedūra (Byla COMP/E–1/36.490 – Grafito elektrodai(2), toliau – ginčijamas sprendimas).
II – Teisinis pagrindas
Reglamentas Nr. 17
3. 1962 m. vasario 6 d. Tarybos reglamento Nr. 17, Pirmojo reglamento, įgyvendinančio Sutarties (81) ir (82) straipsnius(3) (toliau – Reglamentas Nr. 17), 15 straipsnis numato:
„Komisija gali priimti sprendimą taikyti įmonėms arba įmonių asociacijoms baudas nuo 1000 iki 1000000 apskaitos vienetų arba didesnes, bet ne didesnes kaip 10 % kiekvienos iš pažeidime dalyvaujančių įmonių praėjusių verslo metų metinės apyvartos, jeigu tyčia arba dėl neatsargumo:
a) jos pažeidžia Sutarties (81) straipsnio 1 dalį arba (82) straipsnį <...>
<…>
Nustatant baudos dydį, atsižvelgiama į pažeidimo sunkumą ir trukmę. <...>“
Gairės
4. Europos Bendrijų Komisijos pranešimo „Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairės“ (OL C 9, 1998, p. 3, toliau – gairės) preambulėje nustatyta:
„Čia aprašyti principai turėtų užtikrinti Komisijos sprendimų skaidrumą bei nešališkumą įmonių ir Teisingumo Teismo požiūriu, kartu išlaikant atitinkamų teisės aktų įtvirtintą Komisijos diskreciją nustatyti baudas iki 10 % bendrosios įmonės apyvartos. Vis dėlto šia diskrecija turi būti naudojamasi laikantis nuoseklios ir nediskriminuojančios politikos, suderinamos su bausmės už konkurencijos taisyklių pažeidimus tikslais.
Naujasis baudos dydžio nustatymo metodas bus grindžiamas toliau aprašyta schema, paremta pagrindine baudos suma, kuri gali būti didinama dėl sunkinančių aplinkybių arba mažinama dėl lengvinančių aplinkybių.“
III – Faktinės ginčo aplinkybės ir ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas
5. Skundžiamame sprendime Pirmosios instancijos teismas taip išdėstė faktines aplinkybes, kuriomis remiantis buvo pareikštas ieškinys:
„1. Sprendimu 2002/271/EB <...> Komisija konstatavo įvairių įmonių susitarimus ir suderintus veiksmus EB 81 straipsnio 1 dalies ir Europos ekonominės erdvės susitarimo 53 straipsnio 1 dalies prasme (toliau – EEE susitarimas) grafito elektrodų sektoriuje.
2. Grafito elektrodai iš esmės yra naudojami elektros lanko krosnyse plieno gamybai. Plieno gamybą, naudojant šias krosnis, iš esmės sudaro perdirbimo procesas, kurio metu plieno laužas perdirbamas į naują plieną, skirtingai nei klasikinę plieno gamybą iš geležies rūdos, naudojant deguonies aukštakrosnes. Įprastinėje krosnyje nauji elektrodai yra sugrupuoti į iš trijų elektrodų sudarytas kolonas ir naudojami metalo laužui lydyti. Dėl intensyvaus lydymosi proceso vienas elektrodas sunaudojamas maždaug per aštuonias valandas. Pagaminti vieną elektrodą užima apie du mėnesius. Joks kitas produktas negali pakeisti grafito elektrodų šiame gamybos procese.
3. Grafito elektrodų paklausa yra tiesiogiai susijusi su plieno gamyba elektros lanko krosnyse. Pagrindiniai klientai yra plieno gamintojai, kurių užsakymai sudaro 85 % visų užsakymų. 1998 m. bendra pasaulinė plieno gamyba pasiekė 800 mln. tonų, iš kurių 280 mln. tonų buvo pagaminta elektros lanko krosnyse <...>
<...>
5. Devintajame dešimtmetyje technologiniai pagerinimai leido labai sumažinti elektrodų sunaudojimą pagamintai plieno tonai. Šiuo laikotarpiu visa plieno gamybos pramonė patyrė didelių persitvarkymų. Elektrodų paklausos sumažėjimas lėmė pasaulinės elektrodų pramonės persitvarkymą. Buvo uždaryta daug gamyklų.
6. 2001 m. devyni Vakarų gamintojai aprūpino Europos rinką grafito elektrodais: <…>
7. 1997 m. birželio 5 d. Komisijos pareigūnai be įspėjimo, taikydami Reglamento Nr. 17 <...> 14 straipsnio 3 dalį vienu metu pradėjo patikrinimą <...>
8. Tą pačią dieną Federal Bureau of Investigation (FBI) pareigūnai pradėjo kratas kai kurių gamintojų patalpose. Po šių kratų <...> SDK <...> buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas dėl nusikalstamo kartelio. Visi kaltinamieji prisipažino kaltais dėl visų jiems inkriminuojamų kaltinimų ir sutiko mokėti tokias nustatytas baudas: <...> SDK – 32,5 mln. JAV dolerių (USD) <...>
<…>
10. JAV <...> SDK pirkėjų grupės vardu buvo pradėti procesai dėl trigubos žalos atlyginimo ir palūkanų (triple damages).
11. 1998 m. birželio mėn. Kanados plieno gamintojai <...> SDK pareiškė civilinius ieškinius dėl nusikalstamo kartelio.
12. 2000 m. sausio 24 d. Komisija apkaltintoms įmonėms išsiuntė pranešimą apie kaltinimus. Administracinė procedūra buvo užbaigta 2001 m. liepos 18 d. priėmus (ginčijamą) sprendimą, kuriuo įmonės ieškovės <...> buvo apkaltintos pasauliniu lygiu nustačiusios kainas bei pasidalijusios nacionalines ir regionines nagrinėjamo produkto rinkas pagal „vietos gamintojo“ principą: <...> SDK <...> (buvo atsakinga) už Japoniją ir tam tikras Tolimųjų Rytų dalis <…>
13. Pagal tą patį sprendimą pagrindiniai kartelio principai buvo šie:
– grafito elektrodų kainos turėjo būti nustatomos pasauliniu lygiu,
– sprendimus dėl kiekvienos bendrovės kainų turėjo priimti tik prezidentas ar generaliniai direktoriai,
– „vietos gamintojas“ turėjo nustatyti rinkos kainą savo „teritorijoje“, o kiti gamintojai turėjo jos „laikytis“,
– „ne vietos“ rinkose, tai yra rinkose, kuriose nebuvo nė vieno „vietos“ gamintojo, kainos nustatomos bendru susitarimu,
– „ne vietos“ gamintojai negalėjo agresyviai konkuruoti ir turėjo pasitraukti iš kitiems priklausančių „vietos“ rinkų,
– gamybos apimtys neturėjo didėti (Japonijos gamintojai turėjo mažinti savo gamybos apimtis),
– nebuvo galima perduoti jokių technologijų karteliui nepriklausantiems gamintojams.
14. Sprendime nurodoma, kad minėti pagrindiniai principai buvo nustatyti kartelio susirinkimuose, kurie vyko įvairiais lygiais: „vadovų“ susirinkimai, „darbo“ susirinkimai, Europos gamintojų grupės susirinkimai (be Japonijos įmonių), nacionaliniai ar regioniniai susirinkimai, skirti specialioms rinkoms ir dvišaliams kontaktams tarp įmonių.
<…>
16. Remdamasi nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir sprendime pateiktais teisiniais vertinimais, Komisija karteliu apkaltintoms įmonėms nustatė baudas, kurios buvo apskaičiuotos pagal metodą, nurodytą baudų nustatymo remiantis Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalimi ir EAPB Sutarties 65 straipsnio 5 dalimi <...> gairėse bei pranešime dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių bylose.
17. Sprendimo rezoliucinės dalies 3 straipsnis nustato tokias baudas:
<…>
SDK: 17,4 milijono eurų;
<…>
18. Rezoliucinės dalies 4 straipsnis įpareigoja atitinkamas įmones sumokėti baudas per tris mėnesius nuo pranešimo apie sprendimą gavimo dienos, priešingu atveju skaičiuojant 8,04 % delspinigius.“
IV – Procesas Pirmosios instancijos teisme ir skundžiamas sprendimas
6. SDK ir kitos įmonės, kurioms buvo skirtas ginčijamas sprendimas, Pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį dėl minėto sprendimo panaikinimo.
7. Skundžiamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas, be kita ko, nusprendė:
„<…>
4. Byloje T‑245/01 Showa Denko prieš Komisiją:
– nustatyti ieškovei 10 440 000 eurų baudą, paskirtą Sprendimo 2002/271 3 straipsniu,
– atmesti likusią ieškinio dalį,
<…>“
V – Šalių reikalavimai Teisingumo Teisme
8. SDK Teisingumo Teismo prašo:
– iš dalies panaikinti Pirmosios instancijos teismo sprendimą byloje T‑245/01,
– sumažinti apeliantei skirtą baudą iki 6 960 000 eurų ar iki tokios sumos, kurią Teisingumo Teismas savo nuožiūra manys esant tinkamą,
– imtis kitų priemonių, kurias Teisingumo Teismas manys esant tinkamas,
– priteisti iš Komisijos bylinėjimosi išlaidas.
9. Komisija Teisingumo Teismo prašo:
– atmesti apeliacinį skundą,
– priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas.
VI – Apeliacinio skundo pagrindai
10. SDK nurodo keturis pagrindus savo apeliaciniam skundui pagrįsti, iš kurių kelis galima suskirstyti į dalis: Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, pažeidė nediskriminavimo ir proporcingumo principus bei netinkamai motyvavo savo sprendimą, atsisakydamas netaikyti „atgrasantį poveikį padidinančio veiksnio“, pagrįsdamas šį „atgrasantį poveikį padidinantį veiksnį“ apeliantės pasauline apyvarta, kurią turėjo apeliantės konglomeratas nesusijusiose rinkose, ir pagrįsdamas „pagrindinę baudą“ pasaulinės rinkos bei apyvartos dalimi, nustatęs baudą neatsižvelgdamas į baudas ir pareigas, apeliantei nustatytas Jungtinėse Valstijose.
11. Apeliacinio skundo pagrindai yra šie:
– pirmasis skundo pagrindas susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes nenurodė motyvų, kuriais remdamasis jis pripažino, kad apeliantės atžvilgiu galėjo būti pritaikytas „atgrasantį poveikį padidinantis veiksnys“, iš esmės paremtas pasauline apyvarta,
– antrasis skundo pagrindas susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes apeliantei nemotyvuotai pritaikė „atgrasantį poveikį padidinantį veiksnį“,
– trečiasis skundo pagrindas susijęs su tuo, kad Pirmosios instancijos teismas padarė teisės klaidą, nes nemotyvuotai atmetė argumentą, jog apskaičiuodama baudą Komisija neprivalėjo atsižvelgti į Jungtinėse Valstijose apeliantei paskirtas baudas ir nustatytus įpareigojimus,
– ketvirtasis skundo pagrindas susijęs su apeliantės pagrindinės teisės į teisingą procesą pažeidimu.
VII – Analizė
Išankstinės pastabos
12. Savo išvadoje, kurią šiandien pateikiau byloje C‑308/04, nurodžiau, kad atgrasantis poveikis yra sunkinanti aplinkybė ir vienas iš veiksnių, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant baudos dydį.
13. Pagal nusistovėjusią teismo praktiką(4) baudomis už EB 81 straipsnio pažeidimus, kaip numato Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis ir šiuo metu –Reglamento (EB) Nr. 1/2003(5) 23 straipsnio 2 dalis, siekiama atgrasyti įmones nuo ateityje galimų Europos konkurencijos taisyklių pažeidimų.
14. Šiuo metu gairėse taip pat yra aiškiai įtvirtinta, kad Komisija privalo atsižvelgti į baudos atgrasantį poveikį.
15. Nors nagrinėjamoje byloje SDK neteigia, kad Komisija neįgaliota užtikrinti baudų atgrasančio poveikio, ji atkreipia dėmesį į tam tikrus principus, į kuriuos atsižvelgiant šioje byloje galėtų būti priimtas kitoks sprendimas.
16. Prieš pradėdamas nagrinėti atskirus apeliacinio skundo pagrindus, apibūdinsiu metodiką, kuria vadovavosi Komisija, skirdama baudas šiame kartelyje dalyvaujančioms įmonėms.
17. Skirdama baudą nagrinėjamoje byloje Komisija vadovavosi gairėse pateiktu nustatymo metodu, kuris, kaip žinoma, apima keletą etapų.
18. Iš pradžių Komisija nustato pagrindinės baudos dydį. Pagrindinė bauda priklauso nuo pažeidimo sunkumo ir trukmės. Komisija iš pradžių vertina pažeidimo sunkumą, paskui jo trukmę.
19. Antra, apskaičiuotas pradinis dydis yra modifikuojamas kiekvienos įmonės atžvilgiu, atsižvelgiant į galimas sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes.
20. Trečia, jei yra viršijama 10 % nuo įmonės pasaulinės apyvartos riba, Komisija iki jos sumažina apskaičiuotą baudą.
21. Ketvirta, jei įmonei gali būti pritaikytas pranešimas dėl bendradarbiavimo(6), Komisija sumažina baudą atsižvelgdama į bendradarbiavimo lygį.
22. Siekiant visapusiškumo, bauda gali būti koreguojama atsižvelgiant į aplinkybes, įskaitant tokias priežastis kaip sumažėjęs įmonės mokumas ar pažeidimą padariusių subjektų gauta ekonominė ar finansinė nauda (žr. gairių 5 skyriaus b dalį).
23. Kalbant apie pirmąjį etapą, visų pirma pažeidimo sunkumą, Komisija konstatavo, kad apeliantės padarytas pažeidimas buvo labai sunkus. Nors kartelio atveju padaryto pažeidimo sunkumas yra panašus kiekvieno dalyvio atžvilgiu, neaišku, ar visoms kartelyje dalyvaujančioms įmonėms turėtų būti nustatomas vienodas pagrindinės baudos dydis. Gairėse pripažįstama, kad Komisija gali skirtingai vertinti kartelio narius, atsižvelgdama į kiekvieno pažeidėjo ekonominių veiksnių sąlygojamą galėjimą sukelti didelę žalą konkurencijai, ir nustatyti tokią baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį.
24. Nagrinėjamoje byloje Komisija konstatavo, kad buvo būtina atsižvelgti į ypatingą pažeidimo mastą bei jo realias pasekmes ir kartu į didelį įmonių dydžio skirtumą. Todėl Komisija, siekdama kartelio nariams nustatyti tinkamą pagrindinės baudos dydį, juos suskirstė į tris grupes pagal pasaulinę produktų apyvartą ir užimamą rinkos dalį. Ji apskaičiavo pagrindinės baudos dydį, pridėjusi x eurų nuo kiekvieno y procentų įmonių užimamos pasaulinės rinkos dalies. Pritaikiusi šį metodą, Komisija paskyrė 40 milijonų eurų pagrindinę baudą stambiausių įmonių grupei, 16 milijonų eurų vidutinių įmonių grupei ir 8 milijonus eurų mažų įmonių grupei.
25. SDK buvo priskirta vidutinių įmonių grupei. Siekdama užtikrinti baudos atgrasantį poveikį, Komisija nusprendė, kad pagrindinė bauda turėtų būti pakoreguota, todėl ją padidino 2,5 karto („atgrasantį poveikį padidinantis veiksnys“) iki 40 milijonų eurų. Pagrindinė bauda buvo dar padidinta 45 %, atsižvelgiant į SDK dalyvavimo kartelyje trukmę, ir pasiekė 58 milijonus eurų. SDK atveju nebuvo nustatyta jokių sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Pritaikius pranešimą dėl bendradarbiavimo, apeliantei buvo paskirta 17,4 milijono eurų dydžio bauda.
26. Pirmosios instancijos teismas pakoregavo Komisijos paskirtą baudą. Atsižvelgęs į 2,5 karto atgrasantį poveikį padidinantį veiksnį, kurį Komisija pritaikė SDK paskirtai baudai, siekdama užtikrinti atgrasantį poveikį, Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisijos sprendime nebuvo pateikta įrodymų, išskyrus įmonės dydį ir pasaulinių išteklių kiekį, kurie galėtų pateisinti didesnio kaip 1,5 karto atgrasantį poveikį padidinančio veiksnio pritaikymą SDK. Jis konstatavo, kad Komisija nepateikė įrodymų, kurie šios bylos aplinkybėmis pagrįstų SDK pritaikyto veiksnio, kuris yra šešis kartus didesnis už VAW(7) pritaikytą veiksnį, nustatymą, kai SDK santykinė apyvarta veiklos prasme VAW apyvartą viršijo vos du kartus. Atsižvelgdamas į tai, Pirmosios instancijos teismas pritaikė 1,5 karto atgrasantį poveikį padidinantį veiksnį, todėl SDK pagrindinė bauda sumažėjo iki 24 milijonų eurų sumos(8).
27. Šis apeliacinis skundas susijęs tik „atgrasantį poveikį padidinančio veiksnio“ pritaikymu. Iš esmės SDK teigia, kad ji buvo nepagrįstai išskirta iš kitų, pritaikant skirtingą „atgrasantį poveikį padidinantį veiksnį“. Jos teigimu, konglomerato dydis ir įmonės finansiniai ištekliai nėra svarbūs apskaičiuojant dėl atgrasymo atliekamą baudos padidinimą.
A – Dėl apeliacinio skundo pirmojo pagrindo
28. Šiuo pagrindu SDK teigia, kad suskirstydama pradines baudas į tris kategorijas Komisija jau buvo atsižvelgusi į įmonės dydį ir apyvartą, o ne į su susitarimu susijusių produktų pasaulinę apyvartą. SDK teigia, kad šiais veiksniais nebegalima remtis dar kartą padidinant baudas. Jos požiūriu, „atgrasantį poveikį padidinantis veiksnys“ gali būti taikomas ne „tikrojo poveikio“, bet tik atgrasymo tikslu.
29. SDK teigia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 241, 242 ir 370 punktuose pateikė keletą pasvarstymų, kurie neminimi gairėse ir kurių nė vienas nesusijęs su atgrasantį poveikį padidinančiu veiksniu. Šiuo atžvilgiu SDK visų pirma teigia, kad išteklių turėjimas nesusijęs su atgrasančiu poveikiu, kad Komisija neturėtų padidinti baudos dėl to, kad SDK turi lėšų sumokėti baudą, ir kad jeigu kai kurioms bendrovėms yra sunku surinkti lėšų, skirtų sumokėti baudą, tai neturėtų būti pagrindas pasirinktinai padidinti kitoms bendrovėms skiriamas baudas.
30. Komisija teigia, kad Pirmosios instancijos teismas turėjo teisę pripažinti, jog SDK paskirta bauda galėjo būti pagrįsta jos pasauline apyvarta.
Vertinimas
31. Kaip pirmiau paaiškinau išankstinėse pastabose, norint atkreipti įmonių dėmesį į Bendrijos konkurencijos teisei prieštaraujančios veiklos pasekmes, atgrasantis poveikis yra svarbus Komisijos baudų skyrimo praktikos aspektas. Todėl Komisija turi teisę nustatyti tokio dydžio pagrindinę baudą, kuri užtikrintų atgrasantį poveikį.
32. Atgrasantis poveikis tiesiogiai susijęs su pažeidimo sunkumu. Šioje byloje nagrinėjamas pažeidimas buvo labai sunkus, ir Komisija privalėjo nustatyti atitinkamo dydžio pagrindinę baudą. Komisija įmones vertino skirtingai. Siekdama pažeidimus padariusias įmones suskirstyti pagal jų veiklos realų poveikį, Komisija jas padalijo į tris grupes. Šis suskirstymas nereiškia, kad buvo visiškai įvertintas baudų atgrasantis poveikis. Taip nebuvo dviejų iš aštuonių pažeidimus padariusių įmonių atžvilgiu, atsižvelgiant į jų dydį ir turimus išteklius.
33. SDK teigia, kad įmonės dydis yra susijęs su jos veiklos realiu poveikiu, o ne su atgrasančiu poveikiu, ir kad Komisija jau anksčiau buvo atsižvelgusi į jos dydį ir bendrą apyvartą, priskirdama ją prie vienos iš trijų grupių. Tačiau iš tiesų taip nebuvo.
34. Kaip minėta, siekdama skirtingai vertinti įmones Komisija įvertino jų gaminamų produktų pasaulinę apyvartą ir užimamą rinkos dalį, o nustatydama atgrasantį poveikį padidinantį veiksnį ji vadovavosi bendra pasauline apyvarta. Siekdama skirtingai vertinti įmones, Komisija atsižvelgė į produkto pasaulinę apyvartą, kuri geriau parodo pažeidimą padariusios įmonės galimą padaryti žalą ir leidžia įvertinti jos veiksmų poveikį konkurencijai. Komisija pripažino apyvartą įmonės dydį atspindinčiu veiksniu, kad užtikrintų pakankamą atgrasantį poveikį. Vadinasi, SDK klaidingai tvirtino, kad į jos bendrą pasaulinę apyvartą ar dydį jau buvo atsižvelgta.
35. Negalima sutikti su SDK teiginiu, kad įvertindama baudos atgrasantį poveikį Komisija neturi teisės atsižvelgti į įmonės pasaulinę apyvartą.
36. Kaip priminė Pirmosios instancijos teismas(9), pagal nusistovėjusią teismų praktiką apskaičiuodama baudos dydį Komisija gali, be kita ko, atsižvelgti į susijusios įmonės ekonominį pajėgumą ir dydį. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama pasaulinės apyvartos reikšmė siekiant įvertinti kartelio dalyvių finansinį pajėgumą. Todėl visa pasaulinė apyvarta gali apibūdinti įvairių kartelyje dalyvaujančių įmonių dydį ir valdomus išteklius(10).
37. Antra, visuotinai pripažįstama, kad stambios įmonės su diversifikuotais ištekliais padėtis skiriasi nuo mažos įmonės, kurios veikla pagrįsta vieno produkto gamyba, padėties. Diversifikuotus išteklius turinčiai stambiai įmonei paskirta bauda, susijusi tik su tam tikra rinka, bus mažesnė, palyginti su visais jos ištekliais, nei tokia pati bauda, paskirta įmonei, kurios kartelis apima visus gaminamus produktus. Panaši bauda už tokį patį pažeidimą šiuo atveju turės skirtingą atgrasantį poveikį.
38. Sprendimo 241 punkte Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad dėl skirtingų finansinių išteklių gali būti skiriamos skirtingo dydžio baudos, manant, kad SDK, kurios pasaulinė apyvarta, palyginti su kitų kartelio narių pasauline apyvarta, yra labai didelė, galėjo greičiau sukaupti baudai sumokėti reikalingas lėšas. Todėl, vertinant tinkamą atgrasantį poveikį, gali būti atsižvelgiama į galėjimą surinkti lėšas, kuris priklauso nuo konkrečios įmonės dydžio ir ekonominio pajėgumo. Pirmosios instancijos teismas neprieštaravo savo išvadoms kitame punkte, kuriame konstatavo, kad vien tik įmonės dydis nebūtinai automatiškai atitinka jos ekonominį pajėgumą. Iš tiesų stambesnės įmonės taip pat gali būti finansiškai sunkioje padėtyje ar turėti neigiamą pajamų ir išlaidų balansą. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad SDK neteigė, jog jos padėtis buvo būtent tokia; taip pat SDK aiškiai nenurodė, kokią teisės klaidą padarė Pirmosios instancijos teismas.
39. Kalbant apie kitus šios išvados 28 punkte nurodytus SDK teiginius, iš ginčijamo sprendimo ar skundžiamo teismo sprendimo neišplaukia, kad Komisija padidino SDK baudą dėl to, kad kai kurios kartelyje dalyvaujančios įmonės turėjo finansinių sunkumų. Be abejo, minėta priežastis padidinti SDK baudą yra nepateisinama. Tačiau tai savo ruožtu nereiškia, kad Komisija negali atsižvelgti į sumažėjusį įmonės mokumą, kuris gali būti įvertintas baudos paskyrimo procedūros pabaigoje. Tas pats pasakytina apie mokumą (galėjimą sukaupti reikiamą pinigų sumą), į kurį atsižvelgiama pirmajame baudos paskyrimo procedūros etape.
40. SDK taip pat nurodo sprendimą Parker Penprieš Komisiją(11), kuriame Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad „tinkamo baudos dydžio nustatymas negali būti paremtas paprastu apskaičiavimu nuo bendros apyvartos“. Šiame sprendime, kaip ir sprendime Musique Diffusion Françaiseir kt. prieš Komisiją, įspėjama, kad nereikia perdėtai remtis bendra apyvarta. Tačiau sprendime Parker Penprieš Komisiją buvo ginčijama galutinė bauda, o šioje byloje nagrinėjama pagrindinė bauda, paskirta atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą. Pirmosios instancijos teismo teigimu(12), šioje byloje Komisija, paskirdama galutinio dydžio baudą, nesirėmė vien pasauline apyvarta, tačiau atsižvelgė ir į daugelį kitų nei apyvarta veiksnių.
B – Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo
41. SDK nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas nepateikė kriterijaus, kuriuo būtų pateisinamas SDK pritaikytas atgrasantį poveikį padidinantis veiksnys. Iš tikrųjų Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į keletą susijusių bendrųjų principų, kurie šiuo atveju buvo taikytini. SDK savo motyvus suskirstė į keturias dalis.
42. Šio apeliacinio skundo pirmoje dalyje SDK teigia, kad siekiant atgrasančio poveikio baudos turi būti didinamos tik protingai ir esant tam tikriems susijusiems padidinimo pagrindams, ypač todėl, kad Reglamente Nr. 17 nekalbama apie atgrasantį poveikį. SDK teigia, kad Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir nepateikė paaiškinimų šiuo klausimu.
43. Antroje dalyje SDK teigia, kad atgrasantį poveikį padidinančio veiksnio taikymas gali būti pateisinamas tik įrodytais realiais įmonės veiksmais, tačiau ne jos dydžiu. SDK teigimu, byloje nebuvo nustatyta aplinkybių, kuriomis būtų pateisinamas išskirtinis jai paskirtos baudos padidinimas siekiant atgrasyti.
44. Trečioje nagrinėjamo apeliacinio skundo pagrindo dalyje SDK pažymi, kad atgrasančio poveikio ekonominė analizė parodo, jog jį padidinančio veiksnio taikymas yra šališkas ir nepateisinamas.
45. SDK teigimu, jei bauda padidinama siekiant atgrasyti, jos dydis turi būti nustatomas ne pasirinktinai, bet apskaičiuojamas atsižvelgiant, pirma, į pelną ir kitą naudą, kurią atitinkama įmonė tikėjosi gauti iš pažeidimo, jei neteisėtas elgesys nebūtų buvęs atskleistas (tai priklauso nuo įmonės apyvartos, kuriai pažeidimas turėjo įtakos); ir, antra, atsižvelgiant į tokio atskleidimo tikimybę.
46. SDK teigia, kad atmetęs jos argumentus šiuo tikslu Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 242 punkte neatsižvelgė į tai, kad stambios, daug produktų gaminančios įmonės, nepaisant to, ar jos turi „finansinę“ galią, nėra jautrios baudoms mažiau nei vieną produktą gaminančios įmonės. Pagal ekonomikos teoriją stambioms įmonėms taip pat svarbu maksimaliai sumažinti teisinę atsakomybę bei kitas išlaidas kaip ir mažesnėms įmonėms.
47. SDK teigia, kad skundžiamas sprendimas yra nesuderinamas su Komisijos pozicija kitose bylose, kuriose buvo nustatytas „papildomas pelnas“, į kurį ji atsižvelgė nustatydama baudą.
48. SDK taip pat teigia, kad neteisinga numatyti padidinimą siekiant atgrasančio poveikio, paskui sumą dar padidinti atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, sunkinančias aplinkybes ar kokiais nors kitais pagrindais. Jos nuomone, klausimas, ar atgrasantis poveikis yra būtinas, turi būti sprendžiamas baigiant baudos dydžio skaičiavimus.
49. Galiausiai ketvirtoje dalyje SDK teigia, kad jai paskirta bauda buvo padidinta neproporcingai. Šiuo klausimu ji remiasi tuo, kad jos užimama EEE rinkos dalis yra nedidelė. SDK taip pat nurodo, kad nustatytos baudos analizė įrodo, jog jai paskirta bauda yra neproporcinga kitiems kartelio dalyviams paskirtų baudų atžvilgiu.
Vertinimas
50. Iš esmės SDK teigia, kad įmonės išskyrimas vadovaujantis vien jos dydžiu yra nepagrįstas. SDK pažymi, kad bendrojo atgrasymo tikslas yra užtikrinti, jog išlaidos ir bauda būtų pakankamai dideli ir atgrasytų nuo teisės pažeidimo. Ji teigia, kad įmonės pasirenka protingai: prieš pažeisdamos įstatymą, jos pasveria riziką ir tikėtiną naudą. Kitaip tariant, įmonės įvertina sąnaudas, tikėtiną pelną bei pažeidimo atskleidimo tikimybę. Geriausias būdas apskaičiuoti galimą pelną, kurį bendrovė gali tikėtis uždirbti, yra įvertinti rinkos dydį (kiek pinigų bus gauta padidinus kainų lygį rinkoje) ir įmonės užimamą rinkos dalį (kiek pinigų minėta įmonė gali tikėtis uždirbti). Visa kita įmonės veikla už nagrinėjamos rinkos ribų nėra susijusi su minėta analize. Ši veikla neatneša įmonei papildomo pelno, todėl nereikia atsižvelgti į jos pajamas paskiriant baudą. Be to, SDK nepritaria Komisijos ir Pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad stambios įmonės yra mažiau jautrios baudoms, todėl joms turi būti skiriamos didesnės baudos. SDK teigia, kad įvairia veikla užsiimančios įmonės negali būti abejingos, nes visi nedideli pavojai atskirose veiklos srityse, kartu sudėjus, gali sudaryti didelius nuostolius.
51. SDK taip pat teigia, kad tam tikromis aplinkybėmis didelei įmonių grupei siekiant atgrasyti turi būti skiriama mažesnė bauda nei mažesnei įmonei, nes, pavyzdžiui, labiau tikėtina, kad ieškinys dėl nuostolių atlyginimo bus pateiktas stambiai, o ne smulkiai įmonei, todėl atgrasantis poveikis yra mažiau būtinas.
52. Pastarasis teiginys turi būti iš karto atmestas. Net darant prielaidą, kad pareikšti ieškinius stambioms įmonėms yra paprasčiau nei smulkioms, tai yra papildomas rizikos veiksnys, sąlygojamas konkurencijos taisyklių pažeidimo, todėl jis nesusijęs su pareiga laikytis minėtų taisyklių.
53. Be to, kiek tai susiję su apeliacinio skundo pagrindo pirma dalimi, SDK išskiria „bendrąjį atgrasymą“ (kurį ji apibrėžė kaip veiksmą, kurio tikslas atgrasyti visas įmones nuo nagrinėjamo pažeidimo padarymo, įskaitant trečiuosius asmenis ir galimus pažeidėjus) ir „specialųjį atgrasymą“ (kuris skirtas nuo pakartotinio pažeidimo padarymo atgrasyti konkretų atsakovą) bei mano, kad tik specialusis atgrasymas gali pateisinti jį padidinantį veiksnį. Tačiau tokio atskyrimo nėra nei ginčijamame sprendime, nei skundžiamame sprendime. SDK nebuvo išskirta iš kitų įmonių remiantis specialaus atgrasymo pagrindu. Atgrasantį poveikį padidinantį veiksnį Komisija pritaikė SDK ir dar vienai įmonei, kuri dalyvavo padarant pažeidimą, remdamasi principu, kad, siekiant lygiaverčio atgrasančio poveikio, skirtingus finansinius išteklius turinčioms įmonėms turi būti skiriamos skirtingo dydžio baudos.
54. Kaip minėta, baudos yra svarbus Komisijos konkurencijos politikos įgyvendinimo priežiūros įrankis. Bauda turi ne tik baudžiamąjį, tačiau ir atgrasantį pobūdį. Pagrindinis jos skyrimo tikslas yra sukliudyti (visoms) įmonėms ateityje pažeisti konkurencijos teisės taisykles.
55. Todėl baudos atgrasantis poveikis negali būti nustatomas vien tik remiantis išskirtine įmonės, kuriai paskirta bauda, padėtimi.
56. Atsižvelgdamas į tai, toliau vertinsiu įmonės dydžio ir atgrasančio poveikio santykį.
57. Ekonomikos teorijoje gali būti teisinga, kad siekiant optimalaus atgrasančio poveikio sukelta žala ar gauta nauda yra lemiami veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti, taip pat į tikimybę, kad pažeidimas bus atskleistas. Tačiau iš tikrųjų pažeidėjams ir Komisijai savo kasdienėje veikloje sunku praktiškai pritaikyti ekonomikos teorijoje numatytą optimalų atgrasantį poveikį. Visų pirma baudos dydžio nustatymas atsižvelgiant į „gautą naudą“ turi atgrasantį poveikį tik tada, jei ši nauda įvertinama visiškai tiksliai. Tačiau Komisija paprasčiausiai neturi pakankamai informacijos tokiam tiksliam baudos apskaičiavimui. Tas pats galioja ir išaiškinimo, ir nubaudimo tikimybei. Komisijos teigimu, yra labai sunku kiekybiškai išreikšti kartelyje dalyvaujančios įmonės padaryto pažeidimo išaiškinimo tikimybę. Prie kartelinio susitarimo ketinančios prisijungti įmonės (tikėtinos) naudos ir nuostolių apskaičiavimas gali būti tik apytikslis.
58. Be to, net ir esant galimybei visa tai apskaičiuoti tiksliau, tai tebus pagrindas, kurio nesiekiančios baudos tikrai neturės atgrasančio poveikio. Todėl, siekiant išvengti pernelyg didelio atgrasančio poveikio, būtina nustatyti saugią tolesnio baudos didinimo ribą.
59. Be to, nagrinėjamas kartelis apėmė ne tik kainų nustatymą, bet ir rinkos pasidalijimą bei kitus slaptus susitarimus (žr. skundžiamo sprendimo 13 punktą). Todėl tikėtinos naudos ir pažeidimo atskleidimo tikimybės nustatymas yra dar sudėtingesnis.
60. Taip pat reikia pažymėti, kad klausimo sudėtingumą liudija vos keletas sprendimų, kuriuose Komisija rėmėsi pažeidėjo „gauta nauda“. Remiantis gairėmis, akivaizdu, kad „gauta nauda“ nėra pagrindinės baudos pagrindas. Jose numatyta, kad Komisija gali ją laikyti sunkinančia aplinkybe („poreikis padidinti baudą, siekiant viršyti dėl pažeidimo neteisėtai gautas pajamas, jeigu jų dydį įmanoma objektyviai apskaičiuoti“(13)) arba galimu veiksniu, nustatant galutinį baudos dydį („ekonominė ar finansinė pažeidėjų gauta nauda“(14)). Tačiau ji to nedaro nustatydama pagrindinę baudą.
61. Antra, SDK pateikta teorija(15) taikoma vienam pažeidėjui, kuriam apskaičiuojamos išlaidos, nauda ir rizika, kad jam bus paskirta bauda ar pritaikytos kitos sankcijos. Kaip Komisija pažymėjo teismo posėdyje, šioje teorijoje neatsižvelgiama į kolektyvinio pažeidimo sudėtingumą. Grupinei veiklai turi būti taikomas kitoks požiūris į atgrasantį poveikį. Pavyzdžiui, užtenka atgrasyti tik vieną (stambiausią) dalyvį, kad kartelis nebūtų sudarytas. Be to, tokio kolektyvinio pažeidimo kaip kartelis atveju, kitaip nei esant vienam pažeidėjui, Komisija taip pat turi vėliau apsvarstyti baudų poveikį ir atsižvelgti į konkrečios įmonės dydį(16).
62. Galiausiai kalbant apie argumentą, kad nedidelės baudos stambioms įmonėms turi mažesnį poveikį nei smulkioms, visų pirma reikia turėti visą įmanomą informaciją ir nepriekaištingai tai pagrįsti. Pažeidimą darančiam asmeniui sunku apskaičiuoti su pažeidimu susijusią riziką, tas pats galioja ir kartelyje dalyvaujančioms įmonėms. Be to, negalima paneigti, kad stambios ir mažos įmonės skiriasi tuo, kad patronuojančios įmonės valdyba gali neatkreipti dėmesio į paskirtą nedidelę baudą, tačiau atkreips dėmesį į labai didelę. Jei įmonės valdyba atkreips dėmesį į labai didelę baudą, tikėtina, kad tai paskatins įmonę ateityje nebepažeisti konkurencijos taisyklių.
63. Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 242 punkte nuspręsdamas, jog „teigdama, kad paskirta bauda siekiama tik atlyginti padarytą žalą laisvai konkurencijai ir kad šiuo tikslu reikia įvertinti tikimybę atskleisti kartelį bei jo narių pelną, kurį tikėtasi gauti, SDK nurodė hipotetinio pobūdžio bei per daug neapibrėžtus parametrus, kad galima būtų atlikti veiksmingą finansinių išteklių vertinimą“.
64. Kaip jau buvo minėta, pagal nusistovėjusią teismo praktiką Komisija gali atsižvelgti į įmonės dydį, ekonominę galią, o pasaulinė apyvarta parodo kartelyje dalyvaujančių įmonių dydį ir turimus išteklius. Todėl Pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos, nuspręsdamas, kad Komisija, siekdama pakankamo baudos atgrasančio poveikio, pagrįstai pritaikė šį poveikį padidinantį veiksnį.
65. SDK taip pat nurodo, kad atgrasantį poveikį padidinantis veiksnys pateisinamas tik atsižvelgiant į konkretų ir įrodytą įmonės elgesį. Apeliantė nebuvo pagrindinė iniciatorė, neskatino kitų įmonių dalyvauti susitarime, nesiekė pašalinti konkurencijos, nesistengė slėpti susitarimų ir t. t. Šie argumentai nėra svarbūs šiuo atveju, nes į minėtą elgesį atsižvelgiama kaip į sunkinančią aplinkybę vėlesniame baudos skyrimo etape. Tai nėra svarbu vertinant pažeidimo sunkumą.
66. SDK reikalavimas, pagal kurį bauda turi būti padidinta pirmiausia atsižvelgiant į pažeidimo trukmę, sunkinančias aplinkybes ar kokiu kitu pagrindu ir tik tada gali būti padidinta siekiant užtikrinti pakankamą atgrasantį poveikį, turi būti atmestas remiantis Procedūros reglamento 113 straipsnio 2 dalimi, nes jis nebuvo svarstytas Pirmosios instancijos teisme.
67. Apeliacinio skundo ketvirtoje dalyje SDK teigia, kad bauda buvo padidinta neproporcingai jos užimamai nedidelei rinkos daliai EEE. Ji taip pat nurodė, kad iš SDK paskirtos pagrindinės baudos analizės išplaukia, jog ji buvo neproporcinga baudoms, kurios buvo paskirtos kitiems susitarimo dalyviams.
68. Komisija nurodo, kad minėtas vertinimas paremtas kitiems dalyviams paskirtų baudų dydžio ir SDK metinės apyvartos EEE palyginimu. Šis palyginimas šioje byloje nėra svarbus. Pateikti skaičiavimai paremti klaidinga prielaida, kad SDK ekonominė galia turėjo būti vertinama remiantis jos apyvarta nagrinėjamų produktų rinkoje EEE.
69. Šiuo klausimu, kaip tai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas, jei Komisija būtų apskaičiavusi pagrindinę baudą, remdamasi maža SDK turėta nagrinėjamo produkto apyvarta EEE, ji būtų atlyginusi Japonijos gamintojams, įskaitant SDK, už tai, kad jie vadovavosi vienu iš pagrindinių kartelio principų – nekonkuruoti EEE rinkoje. Šių įmonių elgesys, atitinkantis šį kartelio principą, leido kai kuriems nacionaliniams gamintojams Europoje vienašališkai nustatyti kainas EEE. Vadinasi, Japonijos įmonės, įskaitant SDK, trukdė konkurencijai EEE, nesvarbu, kokia jų faktinė apyvarta(17).
C – Dėl apeliacinio skundo trečiojo pagrindo
70. SDK nurodo, kad Pirmosios instancijos teismas klaidingai nusprendė, jog Komisija galėjo, pirma, remtis pasauline apyvarta pagrindinei baudai bei „atgrasantį poveikį padidinančiam veiksniui“ apskaičiuoti ir, antra, neatsižvelgti į tai, kad SDK jau buvo persekiojama Jungtinėse Valstijose, Kanadoje bei Japonijoje ir kad šios valstybės jai jau buvo paskyrusios baudas.
71. Apeliantės manymu, jeigu atgrasymo tikslais ir turėjo būti atsižvelgta į pasaulinę apyvartą, reikėjo atsižvelgti ir į baudas, kurias reikėjo sumokėti kitose valstybėse, ir paskirti tokią papildomą Bendrijos baudą, kad būtų pasiektas lygiavertis atgrasantis poveikis. Iš tikrųjų atgrasantis poveikis priklauso nuo bendro už neteisėtą elgesį paskirtos sankcijos dydžio, kuris apima ne tik EEE, bet ir kitur paskirtas baudas.
72. Neatsižvelgęs į baudą ir nuostolius su palūkanomis, kuriuos apeliantė turėjo mokėti Jungtinėse Valstijose, ir kartu pagrįsdamas atgrasantį veiksnį pasauline apyvarta, Pirmosios instancijos teismas paskyrė baudą, kuria antrą kartą nubaudė už tuos pačius veiksmus ir kuri yra neproporcinga pagrįsto atgrasančio poveikio atžvilgiu.
73. Komisija tvirtina, kad Pirmosios instancijos teismas nepažeidė non bis in idem principo.
Vertinimas
74. Kaip jau minėjau savo pirmiau nurodytoje išvadoje, kuri buvo pateikta byloje C‑308/04, trečiųjų valstybių valdžios institucijų paskirtų baudų tikslas yra nubausti už jų konkurencijos teisės pažeidimus, o Komisija skiria baudas už Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimus. Todėl šiuo atveju kompetencijos sritys nesutampa.
75. Todėl Komisija neprivalėjo atsižvelgti į trečiosiose valstybėse paskirtas baudas, vertindama baudos atgrasantį poveikį.
D – Dėl ketvirtojo pagrindo, susijusio su pagrindinių apeliantės teisių į teisingą procesą pažeidimu
76. Šiuo pagrindu SKD teigia, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo 240 punkte neteisingai atmetė apeliantės teiginį, jog Komisija pažeidė apeliantės teisę būti išklausytai dėl savo ketinimų išskirti SDK vertinimo ir jos atžvilgiu taikyti „atgrasantį poveikį padidinantį veiksnį“. Be to, Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo ir nepaaiškino savo vertinimo.
77. Komisija pabrėžia, kad Pirmosios instancijos teismas nepažeidė apeliantės teisės į gynybą ir pakankamai motyvavo savo vertinimą dėl padidinančio veiksnio taikymo.
Vertinimas
78. Skundžiamo sprendimo punkte, kurį nurodė SDK, Pirmosios instancijos teismas atmetė SDK pagrindą, nes prieš tai Komisija teigė, kad ji „nustatė pakankamą atgrasantį poveikį turinčias baudas“, kad SDK „neabejotinai žinojo <...> apie Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir apie savo didelę pasaulinę apyvartą“ ir kad SDK „remdamasi (1988 m. spalio 21 d. Sprendimu ABB), kuriame (ABB) buvo pritaikytas būtent 2,5 karto atgrasantį poveikį padidinantis veiksnys, galėjo numanyti, jog Komisija jai pritaikys tokį patį veiksnį“. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad administracinėje procedūroje SDK galėjo netrukdoma pateikti duomenis apie savo dydį ar finansinius išteklius arba pareikšti savo nuomonę dėl Komisijos siūlomos baudos atgrasančio poveikio.
79. Mano nuomone, akivaizdu, kad atsižvelgimas į atgrasantį poveikį, ar prireikus atgrasantį poveikį padidinančio veiksnio pritaikymas, siekiant pakankamo baudos atgrasančio poveikio, nėra naujas reiškinys. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį. Tai apima ir implicitinę nuorodą į su tuo susijusią teismo praktiką. Sprendime Musique Diffusion Française ir kt. prieš Komisiją buvo pripažinta, kad Komisija, vadovaudamasi Reglamentu Nr. 17, gali bet kada pakeisti baudų dydžius, jei to reikia Bendrijos konkurencijos taisyklėms įgyvendinti.
80. Iš Pirmosios instancijos teismo sprendimo išplaukia, kad SDK žinojo, jog Komisija pranešime apie kaltinimus pasiūlė apeliantei paskirti tokio dydžio baudą, kuri turėtų pakankamą atgrasantį poveikį. Tokio nurodymo pakanka, nes būtų nepagrįsta Komisijai nurodyti tikslų siūlomos paskirti baudos dydį(18).
81. Be to, tiek gairėse, tiek ir Bendrijos teismų praktikoje pabrėžiama baudos atgrasančio poveikio svarba.
82. Todėl reikia daryti išvadą, kad Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šį SDK skundą, nepažeidė jos teisės į gynybą.
VIII – Išvada
83. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui:
– atmesti apeliacinį skundą,
– priteisti iš SDK bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: anglų.
2 – OL L 100, 2002, p. 1.
3 – OL 13, 1962, p. 204 (specialusis leidimas anglų kalba 1959–1962, p. 87).
4 – 1983 m. birželio 7 d. Sprendimo sujungtose bylose Musique Diffusion Française ir kt. prieš Komisiją (nuo C‑100/80 iki C‑103/80, Rink. p. 1825) 105 ir 106 punktai.
5 – 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų Sutarties 81 ir 82 straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1).
6 – OL C 207, 1996, p. 4.
7 – VAW (kuri taip pat yra kartelio dalyvė) atveju Komisija pripažino, kad būtina padidinti baudą siekiant atgrasančio poveikio. VAW šio sprendimo neapskundė.
8 – Žr. šio sprendimo 247–249 punktus.
9 – Žr. skundžiamo sprendimo 239 punktą.
10–
Nurodyto sprendimo Musique Diffusion Française ir kt. prieš Komisiją 119 ir 121 punktai.
11 – 1994 m. liepos 14 d. Sprendimas Parker Penprieš Komisiją (T‑77/92, Rink. p. II‑549, 94 punktas).
12 – Žr. skundžiamo sprendimo 202 punktą.
13 – Gairių 2 punkto penkta įtrauka.
14 – Žr. gairių 5 punkto b papunktį.
15 – SDK remiasi G. S. Becker suformuluotomis ekonominėmis pažeidimo ir nuobaudos teorijomis.
16 – Komisija pateikė kartelio, kuris sudarytas iš vieno stambaus ir keleto smulkių subjektų, pavyzdį. Stambus subjektas bendradarbiavo su Komisija ir todėl įgijo imunitetą pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo. Šiuo atveju Komisijos įsikišimo pasekmė būtų monopolinės padėties susidarymas, nes labai didelių baudų nustatymas smulkiems subjektams sukeltų jų bankrotą.
17 – Žr. skundžiamo sprendimo 198 punktą.
18 – 1983 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Michelinprieš Komisiją, C‑322/81, Rink. p. 3461, 19 punktas. Taip pat žr. 4 išnašoje nurodytą sprendimą Musique Diffusuin Française ir kt. prieš Komisiją.