Byla C‑208/03 P
Jean-Marie Le Pen
prieš
Europos Parlamentą
„Apeliacinis skundas – Europos Parlamento narių rinkimai – Vienodos rinkimų tvarkos nebuvimas – Nacionalinės teisės taikymas – Europos Parlamento nario mandato netekimas po nuteisimo baudžiamąja tvarka – Aktas, kuriuo Europos Parlamentas „atsižvelgia“ į šį netekimą – Ieškinys dėl panaikinimo – Aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio – Nepriimtinumas“
Generalinio advokato F. G. Jacobs išvada, pateikta 2005 m. sausio 27 d. I‑0000
2005 m. liepos 7 d. Teisingumo Teismo (antroji kolegija) sprendimas. I‑0000
Sprendimo santrauka
1. Apeliacinis skundas – Pagrindai – Paprasčiausias pagrindų ir argumentų, pateiktų Pirmosios instancijos teismui, pakartojimas – Nepriimtinumas – Pirmosios instancijos teismo pateikto Bendrijos teisės aiškinimo ar taikymo ginčijimas – Priimtinumas
(EB 225 straipsnis; Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmoji pastraipa; Teisingumo Teismo procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punktas)
2. Ieškinys dėl panaikinimo – Aktas, dėl kurio galima pareikšti ieškinį – Sąvoka – Aktai, sukeliantys privalomų teisinių pasekmių — Europos Parlamento pirmininko deklaracija, kuria atsižvelgiama į laisvą Parlamento nario mandatą nacionalinėms institucijoms pritaikius nacionalines nuostatas — Netaikymas
(EB 230 straipsnis; Akto dėl atstovų į asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 12 straipsnio 2 dalis)
1. Pagal EB 225 straipsnį, Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmąją pastraipą ir jo Procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punktą apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodyti prašomo panaikinti sprendimo ginčijami elementai bei teisiniai argumentai, kuriais prašymas konkrečiai pagrindžiamas. Šio reikalavimo netenkina apeliacinis skundas, kuriame nepateikiami net argumentai, kuriais būtų konkrečiai identifikuota ginčijamame sprendime padaryta teisės klaida, bet tik pakartojami arba pažodžiui nukopijuojami Pirmosios instancijos teisme jau buvę pateikti pagrindai ir argumentai. Tačiau, kadangi apeliantas ginčija Pirmosios instancijos teismo pateiktą Bendrijos teisės išaiškinimą arba jos taikymą, pirmojoje instancijoje išnagrinėti teisės klausimai gali būti dar kartą išnagrinėti apeliaciniame procese. Iš tiesų, jeigu apeliantas negalėtų grįsti savo apeliacinio skundo pagrindais ir argumentais, kuriuos jis jau panaudojo Pirmosios instancijos teisme, šis procesas iš dalies netektų savo prasmės.
(žr. 39–40 punktus)
2. Siekiant nustatyti, ar gali būti pareikštas ieškinys dėl aktų panaikinimo pagal EB 230 straipsnį, reikia atkreipti dėmesį į jų turinį ir į jų autoriaus ketinimą, o akto arba sprendimo forma iš esmės nėra svarbi. Todėl negalima atmesti galimybės, jog rašytiniam pranešimui, net paprastai žodinei deklaracijai, gali būti taikoma Teisingumo Teismo kontrolė pagal EB 230 straipsnį.
Tačiau vertinant Europos Parlamento pirmininko plenarinėje sesijoje paskelbtą deklaraciją dėl laisvo Parlamento nario mandato negalima pažeisti taisyklių ir procedūrų, susijusių su Parlamento narių rinkimais. Iki faktinių šios bylos aplinkybių nepriėmus jokios vienodos rinkimų tvarkos dėl šios institucijos narių rinkimų, pagal 1976 m. Akto dėl atstovų į asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise 7 straipsnio 2 dalį šią procedūrą reglamentavo kiekvienoje valstybėje narės galiojančios nuostatos. Kadangi pagal valstybės narės teisės aktų nuostatas negalėjimas būti renkamam nutraukia Parlamento nario mandatą, Parlamentas neturėjo kito pasirinkimo nei nedelsiant atsižvelgti į šį nacionalinių valdžios institucijų atliktą laisvo mandato pripažinimą, susijusį su anksčiau buvusia teisine padėtimi, atsiradusia išimtinai dėl šių valstybės institucijų sprendimo.
Iš tikrųjų net iš 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies, nustatančios Parlamentui pareigą „atsižvelgti“ į laisvą mandatą, atsiradusią dėl valstybėje narėje galiojančių nacionalinių nuostatų taikymo, formuluotės matyti, jog šioje srityje Parlamentas visiškai neturi diskrecijos. Iš tikrųjų šiuo konkrečiu atveju Parlamento vaidmuo yra ne pripažinti laisvą mandatą, bet tik atsižvelgti į laisvą mandatą, kurį jau pripažino nacionalinės valdžios institucijos, o kitais atvejais, ypač susijusiais su vieno iš jos narių atsistatydinimu arba mirtimi, ši institucija turi aktyvesnį vaidmenį, nes ji pati pripažįsta laisvą mandatą ir apie jį praneša atitinkamai valstybei narei. Be to, taip pat ne Parlamentas, o kompetentingi nacionaliniai teismai arba prireikus Europos Žmogaus teisių teismas turi tikrinti, ar buvo laikomasi galiojančioje nacionalinėje teisėje nustatytos tvarkos arba ar nebuvo pažeistos suinteresuotojo asmens pagrindinės teisės.
(žr. 46–50, 56 punktus)
TEISINGUMO TEISMO SPRENDIMAS (antroji kolegija)
2005 m. liepos 7 d.(*)
„Apeliacinis skundas – Europos Parlamento narių rinkimai – Vienodos rinkimų tvarkos nebuvimas – Nacionalinės teisės taikymas – Europos Parlamento nario mandato netekimas po nuteisimo baudžiamąja tvarka – Aktas, kuriuo Europos Parlamentas „atsižvelgia“ į šį netekimą – Ieškinys dėl panaikinimo – Aktas, dėl kurio negalima pareikšti ieškinio – Nepriimtinumas“
Byloje C‑208/03 P
dėl 2003 m. gegužės 10 d. pagal Teisingumo Teismo statuto 56 straipsnį pareikšto apeliacinio skundo
Jean-Marie Le Pen, gyvenantis Saint-Cloud (Prancūzija), atstovaujamas advokato F. Wagner,
apeliantas,
dalyvaujant kitoms proceso šalims:
Europos Parlamentui, atstovaujamam H. Krück ir C. Karamarcos, nurodžiusiam adresą dokumentams įteikti Liuksemburge,
atsakovui pirmojoje instancijoje,
Prancūzijos Respublikai, atstovaujamai R. Abraham, G. de Bergues ir L. Bernheim,
pirmojoje instancijoje į bylą įstojusiai šaliai,
TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),
kurį sudaro kolegijos pirmininkas C. W. A. Timmermans (pranešėjas), teisėjai R. Silva de Lapuerta, J. Makarczyk, P. Kūris ir G. Arestis,
generalinis advokatas F. G. Jacobs,
kancleris R. Grass,
atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,
išklausęs 2005 m. sausio 27 d. posėdyje pateiktą generalinio advokato išvadą,
priima šį
Sprendimą
1 Savo apeliaciniu skundu Jean-Marie Le Pen prašo panaikinti 2003 m. balandžio 10 d. Europos Bendrijų Pirmosios instancijos teismo sprendimą Le Pen prieš Parlamentą (T‑353/00, Rink. p. II‑1729, toliau – ginčijamas sprendimas), kuriuo šis teismas atmetė ieškinį, paduotą siekiant panaikinti 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento pirmininkės deklaraciją, panaikinančią jo Parlamento nario mandatą (toliau – ginčijamas aktas), kaip nepriimtiną.
2 Atskiru dokumentu, įregistruotu Pirmosios instancijos teismo kanceliarijoje 2003 m. birželio 10 d., Jean-Marie Le Pen, remdamasis EB 242 ir 243 straipsniais, pateikė prašymą sustabdyti ginčijamo akto vykdymą. 2003 m. liepos 31 d. Nutartimi Le Pen prieš Parlamentą (C‑208/03 P‑R, Rink. p. I‑7939) Teisingumo Teismo pirmininkas šį prašymą atmetė.
Teisinis pagrindas
Bendrijos teisė
EB sutartis
3 EB 190 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Europos Parlamentas parengia pasiūlymą dėl rinkimų remdamasis tiesiogine visuotine rinkimų teise pagal visose valstybėse narėse taikomą vienodą tvarką arba pagal visoms valstybėms narėms bendrus principus ir Taryba, gavusi visos sudėties Europos Parlamento daugumos narių patvirtintą pritarimą, spręsdama vieningai, nustato atitinkamas nuostatas, kurias ji rekomenduoja valstybėms narėms priimti pagal savo atitinkamas konstitucines nuostatas.
1976 m. Aktas
4 1976 m. rugsėjo 20 d. Aktu Taryba priėmė Sprendimą 76/787/EAPB, EEB, Euratomas dėl atstovų į Asamblėją rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise (OL L 278, p. 1) – jis yra pridėtas prie minėto sprendimo (toliau originalo versijoje – 1976 m. Aktas).
5 Pagal 1976 m. Akto 3 straipsnio 1 dalį Europos Parlamento nariai renkami „penkerių metų kadencijai“.
6 1976 m. Akto 6 straipsnio 1 dalyje išvardytos pareigos, kurios nesuderinamos su Europos Parlamento nario pareigomis, o 2 dalyje nustatyta, kad „kiekviena valstybė narė nacionaliniame lygmenyje turi teisę nustatyti taikomus neatitikimus pagal 7 straipsnio 2 dalies sąlygas“. Pagal to paties straipsnio 3 dalį Parlamento nariai, kuriems jų mandato galiojimo metu taikomos minėtos 1 ir 2 dalių nuostatos, „pakeičiami vadovaujantis 12 straipsnio nuostatomis“.
7 1976 m. Akto 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Parlamentas yra įgaliotas parengti vienodos rinkimų tvarkos projektą, tačiau bylos aplinkybių atsiradimo metu tokia tvarka dar nebuvo patvirtinta.
8 Pagal 1976 m. Akto 7 straipsnio 2 dalį:
„Kol įsigalioja vienoda rinkimų tvarka ir atsižvelgiant į kitas šio akto nuostatas, rinkimų tvarką kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja jos nacionalinės nuostatos.“ (Neoficialus vertimas)
9 1976 m. Akto 11 straipsnyje nustatyta:
„Kol įsigalioja 7 straipsnio 1 dalyje numatyta vienoda rinkimų tvarka (Parlamentas) patikrina atstovų įgaliojimus. Šiuo tikslu (jis) atsižvelgia į oficialiai valstybėse narėse paskelbtus rezultatus ir nagrinėja ginčus, kurie gali kilti pagal šio Akto nuostatas, išskyrus jame nurodytais nacionaliniais rinkimų įstatymais grindžiamus ginčus.“ (Neoficialus vertimas)
10 1976 m. Akto 12 straipsnyje nustatyta:
„1. Iki 7 straipsnio 1 dalyje numatytos vienodos rinkimų tvarkos įsigaliojimo ir atsižvelgdama į kitas šio Akto nuostatas, kiekviena valstybė narė nustato atitinkamą tvarką, kad per 3 straipsnyje nurodytą penkerių metų kadenciją atsiradęs laisvas mandatas būtų užimtas likusiam tos kadencijos laikui.
2. Kai laisvas mandatas atsiranda pagal valstybėje narėje galiojančias nacionalines nuostatas, ši valstybė narė apie tai praneša Europos Parlamentui, kuris į tai atsižvelgia.
Visais kitais atvejais (Europos Parlamentas) pripažįsta laisvą mandatą ir apie tai informuoja valstybę narę.“ (Neoficialus vertimas)
Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklės
11 Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių (OL L 202, 1999, p. 1) 7 straipsnyje „Įgaliojimų patikrinimas“, kuris galiojo ginčo faktinių aplinkybių atsiradimo metu, nustatyta:
„1. Remdamasis atsakingo komiteto pranešimu, Parlamentas nedelsdamas patikrina Parlamento nario įgaliojimus ir sprendžia dėl kiekvieno naujai išrinkto Parlamento nario mandato teisėtumo bei visų ginčų, dėl kurių į jį kreipiamasi remiantis (1976 m. Akto nuostatomis), išskyrus nacionaliniais rinkimų įstatymais grindžiamus ginčus.
<…>
4. Atsakingas komitetas prižiūri, kad valstybių narių ar Sąjungos valdžios institucijos neatidėliodamos perduotų Parlamentui visą informaciją, galinčią turėti įtakos Europos Parlamento nario įgaliojimų vykdymui ar Parlamento narių eiliškumo pasikeitimui, nurodant, kada Parlamento narys pradės eiti pareigas, jei tai susiję su paskyrimu.
Kai valstybių narių kompetentingos institucijos pradeda procedūrą, galinčią baigtis Parlamento nario mandato panaikinimu, Pirmininkas prašo reguliariai informuoti jį apie procedūros eigą. Jis perduoda šį klausimą nagrinėti atsakingam komitetui, kurio siūlymu Parlamentas gali išsakyti savo nuomonę.
5. Kol nepatikrinti Parlamento nario įgaliojimai arba kol nėra priimtas sprendimas dėl atitinkamo ginčo, Parlamento narys dalyvauja Parlamento ir jo organų posėdžiuose, naudodamasis visomis jam priklausančiomis teisėmis.
<…>“ (Neoficialus vertimas)
12 Tų pačių darbo tvarkos taisyklių 8 straipsnyje „Europos Parlamento nario įgaliojimų laikas“ skelbiama:
„1. Parlamento nario įgaliojimų laikas prasideda ir baigiasi (1976 m. Akte) nustatyta tvarka. Taip pat Parlamento nario įgaliojimai baigiasi mirties ar mandato atsisakymo atveju.
<…> (Neoficialus vertimas)
6. Parlamento nario įgaliojimai baigiasi ir laisvas mandatas atsiranda:
– mandato atsisakymo atveju: tą datą, kurią Parlamentas, remdamasis atsisakymo pranešimu, pripažįsta, jog yra laisvas mandatas,
– paskyrimo į pareigas, nesuderinamas su Europos Parlamento nario mandatu pagal nacionalinius rinkimų įstatymus arba (1976 m. Akto) 6 straipsnį, atveju – nuo valstybių narių ar Sąjungos atitinkamų institucijų nurodytos datos.
<…> (Neoficialus vertimas)
8. Bet koks ginčas, susijęs su Parlamento nario, kurio įgaliojimai buvo patikrinti, mandato galiojimu, perduodamas atsakingam komitetui, kuris neatidėliodamas, vėliausiai ateinančios sesijos pradžioje, pateikia Parlamentui pranešimą.
9. Jeigu paaiškėja, jog mandatas priimtas ar buvo panaikintas esant esminiam neatitikimui arba iškreipus asmens valią, Parlamentas pasilieka teisę paskelbti atitinkamą mandatą negaliojančiu ar atsisakyti pripažinti, kad Parlamento nario mandatas yra laisvas.“ (Neoficialus vertimas)
Nacionalinė teisė
13 Pagal 1977 m. liepos 7 d. Įstatymo Nr. 77‑729 dėl atstovų į Europos Bendrijų asamblėją rinkimų (JORF, 1977 m. liepos 8 d., p. 3579), jo ginčo metu galiojančios redakcijos (toliau – 1977 m. Įstatymas), 5 straipsnį:
„Rinkimų kodekso LO 127–LO 130‑1 straipsniai taikomi (Europos Parlamento narių) rinkimuose. <...>
Netekus teisės būti renkamam mandato galiojimo metu, mandatas pasibaigia. Tai pripažįstama dekretu.“
14 1977 m. Įstatymo 25 straipsnyje nustatyta:
„Kiekvienas rinkėjas per dešimt dienų po balsavimo rezultatų paskelbimo dėl (Europos Parlamento narių) rinkimų, ir kiek tai susiję su šio įstatymo taikymu, gali paduoti skundą Conseil d’État, kuri priima sprendimą dėl ginčo. Sprendimas priimamas plenariniame posėdyje.
Skundas sprendimo vykdymo nesustabdo.“
Bylos aplinkybės ir procesas Pirmosios instancijos teisme
15 Kaip tai išplaukia iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos, ginčas, dėl kurio buvo pareikštas ieškinys Pirmosios instancijos teisme, kilo Prancūzijos teismams nuteisus apeliantą baudžiamąja tvarka ir atsiradus pasekmėms, kurios pagal Prancūzijos teisę yra susijusios su renkamosiomis pareigomis ir, konkrečiai kalbant, su Europos Parlamento atstovo rinkimais.
16 1999 m. birželio 13 d. Parlamento nariu išrinktas Jean-Marie Le Pen anksčiau 1998 m. balandžio 2 d. Tribunal correctionnel de Versailles (Prancūzija) nutartimi buvo pripažintas kaltas dėl prievartos ir viešo įžeidimo, po to apeliacinėje instancijoje pripažintas kaltas dėl prievartos pavartojimo prieš valdžios atstovą, einančio savo pareigas, kai nukentėjusiojo statusas akivaizdus arba žinomas pažeidėjui. Dėl šio pažeidimo, kuris yra apibrėžtas ir baudžiamas pagal Prancūzijos baudžiamojo kodekso 222‑13 straipsnio pirmosios pastraipos 4 dalį, 1998 m. lapkričio 17 d. Tribunal correctionnel de Versailles apeliantą nuteisė trijų mėnesių laisvės atėmimo bausme nuosprendžio vykdymą atidedant, taip pat skyrė 5 000 Prancūzijos frankų dydžio piniginę baudą. Be to, kaip papildomą bausmę šis teismas vieneriems metams uždraudė įgyvendinti to paties kodekso 131‑26 straipsnyje nustatytas teises, kiek tai susiję su renkamumu.
17 Kadangi apelianto pateiktas apeliacinis skundas dėl minėto sprendimo 1999 m. lapkričio 23 d. Kasacinio teismo (Cour de cassation) (Prancūzija) sprendimu buvo atmestas, Ministras pirmininkas, vadovaudamasis 1977 m. Įstatymo 5 straipsnio antrąja pastraipa, 2000 m. kovo 31 d. konstatavo, kad „Jean-Marie Le Pen praradus teisę būti renkamam, pasibaigė jo Europos Parlamento atstovo mandatas“. Apie šį dekretą Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos generalinis sekretorius pranešė 2000 m. balandžio 5 d. laišku apeliantui ir Europos Parlamento pirmininkei, kuri 2000 m. gegužės 3 d. plenarinėje sesijoje apie tai informavo Parlamento narius bei paskelbė apie savo ketinimą pagal Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 4 dalies antrąją pastraipą kreiptis į teisės ir vidaus rinkos komitetą (toliau – teisės komitetas) dėl klausimo, susijusio su Jean-Marie Le Pen mandato panaikinimu.
18 2000 m. gegužės 4, 15 ir 16 d. vykusiuose uždaruose posėdžiuose teisės komitetas patikrino apelianto įgaliojimus. Po paskutinio posėdžio šios komisijos pirmininkė Parlamento pirmininkei pateikė tokio turinio laišką:
„Ponia pirmininke,
2000 m. gegužės 16 d. posėdyje (teisės komitetas) atnaujino Jean-Marie Le Pen padėties tyrimą. Komitetas supranta, kad Prancūzijos Respublikos ministro pirmininko dekretas, apie kurį jam buvo pranešta 2000 m. balandžio 5 d. ir kuris 2000 m. balandžio 22 d. buvo paskelbtas Journal officiel de la République française, tapo vykdytinas. Tačiau komitetas pažymėjo, kad, kaip buvo nurodyta laiške, kuriuo suinteresuotajam asmeniui buvo pranešta apie dekretą, jis turi teisę paduoti Conseil d’État ieškinį su prašymu sustabdyti dekreto vykdymą.
Atsižvelgdamas į išvakarėse priimtą sprendimą kol kas nerekomenduoti Parlamentui formaliai atsižvelgti į su Jean-Marie Le Pen susijusį dekretą, komitetas išnagrinėjo galimus veiksmų variantus. Šiam sprendimui pagrįsti kaip sektinas precedentas buvo nurodytas B. Tapie atvejis, kai Europos Parlamentas formaliai atsižvelgia į panaikinantį dekretą tik pasibaigus skundo padavimo Conseil d’État senaties terminui arba atitinkamai po jo sprendimo.“
19 Per 2000 m. gegužės 18 d. Parlamento plenarinę sesiją jo pirmininkė perskaitė šį laišką, kuriuo ji pranešė apie savo ketinimą „laikytis teisės komiteto nuomonės“.
20 2000 m. birželio 9 d. laišku, adresuotu užsienio reikalų ministrui H. Védrine ir deleguotam Europos reikalų ministrui P. Moscovici, Parlamento pirmininkė juos informavo apie tai, kad „dėl mandato panaikinimo neatšaukiamumo <…> Europos Parlamentas oficialiai atsižvelgs į (2000 m. kovo 31 d.) dekretą tik pasibaigus ieškinio padavimo Conseil d’État senaties terminui arba atitinkamai po jo sprendimo“.
21 Parlamento poziciją stipriai ginčijo Prancūzijos valdžios institucijos, kurios teigė, kad tokie Parlamento veiksmai pažeidžia 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies sąlygas ir kad nurodytas motyvas jokiu būdu negalėjo pateisinti tokio pažeidimo, tačiau į šį prieštaravimą nebuvo atsižvelgta.
22 2000 m. birželio 16 d. laišku Parlamento pirmininkė iš tiesų patvirtino, kad Parlamentas „atsižvelgs į Jean-Marie Le Pen mandato panaikinimą tik (tuomet, kai 2000 m. kovo 31 d. dekretas galutinai įsigalios)“, tačiau taip nebuvo, nes 2000 m. birželio 5 d. apeliantas padavė Conseil d’État ieškinį dėl nurodyto dekreto panaikinimo. Ji grindė šią poziciją kaip precedentą nurodydama B. Tapie atvejį ir teisinio saugumo reikalavimą.
23 Jean-Marie Le Pen ieškinys buvo atmestas 2000 m. spalio 6 d. Conseil d’État sprendimu. Todėl 2000 m. spalio 12 d. H. Védrine ir P. Moscovici išsiuntė Parlamento pirmininkei laišką, kuriame – ypač pažymėdami tai, kad Prancūzijos vyriausybė visą laiką „griežtai ginčijo“ Parlamento poziciją laukti, kol minėtas teismas priims sprendimą dėl 2000 m. kovo 31 d. apelianto ieškinio, nes ši vyriausybė tokią poziciją laikė priešinga 1976 m. Akto „raidei ir prasmei“, – jie ragino Parlamentą „laikytis Bendrijos teisės“ ir kuo skubiau atsižvelgti, jo pirmininkės pareiškimu, į Jean-Marie Le Pen mandato panaikinimą.
24 2000 m. spalio 20 d. laišku Parlamento pirmininkė informavo apeliantą, kad išvakarėse ji gavo Prancūzijos valdžios institucijų oficialų pranešimą apie nurodytą Conseil d’État sprendimą ir kad vadovaudamasi Parlamento darbo tvarkos taisyklėmis ir 1976 m. Aktu „(ji) atsižvelgs į (2000 m. kovo 31 d.) dekretą atnaujintoje plenarinėje sesijoje spalio 23 d.“.
25 2000 m. spalio 23 d. laišku Jean-Marie Le Pen pranešė Parlamento pirmininkei apie tai, kad jis ginčija minėto Conseil d’État sprendimo teisėtumą, nes, priešingai nei nustatyta 1977 m. Įstatymo 25 straipsnyje, jį priėmė ne šio teismo plenarinė sesija, ir kad jis padavė Prancūzijos Respublikos prezidentui malonės prašymą, o Europos žmogaus teisių teismui – prašymą sustabdyti jo mandato panaikinimo vykdymą. Jean-Marie Le Pen prašė surengti naują teisės komiteto posėdį ir šiame komitete jį apklausti, kol 2000 m. kovo 31 d. dekretas nėra patvirtintas Parlamente.
26 Parlamento pirmininkė šio prašymo nesvarstė. Pagal 2000 m. spalio 23 d. plenarinės sesijos posėdžio protokolą pagal dienotvarkės punktą „Pirmininkės pranešimas“, ji padarė tokį pareiškimą:
„Pranešu, kad 2000 m. spalio 19 d., ketvirtadienį, gavau Prancūzijos Respublikos kompetentingų valdžios institucijų oficialų pranešimą apie 2000 m. spalio 6 d. Conseil d’État sprendimą, kuriuo buvo atmestas Jean-Marie Le Pen ieškinys, paduotas dėl 2000 m. kovo 31 d. Prancūzijos ministro pirmininko dekreto dėl jo Europos Parlamento atstovo mandato panaikinimo.
Aš Jus informuoju, kad vėliau gavau Charles de Gaulle, Carl Lang, Jean-Claude Martinez ir Bruno Gollnisch Respublikos prezidentui Jacques Chirac paduoto Jean-Marie Le Pen naudai malonės prašymo kopiją.“
27 Po šio pranešimo Parlamento pirmininkė suteikė žodį teisės komitetui, kuris taip pat paskelbė:
„Ponia pirmininke, po svarstymų gegužės 15 ir 16 d. posėdžiuose (teisės komitetas) nutarė rekomenduoti sustabdyti plenarinės sesijos pranešimą dėl Jean-Marie Le Pen mandato panaikinimo pripažinimo Parlamento vardu. Aš pabrėžiu, jog teisės komitetas rekomendavo sustabdyti šį pranešimą, kol pasibaigs terminas, per kurį Jean-Marie Le Pen gali paduoti skundą Prancūzijos Conseil d’État, arba šio skundo nagrinėjimo terminas. Cituoju gegužės 17 d. laiško tekstą, kurį jūs, pirmininke, prieš Asamblėją pati perskaitėte.
Conseil d’État – kaip jūs tai pasakėte – atmetė šį ieškinį ir apie tai mus tinkamai informavo. Vadinasi, nebėra pagrindo atidėti šio pranešimo, kuris yra privalomas pagal pirminės teisės sąlygas, būtent pagal (1976 m. Akto) 12 straipsnio 2 dalį, skelbimo Asamblėjoje.
Ponia pirmininke, Jūsų minėtas malonės prašymas šiomis aplinkybėmis nieko nekeičia, nes tai niekaip nėra susiję su teisminiu ieškiniu. Kaip aišku iš šio prašymo pavadinimo, jį priima Respublikos Prezidentas ir jis nėra susijęs su Prancūzijos vyriausybės dekretu, apie kurį pagal teisės komiteto rekomendaciją turi būti pranešta plenarinėje sesijoje.“
28 Po šio pareiškimo Parlamento pirmininkė paskelbė:
„Pagal (1976 m. Akto) 12 straipsnio 2 dalį Europos Parlamentas atsižvelgia į Prancūzijos vyriausybės pranešimą, kuriuo pripažįstamas Jean-Marie Le Pen mandato panaikinimas.“
29 Tuomet ji pasiūlė apeliantui palikti posėdžių salę ir, siekdama palengvinti suinteresuotajam asmeniui sąlygas išvykti, sustabdė sesiją.
30 2000 m. spalio 27 d. laišku Parlamento pirmininkė informavo Prancūzijos užsienio reikalų ministrą apie tai, kad Parlamentas „atsižvelgė“ į Jean-Marie Le Pen mandato panaikinimą, ir pasiūlė šiam ministrui pagal 1976 m. Akto 12 straipsnio 1 dalį nurodyti asmens, kuris užims atsilaisvinusį mandatą, pavardę.
31 Šis ministras 2000 m. lapkričio 13 d. laišku atsakė, kad „Europos rinkimuose Marie-France Stirbois Nacionalinio fronto vardu (turėtų) pakeisti Jean-Marie Le Pen“.
32 Būtent šiomis aplinkybėmis Jean-Marie Le Pen pareiškė ieškinį dėl ginčijamojo akto panaikinimo, pateiktą Pirmosios instancijos teismo kanceliarijai 2000 m. lapkričio 21 dieną. Atskiru dokumentu, kurį Pirmosios instancijos teismo kancleris įregistravo tą pačią dieną, apeliantas pateikė prašymą dėl šio akto vykdymo sustabdymo.
33 2001 m. sausio 26 d. Nutartimi Le Pen prieš Parlamentą (T‑353/00 R, Rink. p. II‑125) Pirmosios instancijos teismo pirmininkas patenkino šį paskutinį prašymą ir nurodė atidėti „2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento pirmininkės deklaraciją tiek, kiek ji sudaro Europos Parlamento sprendimą atsižvelgti į apelianto, Europos Parlamento nario, mandato panaikinimą“. Todėl Jean-Marie Le Pen atgavo savo Parlamento nario statusą ir prisijungė prie komiteto, kurį jis paliko 2000 m. spalio 23 dieną.
34 Tačiau ginčijamu sprendimu Pirmosios instancijos teismas atmetė Jean-Marie Le Pen ieškinį kaip nepriimtiną ir priteisė padengti savo ir Parlamento bylinėjimosi išlaidas pagrindiniame bei laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesuose.
Ginčijamas sprendimas
35 Prieš padarydamas šią išvadą, kurią palaiko Parlamentas ir Prancūzijos Respublika, įstojusi į bylą šalis šios institucijos pusėje, Pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi ta aplinkybe, kad ginčijamas aktas dėl savo ypatingo pobūdžio negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas EB 230 straipsnio prasme. Šiuo atžvilgiu Pirmosios instancijos teismas visų pirma nusprendė taip:
„77 Primintina, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką tik tos priemonės, kurios sukuria privalomų teisinių pasekmių ir gali daryti poveikį apelianto interesams, konkrečiai pakeisdamos jo teisinę padėtį, yra aktai, dėl kurių gali būti paduotas ieškinys dėl panaikinimo EB 230 straipsnio prasme (1981 m. lapkričio 11 d. Teisingumo Teismo sprendimo IBM prieš Komisiją, 60/81, Rink. p. 2639, 9 punktas ir 1999 m. kovo 4 d. Pirmosios instancijos teismo sprendimo Assicurazioni Generali ir Unicredito prieš Komisiją, T‑87/96, Rink. p. II‑203, 37 punktas). Vadinasi, ieškinys dėl panaikinimo gali būti paduotas dėl institucijų priimtų nuostatų – nesvarbu, koks jų pobūdis ar forma, – kuriomis siekiama sukelti teisinių pasekmių (1971 m. kovo 31 d. Teisingumo Teismo sprendimo Komisiją prieš Tarybą, 22/70, Rink. p. 263, 42 punktas).
78 Šioje byloje (ginčijamas) aktas yra plenariniame posėdyje 2000 m. spalio 23 d. priimta Parlamento pirmininkės deklaracija, kuria, „remiantis 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalimi, Parlamentas <…> atsižvelgia į Prancūzijos vyriausybės pranešimą, pripažįstantį (apelianto) mandato panaikinimą“.
79 Reikia išnagrinėti, ar ši deklaracija sukėlė privalomų teisinių pasekmių, kurios gali paveikti apelianto interesus konkrečiai pakeisdamos jo teisinę padėtį.
80 Šiuo požiūriu primintinos teisinės aplinkybės, kuriomis buvo priimta minėta deklaracija.
81 Neginčijama, kad faktinių aplinkybių atsiradimo metu nebuvo jokios vienodos Europos Parlamento narių rinkimų tvarkos.
82 Todėl pagal 1976 m. Akto 7 straipsnio 2 dalį šiems rinkimams taikomą rinkimų tvarką kiekvienoje valstybėje narėje reglamentuoja nacionalinės nuostatos.
83 Taigi, ypač iš 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos išplaukia, kad Europos Parlamento nario laisvas mandatas gali atsirasti pagal valstybėje narėje galiojančias nacionalines nuostatas.
84 Taikydama 1976 m. Aktą (Prancūzijos Respublika) visų pirma priėmė 1977 m. Įstatymą. Šio įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad Europos Parlamento narių rinkimus reglamentuoja „Rinkimų kodekso 1 knygos 1 skyrius ir kitų dalių nuostatos“. To paties įstatymo III skyriaus „Sąlygos, susijusios su teisės būti renkamam turėjimu bei neatitikimais“ 5 straipsnyje visų pirma nustatyta, kad „rinkimų kodekso LO 127–LO 130‑1 straipsniai taikomi renkant Europos Parlamento narius“, kad „teisės būti renkamam netekimas, kai tai atsitinka mandato galiojimo metu, panaikina mandatą“ ir kad „tai pripažįstama dekretu“.
85 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalis skiria dvi situacijas, kurioms esant atsiranda Europos Parlamento nario laisvas mandatas.
86 Pirmai situacijai taikoma šios nuostatos pirmoji pastraipa; ji apima atvejus, kai laisvi mandatai atsiranda „dėl nacionalinių nuostatų taikymo“. Antra situacija, numatyta tos pačios nuostatos antrojoje pastraipoje, apima „visus kitus atvejus“.
87 Šiuo požiūriu pažymėtina, kad, priešingai nei tvirtina apeliantas, pirma situacija apima ne tik neatitikimo atvejus, nustatytus 1976 m. Akto 6 straipsnyje, bet ir teisės būti renkamam neturėjimo atvejus. Žinoma, 1976 m. Akto 6 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Europos Parlamento nariai, kuriems taikomos „1 ir 2 dalių nuostatos“, pakeičiami „remiantis 12 straipsnio nuostatomis“. Tačiau vien iš šios nuorodos negali būti daroma išvada, jog šis straipsnis yra susijęs tik su neatitikimo atvejais, nustatytais 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Ypač konstatuotina, kad šiame 12 straipsnyje niekur nesiremiama „neatitikimo“ sąvoka, bet vartojama daug platesnė sąvoka „laisvas mandatas“.
88 Pirmoje situacijoje, nustatytoje 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalyje, Parlamento vaidmuo yra tik „atsižvelgti“ į suinteresuotojo nario laisvą mandatą. Antroje situacijoje, kuri apima, pavyzdžiui, vieno iš jo narių atsistatydinimą, Parlamentas „pripažįsta laisvą mandatą ir apie tai informuoja valstybę narę“.
89 Šioje byloje, kadangi ginčijamas aktas buvo priimtas pagal 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą, reikia nustatyti šioje nuostatoje numatyto „atsižvelgimo“ veiksmo reikšmę.
90 Šiuo požiūriu pažymėtina, kad „atsižvelgimo“ veiksmas yra susijęs ne su suinteresuotojo asmens mandato panaikinimu, bet tik su tuo, jog jo mandatas tapo laisvas dėl nacionalinių nuostatų taikymo. Kitaip tariant, Parlamento vaidmuo yra ne „įgyvendinti“ mandato panaikinimą, kaip teigia apeliantas, o tik atsižvelgti į šį nacionalinių valdžios institucijų laisvo mandato pripažinimą, t. y. į prieš tai galiojusią teisinę padėtį, susiklosčiusią išimtinai dėl šių valdžios institucijų sprendimo.
91 Šiomis aplinkybėmis Parlamento turima teisė tikrinti yra ypač apribota. Iš esmės ji apsiriboja suinteresuotojo nario laisvo mandato esminio atitikimo patikrinimu. Priešingai nei teigia apeliantas, Parlamentas neturi kompetencijos patikrinti, ar laikomasi galiojančios nacionalinės teisės nustatytos tvarkos arba ar nepažeidžiamos suinteresuotojo asmens pagrindinės teisės. Šią teisę iš tiesų išimtinai turi kompetentingi nacionaliniai teismai ir prireikus – Europos žmogaus teisių teismas. Be to, šioje byloje tuo klausimu primintina, kad apeliantas gynė savo teises Prancūzijos Conseil d’État ir Europos Žmogaus Teisių Teisme. Taip pat pažymėtina, kad pats Parlamentas niekada neteigė – nei raštu, nei teismo posėdyje – jog turi tokią plačią teisę patikrinti, kaip tai teigė apeliantas.
92 Reikia pridurti, jog tokia plati Parlamento patikrinimo samprata pagal 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą apimtų ir galimybę šiai institucijai nagrinėti nacionalinių valdžios institucijų paskelbto panaikinimo teisėtumą bei atsisakyti atsižvelgti į laisvą mandatą, jeigu, jos manymu, jis atsirado dėl pažeidimo. Tik Darbo tvarkos taisyklių 8 straipsnio 9 dalyje numatyta galimybė Parlamentui atsisakyti pripažinti, kad Parlamento nario mandatas yra laisvas, ir tai tik tuo atveju, kai jis turi „pripažinti“ tokį laisvą mandatą ir kai yra „esminis neatitikimas“ arba „iškreipta asmens valia“. Būtų paradoksalu, jeigu Parlamentas turėtų didesnės diskrecijos teisę, kai tereikia atsižvelgti į nacionalinių valdžios institucijų pripažintą laisvą mandatą.
93 Šioms išvadoms niekaip neprieštarauja Parlamento darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 4 dalies antroji pastraipa. Kaip teisingai pažymėjo Parlamentas ir Prancūzijos Respublika, ši nuostata taikoma „dar prieš panaikinimą“, vadinasi, prieš atsirandant laisvam mandatui. Joje iš tikrųjų numatyta, kad „kai valstybių narių kompetentingos institucijos pradeda procedūrą, galinčią pasibaigti Parlamento nario mandato panaikinimu“, Parlamento pirmininkas kreipiasi į kompetentingą komitetą. Pasibaigus šiai procedūrai ir nacionalinėms kompetentingoms valdžios institucijoms pripažinus laisvą mandatą, Parlamentas gali tik atsižvelgti į šį laisvą mandatą pagal 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies pirmąją pastraipą. Bet kuriuo atveju Darbo tvarkos taisyklių nuostata negali, atsižvelgiant į normų hierarchiją, leisti nukrypti nuo 1976 m. Akto nuostatų ir suteikti Parlamentui daugiau nei jo pagal šį Aktą turimi įgaliojimų.
94 Šių išvadų nepaneigia ir tai, kad iki 2000 m. spalio 23 d. apeliantas toliau dalyvavo Parlamento posėdžiuose ir gavo jo mokamas išmokas, ir kad iki 2000 m. spalio 24 d. Prancūzijos valdžios institucijos jam mokėjo atlyginimą. Iš tikrųjų šalys neginčija, kad 2000 m. kovo 31 d. Dekretas yra vykdytinas. Tai, kad Parlamentas neatsižvelgė į šį dekretą po to, kai apie jį pranešė Prancūzijos valdžios institucijos, bet tai padarė vėliau, bei tai, jog dėl to apeliantui iškilo tam tikrų praktinių padarinių, nedaro įtakos teisinėms pasekmėms, kurios pagal 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalį yra susijusios su šiuo pranešimu.
95 Apelianto argumentai, kad 1977 m. Įstatymo 5 straipsniu kėsinamasi į Parlamento nepriklausomybę bei nepriimtinai kišamasi į jo veiklą ir kad egzistuoja bendras principas, jog „apie panaikinimą turi paskelbti atitinkama parlamentinė asamblėja, nepagrįsti. Iš tikrųjų, kaip tai buvo pažymėta 83 punkte, iš 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos aiškiai matyti, kad Europos Parlamento nario mandatas gali tapti laisvas dėl valstybėje narėje galiojančių nacionalinių nuostatų taikymo. Kadangi jokia vienoda rinkimų tvarka faktinių aplinkybių atsiradimo metu nebuvo nustatyta, ši nuostata ir 1977 m. Įstatymas buvo visiškai taikytini. Nesant aiškaus tokio paties lygmens panaikinančio akto, nesvarbu, kaip besiplėstų Parlamento galios, nauji suteikti įgaliojimai nepanaikina pirminės teisės nuostatų, įskaitant 1976 m. Aktą, taikymo.
96 Dėl tų pačių motyvų apelianto argumentas, išplaukiantis iš Bendrijos teisės viršenybės, visiškai nesvarbus. Iš tiesų šioje byloje tarp nacionalinės teisės ir Bendrijos teisės nėra nei prieštaravimo, nei konflikto.
97 Iš išdėstytų svarstymų visumos išplaukia, kad 2000 m. kovo 31 d. Dekretas yra ta priemonė, kuri šioje byloje sukėlė privalomų teisinių pasekmių, galinčių pažeisti apelianto interesus. (Ginčijamas) aktas nebuvo skirtas sukelti savarankiškų teisinių pasekmių, skirtingų nei tos, kurias sukėlė šis dekretas.
98 Darytina išvada, kad (ginčijamas) aktas negali būti ieškinio dėl panaikinimo dalykas EB 230 straipsnio prasme. Todėl šis ieškinys atmestinas kaip nepriimtinas nesant reikalo nagrinėti kitų ieškinio pagrindų ir su priimtinumu susijusių argumentų.“
Apeliacinis skundas
36 Savo apeliaciniu skundu Jean-Marie Le Pen iš esmės Teisingumo Teismo prašo panaikinti ginčijamąjį sprendimą, nes juo ieškinys buvo atmestas kaip nepriimtinas, pripažinti jį priimtiną ir pagrįstą, taip pat panaikinti ginčijamą aktą arba, nepatenkinus šių reikalavimų, perduoti bylą Pirmosios instancijos teismui ją išnagrinėti iš esmės, priteisti jo naudai 7 622,45 EUR sumą kaip kitas su byla susijusias išlaidas ir iš Parlamento priteisti visas bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas.
37 Parlamentas iš esmės prašo atmesti apeliacinį skundą kaip iš dalies nepriimtiną ir iš dalies nepagrįstą, taip pat priteisti iš apelianto bylinėjimosi dviejose instancijose išlaidas, įskaitant tas, kurios susijusios su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procesu, arba, nepatenkinus pirmiau nurodyto reikalavimo, perduoti bylą Pirmosios instancijos teismui.
38 Kaip ir Parlamentas, Prancūzijos Respublika prašo atmesti apeliacinį skundą ir priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas.
Dėl apeliacinio skundo priimtinumo
39 Kadangi Parlamentas ir Prancūzijos vyriausybė savo pareiškimuose teigia, kad apeliacinio skundo didžioji dalis yra nepriimtina, nes apeliantas pateikia tik tuos ieškinio pagrindus, kuriuos jis pateikė Pirmosios instancijos teisme, tiksliai ginčijamajame sprendime nenurodydamas jo ginčijamų vietų ir konkrečių teisinių argumentų, pagrindžiančių jo prašymą panaikinti, primintina, jog pagal EB 225 straipsnį Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirmąją pastraipą ir jo Procedūros reglamento 112 straipsnio 1 dalies c punktą apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodyti prašomo panaikinti sprendimo ginčijami elementai bei teisiniai argumentai, kuriais prašymas konkrečiai pagrindžiamas. Šio reikalavimo netenkina apeliacinis skundas, kuriame nepateikiami net argumentai, konkrečiai skirti identifikuoti ginčijamame sprendime padarytą teisės klaidą, bet tik pakartojami arba pažodžiui nukopijuojami ieškinio pagrindai ir argumentai, kuriuos jis jau panaudojo Pirmosios instancijos teisme (2000 m. liepos 4 d. Sprendimo Bergaderm ir Goupil prieš Komisiją, C‑352/98 P, Rink. p. I‑5291, 34 ir 35 punktai bei 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Eurocoton ir kt. prieš Tarybą, C‑76/01 P, Rink. p. I‑10091, 46 ir 47 punktai).
40 Tačiau, kadangi apeliantas ginčija Pirmosios instancijos teismo pateiktą Bendrijos teisės išaiškinimą arba jos taikymą, pirmojoje instancijoje išnagrinėti teisės klausimai gali būti dar kartą išnagrinėti apeliaciniame procese. Iš tiesų, jeigu apeliantas negalėtų pagrįsti savo apeliacinio skundo ieškinio pagrindais ir argumentais, kuriuos jis buvo pateikęs Pirmosios instancijos teisme, šis procesas iš dalies netektų savo prasmės (žr., be kita ko, 2003 m. kovo 6 d. Sprendimo Interporc prieš Komisiją, C‑41/00 P, Rink. p. I‑2125, 17 punktą ir 2003 m. lapkričio 11 d. Nutarties Martinez prieš Parlamentą, C‑488/01 P, Rink. p. I‑13355, 39 punktą).
41 Šiuo apeliaciniu skundu, nagrinėjant jį visumoje, ginčijamas Pirmosios instancijos teismo įvairių jam pateiktų teisės klausimų, ypač 1976 m. Akto bei termino „atsižvelgti“, nurodyto jo 12 straipsnio 2 dalies pirmojoje pastraipoje, tikslios prasmės vertinimas.
42 Šiomis aplinkybėmis šis apeliacinis skundas yra priimtinas.
Dėl apeliacinio skundo pagrįstumo
43 Savo apeliaciniu skundu apeliantas iš esmės ginčija 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies aiškinimą, kurio laikosi Pirmosios instancijos teismas, ypač jo ginčijamojo sprendimo 97 punkte padarytą išvadą, kad ginčijamu aktu nebuvo siekiama sukelti savarankiškų teisinių pasekmių, skirtingų nei tos, kurias sukėlė 2000 m. kovo 31 d. Dekretas. Apelianto manymu, tokia išvada ne tik prieštarauja to paties sprendimo 90 ir 91 punktuose nurodytam teiginiui, pagal kurį Parlamentas turi „bent“ patikrinimo teisę, ribojamą aplinkybėmis, kai jis atsižvelgia į nacionalinių valdžios institucijų laisvo mandato pripažinimą, bet ir 1976 m. Akto 12 straipsnis dėl to tampa beprasmis.
44 Šiuo klausimu primindamas Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią reikia, pirma, daugiau dėmesio kreipti į akto esmę, o ne formą ir, antra, atsižvelgti į jo autoriaus išreikštą ketinimą, šioje byloje apeliantas teigia, jog iš tikrųjų ginčijamas aktas yra aktas, kuriuo buvo pakeista jo teisinė padėtis atimant galiojantį mandatą, o ne 2000 m. kovo 31 d. Dekretas. Šį aiškinimą patvirtina 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos tekstas, kuriame nustatytas įpareigojimas Parlamentui „atsižvelgti“ į laisvą mandatą, atsiradusį dėl nacionalinių nuostatų taikymo, ir teisės komiteto bei Parlamento pirmininkės požiūris, taip pat ta aplinkybė, kad jis pats iki 2000 m. spalio 23 d. toliau dalyvavo Parlamento posėdžiuose ir iki šios datos gavo šios institucijos išmokas bei Prancūzijos valdžios institucijų mokamą atlyginimą.
45 Prieš nagrinėjant 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies reikšmę, reikia iš karto atmesti apelianto argumentą dėl ginčijamo sprendimo motyvų prieštaravimo, ypač tarp jo 91 ir 97 punktų. Iš tiesų, kaip savo rašytinėse pastabose pastebėjo Prancūzijos vyriausybė, nors terminas „bent“ nėra juose nurodytas, atskirai paimtas minėtas 91 punktas, kurį apeliantas cituoja tik iš dalies, neišvengiamai leidžia daryti išvadą, kuri buvo padaryta ginčijamojo sprendimo 97 punkte. Taigi būtent dėl to, kad jis 91 punkte pripažino, jog Parlamento patikrinimo teisė yra ypač apribota ir iš esmės apima tik laisvo mandato esminio atitikimo patikrinimą be galimybės patikrinti, ypač, ar buvo laikomasi pagal nacionalinę teisę taikomos tvarkos arba ar buvo pažeistos suinteresuotojo asmens pagrindinės teisės, Pirmosios instancijos teismas to paties sprendimo 97 punkte galėjo padaryti išvadą, jog ginčijamas aktas nesukėlė savarankiškų teisinių pasekmių, skirtingų nei tos, kurias sukėlė 2000 m. kovo 31 d. Dekretas.
46 Kiek tai susiję su apelianto pagrindiniu argumentu, susijusiu su 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalies tikrosios reikšmės panaikinimu, ir Pirmosios instancijos teismo klaidingu ginčijamo akto, kuris pats vienas keičia jo teisinę padėtį, tikrojo teisinio pobūdžio vertinimu, reikia sutikti su prielaidos, jog siekiant nustatyti, ar dėl aktų gali būti paduotas ieškinys pagal EB 230 straipsnį, reikia kreipti dėmesį į jų turinį ir į jų autoriaus ketinimą, pagrįstumu. Iš tikrųjų pagal nusistovėjusią teismų praktiką akto arba priimto akto arba sprendimo forma iš esmės nėra svarbi, kiek tai susiję su galimybe ginčyti šį aktą arba šį sprendimą paduodant ieškinį dėl panaikinimo (žr., be kita ko, nurodytų sprendimų Komisija prieš Tarybą 42 punktą ir IBM prieš Komisiją 9 punktą).
47 Nors šiomis aplinkybėmis negalima atmesti galimybės, jog rašytiniam pranešimui, net paprastai žodinei deklaracijai, gali būti taikoma Teisingumo Teismo kontrolė pagal EB 230 straipsnį, dėl tokios galimybės negalima nesilaikyti taisyklių ir procedūrų, susijusių su Parlamento narių rinkimais.
48 Šiuo klausimu, kaip teisingai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas ginčijamojo sprendimo 81 ir 82 punktuose, jokia vienoda rinkimų tvarka dėl Parlamento narių rinkimų nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių šioje byloje atsiradimo metu ir todėl pagal 1976 m. Akto 7 straipsnio 2 dalį šiai procedūrai buvo taikomos kiekvienoje valstybėje narės galiojančios nuostatos.
49 Šiomis sąlygomis, kadangi pagal 1977 m. Įstatymo 5 straipsnį dėl teisės būti renkamam neturėjimo Parlamento nario mandatas vadovaujantis dekretu panaikinamas, Parlamentas neturėjo kito pasirinkimo nei nedelsiant atsižvelgti į šį nacionalinių valdžios institucijų apelianto laisvo mandato pripažinimą, toks pripažinimas yra susijęs su anksčiau buvusia teisine padėtimi, atsiradusia išimtinai dėl šių valstybės institucijų sprendimo – tai Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo ginčijamo sprendimo 90 punkte. Joks apelianto apeliaciniame skunde nurodytas argumentas neprieštarauja šiai paskutinei išvadai.
50 Visų pirma dėl apelianto argumento, susijusio su 1976 m. Akto 12 straipsnio 2 dalimi, nustatančia Parlamentui pareigą „atsižvelgti“ į laisvą mandatą, atsiradusį dėl valstybėje narėje galiojančių nacionalinių nuostatų taikymo, reikia pažymėti, kad ši nuostata ne tik visiškai nepalaiko apelianto prielaidos, bet, atvirkščiai, ji aiškiai rodo, jog Parlamentas šioje srityje visiškai neturi diskrecijos teisės. Iš tikrųjų šiuo konkrečiu atveju Parlamento vaidmuo yra ne pripažinti laisvą mandatą, bet, kaip teisingai pažymėjo Pirmosios instancijos teismas ginčijamojo sprendimo 88 punkte, tik atsižvelgti į laisvą mandatą, kurį jau pripažino nacionalinės valdžios institucijos, o kitais atvejais, ypač susijusiais su vieno iš narių atsistatydinimu arba mirtimi, ši institucija turi aktyvesnį vaidmenį, nes ji pati pripažįsta laisvą mandatą ir apie jį praneša valstybei narei.
51 Šį aiškinimą pagrindžia kitų 1976 m. Akto nuostatų tekstas, būtent jo 11 straipsnis ir Europos Parlamento darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 1 dalis. Parlamento narių įgaliojimams patikrinti šie du straipsniai iš tikrųjų suteikia Parlamentui teisę priimti sprendimą dėl kiekvieno naujai išrinkto nario mandato teisėtumo, taip pat dėl ginčų, kurie gali kilti remiantis 1976 m. Akto nuostatomis, „išskyrus jame nurodytas nacionalines nuostatas“ (1976 m. Akto 11 straipsnis) ir „išskyrus nacionaliniais rinkimų įstatymais grindžiamus (ginčus)“ (minėtų darbo tvarkos taisyklių 7 straipsnio 1 dalis). Šios nuostatos, kurios be pakeitimų buvo atkartotos dabar galiojančiame 1976 m. Akto, su daliniais pakeitimais, padarytais 2002 m. birželio 25 d. ir 2002 m. rugsėjo 23 d. Tarybos sprendimu 2002/772/EB, Euratomas (OL L 283, p. 1), 12 straipsnyje bei galiojančių Parlamento darbo tvarkos taisyklių (OL L 44, 2005, p. 1) 3 straipsnio 1 dalyje, pagal šiuo metu galiojančią Bendrijos teisę pagrindžia tai, jog Parlamentas visiškai neturi kompetencijos laisvo mandato, atsirandančio dėl nacionalinių nuostatų taikymo, taikymo atveju.
52 Veltui apeliantas, siekdamas ginčyti šį aiškinimą, vėliau remiasi ginčijamo akto autoriaus priimant šį aktą ketinimų svarba ir konkrečiai teigia, kad teisės komitetas ir Parlamento pirmininkė „nuolat laikė acquis dalimi“ principą, pagal kurį vien tai, jog buvo atsižvelgta į apelianto mandato panaikinimą, pakeitė jo statusą. Iš tikrųjų šis argumentas yra susijęs su faktinių aplinkybių, kurių Teisingumo Teismas iš esmės negali patikrinti apeliacinėje instancijoje, vertinimu; maža to, iš keleto prie skundo pridėtų dokumentų taip pat matyti, jog nurodytas komitetas ir Parlamento pirmininkė manė, kad Prancūzijos valdžios institucijų atliktas panaikinimo pripažinimas juos įpareigoja.
53 Toks yra, pavyzdžiui, 2000 m. gegužės 15 d. teisės komiteto neeilinio posėdžio protokolo atvejis, iš kurio išplaukia, kad jo pirmininkė posėdyje siekė atkreipti šio komiteto narių dėmesį į tai, jog Parlamentas turi priimti sprendimą dėl „oficialaus atsižvelgimo arba neatsižvelgimo“, taip pat tai, jog po dviejų dienų Parlamento pirmininkei buvo išsiųstas laiškas, kuriame šio komiteto pirmininkė aiškiai pabrėžė „vykdytiną“ 2000 m. kovo 31 d. Dekreto pobūdį. Į šiuos du faktinius elementus, prie kurių reikia pridėti ir Parlamento pirmininkės Prancūzijos valdžios institucijoms adresuotą 2000 m. birželio 9 d. laišką, kuriame ji pažymi mandato panaikinimo „neatšaukiamą“ pobūdį, išplaukiantį iš minėto dekreto, buvo atsižvelgta ginčijamame sprendime, būtent jo 23, 24 ir 29 punktuose. Taigi nė viena Pirmosios instancijos teismo šiuose trijuose punktuose padaryta išvada nebuvo ginčijama šiame apeliaciniame skunde.
54 Galiausiai, kiek tai susiję su apelianto nurodyta aplinkybe, kad jis galėjo posėdžiauti Parlamente iki 2000 m. spalio 23 d. ir iki šios datos gauti šios institucijos mokomas išmokas bei Prancūzijos valdžios institucijų mokamą atlyginimą, ir tai, jo nuomone, įrodo, jog vien ginčijamas aktas galėjo pakeisti jo teisinę padėtį ir todėl jis gali būti ieškinio dalykas pagal EB 230 straipsnį, pažymėtina – tai teisingai nurodė Pirmosios instancijos teismas, – jog tai susiję su praktinėmis pasekmėmis, atsirandančiomis dėl pavėluoto Parlamento atsižvelgimo į Prancūzijos valdžios institucijų pranešimą apie 2000 m. kovo 31 d. Dekretą. Iš tikrųjų vien šis dekretas, kuriuo pripažįstamas apelianto mandato panaikinimas, pakeitė jo teisinę padėtį.
55 Siekdamas pagrįsti savo teiginį, kad ginčijamas aktas gali būti skundžiamas, apeliantas nurodo du papildomus argumentus. Pirmasis argumentas yra susijęs su ta aplinkybe, kad Pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo 91 punkte aiškiai pažymėjo, jog apeliantas gynė savo teises Conseil d’État ir Europos Žmogaus Teisių Teisme, o tai rodo, kad ginčijamas aktas egzistuoja, nes Parlamentas pradėjo vertinti faktines ir teisines aplinkybes. Antras argumentas yra susijęs su tuo, jog patvirtinančio akto teorija nėra svarbi – tai buvo pažymėta minėto sprendimo 97 punkte, – nes 91 punkte nurodyti ieškiniai aiškiai yra nauji teisės elementai, kurie buvo pateikti laikotarpiu nuo 2000 m. kovo 31 d. (dekreto priėmimo data) ir datos, kurios metu Parlamentas atsižvelgė į apelianto mandato panaikinimą.
56 Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad argumentas, pagal kurį Parlamentas pradėjo vertinti faktines ir teisines aplinkybes, paremtas akivaizdžiai klaidingu ginčijamo sprendimo skaitymu, nes, kaip Pirmosios instancijos teismas pažymėjo šio ginčijamo sprendimo 91 punkte, ne Parlamentas, o kompetentingi nacionaliniai teismai, arba prireikus Europos Žmogaus Teisių Teismas turi tikrinti, ar buvo laikomasi galiojančioje nacionalinėje teisėje nustatytos tvarkos arba ar nebuvo pažeistos asmens pagrindinės teisės. Tai toli gražu nepatvirtina jokios Parlamento turimos vertinimo teisės, tačiau ieškinių, kuriuos apeliantas padavė Conseil d’État ir Europos Žmogaus Teisių Teisme, paminėjimas yra papildomas įrodymas, kad Parlamentas tokios teisės neturi ir kad, priešingai nei teigia apeliantas, iš tiesų jis galėjo ginti savo teises teisme.
57 Kalbant apie apelianto teiginį, jog Pirmosios instancijos teismas ginčijamo sprendimo 97 punkte netiesiogiai taikė patvirtinančio akto teoriją, jis neturi jokio pagrindo. Kaip pažymėjo generalinis advokatas savo išvados 63 punkte, be to fakto, kad jokia 97 punkte nurodyta informacija neleidžia manyti, jog Pirmosios instancijos teismas norėjo remtis šia teorija, ginčijamo sprendimo motyvų visuma rodo priešingai, kad 2000 m. kovo 31 d. Dekretas ir ginčijamas aktas skiriasi savo pobūdžiu ir dalyku.
58 Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytų svarstymų visumą konstatuotina, kad Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas Jean-Marie Le Pen ieškinį kaip nepriimtiną, nepadarė teisės klaidos.
59 Todėl šį apeliacinį skundą reikia atmesti nesant reikalo nagrinėti kitų apelianto nurodytų pagrindų, susijusių su ginčijamojo akto formos ir turinio neteisėtumu.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
60 Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 118 straipsnį, pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Parlamentas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas iš apelianto ir pastarasis pralaimėjo bylą, jis turi jas padengti, įskaitant ir tas, kurios buvo patirtos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procese, nurodytame šio sprendimo 2 punkte. Remiantis to paties straipsnio 2 dalimi įstojusi į bylą šalis, Prancūzijos Respublika, pati padengia savo išlaidas.
Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:
1. Atmesti apeliacinį skundą.
2. Priteisti iš Jean-Marie Le Pen bylinėjimosi šioje instancijoje išlaidas, įskaitant ir tas, kurios buvo patirtos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procese.
3. Prancūzijos Respublika pati padengia savo bylinėjimosi išlaidas.
Parašai.
* Proceso kalba: prancūzų.