Byla T-53/03
BPB plc
prieš
Europos Bendrijų Komisiją
„Konkurencija — Karteliai — Gipso plokščių rinka — Sprendimas, kuriuo konstatuojamas EB 81 straipsnio pažeidimas — Vienas ir tęstinis pažeidimas — Recidyvas — Bauda — Baudų nustatymo metodo gairės — Pranešimas dėl bendradarbiavimo“
2008 m. liepos 8 d. Pirmosios instancijos teismo (trečioji kolegija) sprendimas II ‐ 1353
Sprendimo santrauka
Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas – Galimybė susipažinti su byla – Pareiga suteikti galimybę susipažinti su visa bylos medžiaga – Ribos
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
Konkurencija – Administracinė procedūra – Teisės į gynybą paisymas – Galimybė susipažinti su byla – Apimtis – Atsisakymas leisti susipažinti su kaltinimus pagrindžiančiu dokumentu – Pasekmės atitinkamos įmonės įrodinėjimo pareigos lygiui
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
Konkurencija – Karteliai – Įrodymai – Įrodymas, pagrįstas tam tikrais požymiais ir sutapimais
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
Konkurencija – Karteliai – Konkurencijos pažeidimas – Vertinimo kriterijai – Antikonkurencinis dalykas – Pakankamas konstatavimas
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
Konkurencija – Karteliai – Konkurencijos pažeidimas – Susitarimas, kuriuo sukuriama keitimosi informacija sistema – Neleistinumas oligopolinėje rinkoje – Paneigiama prezumpcija
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
Konkurencija – Karteliai – Suderinti veiksmai – Sąvoka – Paralelinis elgesys – Derinimo prezumpcija – Ribos
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
Konkurencija – Karteliai – Suderinti veiksmai – Sąvoka – Koordinavimas ir bendradarbiavimas, nesuderinamas su kiekvienos įmonės pareiga savarankiškai nustatyti savo elgesį rinkoje – Ūkio subjekto informacijos gavimas iš konkurento apie šio būsimą elgesį rinkoje
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
Konkurencija – Karteliai – Susitarimai ir suderinti veiksmai, sudarantys vieną pažeidimą – Įmonės, kurios gali būti kaltinamos įvykdžiusios pažeidimą dėl dalyvavimo pasauliniame kartelyje – Kriterijai
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
Konkurencija – Karteliai – Susitarimai ir suderinti veiksmai, sudarantys vieną pažeidimą – Įrodymai – Įrodymas, patvirtintas įvairiomis pažeidimo apraiškomis – Leistinumas
(EB 81 straipsnio 1 dalis)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Horizontalus kainų kartelis – Labai sunkus pažeidimas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punktas)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Konkretus poveikis rinkai
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 A punkto pirmoji pastraipa)
Konkurencija – Baudos – Sprendimas, kuriuo skiriamos baudos – Pareiga motyvuoti – Apimtis – Vertinimo veiksnių, leidusių Komisijai įvertinti pažeidimo sunkumą ir trukmę, nurodymas – Pakankamas nurodymas
(EB 253 straipsnis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Būtinybė atsižvelgti į tą patį pažeidimą ar ankstesnius panašius pažeidimus padariusių įmonių apyvartas bei užtikrinti baudų proporcingumą šiems skaičiams – Nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
Konkurencija – Bendrijos teisės normos – Pažeidimai – Priskyrimas – Juridinis asmuo, atsakingas už įmonės valdymą pažeidimo padarymo metu
(EB 81 straipsnis)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė – Atsižvelgimas į metų dalis – Leistinumas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 B punktas)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė – Ilgos trukmės pažeidimas – Automatinis pradinės baudos padidinimas 10 % už kiekvienus metus – Komisijos diskrecija
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 B punkto pirmoji pastraipa)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo trukmė – Pradinės baudos padidinimas – Atsižvelgimas į pažeidimo intensyvumo kaitą – Netaikymas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 1 B punktas)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Recidyvas – Sąvoka
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Sunkinančios aplinkybės – Recidyvas – Pagrindinės baudos padidinimo norma
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 98/C 9/03)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Programos dėl Bendrijos konkurencijos normų laikymosi įgyvendinimas – Neprivalomas atsižvelgimas
(EB 81 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Atsižvelgimas į kaltinamos įmonės bendradarbiavimą su Komisija ne pagal pranešimą apie kaltinimus – Sąlygos
(Tarybos reglamento Nr. 17 17 straipsnis; Komisijos pranešimas 96/C 207/04 ir pranešimo 98/C 9/03 3 punktas)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Kriterijai – Pažeidimo sunkumas – Lengvinančios aplinkybės – Pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus – Sąlygos
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punktas)
Konkurencija – Baudos – Skyrimas – Būtina sąlyga, kad įmonė gautų pelno iš pažeidimo – Nebuvimas
(Tarybos reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimo 98/C 9/03 3 punktas)
Konkurencija – Baudos – Dydis – Nustatymas – Baudos neskyrimas ar sumažinimas dėl kaltinamos įmonės bendradarbiavimo – Elgesio, leidusio lengviau Komisijai konstatuoti pažeidimą, būtinybė – Atsakymas į prašymą pateikti informacijos – Netaikymas
(Tarybos reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1, 2, 4 ir 5 dalys ir 15 straipsnio 2 dalis; Komisijos pranešimas 96/C 207/04)
Ieškinys dėl panaikinimo – Sprendimas dėl panaikinimo – Poveikis – Pareiga imtis vykdymo priemonių
(EB 233 straipsnis)
Net jei Komisija privalo procedūroje dėl EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo dalyvaujančioms įmonėms suteikti galimybę susipažinti su visais kaltinimus pagrindžiančiais ir paneigiančiais dokumentais, kuriuos ji gavo atlikdama tyrimą, ši pareiga neapima kitų įmonių komercinę paslaptį sudarančių dokumentų, Komisijos vidaus dokumentų ir kitos konfidencialios informacijos. Todėl, jeigu informacija pateikiama visiškai savanoriškai, tačiau kartu su prašymu dėl konfidencialumo, siekiant apsaugoti informatoriaus anonimiškumą, tokią informaciją sutinkanti priimti institucija privalo laikytis tokios sąlygos. Iš tikrųjų Komisijos gebėjimas užtikrinti kai kurių savo informacijos šaltinių anonimiškumą ypač svarbus tam, kad draudžiamų antikonkurencinių veiksmų prevencija ir sankcijos būtų veiksmingos. Todėl informacijos iš neatskleisto šaltinio pagrindu pradėta procedūra yra teisėta, jei tik tai neturi neigiamos įtakos atitinkamos įmonės galimybei pareikšti savo nuomonę apie faktinių aplinkybių teisingumą ar reikšmingumą, apie pateiktus dokumentus ar apie Komisijos iš jų padarytas išvadas.
(žr. 36, 37 punktus)
Jei Komisija, norėdama įrodyti pažeidimą procedūroje dėl EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo, ketina pasiremti atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie tokio atsakymo pridėtu dokumentu, kitoms šioje procedūroje dalyvaujančioms įmonėms turi būti sudaryta galimybė pareikšti nuomonę dėl tokio įrodymo. Tokiomis aplinkybėmis minėta atsakymo į pranešimą apie kaltinimus ištrauka arba prie šio atsakymo pridėtas dokumentas yra pažeidime dalyvavusių įmonių kaltinimus pagrindžiantis įrodymas.
Kadangi nagrinėjamoms įmonėms per administracinę procedūrą nepateikti dokumentai nėra leistini įrodymai, šių dokumentų nebūtų galima laikyti įrodymais, jei paaiškėtų, kad Komisija ginčijamame sprendime rėmėsi dokumentais, kurių nėra tyrimo byloje ir kurie nebuvo pateikti atitinkamoms įmonėms.
Jei yra kitų dokumentinių įrodymų, apie kuriuos atitinkamos įmonės žinojo per administracinę procedūrą ir kurie konkrečiai patvirtina Komisijos išvadas, aplinkybė, kad atitinkamam asmeniui nepateiktas apkaltinamasis dokumentas yra neleistinas įrodymas, nepaneigia ginčijamame sprendime pateiktų kaltinimų pagrįstumo.
Todėl nagrinėjama įmonė turi įrodyti, kad Komisijos sprendime nustatytas rezultatas būtų buvęs kitoks, jei dokumentas, kuris jai nebuvo pateiktas ir kuriuo Komisija rėmėsi, konstatuodama pažeidimą šios įmonės atžvilgiu, nebūtų laikomas įrodymu.
(žr. 41, 43–45 punktus)
Jei kyla ginčas dėl konkurencijos taisyklių pažeidimo, Komisijai tenka pareiga pateikti įrodymų, kurie pakankamai patvirtintų pažeidimą sudarančių aplinkybių buvimą. Ji privalo nustatyti visas faktines aplinkybes, leidžiančias padaryti išvadą, kad įmonė dalyvavo tokiame pažeidime ir kad ji yra atsakinga už įvairius jo aspektus.
Jei pažeidimas yra susijęs su antikonkurenciniais susitarimais ir suderintais veiksmais, Komisija visų pirma privalo įrodyti, kad įmonė ketino savo elgesiu prisidėti prie bendrų visų dalyvių siektų tikslų ir kad žinojo apie tikrąjį kitų įmonių siekiant tų pačių tikslų planuotą ar praktiškai įgyvendintą elgesį, ar kad ji galėjo protingai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką. Įprasta, kad antikonkurencinius veiksmus ir susitarimus apimanti veikla vykdoma pogrindyje, susitikimai vyksta slaptai ir parengiama kuo mažiau su tuo susijusių dokumentų. Iš to matyti, kad jei Komisija ir randa aiškių neteisėtų ūkio subjektų ryšių įrodymų, šie įrodymai paprastai būna fragmentiški ir pavieniai, todėl tam tikras aplinkybes dažnai prireikia patvirtinti naudojant dedukcijos metodą. Taigi daugeliu atvejų apie antikonkurencinį susitarimą ar veiksmus, o tam tikrais atvejais ir apie pažeidimo tęstinį pobūdį bei apie tai, kad tai yra vienas pažeidimas, galima spręsti iš tam tikrų sutapimų ir požymių, kurie, nagrinėjami kartu, gali įrodyti konkurencijos taisyklių pažeidimą, jeigu nėra kito logiško paaiškinimo. Be to, nors atskiro Komisijos rasto dokumento turinys negali vienareikšmiškai atskleisti antikonkurencinio elgesio, nes jį galima būtų aiškinti ir kitaip, t. y. ne tik noru riboti konkurenciją, ši aplinkybė negali neleisti minėto dokumento aiškinti kaip patvirtinančio tokio noro buvimą, jei jis yra vienas iš daugelio kitų dokumentų, kuriuose yra patikimų vienalaikio ir panašaus antikonkurencinio elgesio įrodymų.
Taigi Komisija neprivalo pateikti „pagrįstų abejonių nekeliančių“ (angl. k.„beyond reasonable doubt“) pažeidimo buvimo įrodymų.
(žr. 61–64, 210, 227, 249 punktus)
EB 81 straipsnio 1 daliai taikyti pakanka, kad susitarimo tikslas būtų konkurencijos ribojimas, trukdymas arba iškreipimas, nepaisant jo faktinio poveikio. Todėl susitarimų, pasiektų per konkuruojančių įmonių susitikimus, atveju ši nuostata pažeidžiama, jei susitikimais siekiama tokio tikslo ir jie skirti dirbtinai organizuoti rinkos veikimą. Tas pats pasakytina ir, pavyzdžiui, kai dvi įmonės išreiškia bendrą ketinimą užbaigti kainų karą ir stabilizuoti nagrinėjamas rinkas.
Tokiu atveju konkrečios įmonės atsakomybė už pažeidimą yra pripažinta pagrįstai, jei ji dalyvavo tokiuose susitikimuose, žinodama apie jų tikslus, net jei vėliau neįgyvendino vienos ar kitos per šiuos susitikimus sutartos priemonės. Įmonės dalyvavimo susitikimuose reguliarumas bei sutartų priemonių įgyvendinimo laipsnis turi įtakos ne pačiai įmonės atsakomybei, o šios atsakomybės apimčiai ir kartu sankcijos dydžiui. Įmonės, sudarančios susitarimą, kurio tikslas – riboti konkurenciją, iš esmės negali išvengti EB 81 straipsnio 1 dalies taikymo, teigdamos, kad savo susitarimu jos neketino daryti juntamo poveikio konkurencijai.
(žr. 83, 84, 87, 90 punktus)
Susitarimai keistis informacija pažeidžia konkurencijos taisykles, jei jie sumažina arba panaikina tam tikrą netikrumą dėl to, kaip toliau vystysis rinka, ir to pasekmė yra konkurencijos tarp įmonių ribojimas.
Iš tiesų iš pačios Sutarties konkurencijos nuostatų matyti, kad kiekvienas ūkio subjektas turi savarankiškai spręsti, kokios politikos laikysis bendrojoje rinkoje. Taigi toks savarankiškumo reikalavimas draudžia bet kokius tiesioginius ar netiesioginius kontaktus tarp ūkio subjektų, kurie galėtų arba daryti įtaką esamo ar galimo konkurento veiklai rinkoje arba atskleisti tokiam konkurentui, kaip toks ūkio subjektas ketina toliau elgtis rinkoje arba kokių naujų veiksmų joje imtis, kai tokių kontaktų tikslas arba pasekmė yra nenormalių konkurencijos sąlygų atitinkamoje rinkoje atsiradimas, atsižvelgiant į tiriamų produktų ar paslaugų pobūdį, įmonių skaičių ir dydį bei minėtos rinkos apimtį.
Tikrai konkurencingoje rinkoje aplinkybė, jog ūkio subjektas, siekdamas pritaikyti savo elgesį rinkoje, atsižvelgia į informaciją apie rinkos veikimą, kurią gauna pasinaudodamas informacijos mainų sistema, negali, atsižvelgiant į dekoncentruotą pasiūlos pobūdį, sumažinti ar pašalinti kitų ūkio subjektų netikrumo dėl savo konkurentų elgesio numatymo. Tačiau labai koncentruotoje oligopolinėje rinkoje informacijos mainai rinkoje leidžia ūkio subjektams sužinoti savo konkurentų pozicijas rinkoje ir prekybos strategijas ir taip gerokai susilpninti tarp ūkio subjektų egzistuojančią konkurenciją.
Jei nėra priešingų įrodymų, kuriuos privalo pateikti suinteresuotieji ūkio subjektai, daroma prielaida, kad suderintuose veiksmuose dalyvaujantys ir rinkoje tebeveikiantys ūkio subjektai, nustatydami savo elgesį šioje rinkoje, atsižvelgia į informaciją, kuria keičiasi su savo konkurentais. Ypač tai taikytina tuo atveju, kai įmonės reguliariai ilgą laiką derina savo veiksmus.
(žr. 106–109, 180–184, 313 punktus)
Paralelus elgesys negali būti laikomas derinimo įrodymu, nebent derinimas yra vienintelis tikėtinas tokio elgesio paaiškinimas. Iš tikrųjų, nors EB 81 straipsniu draudžiamas bet koks slaptas susitarimas, kuriuo iškreipiama konkurencija, šis straipsnis neatima iš ūkio subjektų teisės sumaniai prisiderinti prie esamo ir numatomo savo konkurentų elgesio.
Tokioje situacijoje, kai Komisija konstatuoja, kad kelios įmonės susitarė užbaigti kainų karą keliose Europos rinkose, pranešimų apie kainų padidinimus paskelbimas beveik vienu metu ir paskelbtų kainų paralelės yra įtikinami veiksmų, suderintų prieš informuojant konkuruojančias įmones apie kainų padidinimus, įrodymai, net jei laiko intervalai tarp įvairių pranešimų apie kainų padidinimus galėjo leisti įmonėms sužinoti apie šiuos padidinimus, renkant informaciją apie rinką ir net jei šie padidinimai ne visada buvo vienodo lygio.
(žr. 143, 144 punktus)
Įmonės informacijos apie būsimą rinkoje veikiančių savo konkurentų elgesį gavimas yra suderintas veiksmas, kurį draudžia EB 81 straipsnio 1 dalis, net jei tai visiškai vienašalis elgesys. Iš tikrųjų, nors suderintų veiksmų sąvoka suponuoja abipusių ryšių tarp konkurentų buvimą, vis dėlto ši sąlyga yra įvykdyta, jei vienas konkurentas kito konkurento siūlymu ar bent jau pastarajam sutikus atskleidžia savo ketinimus ar būsimą elgesį rinkoje. Šis, gavęs tokią informaciją, į kurią neišvengiamai tiesiogiai ar netiesiogiai atsižvelgia, iš anksto pašalina neaiškumus, susijusius su būsimu konkurento elgesiu, nors kiekvienas ūkio subjektas privalo savarankiškai nustatyti komercinę politiką, kurią ketina taikyti rinkoje.
Taip yra ir tuomet, kai atitinkama informacija prieš ją pateikiant konkurentui jau yra žinoma klientams, todėl ji gali būti surinkta rinkoje. Iš tikrųjų tiesioginis nusiuntimas leidžia konkurentui sužinoti tą informaciją paprasčiau, greičiau ir labiau tiesiogiai nei renkant duomenis rinkoje, ir tai leidžia sukurti abipusio tikrumo atmosferą, susijusią su jų būsimu elgesiu.
(žr. 153, 154, 231–236 punktus)
EB 81 straipsnio 1 dalis gali būti pažeista ne tik atskiru veiksmu, bet ir veiksmų daugetu arba tęstine veika. Vieno pažeidimo sąvoka apima būtent tokią situaciją, kai kelios įmonės dalyvavo pažeidime, kurį sudarė tęstinis elgesys siekiant vieno ekonominio tikslo – iškreipti konkurenciją, taip pat atskiri pažeidimai, kuriuos tarpusavyje sieja tas pats tikslas (visų elementų tikslas bendras) ir tie patys subjektai (tos pačios įmonės, žinančios, kad dalyvauja siekdamos bendro tikslo). Šio aiškinimo negalima užginčyti motyvuojant tuo, kad viena ar kelios šių veiksmų daugeto ar tęstinio elgesio sudedamosios dalys galėtų būti pripažintos atskiru minėtos nuostatos pažeidimu. Jei įvairiais veiksmais vykdomas bendras planas, nes siekiama vieno tikslo – iškreipti konkurenciją bendrojoje rinkoje, Komisija turi teisę, remdamasi dalyvavimu pažeidime, numatyti atsakomybę už tokius veiksmus, juos įvertindama kartu. Taigi būtų dirbtina išskaidyti tokį tęstinį elgesį, kuriam būdingas vienas bendras tikslas, į atskirus pažeidimus. Pažeidimas laikytinas vienu pažeidimu dėl kiekvieno susitarimo dalyvio siekiamo tikslo tapatumo, o ne dėl jo įgyvendinimo metodų.
Todėl vien tai, kad kiekviena įmonė dalyvauja pažeidime jai būdingomis formomis, neturi įtakos pažeidimo, kaip vieno ir tęstinio, kvalifikavimui. Iš tikrųjų net jei EB 81 straipsnio 1 dalyje nurodyti susitarimai ir suderinti veiksmai atsiranda bendradarbiaujant kelioms įmonėms, kurios visos yra pažeidimo vykdymo bendrininkės, jų dalyvavimo forma gali skirtis, visų pirma atsižvelgiant į atitinkamos rinkos ypatybes, kiekvienos įmonės padėtį tokioje rinkoje, į siekiamus tikslus bei pasirinktas ar numatomas įgyvendinimo priemones.
Jei yra bendras susitarimas, kuris truko kelerius metus, kelių mėnesių atotrūkis tarp kartelio apraiškų taip pat neturi reikšmės; o tai, kad įvairūs veiksmai dėl savo tapataus tikslo yra bendro plano dalis, yra lemiama.
Galiausiai tai, kad slaptų veiksmų skaičius ir intensyvumas skyrėsi, atsižvelgiant į atitinkamą rinką, nereiškia, jog pažeidimas nėra susijęs su rinkomis, kuriose tokie veiksmai yra ne tokie intensyvūs ir dažni.
Į visus šiuos veiksnius reikia atsižvelgti tik vertinant pažeidimo sunkumą ir prireikus, kai nustatomas baudos dydis.
(žr. 240, 252, 255–260 punktus)
Kaip ir tai, jog daugeliu atvejų apie antikonkurencinį susitarimą ar veiksmus galima spręsti iš tam tikrų sutapimų ir požymių, kurie, vertinami kartu, kai nėra kito tinkamo paaiškinimo, gali būti konkurencijos taisyklių pažeidimo įrodymas, sudėtinio, vieno ir tęstinio šių taisyklių pažeidimo atveju kiekviena pažeidimo apraiška patvirtina, kad toks pažeidimas iš tikrųjų padarytas. Todėl įvairios nagrinėjamo pažeidimo apraiškos turi būti vertinamos atsižvelgiant į bendrą kontekstą, paaiškinantį jų buvimo priežastį. Taigi, kyla ne netiesioginio motyvavimo, bet įrodymų vertinimo klausimas, kai įvairių faktinių aplinkybių įrodomąją galią patvirtina arba paneigia kitos faktinės aplinkybės, kurios, vertinamos kartu, gali įrodyti, kad buvo padarytas vienas pažeidimas.
(žr. 249, 250 punktus)
Pažeidimo sunkumo vertinimas nustatant baudų už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimus dydžius atliktinas, visų pirma, atsižvelgiant į konkurencijos apribojimų pobūdį, kuris šiuo atveju yra esminis kriterijus, net jei taip pat būtina atsižvelgti į susijusios geografinės rinkos dydį ir įtaką rinkai, kur tai gali būti įvertinta. Horizontalus kartelis dėl kainų nustatymo gali būti teisėtai Komisijos kvalifikuojamas kaip labai sunkus pažeidimas dėl savo pobūdžio.
Šio kvalifikavimo negali paneigti nei aplinkybė, kad kartelio poveikis rinkai buvo ribotas, nei aplinkybė, jei tai būtų pripažinta tiesa, kad Komisija dėl šios priežasties sumažino baudas kituose sprendimuose, nes, pirma, nustatant baudos dydį su antikonkurencinio elgesio tikslu susiję veiksniai gali turėti daugiau reikšmės nei veiksniai, susiję su tokio elgesio pasekmėmis ir, antra, ankstesnė Komisijos sprendimų praktika savaime nesudaro baudų konkurencijos srityje teisinio pagrindo.
(žr. 268, 271–275, 278 punktus)
Kad Komisija apskaičiuodama baudas pagal pažeidimo sunkumą galėtų remtis konkrečia kartelio įtaka rinkai, kaip numatyta Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 1 punkto A dalyje, pakanka, kad ji galėtų pateikti konkrečių ir įtikinamų įrodymų, su pagrįsta tikimybe patvirtinančių, kad kartelis turėjo tokios įtakos rinkai, ir nebūtina įvertinti šios įtakos ar pateikti skaičių šiuo klausimu.
Kartelio įtakos atitinkamai rinkai nagrinėjimas yra neišvengiamai susijęs su prielaidomis. Tokiomis aplinkybėmis Komisija turi išsiaiškinti, kokia būtų buvusi nagrinėjamo produkto kaina nesant kartelio. Tačiau nagrinėjant realias kainos kitimo priežastis yra pavojinga daryti kokias nors išvadas apie kiekvienos jų vaidmenį. Reikia atsižvelgti į objektyvią aplinkybę, kad dėl kainų kartelio šalys atsisakė savo laisvės konkuruoti kainomis. Taip pat įtakos vertinimas, susijęs su kitais veiksniais nei šis savanoriškas kartelio šalių sprendimas nekonkuruoti tarpusavyje, neišvengiamai yra pagrįstas tikėtinomis, tačiau tiksliai neįvertinamomis galimybėmis.
Tai, kad kartelyje dalyvavusioms šalims priklausė didžiausia atitinkamos rinkos dalis (iš tikrųjų beveik visa rinka), ir tai, kad nustatytais susitarimais buvo konkrečiai siekiama padidinti kainas labiau, nei jos būtų padidėjusios nesant tokių susitarimų, yra požymiai, rodantys, kad pažeidimas galėjo turėti reikšmingų antikonkurencinių pasekmių.
Tačiau jei įrodyta, kad kartelis buvo įgyvendintas, negalima reikalauti, kad Komisija sistemingai įrodytų, jog susitarimai iš tikrųjų leido nagrinėjamoms įmonėms pasiekti didesnį sandorių kainų lygį nei tas, kuris būtų buvęs nesant kartelio. Būtų neproporcinga reikalauti tokio įrodinėjimo, nes tam reikėtų daug išteklių, atsižvelgiant į tai, kad reikėtų daryti hipotetinius skaičiavimus, pagrįstus ekonominiais modeliais, kurių tikslumą teismui būtų sunku patikrinti ir kurių patikimumas neįrodytas.
(žr. 297, 300, 301, 303, 307 punktus)
Dėl Komisijos skirtinų baudų už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą apskaičiavimo motyvavimo pareiga, kuri yra esminis procedūrinis reikalavimas, tenkinama, kai Komisija savo sprendime nurodo veiksnius, į kuriuos ji atsižvelgė taikydama Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gaires, ir tam tikrais atvejais pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais, kurie jai leido nustatyti pažeidimo sunkumą ir trukmę apskaičiuojant piniginės baudos dydį. Motyvavimo pareigos apimtis turi būti nustatoma atsižvelgiant į tai, kad pažeidimų sunkumas nustatytinas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti, sąrašo nėra. Be to, svarbu užtikrinti, jog ūkio subjektai negalėtų nesunkiai numatyti baudų, kad nebūtų pakenkta šių baudų atgrasančiam poveikiui. Jei baudos dydis būtų nustatomas pritaikius paprasčiausią aritmetinę formulę, įmonės galėtų nuspėti galimą sankciją ir palyginti ją su nauda, kurią gautų iš konkurencijos teisės nuostatų pažeidimo. Taigi motyvavimo pareiga neįpareigoja Komisijos savo sprendime nurodyti skaičius, susijusius su baudų dydžio apskaičiavimo metodu.
(žr. 331, 333, 336, 343 punktus)
Kadangi Komisija neprivalo nustatyti baudos pagal sumas, grindžiamas nagrinėjamų įmonių apyvarta, ji taip pat neprivalo užtikrinti, kad kai baudos skiriamos kelioms tame pačiame pažeidime dalyvavusioms įmonėms, galutinės atitinkamoms įmonėms skiriamos baudos atspindėtų visus jų bendros apyvartos ar apyvartos nagrinėjamos prekės rinkoje skirtumus.
Viena vertus Bendrijos teisėje nėra bendrojo taikymo principo, kad sankcija turi būti proporcinga įmonės dydžiui prekės, kuri yra pažeidimo objektas, rinkoje. Kita vertus Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalis taip pat nereikalauja, kad tuo atveju, kai baudos paskiriamos kelioms tame pačiame pažeidime dalyvavusioms įmonėms, mažajai ar vidutinei įmonei paskirta bauda, išreikšta procentais nuo apyvartos, nebūtų didesnė už didesnėms įmonėms paskirtas baudas. Iš šios nuostatos matyti, kad nustatant baudos dydį tiek mažosioms ar vidutinėms įmonėms, tiek didesnėms įmonėms reikia atsižvelgti į pažeidimo sunkumą ir trukmę. Jei tą patį pažeidimą padariusioms įmonėms Komisija paskiria baudas, pateisinamas pažeidimo sunkumo ir trukmės atžvilgiu, negalima jos kaltinti, kad kai kurioms iš jų baudos turi būti didesnės apyvartos požiūriu už kitoms įmonėms paskirtas baudas.
Komisija taip pat negali būti įpareigota nustatyti baudas, proporcingas apyvartai ir visiškai koherentiškas baudų, kurios buvo nustatytos ankstesnėse pažeidimo sunkumo požiūriu panašiose bylose, atžvilgiu. Iš tikrųjų ankstesnė jos sprendimų praktika savaime nesudaro baudų konkurencijos srityje teisinio pagrindo. Aplinkybė, jog Komisija anksčiau už tam tikro pobūdžio pažeidimus skirdavo tam tikro dydžio baudas, nekliudo jai Reglamento Nr. 17 nustatytose ribose padidinti baudų lygį, jei to reikia Bendrijos konkurencijos politikos įgyvendinimui užtikrinti. Be to, pažeidimų sunkumas nustatytinas atsižvelgiant į daugelį veiksnių, pavyzdžiui, konkrečias bylos aplinkybes, jos kontekstą ir atgrasantį baudų poveikį, tačiau privalomo ir baigtinio kriterijų, į kuriuos reikia atsižvelgti, sąrašo nėra. Be to, tokie tinkami duomenys, kaip antai, rinkos, prekės, šalys, įmonės ir atitinkami laikotarpiai kiekvienoje byloje skiriasi.
Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas savo neribotą kompetenciją pagal EB 229 straipsnį ir Reglamento Nr. 17 17 straipsnį, yra įgaliotas vertinti baudų dydžio tinkamumą.
(žr. 338–344 punktus)
Įmonę, t. y. ekonominį vienetą, kurį sudaro personalas bei materialūs ir nematerialūs elementai, valdo jos įstatuose numatyti organai, ir bet koks sprendimas, kuriuo įmonei skiriama bauda, gali būti skiriamas tuose įstatuose numatytai vadovybei (valdybai, direktorių tarybai, pirmininkui, valdytojui ir t. t.). Konkurencijos taisykles būtų galima nesunkiai apeiti, jei Komisija, susidūrusi su neteisėtu įmonės elgesiu, privalėtų tikrinti ir įrodyti, kas yra konkrečios veiklos vykdytojas, o tai galėtų jai kliudyti nubausti iš kartelio naudos gavusią įmonę.
(žr. 360, 430 punktus)
Apskaičiuodama konkurencijos taisyklių pažeidimo trukmę Komisija turi teisę atsižvelgti į metų dalis. Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairėse nedraudžiama atsižvelgti į faktinę pažeidimo trukmę. Toks požiūris yra visiškai logiškas ir pagrįstas ir bet kuriuo atveju priklauso Komisijos diskrecijai.
(žr. 361 punktą)
Ilgos trukmės konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju Komisija baudai, nustatytai pagal pažeidimo sunkumą, automatiškai gali taikyti maksimalų 10 % padidinimą už kiekvienus metus. Iš tikrųjų, net jei Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 1 punkto B dalies pirmosios pastraipos trečioje įtraukoje nenustatyta, kad bauda turi būti didinama automatiškai, Komisijai šiuo atžvilgiu paliekama diskrecija.
(žr. 362 punktą)
Didinant baudą dėl pažeidimo trukmės, kaip numatyta baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 1 punkto B dalyje, būtų nelogiška atsižvelgti į skirtingą pažeidimo intensyvumą nagrinėjamu laikotarpiu. Šis padidinimas apskaičiuojamas taikant tam tikrą procentinę dalį pradiniam dydžiui, kuris nustatomas pagal viso pažeidimo sunkumą ir jau atspindi įvairius pažeidimo intensyvumo lygius.
(žr. 364 punktą)
Recidyvo sąvoka nebūtinai reiškia, kad anksčiau buvo paskirta piniginė bauda; ji reiškia tik tai, kad buvo konstatuotas Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimas. Atsižvelgimo į recidyvą tikslas yra paskatinti įmones, parodžiusias polinkį pažeisti konkurencijos taisykles, pakeisti savo elgesį, jei paaiškėja, jog ankstesnio pažeidimo konstatavimo jų atžvilgiu nepakako, kad neteisėtas elgesys nebepasikartotų. Todėl lemiamas dalykas nustatant recidyvą yra ne anksčiau paskirta bauda ir juo labiau ne jos dydis, o tai, kad anksčiau buvo konstatuotas panašus tos pačios Sutarties nuostatos pažeidimas.
Dviejų pažeidimų laiko sutapimo atveju baudos už vieną iš šių pažeidimų padidinimas, atsižvelgiant į tai, kad dėl kito pažeidimo jau buvo priimtas sprendimas, numatantis sankciją, yra nepagrįstas, jei didžioji dalyvavimo antrajame pažeidime dalis vyko anksčiau, nei buvo priimtas sprendimas dėl baudos nustatymo už pirmąjį pažeidimą. Tačiau dėl recidyvo padidindama už antrąjį pažeidimą skirtiną baudą, nes šis truko keletą metų po pirmojo pažeidimo konstatavimo, Komisija nepažeidžia savo diskrecijos.
(žr. 387, 388, 390, 391, 393, 394, 396 punktus)
Kalbant apie atgrasymą, recidyvas yra pateisinamas pagrindas gerokai padidinti pagrindinę baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą. Tai yra įrodymas, kad anksčiau paskirta sankcija nebuvo pakankamai atgrasanti. Šiuo atžvilgiu aplinkybė, kad įmonės, kuriai buvo skirta bauda, vaidmuo pirmajame pažeidime buvo nedidelis ir pasyvus, negali sušvelninti pasekmių, susijusių su recidyvu, nes svarbu tai, kad, nepaisant konstatuoto Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimo, nagrinėjama įmonė ir toliau ją pažeidinėjo.
Didindama baudą už recidyvą, Komisija gali apsiriboti išnagrinėjimu, koks procentinis dydis būtų proporcingas, ir neprivalo atsižvelgti į padidinus pagrindinę baudą gautą absoliutų dydį, t. y. rezultatą, gautą pritaikius minėtą procentinį dydį. Jei tik padidinimas procentine dalimi nėra per didelis, jį pritaikius gautas absoliutus dydis yra tik matematinė šios procentinės dalies pritaikymo pagrindinei baudos sumai pasekmė, o šios sumos proporcingumas nagrinėjamo pažeidimo sunkumo ir trukmės atžvilgiu vertinamas atskirai.
Vien tai, kad kitame sprendime Komisija skirtingai padidino pagrindinę baudą už recidyvą, nereiškia, kad ji privalo ginčijamame sprendime taikyti tokią pačią procentinę padidinimo dalį. Ankstesnė Komisijos sprendimų praktika savaime nesudaro baudų konkurencijos srityje teisinio pagrindo, nes šį pagrindą apibrėžia tik Reglamentas Nr. 17.
Kalbant apie padidinimo už recidyvą lygį, aplinkybė, kad padidinimas viršija kitiems pažeidimo dalyviams už pažeidimo sunkumą skirtą pradinę baudą, taip pat neturi reikšmės. Jei bauda buvo nustatyta teisingai ir už recidyvą padidinta proporcingai, tai, kad, vertinant absoliučiu dydžiu, padidinimas viršija kitiems pažeidimo dalyviams skirtas pradines baudas, tėra tik matematinė padidinimo pasekmė, nesusijusi su kitų baudų dydžiais.
Tas pats pasakytina ir apie aplinkybę, kad padidinimas dėl recidyvo viršijo įmonei dėl bendradarbiavimo su Komisija pritaikytą baudos sumažinimą. Iš tikrųjų tai yra du skirtingi baudos dydžio nustatymo etapai.
Galiausiai įmonė, kuriai paskirta bauda, negali ginčyti baudos padidinimo dėl recidyvo remdamasi aplinkybe, kad Komisija jai dėl šios priežasties baudą padidino tiek pat, kiek ir kitai to paties pažeidimo dalyvei, nors šios anksčiau padaryto pažeidimo ypatybės nėra analogiškos minėtos įmonės anksčiau padaryto pažeidimo ypatybėms. Iš tikrųjų, kadangi padidinimas už recidyvą susijęs su sunkinančia aplinkybe, siejama su nagrinėjama įmone, svarbu tai, kad abi įmonės anksčiau yra padariusios pažeidimų, tačiau, nepaisant jų konstatavimo, nenutraukė savo dalyvavimo naujame pažeidime.
(žr. 398, 399, 401, 406–412 punktus)
Nors iš tikrųjų yra svarbu, kad įmonė imtųsi veiksmų, kurie neleistų jos darbuotojams ateityje daryti naujų Bendrijos konkurencijos teisės pažeidimų, ši aplinkybė neturi įtakos tam, kad pažeidimas buvo konstatuotas. Iš to matyti, kad vien tai, jog Komisija ankstesnėse bylose atsižvelgė į konkurencijos teisės laikymosi programos įgyvendinimą kaip į lengvinančią aplinkybę, nereiškia, kad kitose bylose ji privalo elgtis taip pat.
Todėl Komisija neprivalo į tokią aplinkybę atsižvelgti kaip į lengvinančią, kad nepažeistų vienodo požiūrio principo, pagal kurį reikalaujama skirtingai nevertinti įmonių, kurioms skirtas tas pats sprendimas.
(žr. 423, 424 punktus)
Galimybė su Komisija per procedūrą dėl konkurencijos teisės pažeidimo bendradarbiavusiai įmonei sumažinti baudą ne pagal pranešimą dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais, kaip numatyta Komisijos baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkto trečioje įtraukoje, reiškia, kad už nagrinėjamą bendradarbiavimą negali būti atlyginta pagal pranešimą dėl bendradarbiavimo ir kad jis yra naudingas, t. y. palengvina Komisijos užduotį konstatuoti Bendrijos konkurencijos normų pažeidimus ir nubausti už juos.
(žr. 426, 428 punktus)
Pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 3 punkto trečią įtrauką „pažeidimo nutraukimas Komisijai įsikišus (visų pirma jai atlikus patikrinimus)“ laikomas lengvinančia aplinkybe. Tačiau bauda negali būti automatiškai sumažinama dėl to, kad pažeidimas nedelsiant nutrauktas įsikišus Komisijai, ir tai priklauso nuo to, kaip Komisija pagal turimą diskreciją vertina bylos aplinkybes. Šiuo atžvilgiu minėtą gairių nuostatą ypač rekomenduojama taikyti įmonei, jei nagrinėjamo pažeidimo antikonkurencinis pobūdis nėra akivaizdus. Ir, atvirkščiai, iš esmės jos nereikėtų taikyti, kai nagrinėjamas elgesys, jeigu įrodytas, yra aiškiai antikonkurencinis. Net jei praeityje savanorišką pažeidimo nutraukimą Komisija laikė lengvinančia aplinkybe, ji, taikydama gaires, turi teisę atsižvelgti į tai, kad nors labai sunkių akivaizdžių pažeidimų neteisėtumas buvo pripažintas iš pat pradžių, patvirtinus Bendrijos konkurencijos politiką jie yra pakankamai dažni, ir todėl manyti, kad reikėtų atsisakyti šios liberalios praktikos ir nebeatlyginti už tokio pažeidimo nutraukimą baudos sumažinimu. Tokiomis aplinkybėmis baudos sumažinimo dėl pažeidimo nutraukimo reikalingumas priklauso nuo to, ar kaltinama įmonė galėjo pagrįstai abejoti savo elgesio neteisėtumu.
To negalima pasakyti apie slaptą kartelį, kurio tikslas – informacijos mainai oligopolinėje rinkoje ir rinkų stabilizavimas. Toks kartelis – labai sunkus pažeidimas ir todėl nagrinėjamos įmonės turi žinoti apie savo elgesio neteisėtumą. Be to, slaptas kartelio pobūdis patvirtina, kad nagrinėjamos įmonės žino apie neteisėtą savo veiksmų pobūdį.
(žr. 436–439 punktus)
Jei įmonei už Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimą paskirta bauda turi būti proporcinga pažeidimo trukmei ir kitiems duomenims, galintiems turėti įtakos vertinant pažeidimo sunkumą, tarp kurių yra pelnas, kurį atitinkama įmonė galėjo gauti iš savo veiklos, aplinkybė, kad dėl pažeidimo įmonė negavo jokios naudos, nekliudo paskirti jai baudą, kad ši bauda neprarastų savo atgrasančio poveikio. Iš to matyti, kad Komisija, norėdama nustatyti baudų dydžius, neprivalo atsižvelgti į tai, kad įmonė negavo jokio pelno iš nagrinėjamo pažeidimo.
Šiuo klausimu, nors Komisija pagal Baudų, skiriamų pagal Reglamento Nr. 17 15 straipsnio 2 dalį ir EAPB sutarties 65 straipsnio 5 dalį, nustatymo metodo gairių 2 punkto penktą įtrauką ir dėl sunkinančių aplinkybių gali padidinti baudą, kad jos dydis viršytų dėl pažeidimo gautą neteisėtą pelną, vis dėlto tai nereiškia, kad Komisija įsipareigojo ateityje nustatydama baudas visomis aplinkybėmis nustatyti ir finansinę naudą, susijusią su konstatuotu pažeidimu. Kitaip tariant, tokios naudos nebuvimas negali būti laikomas lengvinančia aplinkybe
(žr. 441–443 punktus)
Komisija, vykdydama pareigas konkurencijos srityje, gali gauti visą reikiamą informaciją iš valstybių narių vyriausybių ir kompetentingų institucijų, įmonių bei įmonių asociacijų. Ji, pavyzdžiui, turi teisę reikalauti, kad įmonė pateiktų visą reikalingą informaciją apie faktus, apie kuriuos ji galėjo žinoti, ir prireikus perduoti turimus su tuo susijusius dokumentus, net jeigu jais galima pasinaudoti nustatant, kad ta ar kita įmonė atliko antikonkurencinius veiksmus. Todėl remiantis Reglamento Nr. 17 11 straipsnio 1 dalimi pateikti atsakymai yra pareigos vykdymas, o ne savanoriškas bendradarbiavimas pranešimo dėl baudų neskyrimo ar sumažinimo kartelių atvejais prasme.
(žr. 468 punktą)
Priėmus sprendimą dėl panaikinimo, kuris galioja ex tunc ir todėl panaikinto teisės akto atžvilgiu veikia atgaline data, pagal EB 233 straipsnį institucija atsakovė privalo imtis visų priemonių, būtinų nustatytų teisės pažeidimų pasekmėms pašalinti, o jei teisės aktas jau įvykdytas, tai gali apimti pareigą atkurti tokią ieškovo padėtį, kokia ji buvo iki šio akto priėmimo.
Todėl priėmus sprendimą dėl įmonei už Sutarties konkurencijos taisyklių pažeidimą paskirtos baudos panaikinimo ar sumažinimo, svarbiausia iš EB 233 straipsnyje nustatytų priemonių yra Komisijos pareiga grąžinti visą ar dalį nagrinėjamos įmonės sumokėtos baudos, nes šis mokėjimas priėmus sprendimą dėl panaikinimo turėtų būti laikomas nepagrįstu. Ši pareiga taikoma ne tik nepagrįstai sumokėtai pagrindinei baudos sumai, bet ir palūkanoms nuo šios sumos. Jei Komisija nesutiktų mokėti palūkanų nuo pagrindinės baudos sumos, grąžintos priėmus tokį sprendimą, tai reikštų, kad ji nesiima tokiam sprendimui įvykdyti būtinų priemonių ir pažeidžia pagal EB 233 straipsnį jai tenkančius įpareigojimus.
Iš to matyti, kad vykstant procedūrai dėl baudos už konkurencijos taisyklių pažeidimą panaikinimo prašymas įpareigoti Komisiją grąžinti visą ar dalį įmonės sumokėtos baudos sumos su palūkanomis yra nepriimtinas, jei šis mokėjimas sprendime dėl panaikinimo turėtų būti kvalifikuojamas kaip netinkamas.
(žr. 486–489 punktus)