GENERALINIO ADVOKATO
F. G. JACOBS IŠVADA,
pateikta 2005 m. birželio 2 d.1(1)
Byla C‑33/04
Komisija
prieš
Liuksemburgą
1. Šioje byloje Komisija prašo pripažinti, kad Didžioji Liuksemburgo Hercogystė neįvykdė tam tikrų įsipareigojimų pagal Direktyvos 97/33/EB(2) 7 straipsnio 5 dalį ir Direktyvos 98/10/EB(3) 18 straipsnio 1 ir 2 dalis dėl nepriklausomos kompetentingos institucijos kasmetinio patikrinimo, kaip telekomunikacijų operatoriai laikosi sąnaudų apskaitos sistemos, ir kasmetinių pranešimų apie tai paskelbimo.
2. Liuksemburgo vyriausybė pirmiausia teigia, kad ieškinys nepriimtinas, nes nagrinėjamos direktyvos buvo pakeistos kitais Bendrijos teisės aktais prieš pareiškiant ieškinį. Todėl Komisija neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį ir jos ieškinyje daromos nuorodos į naujesnius teisės aktus pažeidžia ikiteisminę procedūrą bei atsakovo Liuksemburgo teises. Bet kuriuo atveju ji teigia, kad ieškinys nepagrįstas.
Teisės aktai
Bendrijos teisės aktai telekomunikacijų sektoriuje
3. Nuo 1987 m.(4) vyko Bendrijos reglamentavimo, taikomo telekomunikacijų infrastruktūrai ir paslaugoms, kaita siekiant padaryti šį sektorių konkurencingesnį.
4. Pagrindinis šios srities reglamentavimo bruožas yra reguliavimo ir veiklos funkcijų atskyrimas, atimant iš viešųjų telekomunikacijų operatorių (anksčiau paprastai turėjusių monopoliją) reguliavimo teises ir perduodant jas nepriklausomai institucijai – pavadintai „nacionaline reguliavimo institucija“ – kiekvienoje valstybėje narėje(5), kad būtų užtikrinta viešųjų ir kitų operatorių konkurencija vienodomis sąlygomis.
5. Įgyvendinant šią kaitą visiška liberalizacija turėjo būti pasiekta iki 1998 m. sausio 1 d., kaip tai numato „1998 m. reguliavimo sistema“, kurią sudarė kelios direktyvos, priimtos daugiausia 1996–1998 m., įskaitant ir tas dvi, kurių pažeidimai nurodomi šioje byloje.
6. Po 1999 m. peržiūros bei 2000 m. kovo 23 d. ir 24 d. Lisabonos Vadovų Tarybos išvadų 2002 m. buvo priimta „nauja reguliavimo sistema“, pradedama įgyvendinti nuo 2003 m. liepos 24 dienos. Jos pagrindinis tikslas buvo „labiau suderintas ir ne toks sunkus prieigos prie elektroninių komunikacijų tinklų ir paslaugų rinkos Bendrijoje reguliavimas“(6). Vienas iš jos bruožų buvo tai, kad ji leido nukrypti nuo tam tikrų įsipareigojimų, anksčiau nustatytų siekiant užtikrinti laisvą konkurenciją, tuo atveju, kai egzistuoja konkurencija.
7. Naujoji sistema pakeitė ir didele dalimi panaikino 1998 m. sistemą, kuriai taikomos kelios šioje byloje plačiai išnagrinėtos pereinamojo laikotarpio priemonės.
1998 m. reguliavimo sistema
Direktyva 97/33
8. Direktyvoje 97/33 siekiama nustatyti bendrą tinklų sujungimo į viešuosius telekomunikacijų tinklus ir viešai prieinamų telekomunikacijų paslaugų sistemą ir sąžiningas, proporcingas bei nediskriminacines sujungimo ir sąveikos sąlygas(7). Tais atvejais, kai telekomunikacijų paslaugas teikianti organizacija turėdavo didelę įtaką rinkoje arba specialiąsias ar išskirtines teises ne telekomunikacijų srityje, šios sąlygos apimdavo apskaitos atskyrimą atitinkamoje veikloje, siekiant išvengti nesąžiningų kryžminių subsidijų ir nustatyti visus šios veiklos sąnaudų ir įplaukų elementus, užtikrinant vidaus sąnaudų pervedimų skaidrumą(8).
9. Todėl 7 straipsnio 5 dalyje nustatoma:
„Komisija <…> parengia tinklų sujungimo sąnaudų apskaitos sistemų ir apskaitos atskyrimo rekomendacijas. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad atitinkamų organizacijų(9) taikomos sąnaudų apskaitos sistemos tiktų šio straipsnio reikalavimams įgyvendinti ir pakankamai išsamiai būtų paremtos dokumentais <...>
Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad paprašius būtų galima susipažinti su sąnaudų apskaitos sistemos aprašu, kuriame nurodytos pagrindinės sąnaudų grupavimo kategorijos ir taisyklės, pagal kurias sąnaudos yra priskiriamos tinklų sujungimui. Kaip laikomasi sąnaudų apskaitos sistemos, tikrina nacionalinė reguliavimo institucija arba kita kompetentinga nuo telekomunikacijų organizacijos nepriklausoma ir nacionalinės reguliavimo institucijos patvirtinta struktūra. Kasmet skelbiamas pranešimas apie tai, kaip laikomasi sąnaudų apskaitos sistemos.“
10. 1998 m. balandžio 8 d. Komisija priėmė rekomendacijas pagal 7 straipsnio 5 dalį(10).
11. Direktyvos 97/33 23 straipsnio 1 dalyje numatoma: „Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję iki 1997 m. gruodžio 31 d., įgyvendina šią direktyvą“.
Direktyva 98/10
12. Direktyvoje 98/10 pirmiausia nagrinėjama balso telefonijos liberalizacija. Vienas iš jos tikslų yra teikti naudotojams paslaugas prieinama kaina(11). Todėl preambulėje pirmiausia teigiama, jog „kainų skaidrumas turėtų užtikrinti, kad gyventojai abonentai nesubsidijuotų lengvatų verslo klientams“(12).
13. Taigi atsižvelgiant į kainas pagal 17 straipsnio 1 dalį nacionalinės reguliavimo institucijos turėjo užtikrinti, kad organizacijos, teikiančios balso telefonijos paslaugas ir turinčios „didelę įtaką rinkoje“, laikytųsi tarifus reguliuojančių principų, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 6 dalyse.
14. 18 straipsnis „Sąnaudų apskaitos principai“ numato:
„1. Valstybės narės užtikrina, kad, kai organizacijos privalo laikytis tarifų orientavimo į sąnaudas principo pagal 17 straipsnį, šių organizacijų taikomos sąnaudų apskaitos sistemos būtų tinkamos 17 straipsnio taikymui ir kad šių sistemų laikymąsi tikrintų nuo šių organizacijų nepriklausomos kvalifikuotos institucijos. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad tokio patikrinimo ataskaita būtų skelbiama kasmet.
2. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad paprašius būtų galima susipažinti su 1 dalyje nurodytos sąnaudų apskaitos sistemos aprašymu, nustatančiu pagrindines sąnaudų sudarymo ir balso telefonijos paslaugų teikimo sąnaudų paskirstymo taisyklių kategorijas. Komisijai pareikalavus, jos pateikia informaciją apie atitinkamų organizacijų taikomas sąnaudų apskaitos sistemas.
<…>“
15. Pagal 32 straipsnio 1 dalį valstybės narės turi priimti šią direktyvą įgyvendinančias priemones iki 1998 m. birželio 30 dienos.
Nauja reguliavimo sistema
Direktyva 2002/21(13)
16. Direktyvos 2002/21 26 straipsnis nuo 2003 m. liepos 25 d., be kita ko, panaikino Direktyvas 97/33 ir 98/10.
17. Tačiau pagal 27 straipsnį „Pereinamojo laikotarpio priemonės“ valstybės narės „visus įpareigojimus pagal nacionalinę teisę, nurodytus Direktyvos 2002/19/EB (Prieigos direktyva) 7 straipsnyje ir Direktyvos 2002/22/EB (Universaliųjų paslaugų direktyva) 16 straipsnyje, palieka galioti tol, kol nacionalinė reguliavimo institucija pagal šios direktyvos 16 straipsnį nuspręs dėl tų įpareigojimų“.
18. 16 straipsnyje numatoma nacionalinių reguliavimo institucijų atliekamos rinkos analizės tvarka. Iš esmės, jei šios institucijos padaro išvadą, kad konkurencija rinkoje yra veiksminga, jos nepalieka galioti, be kita ko, Direktyvos 2002/19 7 straipsnyje ir Direktyvos 2002/22 16 straipsnyje numatytų įpareigojimų įmonėms; kitu atveju jos privalo įmonėms taikyti atitinkamus įpareigojimus.
Direktyva 2002/19(14)
19. Direktyvos 2002/19 7 straipsnis, nurodytas Direktyvos 2002/21 16 ir 27 straipsniuose, be kita ko, numato, kad „valstybės narės išlaiko visus įmonėms, teikiančioms viešuosius ryšių tinklus ir (arba) paslaugas, taikomus įpareigojimus, susijusius su prieiga ir sujungimu, kurie galiojo prieš šios direktyvos įsigaliojimą pagal (inter alia, Direktyvos 97/33 7 straipsnį), kol tie įpareigojimai bus persvarstyti ir bus priimtas sprendimas pagal“ Direktyvos 2002/21 16 straipsnį.
20. Valstybės narės privalėjo priimti ir paskelbti šiai direktyvai įgyvendinti būtinus įstatymus ir kitus teisės aktus iki 2003 m. liepos 24 dienos.
Direktyva 2002/22(15)
21. Direktyvos 2002/22 16 straipsnis, minimas Direktyvos 2002/21 16 ir 27 straipsniuose, reikalauja, kad valstybės narės išlaikytų visus įpareigojimus, susijusius su, be kita ko, mažmeniniais viešojo telefono ryšio tinklo prieigos ir naudojimo tarifais, taikomais pagal Direktyvos 98/10 17 straipsnį, kol tie įpareigojimai bus persvarstyti ir bus priimtas sprendimas pagal Direktyvos 2002/21 16 straipsnį.
22. Valstybės narės privalėjo priimti ir paskelbti šiai direktyvai įgyvendinti būtinus įstatymus ir kitus teisės aktus iki 2003 m. liepos 24 dienos.
Santrauka
23. Iki 1997 m. gruodžio 31 d. valstybės narės turėjo užtikrinti sąnaudų apskaitos įpareigojimų pagal Direktyvos 97/33 7 straipsnio 5 dalį laikymosi tikrinimus ir kasmetinį atitinkamo pranešimo paskelbimą. Nuo 2003 m. liepos 25 d. panaikinta 7 straipsnio 5 dalis ir įdiegta nauja vertinimo procedūra, kuri turėjo būti įgyvendinta nuo 2003 m. liepos 24 dienos. Tačiau valstybės narės privalėjo palikti galioti visus įmonėms taikomus įpareigojimus, anksčiau galiojusius pagal 7 straipsnio 5 dalį, kol pagal vertinimo procedūrą bus priimtas sprendimas dėl įpareigojimų.
24. Be to, iki 1998 m. birželio 30 d valstybės narės turėjo užtikrinti sąnaudų apskaitos įpareigojimų, kylančių iš orientavimosi į sąnaudas principo pagal tos pačios direktyvos 17 straipsnį, laikymosi pagal Direktyvos 98/10 18 straipsnį, tikrinimą ir kasmetinį atitinkamo pranešimo paskelbimą. Nuo 2003 m. liepos 25 d. šios nuostatos panaikintos ir įdiegta nauja vertinimo procedūra. Tačiau valstybės narės privalėjo palikti galioti visus įmonėms taikomus įpareigojimus, anksčiau galiojusius pagal Direktyvos 98/10 17 straipsnį, kol pagal vertinimo procedūrą bus priimtas sprendimas dėl įpareigojimų.
25. Pastebėtina, kad 2005 m. kovo 10 d. Sprendime Komisija priešLiuksemburgą, C‑236/04, Teisingumo Teismas nusprendė, jog nepriimdama įstatymų ir kitų teisės aktų, įgyvendinančių Direktyvas 2002/19, 2002/20, 2002/21 ir 2002/22, Didžioji Liuksemburgo Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šias direktyvas. Šioje byloje Liuksemburgas pripažino, kad per nustatytą laiką neperkėlė direktyvų į nacionalinę teisę.
Ikiteisminė procedūra
26. Liuksemburge gerokai daugiau nei pusė telekomunikacijų rinkos bendroje arba balso telefonijos srityje priklauso viešajam operatoriui „Pašto ir telekomunikacijų įmonė“ (Entreprise des Postes et Télécommunications, toliau – EPT). Neginčijama, kad EPT turi „didelę įtaką rinkoje“ Direktyvos 97/33 7 straipsnio 1 dalies ir Direktyvos 98/10 17 straipsnio 1 dalies prasme, todėl patenka į sąnaudų apskaitos įpareigojimų, kylančių iš ankstesnės direktyvos 7 straipsnio 5 dalies ir vėlesnės direktyvos 18 straipsnio 1 ir 2 dalių, taikymo sritį.
27. Iš pradžių nacionalinė reguliavimo institucija buvo Liuksemburgo telekomunikacijų tarnyba (Institut Luxembourgeois de Télécommunications, toliau – ILT), vėliau tapusi Liuksemburgo reguliavimo tarnyba (Institut Luxembourgeois de Régulation, toliau – ILR)(16).
28. 1998 m. Liuksemburgo vyriausybė išsiuntė Komisijai įvairių teisės aktų, kuriuos ji priėmė perkeldama į nacionalinę teisę, be kita ko, Direktyvų 97/33 ir 98/10 nuostatas, kopijas.
29. 2000 m. kovo 9 d. Komisija paprašė Liuksemburgo vyriausybės pateikti, be kita ko:
– sąnaudų apskaitos sistemos aprašą, nurodytą Direktyvos 97/33 7 straipsnio 5 dalyje bei Direktyvos 98/1018 straipsnio 1 ir 2 dalyse, kaip reikalaujama tose nuostatose, ir
– tose nuostatose reikalaujamų 1998 m. ir 1999 m. metinių pranešimų dėl atitikties kopijas.
30. Liuksemburgo vyriausybė 2000 m. birželio 8 d. atsakyme pateikė informaciją apie sąnaudų apskaitos sistemas, bet nepateikė pranešimų dėl atitikties. Iš tiesų atsakyme teigta, jog atitinkami teisės aktai nenumatė, kad sąnaudų apskaitos sistemos turi būti patvirtintos ILT arba kitos institucijos ir kad bet kuriuo atveju negalėjo būti išduotas joks atitikties sertifikatas, nes EPT nesuteikė ILT visos reikiamos informacijos.
31. Komisija 2001 m. balandžio 30 d. laišku išsiuntė Liuksemburgo vyriausybei oficialų pranešimą, nurodydama, kad nacionalinės įgyvendinimo priemonės aiškiai neapima pareigos paskelbti metinį pranešimą dėl atitikties, ir pastebėdama, kad iš tikrųjų toks pranešimas nebuvo paskelbtas. Ji paprašė Liuksemburgo vyriausybės per du mėnesius pateikti jai savo pastabas.
32. Liuksemburgo vyriausybė 2001 m. liepos 13 d. atsakyme pateikė 2001 m. balandžio 18 d. Didžiosios Hercogystės reglamento kopiją, kuriame nurodoma, kad nagrinėjamų sąnaudų apskaitos sistemų laikymasis turėjo būti patikrintas nepriklausomos kompetentingos institucijos ir kad atitikties sertifikatas turėjo būti skelbiamas kasmet. Tačiau, kadangi šios nuostatos įsigaliojo nuo 2001 m. gegužės 6 d., pirmasis atitikties sertifikatas galėjo būti paskelbtas tik 2000 arba 2001 metais.
33. Komisija 2002 m. kovo 21 d. išsiuntė Liuksemburgo vyriausybei pagrįstą nuomonę pagal EB 226 straipsnį (toliau – pirmoji pagrįsta nuomonė) dėl Direktyvos 97/33 7 straipsnio 5 dalies ir dar vieną oficialų pranešimą dėl šios nuostatos bei Direktyvos 98/10 18 straipsnio 1 dalies.
34. Pirmoje pagrįstoje nuomonėje Komisija teigė, jog ILT nesiėmė reikalingų veiksmų, kad patikrintų sąnaudų apskaitos sistemos laikymąsi arba paskelbtų 1998 m. ir 1999 m. atitinkamus pranešimus dėl atitikties, kaip reikalaujama Direktyvos 97/33 7 straipsnio 5 dalyje. Ji nurodė Liuksemburgui imtis priemonių, kad per du mėnesius būtų tinkamai atsižvelgta į šią pagrįstą nuomonę.
35. Atsakyme Liuksemburgo vyriausybė pakartojo, kad atitinkamos nuostatos buvo priimtos 2001 m. balandžio 18 d. Reglamentu, įsigaliojusiu 2001 m. gegužės 6 d., bet neturinčiu grįžtamojo poveikio.
36. Komisija 2002 m. kovo 21 d. antrajame oficialiame pranešime nurodė, kad pažeidžiant Direktyvos 97/33 7 straipsnio 5 dalį ir Direktyvos 98/10 18 straipsnio 1 dalį, nebuvo atliktas sąnaudų apskaitos sistemų laikymosi patikrinimas ir nebuvo paskelbtas 2000 m. pranešimas dėl atitikties. Ji paprašė Liuksemburgo vyriausybės per du mėnesius pateikti jai savo pastabas.
37. Liuksemburgo vyriausybė 2002 m. gegužės 28 d. atsakyme iš esmės pakartojo, kad susiję įstatymo pakeitimai buvo padaryti 2001 m. balandžio 18 d. Reglamentu, įsigaliojusiu 2001 m. gegužės 6 d., bet neturinčiu grįžtamojo poveikio.
38. Komisija 2003 m. liepos 11 d. išsiuntė Liuksemburgo vyriausybei pagrįstą nuomonę pagal EB 226 straipsnį (toliau – antroji pagrįsta nuomonė), kurioje nurodoma, kad pagal Komisijos turimą informaciją iki šios datos nebuvo jokio Direktyvos 98/10 18 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodomo patikrinimo ar atitinkamo pranešimo dėl atitikties. Ji nusprendė, kad netinkamai taikydamas šias nuostatas įgyvendinančias priemones Liuksemburgas neįvykdė įsipareigojimų pagal šią direktyvą ir nurodė jam per du mėnesius imtis priemonių, kad būtų tinkamai atsižvelgta į pagrįstą nuomonę.
39. Liuksemburgo vyriausybė 2003 m. spalio 1 d. atsakyme iš esmės pakartojo 2002 m. gegužės 28 d. laišką, pridėdama ILR gairių dėl apskaitos atskyrimo kopiją ir teigdama, kad ILR ketino taikyti administracines nuobaudas EPT, jei pastaroji neįvykdys įsipareigojimų.
Komisijos pastabos
40. Komisija prašo Teisingumo Teismo pripažinti, kad
– 1998 m. ir 1999 m. neįvykdžiusi įsipareigojimo užtikrinti, kad nepriklausoma kvalifikuota institucija tikrintų, kaip laikomasi sąnaudų apskaitos sistemos, ir paskelbti pranešimą dėl atitikties, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 97/33 7 straipsnio 5 dalį,
– netinkamai praktiškai taikydama priemones, susijusias su nacionalinės reguliavimo institucijos arba kitos kvalifikuotos institucijos, nepriklausomos nuo telekomunikacijų operatoriaus ir patvirtintos nacionalinės reguliavimo institucijos, vykdomu patikrinimu, kaip laikomasi sąnaudų apskaitos sistemos, ir su metinio pranešimo dėl atitikties paskelbimu, kaip to reikalauja Direktyvos 98/10 18 straipsnio 1 ir 2 dalys, Liuksemburgo Didžioji Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 18 straipsnį.
Priimtinumas
41. Kalbant apie tariamą Direktyvos 98/10 pažeidimą, Liuksemburgas iš esmės teigia, kad ši direktyva buvo panaikinta prieš pasibaigiant laikotarpiui, nustatytam atsižvelgti į antrąją pagrįstą nuomonę. Todėl Komisijos ieškinys yra nepriimtinas. Be to, nors formaliai to nebuvo padaryta Direktyvos 97/33 atžvilgiu, situacija iš esmės nepakito, nes Komisija pateikė galutinius pasiūlymus dėl naujos reguliavimo sistemos, panaikinančios šią direktyvą tuo metu, kai išsiuntė pirmąją pagrįstą nuomonę. Bet kuriuo atveju, kadangi abi tariamai pažeistos direktyvos buvo panaikintos prieš pareiškiant ieškinį Teisingumo Teisme, Komisija neturi suinteresuotumo pareikšti ieškinį. Ieškinyje nurodytos pereinamojo laikotarpio priemonės, kurios nebuvo nurodytos išankstinėje procedūroje, yra nepriimtinas mėginimas pakeisti bylos teisinį pagrindą ir Liuksemburgo teisės į gynybą pažeidimas.
42. Komisija teigia, kad naujos reguliavimo sistemos pereinamojo laikotarpio priemonės išlaiko atitinkamus įpareigojimus pagal 1998 m. sistemą, kol pagal naują sistemą bus priimtas sprendimas dėl teisingų veiksmų priėmimo; ji pažymi, kad Liuksemburgas vis dar neįgyvendino naujos sistemos. Komisija nurodo Teisingumo Teismo praktiką, kad „ikiteisminės procedūros metu pasikeitus Bendrijos teisei, Komisija gali siekti, kad būtų pripažinta, jog neįvykdyti įsipareigojimai, numatyti pradinėje vėliau pakeisto arba panaikinto Bendrijos teisės akto redakcijoje, kurie buvo palikti galioti naujomis nuostatomis“(17). Ši teismo praktika rodo, kad ieškinys priimtinas ir nuoroda į pereinamojo laikotarpio priemones jokiu būdu nepraplėtė ieškinio dalyko ir nepažeidė teisių į gynybą.
43. Abi šalys pakankamai daug dėmesio skyrė šios teismo praktikos reikšmei nagrinėjamai bylai, nes pereinamojo laikotarpio priemonių sudėtingumas ir jų ryšiai vienos su kita bei su tariamai pažeistomis nuostatomis šią užduotį padarė sudėtingesnę.
44. Tačiau man atrodo, kad šis ginčas ir iškeltas priimtinumo klausimas grindžiami klaidingu supratimu.
45. Liuksemburgo vyriausybė teisingai nurodo, kad pagal EB 226 straipsnį ginčo dalyką apibrėžia ikiteisminė procedūra, o ypač pagrįsta nuomonė(18).
46. Iš bylos matyti, kad Komisijos skunde nagrinėjama prielaida, jog Liuksemburgas neužtikrino, kad EPT kompetentinga ir nepriklausoma institucija patikrintų, kaip laikomasi sąnaudų apskaitos reikalavimų 1998 m. ir 1999 m. pagal Direktyvos 97/33 7 straipsnio 5 dalį bei analogiškų reikalavimų 2000 m. pagal Direktyvos 98/10 18 straipsnio 1 ir 2 dalis, ir neužtikrino kiekvienų minėtų metų pranešimo dėl atitikties paskelbimo.
47. Tam tikri kiti dalykai – pavyzdžiui, galimas sąnaudų apskaitos sistemų pradinis nenustatymas arba nepakankamai aiškiai numatomas privalomas atitikties tikrinimas – buvo iškelti ikiteisminės procedūros metu, bet nepaminėti abiejose pagrįstose nuomonėse, taigi galima preziumuoti, kad Komisija dėl jų liko patenkinta. Pagrįstose nuomonėse tik nurodoma, kad atitiktis praktiškai nepatikrinta ir atitikties pranešimai nepaskelbti.
48. Pirmoje pagrįstoje nuomonėje nurodoma, kad Direktyva 97/33 apima 1998 ir 1999 metus. Tiesa, antrojoje pagrįstoje nuomonėje (Direktyva 98/10) 2000 m. specialiai nebeminimi, priešingai nei ankstesniame oficialiame pranešime. Joje tiesiog teigiama, kad „iki šiol“ nebuvo atlikta jokio patikrinimo ar paskelbimo. Tai gali būti suprantama kaip nurodomo pažeidimo praplėtimas visam laikotarpiui nuo 1998 m., kai įsigaliojo direktyva, iki 2002 m., t. y. nuo paskutinių metų iki pagrįstos nuomonės pateikimo. Tačiau nėra jokio tikslaus paaiškinimo ir iš esmės ieškinio dalykas neturėtų būti praplėstas, o tik labiau patikslintas nei nustatyta oficialiame pranešime; todėl manau, kad reikia laikyti, jog kaltinimai pareikšti tik dėl 2000 metų. Taip reikėtų suprasti ir antrąją ieškovės reikalavimų dalį.
49. Bet kuriuo atveju iš ikiteisminės procedūros matyti, kad byloje nagrinėjami konkretūs atvejai, kai tam tikrais metais, kai direktyva galiojo ir valstybės narės turėjo ją įgyvendinti, tikrinimas ir paskelbimas nebuvo užtikrinti.
50. Nekeliamas klausimas dėl įsipareigojimų neįvykdymo vėliau, įsigaliojus naujai sistemai ir (arba) pereinamojo laikotarpio priemonėms. Mano nuomone, šios nuostatos yra visiškai nesusijusios su byla.
51. Direktyvų 97/33 ir 98/10 panaikinimas nuo 2003 m. liepos 25 d. taip pat nėra svarbus. Kadangi jos buvo panaikintos be grįžtamosios galios, valstybėms narėms iki panaikinimo taikyti įpareigojimai išliko. Todėl, jei Liuksemburgas nebūtų ėmęsis veiksmų užtikrinti atitinkamo tikrinimo ir pranešimų 1998‑2000 m., jis nebūtų išvengęs šių įpareigojimų.
52. Todėl Liuksemburgo argumentas, kad Direktyva 98/10 „nustojo galioti“ prieš pasibaigiant laikotarpiui, nustatytam imtis priemonių, kad būtų tinkamai atsižvelgta į antrą pagrįstą nuomonę, nėra svarbus. Ši direktyva nenustojo galioti šioje byloje nagrinėjamais laikotarpiais. Todėl nuorodos į Teisingumo Teismo praktiką, kurioje pabrėžiama, kad būtina įvertinti padėtį nustatyto laikotarpio imtis priemonių pabaigoje ir kad pažeidimas tuo momentu turi tęstis, yra nereikšmingos.
53. Šioje byloje tvirtinama, kad, nesant poreikio nagrinėti pereinamojo laikotarpio priemonių galiojimo, nustatyto laikotarpio pabaigoje Liuksemburgas neįvykdė įsipareigojimo atlikti patikrinimus ir paskelbti atitikties pranešimus už laikotarpius, kurių atžvilgiu įpareigojimai nebuvo panaikinti. Ši situacija skiriasi nuo, pavyzdžiui, direktyvos, kuri panaikinta prieš nustatyto imtis priemonių laikotarpio pabaigą, neperkėlimo. Tokia pati argumentacija a fortiori yra teisinga Direktyvos 97/33, kuri vis dar galiojo pirmoje pagrįstoje nuomonėje nustatyto laikotarpio pabaigoje, atžvilgiu. Galima pridėti, kad suinteresuotumą pripažinti įsipareigojimų neįvykdymą gali pagrįsti šalių galimybė remtis šiuo sprendimu nusprendus pateikti ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.
54. Todėl, mano nuomone, prieštaravimas dėl priimtinumo nepagrįstas.
Dėl esmės
55. Liuksemburgas pateikia du pagrindinius argumentus, pagrindžiančius jo teiginį, kad ieškinys nepagrįstas.
56. Pirmiausia jis remiasi Teisingumo Teismo sprendimu Inter-Environnement Wallonie(19) nurodydamas, kad valstybės narės susilaiko nuo nuostatų, galinčių stipriai pakenkti direktyvos siekiamam tikslui, priėmimo iki termino šiai direktyvai perkelti į nacionalinę teisę pabaigos. Todėl nuo naują reguliavimo sistemą sudarančių direktyvų paskelbimo 2002 m. balandžio 24 d. tolesnis įpareigojimų perkėlimas pagal 1998 m. sistemą galėtų būti atliktas, tik jei atitiktų naują sistemą. Automatiški įsipareigojimai pagal Direktyvas 97/33 ir 98/10 neatitiko naujuose teisės aktuose numatytos poreikio nustatyti pareigas vertinimo sistemos.
57. Mano manymu, šis argumentas kyla iš neteisingo ieškinio dalyko supratimo. Komisija pateikė skundą ne dėl to, kad Liuksemburgas neįvykdė įsipareigojimų bet kokio laikotarpio, vėlesnio nei 2002 m. balandžio 24 d., atžvilgiu, o dėl to, kad neužtikrino 1998 m., 1999 m. (Direktyva 97/33) ir 2000 m. (Direkyva 98/10) atitinkamo tikrinimo ir pranešimų paskelbimo. Nemanau, kad šių įsipareigojimų įvykdymas galėtų turėti kokią nors įtaką naujų direktyvų perkėlimui vėlesniais metais.
58. Antra, Liuksemburgas teigia, kad pereinamojo laikotarpio priemonės pagal naują reguliavimo sistemą netaikytinos šio ieškinio aplinkybėms. Mano nuomone, tai ir yra šių priemonių tikslus ratione temporis, kaip paaiškinau pirmiau, nepaisant jų ratione materiae taikytinumo. Jeigu jos netaikytinos, jos tiesiog nėra svarbios vertinant Komisijos ieškinį.
59. Galiausiai Liuksemburgas subsidiariai pateikia trumpą trečią argumentą. Jis nurodo, kad kiekvienais metais, pradedant nuo 1998 m., ILT ir jos teisių perėmėjas ILR išnagrinėjo ir patvirtino EPT standartinius tinklų sujungimo pasiūlymus ir šie pasiūlymai buvo paskelbti. Pagal šią procedūrą tikrinama, kaip EPT laikosi orientavimosi į sąnaudas principo, kuris reikalauja patikrinti, ar pritaikyti atitinkami sąnaudų apskaitos mechanizmai. Todėl Liuksemburgo institucijos iš tikrųjų įvykdė įsipareigojimus patikrinti atitiktį ir paskelbti pranešimus apie tai.
60. Jei šis argumentas būtų pagrįstas, jis, be abejo, turėtų didesnės reikšmės nei mano Liuksemburgas. Tačiau, mano manymu, jis nereikalauja ilgo nagrinėjimo.
61. Direktyvos 97/33 7 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatomi standartiniai tinklų sujungimo pasiūlymai, taikomi, kaip ir 7 straipsnio 5 dalis, viešiesiems telekomunikacijų operatoriams, turintiems didelę įtaką rinkoje. Šios nuostatos numato:
„2. Tinklų sujungimo tarifai turi būti skaidrūs ir orientuoti į sąnaudas. Pareiga įrodyti, kad tarifai yra nustatyti remiantis faktinėmis sąnaudomis, įskaitant protingą investicijų grąžą, priklauso organizacijoms, teikiančioms galimybę susijungti su savo tinklu. Nacionalinės reguliavimo institucijos gali paprašyti, kad organizacija pateiktų visą informaciją, pagrindžiančią tinklų sujungimo tarifus, o prireikus pareikalauja, kad tarifai būtų pakeisti. <…>
3. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad vadovaujantis 14 straipsnio 1 dalimi būtų paskelbtas standartinis tinklų sujungimo pasiūlymas. Į standartinį tinklų sujungimo pasiūlymą įeina sujungimo pasiūlymų aprašas, suskirstytas į dalis pagal rinkos poreikius, atitinkami reikalavimai ir sąlygos, taip pat tarifai.
Skirtingų kategorijų organizacijoms, kurios yra įgaliotos teikti tinklus ir paslaugas, gali būti nustatyti skirtingi tinklų sujungimo tarifai, reikalavimai ir sąlygos, kai skirtumus galima objektyviai pateisinti teikiamo sujungimo tipu ir (arba) atitinkamomis nacionalinės licencijos sąlygomis. Nacionalinės reguliavimo institucijos užtikrina, kad tokie skirtumai neiškreiptų konkurencijos, svarbiausia, kad, teikdama tinklų sujungimo galimybes savo pačios, savo dukterinių įmonių ar partnerių paslaugoms <...>
Nacionalinė reguliavimo institucija pateisinamais atvejais gali keisti standartinį tinklų sujungimo pasiūlymą.
<…>“ (Pataisytas vertimas)
62. Manau, kad tinkamas patikrinimas, kaip laikomasi atitinkamos sąnaudų apskaitos sistemos, mano nuomone, yra būtina standartinio tinklų sujungimo pasiūlymo adekvataus vertinimo sąlyga. Tačiau iš to nedarau išvados, kad pastarojo vertinimo atlikimas reiškia, kad laikomasi sąnaudų apskaitos reikalavimų. Atvirkščiai, šių reikalavimų buvo laikomasi tik kartą, kad būtų užtikrintas standartinio tinklų sujungimo pasiūlymo galiojimas.
63. Todėl manau, kad paskutinis Liuksemburgo vyriausybės argumentas nėra svarbus jo gynybai pagrįsti. Be to, Komisija nurodė, kad tai prieštarauja aiškiam vyriausybės pripažinimui ikiteisminėje procedūroje, jog nagrinėjamais metais nebuvo atliktas joks Direktyvos 97/33 7 straipsnio 5 dalyje ir Direktyvos 98/10 18 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodomas tikrinimas arba paskelbimas, nes, be kita ko, EPT nepateikė visos reikalingos informacijos.
Bylinėjimosi išlaidos
64. Pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti išlaidas, jei laimėjusi šalis to reikalavo.
65. Šioje byloje Komisija nereikalavo padengti išlaidas, todėl kiekviena šalis padengia savo išlaidas.
Išvada
66. Todėl mano nuomone, Teisingumo Teismas turėtų:
1. Pripažinti, kad:
− neįvykdydama įsipareigojimo užtikrinti, kad nepriklausoma kompetentinga institucija patikrintų, kaip laikomasi sąnaudų apskaitos sistemų, ir paskelbti 1998 m. ir 1999 m. pranešimą dėl atitikties, Didžioji Liuksemburgo Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal Direktyvos 97/33/EB 7 straipsnio 5 dalį ir kad
− netinkamai taikydama Direktyvos 98/10/EB 18 straipsnio 1 ir 2 dalis įgyvendinančias priemones dėl nacionalinės reguliavimo institucijos ar kitos nuo telekomunikacijų organizacijos nepriklausomos ir nacionalinės reguliavimo institucijos patvirtintos institucijos patikrinimo, kaip laikomasi sąnaudų apskaitos sistemų, ir dėl metinio atitikties pranešimo paskelbimo, Didžioji Liuksemburgo Hercogystė neįvykdė įsipareigojimų pagal šios direktyvos 18 straipsnį.
2. Nurodyti kiekvienai šaliai padengti savo bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: anglų.
2 – 1997 m. birželio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl telekomunikacijų tinklų sujungimo siekiant užtikrinti universaliąsias paslaugas ir sąveiką vadovaujantis atvirojo tinklo teikimo (ATT) nuostatomis (OL L 199, 1997, p. 32).
3 – 1998 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl atvirojo tinklo nuostatos (ATN) taikymo balso telefonijai ir dėl visuotinų telekomunikacijų paslaugų konkurencinėje aplinkoje (OL L 101, 1998, p. 24).
4 – Žr. „Dinamiškos Europos ekonomikos link – Žalioji knyga dėl bendros telekomunikacijų paslaugų ir įrangos rinkos plėtros“, KOM (87) 290 galutinis.
5 – Žr., pavyzdžiui, 1988 m. gegužės 16 d. Komisijos direktyvos 88/301/EEB dėl konkurencijos galinės telekomunikacinės įrangos rinkose 6 straipsnį (OL L 131, 1988, p. 73) ir 1990 m. birželio 28 d. Komisijos direktyvos 90/388/EEB dėl konkurencijos telekomunikacijų paslaugų rinkose 7 straipsnį (OL L 192, 1990, p. 10).
6 – Žr. 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/20/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų leidimo (Leidimų direktyva) 1 konstatuojamąją dalį (OL L 108, 2002, p. 21).
7 – 2 konstatuojamoji dalis.
8 – 11 konstatuojamoji dalis.
9 – Tai yra iš esmės viešieji telekomunikacijų operatoriai, turintys „didelę įtaką rinkoje“ (7 straipsnio 1 dalis).
10 – 1998 m. balandžio 8 d. Komisijos rekomendacija 98/322/EB dėl tinklų sujungimo liberalizuotoje telekomunikacijų rinkoje (2 dalis – Apskaitos atskyrimas ir sąnaudų apskaita) (OL L 141, 1998, p. 6).
11 – 4 konstatuojamoji dalis.
12 – 14 konstatuojamoji dalis.
13 – 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 33).
14 – 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/19/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir susijusių priemonių sujungimo ir prieigos prie jų (Prieigos direktyva) (OL L 108, 2002, p. 7).
15 – 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/22/EB dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva) (OL L 108, 2002, p. 51).
16 – 2000 m. liepos 24 d. Įstatymas dėl elektros rinkos organizavimo.
17 – Sprendimas Komisija prieš Italiją (C‑363/00, Rink. p. I‑5767, 22 punktas).
18 – Žr. dėl naujo principų nustatymo sprendimą Komisija prieš Nyderlandus (C‑350/02, Rink. p. I‑0000, 18–21 punktai).
19 – Sprendimas C‑129/96 (Rink. p. I‑7411, 45 punktas).