GENERALINĖS ADVOKATĖS JULIANE KOKOTT
IŠVADA,
pateikta 2005 m. gegužės 26 d.1(1)
Byla C‑94/03
Europos Bendrijų Komisija
prieš
Europos Sąjungos Tarybą
„Pavojingos cheminės medžiagos ir pesticidai – Roterdamo konvencija – Teisinio pagrindo pasirinkimas – Bendra prekybos politika ir aplinkos politika“
I – Įvadas
1. Šiame procese nagrinėjamas Europos Bendrijų Komisijos ir Europos Sąjungos Tarybos ginčas dėl tinkamo teisinio pagrindo pasirinkimo sudarant tarptautinę sutartį, t. y. Roterdamo konvenciją dėl sutikimo, apie kurį pranešama iš anksto, procedūros, taikomos tam tikroms pavojingoms cheminėms medžiagoms ir pesticidams tarptautinėje prekyboje(2) (toliau ? Konvencija).
2. Komisija vadovaujasi nuomone, kad teisinis Europos Bendrijos dalyvavimo šioje Konvencijoje pagrindas turėtų būti bendra prekybos politika (EB 133 straipsnis), o Taryba, palaikoma Europos Parlamento ir penkių valstybių narių, gina Konvencijos sudarymą, remiantis aplinkos politika (EB 175 straipsnio 1 dalis).
3. Lygiagrečiai nagrinėjamoje byloje Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą(3) vertinamas 2003 m. sausio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 304/2003 dėl pavojingų cheminių medžiagų eksporto ir importo(4) teisinio pagrindo pasirinkimas. Šis reglamentas taip pat perkelia Konvenciją į Bendrijos teisę(5).
II – Konvencija
A – Ištrauka iš konstatuojamųjų dalių
4. Šiam teisiniam ginčui ypač svarbios tokios Konvencijos preambulės dalys (pirma, antra, trečia, šešta, septinta, aštunta ir vienuolikta konstatuojamosios dalys):
„suprasdamos kai kurių pavojingų cheminių medžiagų ir pesticidų tarptautinėje prekyboje kenksmingą poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai,
prisimindamos atitinkamas Rio de Žaneiro deklaracijos dėl aplinkos ir plėtros nuostatas bei Darbotvarkės 21 19 skyrių „Toksiškų cheminių medžiagų, įskaitant neteisėtos tarptautinės prekybos toksiškais ir pavojingais produktais prevenciją, tinkamas aplinkosauginis valdymas“,
atmindamos darbą, kurį atlieka Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programa (UNEP) ir Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) įgyvendindamos savanorišką sutikimo, apie kurį pranešama iš anksto, procedūrą, kaip numatyta UNEP Londono nuostatose su pakeitimais dėl keitimosi informacija apie chemines medžiagas vykdant tarptautinę prekybą (toliau ? Londono nuostatos su pakeitimais) ir FAO tarptautiniu elgesio skirstant ir naudojant pesticidus kodeksu (toliau ? tarptautinis elgesio kodeksas),
<…>
pripažindamos, kad gera cheminių medžiagų tvarkymo praktika turėtų būti skatinama visose šalyse, atsižvelgiant, be kita ko, į savanoriškus standartus, pateiktus tarptautiniame elgesio kodekse ir UNEP etikos kodekse dėl tarptautinės prekybos cheminėmis medžiagomis,
norėdamos užtikrinti, kad pavojingos cheminės medžiagos, eksportuojamos iš jų teritorijų, būtų tinkamai supakuotos ir paženklintos siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą ir aplinką pagal Londono nuostatas su pakeitimais ir tarptautinio elgesio kodekso principus,
pripažindamos, kad prekybos politika ir aplinkosaugos politika turėtų būti suderintos atsižvelgiant į subalansuotos plėtros siekį,
<…>
tvirtai nusprendusios saugoti žmogaus, įskaitant vartotojus ir darbuotojus, sveikatą ir aplinką nuo potencialaus kenksmingo poveikio, kurį sukelia tarptautinė prekyba tam tikromis pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir pesticidais“.
5. Taip pat paminėtina 2002 m. gruodžio 19 d. Tarybos sprendimo 2003/106/EB dėl Roterdamo konvencijos dėl sutikimo, apie kurį pranešama iš anksto, procedūros, taikomos tam tikroms pavojingoms cheminėms medžiagoms ir pesticidams tarptautinėje prekyboje, patvirtinimo Europos bendrijos vardu(6) (toliau ? ginčijamas sprendimas) trečia konstatuojamoji dalis, kuri numato:
„Konvencija – tai svarbi priemonė tarptautinės prekybos pavojingomis cheminėmis medžiagomis ir pesticidais reglamentavimui tobulinti, kad nuo galimos žalos būtų saugoma žmonių sveikata ir aplinka ir skatinamas aplinkos atžvilgiu patikimas tokių medžiagų naudojimas.“
B – Svarbiausių Konvencijos nuostatų santrauka
6. Galima pateikti tokią supaprastintą svarbiausių Konvencijos nuostatų santrauką:
7. Remiantis Konvencijos 1 straipsniu, šios Konvencijos tikslas – „skatinti visuotinę atsakomybę ir bendras Šalių pastangas tarptautinėje prekyboje tam tikromis pavojingomis cheminėmis medžiagomis siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą ir aplinką nuo potencialaus kenksmingo poveikio ir prisidėti prie aplinkosaugos požiūriu tinkamo jų naudojimo skatinant keitimąsi informacija apie jų savybes, užtikrinant, kad būtų priimami nacionaliniai sprendimai dėl jų importo ir eksporto, ir pranešant apie tuos sprendimus Šalims“(7).
8. Šiam tikslui Konvencija numato vadinamąją Prior Informed Consent procedūrą (sutikimo, apie kurį pranešama iš anksto, procedūra, toliau ? PIC procedūra), privalomą taikyti tarptautinei prekybai tam tikromis, Konvencijos šalių vieningai pavojingoms cheminėms medžiagoms priskirtomis medžiagomis. Tokių cheminių medžiagų sąrašas pateiktas Konvencijos III priede(8). PIC procedūra detaliau aprašoma Konvencijos 10 ir 11 straipsniuose. Iš esmės ši procedūra numato abipusį Konvencijos šalių informavimą apie tam tikrų medžiagų importo taisykles(9). Be to, visos Konvencijos šalys įsipareigoja perduoti iš kitų Konvencijos šalių gautą informaciją apie importo taisykles jų jurisdikcijoje esantiems ūkio subjektams ir užtikrinti, kad jų bus laikomasi.
Be to, Konvencijos 10 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta tokia nuostata:
„Šalis, kuri <…> nusprendžia neleisti importuoti cheminės medžiagos arba importuoti laikantis nurodytų sąlygų, tuo pat metu, jei ji to dar nepadarė, uždraudžia ar reikalauja laikytis tų pačių sąlygų:
a) importuojant cheminę medžiagą iš bet kurio šaltinio; ir
b) vietoje gaminant cheminę medžiagą vidaus vartojimui.“
9. Kitoms cheminėms medžiagoms, t. y. medžiagoms, kurioms pagal III priedą netaikoma PIC procedūra, Konvencijos 5 straipsnio 1?4 dalys numato abipusio Konvencijos šalių informavimo apie nacionaliniu lygmeniu uždraustas arba griežtai ribojamas chemines medžiagas procedūrą(10). Konvencijos 12 straipsnis įpareigoja visas Konvencijos šalis, eksportuojančias iš savo teritorijos uždraustas arba griežtai ribojamas chemines medžiagas, pranešti paskirties šaliai (vadinamajai importuojančiai Konvencijos šaliai) apie eksportą (pranešimas apie eksportą).
10. Konvencijos 13 straipsnis iš esmės numato, kad eksportuojamos cheminės medžiagos turi atitikti ženklinimo reikalavimus, užtikrinančius, kad būtų gaunama pakankamai informacijos apie riziką ir (ar) pavojų žmogaus sveikatai ar aplinkai(11).
11. Konvencijos 14 straipsnis skatina Konvencijos šalis keistis informacija apie į šios Konvencijos galiojimo sritį patenkančias chemines medžiagas, o Konvencijos 11 straipsnio 1 dalies c punktas ir 16 straipsnis ragina Konvencijos šalis teikti techninę pagalbą, visų pirma besivystančioms ir pereinamosios ekonomikos šalims; techninė pagalba teikiama, siekiant plėtoti infrastruktūrą ir pajėgumus tvarkant chemines medžiagas visą jų naudojimo laikotarpį.
12. Remiantis 15 straipsnio 2 dalimi, visos Konvencijos šalys raginamos užtikrinti, kiek tai praktiškai įmanoma, kad visuomenė galėtų tinkamai gauti informaciją, kaip elgtis su cheminėmis medžiagomis ir įvykus avarijai, bei apie alternatyvas, saugesnes žmogaus sveikatai ar aplinkai, nei į III priedą įrašytos labai pavojingoms priskirtos cheminės medžiagos, kurioms taikoma PIC procedūra.
13. Vadovaujantis Konvencijos 15 straipsnio 4 dalimi, Konvencija neapriboja šalių teisės imtis veiksmų, kurie griežčiau saugo žmogaus sveikatą ir aplinką, jei tokie veiksmai atitinka šios Konvencijos nuostatas ir tarptautinę teisę.
III – Priešistorė, reikalavimai ir procesas
A – Teisinio ginčo priešistorė
14. Konvencija buvo sudaryta 1998 m. rugsėjo 10 d. Roterdame, o Bendrijos vardu pasirašyta 1998 m. rugsėjo 11 dieną.
15. 2002 m. sausio 24 d. Komisija pasiūlė Tarybai patvirtinti Konvenciją, savo pasiūlymą grįsdama EB 133 straipsniu kartu su EB 300 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos pirmu sakiniu ir 3 dalies pirmąja pastraipa(12).
16. 2002 m. gruodžio 19 d. Taryba Europos Bendrijos vardu patvirtino Konvenciją. Taryba, priešingai nei siūlė Komisija, vieningai ir pagal EB 300 straipsnio 3 dalį pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, nusprendė teisinį patvirtinimo pagrindą pakeisti EB 175 straipsnio 1 dalimi vietoj EB 133 straipsnio.
17. Kaip numatyta Konvencijos 25 straipsnio 3 dalyje, Europos Bendrija kartu su patvirtinimo dokumentu pateikė ir deklaraciją apie savo kompetencijos apimtį šios Konvencijos reglamentuojamais klausimais(13). Šioje deklaracijoje taip pat remiamasi EB 175 straipsnio 1 dalimi, o ne EB 133 straipsniu.
18. Ne tik Europos Bendrija, bet ir daugelis Europos Sąjungos valstybių narių yra Konvencijos šalys(14). Klausimas, ar tuo metu, kai jau buvo priimtas „AETR sprendimas“(15), Bendrija neturėjo išimtinės kompetencijos sudaryti Konvenciją(16), viršija Komisijos ieškinio dalyko ribas ir todėl šiame procese neturėtų būti nagrinėjamas.
B – Reikalavimai ir procesas Teisingumo Teisme
19. 2003 m. vasario 27 d. ieškiniu dėl teisės akto panaikinimo pagal EB 230 straipsnį Komisija prašo:
– panaikinti 2002 m. gruodžio 19 d. Tarybos sprendimą 2003/106/EB dėl Roterdamo konvencijos dėl sutikimo, apie kurį pranešama iš anksto, procedūros, taikomos tam tikroms pavojingoms cheminėms medžiagoms ir pesticidams tarptautinėje prekyboje, patvirtinimo Europos bendrijos vardu ir
– priteisti iš Tarybos bylinėjimosi išlaidas.
20. Taryba savo ruožtu prašo:
– atmesti ieškinį ir
– priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.
21. 2003 m. liepos 16 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi Tarybos pusėje į bylą leista įstoti Europos Parlamentui, Prancūzijos Respublikai, Nyderlandų Karalystei, Austrijos Respublikai, Suomijos Respublikai ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei.
22. Rašytinės proceso dalies metu visos šalys pateikė savo pastabas, o Komisija, Parlamentas, Taryba ir Jungtinė Karalystė tai pat pateikė savo pastabas teismo posėdyje, vykusiame 2005 m. balandžio 7 d. kartu su bylos Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑178/03) teismo posėdžiu.
IV – Vertinimas
23. Savo ieškinyje Komisija nurodo vienintelį teisės akto panaikinimo pagrindą, t. y. netinkamo teisinio pagrindo patvirtinti Konvenciją Bendrijos vardu pasirinkimą. Komisija teigia, kad buvo pažeista EB sutartis EB 230 straipsnio 2 dalies prasme.
24. Tinkamo teisinio pagrindo parinkimas turi didelę praktinę, institucinę ir netgi konstitucinę reikšmę(17). Kaip žinoma, nuo to priklauso ne tik taikoma teisės akto priėmimo procedūra (Parlamento teisė dalyvauti priimant teisės aktą, vieningumas arba kvalifikuota dauguma Taryboje(18)), tačiau ir tai, ar Bendrija turi išimtinę kompetenciją priimti teisės aktą ir sudaryti tarptautinę sutartį, ar dalijasi ja su valstybėmis narėmis(19).
A – Teisinio pagrindo pasirinkimo kriterijai
25. Proceso šalys iš esmės sutaria dėl abstrakčių kriterijų, taikomų renkantis tinkamą Konvencijos patvirtinimo teisinį pagrindą.
26. Vadovaujantis nusistovėjusia teismo praktika, teisinio pagrindo, reikalingo Bendrijos teisės aktui priimti, pasirinkimas turi būti paremtas objektyviomis ir teismine tvarka įvertinamomis aplinkybėmis, kurioms visų pirma priskiriamas teisės akto tikslas ir turinys(20).
27. Bendrijos teisės akto vertinimo metu paaiškėjus, kad juo siekiama dviejų tikslų arba jį sudaro dvi sudedamosios dalys, kurių vieną galima identifikuoti kaip pagrindinę arba vyraujančią, o kitą – kaip šalutinę, teisės aktas grįstinas tik vienu teisiniu pagrindu, t. y. tuo, kuris apima pagrindinį arba vyraujantį tikslą arba pagrindinę arba vyraujančią sudedamąją dalį(21).
28. Šia prasme Bendrijos teisės akto priėmimas gali būti grindžiamas bendra prekybos politika (EB 133 straipsnis) net tuomet, kai šiuo aktu greta pagrindinio prekybos politikos tikslo siekiama ir kitų tikslų, pavyzdžiui, vystymosi politikos(22), užsienio ir saugumo politikos(23), aplinkosaugos(24) arba sveikatos apsaugos tikslų(25). Tai visų pirma galioja tais atvejais, kai bendros prekybos politikos nuostatos pagrįstos atvira ir dinamiška koncepcija, jokiu būdu neapsiribojančia tradiciniais užsienio prekybos aspektais(26). Kalbant apie aplinkosaugą ir sveikatos apsaugą pažymėtina, kad jau vien iš EB 6 straipsnio ir EB 152 straipsnio 1 dalies pirmosios pastraipos išplaukia, jog tai yra sutampantys tikslai, į kuriuos būtina atsižvelgti vykdant visas kitas Bendrijos politikas, taip pat ir bendrą prekybos politiką.
29. Ir atvirkščiai, aplinkos srities tarptautinės sutartys taip pat gali turėti įtakos prekybai. Tačiau kol dominuoja šio teisės akto aplinkos politikos aspektai, tvirtinant tokias sutartis reikia remtis ne EB 133 straipsniu, o EB 175 straipsnio 1 dalimi(27).
30. Teisingumo Teismas yra sukūręs tiesioginio ir neatidėliotino veikimo kriterijų(28), kuriuo remiantis galima atskirti bendrą prekybos politiką (EB 133 straipsnis) ir aplinkos politiką (EB 175 straipsnis), galinčias būti teisiniu tarptautinės sutarties pagrindu. Taigi, jei aplinkos politikos tikslų siekianti tarptautinė sutartis neturi pakankamo tiesioginio ir neatidėliotino poveikio prekybai, tuomet ji grįstina EB 175 straipsniu; priešingu atveju ji grįstina EB 133 straipsniu(29). Reikia turėti omenyje, kad tiesioginis ir neatidėliotinas poveikis prekybai nebūtinai turi pasireikšti prekybos skatinimu arba supaprastinimu, kad tarptautinę sutartį būtų galima priskirti EB 133 straipsnio taikymo sričiai – visiškai pakanka, kad tokia sutartis būtų „iš esmės prekybos skatinimo, supaprastinimo arba reglamentavimo priemonė“(30).
31. Atsižvelgiant į tai, dabar reikėtų panagrinėti, kokia yra pagrindinė Konvencijos esmė pagal jos turinį, tikslą ir kontekstą ir ar galimas Konvencijos poveikis prekybai yra tiesioginio ir neatidėliotinas pobūdžio (šiuo klausimu žr. toliau B dalį). Išsamumo dėlei taip pat reikėtų aptarti, kaip tai atsilieptų Konvencijos patvirtinimo galiojimui, jei būtų preziumuojama, kad ši Konvencija turėjo būti grindžiama ne vienu, o dvigubu teisiniu pagrindu (šiuo klausimu žr. toliau C dalį).
B – Konvencijos turinys, tikslai ir kontekstas
32. Šalys nesutaria, kokiai politikos sričiai Konvencija priskirtina pagal savo turinį, tikslus ir kontekstą. Komisija teigia, kad svarbiausi Konvencijos aspektai patenka į bendros prekybos politikos taikymo sritį, o Taryba, remiama į jos pusę įstojusių šalių, ją veikiau vertina kaip aplinkos politikos priemonę. Tad abi šalys šiame procese iš esmės laikosi tokios pačios nuomonės kaip ir lygiagrečiai nagrinėjamoje byloje Komisija prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑178/03).
33. Norėčiau iš karto pažymėti, kad šis Komisijos teiginys manęs neįtikina.
34. Tiesa, Konvencijos tekste galima rasti prekybos politikos aspektų. Ir Konvencijos pavadinime, ir jos preambulėje(31), ir kai kuriuose straipsniuose kalbama apie tarptautinę prekybą, prekybos politiką, importą ir eksportą. Tačiau Konvencijoje galima rasti ne mažiau svarbių aplinkos politikos aspektų. Pavyzdžiui, Konvencijos preambulėje(32), o visų pirma jos 1 straipsnyje kalbama apie aplinkosaugą, subalansuotą plėtrą, žmonių sveikatos apsaugą, geros cheminių medžiagų tvarkymo praktikos ir aplinkosaugos požiūriu tinkamo jų naudojimo skatinimą; 16 straipsnyje minimas cheminių medžiagų tvarkymas visą jų naudojimo laikotarpį.
35. Nors turinio požiūriu reikėtų pritarti ir Komisijos, ir Tarybos nuomonei, kad PIC procedūra, detaliau aprašyta Konvencijos 10 ir 11 straipsniuose, sudaro Konvencijos branduolį, ši procedūra, priešingai nei teigia Komisija, nėra pirminė prekybos politikos priemonė, o atvirkščiai ?? tipinė aplinkos politikos priemonė, kaip savo Nuomonėje 2/00 yra konstatavęs Teisingumo Teismas(33). Priešingai nei teigia Komisija, Nuomonėje 2/00 pateiktą PIC procedūros Kartagenos protokole įvertinimą galima pritaikyti ir PIC procedūrai nagrinėjamoje byloje, nes ir šiam procesui svarbių pavojingų cheminių medžiagų atveju PIC procedūra „susijusi su pasikeitimu informacija apie cheminių medžiagų vartojimo naudą ir riziką, skirta toksinių cheminių medžiagų valdymui, keičiantis moksline, technine, ekonomine ir teisine informacija“(34).
36. Tad tarptautinė prekyba tam tikromis, Konvencijos šalių vieningai pavojingoms priskirtomis cheminėmis medžiagomis(35) tėra tik išorinis PIC procedūros aspektas, nes pagrindinis šios procedūros dalykas ? visų pirma ne skatinti, supaprastinti arba tik reglamentuoti prekybą pavojingomis cheminėmis medžiagomis(36), o veikiau Konvencijos šalims tarpusavyje keistis informacija apie atitinkamas jų importo taisykles (Konvencijos 10 straipsnio 7 ir 10 dalys(37)) bei perduoti gautą informaciją suinteresuotiesiems ūkio subjektams (Konvencijos 11 straipsnio 1 dalies a punktas).
37. PIC procedūra, kaip ir pranešimo apie tam tikrų cheminių medžiagų eksportą procedūra (Konvencijos 12 straipsnis), pirmiausia siekiama, kad Konvencijos šalys ? visų pirma besivystančios valstybės ? nesusidurtų su pavojingų cheminių medžiagų importu, prieš tai negavusios galimybės imtis būtinų aplinkosaugos ir žmonių sveikatos apsaugos priemonių(38).
38. PIC procedūra, minėta tvarka informuojant susijusius ūkio subjektus (Konvencijos 11 straipsnio 1 dalies a punktas), bet kuriuo atveju netiesiogiai padeda užtikrinti didesnį įvairiose valstybėse galiojančių nuostatų skaidrumą ir taip galbūt supaprastina prekybą pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Kita vertus, dėl Konvencijos tam tikri eksportuotojai gali patirti didesnes prekybos sąnaudas, pavyzdžiui, jei iš jų reikalaujama sutvarkyti būtinus pranešimo apie eksportą formalumus (Konvencijos 12 straipsnis)(39).
39. Tačiau, išskyrus tokį netiesioginį poveikį prekybai, Konvencijoje iš esmės nėra prekybos politikos nuostatų. Pirmiausia Konvencija nenumato šalims bendrų pavojingų cheminių medžiagų importo ir eksporto taisyklių. Ji taip pat nereglamentuoja, ar ir kokiomis sąlygomis Konvencijos šalims leidžiama arba turi ar gali būti draudžiama įvežti pavojingas chemines medžiagas. Konvencija taip pat nenumato abipusio gaminių pripažinimo taisyklių. Kiekviena Konvencijos šalis laisvai sprendžia leisti, neleisti arba laikantis nurodytų sąlygų leisti importuoti pavojingas chemines medžiagas (Konvencijos 10 straipsnio 1 ir 2 dalys, 4 dalies a punktas ir 6 dalis). Kitos Konvencijos šalys tik remia viena kitą, imdamosi priemonių („užtikrindamos“), kad eksportuotojai laikytųsi paskirties šalies teisės (Konvencijos 11 straipsnio 1 dalies b punktas). Apskritai Konvencijos šalių importo taisyklės Konvencijoje reglamentuojamos tik kaip šalutinė pasekmė, daranti netiesioginį poveikį prekybai, įtvirtinant draudimą diskriminuoti(40) importuotas pavojingas chemines medžiagas kilmės pagrindu ir nustatant reikalavimą importuotas pavojingas chemines medžiagas traktuoti lygiai taip pat kaip ir nacionalines pavojingas chemines medžiagas(41) (Konvencijos 10 straipsnio 9 dalis).
40. Kitų Konvencijos nuostatų analizė taip pat sustiprina įspūdį, kad tai iš esmės yra ne prekybos politikos, o aplinkos politikos priemonė. Ir keitimosi informacija tarp Konvencijos šalių (Konvencijos 14 straipsnis), ir abipusės techninės pagalbos (Konvencijos 11 straipsnio 1 dalies c punktas ir 16 straipsnis), ir visuomenės teisės susipažinti su informacija apie chemines medžiagas (Konvencijos 15 straipsnio 2 dalis) tikslas nėra skatinti, supaprastinti arba tik reglamentuoti prekybą pavojingomis cheminėmis medžiagomis. Kaip matyti iš paties šių nuostatų teksto, jomis veikiau pirmiausia siekiama apsaugoti aplinką, o kartu ir žmonių sveikatą.
41. Priešingai nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, Konvencijos 13 straipsnio nuostatos dėl cheminių medžiagų ženklinimo ir kartu su jomis pateiktina informacija taip pat yra visų pirma ne prekybos politikos, o aplinkos politikos priemonės, nes jų pagrindinis tikslas ? ne, kaip įprasta, suvienodinti arba abipusiškai pripažinti gaminių pakuotes bei kartu su jomis pateikiamą informaciją, siekiant pagerinti cheminių medžiagų apyvartos arba patekimo į rinką galimybes(42). Veikiau norima atsižvelgti į visuomenės informavimo poreikį apie tam tikrų cheminių medžiagų naudojimo keliamą riziką ir (arba) pavojų žmogaus sveikatai ir aplinkai. Tad Konvencija apskritai numato tik aplinkos politikos tikslą ženklinti chemines medžiagas ir pateikti su jomis susijusią informaciją, o Konvencijos šalims paliekama galimybė nacionalinėje teisėje numatyti konkrečius turinio reikalavimus pakuotėms ir su šiomis medžiagomis susijusiai pateiktinai informacijai.
42. Kalbant apie Konvencijos tikslus pasakytina, kad, remiantis jos 1 straipsniu, pirmiausia siekiama aplinkos politikos tikslų, t. y. skatinti visuotinę atsakomybę, apsaugoti žmogaus sveikatą ir aplinką nuo potencialaus kenksmingo poveikio, skatinti keitimąsi informacija apie pavojingų cheminių medžiagų savybes ir prisidėti prie aplinkosaugos požiūriu tinkamo šių cheminių medžiagų naudojimo. Konvencijos preambulė, kurios jau pirmoje konstatuojamojoje dalyje kalbama apie tam tikrų pavojingų cheminių medžiagų ir pesticidų poveikį žmogaus sveikatai ir aplinkai, o septintoje, devintoje ir vienuoliktoje konstatuojamosiose dalyse daugiausia akcentuojami aplinkosaugos klausimai, taip pat patvirtina ypatingą aplinkos politikos aspektų svarbą. Panašūs aspektai minimi ir šeštoje bei aštuntoje konstatuojamosiose dalyse, kuriose pabrėžiamas siekis skatinti gerą cheminių medžiagų tvarkymo praktiką ir užtikrinti subalansuotą plėtrą.
43. Nors tarp Konvencijos tikslų taip pat minima tarptautinė prekyba, visų pirma jos preambulės antroje, aštuntoje ir devintoje konstatuojamosiose dalyse bei 1 straipsnyje, ir šiuo atveju ji minima veikiau kaip sąsaja su pagrindiniais Konvencijos aplinkos politikos tikslais, nelaikant jos savarankišku svarbiu tikslu. Tai yra aplinkosaugos sutartis su tam tikrais prekybos politikos aspektais, o ne prekybos politikos sutartis su aplinkos aspektais(43).
44. Tokia pat išvada peršasi ir panagrinėjus Konvencijos kontekstą. Konvencija buvo sudaryta ne Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) iniciatyva, o paremta Jungtinių Tautų aplinkos apsaugos programos (UNEP) ir Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) darbo rezultatais(44). Abi šios institucijos paskatino pradėti derybas dėl Konvencijos ir, remiantis 19 straipsnio 3 dalimi, Konvencijos šalims dabar atlieka sekretoriato funkcijas. Be to, Konvencija laikoma Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijos, vykusios 1992 m. Rio de Žaneire (Brazilija), tąsa; Rio deklaracija dėl aplinkos ir plėtros(45) bei „Darbotvarkės 21“ 19 skyrius(46) yra aiškus Konvencijos pagrindas(47). Iš aktualesnių dokumentų paminėtinas Veiksmų planas, priimtas 2002 m. Johanesburge (Pietų Afrika) vykusio Pasaulio viršūnių susitikimo subalansuotos plėtros tema metu, raginantis kuo greičiau ratifikuoti ir įgyvendinti Roterdamo konvenciją(48). Bendrijai taip pat svarbi 2002 m. liepos 22 d. Šeštoji aplinkos apsaugos veiksmų programa(49); šioje EB 175 straipsniu pagrįstoje programoje aptariama daug su Konvencijos tema susijusių aspektų(50), o greitas Konvencijos ratifikavimas pabrėžiamas kaip vienas iš prioritetinių Bendrijos aplinkos politikos veiksmų(51).
45. Tad apibendrinus pasakytina: Konvencijos turinio, tikslų ir konteksto, kuriame ji buvo sudaryta, analizė rodo, kad pagrindiniai jos aspektai susiję ne su bendra prekybos politika, o su aplinkos politika. Galimas Konvencijos poveikis tarptautinei prekybai pavojingomis cheminėmis medžiagomis veikiau yra ne tiesioginis, o netiesioginis(52). Šia prasme aš pritariu Tarybos ir į jos pusę įstojusių šalių nuomonei, kad teisinio Konvencijos patvirtinimo požiūriu Konvencija turi daugiau bendrumo su Kartagenos protokolu dėl biologinės saugos(53) nei su Energy Star susitarimu (54). Tad Konvencija buvo teisingai pagrįsta ne EB 133 straipsniu, o EB 175 straipsnio 1 dalimi(55).
46. Komisija taip pat kaltina tuo, kad galima tikėtis didelio neigiamo poveikio vidaus rinkai ir prekybos iškraipymų, jei teisiniu pagrindu būtų pripažinta EB 175 straipsnio 1 dalis, o ne EB 133 straipsnis. Tokiu atveju, nesant išskirtinės Bendrijos kompetencijos, valstybės narės galėtų vienašališkai priimti griežtesnes pavojingų cheminių medžiagų importo ir eksporto nuostatas ir taip apeiti Bendrijos lygmeniu galiojančias pavojingų medžiagų klasifikavimo, pakavimo ir ženklinimo normas.
47. Šiuo klausimu pirmiausia konstatuotina, kad, remiantis „AETR sprendimu“, aplinkos politikos srityje visiškai gali egzistuoti išimtinė išorinė Bendrijos kompetencija(56). Tačiau galiausiai galima neatsakyti į klausimą, ar taip buvo sudarant nagrinėjamą Konvenciją, nes net ir bendrosios kompetencijos atveju valstybės narės, naudodamosi joms likusiais įgaliojimais, turi laikytis galiojančios Bendrijos teisės. Jos negali pažeisti nei galiojančios antrinės, nei pirminės teisės, nei visų pirma EB sutartyje įtvirtintų pagrindinių laisvių ir EB 95 straipsnio 4?10 dalių. Tai išplaukia iš Bendrijos teisės viršenybės principo. Tad Komisijos prieštaravimas yra nepagrįstas.
48. Taigi apibendrindama darau išvadą, kad Komisijos ieškinys nepagrįstas ir todėl atmestinas.
C – Dėl dvigubo teisinio pagrindo
49. Prie kitos išvados nebūtų prieita net ir tuomet, jei būtų preziumuojama, kad Konvencija turėjo būti pagrįsta ne vienu, o faktiškai dvigubu teisiniu pagrindu, t. y. vienu metu EB 175 straipsnio 1 dalimi ir EB 133 straipsniu.
50. Iš tikrųjų teisės aktą galima pagrįsti keliais atitinkamų sričių teisiniais pagrindais, tačiau tik tuomet, kai išimties tvarka konstatuojama, kad vienu metu siekiama kelių neatsiejamai tarpusavyje susijusių tikslų, nelaikant vieno jų antraeiliu ar netiesioginiu(57).
51. Šiuo atveju būtų buvę galima nagrinėti dvigubo teisinio pagrindo taikymą, jei būtų preziumuojama, kad prekybos politikos ir aplinkos politikos aspektai Konvencijoje turi vienodą reikšmę(58), ir todėl ? priešingai nei teigiama pirmiau ? Konvencijos negalima vienareikšmiškai priskirti nė vienai iš minėtų politikos sričių.
52. Šiuo klausimu pažymėtina, kad prekybos politikos sutarčių ir aplinkos politikos sutarčių sudarymo procedūrų skirtumai nėra neįveikiami(59). Prekybos politikos sutarčių srityje Parlamentas paprastai tik neformaliai informuojamas(60), nesant jo Sutartyje numatytos kokios nors formalios teisės dalyvauti šiame procese, tačiau, remiantis EB 300 straipsnio 3 dalies pirmąja pastraipa, prieš sudarant aplinkos politikos sutartis su Parlamentu privaloma konsultuotis. Vis dėlto niekas nedraudžia Tarybai fakultatyviai konsultuotis su Parlamentu sudarant ir prekybos sutartis(61).
53. Vis dėlto lemiamą reikšmę turi tai, kad Konvencijos patvirtinimas gali būti panaikintas tik tuomet, jei preziumuojamas netinkamas teisinio pagrindo pasirinkimas buvo kur kas daugiau nei vien tik formali klaida.
54. Teisingumo Teismas yra preziumavęs išimtinai formalią klaidą, kai teisės aktas buvo klaidingai pagrįstas dvigubu, o ne vieninteliu teisiniu pagrindu(62). Tas pats turėtų galioti ir priešingu atveju, kai Bendrijos teisės aktų leidėjas kaltinamas tuo, kad turėjo remtis ne paprastu, o dvigubu teisiniu pagrindu, nes Bendrijos teisės aktui panaikinti nepakanka to, kad jo motyvuojamojoje dalyje būtų paprasčiausiai klaidingai nurodytas teisinis pagrindas ar pagrindai – klaidingas teisinio pagrindo pasirinkimas turi turėti gerokai svarbesnį poveikį, pavyzdžiui, buvo taikyta neteisėta procedūra(63) arba buvo neigiamai paveiktas dalyvaujančios institucijos teisinis statusas.
55. Šiuo atveju su Parlamentu buvo konsultuojamasi pagal EB 300 straipsnio 3 dalies pirmąją pastraipą. Taigi procesinės Parlamento teisės nebuvo pažeistos. EB 133 straipsnio kaip papildomo teisinio pagrindo pasirinkimas nebūtų galėjęs suteikti Parlamentui papildomų teisių, atvirkščiai, jau iš EB 300 straipsnio 3 dalies pirmosios pastraipos išplaukia, kad procesinės Parlamento teisės sudarant prekybos politikos sutartis yra siauresnės nei sudarant aplinkos politikos sutartis(64).
56. Taip pat nėra jokių konkrečių motyvų, dėl kurių EB 133 straipsnio nepasirinkimas kaip papildomo teisinio pagrindo galėtų susilpninti Komisijos kaip derybininkės vaidmenį(65). Teisinga, kad Bendrija bendros prekybos politikos srityje (EB 133 straipsnis) turi išimtinę kompetenciją(66), o aplinkos politikos srityje (EB 175 straipsnis) ji iš esmės dalijasi savo kompetencija su valstybėmis narėmis(67); taigi tik pastaruoju atveju valstybės narės greta Komisijos sėdi prie derybų stalo, o pirmuoju atveju už derybų vedimą atsakinga tik Komisija. Tad EB 133 straipsnio pasirinkimas kaip teisinio pagrindo gali tik tada sustiprinti procesinę Komisijos poziciją, kai konkreti sutartis reglamentuoja įvairias atskiriamas sritis, kurių viena bet kuriuo atveju priskirtina išimtinei Bendrijos kompetencijai(68). Tačiau tokiu kaip nagrinėjamas atveju nėra akivaizdu, kad Konvencijos nuostatas būtų buvę galima taip aiškiai atriboti. Konvencija veikiau yra vieninga visuma, tad EB 133 straipsnio kaip papildomo teisinio pagrindo pasirinkimas greta EB 175 straipsnio 1 dalies nebūtų galėjęs sustiprinti Komisijos derybų pozicijos, o jo nepasirinkimas Komisijos derybų pozicijos nesusilpnino.
57. Taigi, net jei būtų preziumuojama, kad ginčijamoje Konvencijoje įtvirtinti prekybos ir aplinkos politikos aspektai yra vienodai svarbūs, nesirėmimas EB 133 straipsniu kaip papildomu teisiniu pagrindu būtų buvusi tik paprasčiausia formali klaida, negalinti pateisinti ginčijamo teisės akto panaikinimo. Taigi šiuo požiūriu nebūtų galima panaikinti Tarybos sprendimo patvirtinti Konvenciją, remiantis EB 175 straipsnio 1 dalimi kartu su EB 300 straipsnio 2 dalies pirmosios pastraipos pirmu sakiniu ir 3 dalies pirmąja pastraipa.
V – Išlaidos
58. Pagal Procedūros reglamento 69 straipsnio 2 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jei laimėjusi šalis to prašė. Kadangi Taryba prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, o Komisija pralaimėjo bylą, pastaroji turi jas padengti.
59. Be to, Procedūros reglamento 69 straipsnio 4 dalis numato, kad Europos Parlamentas kaip į bylą įstojusi institucija ir penkios taip pat į bylą įstojusios valstybės narės pačios padengia savo išlaidas.
VI – Išvada
60. Remdamasi išdėstytais samprotavimais, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą:
1. Atmesti ieškinį.
2. Europos Parlamentas, Prancūzijos Respublika, Nyderlandų Karalystė, Austrijos Respublika, Suomijos Respublika ir Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas. Europos Bendrijų Komisija padengia kitas bylinėjimosi išlaidas.
1 – Originalo kalba: vokiečių.
2 – Paskelbta OL L 63, 2003, p. 29 ir paskesni.
3 – C‑178/03. Šiuo klausimu taip pat žr. šiandieninę mano išvadą (Rink. p. I‑0000).
4 – OL L 63, p. 1; toliau ? Reglamentas Nr. 304/2003.
5 – Žr., pvz., Reglamento Nr. 304/2003 trečią konstatuojamąją dalį ir jo 1 straipsnio 1 dalies a punktą.
6 – OL L 63, 2003, p. 27.
7 – Remiantis Konvencijos 2 straipsnio a punktu, pesticidai tai pat priskiriami cheminėms medžiagoms Konvencijos prasme.
8 – Konvencijos šalys, vadovaudamosi Cheminių medžiagų kontrolės komiteto rekomendacijomis, gali šį sąrašą papildyti arba iš jo išbraukti tam tikras chemines medžiagas (Konvencijos 7 ir 8 straipsniai kartu su 5 straipsnio 5 ir 6 dalimis).
9 – Pranešime apie importą Konvencijos šalis gali leisti importuoti, leisti importuoti laikantis tam tikrų sąlygų, neleisti importuoti tam tikrų cheminių medžiagų arba priimti tarpinį sprendimą (Konvencijos 10 straipsnio 4 dalis). Pasikeitimas tokiais pranešimais vyksta padedant bendram sekretoriatui (Konvencijos 10 straipsnio 7 ir 10 dalys).
10 – Informavimo procedūra vykdoma padedant bendram Sekretoriatui ir numato, kad turi būti pateikta tam tikra Konvencijos I priede detaliau apibrėžta informacija apie atitinkamos medžiagos rūšį, visų pirma jos fizines-chemines, toksikologines ir ekotoksikologines savybes, bei tokių draudimų arba apribojimų aplinkos ir sveikatos politikos aspektais paremtas priežastis.
11 – Tai galioja ne tik cheminių medžiagų, kurioms pagal Konvencijos III priedą taikoma PIC procedūra, eksportui, bet ir tam tikros Konvencijos šalies teritorijoje uždraustų arba griežtai ribojamų cheminių medžiagų eksportui. Be to, šias taisykles Konvencijos šalys gali pradėti taikyti ir kitoms pagal jų nacionalinę teisę privalomai ženklintinoms cheminėms medžiagoms.
12 – KOM (2001) 802 galutinis (OL C 126 E, 2002, p. 274). Tuo pačiu metu Komisija pateikė Tarybos reglamento dėl pavojingų cheminių medžiagų importo ir eksporto pasiūlymą, paremtą EB 133 straipsniu (OL C 126 E, 2002, p. 291).
13 – Paskelbta OL L 63, 2003, p. 47.
14 – Šiuo klausimu žr. konvencijos ratifikavimų apžvalgą, pateiktą konvencijos interneto puslapyje htpp://www.pic.int/fr/ViewPage.asp?id=’272’ (pastarąjį kartą lankytasi 2005 m. vasario 1 d.).
15 – Apie teismo praktiką šiuo klausimu, kuriai pradžią davė 1971 m. kovo 31 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą,„AETR“ (22/70, Rink. p. 263, 22 punktas), žr. visų pirma 1993 m. kovo 19 d. Nuomonę 2/91 (Rink. p. I‑1061, 9 punktas); 2001 m. gruodžio 6 d. Nuomonę 2/00 („Kartagenos protokolas dėl biologinės saugos“, Rink. p. I‑9713, 45?47 punktai) ir 2002 m. lapkričio 5 d. vadinamuosius „Open-Skies sprendimus“ Komisija prieš Daniją (C‑467/98, Rink. p. I‑9519, 82?84 punktai); Komisija prieš Švediją (C‑468/98, Rink. p. I‑9575, 78?80 punktai), Komisija prieš Suomiją (C‑469/98, Rink. p. I‑9627, 82?84 punktai); Komisija prieš Belgiją (C‑471/98, Rink. p. I‑9681, 95?97 punktai); Komisija prieš Liuksemburgą (C‑472/98, Rink. p. I‑9741, 88?90 punktai); Komisija prieš Austriją (C‑475/98, Rink. p. I‑9797, 97?99 punktai) ir Komisija prieš Vokietiją (C‑476/98, Rink. p. I‑9855, 108?110 punktai).
16 – Dėl tuo metu galiojusios antrinės teisės visų pirma žr. 1992 m. liepos 23 d. Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 2455/92 dėl tam tikrų pavojingų cheminių medžiagų eksporto ir importo (OL L 251, p. 13), kuriuo Bendrija, be kita ko, įsipareigojo taikyti ? tuo metu dar savanorišką ? PIC procedūrą. Tas reglamentas buvo dabar galiojančio Reglamento Nr. 304/2003 pirmtakas.
17 – Nuomonė 2/00 (nurodyta 15 išnašoje, 5 punktas).
18 – Šiuo klausimu, pvz., žr. 2003 m. rugsėjo 11 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą, „Prekių pervežimas“ (C‑211/01, Rink. p. I-8913, 52 punktas).
19 – Šiuo klausimu žr., pvz., 1994 m. lapkričio 15 d. Nuomonę 1/94 („PPO“, Rink. p. I‑5267) ir Nuomonę 2/00 (nurodyta 15 išnašoje).
20 – 1996 m. gruodžio 3 d. Sprendimas Portugalija prieš Komisiją (C‑268/94, Rink. p. I‑6177, 22 punktas); 2001 m. sausio 30 d. Sprendimas Ispanija prieš Tarybą, „Dunojaus apsaugos konvencija“ (C‑36/98, Rink. p. I‑779, 58 punktas); 2002 m. gruodžio 12 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, „Energy Star“ (C‑281/01, Rink. p. I‑12049, 33 punktas) ir sprendimas Prekių pervežimas (nurodytas 18 išnašoje, 38 punktas), taip pat Nuomonė 2/00 (nurodyta 15 išnašoje, 22 punktas). Pamatiniu laikomas 1991 m. birželio 11 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, „Titano dioksidas“ (C‑300/89, Rink. p. I‑2867, 10 punktas).
21 – Sprendimai Energy Star (nurodytas 20 išnašoje, 34 punktas); Dunojaus apsaugos konvencija (nurodytas 20 išnašoje, 59 punktas) ir Prekių pervežimas (nurodytas 18 išnašoje, 39 punktas) bei Nuomonė 2/00 (nurodyta 15 išnašoje, 23 punktas). Pamatiniu laikomas 1993 m. kovo 17 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą, „Atliekų direktyva“ (C‑155/91, Rink. p. I‑939, 19 ir 21 punktai).
22 – 1987 m. kovo 26 d. Sprendimas Komisija prieš Tarybą (45/86, Rink. p. 1493, 17?21 punktai). Taip pat žr. 1987 m. sausio 29 d. generalinio advokato C. O. Lenz išvadą toje pačioje byloje, visų pirma jos 62 punktą.
23 – 1995 m. spalio 17 d. Sprendimas Werner (C‑70/94, Rink. p. I‑3189, 10 punktas) ir 1997 m. sausio 14 d. Sprendimas Centro-Com (C‑124/95, Rink. p. I‑81, 26 punktas).
24 – 1990 m. kovo 29 d. Sprendimas Graikija prieš Tarybą, „Černobylis“ (C‑62/88, Rink. p. I‑1527, 15?19 punktai) ir sprendimas Energy Star (nurodytas 20 išnašoje, 39?43 punktai).
25 – Panašiai, tik siejant su vidaus rinkos normų ir sveikatos politikos tarpusavio santykiais teigiama 2000 m. spalio 5 d. Sprendime Vokietija prieš Parlamentą ir Tarybą (C‑376/98, Rink. p. I-8419, 88 punktas); 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendime Arnold André (C‑434/02, Rink. p. I-11823, 32?34 punktai) ir 2004 m. gruodžio 14 d. Sprendime Swedish Match (C‑210/03, Rink. p. I-11891, 31?33 punktai). Šias išvadas taip pat galima pritaikyti ir bendros prekybos politikos bei sveikatos politikos tarpusavio santykiui.
26 – Nusistovėjusi teismo praktika; žr. 1979 m. spalio 4 d. Nuomonę 1/78 „Natūralus kaučiukas“ (Rink. p. 2871, 44 ir 45 punktai) ir Nuomonę 1/94 (nurodyta 19 išnašoje, 41 punktas) bei 1987 m. kovo 26 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą (nurodytas 22 išnašoje, 19 punktas).
27 – Nuomonė 2/00 (nurodyta 15 išnašoje, visų pirma 25 ir 40–44 punktai). Panašiai Teisingumo Teismas atskyrė EB 95 straipsnį (ankstesnis EEB sutarties 100a straipsnis) ir EB 175 straipsnį (ankstesnis EEB sutarties 130s straipsnis). Teismo nuomone, „vien tai, kad daromas poveikis vidaus rinkos kūrimui arba funkcionavimui, nereikalauja taikyti EEB sutarties 100a straipsnio. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, 100a straipsnio taikymas nepateisinamas, jei priimtinas teisės aktas tik, be kita ko, daro įtaką rinkos sąlygų derinimui Bendrijoje“; taip teigiama sprendime Atliekų direktyva (nurodytas 21 išnašoje, 19 punktas) ir ta pačia prasme 1994 m. birželio 28 d. Sprendime Parlamentas prieš Tarybą (C‑187/93, Rink. p. I‑2857, 25 punktas).
28 – Sprendimas Energy Star (nurodytas 20 išnašoje, 40 punkto pabaiga ir 41 punkto pabaiga). Prieš tai Teisingumo Teismas yra panašiai atskyręs kultūros politiką (ankstesnis EB sutarties 128 straipsnis) ir pramonės politiką (ankstesnis EB sutarties 130 straipsnis): 1999 m. vasario 23 d. Sprendimas Parlamentas prieš Tarybą (C‑42/97, Rink. p. I‑869, 63 punktas).
29 – Sprendimas Energy Star (nurodytas 20 išnašoje, 40, 41, 43 ir 48 punktai) ir Nuomonė 2/00 (nurodyta 15 išnašoje, 40 ir 42??44 punktai).
30 – Panašiai teigiama nuomonėje 2/00 (nurodyta 15 išnašoje, 37 punkto pabaiga; išskirta mano). Prekybos politikos priemonėmis ne visuomet siekiama vien skatinti ar supaprastinti prekybą; EB 133 straipsnis veikiau leidžia taikyti klasikines prekybos politikos (apsaugos) priemones, kurios gali apsunkinti arba netgi uždrausti tam tikrų gaminių importą arba eksportą, jei, pavyzdžiui, taikomi antidempingo muitai arba paskelbiamas prekybos embargas (pastaruoju klausimu žr., pvz., sprendimą Centro-Com, nurodytas 23 išnašoje).
31 – Visų pirma žr. Konvencijos antrą, aštuntą ir devintą konstatuojamąsias dalis; be to, panašiai nurodyta ir ginčijamo Tarybos sprendimo 2003/106/EB trečioje konstatuojamojoje dalyje.
32 – Visų pirma žr. Konvencijos pirmą, antrą, šeštą, septintą, aštuntą, devintą ir vienuoliktą konstatuojamąsias dalis; be to, panašiai nurodyta ir ginčijamo Tarybos sprendimo 2003/106/EB trečioje konstatuojamojoje dalyje.
33 – Nuomonė 2/00 (nurodyta 15 išnašoje, 33 punktas).
34 – Tai sakoma „Darbotvarkės 21“ 19.33 punkte, kuriuo prasideda skyrius, kuriame PIC procedūra ypač akcentuojama kaip priemonė. „Darbotvarkė 21“ buvo priimta 1992 m. Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijoje vadinamojo „Pasaulio viršūnių susitikimo“ Rio de Žaneire (Brazilija) metu. Šį dokumentą anglų kalba galima rasti internete adresu htpp://www.un.org/esa/sustdev/documents/agenda21/index.htm, o vertimą į vokiečių kalbą –adresu htpp://www.agrar.de/agenda/agd21k00htm (pastarąjį kartą lankytasi 2005 m. kovo 2 d.).
35 – Šios cheminės medžiagos išvardytos Konvencijos III priede.
36 – Tuo Konvencija skiriasi nuo prie PPO sutarties pridėto susitarimo dėl sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių taikymo („Sanitary and Phytosanitary Measures“ – SPS) ir PPO susitarimo dėl techninių prekybos kliūčių („Technical Barriers to Trade“ – TBT), nes SPS susitarimas „tik sukuria daugiašalį sanitarinių ir fitosanitarinių priemonių kūrimo, priėmimo ir įgyvendinimo taisyklių ir tvarkos pagrindą, siekiant minimaliai apriboti neigiamą poveikį prekybai“, o TBT konvencijos nuostatos „turi tik užkirsti kelią tam, kad techniniai reikalavimai, normos ir procedūros <...> nesukurtų nereikalingų tarptautinės prekybos kliūčių“ (Nuomonė 1/94, nurodyta 19 išnašoje, 31 ir 33 punktai; išskirta mano).
37 Dar vienas abipusio informavimo elementas įtvirtintas Konvencijos 5 straipsnyje.
38 – Šiuo klausimu „Darbotvarkės 21“ (nurodyta 34 išnašoje) 19.35 punkte sakoma: „Uždraustų cheminių medžiagų jas gaminančiose šalyse ar griežtai apriboto vartojimo kai kuriose pramoninėse šalyse medžiagų eksportas į besivystančias šalis kelia daug rūpesčių, nes kai kuriose iš tų šaliųtrūksta galimybių užtikrinti saugų vartojimą, t. y. neturima tinkamos cheminių medžiagų įvežimo, paskirstymo, saugojimo ir šalinimo kontrolės infrastruktūros.“ (išskirta mano).
39 – Šiuo klausimu žr., pvz., Reglamento Nr. 304/2003 7 straipsnį, visų pirma jo 1 ir 7 dalis.
40 – Paprasčiau tariant: pavojingų cheminių medžiagų importui, neatsižvelgiant į jų kilmės šalį, turi būti taikomos tos pačios sąlygos ir tokie patys draudimai.
41 – Paprasčiau tariant: jei pavojingų cheminių medžiagų importui taikomi apribojimai, tokie apribojimai turi būti taikomi ir nacionalinei pramonei.
42 – Tuo ši byla skiriasi nuo bylos Energy Star (nurodyta 20 išnašoje, visų pirma jos 40 punktas), kurioje buvo nagrinėjama ženklinimo programa, turėjusi visų pirma gamintojams sudaryti sąlygas, taikant abipusio pripažinimo procedūrą, naudoti bendrą emblemą, kad vartotojai atpažintų tam tikrus gaminius.
43 – Kaip Komisija teisingai pažymi, aplinkos politikos priemonės taip pat gali virsti prekybos kliūtimis, todėl, remiantis, pavyzdžiui, Bendrosios muitų ir prekybos sutarties (GATT) nuostatomis, turi būti įvertinama, ar jos pateisinamos. Tačiau ši aplinkybė nepanaikina aplinkosauginio aptariamų priemonių pobūdžio.
44 – Konvencijos preambulės trečia konstatuojamoji dalis.
45 – Rio de Žaneiro deklaraciją dėl aplinkos ir plėtros anglų kalba galima rasti internete adresu htpp://www.un.org/esa/sustdev/documents/agenda21/index.htm (pastarąjį kartą lankytasi 2005 m. kovo 2 d.) kaip pranešimo „Report of the United Nations Conference on Environment and Development“ (Dokumentas Nr. A/CONF.151/26 (Vol. I)) I priedą.
46 – „Darbotvarkės 21“ (nurodyta 34 išnašoje) 19 skyrius vadinasi „Toksinių cheminių medžiagų saugus tvarkymas, taip pat toksiškų ir pavojingų gaminių nelegalaus tarpvalstybinio gabenimo prevencija“. Skirsnyje „C. Pasikeitimas informacija apie toksinių ir cheminių medžiagų pavojingumą“ ypač pabrėžiama PIC procedūra (19.36 ir 19.37 punktai).
47 Konvencijos preambulės antra konstatuojamoji dalis.
48 – Veiksmų plano 23 punkto a papunktis, pateiktas internete adresu htpp//:www.johannesburgsummit.org (pastarąjį kartą lankytasi 2005 m. kovo 2 d.) kaip pranešimo „Report of the World Summit on Sustainable Development“ (dokumentas Nr. A/CONF.199/20) dalis.
49 – OL L 242, 2002, p. 1.
50 – Pavyzdžiui, rizikos įvertinimas ir valdymas naudojant chemines medžiagas bei visuomenės informavimas (Šeštosios aplinkos apsaugos veiksmų programos 7 straipsnio 2 dalies b punktas).
51 – Šeštosios aplinkos apsaugos veiksmų programos 7 straipsnio 2 dalies d punkto pirma įtrauka.
52 – Apie tiesioginio (ir neatidėliotino) arba netiesioginio (ir ilgalaikio) poveikio kriterijų žr. šios išvados 30 punktą.
53 – Nuomonės 2/00 (nurodyta 15 išnašoje) dalykas. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti tai, kad atitinkami „Darbotvarkės 21“ skyriai (15 arba 19 skyrius), susiję su Kartagenos protokolu ir šiame procese ginčijama Roterdamo konvencija, abu įeina į „Darbotvarkės 21“ II dalį, pavadintą „Plėtrai reikalingų išteklių išsaugojimas ir tvarkymas“.
54 – Sprendimo Energy Star (nurodytas 20 išnašoje) dalykas.
55 – Kadangi Konvencija skirta ir žmogaus sveikatos apsaugai, atskiras papildomas teisinis pagrindas greta EB 175 straipsnio 1 dalies nereikalingas. Kaip išplaukia iš EB 174 straipsnio 1 dalies antros įtraukos, Bendrijos aplinkos politika taip pat padeda saugoti žmogaus sveikatą.
56 – Šiuo klausimu žr. šios išvados 18 punktą. Nuomonėje 2/00 (nurodyta 15 išnašoje, 45 ir 46 punktai) taip pat pripažįstama Bendrijos galimybė aplinkos politikos srityje turėti išimtinę išorinę kompetenciją.
57 – Nuomonė 2/00 (nurodyta 15 išnašoje, 23 punkto paskutinis sakinys) ir sprendimai Energy Star (nurodytas 20 išnašoje, 35 ir 39 punktai) bei Prekių pervežimas (nurodytas 18 išnašoje, 40 punktas). Taip pat žr. sprendimą Titano dioksidas (nurodytas 20 išnašoje, 13 ir 17 punktai).
58 – Iš pirmo žvilgsnio šis teiginys galėtų būti pagrįstas, pavyzdžiui, Konvencijos aštunta konstatuojamąja dalimi ir ginčijamo Tarybos sprendimo trečia konstatuojamąja dalimi, kuriose prekybos ir aplinkos politika nurodomos vienu metu ir kaip tariamai lygiavertės sritys.
59 – Remiantis teismo praktika, draudžiama derinti kelis teisinius pagrindus, jei numatytos teisės aktų priėmimo procedūros tarpusavyje nesuderinamos; žr. sprendimą Titano dioksidas (nurodytas 20 išnašoje, 17?21 punktai); 1999 m. vasario 25 d. Sprendimą Parlamentas prieš Tarybą (sujungtos bylos C‑164/97 ir C‑165/97, Rink. p. I‑1139, 14 punktas) ir 2004 m. balandžio 29 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą (C‑338/01, Rink. p. I-4829, 57 punktas). Iš šios Teisingumo Teismo praktikos galima daryti išvadą, kad du teisinius pagrindus bet kuriuo atveju galima derinti tada, kai abu numato tą pačią arba bent jau tarpusavyje suderinamas teisės aktų priėmimo procedūras; žr. su šiuo klausimu susijusį 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Ispanija ir Suomija prieš Europos Parlamentą ir Tarybą (sujungtos bylos C‑184/02 ir C‑223/02, Rink. p. I-7789, 42?44 punktai).
60 – Tai įtvirtinta Konvencijos patvirtinimo momentu galiojusiame 2000 m. liepos 5 d. Pamatiniame susitarime dėl Europos Parlamento ir Komisijos santykių; visų pirma žr. jo 2 priedą „Europos Parlamento informavimas ir įtraukimas į tarptautinių sutarčių sudarymo ir plėtros procesą“ (OL C 121, 2001, p. 122 ir paskesni, visų pirma p. 128).
61 – Taip, tačiau dėl kitų teisinių pagrindų, pvz., teigiama 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendime Komisija prieš Tarybą (165/87, Rink. p. 5545, 20 punktas), kuriuo remiantis, konsultavimasis su Parlamentu, o tai Taryba įgaliota daryti bet kuriuo metu, negali būti laikomas neteisėtu, net jei jis nėra privalomas. Prie tokios pačios išvados prieita ir 1994 m. kovo 2 d. Sprendime Parlamentas prieš Tarybą (C‑316/91, Rink. p. I‑625, 16 punkto antras sakinys): nors pastarajame sprendime Teisingumo Teismas teigia, kad fakultatyvus konsultavimasis su Parlamentu negali pakeisti privalomo konsultavimosi, tai netaikoma galimybei fakultatyviai konsultuotis visais tais klausimais, kuriais Sutartis nenumato (privalomo) konsultavimosi.
62 – Neseniai priimtame sprendime Swedish Match (nurodytas 25 išnašoje, 44 punktas) Teisingumo Teismas teigia, kad klaidinga nuoroda į EB 133 straipsnį kaip papildomą teisės akto teisinį pagrindą nepanaikina jo galiojimo; taip pat žr. 2002 m. gruodžio 10 d. Sprendimą British American Tobacco (C‑491/01, Rink. p. I‑11453, 98 punktas).
63 – Tai – klaidingo dvigubo teisinio pagrindo pasirinkimo atveju – teigiama sprendime Swedish Match (nurodytas 25 išnašoje, 44 punktas); taip pat žr. 2004 m. rugsėjo 9 d. Sprendimą Ispanija ir Suomija prieš Parlamentą (nurodytas 59 išnašoje, 44 punktas); 1988 m. rugsėjo 27 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą (nurodytas 61 išnašoje, 19 punktas); 1987 m. kovo 26 d. Sprendimą Komisija prieš Tarybą (nurodytas 22 išnašoje, 12 ir 22 punktai) ir sprendimą Titano dioksidas (nurodytas 20 išnašoje, 18?20 ir 25 punktai).
64 – Taip pat žr. šios išvados 51 punktą.
65 – EB 133 straipsnio 3 dalis kartu su EB 300 straipsnio 1 dalies antru sakiniu.
66 – 1975 m. lapkričio 11 d. Nuomonė 1/75 („Vietinės sąnaudos“, Rink. p. 1355, 1363 ir paskesni); 1976 m. gruodžio 15 d. Sprendimas Donckerwolcke (41/76, Rink. p. 1921, 32 punktas); Nuomonė 2/91 (nurodyta 15 išnašoje, 8 punktas) ir Nuomonė 1/94 (nurodyta 19 išnašoje, 34 punktas).
67 – Tačiau kai kuriais atvejais ir šioje srityje galima išimtinė kompetencija, visų pirma taikant 15 išnašoje nurodytą „AETR sprendimą“. Nuomonėje 2/00 (nurodyta 15 išnašoje, 45 ir 46 punktai) taip pat pripažįstama Bendrijos galimybė turėti išimtinę išorinę kompetenciją aplinkos srityje.
68 – Šiuo klausimu žr., pvz., Nuomonę 1/94 (nurodyta 19 išnašoje), kurioje, atsižvelgiant į įsteigtą PPO, išskiriamos tokios sritys kaip GATT, GATS ir TRIPS, kurios priskiriamos skirtingiems teisiniams pagrindams.