1. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo — Ginčo dalykas — Nustatymas vykstant ikiteisminei procedūrai — Vėlesnis ribojantis pakeitimas — Priimtinumas
(EB 226 straipsnis)
2. Ieškinys dėl įsipareigojimų neįvykdymo – Teisingumo Teismo atliekamas pagrįstumo nagrinėjimas – Padėtis, į kurią būtina atsižvelgti – Padėtis pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje
(EB 226 straipsnis)
3. Tarptautiniai susitarimai — Bendrijos kompetencija — Bendrijos išimtinės išorinės kompetencijos atsiradimas jai naudojantis savo vidaus kompetencija — Sąlygos — Vežimas vidaus vandens keliais — Reglamentas Nr. 3921/91 — Nepakankamas Bendrijos reglamentavimas tam, kad išimtinė išorinė kompetencija būtų perleista Bendrijai
(EB 71 straipsnio 1 dalis ir EB 80 straipsnio 1 dalis; Tarybos reglamentas Nr. 3921/91)
4. Procesas – Ieškinys – Ginčo dalykas – Apibrėžimas – Keitimas vykstant procesui – Draudimas
5. Valstybės narės — Pareigos — Bendradarbiavimo pareiga — Sprendimas, Bendrijos vardu įgaliojantis Komisiją vesti derybas dėl daugiašalio susitarimo — Valstybių narių pareigos — Pareigos veikti ir susilaikyti nuo veiksmų — Apimtis
(EB 10 straipsnis)
1. Nors tiesa, kad pagal EB 226 straipsnį pateikto ieškinio dalykas apibrėžiamas per šioje nuostatoje numatytą ikiteisminę procedūrą ir todėl Komisijos pagrįsta nuomonė ir ieškinys turi būti pagrįsti identiškais kaltinimais, vis dėlto šis reikalavimas bet kuriuo atveju nereiškia, kad jų formuluotės turi visiškai sutapti, jeigu ginčo dalykas nebuvo išplėstas ar pakeistas, bet, atvirkščiai, paprasčiausiai susiaurintas.
(žr. 28 punktą)
2. Įsipareigojimo neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje ir į vėlesnius pokyčius Teisingumo Teismas atsižvelgti negali.
(žr. 32 punktą)
3. Naudodamasi savo vidaus kompetencija Bendrija įgyja išimtinę išorinę kompetenciją, kai tarptautiniai įsipareigojimai priklauso bendrų taisyklių taikymo sričiai arba bet kuriuo atveju sričiai, kurios didžiąją dalį tokios taisyklės jau reglamentuoja, ir jei nėra jokių prieštaravimų tarp šių taisyklių ir minėtų įsipareigojimų.
Taigi, jei Bendrija savo vidaus teisėkūros aktuose įtvirtino nuostatas dėl režimo, taikytino trečiųjų valstybių nacionaliniams subjektams, arba savo institucijoms aiškiai suteikė teisę vesti derybas su trečiosiomis šalimis, ji įgyja išimtinę išorinę kompetenciją šių aktų reglamentavimo srityse.
Tas pat taikytina ir tada, kai nėra aiškios sąlygos, suteikiančios institucijoms įgaliojimus vesti derybas su trečiosiomis šalimis, jei Bendrija išsamiai suderino konkrečią sritį, nes taip priimtos bendros taisyklės galėtų būti paveiktos, jei valstybės narės išsaugotų derybų su trečiosiomis šalimis laisvę.
Bendrija neįgijo išimtinės išorinės kompetencijos nustatyti ne Bendrijos vežėjų vežimo nacionaliniais vidaus vandens keliais sąlygas. Iš tiesų Reglamentas Nr. 3921/91, nustatantis sąlygas, pagal kurias vežėjai nerezidentai gali vežti krovinius arba keleivius valstybės narės vidaus vandens keliais, nereglamentuoja šių vežėjų padėties, nes jis taikomas tik valstybėje narėje įsteigtiems vežėjams ir todėl juo atliktas suderinimas nėra išsamus.
(žr. 44–48, 50, 52–53 punktus)
4. Vykstant procesui bylos šalis negali pakeisti ginčo dalyko, todėl ieškinio pagrįstumas turi būti nagrinėjamas remiantis tik pradiniame ieškinyje nurodytais reikalavimais.
(žr. 61 punktą)
5. EB 10 straipsnyje įtvirtinta lojalaus bendradarbiavimo pareiga yra taikoma visuotinai ir nepriklauso nei nuo Bendrijos kompetencijos atitinkamoje srityje išimtinio pobūdžio, nei nuo galimos valstybių narių teisės susitarimais prisiimti įsipareigojimus trečiųjų šalių atžvilgiu.
Konkrečiai tariant, valstybės narės turi konkrečias pareigas veikti ir susilaikyti nuo veiksmų tuo atveju, kai Komisija pateikė Tarybai pasiūlymus, kurie, nors pastarosios dar nepriimti, yra suderinto Bendrijos veiksmo išeities taškas.
Iš to išplaukia, kad Tarybos sprendimo, Bendrijos vardu įgaliojančio Komisiją vesti derybas dėl daugiašalio susitarimo, priėmimas, žymintis suderinto Bendrijos veiksmo tarptautiniu lygiu pradžią, šiuo atžvilgiu reiškia jei ne valstybių narių pareigą susilaikyti nuo veiksmų, tai bent jų ir Bendrijos institucijų pareigą glaudžiai bendradarbiauti siekiant palengvinti Bendrijos uždavinių atlikimą bei užtikrinti jos veiksmo ir jos tarptautinio atstovavimo vieningumą ir nuoseklumą.
(žr. 64–66 punktus)