GENERALINIO ADVOKATO
L. M. PAOIARES MADURO IŠVADA,
pateikta 2005 m. rugsėjo 8 d.(1)
Sujungtos bylos C‑226/04 ir C‑228/04
La Cascina Soc. coop. arl,
Zilch Srl
prieš
Ministero della Difesa ir Ministero dell’Economia e delle Finanze,
Pedus Service,
Cooperativa Italiana di Ristorazione Soc. coop. arl (CIR),
Istituto nazionale per l’assicurazione contro gli infortuni sul lavoro (INAIL)
ir
Consorzio G.f.M.
prieš
Ministero della Difesa,
La Cascina Soc. coop. arl
(Tribunale Amministrativo Regionale del Lazio (Italija) prašymas priimti prejudicinį sprendimą)
Viešojo pirkimo sutartys – Viešojo paslaugų pirkimo sutarties sudarymo tvarka – Paslaugų teikėjo nepriėmimo dalyvauti konkurse sąlygos – Direktyvos 92/50/EEB 29 straipsnio e ir f punktai – Įsipareigojimų, susijusių su socialinio draudimo įmokų ir mokesčių mokėjimu, neįvykdymas
1. 2004 m. balandžio 22 d. Tribunale Amministrativo Regionale del Lazio (Italija), priėmęs du sprendimus, kreipėsi į Teisingumo Teismą pateikdamas klausimus dėl 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvos 92/50/EEB dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 209, p. 1) 29 straipsnio pirmosios pastraipos e ir f punktų, pagal kuriuos paslaugų teikėjas nepriimamas dalyvauti konkurse dėl sutarties sudarymo, jeigu neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su socialinio draudimo įmokų arba su mokesčių mokėjimu, išaiškinimo. Abiejuose prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo priimtuose sprendimuose klausimai yra tokie patys, todėl bylos 2004 m. birželio 30 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi buvo sujungtos.
I – Faktinės bylos aplinkybės, teisinis pagrindas ir prejudiciniai klausimai
2. Italijoje įsteigtos bendrovės La Cascina Soc. coop. arl. (toliau – la Cascina), Zilch Srl (toliau – Zilch), priklausančios laikinajai įmonių asociacijai, ir konsorciumas G.f.M. (toliau – G.f.M.) dalyvavo ribotame bei pagreitintos tvarkos pirkimo konkurse Italijos Gynybos ministerijos departamentų ir įstaigų restauravimo paslaugų pirkimo sutarčiai sudaryti, kurį ši ministerija organizavo kartu su Ūkio ir Finansų ministerijomis. Kvietimas dalyvauti konkurse, kurį sudarė šešiolika dalių, buvo paskelbtas 2002 m. gruodžio mėnesį. Paskutinė diena priimti paraiškas dalyvauti konkurse nustatyta 2003 m. sausio 15 d., o priimti pasiūlymus – 2003 m. kovo 3 diena.
3. 2003 m. gruodžio 4 d. Sprendimu perkančioji organizacija pirkimo konkurse nepriėmė dalyvauti la Cascina, Zilch ir G.f.M. Byloje C‑226/04 konkurse dalyvaujanti įmonė la Cascina, pagrindinė laikinosios įmonių asociacijos įmonė, nesilaikė įsipareigojimų, susijusių su darbuotojų socialinio draudimo įmokų mokėjimu už laikotarpį nuo 2001 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 dienos. Tuo pačiu sprendimu kita grupės įmonė Zilch nepriimta dalyvauti konkurse, nes laikotarpiu nuo 1997 m. iki 2001 m. nesumokėjo apskaičiuotų mokesčių. Bylos C‑228/04 atveju buvo įrodyta, kad G.f.M vykdant įsipareigojimus Nacionalinei draudimo nuo nelaimingų atsitikimų darbe įstaigai (Instituto nazionale per l`assicurazione centro gli infortuni sul lavoro, toliau – INAIL) buvo pažeidimų.
4. Sprendimas nepriimti dalyvauti buvo priimtas pagal 1995 m. kovo 17 d. Įstatyminio dekreto Nr. 157 12 straipsnio, pakeisto 2000 m. vasario 25 d. Įstatyminio dekreto Nr. 65 10 straipsniu(2), d ir e punktus, kurie nustato, kad „dalyvauti viešajame konkurse nepriimami kandidatai, kurie nesilaikė įsipareigojimų, susijusių su darbuotojų socialinio draudimo įmokų mokėjimu pagal Italijos arba valstybės, kurioje jie yra įsisteigę, teisės aktus; kurie nesilaikė įsipareigojimų, susijusių su mokesčių mokėjimu pagal Italijos arba valstybės, kurioje jie yra įsisteigę, teisės aktus“.
5. La Cascina ir Zilch bei G.f.M kreipėsi į Tribunale Amministrativo Regionale del Lazio prašydamos panaikinti 2003 m. gruodžio 4 d. Sprendimą nepriimti jų dalyvauti konkurse. La Cascina ir G.f.M. taip pat tvirtino, kad jos paprasčiausia pavėlavo sumokėti, ir ginčijamą mokestį sumokėjo a posteriori. Zilch ginčija Ufficio centrale fiscale pirkimo konkurso komisijai pateiktą pranešimą ir pateikė Ufficio periferico di Mestina išduotą pažymėjimą, kuriame nurodyta, kad 2003 m. sausio 1 d. Zilch sumokėjo visus jai priskaičiuotus mokesčius. Zilch taip pat rėmėsi tuo, kad ji pateikė prašymą taikyti įstatymą, numatantį mokestinių skolų padengimą ir kad jai buvo leista sumokėti atitinkamai atidėtus mokesčius.
6. Tačiau perkančioji organizacija nacionaliniame teisme nurodė atvirkščiai, kad skolos padengimas a posteriori nereiškia, jog ieškovės, įmonės, pasibaigus paraiškos dalyvauti pirkimo konkurse pateikimo terminui, t. y. 2003 m. sausio 15 d., buvo įvykdžiusios įsipareigojimus.
7. Nacionalinis teismas, kuriam buvo pateikta byla, pripažino, kad Įstatyminio dekreto Nr. 157/1995 12 straipsnio d ir e punktai į Italijos nacionalinę teisę perkelia Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktus. Pagal šį straipsnį „bet kuris paslaugų teikėjas gali būti nepriimtas dalyvauti konkurse dėl sutarties sudarymo, jei jis: <…> e) neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su socialinio draudimo įmokų mokėjimu pagal valstybės, kurioje jis yra įsikūręs, arba perkančiosios organizacijos valstybės teisines nuostatas; f) neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su mokesčių mokėjimu pagal perkančiosios organizacijos šalies teisines nuostatas; <…> Kai perkančioji organizacija reikalauja iš paslaugų teikėjo įrodymų, kad jam negalioja nė vienas iš straipsnio a, b, c, d, e arba f punktuose išvardytų atvejų, ji priima kaip pakankamą įrodymą: <...> straipsnio e arba f punktų atveju – pažymėjimą, išduotą atitinkamos valstybės narės kompetentingos institucijos“.
8. Atsižvelgdamas į tai, kad įvairūs Italijos teismai priimtuose sprendimuose Įstatyminio dekreto Nr. 157/1995 12 straipsnį aiškina skirtingai, ir manydamas, kad šį dekretą reikėtų aiškinti atsižvelgiant į Direktyvą 92/50, Italijos teismas nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos klausimus:
„1) ar nagrinėjamos direktyvos nuostatas reikia aiškinti taip, kad kai įstatymų leidėjas vartoja formuluotes „neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su socialinio draudimo įmokų mokėjimu pagal valstybės, kurioje jis yra įsisteigęs, arba perkančiosios organizacijos valstybės teisines nuostatas“ ir „neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su mokesčių mokėjimu pagal perkančiosios organizacijos valstybės teisines nuostatas“, turima omenyje tik vienintelė ir išimtinė aplinkybė, kad įmonė iki paraiškos dalyvauti konkurse pateikimo termino pabaigos (arba bet kuriuo atveju iki sutarties sudarymo) <…> turėjo įvykdyti šiuos įsipareigojimus, atlikdama visą atitinkamą mokėjimą laiku;
2) ar dėl to šias nuostatas perkelianti Italijos nacionalinė nuostata tiek, kiek ji, priešingai nei numato minėtos Bendrijos teisės nuostatos, leidžia iš viešųjų pirkimų nepriimti dalyvauti konkurse įmonių, „neįvykdžiusių įsipareigojimų, susijusių su darbuotojų socialinio draudimo įmokų mokėjimu, numatytų Italijos ar valstybės, kurioje jos yra įsisteigusios, teisės aktuose“ arba „neįvykdžiusių įsipareigojimų, susijusių su mokesčių mokėjimu, numatytų Italijos ar valstybės, kurioje jos yra įsisteigusios, teisės aktuose“, turi būti aiškinama kaip daranti nuorodą į šių įsipareigojimų neįvykdymą iki minėto termino pabaigos (t. y. iki paraiškos dalyvauti konkurse pateikimo termino pabaigos arba iki laikino sutarties sudarymo) neturint galimybės „sumokėti“ vėliau;
3) ar, atvirkščiai, galima teigti, kad vykdydamas įsipareigojimus, susijusius su nagrinėjamos Bendrijos teisės nuostatas įtvirtinančios direktyvos perkėlimu, nacionalinis įstatymų leidėjas turi teisę numatyti galimybę viešųjų pirkimų konkursuose leisti dalyvauti įmonėms, kurios, nors ir „nesilaikė įsipareigojimų“ iki termino, nustatyto dalyvauti tokiuose konkursuose, pabaigos, tačiau įrodė, kad gali ištaisyti savo padėtį (ir dėl to ėmėsi pozityvių veiksmų) iki viešųjų pirkimų sutarties sudarymo?
4) ar tuo atveju, jeigu 3 punkte išdėstytas aiškinimas (atsakymas į trečiąjį klausimą) būtų įmanomas ir dėl to būtų galima numatyti lankstesnes nuostatas, palyginti su Bendrijos teisės aktų leidėjo vartojama formuluote, t. y. „įvykdyti įsipareigojimus“, tokia nuostata neprieštarautų pagrindiniams Bendrijos teisės principams, pavyzdžiui, vienodo visų Europos Sąjungos piliečių vertinimui arba tik viešųjų pirkimų atžvilgiu – vienodų galimybių visoms paraiškas dalyvauti tokiuose konkursuose pateikusioms įmonėms sudarymui.“
9. Į rašytinę proceso dalį Teisingumo Teisme įstojo la Cascina, Zilch, Austrijos vyriausybė, Italijos vyriausybė ir Europos Bendrijų Komisija. 2005 m. birželio 30 d. vykusiame posėdyje la Cascina ir Zilch, G.f.M., Pedus Service, Italijos vyriausybė ir Komisija pateikė savo argumentus.
10. Pirmiausia primintina, kad pagal EB 234 straipsnį Teisingumo Teismas neturi kompetencijos priimti sprendimo nei dėl nacionalinių įstatymų arba kitų teisės aktų aiškinimo, nei dėl tokių teisės aktų atitikties Europos Bendrijų teisei(3). Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai turi būti performuluoti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui pateikti atsakymai leis nacionalinę nuostatą, perkeliančią Bendrijos teisę, aiškinti pagal Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktus. Iš tikrųjų „reikalavimas nacionalinę teisę aiškinti pagal Bendrijos teisę išplaukia iš pačios (EB) Sutarties sistemos, nes ji leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Bendrijos teisės veiksmingumą“(4). Šiuo atveju darytina išvada, kad nors specifinę potencialių kandidatų nepriėmimo dalyvauti konkurse tvarką nustato nacionalinė teisė(5), vis dėlto, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, nacionaliniam teismui reikia pateikti Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktų išaiškinimą.
11. Akivaizdu, kad pirmas ir ketvirtas klausimai susiję su įstatymų leidėjo diskrecija, suteikta įgyvendinti Direktyvos 92/50 29 straipsnį. Konkrečiai kalbant, pirmajame klausime iškelti 2 išaiškinimo reikalaujantys aspektai. Pirma, nacionalinis teismas klausia, kokios pasekmės kyla, jeigu skiriasi šios direktyvos ir ją perkeliančio nacionalinės teisės akto frazių formuluotės. Antra, klausiama, ar pagal šią direktyvą reikalaujama, kad vykdant direktyvos 29 straipsnio e ir f punktuose numatytus įsipareigojimus visi mokėjimai būtų atlikti laiku. Ketvirtajame nacionalinio teismo klausime nurodyti Bendrijos teisės principai bus naudingi atsakant į šiuos du punktus. Antruoju ir trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, iki kada pirkimo konkurse dalyvaujanti įmonė gali pateikti įrodymų, kad įvykdė įsipareigojimus sumokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas. Pirmiausia aptarsiu nurodytą frazių formuluočių skirtumą, pateiksiu sąvokos „įvykdyti įsipareigojimus“ aiškinimą, o vėliau atsakysiu į klausimą, iki kada įmonei leidžiama pateikti tokį įrodymą.
II – Analizė
A – Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktų ir Italijos teisės aktų frazių formuluočių skirtumai
12. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad skiriasi frazių formuluotės, nes Direktyvoje 92/50 vartojama frazė apima visas įmones, kurios „neįvykdė įsipareigojimų“, susijusių su mokesčių arba socialinio draudimo įmokų mokėjimu, o nacionalinėje teisėje vartojama frazė taikoma įmonėms, kurios tų pačių įsipareigojimų „nesilaikė“. Šio teismo manymu, pareiga laikytis įsipareigojimų yra platesnė nei pareiga įvykdyti įsipareigojimus. Konkrečiai kalbant, šis teismas nurodo, kad egzistuoja galimybė, jog įmonė pasinaudos mokesčių įstaigos suteikta skolų padengimo procedūra, sukeliančia pasekmes atgaline data.
13. Pirmiausia pažymėtina, kad Direktyvos 92/50 29 straipsnis valstybėms narėms suteikia galimybę numatyti jame išvardytus nepriėmimo dalyvauti konkurse pagrindus. Tačiau valstybės narės kvalifikacinių atrankos kriterijų nustatyti neprivalo(6). Italijos vyriausybė šia galimybe pasinaudojo nacionalinėje teisėje numatydama, kad dalyvauti viešuosiuose pirkimuose gali būti nepriimtos įmonės, kurios „nesilaikė“ įsipareigojimų sumokėti socialinio draudimo įmokas ir mokesčius.
14. Antra, nors teismas savo argumentus grindžia frazių formuluočių skirtumu, kuris matomas palyginus nacionalinės teisės akto ir Bendrijos teisės akto tekstą, jis nėra žymus. Iš esmės direktyvos paskirtis – nustatyti siekiamus rezultatus, valstybėms narėms paliekant laisvę pasirinkti šį tikslą įgyvendinančias priemones, kaip numatyta EB 249 straipsnyje. Be to, žodžių „laikytis“ ir „įvykdyti“ teisės aktuose nustatytus įsipareigojimus reikšmė nesiskiria, nes, kaip rašytiniuose paaiškinimuose teisingai nurodė Italijos vyriausybė, jie abu Bendrijos direktyvose dėl viešųjų pirkimų vartojami vienodai, neatsižvelgiant į tai, kuris žodis buvo vartojamas direktyvos redakcijoje italų kalba arba redakcijoje kita kalba(7).
15. Todėl į pirmąjį performuluotą klausimą, reikia atsakyti taip, kad Direktyvoje 92/50 frazė „įvykdyti įsipareigojimus“ gali būti aiškinama kaip reiškianti direktyvą perkeliančiuose Italijos teisės aktuose minimą frazę „laikytis įsipareigojimų“, nes šių dviejų frazių prasmė yra tokia pati.
B – Sąvoka „įvykdyti įsipareigojimus“ Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktų prasme
16. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškėlė tris klausimus dėl išaiškinimo, susijusius su: pirma, vėlavimo sumokėti poveikiu, antra, mokesčių įstaigos leidimo perskirstyti mokėjimą pasekmėmis ir, trečia, administracinio skundo pateikimo arba ieškinio pareiškimo, skundžiant pareigos sumokėti nustatymą arba mokesčio dydį, pasekmėmis.
1. Vėlavimo sumokėti poveikis
17. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia klausia, ar Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktus reikia aiškinti kaip reikalaujančius, kad juose minimi įsipareigojimai būtų įvykdomi atliekant „visą“ mokėjimą „laiku“.
18. Šiuo požiūriu la Cascina tvirtina, kad vien dėl vėlavimo sumokėti mokesčius negalima nepriimti dalyvauti konkurse. Ieškovė šiuo klausimu pateikia du argumentus. Ji mano, pirma, kad Direktyvos 92/50 29 straipsnyje minimo įsipareigojimo sumokėti mokesčius tikslas nėra vien tai, kad mokestis būtų realiai sumokėtas, tačiau apima visus parengiamuosius veiksmus siekiant įvykdyti įsipareigojimą sumokėti mokesčius. Jeigu toks aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja aiškinamos nuostatos tekstui ir prasmei, jo reikėtų nesilaikyti.
19. Antrasis ieškovės argumentas yra labiau pagrįstas. Jos manymu, sisteminiu požiūriu, t. y. lyginant skirtingus Direktyvos 92/50 29 straipsnyje išvardytus nepriėmimo dalyvauti konkurse pagrindus, darytina išvada, kad daug skolų turinčiai bendrovei beprasmiška leisti dalyvauti konkurse, nors ji nėra bankrutavusi arba užsidariusi, jos reikalų teismas netvarko, ji nėra sudariusi susitarimo su kreditoriais (Direktyvos 92/50 a ir b punktai), ir tuo pat metu neleisti daug skolų neturinčiai įmonei dalyvauti tame pačiame konkurse remiantis tuo, kad ji vėluoja įvykdyti įsipareigojimus sumokėti mokesčius arba socialinio draudimo įmokas. La Cascina daro išvadą, kad vėlavimas sumokėti skiriasi nuo nemokėjimo, todėl pagal Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktus negalima taikyti draudimo dalyvauti konkurse.
20. Pirmiausia neginčytina, kad sisteminis aiškinimo būdas dažnai Teisingumo Teismui padeda išaiškinti nuostatos prasmę, tačiau pažymėtina, kad ieškovės aiškinimas prieštarauja šio straipsnio formuluotei.
21. Be to, la Cascina teiginys, kad nustatant, ar informacija, jog dalyvis mokus, yra teisinga, reikia atsižvelgti į mokesčių arba socialinio draudimo įmokų įsiskolinimus valstybei arba viešosioms įstaigoms ir skolas kitiems kreditoriams, yra klaidinga, nes ji mano, kad šių dviejų kategorijų skolos yra tokio paties pobūdžio, nors šiuo atveju taip nėra.
22. Galiausiai negalima pritarti ieškovės argumentams, nes jie grindžiami klaidingu Direktyvoje 92/50 įtvirtintos kvalifikacinės atrankos kriterijų sistemos tikslų vertinimu. Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas sprendime Holst Italia (8) nusprendė, kad „Direktyvos 92/50 VI dalies II skyriuje įtvirtintų kvalifikacinės atrankos kriterijų vienintelis tikslas – nustatyti objektyvias dalyvių galėjimo dalyvauti vertinimo taisykles“. Todėl verslininkų galėjimas dalyvauti priklauso ne tik nuo jų mokumo. Iš tikrųjų kvalifikacinėje atrankoje taikomi kriterijai jungiami su dalyvio individualios padėties, jo finansinės ir ekonominės būklės arba įgūdžių, našumo, patirties ir patikimumo kriterijais. Be to, kaip teisingai nurodė Italijos vyriausybė, Direktyvos 92/50 29 straipsnio tikslas – užtikrinti kandidatų patikimumą(9).
23. Konkrečiai kalbant, minėto 29 straipsnio e ir f punktai skatina įmones mokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas. Taip pat ši nuostata leidžia perkančiajai organizacijai sudaryti pelningas viešojo pirkimo sutartis tik su įmonėmis, kurios iš anksto sumokėjo įvairius savo mokesčius, siekiant apsaugoti valstybės, mokesčių rinkėjos, interesus.
24. Pripažintina, kad Direktyvos 92/50 29 straipsnyje išvardyti nepriėmimo dalyvauti konkurse pagrindai skirti ne tik užtikrinti atitinkamų paslaugų teikėjo mokumą, kaip tai reglamentuoja 31 straipsnis, tačiau labiau siekiama išvengti to, kad sudarant viešojo pirkimo sutartis mokesčių arba socialinio draudimo įmokų nemokantis teikėjas nepagrįstai neatsidurtų palankesnėje padėtyje nei jo konkurentai. Nepriėmimas dalyvauti konkurse įmonių, neįvykdžiusių įsipareigojimų sumokėti socialinio draudimo įmokas ir mokesčius, pateisinamas rizika, kad gali būti pažeistos vienodos konkurentų galimybės dalyvauti konkurse, jeigu konkurse dalyvautų įmonės, nesilaikiusios teisės aktuose nustatytų įsipareigojimų.
25. Konkurentų vienodo vertinimo principas yra viešojo pirkimo teisės pagrindas(10) ir leidžia užtikrinti, kad visi potencialūs konkurso dalyviai turėtų vienodas galimybes pateikti savo paraiškas dalyvauti konkurse arba pasiūlymus(11). Šis principas aiškiai įtvirtintas Direktyvos 92/50 3 straipsnio 2 dalyje, numatančioje, jog „perkančiosios organizacijos užtikrina, kad nebūtų diskriminacijos tarp skirtingų paslaugų teikėjų“.
26. Todėl Direktyvos 92/50 29 straipsnį reikia aiškinti kaip išvardijantį konkurentų nepriėmimo dalyvauti konkurse pagrindus vienodo vertinimo principo pagrindu. Toks nepriėmimas dalyvauti konkurse būtinai reiškia, kad tuo pat metu apribojamas ir kitas Direktyvos 92/50 tikslas, t. y. konkurencijos skatinimas(12). Vis dėlto toks apribojimas priklauso nuo minėtos direktyvos sistemos, kuri skirta skatinti paslaugų tiekėjų konkurenciją, jeigu konkursas vyksta laikantis vienodo konkurentų vertinimo principo(13).
27. Kadangi konkurento, neįvykdžiusio įsipareigojimų sumokėti socialinio draudimo įmokas arba mokesčius, nepriėmimas dalyvauti konkurse yra nustatytas siekiant užtikrinti vienodą dalyvių vertinimą, nėra reikalo atskirti visišką nemokėjimą ir vėlavimą sumokėti. Iš tikrųjų, jeigu įmonė galėtų remtis tokiu vėlavimu sumokėti siekdama, kad jai nebūtų taikomas nepriėmimas dalyvauti konkurse pagal Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktus, ši nuostata būtų labai ribota. Todėl pagal šią nuostatą reikalaujama įrodyti ne tai, kad atitinkama įmonė ketino atlikti pagal įstatymą privalomus mokėjimus vėliau, nes tai įrodyti būtų pakankamai sudėtinga, bet įrodyti, kad mokėjimas buvo atliktas iki nustatyto termino įvykdyti įsipareigojimus pabaigos(14). Paslaugų teikėjų atrankos procedūros nediskriminacinis pobūdis turi būti užtikrintas tik objektyviai nustačius atrankos kriterijų. Todėl taikant 29 straipsnio e ir f punktus būtina objektyviai pripažinti, kad nagrinėjama įmonė realiai įvykdė su mokėjimu susijusius įsipareigojimus.
2. Skolų mokėjimo dalimis pasekmės
28. Antra, nacionalinis teismas klausia dėl mokesčių įstaigos nustatyto mokėjimo dalimis poveikio pripažįstant, kad įmonė neįvykdė įsipareigojimų Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktų prasme. Šiuo požiūriu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro nuorodą į 2004 m. vasario 12 d. Tribunale amministrativo regionale per la Puglia sprendimą Nr. 1114, kuriame Įstatyminio dekreto Nr. 157/1995 12 straipsnis buvo aiškinamas kaip taikytinas ne tik mokesčius mokėti vengusioms įmonėms, bet ir įmokų nesumokėjusioms įmonėms. Atvirkščiai, įmonių, kurios pasinaudoja skolų padengimo procedūra numatant papildomus terminus arba leidžiant skolas sumokėti dalimis, ir tų, kurios pateikė administracinį skundą arba pareiškė ieškinį, dėl kurio nėra priimtas galutinis sprendimas, pagal šį straipsnį negalima nepriimti dalyvauti konkurse.
29. Pirmiausia pažymėtina, kad bet kuriuo atveju mokesčių, kaip ir atitinkamų socialinio draudimo įmokų, dydis ir mokėjimo terminas nustatomi pagal nacionalinę teisę. Tačiau, išskyrus atvejį, kai teismas pagal nacionalinę teisę aiškina kitaip, manytina, kad jeigu mokesčių arba kompetentinga įstaiga pripažįsta socialinio draudimo įmokų, kurias įmonė privalo sumokėti, mokėjimą dalimis, laikoma, kad ši įmonė nepavėlavo sumokėti mokesčių.
30. Be to, pagal Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktus, kaip pažymėjo Komisija rašytinėse pastabose, įrodinėjimo pareiga tenka įmonei, siekiančiai dalyvauti konkurse. Įmonė, kuriai mokesčių įstaiga leido mokestinę skolą sumokėti dalimis arba kuri pasinaudojo skolų padengimo procedūra, kaip nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, iš šios įstaigos gaus pažymėjimą, kad ji įvykdė įsipareigojimus pagal Direktyvos 92/50 29 straipsnį(15).
3. Administracinio skundo pateikimo arba ieškinio pareiškimo pasekmės
31. Paskutinis teismo nurodytas aspektas dėl Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktų išaiškinimo susijęs su atveju, kai įmonė dėl priimto administracijos sprendimo pateikia administracinį skundą arba pareiškia ieškinį skųsdama jai nustatytų socialinių draudimų įmokų arba mokesčių dydį. Šiuo atveju iš bylos medžiagos matyti, kad la Cascina dviem 2002 m. vasario 6 d. laiškais pateikė INAIL administracinį skundą. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo atžvilgiu mini 2002 m. lapkričio 30 d Tribunale amministrativo regionale per Umbria sprendimą Nr. 890, kuriame mokesčių teisme buvo ginčijamas įsipareigojimas sumokėti ir nuspręsta, kad atitinkamos įmonės nebuvo galima nepriimti dalyvauti konkurse remiantis tuo, kad ji nesilaikė įsipareigojimų, susijusių su mokesčių mokėjimu. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, tokią pačią išvadą padarė ir Consiglio di Stato(16).
32. Italijos vyriausybė rašytinėse pastabose nusprendė, kad ieškinio pareiškimas skundžiant mokesčių arba socialinio draudimo įmokų dydį negali trukdyti pripažinti, jog atitinkama įmonė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktus. Todėl per posėdį buvo pripažinta, kad jeigu ieškinys pareikštas iki pateikiant paraišką dalyvauti konkurse, tai galėtų sutrukdyti neleisti įmonei dalyvauti konkurse su sąlyga, kad perkančioji organizacija apie esantį ieškinį būtų informuota.
33. Komisijos nuomonė, kurią ji išsakė per posėdį, taip pat yra lanksti, nes ji siūlė atskirti atvejį, kai ieškovas remiasi mokesčių įstaigos klaida, ir atvejį, kai mokesčių mokėtojas apsiriboja prašydamas mokesčių įstaigos sumažinti mokestį. Dalyvauti konkurse leidžiama tik pirmuoju atveju.
34. Atvirkščiai, la Cascina ir Zilch tvirtina, kad atsižvelgiant į Italijos konstitucijos 24 straipsnyje įtvirtintą teisę į gynybą negalima pripažinti, jog įmonė, pateikusi administracinį skundą arba pareiškusi ieškinį, nesilaikė savo mokestinių arba socialinių įsipareigojimų.
35. Bendrijos teisė, šiuo atveju Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktai, nustato tik tai, kad įmonei, neįvykdžiusiai šiame straipsnyje išvardytų įsipareigojimų, neleidžiama dalyvauti konkurse. Tačiau tikslų įmonės mokėtinų mokesčių ir socialinio draudimo įmokų dydį bei pasekmes, kylančias įmonei, kai ji mokesčių įstaigai pateikia administracinį skundą arba pareiškia ieškinį, nustato nacionalinė teisė.
36. Taigi neginčytina, kad pareiškus ieškinį dėl mokesčių įstaigos sprendimo pagal atitinkamą nacionalinę teisę gali kilti skirtingos pasekmės. Todėl, pavyzdžiui, pareiškus ieškinį pagal skirtingas teisės sistemas skiriasi jo daromas sustabdymo poveikis bei sustabdymo sąlygos, kuriomis remdamasis teisėjas priima sprendimą(17). Todėl dėl nacionalinės teisės skirtumų gali kilti tokios pasekmės, kad tam tikros ieškinius pareiškusios įmonės galėtų dalyvauti konkurse, o kitos kitoje valstybėje narėje apmokestintos įmonės konkurse dalyvauti negalėtų, nes būtų laikoma, kad jos nesilaikė įsipareigojimų sumokėti mokesčius ir socialinio draudimo įmokas.
37. Tačiau ieškinio pareiškimas yra naudojimasis teise, todėl tai automatiškai nereiškia, kad ieškovė nebus priimta dalyvauti bet kokiame viešojo pirkimo konkurse, ypač dėl tos priežasties, kad pats ieškinio pareiškimas negali padaryti žalos Direktyvos 29 straipsnio e ir f punktuose numatytam įmonės patikimumui. Įmonės nepriėmimas dalyvauti konkurse vien dėl to, kad ji pareiškė ieškinį, būtų dar apmaudesnis, jeigu jos ieškinys būtų patenkintas ir nepriėmimas dalyvauti konkurse galėtų būti apskųstas bei reikėtų atlyginti atsiradusius nuostolius. Tokiomis aplinkybėmis panaikinus sprendimą neleisti dalyvauti konkurse sudaryta sutartis taip pat galėtų būti panaikinta.
38. Tačiau jei vien dėl to, kad ieškovė pareiškė ieškinį, jai būtų leidžiama dalyvauti konkurse, tai įmones verstų pareikšti ieškinius arba nesąžiningai, arba tikintis atidėjimo. Be to, jeigu ieškinį pareiškusi įmonė pralaimėtų bylą, kai sutartis jau sudaryta, jos konkurentai atsidurtų nepalankioje padėtyje ir todėl negalėtų apskųsti konkurso procedūros.
39. Bendrijos teisėje šios alternatyvos atžvilgiu nėra numatytas pasirinkimas. Iš tikrųjų Direktyva 92/50 suteikia valstybėms narėms didelę diskreciją įvertinti, ar ieškinį pareiškusių įmonių finansinė būklė yra tinkama, ar ne. Tokia faktinė būklė nustatoma pagal siekiančių dalyvauti konkurse įmonių įsteigimo nacionalinę teisę, o leidimo dalyvauti konkurse pasekmės nustatomos pagal perkančiosios organizacijos teisę, laikantis teisės į gynybą ir įmonių vienodo vertinimo principo. Taip visiems potencialiems konkurso dalyviams taikomos vienodos taisyklėms.
40. Įgyvendinant teisę į gynybą teisės pareikšti ieškinį įgyvendinimo atžvilgiu būtinas garantijas nustato nacionalinė teisė ir joje apibrėžta procesinė tvarka, kurią taiko nacionaliniai teismai (pavyzdžiui, šiuo atveju Consiglio di Stato), laikydamiesi pagrindinių Bendrijos teisės principų(18).
41. Kandidatų vienodo vertinimo principas nustato reikalavimą, kad pagal įmonių įsteigimo nacionalinę teisę apibrėžiama finansinė būklė būtų analogiškai pripažįstama kaip ir pasekmių, kylančių leidus dalyvauti konkurse, atžvilgiu. Todėl Italijos teisė, nustatanti, kad taikant konstitucinius principus dėl mokestinės skolos ieškinius pareiškusioms įmonėms negalima drausti dalyvauti viešojo pirkimo konkurse, atitinka Bendrijos teisės reikalavimus su sąlyga, kad tokia pati nuostata taikoma visiems konkurso dalyviams, tokį patį ieškinį pareiškusiems kitoje valstybėje narėje.
42. Todėl Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktams neprieštarauja nacionalinė taisyklė arba nacionalinių taisyklių aiškinimas, kad įmonė, pateikusi administracinį skundą arba pareiškusi ieškinį, laikoma įvykdžiusia įsipareigojimus, kol bus priimtas galutinis sprendimas.
43. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį performuluotą klausimą reikia atsakyti, kad sąvoka „įvykdyti įsipareigojimus“ Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktų prasme turi būti aiškinama kaip nustatanti reikalavimą realiai įvykdyti įsipareigojimus sumokėti, kurių dydį ir įvykdymo terminą nustato nacionalinė teisė, ir kad jai neprieštarauja nacionalinės taisyklės arba nacionalinių taisyklių aiškinimas, jog įmonė, pateikusi administracinį skundą arba pareiškusi ieškinį, laikoma įvykdžiusia įsipareigojimus, kol bus priimtas galutinis sprendimas.
C – Įrodymų, kad buvo laikytasi kvalifikacinės atrankos kriterijų, pateikimo terminas
44. Trečiasis Teisingumo Teismui pateiktas klausimas yra susijęs su terminu, per kurį įmonė privalo pateikti įrodymų, kad ji atitinka Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktuose minimus kvalifikacinės atrankos kriterijus. Pirmiausia pažymėtina, kad toks vertinimas, kaip Austrijos vyriausybė nurodė rašytinėse pastabose, turi būti atliktas per vieną nustatytą datą. Todėl a priori galima atsižvelgti į tris datas: paraiškų dalyvauti pateikimo termino pabaigą, pasiūlymų pateikimo termino pabaigą arba sutarties sudarymo momentą.
45. Komisijos manymu, tinkama data turėtų būti paraiškos dalyvauti konkurse pateikimo terminas. Austrijos vyriausybės manymu, paslaugų teikėjas įrodymą, kad įvykdė mokestinius arba socialinius įsipareigojimus, gali pateikti iki pasiūlymų pateikimo termino pabaigos. La Cascina ir Zilch tvirtina priešingai: įrodyti, jog atitiko kvalifikacinės atrankos kriterijus, įmonė laisvai gali iki preliminarios sutarties sudarymo.
46. Neginčytina, kad Direktyvoje 92/50 nustatytą viešojo paslaugų teikimo sutarties sudarymo sistemą sudaro du etapai: pirma, kandidatų, kuriems leidžiama dalyvauti konkurse atsižvelgiant į jų techninę, finansinę būklę bei kitus kvalifikacinės atrankos kriterijus, atranka ir, antra, pateiktų pasiūlymų atranka taikant sutarties sudarymo kriterijus(19). Toks pirkimo tvarkos dviejų etapų atskyrimas būdingas visoms direktyvoms dėl viešojo pirkimo(20).
47. Dažniausia dviejų skirtingų etapų prasminis atskyrimas atitinka šių dviejų etapų skirtumą laiko prasme. Taip perkančioji organizacija pakviečia ūkio subjektus per konkrečiai nustatytą laikotarpį įrodyti suinteresuotumą konkursu ir pateikti įrodymų, kad jie atitinka konkurso kvalifikacinės atrankos kriterijus. Pirmajam etapui pasibaigus, nustatomas naujas terminas, per kurį dalyviai privalo pateikti galutinį pasiūlymą. Galiausiai, taikant iš anksto nustatytus kvalifikacinės atrankos kriterijus, sudaroma galutinė sutartis.
48. Dviejų skirtingų konkurso etapų nustatymas naudingas tiek perkančiajai organizacijai, nagrinėjančiai tik tų įmonių pasiūlymus, kurios pateikė įrodymų, kad gali dalyvauti konkurse, tiek dalyviams, kurie tokį pasiūlymą privalo pateikti, tik jeigu jų būklė atitinka perkančiosios organizacijos nustatytus reikalavimus dalyvauti konkurse.
49. Jeigu konkursas yra taip organizuojamas, įmonėms gali būti leista pateikti įrodymų, tik jeigu jos atitinka kvalifikacinės atrankos kriterijus ir tik iki nustatyto termino pateikti paraišką dalyvauti konkurse pabaigos. Iš tikrųjų termino pratęsimas perkančiajai organizacijai trukdytų priimti sprendimą, ar įmonė gali dalyvauti konkurse, kol bus pradėta išsami pasiūlymų analizė(21).
50. Tačiau pirkimo konkursas, nepažeidžiant Direktyvos 92/50 reikalavimų, negali apimti daugiau kaip vieną etapą. Iš tikrųjų ūkio subjektų atrankos kriterijų ir sutarties sudarymo kriterijų atskyrimas nereiškia, kad šių kriterijų vertinimas visada atliekamas skirtingu metu. Minėtuose sprendimuose Beentjes ir GAT buvo pripažinta priešingai, kad nors Direktyva 93/36 „nedraudžia, kad dalyvių tinkamumo tikrinimas ir sutarties sudarymas vyktų tuo pačiu metu, šiuos du veiksmus reglamentuoja skirtingos taisyklės“(22). Iš teismų praktikos, taikytinos aiškinant Direktyvą 92/50, matyti, kad perkančioji organizacija turi teisę tuo pačiu metu laisvai nagrinėti, ar kandidatai atitinka kvalifikacinės atrankos kriterijus, suteikiančius teisę jiems dalyvauti konkurse, ir, atsižvelgiant į sutarties sudarymo kriterijus, nagrinėti jų pasiūlymus.
51. Šiomis aplinkybėmis įrodymas, kad buvo laikytasi kvalifikacinės atrankos kriterijų, gali būti pateiktas iki nustatyto termino pateikti pasiūlymus pabaigos. Iš tikrųjų perkančiosios organizacijos atliekamas vertinimas, ar buvo įvykdyti kvalifikacinės atrankos kriterijai, ir pateiktų pasiūlymų analizė vyksta tuo pačiu metu, todėl nėra prasmės nustatyti skirtingų terminų pateikti atitinkamą informaciją, susijusią su atrankos kriterijais, ir informaciją, susijusią su pateiktais pasiūlymais. Tačiau nė vienas įrodymas, kad kvalifikacinės atrankos kriterijai yra įvykdyti, negali būti pateiktas vėliau, nes šiam terminui pasibaigus įmonės aprašymo pakeitimas galėtų pažeisti kandidatų vienodo vertinimo principą(23).
52. Be to, jeigu įmonė po sutarties sudarymo galėtų pateikti įrodymų, kad ji atitinka kvalifikacinės atrankos kriterijus, būtų supainioti šie du pirkimo konkurso etapai. Kaip šiuo požiūriu nurodė Italijos vyriausybė, egzistuoja rizika, kad įmonės įvykdys įsipareigojimus sumokėti mokesčius tik žinodamos, kad pirkimo konkursas bus joms palankus.
53. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad į trečiąjį performuluotą klausimą, reikia atsakyti taip: įmonė gali pateikti įrodymų, kad atitinka konkurso kvalifikacinės atrankos kriterijus iki paraiškos dalyvauti konkurse pateikimo termino pabaigos, išskyrus atvejį, kai perkančioji organizacija atrankos kriterijų ir kandidatų pasiūlymų nenagrinėja tuo pačiu metu, nes tuomet taikomas pasiūlymams pateikti nustatytas terminas.
III – Išvada
54. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Tribunole amministrativo regionale del Lazio pateiktus klausimus atsakyti taip:
„1. 1992 m. birželio 18 d. Tarybos direktyvoje dėl viešojo paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo vartojama frazė „įvykdyti įsipareigojimus“ gali būti aiškinama kaip reiškianti direktyvą perkeliančiuose Italijos teisės aktuose minimą frazę „laikytis įsipareigojimų“, nes šių dviejų frazių prasmė yra tokia pati.
2. Sąvoka „įvykdyti įsipareigojimus“ Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktų prasme turi būti aiškinama kaip nustatanti reikalavimą realiai įvykdyti įsipareigojimus sumokėti, kurių dydį ir įvykdymo terminą nustato nacionalinė teisė, ir kad jai neprieštarauja nacionalinės taisyklės arba nacionalinių taisyklių aiškinimas, jog įmonė, pateikusi administracinį skundą arba pareiškusi ieškinį, laikoma įvykdžiusia įsipareigojimus, kol bus priimtas galutinis sprendimas.
3. Įmonė gali pateikti įrodymų, kad atitinka konkurso kvalifikacinės atrankos kriterijus pagal Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktus iki paraiškos dalyvauti konkurse pateikimo termino pabaigos, išskyrus atvejį, kai perkančioji organizacija atrankos kriterijų ir kandidatų pasiūlymų nenagrinėja tuo pačiu metu, nes tuomet taikomas pasiūlymams pateikti nustatytas terminas.“
1 – Originalo kalba: portugalų.
2 – Dekretai paskelbti atitinkamai GURI, Nr. 104, 1995 m. gegužės 6 d. ir GURI, Nr. 70, 2000 m. kovo 24 d. (toliau – Dekretas Nr. 157/1995).
3 – Ypač žr. 2003 m. sausio 23 d. Sprendimo Makedoniko Metro ir Michaniki (C‑57/01, Rink. p. I‑1091) 55 punktą ir minėtą teismų praktiką.
4 – 2004 m. spalio 5 d. Sprendimas Pfeiffer (C‑397/01, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 114 punktas). Pareiga aiškinti Europos Bendrijos teisę atitinkančiu būdu buvo iš dalies grindžiama EB 10 straipsniu: žr. 1984 m. balandžio 10 d. Sprendimą Van Colson ir Kamann (14/83, Rink., p. 1891, 26 punktas): „Tačiau reikia pažymėti, kad valstybių narių pareiga, išplaukianti iš direktyvos siekti joje numatyto tikslo, bei jų įsipareigojimas pagal Sutarties 5 straipsnį imtis visų bendrųjų arba specialiųjų priemonių įgyvendinant šią pareigą, yra privalomi visoms valstybės narės valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus pagal jų kompetenciją“. Šiuo klausimu žr. S. Prechal „Directives in EC law“, 2-asis leidimas, Oksfordas, 2005.
5 – Dėl 1993 m. birželio 17 d. Tarybos direktyvos 93/37/EEB dėl viešojo darbų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 54), iš dalies pakeistos 2001 m. rugsėjo 13 d. Komisijos direktyva 2001/78/EB (OL L 285, p. 1, toliau – Direktyva 93/37) žr. 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimą Universale-Bau (C‑470/99, Rink. p. I‑11617), kurio 88 punkte nurodyta: „iš tikrųjų iš Direktyvos 93/37 preambulės bei antros konstatuojamosios dalies matyti, kad jos tikslas – koordinuoti nacionalinę viešųjų darbų sutarčių sudarymo tvarką, nors šioje srityje joje nėra numatyta baigtinė Bendrijos taisyklių sistema (ypač žr. 2001 m. lapkričio 27 d. Sprendimo Lombardini ir Montovani, C‑285/99 ir C‑286/99, Rink. p. I‑9233, 33 punktą)“.
6 – Direktyvos 92/50 29 straipsnis numato: „gali būti nepriimtas dalyvauti <...>“ (pasvirusiu šriftu išskirta mano).
7 – Kalbant apie viešojo darbų pirkimo sutartis, reikėtų pažymėti, kad Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktai atitinka Direktyvos 93/37 24 straipsnio e ir f punktus. Šio straipsnio redakcijoje italų kalba minima frazė „che non sia in regola“; prancūzų kalba „qui n’est pas en règle“, ispanų kalba „que no esté al corriente“, portugalų kalba „não tenham cumprido“, anglų kalba „has not fulfilled“ ir vokiečių kalba „nicht erfüllt haben“. 1993 m. birželio 14 d. Tarybos Direktyvos 93/36/EEB dėl viešojo prekių pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 199, p. 1), iš dalies pakeistos Direktyva 2001/78, 20 straipsnio 1 dalies e ir f punktuose taip pat vartojama frazė prancūzų kalba „qui n’est pas en règle“, tačiau ji skiriasi nuo tos, kuri vartojama redakcijoje italų kalba „non abbia adempiuto“ ir portugalų kalba „não tenham cumprido“. 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL L 134, p. 114) išskirtinė, nes skirta suvienodinti skirtingose galiojančiose direktyvose vartojamas sąvokas, ypač Direktyvos 92/50 ir Direktyvos 93/37 sąvokas. Redakcijoje prancūzų kalba vartojama frazė „qui n’est pas en règle“, italų kalba „che non sia in regola“, ispanų kalba „que no esté al corriente“, portugalų kalba „não tenham cumprido“, anglų kalba „has not fulfilled“ ir vokiečių kalba „nicht erfüllt haben“.
8 – 1999 m. gruodžio 2 d. Sprendimas (C‑176/98, Rink. p. I‑8607, 25 punktas).
9 – Šiuo požiūriu galima daryti nuorodą į generalinio advokato P. Léger išvados, pateiktos minėtoje byloje Holst Italia, 26 punktą, pagal kurį kvalifikaciniais atrankos kriterijais siekiama apsaugoti perkančiąją organizaciją.
10 – 1999 m. lapkričio 18 d. Sprendimas Unitron Scandinavia ir 3-S (C‑275/98, Rink., p. I‑8291, 31 punktas); 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimas ARGE (C‑94/99, Rink. p. I‑11037, 24 punktas); 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimas Telaustria ir Telefonadress (C‑324/98, Rink. p. I‑10745, 61 punktas); 2002 m. birželio 18 d. Sprendimas HI (C‑92/00, Rink. p. I‑5553, 45 punktas) ir 2003 m. birželio 19 d. Sprendimas GAT (C‑315/01, Rink. p. I‑6351, 73 punktas). Primenant ankstesnę nusistovėjusią teismų praktiką šiuo klausimu žr. minėtoje byloje HI pateiktos generalinio advokato A. Tizzano išvados 20 ir 21 punktus. Taip pat žr. Direktyvos 2004/18 antrą konstatuojamąją dalį: „sutartys, sudarytos valstybėse narėse valstybės, regioninės ar vietos valdžios institucijų arba kitų viešosios teisės reguliuojamų subjektų vardu, turi atitikti Sutartyje numatytus principus, ypač laisvo prekių judėjimo, įsisteigimo laisvės ir laisvo paslaugų judėjimo, bei iš jų kylančius principus, pavyzdžiui, lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principus“.
11 – Dėl Direktyvos 93/37 žr. minėto sprendimo Universale-Bau 93 punktą.
12 – Šis tikslas numatytas Direktyvos 92/50 aštuntojoje konstatuojamoje dalyje, nurodančioje: „kadangi, norint panaikinti praktiką, ribojančią konkurenciją apskritai ir kitų valstybių narių piliečių dalyvavimą sutartyse, būtina pagerinti galimybę paslaugų teikėjams patekti į sutarčių sudarymo procedūrą“. Analogiška nuostata įtvirtinta 13 straipsnio 5 dalyje numatant, jog „bet kuriuo atveju pakviestų dalyvauti kandidatų skaičius turi būti pakankamas, kad užtikrintų tikrą konkurenciją“, ir tos pačios direktyvos 27 straipsnio 2 dalies 2 įtraukoje: „bet kuriuo atveju kandidatų, kuriuos pakvietė teikti oficialius pasiūlymus, privalo būti pakankamai, kad būtų užtikrinta konkurencija“. Dėl Direktyvos 93/37 taip pat žr. 2004 m. spalio 7 d. Sprendimą Sintesi (C‑247/02, dar nepaskelbtas Rinkinyje, 35 punktas).
13 – P. Cassia „Contrats publics et principe communautaire d’égalité de traitement“, RTDE, 2002, p. 413 (p. 420) numato, kad „Bendrijos lygybės principas skirtas užtikrinti veiksmingos konkurencijos skatinimą sudarant ir vykdant viešojo pirkimo sutartis“.
14 – Socialinio draudimo įmokų ir mokesčių mokėjimo periodiškumas sudaro kliūtis, kad į oficialųjį sąrašą įrašyti paslaugų teikėjai galėtų remtis prezumpcija, jog jie atitinka Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktuose minimus kvalifikacinės atrankos kriterijus, kaip matyti ir iš 35 straipsnio 3 dalies pirmos ir antros įtraukų.
15 – Jeigu kompetentinga įstaiga dar nėra patenkinusi prašymo sumokėti mokesčių arba socialinių įmokų skolas dalimis tuo metu, kai įmonė privalo įrodyti, kad ji įvykdė įsipareigojimus, negalima pripažinti, jog ji atitinka Direktyvos 92/50 29 straipsnio reikalavimus.
16 – Penktoji kolegija; 2003 m. gruodžio 1 d. Sprendimas Nr. 7836. Sprendimo tekstas pateiktas la Cascina Teisingumo Teismui pateiktose rašytinėse pastabose.
17 – Jeigu pagal nacionalinę teisę ieškinio pareiškimas turi sustabdomąjį poveikį, tokį ieškinį pareiškusi įmonė Direktyvos 92/50 29 straipsnio e ir f punktų prasme laikoma įvykdžiusia įsipareigojimus, kol dėl jos reikalavimų bus priimtas galutinis sprendimas. Atvirkščiai, jeigu pagal nacionalinę teisę įsipareigojimas sumokėti mokesčius nėra sustabdomas, ieškovė privalo atlikti mokėjimą, kad atitiktų šio straipsnio reikalavimus, su sąlyga, kad mokestis jai bus vėliau grąžintas. Akivaizdu, kad tokia ieškinių pareiškimo schema nėra baigtinė, nes, pavyzdžiui, mokestinių įsipareigojimų sustabdymas gali priklausyti nuo sąlygos, ar įmonė gali pateikti garantiją.
18 – Žr. 1993 m. lapkričio 10 d. Sprendimą Otto (C‑60/92, Rink. p. I5683, 14 punktas).
19 – 15 punkte minėto sprendimo Beentjes 15 punktas, kuriame nurodyta, kad „verslininkų tinkamumo atlikti priskirtus darbus patikrinimas ir sutarties sudarymas sudarant viešojo pirkimo sutartis yra du skirtingi veiksmai sudarant viešojo pirkimo sutartis“. Taip pat žr. generalinio advokato M. Darmon išvados, pateiktos šioje byloje, 36 punktą, kuriame nurodyta: „todėl direktyvoje atskiriami verslininko kvalifikacijos tinkamumo patikrinimo kriterijai ir sutarties sudarymo kriterijai, susiję su joje siūlomo įvykdyti darbo atlikimo kokybe“. Taip pat žr. minėto sprendimo GAT 59 punktą.
20 – Vienoda sistema direktyvose dėl viešojo pirkimo yra išsaugota ir Direktyvoje 2004/18. Šios direktyvos 45 straipsnis pakartoja kvalifikacinės atrankos kriterijus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, konkurso kandidatai.
21 – Perkančioji organizacija, atvirkščiai, išsaugo teisę iki sutarties sudarymo pripažinti, kad įmonė neatitinka kvalifikacinės atrankos kriterijų.
22 – Minėtų sprendimų Beentjes 16 punktas ir GAT 60 punktas.
23 – Pagal analogiją žr. minėto sprendimo Makedoniko Metro ir Michaniki, kuriame Direktyva 93/37 aiškinama kaip neprieštaraujanti nacionalinėje teisėje įtvirtintam draudimui pakeisti įmonių susivienijimo, dalyvaujančio sudarant viešojo darbų atlikimo sutartį, sudėtį.