Byla C‑515/03

Eichsfelder Schlachtbetrieb GmbH

prieš

Hauptzollamt Hamburg-Jonas

(Finanzgericht Hamburg prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Eksporto grąžinamosios išmokos – Suteikimo sąlygos – Produktų importas į paskirties trečiąją šalį – Sąvoka – Išleidimo vidaus vartojimui trečiojoje šalyje muitinės formalumai – Esminis perdirbimas arba apdorojimas – Reimportas į Bendriją – Piktnaudžiavimas teise“

Generalinio advokato D. Ruiz-Jarabo Colomer išvada, pateikta 2005 m. gegužės 25 d. I‑0000

2005 m. liepos 21 d. Teisingumo Teismo (trečioji kolegija) sprendimas I‑0000

Sprendimo santrauka

Žemės ūkis – Bendras rinkų organizavimas – Eksporto grąžinamosios išmokos — Diferencijuota grąžinamoji išmoka – Produktai, reimportuoti į Bendriją atlikus išleidimo vidaus vartojimui trečiojoje šalyje muitinės formalumus – Teisė gauti diferencijuotą eksporto grąžinamąją išmoką – Sąlyga – Produkto esminis perdirbimas arba apdorojimas – Išimtis – Piktnaudžiavimo elementų buvimas – Įvertinimas, kurį turi atlikti nacionalinis teismas

(Tarybos reglamento Nr. 2913/92 24 straipsnis; Komisijos reglamento Nr. 3665/87 17 straipsnio 3 dalis ir Komisijos reglamentas Nr. 1384/95)

Reglamento Nr. 3665/87, nustatančio bendrąsias išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos taikymo žemės ūkio produktams taisykles, iš dalies pakeisto Reglamentu Nr. 1384/95 dėl pakeitimų, kurių reikia norint įgyvendinti Urugvajaus raundo susitarimą dėl žemės ūkio, 17 straipsnio 3 dalyje numatyta eksporto grąžinamosios išmokos gavimo sąlyga, t. y. atlikti atitinkamų produktų išleidimo vidaus vartojimui trečiojoje paskirties šalyje muitinės formalumus, yra įvykdyta, jei šis produktas, už jį toje valstybėje sumokėjus importo muitą, joje iš esmės perdirbamas arba apdorojamas Reglamento Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 24 straipsnio prasme, net jei šio perdirbimo arba apdorojimo produktas vėliau reeksportuojamas į Bendriją, susigrąžinus minėtoje valstybėje sumokėtą muitą ir sumokėjus importo muitą Bendrijoje.

Iš tiesų, jei vėliau grąžinus šiuos surinktus muitus kitam ūkio subjektui atgaline data neliktų teisės į eksporto grąžinamąją išmoką teisinio pagrindo, eksportuotojas patektų į neaiškią padėtį, prieštaraujančią teisinio saugumo principui, o jo teisė į grąžinamąją išmoką priklausytų nuo įvykių arba komercinės veiklos, kurių jis negali kontroliuoti.

Tačiau šią situaciją reikia atskirti nuo tokios, kai eksportuotojas pats dalyvauja piktnaudžiaujant. Pastaruoju atveju vis dėlto galima reikalauti grąžinti eksporto grąžinamąją išmoką, jei nacionalinis teismas mano, kad yra eksportuotojo piktnaudžiavimo įrodymų pagal nacionalinę teisę.

(žr. 36, 41 punktus ir rezoliucinę dalį)

TEISINGUMO TEISMO (trečioji kolegija)

SPRENDIMAS

2005 m. liepos 21 d.(*)

Byloje C‑515/03

dėl Finanzgericht Hamburg (Vokietija) 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2003 m. gruodžio 9 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Eichsfelder Schlachtbetrieb GmbH

prieš

Hauptzollamt Hamburg-Jonas,

TEISINGUMO TEISMAS (trečioji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Rosas, teisėjai J.‑P. Puissochet (pranešėjas), S. von Bahr, J. Malenovský ir U. Lõhmus,

generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer,

posėdžio sekretorė K. Sztranc, administratorė,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2005 m. kovo 17 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs rašytines pastabas, pateiktas:

– Eichsfelder Schlachtbetrieb GmbH, atstovaujamos advokatų U. Schrömbges ir O. Wenzlaff,

– Hauptzollamt Hamburg-Jonas, atstovaujamos M. Blaesing,

– Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos G. Braun,

susipažinęs su 2005 m. gegužės 25 d. posėdyje pateikta generalinio advokato išvada,

priima šį

Sprendimą

1 Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 1987 m. lapkričio 27 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 3665/87, nustatančio bendrąsias išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos taikymo žemės ūkio produktams taisykles (OL L 351, p. 1), iš dalies pakeisto 1995 m. birželio 19 d. Komisijos reglamentu (EEB) Nr. 1384/95 dėl pakeitimų, kurių reikia norint įgyvendinti Urugvajaus raundo susitarimą dėl žemės ūkio (OL L 134, p. 14, toliau – Reglamentas Nr. 3665/87), 17 straipsnio 3 dalies išaiškinimo.

2 Šis prašymas pateiktas byloje Eichsfelder Schlachtbetrieb GmbH (toliau – Eichsfelder) prieš Hauptzollamt Hamburg-Jonas (Hamburg-Jonas pagrindinė muitinės tarnyba, toliau – Hauptzollamt) dėl eksporto grąžinamųjų išmokų, susijusių su Eichsfelder iš Vokietijos į Lenkiją eksportuota jautiena.

Teisės aktai

3 Reglamento Nr. 3665/87 4 straipsnio 1 dalis nurodo:

„Nepažeidžiant 5 ir 16 straipsnių, grąžinamoji išmoka mokama tik pateikus įrodymus, kad produktai, įrašyti į priimtas eksporto deklaracijas, iš Bendrijos muitų teritorijos per 60 dienų nuo deklaracijos priėmimo buvo išvežti nepakitusios būsenos.“ (Neoficialus vertimas)

4 To paties reglamento 5 straipsnio 1 dalis nurodo:

„Diferencijuota arba nediferencijuota grąžinamoji išmoka, išskyrus atvejus, kai produktas tranzito metu sugenda dėl force majeure aplinkybių, mokama su sąlyga, kad iš Bendrijos muitų teritorijos išvežtas produktas per 12 mėnesių nuo eksporto deklaracijos priėmimo dienos buvo importuotas į trečiąją šalį arba, jei reikia, į nustatytą trečiąją šalį:

a) jeigu kyla rimtų abejonių dėl tikrosios produkto paskirties vietos

arba

b) jeigu dėl skirtumo tarp grąžinamosios išmokos, taikomos eksportuojamam produktui eksporto deklaracijos priėmimo dieną, sumos ir importo muito, taikomo tą pačią dieną tapačiam produktui, sumos produktas gali būti reimportuotas į Bendriją.

<…>

17 straipsnio 3 dalies ir 18 straipsnio nuostatos taikomos pirmoje įtraukoje numatytais atvejais.

Be to, valstybių narių kompetentingos institucijos gali paprašyti papildomų visiškai patenkinančių įrodymų, kad produktas nepakitusios būsenos buvo iš tikrųjų pateiktas į importuojančios trečiosios šalies rinką.“ (Neoficialus vertimas)

5 Reglamento Nr. 3665/87 16–18 straipsniai numato papildomas grąžinamųjų išmokų mokėjimo sąlygas produktams, kuriems taikomos grąžinamosios išmokos dydis diferencijuojamas pagal paskirties vietą, inter alia, susijusias su įrodymais, kad atlikti visi formalumai, kad būtų galima produktą pateikti į laisvą apyvartą importo trečiojoje šalyje.

6 Dėl grąžinamosios išmokos mokėjimo minėto reglamento 17 straipsnis numato:

„1. Nepakitusios būsenos produktas turi būti importuotas į trečiąją šalį arba vieną iš trečiųjų šalių, kuriai taikoma grąžinamoji išmoka, per 12 mėnesių nuo eksporto deklaracijos priėmimo dienos; tačiau pagal 47 straipsnio nuostatas šis terminas gali būti pratęstas.

<…>

3. Produktas laikomas importuotu, atlikus visus išleidimo vidaus vartojimui trečiojoje šalyje muitinės formalumus.“ (Neoficialus vertimas)

7 Pagal Reglamento Nr. 3665/87 11 straipsnio 3 dalį neteisingai sumokėjus grąžinamąją išmoką, gavėjas grąžina neteisingai gautas sumas, o taip pat sumoka visas baudas, taikomas pagal šio 11 straipsnio 1 dalies pirmą įtrauką, su palūkanomis.

8 Pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (OL L 302, p. 1, toliau – muitinės kodeksas), 24 straipsnį:

„Jeigu prekės buvo gaminamos ne vienoje šalyje, jos laikomos kilusiomis iš tos šalies, kurioje buvo atliekamas baigiamasis, svarbus, ekonomiškai pagrįstas jų perdirbimo arba apdorojimo procesas tam tikslui įrengtoje įmonėje, o šio proceso metu buvo pagamintas naujas produktas arba atliktas svarbus to produkto gamybos etapas.“

9 Reglamento Nr. 3665/87 15 straipsnio 2 dalis, kuria šis reglamentas papildytas 1997 m. vasario 20 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 313/97, iš dalies pakeičiančiu Reglamentą Nr. 3665/87, (OL L 51, p. 31), numato:

„Jei nustatyta, kad eksportuoti produktai reimportuoti į Bendriją:

– apdoroti arba perdirbti trečiojoje šalyje, tačiau ne tokiu lygiu, kuris numatytas Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 24 straipsnyje, ir

– vietoj įprasto muito taikant sumažintą arba nulinį importo muitą,

grąžinamoji išmoka nemokama arba, jei jau sumokėta, sumokėjusios valstybės narės reikalavimu turi būti eksportuotojo grąžinta.

Ši dalis taikoma tik eksportuojamiems nepakitusios būsenos V priede numatytiems produktams (tarp jų numatyta ir jautiena). Valstybės narės nedelsdamos praneša Komisijai, jeigu jos įsitikina, kad prekybos nukreipimas gali atsirasti dėl kitų nei V priede išvardytų produktų.

<…>.“ (Neoficialus vertimas)

10 Pagal 1999 m. balandžio 15 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 800/1999, nustatančio bendrąsias išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos taikymo žemės ūkio produktams taisykles (OL L 102, p. 11), 20 straipsnio 4 dalį:

„<…> grąžinamoji išmoka laikoma sumokėta nepagrįstai ir turi būti grąžinta, jeigu kompetentingos institucijos net ir po to, kai išmoka sumokėta, nustato:

<…>

d) kad V priede išvardyti produktai reimportuojami į Bendriją:

– perdirbti ar apdoroti trečiojoje šalyje, tačiau ne tokiu lygiu, kuris numatytas Reglamento (EEB) Nr. 2913/92 24 straipsnyje, ir

– vietoj nepreferencinio muito taikant sumažintą ar nulinį importo muitą.

<…>.“

11 Šio sprendimo 9 ir 10 punktuose minėtos nuostatos pagrindinės bylos metu dar negaliojo.

12 Muitinės kodekso 146 straipsnio 1 dalis nustato:

„Laikinojo išvežimo perdirbti procedūra negali būti taikoma Bendrijos prekėms:

<…>

– kurių išvežimas sąlygoja eksporto grąžinamųjų išmokų mokėjimą arba dėl kurių išvežimo įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką gaunama kitokia finansinė nauda, išskyrus tokias grąžinamąsias išmokas.“

13 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento (EB, Euratomas) Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (OL L 312, p. 1) 4 straipsnio 3 dalis numato:

„Jeigu nustatoma, kad veiksmais buvo siekiama gauti naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti, toji nauda, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, panaikinama arba sutrukdoma ją gauti.“

Pagrindinė byla ir prejudicinis klausimas

14 Eichsfelder eksportavo į Lenkiją 20 134 kilogramus jautienos be kaulų. Už šį prekių, parduotų bendrovei Appelt GmbH, importą sumokėtas muitas. Eichsfelder paprašė Hauptzollamt skirti už šias prekes eksporto grąžinamąją išmoką ir pateikė 1995 m. gruodžio 30 d. muitinės dokumento kopiją, įrodančią, kad produktas pateiktas į laisvą apyvartą Lenkijoje. 1996 m. vasario 1 d. sprendimu Hauptzollamt sumokėjo Eichsfelder 36 653,23 DEM diferencijuotą eksporto grąžinamąją išmoką.

15 Lenkijoje pagal 1995 m. spalio 3 d. vyniotinių gamintojo ir bendrovės Appelt GmbH sutartį iš šios jautienos pagaminti virti jautienos vyniotiniai, kurie eksportuoti į Vokietiją. Šias prekes importuojant į Bendriją buvo sumokėtas įprastas muitas. Vėliau vyniotinių gamintojo prašymu Lenkijos muitinė grąžino muitą, sumokėtą už anksčiau į Lenkiją importuotą mėsą.

16 1999 m. spalio 27 d. pataisančiu sprendimu Hauptzollamt nustatė, kad Lenkijos valdžios institucijų atliktų tyrimų duomenimis produktai, kuriems taikyta eksporto grąžinamoji išmoka, buvo pagal 1995 m. spalio 3 d. sutartį perdirbti ir eksportuoti į Vokietiją. Hauptzollamt nusprendė, kad minėti produktai iš tiesų nebuvo importuoti į Lenkiją, ir pareikalavo, kad Eichsfelder grąžintų jai sumokėtą eksporto grąžinamąją išmoką – 18 740,50 EUR.

17 Eichsfelder šį sprendimą apskundė, tačiau 2002 m. spalio 21 d. sprendimu Hauptzollamt šį skundą atmetė. 2002 m. lapkričio 26 d. Eichsfelder pateikė ieškinį dėl šio sprendimo Finanzgericht Hamburg.

18 Anot šio teismo, Eichsfelder tvirtina, inter alia, kad produktai Lenkijoje iš esmės buvo perdirbti Muitinės kodekso 24 straipsnio prasme, todėl jiems turėjo būti taikoma eksporto grąžinamoji išmoka, ir kad ši išmoka mokama neatsižvelgiant į tokiam perdirbimui taikomą muitinės režimą. Ši teisė negali kelti abejonių net darant prielaidą, kad produktai buvo perdirbti, siekiant juos perdirbtii ir reeksportuoti į Vokietiją.

19 Hautpzollamt, priešingai, Finanzgericht Hamburg nurodo, kad nagrinėjamų produktų pateikimo į laisvą apyvartą etapus, t. y. eksportą į Lenkiją, perdirbimą į vyniotinius, tada eksportą į Vokietiją, susigrąžinus Lenkijoje sumokėtą muitą, reikia nagrinėti kaip 1995 m. spalio 3 d. sudaryta sutartimi numatytą produktų perdirbimo veiklą. Perdirbami produktai negali būti laikomi į laisvą apyvartą pateiktais produktais. Eksportui būdingo požymio nėra, todėl Eichsfelder neturi teisės į jai sumokėtą grąžinamąją išmoką.

20 Finanzgericht Hamburg mano, kad pagrindinės bylos aplinkybėmis, turint mintyje produktų reeksportą į Bendriją netrukus po jų importo į Lenkiją ir Lenkijoje sumokėto muito susigrąžinimą, neaišku, ar galima manyti, kad produktai buvo importuoti į Lenkiją, siekiant pateikti juos į laisvą apyvartą šioje valstybėje. Eksporto grąžinamosios išmokos tikslas galėjo būti nepasiektas.

21 Kitokia išvada galima, jeigu produktas, kuriam taikoma grąžinamoji išmoka, trečiojoje šalyje buvo iš esmės ir negrįžtamai perdirbtas arba apdorotas Muitinės kodekso 24 straipsnio prasme. Remiantis šia prielaida galima būtų manyti, kad atliekant perdirbimo arba apdorojimo procesą produkto neliko, todėl nesąžiningas reeksportas į Bendriją neįmanomas. Tokį Teisingumo Teismo išaiškinimą, pateiktą 2000 m. spalio 17 d. sprendime Roquette Frères (C‑114/99, Rink. p. I‑8823) nediferencijuotų grąžinamųjų išmokų atžvilgiu, galima pritaikyti šiuo atveju, t. y. byloje dėl diferencijuotos grąžinamosios išmokos.

22 Tokį išaiškinimą patvirtino nuostatos, priimtos po to, kai atsirado pagrindinės bylos faktinės aplinkybės, kurios aiškiai numato, kad grąžinamoji išmoka nemokama, jei kompetentingos valdžios institucijos nustato, kad į Bendriją reimportuoti produktai nebuvo iš esmės apdoroti arba perdirbti trečiojoje šalyje Muitinės kodekso 24 straipsnio prasme ir kad šiems produktams vietoj įprasto muito taikytas sumažintas arba nulinis importo muitas.

23 Toks buvo Reglamento (EEB) Nr. 3665/87, su daliniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1384/95, 15 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 800/1999 20 straipsnio 4 dalies d punkto tikslas. Šiomis nuostatomis siekiama apsaugoti finansinius Bendrijos interesus, ir sunku neatsižvelgti į jas, aiškinant pagrindinės bylos faktinių aplinkybių metu galiojusias nuostatas. Jei minėtos nuostatos būtų taikomos šioje byloje, nebūtų galima reikalauti grąžinti eksporto grąžinamąją išmoką, nes nagrinėjami produktai buvo iš esmės apdoroti Lenkijoje ir reimportuoti į Bendriją sumokėjus įprastą importo mokestį.

24 Šiomis aplinkybėmis Finanzgericht Hamburg nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento (EEB) Nr. 3665/87, su daliniais pakeitimais, padarytais Reglamentu (EB) Nr. 1384/95, 17 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad produktas yra importuotas, jeigu, atlikus visus išleidimo vidaus vartojimui trečiojoje šalyje muitinės formalumus, jis pateikiamas iš esmės perdirbti arba apdoroti Reglamento (EB) Nr. 2913/92 24 straipsnio prasme ir vėliau reeksportuojamas į Bendriją, susigrąžinus ir sumokėjus įprastą importo muitą?“

Dėl prejudicinio klausimo

25 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo klausimu siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 3665/87 17 straipsnio 3 dalyje numatytos diferencijuotos eksporto grąžinamosios išmokos suteikimo sąlyga, t. y. atlikti visi išleidimo vidaus vartojimui paskirties trečiojoje šalyje muitinės formalumai, yra įvykdyta, jei šis produktas, toje valstybėje sumokėjus importo muitą, joje pateikiamas iš esmės perdirbti arba apdoroti Muitinės kodekso 24 straipsnio prasme ir vėliau reeksportuojamas į Bendriją, susigrąžinus minėtoje valstybėje sumokėtą muitą ir sumokėjus importo muitą Bendrijoje.

26 Diferencijuotų grąžinamųjų eksporto išmokų sistemos tikslas – atverti arba išlaikyti atviras atitinkamų trečiųjų šalių rinkas Bendrijos produktų eksportui, išmokų diferenciacija siekiant atsižvelgti į kiekvienos importo rinkos, kurioje Bendrija nori veikti, bruožus (1976 m. birželio 2 d. Sprendimo Milch, Fett und Eier-Kontor, 125/75, Rink. p. 771, 5 punktas; 1984 m. liepos 11 d. Sprendimo Dimex, 89/83, Rink. p. 2815, 8 punktas ir 1994 m. rugpjūčio 9 d. Sprendimo Boterlux, C‑347/93, Rink. p. I‑3933, 18 punktas).

27 Grąžinamosios išmokos diferencijavimo tikslo būtų nepaisoma, jei norint gauti didesnio mokesčio grąžinamąją išmoką pakaktų, kad prekės tiesiog būtų iškrautos net nepasiekusios paskirties teritorijos rinkos. Dėl šios priežasties Reglamento Nr. 3665/87 17 straipsnio 3 dalis numato, kad diferencijuota grąžinamoji išmoka mokama tik atlikus visus išleidimo vidaus vartojimui trečiojoje šalyje muitinės formalumus, nes šių formalumų atlikimas iš esmės užtikrina, kad produktas tikrai pasiekė paskirties teritorijos rinką (šiuo aspektu žr. minėtą sprendimo Dimex 9 ir 10 punktus).

28 Nagrinėjamo produkto importo muitinės formalumai iš esmės yra taikomo importo muito sumokėjimas, kurį patvirtina muitinės importo dokumentai, užtikrinantys, kad produktas pasiekė paskirties vietą. Tai aišku iš Reglamento Nr. 800/99 septynioliktos konstatuojamosios dalies, kuri negaliojo pagrindinės bylos faktinių aplinkybių atsiradimo metu, tačiau kuri šiuo aspektu tik patvirtina, ką reiškia Reglamento Nr. 3665/87 17 straipsnio 3 dalyje numatytas reikalavimas atlikti visus išleidimo vidaus vartojimui trečiojoje šalyje muitinės formalumus (šiuo aspektu dėl tam tikrų Reglamento Nr. 800/99 nuostatų patvirtinančio turinio žr. minėto sprendimo Roquette Frères 20 punktą).

29 Reglamente Nr. 3665/87 numatyta, kad jo 17 straipsnio 3 dalies reikalavimą tam tikrais atvejais galima taikyti ir nediferencijuotoms grąžinamosioms išmokoms. Jo ketvirtoje konstatuojamojoje dalyje numatyta, kad „dėl tam tikrų eksporto sandorių gali būti piktnaudžiaujama; kad siekiant išvengti tokio piktnaudžiavimo grąžinamoji išmoka turėtų būti mokama atsižvelgiant ne tik į tai, ar produktas buvo išvežtas iš Bendrijos muitų teritorijos, bet ir į tai, ar jis buvo įvežtas į trečiąją šalį ir, jei reikia, iš tikrųjų pateiktas į jos rinką.“ (Neoficialus vertimas)

30 Minėto reglamento 5 straipsnio 1 dalis numato dvi hipotezes, kurioms esant nediferencijuota arba diferencijuota grąžinamoji išmoka mokama su sąlyga, kad atlikti muitinės formalumai, siekiant pateikti atitinkamą produktą į rinką paskirties trečiojoje šalyje:

– jeigu kyla rimtų abejonių dėl tikrosios produkto paskirties vietos ir

– jeigu dėl skirtumo tarp grąžinamosios išmokos, taikomos eksportuojamam produktui eksporto deklaracijos priėmimo dieną, sumos ir importo muito, taikomo tą pačią dieną tapačiam produktui, sumos produktas gali būti reimportuotas į Bendriją.

31 Nagrinėdamas prejudicinį klausimą, susijusį su Reglamento Nr. 3665/87 5 straipsnio 1 dalies išaiškinimu, Teisingumo Teismas nusprendė, kad piktnaudžiavimo, kai pirmiau eksportuotas produktas reimportuojamas į Bendriją, nėra, jei šis produktas iš esmės ir negrįžtamai perdirbtas Muitinės kodekso 24 straipsnio prasme ir jo tokio neliko, pagaminus naują, kitai tarifo pozicijai priskiriamą produktą. Tokiomis aplinkybėmis eksporto grąžinamosios išmokos mokėjimui netaikomas valstybių narių kompetentingų institucijų reikalavimas papildomai įrodyti, kad taip perdirbtas produktas iš tikrųjų buvo pateiktas į importo trečiosios šalies rinką (šiuo aspektu žr. minėto sprendimo Roquette Frères 18–21 punktus).

32 Teisingumo Teismas šiame išaiškinime atsižvelgia į Reglamento Nr. 800/99 20 straipsnį, nors jis įsigaliojo po to, kai susidarė pagrindinės bylos faktinės aplinkybės. Šio straipsnio 4 dalis numato, kad grąžinamoji išmoka laikoma sumokėta nepagrįstai, inter alia, jei eksportuotas produktas reimportuojamas į Bendriją iš esmės neperdirbtas arba neapdorotas Muitinės kodekso 24 straipsnio prasme. Teisingumo Teismo manymu, ši nuostata leido paneigti įtarimą, kad produktas, kurio atžvilgiu skirta nediferencijuota grąžinamoji išmoka, gali būti reimportuotas į Bendriją, nes išvežtas iš Bendrijos muitinės teritorijos jis turi būti pateiktas tokiam perdirbimui arba apdorojimui.

33 Iš pateiktų samprotavimų matyti:

– kad prekės, už kurias sumokėtas importo muitas paskirties trečiojoje šalyje, patvirtintas kompetentingos muitinės dokumentu, laikomos importuotos į šią valstybę,

– kad šių prekių esminis perdirbimas arba apdorojimas Muitinės kodekso 24 straipsnio prasme trečiojoje šalyje leidžia tvirtinti, kad šios prekės naudotos trečiojoje šalyje, taigi, kad jos iš tikrųjų pasiekė paskirties teritorijos rinką ir ten išleistos vidaus vartojimui,

– kad toks apdorojimas arba perdirbimas, pagaminant naują produktą, pašalina Reglamento Nr. 3665/87 5 straipsnio 1 dalyje numatytą pavojų, kurio siekiama išvengti to paties reglamento 17 straipsnio 3 dalimi, kad į Bendriją gali būti nesąžiningai reimportuojamos pirminės prekės, pažeidžiant diferencijuotų ir nediferencijuotų grąžinamųjų išmokų sistemos tikslą.

34 Komisija ir Hauptzollamt vis dėlto tvirtina, kad pagrindinėje byloje į Lenkiją importuota jautiena perdirbta ir vėliau reimportuota į Bendriją, siekiant iš kompetentingų Lenkijos tarnybų susigrąžinti importo muitą. Šis muito grąžinimas rodo, kad galiausiai importuojant prekes nebuvo baigti muitinės formalumai ir kad prekės iš tikrųjų nebuvo išleistos vidaus vartojimui Lenkijoje. Minėtos 1995 m. spalio 3 d. sutarties šalys, prisidengdamos išleidimu vidaus vartojimui Lenkijoje, iš tiesų nuslėpė, kad prekės buvo tik laikinai išvežtos perdirbti, siekdamos išvengti Muitinės kodekso 146 straipsnio 1 dalies, pagal kurią laikinojo išvežimo perdirbti procedūra negali būti taikoma prekėms, kurių išvežimas lemia eksporto grąžinamųjų išmokų mokėjimą, taikymo.

35 Šie argumentai nepriimtini, nes jais siekiama įrodyti, kad importo muito grąžinimas pašalina teisės gauti eksporto grąžinamąją išmoką teisinį pagrindą.

36 Iš tiesų, kaip teisingai teigia Eichsfelder, jokia Reglamento Nr. 3665/87 nuostata nepatvirtina tokio samprotavimo. Kadangi atlikti išleidimo vidaus vartojimui trečiojoje šalyje muitinės formalumai, inter alia, sumokėtas importo muitas, neginčytina, kad prekė pasiekė trečiosios šalies rinką šios rinkos kaina, į kurią atsižvelgiant nustatyta grąžinamosios išmokos suma. Jei vėliau grąžinus šį muitą kitam ūkio subjektui, atgaline data neliktų teisės į eksporto grąžinamąją išmoką teisinio pagrindo, eksportuotojas patektų į neaiškią padėtį, prieštaraujančią teisinio tikrumo principui, o jo teisė į grąžinamąją išmoką priklausytų nuo įvykių arba komercinės veiklos, kurių jis negali kontroliuoti.

37 Vis dėlto ši situacija turi būti atskirta nuo tos, kai eksportuotojas pats dalyvauja piktnaudžiaujant.

38 Šiuo aspektu Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 3 dalis nurodo: „jeigu nustatoma, kad veiksmais buvo siekiama gauti naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti, toji nauda, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, panaikinama arba sutrukdoma ją gauti“.

39 Be to, Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad siekiant įrodyti piktnaudžiavimą būtina objektyvių aplinkybių, iš kurių matyti, kad, nors formaliai Bendrijos reglamentu numatytos sąlygos įvykdytos, šiuo reglamentu numatytas tikslas nepasiektas, visuma ir subjektyvus elementas, kurį sudaro siekis gauti naudos pagal Bendrijos reglamentą, dirbtinai sukuriant jame numatytas sąlygas šiai naudai gauti (žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Emsland Stärke, C‑110/99, Rink. p. I‑11569, 52 ir 53 punktus).

40 Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti pagal nacionalinės teisės įrodymų vertinimo taisykles tiek, kiek tai nekenkia Bendrijos teisės veiksmingumui, ar pagrindinėje byloje yra šių piktnaudžiavimo elementų.

41 Taigi į pateiktą klausimą galima atsakyti, kad Reglamento Nr. 3665/87 17 straipsnio 3 dalyje numatyta eksporto grąžinamosios išmokos gavimo sąlyga, t. y. atlikti atitinkamo produkto išleidimo vidaus vartojimui paskirties trečiojoje šalyje muitinės formalumus, yra įvykdyta, jei šis produktas, už jį toje valstybėje sumokėjus importo muitą, joje iš esmės perdirbamas arba apdorojamas Muitinės kodekso 24 straipsnio prasme, net jeigu šio perdirbimo arba apdorojimo produktas vėliau reeksportuojamas į Bendriją, susigrąžinus minėtoje valstybėje sumokėtą muitą ir sumokėjus importo muitą Bendrijoje.

42 Šiomis aplinkybėmis vis dėlto galima reikalauti grąžinti eksporto grąžinamąją išmoką, jei nacionalinis teismas mano, kad yra eksportuotojo piktnaudžiavimo įrodymų pagal nacionalinę teisę.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

43 Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti pastarasis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

1987 m. lapkričio 27 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 3665/87, nustatančio bendrąsias išsamias eksporto grąžinamųjų išmokų sistemos taikymo žemės ūkio produktams taisykles (OL L 351, p. 1), iš dalies pakeisto 1995 m. birželio 19 d. Komisijos reglamentu (EEB) Nr. 1384/95 dėl pakeitimų, kurių reikia norint įgyvendinti Urugvajaus raundo susitarimą dėl žemės ūkio (OL L 134, p. 14, toliau – Reglamentas Nr. 3665/87), 17 straipsnio 3 dalyje numatyta eksporto grąžinamosios išmokos sąlyga, t. y. atlikti atitinkamo produkto išleidimo vidaus vartojimui paskirties trečiojoje šalyje muitinės formalumus, yra įvykdyta, jei šis produktas, už jį toje valstybėje sumokėjus importo muitą, joje iš esmės perdirbamas arba apdorojamas 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 24 straipsnio prasme, net jei šio perdirbimo arba apdorojimo produktas vėliau reeksportuojamas į Bendriją, susigrąžinus minėtoje valstybėje sumokėtą muitą ir sumokėjus importo muitą Bendrijoje.

Šiomis aplinkybėmis vis dėlto galima reikalauti grąžinti eksporto grąžinamąją išmoką, jei nacionalinis teismas mano, kad yra eksportuotojo piktnaudžiavimo įrodymų pagal nacionalinę teisę.

Parašai.

* Proceso kalba: vokiečių.